Dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-517/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03328-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 22.3.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB DNB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančiomis bei atsakovo AB DNB banko priešieškinį ieškovei J. B. dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl to, ar įsigydama vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis ieškovė suklydo sudarydama sandorius ir ar platindamas vertybinius popierius bankas pakankamai atskleidė tų vertybinių popierių rizikos veiksnius ieškovei kaip neprofesionaliajai investuotojai.

Ieškovė J. B. prašė teismo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos 2007 m. rugpjūčio 7 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 (toliau – ir Skolinimo sutartis) ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD aktyviai valdomas pasaulis-2“ (toliau – ir Obligacijų sutartis), priteisti iš atsakovo AB DNB banko ieškovei 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė nurodė, kad jos duktė R. B. 2007 m. liepos mėn. dalyvavo pristatyme banko Ukmergės filiale ir sužinojo apie atsakovo platinamą investavimo produktą? obligacijas, susietas su akcijų indeksais (toliau – ir SASO). Ieškovės dukteriai pristatymo metu buvo paaiškinta, kad, asmeniui įsigyjant obligacijas, bankas kliento pinigus pakartotinai investuoja į indeksus per UBS banką, dėl indeksų valdymo uždirbdamas obligacijų grąžą investuotojui. Kadangi ieškovės duktė neturėjo tokiai investicijai lėšų, tai banko atstovė pasiūlė paimti iš banko specialią tikslinę paskolą, už kurią būtų įsigyjamos obligacijos. Banko atstovė papildomai paaiškino, kad jeigu R. B. arba jos artimieji turėtų nekilnojamojo turto, tai už įkeičiamą turtą bankas gali išduoti iki 5 kartų didesnę paskolą nei įkeičiamo turto vertė. Pristatymo metu buvo teigiama, kad aktyviai valdomi indeksai uždirba net ir jiems nukritus akcijų rinkoje, todėl su tokiais indeksais susietos obligacijos yra visiškai saugios ir garantuoja pelną – 6 proc. palūkanas. Ieškovė savo dukteriai išdavė įgaliojimą įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį butą, kad ji galėtų paimti paskolą skolinimo obligacijoms apmokėti. Įgaliojimas netiko, todėl ieškovė pati atvyko į banką, kur jai buvo paaiškinta, kad siūlomos obligacijos yra saugios, jokios rizikos nėra, obligacijos garantuoja ne mažesnį nei 6 proc. pelną, nors tikimasi net 12 proc. 2007 m. rugpjūčio 7 d. ieškovė su atsakovu pasirašė Skolinimo ir Obligacijų sutartis, tačiau obligacijų išpirkimo dieną (2010 m. rugpjūčio 16 d.) obligacijos jokio pelno neuždirbo, o už gautos paskolos sumą buvo sukaupta 107 047 Eur palūkanų, už kurias atsakovas dar skaičiuoja delspinigius (887,90 Eur).

Ieškovė nėra profesionalioji investuotoja, todėl atsakovas, siūlydamas ieškovei investavimo paslaugas, privalėjo elgtis ypač atidžiai, suteikti itin išsamias ir eiliniam vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas dėl siūlomų obligacijų. Atsakovas yra profesionalus investavimo srities dalyvis, kuriam taikomi ypač aukšti atidumo, profesionalumo reikalavimai. Tiek Finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – ir FPRĮ), tiek Vertybinių popierių rinkos įstatyme (toliau – ir VPRĮ), tiek Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Vertybinių popierių komisijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. 19, nustatyta griežta maklerių įmonių ir komercinių bankų pareiga, teikiant investicines paslaugas, išsiaiškinti klientų investavimo tikslus, surinkti informaciją apie klientų investavimo patirtį, turimas investavimo žinias, rizikos laipsnį, kurį galėtų prisiimti klientas, kliento finansinę būklę ir kt., ypač kai klientui siūlomas investicinis sprendimas, reikalaujantis įvertinti keletą rizikos faktorių. Atsakovas pažeidė Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22, imperatyviai nurodytą pareigą pateikti tinkamą paaiškinimą, kaip sudedamųjų dalių sąveika padidina bendrą galutinę riziką. Ieškovės apsisprendimą sudaryti sutartis lėmė atsakovo darbuotojų (konkrečiai – R. T.) pateikta neišsami (nutylėta) informacija ir reklaminis leidinys „Investavimas esant nestabiliai situacijai rinkose“, taip pat papildomi ieškovės matyti leidiniai: „Investavimas DnB NORD banke“, lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“. Leidiniuose nėra jokios informacijos apie galimą investavimo riziką ir juolab apie investavimą skolintomis lėšomis. Atsakovas ieškovei tinkamai nepaaiškino, kad, skirtingai nuo įprastai vartojamos obligacijų sąvokos, kur obligacijos suprantamos kaip saugus, pelną garantuojantis vertybinis popierius, su akcijų indeksais susietos obligacijos realiai negali užtikrinti pelno, atsakovas negali daryti įtakos pelną lemiančioms aplinkybėms, todėl iš esmės toks investavimas yra rizikingas, ypač tokias obligacijas įsigyjant skolintomis lėšomis. Taip buvo pažeistos ir imperatyviosios FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies (tuo metu galiojusio VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies) normos. Atsakovas nepaaiškino, kad tokiu atveju pelno net neįmanoma tiksliai nuspėti, nes tai priklauso nuo akcijų rinkų pokyčio, o jos yra labai nepastovios. Taigi iš esmės ieškovei nebuvo paaiškinta, kad JI rizikuoja likti skolinga bankui paskolos palūkanas ir prarasti hipoteka įkeistą vienintelį gyvenamąjį būstą. Atsakovo veiksmai suformavo ieškovės lūkestį, kad siūlomas investicinis produktas iš tikro yra pelningas ir patikimas. Be to, ieškovei buvo rekomenduota įsigyti obligacijas skolintomis lėšomis, prieš tai neišsiaiškinus ieškovės investavimo tikslų, patirties, supratimo apie siūlomą investavimo produktą (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Obligacijų ir Skolinimo sutartys neatitiko ieškovės valios. Ieškovės teigimu, sudarant ginčijamas sutartis, atsakovas suklaidino ieškovę dėl esminių sutarčių sąlygų, kurias žinodama ji niekada nebūtų sudariusi tokių sandorių.

Atsakovas AB DNB bankas priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovės 107 047,44 Eur (369 613,40 Lt) palūkanų, 3532,56 Eur (12 197,22 Lt) delspinigių, procesinių palūkanų atlyginimą.

Atsakovas nurodė, kad Obligacijų sutartyje nustatyta tvarka bankas išpirko obligacijas, o ieškovė grąžino bankui 707 831,32 Eur kredito sumą, tačiau nesumokėjo 107 047,44 Eur palūkanų, kurias privalo sumokėti, nes obligacijomis neuždirbta pelno.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos mėnesį ieškovės duktė dalyvavo atsakovo platinamų obligacijų, susietų su akcijų indeksais, pristatyme AB DNB banko Ukmergės filiale, kurį vedė atsakovo darbuotoja R. T.. Apie atsakovo siūlomą investicinį produktą ieškovė sužinojo iš dukters. Pradžioje su atsakovu dėl investavimo bendravo ieškovės duktė, tačiau ginčijamus sandorius sudarė ieškovė. 2007 m. rugpjūčio 7 d. bylos šalys sudarė Skolinimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo ieškovei suteikti 707 831,32 Eur kreditą 24 440 vnt. obligacijoms, susietoms su aktyviai valdomu pasaulio akcijų indeksų krepšeliu Nr. 2, įsigyti, o ieškovė įsipareigojo grąžinti bankui kreditą ir sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Obligacijų išpirkimo data buvo nustatyta 2010 m. rugpjūčio 16-ąją. Įsipareigojimams pagal Skolinimo sutartį užtikrinti buvo įkeistos obligacijos (sutarties 7.1.1 punktas). Pagal Skolinimo sutarties 7.2.1 punktą įsipareigojimams pagal šią sutartį užtikrinti ieškovė įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 dienas nuo sutarties sudarymo įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį butą Vilniuje, Gėlių g. 3-6. Tą pačią dieną, t. y. 2007 m. rugpjūčio 7 d. bylos šalys sudarė Obligacijų sutartį, pagal kurią ieškovė, kaip investuotoja, pasirašė 24 440 vnt. obligacijų iš emisijos, išleistos 2007 m. rugpjūčio 7 d., pagal 5 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, 2007 m. sausio 11 d. patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2007 m. rugpjūčio 23 d. įregistravo hipotekos lakštą, kuriuo buvo įkeistas nurodytas nekilnojamasis daiktas ieškovės įsipareigojimams pagal Skolinimo sutartį užtikrinti. Obligacijų išpirkimo dieną, t. y. 2010 m. rugpjūčio 16-ąją, obligacijos pelno neuždirbo, paskolos grąžinimo dieną sukaupta 107 047 Eur palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, tenkino dalį priešieškinio – priteisė iš ieškovės atsakovui 36 961,34 Lt palūkanų, 1219,72 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 38 181,06 Lt sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2010 m. lapkričio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad ginčijamas sutartis ieškovė sudarė aktyviai veikiant jos dukteriai R. B. (duktė pasiūlė investuoti į atsakovo platinamą produktą, dalyvavo susitikimuose su atsakovo atstovais bei pasirašant ginčijamas sutartis). Ieškovė turi filologinį išsilavinimą, iki ginčijamų sutarčių pasirašymo su finansiniu investavimu susidūrusi nebuvo; jos duktė pagal išsilavinimą yra teisininkė. Šalių padėtis sutarčių pasirašymo metu buvo nelygiavertė, nes ieškovė, būdama neprofesionalioji investuotoja, pirko banko siūlomą investicinį produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas. Pagal ieškiniu reiškiamus reikalavimus, sandoris dėl SASO įsigijimo skolintomis lėšomis, teismo nuomone, galėtų būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės, nustačius, kad atsakovas ginčo sutarčių sudarymo metu sąmoningai nuslėpė nuo ieškovės informaciją apie grėsmę patirti nuostolį palūkanų, mokėtinų už gautą paskolą, forma ir kad žinodama tokią informaciją ieškovė tokio pat sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudariusi. Teismas pažymėjo, kad neįmanoma nustatyti, kokius tiksliai banko reklaminius lankstinukus R. B. galėjo gauti produkto pristatymo metu. Apie riziką patirti nuostolius, kai SASO perkamos už skolintas lėšas, informacija pateikta tik atsakovo 2007 m. gegužės mėn. paruoštame lankstinuke, o ieškovės pateiktuose lankstinukuose aiškiai pabrėžiamas SASO pelningumas, pateikiama lentelė su informacija, pozityviai iliustruojančia investavimą į aktyviai valdomus indeksus. Teismas sprendė, kad atsakovo potencialiems klientams platinta informacija apie SASO buvo paremta jų pelningumo akcentavimu, esant neaiškiai situacijai rinkose (eiliniam nuosmukiui), lyginant su investicijomis į nevaldomus indeksus. Teismas pažymėjo, kad nuo 2008 m. pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Tuo atveju, jei būtų buvusi galimybė tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Šiuo atveju ginčo sutarčių sudarymo metu tokių rinkos pokyčių negalėjo numatyti ir atsakovas. Teismas darė tikėtiną išvadą, kad, neįvykus krizei, SASO būtų uždirbusios pelną, kurį tikėjosi gauti ieškovė, tai būtų atitikę jos lūkesčius, turėtus sudarant sutartis.

Teismas pažymėjo, kad Vertybinių popierių komisijos sprendime ir kituose dokumentuose nurodytos aplinkybės, jog ieškovei nebuvo tiksliai išaiškintas SASO veikimo principas, pasiūlant įsigyti investicinį produktą, skirtą iš esmės profesionaliesiems investuotojams, yra susijusios su atsakovo pareigų pagal VPRĮ ir FPRĮ netinkamu vykdymu, bet ne su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakė.

Teismas nurodė, kad Obligacijų sutarties nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos, todėl bent vidutinio išsilavinimo asmeniui turėjo būti suprantama, kad: 1) nekilnojamojo turto įkeitimas yra reikalingas būtent ieškovės įsipareigojimams pagal kredito sutartį įvykdyti; 2) tikėtina, kad obligacijų uždirbtas pelnas bus mažesnis nei ieškovės įsipareigojimai pagal kredito sutartį. Ieškovės lūkestis gauti pelną akivaizdus, todėl ieškovė, susipažinusi su Obligacijų sutarties tekstu, pagal turimą išsilavinimą (dalyvaujant dukteriai – teisininkei) turėjo suvokti nekilnojamojo turto įkeitimo tikslą. Teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti esant atsakovo apgaulei, nes jis pats buvo įsitikinęs siūlomo produkto pelningumu. Jei nebūtų įvykusi 2008 m. pasaulinė ekonominė krizė, tikėtina, jog ieškovės įsigytos SASO būtų uždirbusios lauktą pelną. Sandoriai negali būti pripažįstami negaliojančiais vien tik todėl, kad esant vienoms aplinkybėms jie yra naudingi, o susiklosčius kitoms – nuostolingi. Teismas tuo pačiu pripažino, kad sandoriai negali būti pripažįstami negaliojančiais ir remiantis CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudaryti dėl suklydimo. Globalios ekonominės krizės nenumatymas nepriskirtinas suklydimui, dėl kurio ginčo sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais.

Atmetęs ieškinį teismas nurodė, kad šalys nelygiavertės, todėl atsakovas taip pat negali būti apsaugomas nuo ekonominės krizės padarinių. Ginčijamos sutartys buvo sudaromos prisijungimo būdu, pagal atsakovo iš anksto paruoštas formas ir siūlomą investavimo mechanizmą. Atsakovas, platindamas SASO, pažeidė VPRĮ ir FPRĮ įtvirtintas pareigas. Byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad SASO, neįvykus ekonominei krizei, nebūtų sugeneravusios laukto pelno, tačiau, pasikeitus ekonominei situacijai, atsakovas faktiškai nerizikavo niekuo, nes jis ir tokiu atveju turėjo gauti iš ieškovės už skolintas lėšas numatytas palūkanas, kurių sumokėjimas buvo užtikrintas įkeistu turtu. Taigi vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovas privalo prisiimti didžiąją dalį su tuo susijusios rizikos (CK 1.5 straipsnis). Dėl šios priežasties teismas tenkino dalį atsakovo priešieškinio reikalavimų – priteisė iš ieškovės 10 proc. nuo reikalaujamos 369 613,40 Lt palūkanų sumos – 36 961,34 Lt; atitinkamai sumažino ir prašomų priteisti delspinigių dydį iki 1219,72 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui AB DNB bankui iš ieškovės 484 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą ir 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento šalių 2007 m. rugpjūčio 7 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD aktyviai valdomas pasaulis-2“; reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir priešieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl atsakovo apgaulės. Vis dėlto šiuo atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl suklydimo. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, formuojama šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-126/2011). Teismas nurodė, kad ieškovės pasirašomų obligacijų įsigijimas buvo finansuojamas atsakovo skolinamomis lėšomis. Tokiu atveju atsakovas turėjo pareigą itin aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus tokio pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius nepalankiai situacijai ieškovė atgaus tik nominaliąją obligacijų vertę, o, neturint lėšų palūkanoms pagal paskolos sutartį sumokėti, palūkanų dengimas (išieškojimas) bus vykdomas iš įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto. Įkeitimo objektas – butas – buvo vienintelis ieškovei priklausantis nekilnojamasis daiktas, kuriame ieškovė ir gyvena. Byloje nėra duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog atsakovas išsamiai paaiškino ieškovei galimus pasirinkto investicinio sprendimo (investuojant skolintomis lėšomis) neigiamus padarinius. Teismas konstatavo liudytojų suinteresuotumą, kad jų paaiškinimai yra abejotini; kad neįmanoma nustatyti, kokius reklaminius lankstinukus galėjo gauti ieškovės duktė finansinio investicinio produkto pristatymo Ukmergės filiale metu. Informacija apie riziką patirti nuostolius, kai SASO perkamos už skolintas lėšas, išdėstyta tik atsakovo pateiktame 2007 m. gegužės mėn. paruoštame lankstinuke. Taigi, nors ir nėra įmanoma nustatyti, kokios informacinės medžiagos pagrindu vyko investicinio produkto pristatymas, tačiau akivaizdu, kad atsakovas nepateikė ieškovei suprantamos, išsamios, vienareikšmiškos informacijos apie galimą riziką investuojant į ginčo sutartimis pasirašytas obligacijas skolintomis lėšomis. Ieškovės pateiktose lankstinukų kopijose akcentuojamas SASO pelningumas. Kadangi labiausiai buvo akcentuojamas SASO pelningumas, o ne galimos rizikos tuo atveju, jei akcijų rinkos nukristų ir nebūtų prieaugio, tai pripažintina netinkamu kliento informavimu apie investavimo strategiją ir riziką. Obligacijų sutarties 1.13 punkte nurodyta, kad, pasirašydama šią sutartį, ieškovė (investuotoja) patvirtina, jog yra susipažinusi su 5 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos prospektu (sutarties 1.1 punktas). Ginčijamų sutarčių nuostatose nėra nurodyta obligacijų, susietų su akcijų indeksais, įsigijimo skolintomis lėšomis rizika, o Obligacijų sutarties 1.13 punkte paminėtas prospektas ieškovei nebuvo įteiktas nei prieš pasirašant ginčo sutartis, nei vėliau (pats atsakovas nurodė, kad bazinis prospektas buvo viešai paskelbtas banko interneto svetainėje). Aplinkybė, kad ieškovė pasirašė Obligacijų sutartį, kurioje yra nuoroda į obligacijų programos prospektą ir Galutines sąlygas, nelaikytina pakankama informacija investavimo patirties neturinčiam asmeniui aiškiai suvokti investavimo skolintomis lėšomis rizikas, o duomenų, kad atsakovas tiesiogiai atskleidė ieškovei programos prospekto esmines nuostatas, nėra. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad produkto pristatyme, kuriame dalyvavo ieškovės duktė, ar prieš ginčijamų sutarčių sudarymą atsakovas būtų potencialiai investuotojai akcentavęs skirtumus tarp investavimo nuosavomis kliento lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Sunkiai suvokiama, kad asmuo, suprasdamas tikrąją situaciją, rizikuotų vieninteliu savo gyvenamuoju būstu, net jei tos rizikos priežastimi ir būtų didelė tikimybė gauti pelno. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas tokio ieškovės valią suformavusio faktoriaus (veiksnio) nepaneigė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti ieškovės suklydimą dėl esminės sandorio sąlygos – sandorio rizikingumo (pvz., galimybės prarasti įkeistą turtą).

Ieškovė nėra profesionalioji investuotoja. Duomenų, kad ji turėtų patirties investicijų srityje, byloje nėra (ieškovė turi filologės išsilavinimą). Ieškovė laikytina neprofesionaliąja investuotoja, neturinčia specialių žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose, nesugebančia kvalifikuotai įvertinti skolinimosi ir investavimo rizikų. Taigi sutarčių šalių padėtis buvo nelygiavertė. Kadangi sudarydama ginčijamus sandorius ieškovė buvo neprofesionalioji klientė ir finansų rinkos dalyvė, tai įpareigojo atsakovą išsamiai informuoti ieškovę, surinkti duomenis apie investavimo tikslus, tinkamai šiuos tikslus išaiškinti ir pan. (FPRĮ 22 straipsnio 3, 4 dalys). Tai, kad produkto pristatyme dalyvavo ne pati ieškovė, o jos duktė teisininkė, nelemia priešingos išvados dėl ieškovės gebėjimo įvertinti rizikas, juolab kai nėra duomenų, jog ieškovės duktė kokiu nors būdu būtų susijusi su investavimu ir (ar) turėtų patirties šioje srityje. Teismo teigimu, tarp banko ir ieškovės (investuotojos) susiklostė pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, lėmę banko pareigą veikti išskirtinai kliento interesais ir geriausiomis klientui sąlygomis. Atsakovas, siūlydamas ieškovei investuoti dideles sumas į banko išleidžiamus vertybinius popierius, tam sudaryti didelio masto paskolos (2 440 000 Lt) sutartį, turėjo pareigą veikti itin rūpestingai, geriausiais kliento interesais ir pateikti suprantamą bei išsamią informaciją ieškovei apie riziką ir galimus nepalankius padarinius, tačiau tos pareigos tinkamai neįvykdė. Tai turėjo lemiamą įtaką formuojantis ydingai ieškovės valiai sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovės suklydimas pripažintinas esminiu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ją suklaidino dėl galimos sandorių sudarymo rizikos, pabrėždamas investicijų pajamingumą ir taip įtikinęs būsimą potencialų investuotoją.

Teisėjų kolegija sprendė nepasisakyti dėl priešieškinio reikalavimų, kurie grindžiami iš negaliojančiomis pripažintų sutarčių kylančia prievole mokėti palūkanas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo AB DNB banko priešieškinį tenkinti, t. y. priteisti iš ieškovės atsakovui 107 047,44 Eur (369 613,40 Lt) palūkanų ir 3532,56 Eur (12 197,22 Lt) delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 1.90 straipsnio pažeidimo ir kasacinio teismo praktikos taikymo. Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama doktrina dėl CK 1.90 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. S. D., bylos Nr. 3K-3-514/2005; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. visuomeninė organizacija Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, bylos Nr. 3K-3-548/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; Civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos). Suklydimas negali būti siejamas su klaidingu sandorio motyvų ar jo padarinių įsivaizdavimu, nes tai yra už sandorio ribų. Atsakovo nuomone, ieškovė suvokė, kad investavimas į SASO yra rizikingas, o pelno gavimas yra tik vienas iš galimų investicijų rezultatų. Ieškovė investavimo į SASO sandorius sudarė 2007 m. rugpjūčio 7 d., t. y. rinkų pakilimo metu. Abi šalys tuo metu negalėjo žinoti, kad kils finansinė krizė. Ieškovė pripažino, kad rinkos įtaką savo investicijoms pastebėjo praėjus trims mėnesiams po sandorių sudarymo, taigi jai jau buvo žinoma apie tai, kad SASO yra rizikingas ir negarantuotas produktas, kad SASO gali ir neuždirbti, tai lems nuostolį ir net galimą išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo turto. Tačiau net ir tai žinodama, ieškovė jokių pretenzijų bankui nereiškė, į teismą nesikreipė. Tai patvirtina ieškovės sąmoningą investavimo rizikos prisiėmimą, sandorio pelningumą suvokiant tik kaip vieną iš galimų sandorio rezultatų. Be to, ieškovės tariamas suklydimas negali būti pateisinamas, nes jį lėmė išimtinai neatsargus jos elgesys, todėl jai tenka ir tokio elgesio padariniai. Tokią poziciją patvirtina teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-231/2010; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1005/2013; kt.). Ieškovė, kuri turi aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos patirties, pasitarusi su savo dukterimi, turinčia teisinį išsilavinimą, sudarydama net 2,5 mln. Lt vertės sandorį neįvykdė elementariai kiekvienam asmeniui suprantamos pareigos perskaityti sutartis, todėl jos negali būti pripažintos negaliojančiomis dėl tariamo ieškovės suklydimo. Sutartyse buvo aiškiai, tinkamai ir išsamiai aprašytos visos sudaromų sandorių sąlygos, įskaitant ir iš sutarčių kylančias rizikas, t. y. kad SASO neuždirbus pelno ieškovei gali tekti padengti skolą bankui iš nuosavų lėšų arba iš įkeisto nekilnojamojo turto (Skolinimo sutarties 1.1, 1.3, 2.1, 6.1, 9.6, 8.1.5 punktai, hipoteką patvirtinantys dokumentai). Bent vidutinį išsilavinimą turinčiam asmeniui suprantama, kad nekilnojamojo turto įkeitimas yra reikalingas įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti ir kad tikėtina, jog obligacijų uždirbtas pelnas bus mažesnis nei įsipareigojimai pagal kredito sutartį. Ieškovės prašymu kviestas liudytojas A. Z. pripažino, kad SASO pristatymo Ukmergėje metu buvusi banko darbuotoja R. T. informavo dalyvavusius asmenis apie tai, kad nekilnojamasis turtas įkeičiamas siekiant užtikrinti pagal skolinimo obligacijoms apmokėti sutartį mokėtinų palūkanų grąžinimą. Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO pelno, tai pripažino ir ieškovė; garantijų nėra nurodoma ir baziniame prospekte bei Galutinėse sąlygose, kurias pati ieškovė pateikė į bylą kartu su ieškiniu. baziniame prospekte nurodoma informacija apie galimas rizikas. Pasirašydama Obligacijų sutartį ieškovė patvirtino, kad su baziniu prospektu jau susipažinusi (sutarties 1.13 punktas). Be to, ieškovė ir jos duktė pripažino, kad net keletą kartų buvo susitikusios su banko darbuotojais aptarti investavimo į SASO klausimus, viską nuodugniai ir ilgai studijavo, siekdamos įsitikinti, ar toks sandoris atitinka ieškovės interesus. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad kelių susitikimų reikėjo dėl to, kad jos išsamiai aiškinosi visas investavimo į SASO sąlygas ir rizikas. Hipotekos sandorį ieškovė sudarė 2007 m. rugpjūčio 14 d., t. y. praėjus savaitei nuo ginčijamų sutarčių sudarymo, tai rodo, kad iki sprendimo įkeisti savo vienintelį nekilnojamąjį turtą ieškovė turėjo laiko susipažinti su ginčijamų sutarčių nuostatomis ir galutinai nuspręsti, nes ieškovei neįkeitus nekilnojamojo turto Skolinimo sutartis būtų buvusi nutraukta be atskiro pranešimo (Skolinimo sutarties 7.2.10, 9.4 punktai). Įkeisdama nekilnojamąjį turtą ieškovė patvirtino sandorį (CK 1.79 straipsnis). Ieškovės neatsargumo ir nerūpestingumo sutarčių sudarymo metu faktą konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-842-121/2010, kuris buvo paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. AM3-873/2011 (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Atsakovo teigimu, investavimo sandoris yra iš prigimties rizikingas, todėl šalis negali remtis suklydimu, nes priešingu atveju būtų paneigta investicinių sandorių prigimtis ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. S. D., bylos Nr. 3K-3-514/2005; Tarptautinių žodžių žodynas, sąvoka – investicija; L. Didžiulis. Finansų tarpininkų profesinė civilinė atsakomybė, kaip investuotojų apsaugos priemonė. 2014). Be to, atsakovo nuomone, ieškovės tariamas suklydimas nebuvo toks, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje nebūtų sudaręs sandorio. Konstatavęs priešingai, apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą grindė vienintelio ieškovės nekilnojamojo turto įkeitimo aplinkybe. Tokią teismo išvadą paneigia faktas, kad investavimo į SASO skolintomis lėšomis sandorius sudarė keli šimtai investuotojų, kurių dalis net ir finansinės krizės laikotarpiu uždirbo iš šių investicijų. Tie investuotojai, kurie iš investavimo į SASO neuždirbo, ne visi ginčija sutartis ir sąžiningai prisiima iš sandorio kylančią būtent jiems tenkančią riziką.

2. Dėl CK 6.70, 4.170 straipsnių pažeidimo ir kasacinio teismo praktikos taikymo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Nordea Bank Finland Plc prašymą, bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014), tai, kad hipotekos sutartis nėra specifinė, tik su banku sudaroma sutartis, – tai civiliniams santykiams įprastų, dažnai sudaromų sutarčių rūšis, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo žinių. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, hipotekos sandorio sudarymo faktas patvirtina ne ieškovės sudaromo investavimo sandorio (kuriam užtikrinti buvo įkeičiamas turtas) rizikingumą, bet priešingai – ieškovės tariamą suvokimą, kad šis sandoris nerizikingas ir visiškai saugus. Toks teismo išaiškinimas paneigia hipotekos, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, prigimtį. Pasirašydama hipotekos lakštą ieškovė patvirtino, kad jį perskaitė, suprato šio sandorio turinį ir padarinius, kad hipoteka yra sukuriami įkeičiamo turto suvaržymai, ir patvirtino, kad šis sandoris atitinka jos valią. Be to, hipotekos sandorį ieškovė sudarė padedama notaro, kuris šį sandorį patvirtino. Notaro suteiktų paslaugų tinkama kokybė yra preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. ir kt. v. „If P&C Insurance AS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-405/2013). Ieškovė dėl ginčijamų sutarčių sudarymo tarėsi su savo dukterimi, kuri turi teisinį išsilavinimą ir negalėjo nesuprasti hipotekos sandorio esmės ir iš jo kylančių padarinių. Faktą, kad bankas atskleidė informaciją, jog nekilnojamojo turto įkeitimas yra reikalingas siekiant užtikrinti pagal skolinimo obligacijoms apmokėti sutartį mokėtinų palūkanų grąžinimą, patvirtino liudytojas A. Z..

3. Dėl ieškovės supažindinimo su baziniu prospektu. Atsakovas remiasi CPK 178 straipsniu, kasacinio teismo praktika, formuojama draudimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olvic“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-649/2003; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006), nurodo, kad pareiga įrodyti, jog parašu patvirtintas susipažinimo su tam tikra informacija faktas yra neteisingas, tenka būtent šį faktą parašu patvirtinusiai šaliai ir kad tam tikros sąlygos patvirtinimas parašu įrodo, jog pasirašęs asmuo turėjo galimybę susipažinti su ta sąlyga. Ieškovė, pasirašydama Obligacijų sutartį, patvirtino, kad sutarčių pasirašymo dieną yra susipažinusi su baziniu prospektu. Bankui tinkamai viešai paskelbus bazinį prospektą, jis tampa prieinamas visiems suinteresuotiems asmenims, ir bankas neturi pareigos visiems klientams papildomai pateikti atspausdintą bazinio prospekto versiją, išskyrus tuos atvejus, kai patys klientai to pageidauja (VPRĮ 61 straipsnio 1, 2 dalys, Vertybinių popierių įstatymo 9 straipsnio 2, 3 dalys). 2012 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu ieškovė pripažino, kad žinojo apie internete paskelbtą bazinį prospektą. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-842-121/2010, nustatyta, kad bazinio prospekto spausdinta versija ieškovei visgi buvo įteikta, tačiau pati ieškovė nesigilino į jo nuostatas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Bazinio prospekto 20 psl. aiškiai aprašyta rinkos rizika, t. y. dėl ko ieškovė gali patirti nuostolių (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Nuoroda į bazinį prospektą internete pateikta ir Galutinėse sąlygose, kurios yra neatsiejama bazinio prospekto dalis ir kurias pati ieškovė pridėjo prie ieškinio.

4. Dėl CPK 12, 17, 176, 178, 180 ir 185 straipsnių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino sutarčių nuostatų, susipažinimą su kuriomis ieškovė patvirtino savo parašu. Atsakovo nuomone, sutarčių nuostatos yra aiškios, jose nėra nuostatų, garantuojančių SASO saugumą, tai pripažino ir ieškovė. Būtent sutartys laikytinos pagrindiniais įrodymais, nes jų pagrindu susiformavo šalių sutartiniai teisiniai santykiai (CPK 176, 185 straipsniai). Teismas aukštesnę įrodomąją galią suteikė ieškovės ir liudytojų žodiniams paaiškinimams, rėmėsi banko reklamine medžiaga (lankstinukais ir prezentacine medžiaga – skaidrėmis), kuri neatitiko įrodymų sąsajumo reikalavimų, o tai prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-378/2011). Byloje nenustatyta, kokią konkrečiai SASO reklaminę medžiagą ieškovė matė iki Skolinimo ir Obligacijų sutarčių sudarymo (ar išvis matė). Viename iš į bylą pateiktų reklaminių lankstinukų buvo aiškiai aprašytos investavimo į SASO rizikos. 2010 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad domėjosi, ar galima investuoti neturint lėšų, taip pat turto įkeitimu, tai patvirtina, kad SASO pristatymo Ukmergėje metu banko darbuotoja paaiškino investavimo į SASO tiek nuosavomis, tiek skolintomis lėšomis galimybes. Kadangi teismas sprendimą grindė išimtinai ieškovei palankiais jos ir liudytojų žodiniais paaiškinimais (kurie nesutapo), tai buvo pažeisti rungimosi ir lygiateisiškumo principai, akcentuojami kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012).

5. Dėl priešieškinio reikalavimų. Atsakovas kasaciniu skundu palaiko visus argumentus, išdėstytus priešieškinyje ir apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 1.90 straipsnio taikymo. Ieškovė viso proceso metu nuosekliai teigė, kad suklydimas (apgaulė) ginčo atveju pasireiškė ne tuo, kad sandoriai dėl ekonominės krizės tapo nuostolingi ir neuždirbo pelno, bet tuo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jai nebuvo atskleista iš ginčijamų sandorių kylanti rizika, buvo garantuotas ginčijamų sandorių pelningumas ir saugumas, net neužsimenant, jog egzistuoja tikimybė dėl sudaromų sandorių patirti nuostolį ir prarasti vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą – butą, kuriame ieškovė ir gyvena. Investavimo strategijos rizikingumas, iš sandorių kylanti rizika patirti nuostolius yra ginčijamų sutarčių esminės sąlygos, kurios egzistavo iki sutarčių pasirašymo ir turėjo būti tinkamai atskleistos ieškovei. Dėl to atsakovo nurodomos aplinkybės, įvykusios po ginčijamų sutarčių sudarymo, neturi reikšmės vertinant, ar sudarant sutartis ieškovė buvo suklaidinta dėl sutarčių sudarymo metu egzistavusių aplinkybių – dėl galimos investavimo strategijos rizikos. Ieškovė yra laisva spręsti, kaip ir kada ginti savo pažeistas teises, todėl kreipimosi į atsakovą su pretenzija ar į teismą laikas neturi įtakos sprendžiant dėl suklydimo (apgaulės) fakto. Taip pat aplinkybė, kad po ginčo sutarčių sudarymo ieškovei tapo žinoma tikroji ginčijamų sandorių esmė ir rizikingumas, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė prisiėmė sandorių riziką (apie kurią sudarant sandorius nebuvo įspėta) ir suklydo ne dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių aplinkybių (sandorių rizikos kaip esminės sąlygos), o dėl sandorio padarinių ir motyvų.

Ieškovės teigimu, jos suklydimą lėmė atsakovo padaryti FPRĮ 22 straipsnio pažeidimai. Ieškovė nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014). Ieškovė nėra profesionalioji investuotoja. Tai įpareigojo atsakovą tiksliai ją informuoti, surinkti duomenis apie investavimo tikslus, tinkamai išsiaiškinti investavimo tikslus ir pan. (FPRĮ 22 straipsnio 3, 4 dalys). Tinkamu šios banko pareigos įgyvendinimu negali būti laikomas vien SASO, Galutinių sąlygų, prospekto parengimas ir viešas paskelbimas bei sutarčių pateikimas neprofesionaliajam klientui pasirašyti. Pareiga atskleisti riziką neprofesionaliajam klientui negali būti laikoma tinkamai įgyvendinta vien pateikus sutartyje nuorodą į kitą viešai skelbiamą dokumentą, ypač jeigu bankas mano, jog tokiuose skelbiamuose dokumentuose pateikiama neprofesionaliesiems klientams svarbi informacija. Be to, atsakovas ir iki ginčo sandorių sudarymo suteikė ieškovei klaidinančią informaciją; tai patvirtina ir Vertybinių popierių komisijos išvados. Teismas tinkamai nustatė, kad atsakovo parengtoje ir platintoje reklaminėje medžiagoje buvo pabrėžiamas neabejotinas investicijų pelningumas. Atsakovo atstovė R. T. pristatyme, kuriame dalyvavo ieškovės duktė ir liudytojas A. Z., nurodė, kad nėra tikimybės, jog SASO neuždirbs, bet priešingai – pelnas bus daugiau nei 6 proc. Atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovė buvo įtikinta investavimo produkto saugumu ir suformuotas klaidingas suvokimas, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas, visiškai padengsiantis skolinimo sutarties palūkanas (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Ginčijamose sutartyse nebuvo aiškios informacijos apie investavimo strategijos riziką. Atsakovo teiginiai, kad riziką buvo galima suprasti iš Skolinimo sutarties 1.1, 1.3, 6.1, 9.6 punktų, prieštarauja kasacinio teismo praktikai nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014). Informacija apie investavimo strategijos riziką turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), o ne užslėptai ar kurią galima išsiaiškinti tik pasitelkus teisinę interpretaciją, kuri šiuo atveju nėra vienareikšmė. Ieškovė pažymi, kad Skolinimo sutartis – tai prisijungimo būdu sudaryta sutartis, vien ginčo sutarčių pateikimas pasirašyti bei sutarčių turinys nėra laikytinas tinkamu informacijos apie investavimo strategijos riziką atskleidimu (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, 4 dalies 2 punktas). Standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, yra atsakinga už tai, kad jos būtų aiškios ir nedviprasmiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Įstros aerodromas v. UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-600/2006). Skolinimo sutarties 6.1 punkte minima grąžinama suma, susidedanti iš kredito, palūkanų ir kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Taigi iš šios sutarties negalima daryti išvados, kad joje yra aprašyta investavimo strategijos rizika. Ieškovė suprato, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių (pvz., ieškovės kaltės) atsiras kitų mokėjimų, kurių nepadengs žadėtieji 6 proc., ieškovės mokėtina bankui suma gali būti didesnė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė, prieš pasirašydama ginčo sutartis, jas skaitė, buvo įdėmiai susipažinusi su banko platinta vaizdine reklamine medžiaga ir lankstinukais (pateikta kartu su ieškiniu), garantuojančiais minimalų 6 proc. uždarbį iš SASO ir visiškai saugų bei nerizikingą investavimą. R. T. apie riziką nekalbėjo, pasakojo apie didelį pelną, neįteikė bazinio prospekto ir Galutinių sąlygų, nenurodė, kad jie yra svarbūs norint priimti sprendimą dėl sandorių sudarymo. Galutinės sąlygos ieškovei buvo įteiktos jau pasirašius sutartis, nurodant, kad dar galima internete pasiskaityti bazinį prospektą. Ieškovė, neturėdama patirties investavimo srityje, net nežinojo, kad be pasirašomų ginčo sutarčių yra dar kokių nors ginčijamiems sandoriams ir jų rizikai įvertinti reikšmingų dokumentų, nors teisės aktais bankui nustatyta pareiga suteikti neprofesionaliajam klientui išsamią ir aiškią informaciją apie sudaromų sandorių riziką, nepriklausomai nuo to, ar klientas to prašo. Ieškovės teigimu, ginčo sandorių šalis yra ne jos duktė, o pati ieškovė, todėl bankas turėjo pareigą visą reikšmingą informaciją apie sandorius ir jų riziką tiesiogiai atskleisti būtent ieškovei. Be to, ieškovės duktė nėra banko įgaliotas asmuo, todėl neprivalo vykdyti banko pareigos informuoti klientą. Atsakovo cituojami administracinių teismų išaiškinimai ir aplinkybių vertinimas, atliktas remiantis vidiniu teismo įsitikinimu, nelaikytini aplinkybių bei faktų konstatavimu, todėl CPK 182 straipsnio 2 punktas šiuo atveju netaikytinas.

Ieškovės nuomone, investavimo sutarties pobūdis savaime nelemia sutartį sudarančio asmens žinojimo apie riziką ir jos prisiėmimo, priešingu atveju būtų paneigiama investavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu galimybė. Ieškovė negali būti laikoma prisiėmusia riziką, apie kurios egzistavimą sandorių sudarymo metu ji nežinojo ir nebuvo įspėta, tai patvirtina reklaminiai leidiniai, kuriuose buvo siūloma įsigyti SASO su garantuotomis palūkanomis (prieaugiu) net rinkoms krentant (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis).

Teismas pagrįstai taikė protingumo kriterijų, t. y. sprendė, kad ieškovės suklydimas buvo toks, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorių nebūtų sudaręs. Teismas įvertino ieškovės asmens savybes, išsilavinimą, kad ieškovė įkeitė bankui vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą, kuriame gyveno su dukterimi, tam, kad banko skolintomis lėšomis už 2 440 000 Lt įsigytų SASO, kurios, kaip paaiškėjo vėliau, negarantuoja jokio pelno, ir yra rizika prarasti vienintelį turimą butą – ieškovės gyvenamąją vietą. Faktas, kad į SASO yra investavę ir daugiau žmonių, nėra prielaida teigti, kad jų situacija (finansinė padėtis, patirtis, informuotumas ir sandorio suvokimas, investavimo tikslai ir kt.) buvo tokie patys kaip ir ieškovės.

2. Dėl turto įkeitimo. Skolinimo sutartyje nėra nustatyta, kad nekilnojamasis turtas yra įkeičiamas kokiam nors konkrečiam tikslui ar įsipareigojimui. Ieškovei turto įkeitimo sąlyga buvo pristatyta kaip formalumas, tam, kad ji galėtų gauti didesnę paskolą. Ieškovė, remdamasi Skolinimo sutarties 7.2.10 punktu, nurodo, kad tik tuo atveju, jeigu nustatytu terminu nebūtų įkeistas turtas ir negrąžinta dalis kredito, Skolinimo sutartis galėjo būti nutraukta be atskiro pranešimo (Skolinimo sutarties 9.4 punktas). Atsakovo elgesys neprofesionaliajai klientei sudarė įspūdį, kad SASO investicija yra tokia saugi, jog bankas niekuo nerizikuoja suteikdamas paskolą SASO įsigyti dar net neįkeitus turto. Be to, net ir neįkeitus nekilnojamojo turto, tačiau grąžinus pagal Skolinimo sutarties 7.2.10 punktą apskaičiuotą dalį kredito, Skolinimo sutartis liktų galioti be jokios hipotekos. Taigi vien hipotekos sandorio sudarymo faktas pats savaime nelemia sudaromo pagrindinio sandorio, kuriam užtikrinti yra įkeičiamas turtas, rizikingumo. Ieškovės teigimu, ginčo sutartyse nebuvo jokių investavimo riziką atskleidžiančių nuostatų, kurios paneigtų kasatoriaus ieškovei suformuotą klaidingą įsitikimą dėl investavimo strategijos visiško saugumo ir aiškiai įspėtų, kad SASO gali neuždirbti jokio pelno. Nė viename banko reklaminiame leidinyje nebuvo informuojama nei apie SASO, nei apie investavimo strategijos riziką. Tą konstatavo ir Vertybinių popierių komisija.

3. Dėl ieškovės supažindinimo su baziniu prospektu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog ieškovė pasirašė Obligacijų sutartį, kurioje yra nuoroda į bazinį prospektą ir Galutines sąlygas, nelaikytina pakankama investavimo patirties neturinčiam asmeniui aiškiai suvokti investavimo skolintomis lėšomis riziką. Faktą, kad ieškovei buvo atskleistos bazinio prospekto sąlygos, turėjo įrodyti būtent atsakovas. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Jeigu vien bazinio prospekto paskelbimas interneto svetainėje laikytinas tinkamu informacijos apie riziką atskleidimu, tai, platinant vertybinius popierius, apskritai taptų neįmanomas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes pagal Vertybinių popierių įstatymo 9 straipsnio 2 dalį visais atvejais bazinis prospektas yra išviešinamas. Tokia nuostata atitinka Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 10-70 išvadas. Taigi atsakovas nepagrįstai vadovaujasi Obligacijų sutarties 1.13 punktu (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, FPRĮ 22 straipsnyje nustatyta pareiga tinkamai ir aiškiai suteikti visą reikalingą informaciją, įskaitant konsultavimą ir įspėjimą apie riziką, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta vien tik ginčijamas sutartis pateikus ieškovei pasirašyti. Ieškovės teigimu, atsakovas siūlė finansinį produktą (investavimą į SASO skolintomis lėšomis), kuris nebuvo aprašytas prospekte ir Galutinėse sąlygose. Ieškovė, pagrįsdama savo poziciją, remiasi Norvegijos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimu. Ieškovės nuomone, atsakovas nepateikė nė vieno įrodymo, kad tinkamai įspėjo ieškovę, jog parduodamas produktas yra rizikingas ir kuo tokia rizika pasireiškia.

4. Dėl proceso teisės normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės suklaidinimo faktą grindė ne vien jos, bet ir buvusios banko darbuotojos paaiškinimais, taip pat byloje ištirtų įrodymų visuma, t. y. banko viešai platintais lankstinukais ir reklaminiais leidiniais, pristatymo, kuriame dalyvavo ieškovės duktė, metu naudota vaizdine medžiaga ir tarp šalių susiformavusiais pasitikėjimo (fiduciariniais) santykiais. Esant tokiai situacijai, kai byloje iš pateiktų įrodymų vienareikšmiškai nustatyti konkrečios aplinkybės (ne)buvimo neįmanoma, teismas pagrįstai vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kaip sudarytų dėl suklydimo

Suklydimas kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje; jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014).

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d.; tam, kad įgyvendinti naujus reikalavimus tinkamai pasirengtų investicinių paslaugų teikėjai, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Nauji reikalavimai investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame Vertybinių popierių rinkos įstatyme, įsigaliojo ir taikomi nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. vėliau negu šalių sudarytos Skolinimo ir Obligacijų sutartys. Dėl to byloje taikytinos ginčijamų Skolinimo ir Obligacijų sutarčių sudarymo metu galiojusio VPRĮ nuostatos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek VPRĮ, tiek ir vėlesnio FPRĮ nuostatos, reglamentuojančios investuotojo pripažinimą profesionaliuoju, yra tapačios. Kasacinis teismas dėl VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalies nuostatų taikymo yra nurodęs, kad finansų tarpininkui reikalavimai pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį nėra nauji, iš esmės tokie patys pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą reikalavimai buvo nustatyti VPRĮ. Šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), lėmė reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti konkrečiai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymais įtvirtintą reguliavimą ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad atsakovas turėjo pareigą laikytis nurodytų informacijos klientui dėl investavimo paslaugų rizikos atskleidimo reikalavimų. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-492-1746/2012, kurioje nagrinėtas FPRĮ normų galiojimo laiko atžvilgiu klausimas ir išaiškinta, kad dėl sutarčių, sudarytų pereinamuoju laikotarpiu iki visų FPRĮ nuostatų įsigaliojimo (nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d.), FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis taikytina, nes joje įtvirtintas bendrojo pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju galiojusio VPRĮ turinio kontekste. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visa reikalinga informacija turi būti pateikta aiškiai, nedviprasmiškai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad bankas investuotojams siūlė įsigyti investavimo produktą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Investuojantiems nuosavomis lėšomis bankas garantavo obligacijų nominaliosios vertės išpirkimą, be to, priklausomai nuo akcijų, su kuriomis buvo susietos obligacijos, rezultatų, investuotojai taip pat galėjo gauti priemoką (palūkanas). Ieškovė ginčijamais sandoriais įsigijo atsakovo išleistus SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) ne nuosavomis, o atsakovo paskolintomis lėšomis, sudarydama su banku Skolinimo sutartį, kurioje buvo įtvirtinta 5 proc. palūkanų norma. Dėl to siūlomo investavimo produkto rizikos laipsnis pasikeitė, nes tokiu atveju tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunama priemoka turėjo atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Taigi teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą itin aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, t. y. kad obligacijų išpirkimo metu susiklosčius nepalankiai situacijai ieškovė atgaus tik nominaliąją obligacijų vertę, o, neturint lėšų palūkanoms pagal paskolos sutartį sumokėti, palūkanų dengimas (išieškojimas) bus vykdomas iš hipoteka įkeisto ieškovės nekilnojamojo turto. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė priskirtina neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl netinkamo atsakovo pareigos atskleisti informaciją vykdymo iki ginčijamų sandorių sudarymo (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punktas, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Tačiau, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė yra vidutinio amžiaus, pagal išsilavinimą – filologė, iki ginčijamų sutarčių pasirašymo su finansiniu investavimu susidūrusi nebuvo, taigi būdama neprofesionalioji investuotoja pirko banko siūlomą investicinį produktą – su akcijų indeksais susietas obligacijas. Ieškovė, kaip neprofesionalioji investuotoja, neturėjo specialiųjų žinių ir patirties finansinių priemonių rinkose. Vertindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė suklydo (buvo suklaidinta) dėl ginčijamų sandorių esminių aplinkybių, neteisingai suvokė jų turinį arba neteisingai išreiškė valią sudaryti ginčijamus sandorius.

Šalių sudarytos Skolinimo sutarties 1.3 punkte nustatyta ieškovės pareiga už suteikiamą kreditą obligacijoms apmokėti bankui mokėti 5 proc. palūkanas. Pagal Skolinimo sutarties 4.1 punktą ieškovė įsipareigojo grąžinti bankui visą kreditą ne vėliau kaip sutarties 1.8 punkte nurodytą obligacijų išpirkimo dieną; ieškovė įsipareigojo sumokėti bankui 5 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos bankui kredito dalies (5.1 punktas). Skolinimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos banko ir ieškovės priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymo būdu, t. y. įskaitomas ieškovės įsipareigojimas grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas už banko įsipareigojimą sumokėti ieškovei už išperkamas obligacijas. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai bankas likutį nedelsdamas perveda į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą; jeigu ieškovės bankui mokėtina suma yra didesnė, tai ieškovė ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą. Be to, Skolinimo sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad jeigu ieškovė sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito ir (ar) nesumoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų, bankas turi teisę reikalauti 0,05 proc. delspinigių nuo visos laiku nesumokėtos sumos. Ieškovės įsigyjamų obligacijų įkeitimas savo įsipareigojimų tinkamam vykdymui užtikrinti įtvirtintas Skolinimo sutarties 7.1.1 punkte, o nekilnojamojo turto įkeitimas – 7.2 punkte. Skolinimo sutarties 9.3 punkte aptarti banko vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, vienas iš jų – ieškovei negrąžinus kredito ir (ar) nesumokėjus palūkanų ar kitų pagal šią sutartį mokėtinų sumų sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Tokiu atveju kreditas ir sukaupta palūkanų suma tampa mokėtinomis, bankas išperka obligacijas ir gautą sumą nukreipia kredito, palūkanų ir kitų pagal sutartį mokėtinoms sumoms padengti; jeigu kredito bankui mokėtina suma yra didesnė, nei gauta išpirkus obligacijas, banko reikalavimai tenkinami realizuojant bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą (9.5 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Skolinimo sutarties nuostatas, konstatuoja, kad ieškovė, net ir neturėdama finansinio investavimo patirties, tačiau turėdama aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos patirties, kaip ji pati nurodė – susipažinusi su sudaromų sutarčių sąlygomis, turėjo suvokti arba negalėjo nesuvokti, kad jai gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar kad bankui gali tekti suteiktą kreditą išsiieškoti iš ieškovės hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, susipažinusi su nurodytomis Skolinimo sutarties nuostatomis, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikos atskleidimo, negalėjo būti suklaidinta tiek, kad nesuvoktų sudaromos Skolinimo sutarties sąlygų. Bylos duomenimis, ieškovė, sudarydama ginčijamus sandorius, išreiškė valią įsigyti obligacijas ir tam tikslui pasiskolinti lėšas iš banko, sąmoningai prisiėmė pareigą mokėti palūkanas už imamą paskolą, taip pat savo valia įkeitė bankui tiek įsigyjamas obligacijas, tiek nekilnojamąjį turtą savo įsipareigojimų tinkamam vykdymui užtikrinti. Atsižvelgdama į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, skolindamasi 707 831,32 Eur, įkeisdama savo vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą, kuriame gyvena (CPK 353 straipsnio 1 dalis), turėjo apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, įvertinti nurodytas Skolinimo sutarties sąlygas, kokias pareigas pagal šią sutartį įgis, kokias – praras. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas yra nukreiptas ne į neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų eliminavimą (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.), bet į papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareiga parengti ir paskelbti prospektą, pateikti visą informaciją klientui ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamai susipažinusi su nurodytomis Skolinimo sutarties sąlygomis, ieškovė negalėjo nesuvokti sudaromos sutarties sąlygų ir jų taikymo padarinių – pareigos mokėti palūkanas už kreditą, skirtą obligacijoms įsigyti, jeigu obligacijų vertė jų išpirkimo dieną nepadidės tiek, kad padengtų mokėtino kredito kartu su palūkanomis sumą, taip pat nekilnojamojo turto įkeitimo hipoteka tikslo ir rizikos, t. y. galimybės netekti įkeisto turto. Teisių ir pareigų, nustatytų Skolinimo sutartyje, klaidingas įsivaizdavimas, t. y. kad nereikės mokėti palūkanų, kad nurodytos Skolinimo sutarties sąlygos realiai nebus įgyvendintos, laikytinas ieškovės neapdairumu ar nerūpestingumu sudarant ginčijamas sutartis, tačiau negali būti pagrindas konstatuoti jos suklydimą CK 1.90 straipsnio pagrindu. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad ieškovės suklydimas, sudarant ginčijamas sutartis, byloje neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovės suklydimą sudarant su atsakovu ginčijamas sutartis ir pripažindamas jas negaliojančiomis nuo sudarymo momento, ne visai tinkamai taikė suklydimą reglamentuojantį CK 1.90 straipsnį, taigi yra pagrindas panaikinti šią apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys). Atsižvelgiant į šią išvadą, nagrinėjamoje byloje tampa aktualus klausimas dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų priteisti iš ieškovės palūkanas ir delspinigius Skolinimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad šiuo klausimu byloje yra pasisakęs tik pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimų, grindžiamų iš jo pripažintų negaliojančiomis sutarčių kylančia prievole. Taigi teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas atsakovo reikalavimas priteisti palūkanas ir delspinigius, apeliacine tvarka neperžiūrėta. Dėl šios priežasties kasacija nurodytu klausimu negalima, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti atsakovui iš ieškovės dalį palūkanų ir delspinigių, o priešieškinio reikalavimai atmesti, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 341 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl teisinių padarinių nustačius, kad finansų tarpininkas pažeidė savo pareigas, nevisapusiškai atskleisdamas rizikas, kai šis neatskleidimas nesuklaidino investuotojo tiek, kad atskleidus visas rizikas sandorio jis nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiose situacijose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas gali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris, išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės dėl nuostolių atsiradimo, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014). Plėtodama minėtą praktiką dėl investuotojo teisių gynimo būdų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CK 6.64 straipsnio taikymo galimybę, kuri gali būti aktuali sprendžiant dėl atsakovo pareikštų priešieškinio reikalavimų priteisti iš ieškovės palūkanas ir delspinigius.

CK 6.64 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Vienas iš tokių atvejų – kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo (CK 6.64 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.64 straipsnio 4 dalį skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą. Kitokia kreditoriaus kaltė, dėl kurios skolininkas negali įvykdyti prievolės, gali reikšti, be kita ko, ir kreditoriaus kaltai padarytus pažeidimus iki sudarant sutartį arba jos sudarymo metu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.64 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad įvertinant prievolės sampratą, dalyką ir atsiradimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas (CK 6.1–6.3 straipsniai), taip pat tai, kad CK 6.64 straipsnis įtrauktas į skirsnį „Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir kad įstatymų leidėjo aptariamos normos taikymo ribojimų nenustatyta, pripažino, kad ši nuostata taikytina ne tik civilinės atsakomybės atveju, bet ir sprendžiant dėl skolininko pareigos vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant šią normą skolininko negalėjimas vykdyti prievolę sietinas ir su jo prievolės nepagrįsta apimtimi, kai tai įvyksta dėl kreditoriaus kaltės. Be to, taikant CK 6.64 straipsnio 2 dalį, skolininko kreipimasis į teismą prašant jį visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolės vykdymo nėra privalomai siejamas su skolininko savarankišku ieškiniu dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo. Tokį kreipimąsi į teismą atitinka ir skolininko atsikirtimai, pateikiami atsiliepime į ieškinį ar kitame procesiniame dokumente, kuriuose skolininkas, siekdamas visiškai ar iš dalies išvengti prievolės kreditoriui vykdymo, ginasi nuo pareikšto reikalavimo ir įrodinėja kreditoriaus pareigų pažeidimą arba kitokią kreditoriaus kaltę.

Šioje nutartyje jau pasisakyta dėl to, kad atsakovas išsamiai neišaiškino ieškovei galimų pasirinkto investicinio sprendimo (investuojant skolintomis lėšomis) neigiamų padarinių, t. y. siūlydamas įsigyti SASO akcentavo išimtinai teigiamus rodiklius, neatskleidė ieškovei įsigyjamo produkto rizikos, taip pažeisdamas VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas. Taip pat pasisakyta, kad nustatyti atsakovo pažeidimai negali būti pagrindas konstatuoti ieškovės suklydimą (suklaidinimą) sudarant ginčijamus sandorius, taigi ir pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kaip kreditoriaus padaryti pažeidimai turėtų būti vertinami sprendžiant dėl ieškovės kaip skolininkės prievolės pagal Skolinimo sutartį mokėti atsakovui palūkanas ir delspinigius apimties ir skolininko visiško ar dalinio atleidimo nuo prievolės vykdymo pagal CK 6.64 straipsnio nuostatas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo kartu su bylos dalimi dėl priešieškinio reikalavimų priteisti iš ieškovės palūkanas ir delspinigius.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 15,87 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies ir bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškovės J. B. ieškinio reikalavimų – pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės J. B. ir AB DNB banko (buvęs pavadinimas? AB DnB NORD bankas) 2007 m. rugpjūčio 7 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. 2411-2007-371 ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartis „DnB NORD aktyviai valdomas pasaulis-2“, atmestas atsakovo AB DNB banko priešieškinis, panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomas sprendimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti.

Bylos dalį dėl atsakovo AB DNB banko priešieškinio, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. papildomo sprendimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės J. B. ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento ieškovės J. B. ir AB DNB banko (buvęs pavadinimas? AB DnB NORD bankas) 2007 m. rugpjūčio 7 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2411-2007-371 ir 2007 m. rugpjūčio 7 d. obligacijų pasirašymo sutartį „DnB NORD aktyviai valdomas pasaulis-2“, palikti nepakeistą.

Lietuvos apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės J. B. reikalavimas priteisti iš atsakovo AB DNB banko neturtinės žalos atlyginimą ir grąžinta atsakovui AB DNB bankui 300 Lt, įmokėtų 2012 m. sausio 23 d. mokėjimo pavedimu Nr. APM3003782 į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė

Rimvydas Norkus