Dėl teisės normų, reglamentuojančių individualioms darbo sutartims taikytiną teisę, darbuotojo atleidimą iš darbo per išbandymo terminą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-484-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01022-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.3; 1.3.2.5.6; 1.3.2.9; 1.3.9.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui SIA „Auto Kada“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. G. esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių individualioms darbo sutartims taikytiną teisę, darbuotojo atleidimą iš darbo per išbandymo terminą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti neteisėtu 2013 m. spalio 31 d. darbo sutarties nutraukimą ir atleidimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, negrąžinti jos į buvusį darbą, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už DK 129 straipsnio 4 dalies ir 130 straipsnio pažeidimą bei 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad pagal 2013 m. rugsėjo 9 d. neterminuotą darbo sutartį nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. ėjo pas atsakovą administratorės pareigas. Darbo sutartyje buvo nustatytas 3 mėnesių išbandymo terminas. Kadangi įmonė tuo metu buveinės neturėjo, tai ieškovės darbo vieta buvo nustatyta jos gyvenamojoje vietoje. Ieškovė, 2013 m. spalio 31 d. patikrinusi asmeninę banko sąskaitą, pamatė, kad atsakovas pervedė jai pinigus, nurodant mokėjimo pavedimo tikslą – galutinis atsiskaitymas. Išankstinio įspėjimo apie atleidimą iš darbo ieškovė negavo, vėliau pranešimo apie atleidimą ji taip pat nėra gavusi. Apie atleidimą iš darbo ji sužinojo tik gavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus pažymas: 2013 m. gruodžio 13 d. pažymoje kaip atleidimo pagrindas nurodyta DK 127 straipsnio 1 dalis, o 2014 m. sausio 17 d. pažymoje – DK 107 straipsnio 1 dalis.

Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo prieštarauja DK 107 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir yra neteisėtas, nes ji raštu prieš tris darbo dienas nebuvo įspėta apie atleidimą. Taip pat atleidimas negali būti pripažintas teisėtu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nes pareiškimo dėl atleidimo iš darbo ji nėra rašiusi. Be to, ieškovė auginą nepilnametį vaiką, todėl darbo sutartis su ja galėjo būti nutraukta tik DK 129 ir 130 straipsnių nustatyta tvarka. Atsakovas nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kurios patvirtintų, kad darbo sutartį su ieškove nutraukti buvo būtina, nes priešingu atveju esmingai nukentėtų darbdavio interesai.

Ieškovės atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jai priteistina DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, taip pat vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pripažįstant, kad darbo sutartis su ja nutraukta teismo sprendimu. Taip pat jai iš atsakovo turėtų būti priteista keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija už taisyklės įspėti ieškovę apie atleidimą iš darbo prieš keturis mėnesius pažeidimą. Be to, neteisėtu atleidimu iš darbo ieškovei buvo padaryta neturtinė žala, ją taip pat privalo atlyginti atsakovas. Ieškovė neprašo grąžinti jos į ankstesnį darbą, nes, kaip ji pati teigia, jai bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovė neteisėtai atleista iš darbo atsakovo SIA „Auto Kada“ 2013 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 25/10 nuo 2013 m. spalio 31 d. pagal Latvijos Respublikos Darbo įstatymo 47 straipsnį, nutraukiant darbo sutartį per išbandymo laikotarpį; nustatė, kad šalių 2013 m. rugsėjo 9 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta 2014 m. gegužės 17 d. (imtinai) pagal DK 129 straipsnį; priteisė iš atsakovo ieškovei 351,52 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 17 d. (imtinai), 548,84 Eur (keturių mėnesių dydžio) vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d., 137,2 Eur išeitinę išmoką ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, įvertinęs 2013 m. rugsėjo 9 d. ieškovės pareiškimą, priėmimo į darbą įsakymą ir darbo sutartį, nustatė, kad ieškovė dirbti administratore pas atsakovą buvo priimta nuo 2013 m. rugsėjo 9 d., nustatant trijų mėnesių išbandymo laikotarpį ir 500 Lt (144,81 Eur) mėnesinį atlyginimą. Ji iš darbo buvo atleista 2013 m. spalio 31 d. pagal Latvijos Respublikos darbo įstatymo 47 straipsnį.

Įvertinęs Latvijos Respublikos darbo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies ir DK 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą per išbandymo laikotarpį, taip pat DK 6 straipsnio 3 punktą, teismas nusprendė bylą nagrinėti pagal Lietuvos Respublikos darbo teisės normas ir taikyti DK, nes DK normos darbuotojo atleidimą iš darbo neišlaikius išbandymo reglamentuoja griežčiau – darbdavys privalo įrodyti darbuotojo netinkamumą dirbti darbo sutartimi sulygtą darbą.

Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikė skirtingus duomenis dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo (iš pradžių nurodė, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, o vėliau – kad pagal DK 107 straipsnio 1 dalį), taip pat atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis įstatymo nustatytu terminu įspėjo ieškovę apie atleidimą iš darbo ir kad ieškovės išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, sprendė, jog ieškovė buvo neteisėtai atleista iš darbo.

Padaręs išvadą, kad ieškovė iš darbo atleista neteisėtai, teismas pripažino jai teisę į 351,52 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. lapkričio 1 d. (kitos dienos nuo neteisėto atleidimo) iki 2014 m. sausio 17 d. (kai ieškovė, gavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimą, sužinojo atleidimo iš darbo pagrindą). Padaręs išvadą, kad ieškovei nebus sudarytos palankios sąlygos toliau dirbti, be to, jai pačiai neprašant grąžinti jos į darbą, teismas pripažino ieškovei teisę į vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 137,20 Eur (DK 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas nurodė, kad kai išbandymo terminas yra pasibaigęs, o darbuotojas tebedirba, darbo sutartį nutraukti leidžiama tik bendraisiais pagrindais, nustatytais DK 12 skyriaus 4 skirsnyje. Kadangi šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis su išbandomuoju laikotarpiu, tai teismas padarė išvadą, kad šią sutartį galima nutraukti tik bendraisiais pagrindais.

Remdamasis DK 129 straipsnio 4 dalimi, 130 straipsniu, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė augina vaiką iki keturiolikos metų, teismas padarė išvadą, kad atsakovas apie atleidimą iš darbo ieškovę privalėjo įspėti prieš keturis mėnesius, skaičiuotinus nuo 2014 m. sausio 17 d., todėl sprendė, jog ieškovė atleista iš darbo nuo 2014 m. gegužės 17 d. Už minėtą įspėjimo laikotarpį teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį – 548,84 Eur.

Teismas, remdamasis DK 250, CK 6.250 straipsnių nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovė patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą, jos šeima, auginantį mažametį vaiką, liko be pragyvenimo šaltinio, padarė išvadą, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovei jos patirtą neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo bus pakankama satisfakcija ieškovei.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 23 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.

Kolegija, įvertinusi 2013 m. rugsėjo 9 d. darbo sutarties nuostatas, padarė išvadą, kad darbo sutartimi šalys sutarė kilusius ginčus spręsti Latvijos Respublikos darbo įstatymo nustatyta tvarka ir ginčo dėl to byloje nėra; nustatė, kad atsakovo 2013 m. spalio 25 d. įsakymu ieškovė nuo 2013 m. spalio 31 d. iš darbo buvo atleista Latvijos Respublikos darbo įstatymo 47 straipsnio pagrindu, darbo sutartį nutraukiant per išbandymo laikotarpį. Kadangi bylos teismingumo klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, kurioje konstatuota, kad byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams, tai kolegija sprendė, jog Panevėžio apylinkės teismas pagrįstai bylą nagrinėjo iš esmės, ieškovės argumentai, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, yra nepagrįsti.

Kolegija, remdamasi Europos ekonominės bendrijos 1980 m. birželio 19 d. konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – Romos konvencija) 6 straipsnio, Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (toliau – „Roma I“) 8 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) formuojamą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat įvertinusi DK 7 straipsnio ir Latvijos Respublikos darbo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, sprendė, kad nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti turi būti taikytina tos valstybės teisė, kurios normos yra darbuotojui palankesnės.

Įvertinusi DK 106 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1, 3 dalių, 300 straipsnio 4 dalies, Latvijos Respublikos darbo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio, 126 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, kolegija sprendė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas griežčiau reglamentuoja darbo teisinius santykius ir suteikia didesnes garantijas darbuotojui, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Kolegija, remdamasi DK 105 straipsnio 1 dalimi, 107 straipsnio 1, 2 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad sudarydamos darbo sutartį šalys nustatė trijų mėnesių išbandymo laikotarpį ir ši sutarties sąlyga nėra pripažinta negaliojančia, padarė išvadą, kad atsakovas nustatė išbandymo laikotarpį, siekdamas patikrinti, ar ieškovė tinka sulygtam darbui. Kolegija nurodė, kad jei darbdavys pripažįsta, kad išbandymo, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos.

Kolegija nustatė, kad ieškovė reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu grindė tuo, jog atsakovas raštu jos neįspėjo (nepranešė jai) apie darbo sutarties nutraukimą. Įvertinusi bylos duomenis, ieškovės banko sąskaitos išrašus, kolegija padarė išvadą, kad, gavusi galutinį atsiskaitymą, ieškovė suprato, jog ji yra atleista iš darbo išbandymo laikotarpiu, esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai). Tai, kad apie atleidimą iš darbo ieškovė sužinojo 2013 m. spalio 31 d., kolegijos vertinimu, pati ieškovė patvirtino Latvijos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai 2013 m. gruodžio 18 d. rašytame pareiškime. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ji, gavusi galutinį atsiskaitymą, ir toliau būtų vykdžiusi darbines pareigas, tokių aplinkybių taip pat nenurodo ir ieškovė, o tai, kolegijos vertinimu, įrodo, jog ieškovė žinojo apie atleidimą iš darbo ir pareigų nebevykdė.

Nors byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovei raštu buvo pranešta apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau kolegija, įvertinusi atsakovo teismo posėdžiu metu duotus paaiškinimus apie tai, kad apie atleidimą iš darbo ieškovė buvo informuota žodžiu 2013 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 25/10 parengimo dieną, taip pat įvertinusi aplinkybes, jog minėtu laikotarpiu ieškovės vyras R. J. buvo atsakovo struktūrinio padalinio Lietuvoje vadovas, o įmonės buhalterė yra ieškovės motina A. A., taip pat jog atleidimo dokumentai buvo siunčiami įmonės padaliniui Lietuvoje ir teikiami valstybės institucijoms, o dirbdama administratore ieškovė, be kitų pareigų, pildė darbo grafikus, todėl gaudavo visą informaciją apie įmonėje dirbančius asmenis, padarė išvadą, kad apie atleidimą iš darbo nuo 2013 m. spalio 31 d., nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, nurodant Latvijos Respublikos darbo įstatymo 47 straipsnį, ieškovei buvo pranešta. Kolegija, taip pat įvertinusi aplinkybę, kad 2013 m. spalio 25 d. įsakymas Nr. 25/10 dėl ieškovės atleidimo iš darbo buvo priimtas prieš šešias dienas iki atleidimo, sprendė, jog nustatytas formalus DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbo sutarties nutraukimo tvarkos nesilaikymas, neįspėjus raštu apie būsimą atleidimą prieš tris darbo dienas, nesuteikia pakankamo pagrindo ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nes atleidimo dieną su ieškove buvo visiškai atsiskaityta, ieškovė neginčija išbandymo rezultato, po 2013 m. spalio 31 d. ji administratorės pareigų nėjo.

Kolegija pažymėjo, kad jeigu atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu, tai būtų neproporcinga našta darbdaviui, kuris, atleisdamas ieškovę iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, padarė formalų atleidimo tvarkos pažeidimą; ieškovė, žinodama, kad yra atleista iš darbo išbandymo laikotarpiu, ne tik toliau nevykdė darbinių pareigų, tačiau ir daugiau negu mėnesį laiko nesiaiškino atleidimo priežasčių bei nesikreipė į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Iš VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos kolegija nustatė, kad aplinkybė, jog ieškovė yra iš darbo atleista nuo 2013 m. spalio 31 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, ieškovei neabejotinai tapo žinoma gavus minėtą pažymą, nes Latvijos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai jos teiktas prašymas yra datuotas 2013 m. gruodžio 18 d. Be to, manydama, kad iš darbo yra atleista neteisėtai, ieškovė, net ir gavusi minėtą VSDFV pažymą, laiku nesikreipė į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir praleido DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį darbuotojas gali kreiptis į teismą, ginčydamas atleidimą iš darbo. Kolegija nustatė, kad į teismą su ieškiniu ieškovė kreipėsi tik 2014 m. vasario 14 d. ir atnaujinti praleisto termino neprašė. Kadangi nurodyto įstatymo nustatyto termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį, tai kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta esant išbandymo laikotarpiui, įstatymui nustatant trijų darbo dienų įspėjimo terminą, o byloje nenustatyta teisinio pagrindo taikyti DK 130 straipsnio 1 dalį, atmetė ieškovės teiginius, jog, atsižvelgiant į tai, kad ji augina nepilnametį vaiką, apie darbo sutarties nutraukimą ją reikėjo įspėti prieš keturis mėnesius.

Nors VSDFV Panevėžio skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. pažymoje nurodoma, kad ieškovė iš darbo atleista DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, o 2014 m. sausio 17 d. pažymoje – kad DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu, kolegija padarė išvadą, jog nurodant atleidimo pagrindą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą padaryta rašymo apsirikimo klaida, nes atleidimo iš darbo įsakyme nurodoma, kad ieškovė atleidžiama Latvijos Respublikos darbo įstatymo 47 straipsnio pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, netinkamai taikydami Romos konvencijos 3 straipsnį, reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalį, DK 7 straipsnio 1 dalį, padarė nepagrįstą išvadą, jog darbo sutarties šalys darbo teisiniams santykiams susitarė taikyti Latvijos Respublikos darbo teisę. Pagal Romos konvencijos 3 straipsnį šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Remiantis DK 7 straipsnio 1 dalimi, toks šalių susitarimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalis griežčiau reglamentuoja tokį šalių susitarimą, įtvirtindamas didesnę darbuotojo apsaugą, – šalių susitarimas dėl taikytinos teisės turi būti tiksliai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismams nustatyti, kad šalis pasirinko Latvijos Respublikos teisę, pakako vien darbo sutarties formuluotės, jog šalys ginčams spręsti pasirenka LR darbo įstatymo normas. Aplinkybė, kad sutarties tekste nurodyta, jog šalių ginčams spręsti pasirinktas LR darbo įstatymas, o ne LR darbo kodeksas, nėra pakankama tvirtinti, jog pasirinkta būtent Latvijos Respublikos teisė. Kadangi Lietuvos Respublikos darbo kodeksas taip pat yra įstatymas, ieškovės darbo vieta buvo Lietuvoje, o darbo užmokestis mokamas Lietuvos Respublikos valiuta – litais, tai ieškovė, sudarydama darbo sutartį, suprato, kad minėta sutarties formuluotė dėl taikytinos teisės reiškė, jog ginčai bus sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę. Taigi vien darbo sutarties formuluotės, kad ginčai sprendžiami pagal LR darbo įstatymą, nereiškia, jog šalys visai sutarčiai ar bent jos daliai pasirinko taikytiną Latvijos Respublikos teisę. Aiškus Latvijos Respublikos darbo įstatymo nepasirinkimas nulemia tai, kad ne tik tiems santykiams, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios Lietuvos Respublikos įstatymų normos, bet ir visais kitais atvejais, t. y. visiems ginčo santykių aspektams, taikytina ne Latvijos Respublikos, o Lietuvos Respublikos teisė.

Darbo sutarties šalių pasirinkimas dėl taikytinos teisės turi būti realus, todėl nustatant, ar šalių pasirinkimas dėl taikytinos teisės buvo, tiek pagal Romos konvenciją, tiek pagal reglamentą „Roma I“ svarbu, kad šalys iš tikrųjų būtų turėjusios ketinimą tokį susitarimą sudaryti. Nurodyti teisės aktai nesuteikia teismui teisės nustatyti, kad šalių pasirinkimas dėl taikytinos teisės buvo, jeigu pačios šalys neturėjo aiškaus ketinimo išreikšti valią dėl sutarčiai taikytinos teisės.

Nagrinėjamoje byloje šalys reiškė skirtingą valią dėl sutarčiai taikytinos teisės: ieškovė – dėl Lietuvos Respublikos, o atsakovas – dėl Latvijos Respublikos. Tokiu atveju, siekiant nustatyti kurios šalies darbo teisė taikoma, turėjo būti taikomi papildomi, reglamente „Roma I“ įtvirtinti kriterijai, pavyzdžiui, šalies įprastos gyvenamosios vietos (reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 1 dalis). Remiantis DK 101 straipsnio 2 dalimi, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Dėl nurodytų priežasčių teismai darbo sutarties sąlygą dėl taikytinos teisės turėjo išaiškinti ieškovės, kaip darbuotojos, naudai. Be to, darbo sutartis buvo pasirašyta Lietuvos Respublikoje, sutartį ieškovei jos namuose pasirašyti davė įmonės atstovas Panevėžyje R. J. (ieškovės sutuoktinis), įmonė Lietuvos Respublikoje turėjo veikiantį Juridinių asmenų registre įregistruotą filialą.

Darbo sutartims taikytinos teisės nustatymą, kai sutartimi šalys tiksliai nesusitarė dėl taikytinos teisės, reguliuoja reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 2–4 dalių nuostatos. Remiantis reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 2 dalimi, DK 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje, socialiniu draudimu ieškovė taip pat buvo apdrausta Lietuvos Respublikoje ir visi darbdavio pranešimai buvo siunčiami VSDFV Panevėžio teritoriniam skyriui, ginčo teisiniams santykiams visa apimtimi turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Bylą nagrinėję teismai ginčui taikytiną teisę nustatė tik pagal reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 1 dalies, DK 6 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau taip nustačius taikytiną teisę, turi būti aiškiai nurodyta, kurios Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos yra imperatyviosios ir kurias iš jų teismai taikys. Pirmosios instancijos teismas visas DK nuostatas, reglamentuojančias atleidimą iš darbo, laikė imperatyviosiomis, todėl ginčo teisiniams santykiams visa apimtimi taikė DK nuostatas. O apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su tuo, kad byloje taikytinos imperatyviosios Lietuvos Respublikos darbo teisės nuostatos, neišskyrė, kurios iš jų yra imperatyviosios, o kurios – ne, ir, svarbiausia, realiai netaikė didesnę darbuotojo apsaugą įtvirtinančių DK nuostatų.

Nustatant taikytinos teisės ribas taip pat yra svarbi ir reglamento „Roma I“ 21 straipsnyje bei DK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga dėl viešosios tvarkos taikymo. Lietuvos Respublikoje, be DK, santykius, susijusius su priėmimu ir atleidimu iš darbo, tam tikru aspektu reglamentuoja ir viešą pobūdį turinčios valstybinį socialinį darbuotojų draudimą reglamentuojančios teisės normos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis įpareigoja darbdavį teikti pranešimus apie darbuotojų socialinio draudimo įvykius, tarp jų – apie priėmimą į darbą ir atleidimą iš darbo. Pagal Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, 17.2 punktą darbdavys apie darbuotojo atleidimą VSDFV vietos skyriui privalo pranešti per 3 dienas. Taigi vertinant, kada ir kokiu pagrindu darbuotojas realiai buvo atleistas iš darbo ir kada apie tai jis sužinojo, yra svarbus darbdavio pranešimas apie atleidimą iš darbo VSDFV ir tuos pranešimus atitinkančios informacijos pateikimas darbuotojui.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei įspėjimas dėl atleidimo iš darbo neperėjus išbandymo laikotarpio, taip pat įsakymas dėl jos atleidimo būtų jai įteikti prieš tris dienas iki atleidimo iš darbo. Pranešimas VSDFV dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį buvo pateiktas tik 2013 m. lapkričio 15 d. Apie atleidimą iš darbo nurodytu pagrindu ieškovei tapo žinoma 2013 m. gruodžio 13 d. Atleidimo iš darbo pagrindas 2013 m. gruodžio 16 d. buvo tikslinamas, nurodant DK 107 straipsnio 1 dalį. Apie šį atleidimo pagrindą ieškovei tapo žinoma tik 2014 m. sausio 17 d. Taigi atsakovas apie ieškovės atleidimą iš darbo ir atleidimo pagrindą VSDFV tinkamai, minėtų teisės aktų nustatyta tvarka nepranešė. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad atsakovas ieškovę iš darbo, neperėjus išbandymo, atleido pasibaigus išbandymo laikotarpiui ir išnykus šiam atleidimo pagrindui. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada (dėl formalios atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimo) prieštarauja CPK įrodinėjimą reglamentuojančioms normoms, padaryta pažeidžiant reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio, DK 6 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 101 straipsnio, 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2006">3K-3-10/2006</a>; 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-423/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-423/2010">3K-3-423/2010</a>).

Sistemiškai aiškinant DK 107 straipsnį ir 300 straipsnio 3 dalį, darytina išvada, kad DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šios teisės normos pažeidimas (nepranešimas ieškovei įstatymo nustatytu terminu ir tvarka apie jos atleidimą iš darbo) yra formalus, teisiškai nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad ieškovei nebuvo įteiktas nei raštiškas įspėjimas apie atleidimą, nei įsakymas dėl jos atleidimo iš darbo Atsakovas tik 2013 m. gruodžio 16 d. pranešime VSDFV Panevėžio skyriui galutinai suformulavo ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą – neperėjo išbandymo laikotarpio. Apie tai ieškovė tinkamai buvo informuota tik 2014 m. sausio 17. Todėl tik ši diena laikytina darbuotojos tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo diena. Tačiau tiek nurodytą 2014 m. sausio 17 dieną, tiek 2013 m. gruodžio 16 dieną ieškovės išbandymo laikotarpis (nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d.) jau buvo pasibaigęs. Remiantis DK 107 straipsnio 1 dalimi, ieškovės atleidimą būtų galima pripažinti tinkamu tik tuo atveju, jeigu pranešimas apie atleidimą būtų buvęs jai įteiktas iki 2012 m. gruodžio 7 d., t. y. prieš 3 dienas iki paskutinės išbandymo termino dienos pabaigos. Jei ieškovė dėl atleidimo būtų įspėta vėliau, ji nebegalėtų būti atleista iš darbo pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, nes ją atleisti iš darbo galima buvo tik bendraisiais DK 129 ir 130 straipsniuose nustatytais pagrindais, įtvirtinančiais atitinkamus įspėjimo terminus ir kitas lengvatas. Be to, atsakovas byloje neįrodė, kad egzistavo DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atleidimo pagrindas – ieškovė dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugebėjo ir negalėjo dirbti darbo sutartimi sulygto darbo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškovei apie atleidimą iš darbo nuo 2013 m. spalio 31 d., nepasibaigus išbandymo laikotarpiui, nurodant Latvijos Respublikos darbo įstatymų 47 straipsnį, buvo pranešta, kad šalys darbo sutartimi susitarė dėl ginčams taikytinos Latvijos Respublikos teisės, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir padarytos pažeidžiant įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad sprendžiant ginčą pirmenybė teiktina mediacijai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės

Darbo sutartis buvo sudaryta darbdavio, kurio buveinė yra Latvijos Respublikoje, ir darbuotojos, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamoje byloje egzistuoja tarptautinis elementas ir aktualus darbo sutarties nutraukimui bandomuoju laikotarpiu taikytinos teisės klausimas.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde pateikti nauji faktinio pobūdžio argumentai, susiję su tuo, kad kasatorė išreiškė valią ne dėl Latvijos, o dėl Lietuvos teisės pasirinkimo, nevertinami ir nauji faktai nenustatomi.

Darbo sutartis buvo sudaryta 2013 m. rugsėjo 9 d., o sprendžiant taikytinos teisės klausimą sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d., taikomas reglamentas „Roma I“ (28 straipsnis). Reglamentai yra tiesiogiai taikomi ir visuotinai privalomi (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalis), todėl nagrinėjamoje byloje darbo sutarties nutraukimui bandomuoju laikotarpiu taikytina teisė nustatoma vadovaujantis reglamentu „Roma I“. Vertintina, kad tik tais atvejais, kai reglamento „Roma I“ ir jo pirmtakės Romos konvencijos dėl teisės, taikomos sutartinėms prievolėms, nuostatos yra analogiškos, aiškinant reglamento nuostatas turėtų būti vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktais konvencijos nuostatų išaiškinimais.

Reglamento „Roma I“ nuostatomis prioritetas suteiktas šalių susitarimu pasirinktai teisei (3 straipsnis). Specialioje nuostatoje, skirtoje individualioms darbo sutartims taikytinai teisei nustatyti, nurodyta, kad individualiai darbo sutarčiai taikoma pagal 3 straipsnį šalių susitarimu pasirinkta teisė, tačiau minėtas pasirinkimas negali atimti iš darbuotojo apsaugos, kurią suteikia teisės, kuri būtų taikoma tuo atveju, jei sutarties šalys nebūtų pasirinkusios sutarčiai taikytinos teisės, nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu (8 straipsnio 1 dalis). Specialioje nuostatoje taip pat įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės tais atvejais, kai šalių susitarimu taikytina teisė nepasirinkta (8 straipsnio 2–4 dalys).

Taigi, sprendžiant dėl individualios darbo sutarties nutraukimui išbandymo laikotarpiu taikytinos teisės, pirmiausiai turi būti įvertinta, ar šalys susitarė dėl individualiai darbo sutarčiai arba jos daliai – nutraukimui – taikytinos teisės.

Vadovaujantis reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 1 dalimi, šalių pasirinkimas dėl taikytinos teisės turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Taigi yra galimas tiek tiesiogiai sutartyje išreikštas šalių pasirinkimas dėl sutarčiai ar jos daliai taikytinos teisės, tiek ir netiesioginis šalių pasirinkimas, kuris gali būti aiškiai parodytas sutarties sąlygomis ar nustatomas iš bylos aplinkybių. Dėl netiesioginio taikytinos teisės pasirinkimo pažymėtina, kad doktrinoje, inter alia (be kita ko), pateikiama nuomonė, jog ši reglamento „Roma I“ nuostata pirmiausia suteikia teismui galimybę atsižvelgti į sutarties sąlygose išreikštą šalių valią dėl taikytinos teisės, kai konkreti žodinė sutarties sąlygos konstrukcija nėra pakankamai tiksli, kad būtų laikoma tiesiogiai išreikštu taikytinos teisės pasirinkimu (žr., pvz., Mandery, M. Party Autonomy in Contractual and Non-Contractual Obligations: A European and Anglo-Common Law Perspective on the Freedom of Choice of Law in the Rome I Regulation Applicable to Contractual Obligations and the Rome II Regulation on the Law Applicable to Non-Contractual Obligations. Frankfutas: Peter Lang GmbH, 2014).

Nagrinėjamos bylos atveju darbo sutartyje yra keletas nuostatų, kuriose pateikiama nuoroda į LR darbo įstatymą: 11 punktas, kuriame nurodyta, kad darbo ginčai tarp darbdavio ir darbuotojo sprendžiami LR darbo įstatyme nustatyta tvarka; 8 punktas, kuriame nustatyta, kad darbo santykiai baigiasi LR darbo įstatyme nustatyta tvarka; taip pat 7 ir 9 punktai, kuriuose yra nurodyta, kad sutartis gali būti papildoma ir darbuotojui konkurencijos apribojimo išlyga gali būti taikoma pagal LR darbo įstatymą. Sprendžiant taikytinos teisės pasirinkimo klausimą taip pat svarbu pažymėti, kad darbo sutartis sudaryta dviem kalbomis (latvių ir lietuvių); kad darbdavio registruota buveinė yra Latvijos Respublikoje; kad darbo sutarties 3.1 punkte nustatyta, jog darbuotojas patvirtina mokantis latvių kalbą; kad byloje pateiktame įsakyme, kuriuo kasatorė atleista iš darbo, nurodyta, kad darbo santykiai nutraukiami remiantis Darbo įstatymo 47 straipsniu, kuris neprieštarauja LT darbo kodekso nuostatoms, reglamentuojančioms darbdavio pareigas atleidžiant darbuotoją bandomuoju laikotarpiu; kad pati kasatorė dėl darbo santykių nutraukimo kreipėsi į Latvijos institucijas.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir nurodytomis sutarties nuostatomis bei bylos aplinkybėmis, konstatuoja, kad šalys ginčams, kylantiems dėl darbo sutarties ir jos vykdymo, pasirinko taikytiną teisę – Latvijos Respublikos teisę.

Vis dėlto, kaip minėta šios nutarties 30 punkte, toks šalių pasirinkimas negali atimti iš darbuotojo apsaugos, kurią jam suteikia teisės, kuri būtų taikoma nesant šalių pasirinkimo, imperatyviosios normos. Reglamento „Roma I“ 8 straipsnis susijęs su reglamento „Roma I“ 23 konstatuojamąja dalimi, kur nurodyta, kad sutarčių su šalimis, kurios laikomos silpnesnėmis, atveju tos šalys turėtų būti apsaugotos tokių teisės kolizijos taisyklių, kurios šioms šalims yra palankesnės nei bendrosios normos.

Vadovaujantis reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 2 dalimi, sutarčiai taikoma teisė valstybės, kurioje darbuotojas, vykdydamas sutartį, įprastai atlieka darbą. ESTT praktikoje nurodyta, kad vietos, iš kurios darbuotojas paprastai dirba, kriterijus turi būti aiškinamas plačiai ir atsižvelgiant į tai, kur darbuotojas faktiškai vykdo savo įsipareigojimus (ESTT 2011 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Heiko Koelzsch prieš Didžiąją Liuksemburgo Kunigaikštystę, C-29/10, 43 punktas; 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Anton Schlecker prieš Melitta Josefa Boedeker, C-64/12, 31 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad faktiškai darbo funkcijas kasatorė vykdė Lietuvoje.

DK 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad imperatyviosios Lietuvos Respublikos darbo teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys yra pasirinkusios užsienio teisę.

Remiantis DK 7 straipsnio 1 dalimi, darbo sutarties šalys gali pasirinkti taikytiną teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai; pasirinkimas turi būti išreikštas tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių; dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyviosios teisės normos tos valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi DK 6 straipsnio 3 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad kasatorė darbo funkcijas vykdė Lietuvoje, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, net ir esant darbo sutarties šalių pasirinkimui taikyti Latvijos Respublikos teisę, turi būti vertinama, ar imperatyviosios Lietuvos teisės normos suteikia darbuotojui didesnę apsaugą darbo sutarties nutraukimo išbandymo laikotarpiu atveju, o jei taip – taikyti šias didesnę darbuotojo apsaugą nustatančias normas.

Šioje byloje tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamam šalių ginčui nutarė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas griežčiau reglamentuoja darbo teisinius santykius ir suteikia didesnes garantijas darbuotojui, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, negu Latvijos Respublikos darbo įstatymas, padarė įvertinęs DK 106 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1, 3 dalių, 300 straipsnio 4 dalies, Latvijos Respublikos darbo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio, 126 straipsnio 1 dalies, 128 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas.

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šalių ginčui taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, netinkamai nustatė taikytinos teisės ribas ir apimtį, nenurodė, kokios konkrečios DK nuostatos yra imperatyviosios ir taikytinos nagrinėjamu atveju.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant nagrinėjamam ginčui taikytiną teisę pagal reglamento „Roma I“ 8 straipsnio 1 dalies, DK 6 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėjo būti lyginamos konkrečios ginčo darbo teisinius santykius reglamentuojančios Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, taip pat sprendžiama dėl šių konkrečių nuostatų, o ne visos darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų sistemos, imperatyvumo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčui taikytinos teisės, palyginimui nepagrįstai pasirinko Lietuvos teisę (DK nuostatas) visa apimtimi. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teismo klaida neturėjo įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes teismas, spręsdamas dėl kasatorės pareikštų reikalavimų pagrįstumo, bylą nagrinėjo taikydamas DK 107 straipsnio 1 dalies nuostatas. O kasatorė iš esmės sutinka, kad šalių ginčui turi būti taikytina DK 107 straipsnio 1 dalis, jos kasaciniame skunde nurodomi argumentai taip pat yra grindžiami minėtos teisės normos nuostatomis.

Dėl atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas kasatorės ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmetė dviem pagrindais. Visų pirma dėl to, kad, teismo vertinimu, nors atsakovas raštu nepranešė kasatorei apie darbo sutarties nutraukimą, tai laikytina formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu. Teismas ieškinį taip pat atmetė ir dėl to, kad kasatorė praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį darbuotojas gali kreiptis į teismą, ginčydamas atleidimo iš darbo teisėtumą (DK 300 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė kasaciniu skundu ieškinio atmetimo pagrindo – praleisto DK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino – neginčija, nenurodo jokių teisinių argumentų dėl šios apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstumo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, šioje nutartyje nepasisako dėl nagrinėjamam ginčui taikytino vieno mėnesio termino, per kurį kasatorė, nesutikdama su atleidimu iš darbo, turėjo teisę kreiptis į teismą, ir šio termino praleidimo padarinių, kaip ieškinio atmetimo pagrindo (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Pagal DK 105 straipsnio 1 dalį, sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje.

DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje taikant ir aiškinant šias teisės normas, išaiškinta, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis: darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzItNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-632-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-632-611/2015">3K-3-632-611/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog formalus DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas (rašytinio įspėjimo apie atleidimą iš darbo neįteikimas prieš tris darbo dienas) nesudaro pagrindo pripažinti kasatorės atleidimą neteisėtu, padaryta netinkamai taikant ir aiškinant minėtą teisės normą, taip pat pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo sutikti su šiais kasatorės argumentais.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl to, ar kasatorei buvo žinoma apie atleidimą iš darbo per išbandymo terminą, reikšmingos yra apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurių kasatorė iš esmės neginčija, o tik nesutinka su teismo atliktu jų vertinimu. Taigi teismas byloje nustatė, kad kasatorė, pas atsakovą dirbusi administratore, be kitų pareigų, pildė darbo grafikus ir gaudavo duomenis apie įmonėje dirbančius asmenis; ji, gavusi galutinį atsiskaitymą, darbinių pareigų ir funkcijų toliau nebevykdė; ginčo laikotarpiu kasatorės sutuoktinis buvo atsakovo struktūrinio padalinio Lietuvoje vadovas; atsakovo padalinyje dirbusi buhalterė yra kasatorės motina; atleidimo iš darbo dokumentai buvo siunčiami padaliniui Lietuvoje ir valstybinėms institucijoms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pripažįsta teisėta ir pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kasatorės sąsajos su kitais atsakovo padalinyje dirbusiais asmenimis patvirtina, jog kasatorei buvo žinoma apie jos atleidimą iš darbo. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nepažeidžiant kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTctNzAxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257-701/2015">3K-3-257-701/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kadangi kasatorei apie atleidimą iš darbo buvo žinoma, tai vien tik rašytinio įspėjimo jai neįteikimo faktas, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro pakankamo teisinio pagrindo jos atleidimą pripažinti neteisėtu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog vien tik formalus DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos atleidimo iš darbo per išbandymo laikotarpį tvarkos pažeidimas, neįspėjus apie būsimą atleidimą, nesuteikia pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2015).

Kasatorė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad jos atleidimas pripažintinas neteisėtu dar ir dėl to, jog byloje neįrodytas kitas DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas – kad kasatorė dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugebėjo ir negalėjo dirbti darbo sutartimi sulygto darbo, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio atleidimo pagrindo skundžiamoje nutartyje nepasisakė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia pareikšto ieškinio pagrindas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teisme – apeliacinis skundas (CPK 320 straipsnis), išskyrus atvejus, kai įstatymas suteikia teismui teisę peržengti aptartas bylos nagrinėjimo ribas. Nagrinėjamu atveju kasatorė pareikštą atsakovui ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu grindė argumentais, susijusiais su netinkamu jos įspėjimu apie atleidimą. Kasatorė nei ieškinyje, kuriuo buvo apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo ribos, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl jos išbandymo rezultatų, jų, kaip tokių, ji neginčijo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo klausimą ir spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų, pagrįstai nepasisakė dėl kasatorės išbandymo rezultatų, nes tai neįėjo į bylos nagrinėjimo dalyką. Teismas šiuo atveju turėjo pareigą pasisakyti tik dėl kasatorės keliamų argumentų dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo per išbandymo terminą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų, tinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 364 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatorės (ieškovės) turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Tačiau teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtų Rekomendacijų 2 punktu, teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, įvertinusi atsiliepimo į kasacinį skundą turinį ir apimtį, sprendžia, kad atsakovui iš kasatorės priteistina prašoma bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 200 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 12,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio skundo netenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorės (ieškovės) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui SIA „Auto Kada“ (j. a. k. 40003275846, Latvijos Respublika) 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 12,47 Eur (dvylika Eur 47 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis