Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.1, 1.2.14.6.2, 2.1.7.5. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas A. J., kuris Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal šį kaltinimą buvo išteisintas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. turėdamas tikslą pasisavinti svetimą turtą, pasinaudodamas tuo, kad nuo 1997 m. spalio 2 d. iki 2004 m. liepos 1 d. dirbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o vėliau buvo vienintelis akcininkas, turėdamas parašo teisę valdyti įmonės sąskaitas, nuo 2006 m. vasario 11 d. iki 2006 m. kovo 30 d. iš UAB „S“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Hansabankas“, pagal čekius per keturis kartus paėmė 103 000 Lt, taip jis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „S“ priklausantį, turtą – 103 000 Lt.
A. K. taip pat nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pasisavinti jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, pasinaudodamas tuo, kad nuo 1997 m. spalio 2 d. iki 2004 m. liepos 1 d. dirbo UAB „S“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas įmonei atidarytos AB banko „Hansabankas“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) jam išduotą,,VISA Business“ magnetinę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2006 m. birželio 21 d. jau nebedirbdamas įmonėje, tačiau būdamas vienintelis jos akcininkas, turėdamas minėtą magnetinę kortelę, per 48 kartus iš įvairių AB banko „Hansabankas“ bankomatų paimdamas pinigus, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „S“ priklausantį, turtą – 77 110 Lt, taip A. K. nebedirbdamas įmonėje, pasinaudodamas UAB „S“ vardu išduota magnetine kortele, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „S“ priklausantį, turtą – 77 110 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir jį pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nesant šio nusikaltimo požymių, arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dydžio, artimo minimaliam laisvės atėmimo bausmės dydžiui – trims mėnesiams.
Kasatorius nurodo, kad yra nuteistas be teisinio pagrindo, nes jo veika neatitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymių. Pirma, jo veiksmai negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. UAB „S“ turto, pasisavinimas, nes pinigus iš UAB „S“ sąskaitos jis paėmė kaip paskolą, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos gavėjas tampa jam perduodamų daiktų, šiuo atveju pinigų, savininku. Antra, jo veiksmai negali būti vertinami kaip pasisavinimas, nes paimdamas pinigus iš UAB „S“ sąskaitos jis veikė paskolos prievolinių santykių ribose ir jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims“ yra numatyta teisė juridiniams asmenims nuosavo kapitalo ribose skolinti pinigus fiziniams ir juridiniams asmenims, analogiška teisė yra numatyta UAB „S“ įstatų 24.7 punkte. A. K. teigimu, pinigai, kuriuos jis paėmė iš UAB „S“ sąskaitos, buvo nuosavos, ne paskolintos iš kitų asmenų, bendrovės lėšos, todėl pagal minėtus teisės aktus UAB „S“ turėjo teisę jam suteikti paskolą. Kasatoriaus nuomone, jis turėjo teisę UAB „S“ vardu priimti sprendimą išduoti jam kaip fiziniam asmeniui paskolą. Iš Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau–ABĮ) matyti, kad akcinės bendrovės aukščiausias valdymo organas yra visuotinis akcininkų susirinkimas, o šio įstatymo 19 straipsnis nustato, kad bendrovė yra valdoma per visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Atsižvelgus į tai, kad jis buvo vienintelis bendrovės akcininkas, jis buvo kompetentingas priimti sprendimus dėl klausimų, kurie yra priskiriami visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai. Iš ABĮ ir UAB „S“ įstatų 11.3 punkto matyti, kad jis kaip vienintelis akcininkas turėjo teisę spręsti dėl bendrovės ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo ir nuomos. UAB „S“ pinigai yra bendrovės turtas, todėl jis turėjo teisę bendrovės vardu priimti sprendimus dėl jų panaudojimo, t. y. jis turėjo teisę disponuoti šiais pinigais. Jo teisę disponuoti bendrovės turtu netiesiogiai patvirtina ir CK 2.83 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jei privataus juridinio asmens valdymo organai pažeisdami kompetenciją, sukelia prievoles juridiniam asmeniui, tai asmuo, sudaręs tokį sandorį yra subsidiariai atsakingas, jei trečiojo asmens reikalavimo juridinis asmuo nepatenkina. Atsižvelgus į tai, kad jis turėjo teisę disponuoti bendrovės turtu, priimant sprendimą dėl paskolos suteikimo ir paimant pinigus iš banko sąskaitos, veikti per bendrovės vadovą A. J. jam nebuvo būtina. A. K. mano, kad jo veiksmai turėtų būti vertinami ne kaip vienintelio bendrovės akcininko, o kaip bendrovės vadovo. Jis nepažeidė CK 2.87 straipsnio 5 ir 6 dalių, reikalaujančių raštu pranešti apie sandorį, sudarytą tarp fizinio asmens ir juridinio asmens, kurio organo narys jis yra, kitiems juridinio asmens dalyviams ar organams, nes būdamas vienintelis UAB „S“ akcininkas neturėjo kam apie tokį sandorį pranešti. Be to, pagal ABĮ 29 straipsnio 1 dalį, kai bendrovėje yra vienintelis akcininkas, visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas gali būti nerašomas, o akcininko raštiški sprendimai yra prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams, tuo tarpu šioje byloje sprendimas suteikti jam paskolą buvo priimtas raštu. Kasatorius teigia, kad turėjo teisę pasiimti pinigus iš bendrovės sąskaitos, nes 2006 m. vasario 1 d. paskyrus naują bendrovės vadovą, nebuvo padaryta jokių pakeitimų juridinių asmenų registre dėl asmenų, turinčių teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius ir jų teisių ribų, todėl jis išsaugojo teisę valdyti bendrovės sąskaitas ir naudotis bendrovei išduota magnetine kortele. Kasatorius pabrėžia, kad UAB „S“ sprendimas išduoti jam paskolą nėra apskųstas ar panaikintas, todėl yra teisėtas ir galiojantis. Trečia, kasatorius teigia, kad jo veiksmais niekam nebuvo padaryta žalos, nes byloje nepareikšta jokių civilinių ieškinių. Kita vertus, byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad tokia žala yra padaryta, nes jokie įrodymai nepatvirtina, kad jis ar UAB „S“ būtų turėję neįvykdytų prievolių ar kitų įsipareigojimų liudytojo A. M. ar kitų kreditorių atžvilgu, toks žalos padarymo faktas nėra nustatytas ir specialisto, tyrusio UAB „S“ ūkinę finansinę veiklą, išvadoje. Atsižvelgus į pastarąją aplinkybę, galima teigti, kad teismai, padarydami išvadą, kad jo veika buvo padaryta didelė žala, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau–BPK) 20 straipsnio 4 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas. Ketvirta, A. K. teigia, kad nenustatyta jo tiesioginė tyčia ir tikslas pasisavinti UAB „S“ turtą. Jo tyčios padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą ir tikslo nepatvirtina aplinkybė, kad paskola buvo išduota nustatant, kad ji bus grąžinta pareikalavus, nes CK 6.873 straipsnio 2 dalis numato galimybę išduoti paskolas su tokia sąlyga. Be to, CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, todėl jis bet kuriuo atveju neišvengtų atsakomybės už savo veiksmus. Išvados, kad jis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nepatvirtina ir aplinkybė, kad jis atsisakė grąžinti visą pinigų sumą UAB „S“, kai prokuroras pasiūlė tai padaryti, nes, nustačius paskolos sąlygą iki pareikalavimo, nebūtina, kad pareikalavus būtų sugrąžinta visa paskolos suma. Analogiška išvada darytina ir apie aplinkybę, kad paskola nebuvo užfiksuota UAB „S“ buhalterinėje apskaitoje, nes buhalterinės apskaitos vedimas buvo naujai paskirto bendrovės vadovo A. J. kompetencija, o jis šioje byloje yra nuteistas būtent už tai, kad aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. A. K. atkreipia dėmesį, kad skolą bendrovei jis deklaravo metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Kasatoriaus manymu, jo kaltės nusikaltimo padarymu negali patvirtinti aplinkybės, kad apie pinigų kaip paskolos paėmimą jis ėmė aiškinti tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis ne iki galo suvokė bylos situaciją, be to, jo versiją patvirtinantį dokumentą – UAB „S“ sprendimą išduoti paskolą, jis dėl pakeistos gyvenamosios vietos surado tik po to, kai byla buvo baigta nagrinėti pirmosios instancijos teisme. A. K. aiškina paėmęs pinigus iš bendrovės sąskaitos, nes bijojo, kad paskyrus direktoriumi A. J. pinigai bus perleisti tretiesiems asmenims, nes A. J. ėmė veikti ne jo, o liudytojo A. M. interesais. Kasatoriaus nuomone, susiklosčiusi situacija vertintina kaip civiliniai teisiniai santykiai, nes nėra jokių aplinkybių, rodančių, kad taikytina baudžiamoji atsakomybė. Jis nėra nemokus, turi darbą, nevengė atlyginti žalą, nes dalyvavo atliekamuose procesiniuose veiksmuose, nenustatyta jokių kitokių panašių aplinkybių.
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Be jau minėtų BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų nustatant didelės žalos požymį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį, nes nevienodai vertino proceso šalis ir taip buvo šališkas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas A. J. išteisino motyvuodamas tuo, kad A. J. dėl jo, A. K., veiksmų neturėjo realios galimybės tinkamai atlikti pareigų, tačiau neatsižvelgė į tai, kad A. J. veiksmai turėjo įtakos jo, A. K., veiksmams. Iš esmės panašų pažeidimą padarė ir apeliacinės instancijos teismas, nes skirdamas bausmę A. J. atsižvelgė į tai, kad įtakos jo nusikalstamiems veiksmams turėjo A. K. veiksmai, tačiau atsisakydamas tenkinti jo apeliacinį skundą dėl bausmės sušvelninimo teismas į aplinkybę, kad A. J. veiksmai turėjo įtakos jo, A. K., nusikalstamai veikai, neatsižvelgė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrindė savo išvadų teisiniais argumentais ir nuosprendyje padarė klaidingas, prieštaringas ir nemotyvuotas išvadas, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepateikė motyvuotų išvadų dėl jo apeliacinio skundo motyvo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo veiksmais padaryta didelė žala, todėl pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
A. K. pažymi, kad yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, turi darbą, darbdavio yra labai teigiamai apibūdinamas, nevengė dalyvauti proceso veiksmuose tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, jo veiksmais didelės žalos nepadaryta, todėl teismas galėjo paskirti jam švelnesnę bausmę pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo keliama versija apie jo ir UAB „S“ paskolos teisinius santykius prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Vienintelio UAB „S“ akcininko A. K. 2006 m. vasario 1 d. sprendimas paskolinti sau iki pareikalavimo iki 200 000 Lt ir paskolos raštelis apie pasiskolinimą iš bendrovės 169 500 Lt yra netikri, nes šių dokumentų turinys neatitinka paskolos sandorį patvirtinančių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų, neįpareigoja paskolos gavėjo A. K. grąžinti paskolintų lėšų paskolos davėjui per tam tikrą terminą. Versijos netikrumą rodo ir kitos bylos aplinkybės, kad dokumentus patvirtinančius jo parodymus apie įvykį, jis pateikė tik baigus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis atsisakė grąžinti paimtas iš bendrovės sąskaitos pinigines lėšas, kad pinigai buvo paimti didelėmis sumomis po keletą kartų per parą, naktimis, iš bankomatų, kad paskola visiškai neužfiksuota UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, kad apie sprendimą suteikti paskolą nebuvo pranešta bendrovės valdymo organams – bendrovės vadovui, nors A. K. privalėjo tai padaryti ir veikti per bendrovės vadovą A. J., kurio kompetencija, kaip matyti iš ABĮ 34 straipsnio 4, 5 dalių, CK 2.87 straipsnio 5, 6 dalių, yra sandorių sudarymas bendrovės vardu, kad A. K. ikiteisminio tyrimo metu pripažino pinigus išleidęs savo reikmėms. Visi šie duomenys leidžia teigti, kad pinigų pasiskolinimo iš bendrovės versija yra tik gynybos būdas, o pateiktas tikrovės neatitinkantis akcininko sprendimas dėl neterminuotos paskolos suteikimo yra tik būdas išvengti baudžiamosios atsakomybės, rodantis kasatoriaus tyčią veikti nusikalstamu būdu. Prokuroras pažymi, kad A. K. kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog jis turėjo teisę disponuoti UAB „S“ turtu kaip nuosavu, priimti sprendimus bendrovės vardu, tarp jų ir dėl piniginių lėšų panaudojimo, prieštarauja ABĮ 3, 15 straipsnių, UAB „S“ įstatų 3 ir 30 punktų normoms, iš kurių aiškiai matyti, kad akcininko turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto. Išvada apie tai yra padaryta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“. A. K., mėgindamas pagrįsti savo teisę disponuoti bendrovės turtu, nepagrįstai tapatina vienintelio bendrovės akcininko ir bendrovės vadovo kompetencijas. Byloje nėra duomenų, kad per kaltinime nurodytą laiką iš UAB „S“ sąskaitos paimti pinigai būtų perduoti A. K. nuosavybėn, todėl jam nebuvo suteikta teisė disponuoti bendrovės turtu kaip nuosavu. Šios teisės jam nesuteikia ir vienintelio akcinės bendrovės akcininko statusas. Dėl to bendrovės turto paėmimas be jokio teisinio pagrindo ir disponavimas juo kaip savu vertintinas kaip svetimo turto pasisavinimas. A. K. baudžiamosios atsakomybės nepašalina aplinkybė, kad byloje nepareikštas civilinis ieškinys, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes jis pasisavino svetimą turtą, o UAB „S“ dalį savo turto prarado.
Prokuroro nuomone, šioje byloje įrodymai įvertinti ir teismo išvados padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai surašyti laikantis BPK 304, 305, 307 straipsnių reikalavimų. Kasatoriaus teiginiai apie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumą yra deklaratyvūs, o nuteistojo nesutikimas su jo atžvilgiu teismų priimtais sprendimais bei apeliacinio teismo motyvais dėl A. J. skirtinos bausmės negali būti laikomi teismo šališkumą rodančiomis aplinkybėmis.
Prokuroro manymu, nuteistajam A. K. paskirta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl švelninti A. K. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos nustato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo A. K. kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės; skunde jis smulkiai dėsto civilinės teisės reglamentuojančius įstatymus dėl paskolų suteikimo ir pan.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame pagrįstai padarytos išvados, atitinkančios byloje surinktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BK 183 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius mano, kad nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį be teisinio pagrindo, nes jo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašytos nusikaltimo sudėties.
Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus.
Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes V. K. nuteistas už tai, kad per du kartus pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą (103 000 Lt ir 77 110 Lt), nes, dirbdamas UAB „S“ direktoriumi, o vėliau būdamas vienintelis akcininkas ir turėdamas parašo teisę valdyti įmonės sąskaitas, nuo 2006 m. vasario 11 iki 2006 m. kovo 30 d. pagal čekius iš šios bendrovės sąskaitos per 4 kartus paėmė 103 000 Lt, o nuo 2006 m. vasario 21 d. iki 2006 m. birželio 21 d. kaip šios bendrovės direktorius, turėdamas jam išduotą magnetinę mokėjimo kortelę, bet jau nebedirbdamas įmonėje, per 48 kartus iš įvairių bankomatų paimdamas pinigus, vėl pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „S“ – priklausantį turtą – 77 110 Lt.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino A. K. kaltu pasisavinus jo žinioje buvusį UAB „S“ turtą. Jam, kaip šios bendrovės direktoriui, buvo suteikti įgaliojimai atstovauti UAB „S“, atliekant visas procedūras, susijusias su įmonės valdymu, taip pat pasirašyti visus finansinius dokumentus ir sutartis; tai reiškia, kad nuteistasis turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus bendrovės turtui, taigi šios įmonės turtas buvo jo žinioje. Įstatymuose, taip pat ir Akcinių bendrovių įstatyme, įtvirtina vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, tačiau tais atvejais, kada pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne įmonės interesams, bet saviems tikslams, tuomet tokie jų veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 440/2005, 2K-208/2008.), nes akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui (kaip kad yra šioje baudžiamojoje byloje) yra svetimas, tai atsispindi ir Akcinių bendrovių įstatyme, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ (1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija), 4 punkte bei UAB „S“ įstatuose.
Pagal susiformavusią teismų praktiką (kasacinės bylos Nr. 2K-267/2003, 2K-330/2006, 2K-396/2006) toks svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius tokį turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, tai pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ (1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija), 11 punkte..
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. A. K. veikoje visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai, kaip matyti iš teismų priimtų sprendimų, yra nustatyti.
Negalima sutikti su skundo argumentu, kad kasatorius ketino tik laikinai pasinaudoti jam patikėtu turtu. Tokio nuteistojo ketinimo nepatvirtina bylos duomenų visuma. Nuteistasis iškėlė pinigų pasiskolinimo versiją tik baigus nagrinėti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme; paskolos sandorio sudarymo dokumentai, kuriuos pateikė kasatorius, visiškai neatitinka tokio sandorio dokumentų turiniui, jame nenurodyta paskolos grąžinimo termino, tokia tariamai suteikta paskola neužfiksuota UAB „S“ finansiniuose dokumentuose, apie tokį sprendimą nebuvo pranešta bendrovės direktoriui, nors tai buvo privaloma, o tokios paskolos netikrumą patvirtina paties kasatoriaus veiksmai – ėmė pinigus didelėmis sumomis per kelis kartus, iš bankomatų per keliasdešimt kartų (46 kartus), net nakties metu, ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad visus paimtus iš bendrovės pinigus išleido savoms reikmėms; pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, dar nepateikus paskolos raštelio teismui, pasiūlius grąžinti pinigus bendrovei, tai padaryti atsisakė.
Taigi šioje byloje teisingai nustatyta, kad A. K. neteisėtai užvaldė jo žinioje buvusį svetimą turtą ir turėjo realią galimybę juo naudotis ir disponuoti, todėl jo veika, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, sudėtį.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymų taikymo
Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik priimtų teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas.
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis kasatoriaus atžvilgiu pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasaciniu skundu ir pats kasatorius šiuo aspektu, t. y. dėl išnagrinėtų duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, priimto nuosprendžio bei paskesnio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neginčija ir tokio klausimo iš esmės nekelia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ištirtų įrodymų visuma, nuteistojo keltos gynybos versijos remiantis išanalizuotais liudytojo A. M. parodymais, specialistų išvadomis, kituose dokumentuose užfiksuotais duomenimis bei paties A. K. parodymais (pripažino kaltę iš dalies), be to, kasatoriaus pateiktos įvairios versijos dėl noro grąžinti pinigus (tačiau pasiūlius tai padaryti – jis atsisakė) arba apeliaciniame skunde iškelta versija apie paskolos raštelio suradimą, kaip matyti iš bylos duomenų bei nuosprendžiuose išanalizuotų argumentų, motyvuotai atmestos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kad priimtas nuosprendis neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą nuosekliai išanalizavęs ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, priimtame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje į visus apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas kaltės klausimas, atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 305, 331 straipsniai).
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad iš ankstesnių teismų sprendimų turinio galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra šališkas. Nuteistasis tik deklaratyviai skunde teigia, kad nesutinka su teismų sprendimais jo atžvilgiu, nes apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl kito nuteistojo A. J., jo nuomone, nepasisakė ir nevertino kokią įtaką turėjo A. J. jo veikai, dėl to elgėsi šališkai. Tačiau kasatoriaus nesutikimas su vieno ar kito teismo sprendimais ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis motyvuotomis išvadomis dėl kito nuteistojo kaltės ir jam paskirtos bausmės negali būti laikomas, teismų šališkumu.
Dėl bausmės skyrimo
Kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kuriais ginčijamas laisvės atėmimo bausmės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskyrimas A. K..
Pirma, kasatorius prašymą skunde dėl jam minimalios bausmės paskyrimo grindžia kaip alternatyvų prašymą, nepateikdamas jokių argumentų.
Antra, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas kasatoriui tokią bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje atsižvelgė ir jame motyvuotai išdėstė jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą, nusikaltimo motyvus ir tikslus, kasatoriaus asmenybę (neteistas, dirba), taip pat ir tai, kad nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kad neatlygino žalos. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė ir BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo jam galimybę bei aptarė, kodėl skirti švelnesnės bausmės rūšies negalima. Apeliacinės instancijos teismas taipogi savo nuosprendyje vėlgi aptarė švelnesnės bausmės paskyrimo negalimumą kasatoriui. Ši apeliacinio teismo išvada dėl BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo negalimumo – teisėta ir patvirtinta bylos duomenimis. Šios normos taikymo galimybę paneigia nenustatyta, tačiau pagal baudžiamąjį įstatymą būtina aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru turi atvykti ar pranešti apie šią veiką. Nagrinėjamojoje byloje tokių faktų nenustatyta.
Yra dar viena galimybė nuteistajam taikyti švelnesnę bausmės rūšį, negu ji nustatyta straipsnio sankcijoje, – tai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Tačiau, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismai jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų kasatoriui, šiuo atveju, nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nenustatė.
Su šiais abiejų instancijų teismų argumentais dėl bausmės skyrimo kasatoriui kasacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka ir mano, kad bausmė kasatoriui paskirta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, t. y. baudžiamasis įstatymas šiuo atveju jam taikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Vytautas Masiokas
Vladislovas Ranonis
Rimantas Baumilas
