Baudžiamoji byla Nr. 2K-411/2014
Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00079-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
A. J., kuriai byla nutraukta,
išteisintajam L. S.,
gynėjui advokatui Linui Songailai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžiu A. J. nutraukta baudžiamosios bylos dalis dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;
A. J. išteisinta jai nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje;
L. S. išteisintas jam nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro P. Andruškevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, A. J., kuriai byla nutraukta, jos gynėjo advokato L. Songailos ir išteisintojo L. S., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. J. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui baudžiamosios bylos dalis dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos:
ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 8 d., UAB „L.“ Šiaulių skyriuje Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pateikė L. S. nežinant kito geresnės būklės buto nuotraukas, o 2008 m. balandžio 8 d., L. S. nenuvykus į Radviliškio r., (duomenys neskelbtini) kaimą ir tiesiogiai neapžiūrėjus buto, o tik apžiūrėjus jos pateiktas buto nuotraukas, surašius nekilnojamojo turto – buto, esančio Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą Nr. S08/04-86/B, šią suklastotą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008 m. balandžio 21 d., A. J. realizavo perduodama D. R..
A. J. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimų tuo, kad turėdama išankstinį tikslą parduoti nekilnojamąjį turtą už žymiai didesnę nei realią rinkos kainą, pasinaudojusi pažintimi su L. S. ir jį įkalbėjusi realiai neapžiūrėti buto, taip suklastojusi bei realizavusi oficialų dokumentą – turto vertinimo ataskaitą, ją pateikdama D. R., kuri nežinodama apie tai, kad ataskaita suklastota, ir ją pateikus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, Panevėžyje, J. Urbšio g. 1, ir 2008 m. balandžio 21 d. gavus 58 000 Lt kreditą, apgaule parduodama nuosavybės teise jai priklausantį butą, esantį Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), D. R. už 58 000 Lt, t. y. žymiai brangiau negu vidutinė ir reali rinkos vertė, savo naudai įgijo svetimus Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui ir D. R., kaip kredito gavėjai, priklausančius 58 000 Lt.
L. S. išteisintas pagal BK 229 straipsnį dėl kaltinimų tuo, kad jis, versdamasis turto vertintojo profesine veikla ir teikdamas viešąsias paslaugas, t. y. būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, netinkamai atliko savo pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12 straipsnyje, kad turto vertintojas privalo „vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais..., sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą“, dėl to juridinis asmuo patyrė didelės žalos:
UAB „L.“ Šiaulių skyriuje 2008 m. balandžio 8 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nesustatytu laiku, savo darbo vietoje, esančioje Šiauliuose, Tilžės g. 170-202, žinodamas, kad dokumentas bus pateiktas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui kreditui gauti įkeičiant turtą, įkalbėtas A. J., privalėdamas, bet realiai neatlikęs nekilnojamojo turto – buto, esančio Radviliškio r., (duomenys neskelbtini), apžiūros, o apžiūrėjęs tik A. J. pateiktas buto nuotraukas, surašė patvirtintos formos turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo ataskaitą Nr. S08/04-86-B, į kurią įrašė buto rinkos vertę remdamasis nuotraukomis, taip pažeidė 1996 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ 18 punktą, kad vertinamo turto apžiūrėjimo aktas arba žiniaraštis surašomas apžiūrėjus turtą, o apžiūrint turtą paprastai dalyvauja turto savininkas (jo įgaliotas asmuo) arba užsakovas (užsakovo atstovas), po to A. J. turto vertinimo ataskaitą perdavė D. R., o ši pateikė Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui Panevėžyje, J. Urbšio g. 1, ir 2008 m. balandžio 21 d. gavo 58 000 Lt kreditą, kurį bankui padengė UAB „Būsto paskolų draudimas“, dėl to bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ patyrė didelę 58 000 Lt turtinę žalą.
Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras P. Andruškevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. J. nusikalstamą veiką be pagrindo perkvalifikavo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, be to, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nes neaptarė dalies esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnyje, tačiau neteisingai sprendė, jog dėl to nebuvo padaryta didelės žalos, ir kvalifikavo jos veiką pagal šio straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tuo, kad nusikaltimu nebuvo padaryta didelės žalos, iš esmės apsiribojo tik UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovų T. S., L. B., R. S. parodymais, lakoniškai nurodė, jog byloje nesurinkta įrodymų dėl šio nusikalstamos veikos kvalifikuojančio požymio.
Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2012) yra laikoma, jog BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas požymis „didelė žala“ yra vertinamasis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes. Klausimą dėl žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į žalos pobūdį, pažeistas vertybes, žalos pašalinimo ar atkūrimo galimybes ir pan. Visais atvejais žala yra didelė, kai padarytos turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 150 MGL dydžio sumą. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamos bylos duomenys įrodo (tai iš esmės pripažino ir abiejų instancijų teismai), jog dėl A. J. suklastoto dokumento realizavimo bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ patyrė 58 000 Lt turtinę žalą, kuri beveik tris kartus viršija minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytą žalą, todėl laikytina didele. Be to, vertinant, ar buvo padaryta didelė žala, turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad A. J. veikos padarinys – dokumentas, turintis didelę juridinę galią, kurio tolesnis panaudojimas sukėlė sunkius padarinius. Nors D. R. tiesiogiai dėl dokumento suklastojimo ir nenukentėjo, tačiau šis suklastotas dokumentas sudarė sąlygas, dėl kurių ji patyrė žalą sukčiavimo atveju. A. J. tyčia buvo nukreipta į vieną tikslą – didelės žalos padarymą apgaule, ji dokumentą klastojo tik siekdama padidinti būsto vertę ir taip apgaule užvaldyti svetimą didelės vertės turtą. Atsižvelgtina ir į liudytojos L. J. parodymus, kad ji butą pardavė už 4000 Lt, ir tai parodo, koks didelis neatitikimas buvo tarp realios ir neteisėtai įvertinto buto vertės. Be to, ir pats L. S. nurodė, kad turto vertinimo ataskaita yra svarbus dokumentas ir galioja tol, kol jos nepanaikina teismas.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliaciniame skunde dėl A. J. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį prokuroras nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, iškraipė kaltinimo esmę. Teismas teigė, kad A. J. turėjo tikslą parduoti turtą už žymiai didesnę nei rinkos vertę ir tai nėra draudžiama Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, pirkėjo ir pardavėjo santykiai reguliuojami Civilinio kodekso normomis. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kaltinimą A. J. turėjo tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą. Minimas „turimas tikslas“ apima ne tik pirkimo–pardavimo sandorį, bet ir dokumento suklastojimą, jo realizavimą, L. S. pareigų neatlikimą, pačios D. R. apgaulę. Kaltinimas yra visuma ir išskaidyti jo į atskiras dalis bei priimti išteisinamąjį nuosprendį remiantis kuria nors kaltinimo dalimi negalima, todėl teismo pasirinktas būdas kritikuoti kaltinimo dalį paimant ją iš konteksto, neleistinas. Šių prokuroro argumentų apeliacinės instancijos nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė.
Be to, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra duomenų, jog A. J. įkalbėjo L. S. neapžiūrėti vertinamo buto. Tai prieštarauja L. S. parodymams, jog iš A. J. elgesio jis suprato, kad ji nenori, jog butas būtų apžiūrimas, kad A. J. į jį dėl to buto kreipėsi penkis ar šešis kartus ir kad jis net kokius tris kartus norėjo važiuoti apžiūrėti buto, tačiau A. J. vis rasdavo priežasčių to nedaryti. Pirmosios instancijos teismas nurodė šiuos L. S. parodymus nuosprendyje, tačiau jais nesirėmė ir jų motyvuotai neatmetė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šiuo aspektu apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Teismai nevertino ir kitų reikšmingų L. S. parodymų, kuriuos prokuroras nurodė apeliaciniame skunde tiek dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 1 dalį, tiek dėl išteisinimo pagal BK 229 straipsnį, t. y. kad turto vertinimo ataskaita yra svarbus dokumentas ir galioja tol, kol jos nepanaikina teismas (2012 m. liepos 10 d. teismo posėdžio protokolas). Būtent šio dokumento neteisėtas surašymas tapo sąlyga kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus ir dėl to pažeisti fizinių bei juridinių asmenų interesus. Be to, apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai ir aplinkybės dėl galimo Šiaulių apylinkės teismo teisėjos šališkumo nagrinėjant bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo, nurodęs, jog tik dėl to, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip juos vertina prokuroras, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro P. Andruškevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi
Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir reiškia apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio – tiek išteisinamojo, tiek apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. Toks patikrinimas turi būti paremtas bylos medžiaga ir atliktas laikantis BPK normų reikalavimų. Jeigu apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, šis teismas nėra saistomas vien tik apeliacinio skundo motyvais. Šis teismas turi išsamiai patikrinti visos pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą. Nagrinėdamas tokią bylą teismas turi patikrinti, ar, tiriant bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, netgi nepriklausomai nuo to, ar apie tai nurodoma apeliaciniame skunde, nes neįsitikinus, kad visos teisiškai reikšmingos veikos kvalifikavimui aplinkybės yra ištirtos ir įvertintos (BPK 20 straipsnio 5 dalis), negalima konstatuoti, jog apskųstas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti atitinkamai motyvuotas. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalis, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismo sprendime visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios ir pakankamai argumentuotos. Apeliacinis skundas pripažįstamas neišnagrinėtu, jeigu teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą dėl A. J. veikos perkvalifikavimo iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 300 straipsnio 1 dalį, jos išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nesilaikė minėtų, taip pat ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.
Antai, prokuroras apeliaciniame skunde, ginčydamas A. J. veikos perkvalifikavimą iš BK 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 1 dalį, tai grindė tuo, kad dėl A. J. veiksmų (suklastotos turto vertinimo ataskaitos realizavimo D. R.) UAB „Būsto paskolų draudimas“ patyrė 58 000 Lt žalą, kuri, ją vertinant BK 190 straipsnyje pateikto didelės vertės turto išaiškinimo kontekste, turi būti laikytina didele. Taip pat didelės žalos požymio buvimą A. J. veiksmuose, kai buvo realizuota suklastota turto vertinimo ataskaita D. R., prokuroras apeliaciniame skunde siejo ir su tolesniais šios veikos padariniais, t. y. su tuo, kad dėl tokių A. J. veiksmų buvo sudarytos sąlygos patirti žalą ir D. R.. Būtinumas A. J. veiką kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 3 dalį apeliaciniame skunde buvo grindžiamas ir jos tyčios turiniu. Be to, apeliaciniame skunde netinkamas BK 300 straipsnio 1 dalies taikymas buvo motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino turto vertinimo ataskaitos svarbos sprendžiant dėl paskolos suteikimo sąlygų ir nepagrįstai sureikšmino D. R. veiksmus, t. y. ji nuteista dėl kreditinio sukčiavimo.
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas A. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumas, pažymėjo, kad didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes, ir konstatavo, jog A. J. veiksmai iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo pagrįstai perkvalifikuoti į 300 straipsnio 1 dalį, nes byloje nesurinkta įrodymų dėl šios veikos kvalifikuojančio požymio – didelės žalos – padarymo. Tokia išvada iš esmės buvo grindžiama UAB „Būsto paskolų draudimo“ atstovų parodymais, kad padarytos žalos suma yra tikslinama, kad žalą turėtų atlyginti UAB „L.“, kad žalą padarė nepriklausomi turto vertintojai, kad suteikta draudimo suma nebuvo didelė ir kt. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje neatsakė į jau minėtus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir darydamas išvadą, kad A. J. veiksmai iš kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį buvo pagrįstai perkvalifikuoti į 300 straipsnio 1 dalį, tai pagrindė lakonišku ir fragmentišku atskirų bylos duomenų vertinimu ir bendru teiginiu apie tai, kad nesurinkta įrodymų dėl šios veikos kvalifikuojančio požymio – didelės žalos – padarymo.
Apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl A. J. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Antai apeliaciniame skunde prokuroras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl A. J. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, iškraipė kaltinimo esmę. Pasak prokuroro, teismas teigė, kad A. J. turėjo tikslą parduoti turtą už žymiai didesnę nei rinkos vertę ir tai nėra draudžiama Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų, pirkėjo ir pardavėjo santykiai reguliuojami Civilinio kodekso normomis. Prokuroras pažymėjo, kad pagal kaltinimą A. J. turėjo tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą ir minimas „turimas tikslas“ apima ne tik pirkimo–pardavimo sandorį, bet ir dokumento suklastojimą, jo realizavimą, L. S. pareigų neatlikimą, pačios D. R. apgaulę. Be to, apeliaciniame skunde ginčijant A. J. išteisinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tokia pozicija buvo grindžiama ir pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumu. Pasak prokuroro, viena vertus, teismo nuosprendyje konstatuota, kad A. J. klastojo turto vertinimo ataskaitą L. S. perduodama kito buto nuotraukas bei ataskaitą realizavo perduodama ją D. R., tačiau, kita vertus, daroma išvada, jog A. J. veikoje nėra apgaulės. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš esmės prokuroro apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, o tai lemia kasacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kaltinimai A. J. yra susiję su kaltinimais L. S., todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama visa apimtimi ir byla pagal prokuroro skundą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir teismo šališkumo paliekami nenagrinėti.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
