D. D. pagal BK 180 str. 2 d., 178 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-77/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.4.;

1.1.8.1.1.;

1.1.8.8. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

gynėjui advokatui Valdemarui Koltušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį už J. G. turto vagystę vieneriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už V. O. (V. O.) turto vagystę vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 puntu, 6 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir apėmus, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę iš dalies sudėjus su Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendžiu D. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė D. D. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 19 d. nutartis, kuria D. D. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 8 d., apie 3.00 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiosios V. D. gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia nužudė miegančią ir dėl to bejėgiškos būklės nukentėjusiąją. D. D. tyčia sudavė peiliu apie aštuonis smūgius nukentėjusiajai V. D. į kaklą, krūtinę, pilvą ir taip padarė jai durtinį–pjautinį sužalojimą kakle su dešiniosios bendrinės miego arterijos pažeidimu, daugybinius durtinius–pjautinius krūtinės ląstos kairės bei dešinės pusių sužalojimus, abiejų plaučių, širdiplėvės, dešiniojo širdies skilvelio sužalojimą, kiauryminį durtinį–pjautinį pilvo sužalojimą su kepenų bei pilvinės aortos pažeidimais. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusiajai prasidėjo išorinis bei vidinis kraujavimas ir dėl to ji, patyrusi trauminį–hemoraginį šoką, mirė.

D. D. taip pat nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už J. G. bei V. O. turto vagystes, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo paskirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius, neneigdamas savo kaltės nužudžius V. D., nesutinka su tuo, kad nukentėjusioji įvykio metu miegojo ir dėl to buvo bejėgiškos būklės. Kasatorius nurodo, kad viso bylos proceso metu teigė (ir dabar teigia), jog nežinojo ir negali paaiškinti, kodėl nužudė V. D. Kasatorius teigia negalįs sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, grindžiama jo parodymais, kad pagrindinis nužudymo motyvas buvo jo pyktį sukėlęs V. D. knarkimas. Kasatorius neneigia davęs tokius parodymus, tačiau pabrėžia, kad tai buvo ne jo laisva valia duoti parodymai, o policijos pareigūnų sugalvota versija, kurią jis tik perteikė. Kartu kasatorius, nurodydamas, kad ne visas įvykio aplinkybes prisimena ir negali pasakyti, kokioje padėtyje suduodant smūgius buvo nukentėjusioji, kategoriškai teigia V. D. smogęs peiliu, kai ši nemiegojo, ir nurodo, jog įvykio metu nesuprato, kad V. D. yra bejėgiškos būklės. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nužudymo metu V. D. miegojo, nepagrįsta objektyviais duomenimis.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad jis V. D. smogė nekontroliuodamas savęs ir nevaldydamas savo veiksmų, t. y. dėl sveikatos sutrikimų įvykio metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Kasatoriaus nuomone, tokią jo būseną greičiausiai sukėlė „<...> trumpalaikė psichozinė būklė dėl perduozoto alkoholio, tačiau tam galėjo turėti įtakos ir kiti <...> psichikos būklės organizmo elementai, ypač nestandartinėse situacijose“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo atleistas nuo karo tarnybos, o ambulatorinė ekspertizė atlikta paviršutiniškai, per labai trumpą laiką. Pasak kasatoriaus, jam buvo būtina atlikti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę tam, kad būtų nustatyta jo psichinė būsena darant nusikaltimą. Kasatorius nurodo, kad jeigu jis būtų galėjęs suvokti savo ir nukentėjusiosios veiksmus, jos būseną, nebūtų jos nužudęs.

Nuteistojo D. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

2. Nuteistojo D. D. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kad: jis viso bylos proceso metu teigė (ir dabar teigia), jog nežinojo ir negali paaiškinti, kodėl nužudė V. D.; jis negalįs sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, grindžiama jo parodymais, jog pagrindinis nužudymo motyvas buvo jo pyktį sukėlęs V. D. knarkimas; nors jis prisimena ne visas įvykio aplinkybes ir negali pasakyti, kokioje padėtyje suduodant smūgius buvo nukentėjusioji, kategoriškai teigia V. D. smogęs peiliu, kai ši nemiegojo; apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nužudymo metu V. D. miegojo, nepagrįsta objektyviais duomenimis; jis V. D. smogė nekontroliuodamas savęs ir nevaldydamas savo veiksmų, t. y. dėl sveikatos sutrikimų įvykio metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba jų valdyti; tokią jo būseną greičiausiai sukėlė „<...> trumpalaikė psichozinė būklė dėl perduozoto alkoholio, tačiau tam galėjo turėti įtakos ir kiti <...> psichikos būklės organizmo elementai, ypač nestandartinėse situacijose“ ir pan. Taigi šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės nesutinka su teismų pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija jų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu.

3. Kasatorius taip pat prašo paskirti jam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Vadinasi, kasatorius tokiu prašymu iš esmės prašo kasacinės instancijos teismo rinkti faktinius duomenis, iš naujo įvertinti įrodymus, bylos faktines aplinkybes. Tai, kaip minėta, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija. Dėl to teisėjų kolegija pagal baudžiamojo proceso įstatymą neturi teisės tenkinti tokio pobūdžio kasatoriaus prašymo.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jo nepakaltinamumą V. D. nužudymo metu ir stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės būtinumą

1. Kasatorius skunde teigia, kad jis V. D. smogė nekontroliuodamas savęs ir nevaldydamas savo veiksmų, t. y. dėl sveikatos sutrikimų įvykio metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis buvo atleistas nuo karo tarnybos, o ambulatorinė ekspertizė atlikta paviršutiniškai, per labai trumpą laiką, todėl, pasak jo, nebuvo nustatyta jo psichinė būsena darant nusikaltimą. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės ginčija savo pakaltinamumą V. D. nužudymo metu.

2. Pakaltinamumas – tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tai yra vienas iš būtinų nusikalstamos veikos subjekto – fizinio asmens – požymių. Jei asmuo, darydamas BK uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo, negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, jis pripažįstamas nepakaltinamu ir neatsako pagal BK už padarytą nusikalstamą veiką (BK 17 straipsnis).

Iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo D. D. gyvenamosios vietos – VĮ Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro, VĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Vilniaus miesto psichikos konsultacinio centro, Priklausomybės ligų centro pažymų matyti, kad D. D. dėl psichikos ligų niekada nesigydė, į psichikos sveikatos ir (ar) priklausomybės ligų kabinetų įskaitas neįrašytas.

Ambulatorinės komisijinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2008 m. rugpjūčio 20 d.–rugsėjo 29 d. akte Nr. 79TPK-38 konstatuota, kad: D. D. V. D. nužudymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą savo veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir juos valdyti; D. D. ekspertizės darymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos; jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; D. D. inkriminuojamo nužudymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos ar kitos emocinės būsenos, kuri galėjo turėti įtakos jo sąmonei ir veiklai; D. D. gebėjimą V. D. nužudymo metu teisingai ir visiškai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes bei vėliau jas atgaminti galėjo sutrikdyti jo fiziologinė būsena – neblaivumas; D. D. V. D. nužudymo metu buvo paprasto girtumo būsenos.

3. Pažymėtina, kad nuteistasis savo pakaltinamumo bei stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo klausimus pirmą kartą iškėlė apeliaciniame skunde – iki tol nei nuteistasis, nei jo gynėjas minėtų klausimų nekėlė, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskirti neprašė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo pakaltinamumo bei jo ir jo gynėjo prašymus skirti nuteistajam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė patį nuteistąjį, ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2008 m. rugpjūčio 20 d.–rugsėjo 29 d. aktą Nr. 79TPK-38 surašiusios komisijos pirmininkę – ekspertę psichiatrę Z. Kazėnienę, perskaitė byloje esančius dokumentus, susijusius su nuteistojo psichikos būklės tyrimais.

Iš apeliacinės instancijos teisme gautų ir perskaitytų Lietuvos dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybos pažymos bei archyvo duomenų matyti, kad D. D. buvo pripažintas netinkamu pradinei privalomajai karo tarnybai dėl lengvo protinio atsilikimo bei ribinio intelekto. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė psichiatrė Z. Kazėnienė, susipažinusi su papildoma medžiaga – minėta pažyma bei archyvo duomenimis – ir patvirtinusi ambulatorinės komisijinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2008 m. rugpjūčio 20 d.–rugsėjo 29 d. akto Nr. 79TPK-38 išvadas, paaiškino, kad: minėti papildomi duomenys jau atliktos ekspertizės išvadų negali pakeisti, o dėl D. D. psichikos būklės nekyla abejonių; pagal minėtuose dokumentuose nurodytus testavimo rezultatus, atleidžiant D. D. nuo privalomos karo tarnybos, nebuvo pagrindo jam diagnozuoti lengvo protinio atsilikimo; darant ekspertizę buvo atlikti išsamūs nuteistojo psichikos ir psichologiniai tyrimai, kurių rezultatai protinio atsilikimo galimybę visiškai paneigė; D. D. nustatytas ribinis žemas normalus intelekto lygis, jo koeficientas yra 73 ir šis koeficientas viršija protinio atsilikimo lygio ribas ir tai nėra nei nepakaltinamumo, nei riboto pakaltinamumo kriterijus; nuteistojo asmenybė primityvi, ribotų interesų ir tam reikšmės turėjo anksti pradėtas nuteistojo piktnaudžiavimas alkoholiu; D. D. nesirgo ir neserga jokia psichikos liga, nebuvo ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenos; V. D. nužudymo metu buvo ne patologinio, paprasto girtumo būsenos, dėl kurios galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti; nustatyta D. D. priklausomybė nuo alkoholio ir jo apsvaigimas nuo alkoholio galėjo turėti reikšmės jo elgesiui, agresyvumui ir būtent tuo galima paaiškinti, kad nuteistasis smurtą prieš kitą žmogų galėjo panaudoti net dėl mažareikšmės priežasties, nors būdamas blaivus jis to nebūtų padaręs; ekspertizės metu viskas pakankamai išsamiai buvo ištirta ir stacionarinė psichiatrijos ekspertizė D. D. yra tikrai nereikalinga, jos metu nieko papildomai nebus ištirta ir išvados tikrai nesikeis; ekspertizės aktai surašomi išsamūs ir su tiriamu asmeniu bendraujama tiek, kiek reikia, kad būtų surinkta visa informacija. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje „<...> labai išsamiai išdėstyti ekspertizės metu nustatyti duomenys, atskirai aptarti ir nuteistojo psichikos, ir psichologiniai tyrimai bei jų rezultatai, todėl visa akto tiriamoji dalis tik pagrindžia ekspertizės išvadas, kuriose atsakyta į ekspertams užduotus klausimus“, taip pat tai, jog „bet kokias abejones dėl D. D. psichikos būklės galutinai paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos psichiatrės Z. Kazėnienės paaiškinimai“, pagrįstai atmetė nuteistojo D. D. bei jo gynėjo prašymus skirti nuteistajam stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir motyvuotai nuteistojo D. D. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl jo psichikos būsenos įvertino kaip tik mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės bei bausmės.

Taigi, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. D. baudžiamojoje byloje BK 17 straipsnio nuostatos nepažeistos.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jo padaryto nusikaltimo perkvalifikavimą ir bausmės sušvelninimą

1. Kasatorius, neneigdamas savo kaltės nužudžius V. D., nesutinka su tuo, kad nukentėjusioji įvykio metu miegojo ir dėl to buvo bejėgiškos būklės, todėl jo padarytas nusikaltimas turi būti kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas).

2. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nužudomas asmuo, kuris ar dėl fizinių, ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę, miegant ar dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę (kasacinės bylos Nr. 2K-183/2007, 2K-815/2007, 2K-472/2008, 2K-98/2009). Taigi pripažįstant asmenį kaltu nužudžius bejėgiškos būklės žmogų turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus, taip pat tai, ar kaltininkas suvokė bejėgišką nukentėjusiojo būklę.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad: D. D. kartu su nukentėjusiąja V. D. vartojo alkoholį ir po to abu nuėjo miegoti; nukentėjusiajai užmigus bei užknarkus, nuteistasis D. D. paėmė peilį ir smogė nukentėjusiajai; byloje nėra duomenų apie tai, kad, suduodant smūgius V. D., ši būtų buvusi vertikalioje padėtyje; visi nukentėjusiajai padaryti sužalojimai išsidėstę priekinėje jos kūno dalyje, o sužalojimų, būdingų savigynai, jos kūne nėra; V. D. įvykio metu buvo labai girta – jos organizme rastos 3,75 promilės alkoholio.

Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis D. D. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, jog, nukentėjusiajai užmigus bei užknarkus, jis paėmė peilį ir smogė nukentėjusiajai, ir šiuos savo parodymus patvirtino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad mieganti bei stipriai nuo alkoholio apsvaigusi V. D. ne tik negalėjo suprasti nuteistojo veikos pobūdžio, bet ir iš viso nematė, kaip D. D. pasiėmė peilį ir susiruošė jai suduoti smūgius, o nuteistajam pradėjus naudoti smurtą, ji dėl savo fizinės būklės negalėjo nei apsiginti, nei jam aktyviai pasipriešinti, taip pat tai, jog iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis žinojo ir suvokė, jog V. D. miega, motyvuotai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis D. D. nužudė V. D., jai būnant bejėgiškos būklės. Taigi, kolegijos nuomone, nuteistojo D. D. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

3. Kasatorius taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nutartyje minėta, kad V. D. nužudymas teisingai kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Dėl to bausmė kaltininkui D. D. vykdant BK 54 straipsnio 1 dalies reikalavimus teisingai paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją. Pirmosios instancijos teismas D. D. už V. D. nužudymą skirdamas vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, įvertino tai, kad: D. D. padarė labai sunkų nusikaltimą; jis kito žmogaus gyvybę atėmė tiesiogine tyčia; D. D. nusikalsta ne pirmą kartą; jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino nužudęs V. D. ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); D. D. prisipažino nužudęs V. D. ir taip ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui padėjo išaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. D., nors ir yra išsituokęs, turi mažametį vaiką. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam D. D. bausmę už V. D. nužudymą ir ją motyvuodamas, laikėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų.

Kartu pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu nutartyje minėta, kad D. D. baudžiamojoje byloje baudžiamasis įstatymas už V. D. nužudymą ir kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką, ir paskiriant jam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę pritaikytas tinkamai, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo švelninti jam už V. D. nužudymą paskirtos bausmės. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 2 dalies, pagal kurią kvalifikuotas jo padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam D. D. už V. D. nužudymą paskirta bausmė nėra per griežta. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas D. D. už kitus jo padarytus nusikaltimus – J. G. bei V. O. turto vagystes (BK 178 straipsnio 2 dalis) paskirtas – atitinkamai vienerių metų ir vienerių metų šešių mėnesių – laisvės atėmimo bausmes apėmimo būdu subendrino su jam už V. D. nužudymą paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Dėl to D. D. už visus tris jo padarytus nusikaltimus galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Josifas Tomaševičius

Dalia Bajerčiūtė

Jonas Prapiestis