Dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios informacijos ir jos rengėjo sampratą, leidėjo pareigą platinti jo atgamintą kūrinį bei įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-497-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37452-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.4.; 3.2.4.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos edukologijos universitetui dėl įpareigojimo nutraukti diskriminacinę praktiką ir platinti leidinį, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios informacijos ir jos rengėjo sampratą, leidėjo pareigą platinti jo atgamintą kūrinį bei įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė N. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo, prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas (toliau – ir Universitetas) neteisėtai dėl diskriminacinių pagrindų sustabdė N. D. (ieškovės kūrybinis pseudonimas) knygos „Gintarinė širdis“ platinimą ir įpareigoti nutraukti šią neteisėtą diskriminacinę praktiką bei toliau be jokių kliūčių tęsti knygos platinimą pagal anksčiau Universiteto vykdytą platinimo tvarką; 2) įpareigoti atsakovą paskelbti savo interneto svetainėje viešą atsiprašymą dėl knygos „Gintarinė širdis“ platinimo sustabdymo diskriminaciniais pagrindais; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad Universitetas yra išleidęs ieškovės, pasirašiusios kūrybiniu pseudonimu N. D., pasakų knygą „Gintarinė širdis“. Atsakovas ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 6 d. sudarė Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamo leidybos projekto sutartį Nr. LE 13/063, kuria Ministerija įsipareigojo skirti iš dalies finansuoti ieškovės knygos „Pasakos kitaip“ (2013 m. spalio 30 d. leidybos sutarties pakeitimu Nr. 1 pavadinimas pakeistas į „Gintarinė širdis“) išleidimą, o atsakovas įsipareigojo išleisti šią knygą (sutarties 2.2.1 punktas) bei skirti savivaldybių viešosioms bibliotekoms 140 leidinio egzempliorių (sutarties 2.2.5 punktas). 2013 m. rugsėjo 20 d. Universitetas ir ieškovė pasirašė paslaugų teikimo sutartį Nr. TS13VP13-152 dėl knygos „Pasakos kitaip“ iliustravimo, knygos viršelio sukūrimo ir jos (knygos) meninio apipavidalinimo.

Ieškinį grindė tuo, kad atsakovas įsipareigojo minėtą knygą viešinti ir platinti, tačiau sutartinio įsipareigojimo platinti knygą nevykdo diskriminaciniais pagrindais. Knygos platinimas buvo sustabdytas paaiškėjus, kad joje esanti informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams (neva pasakos yra homoseksualumo propaganda).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teismas padarė išvadą, kad, nesant šalių (ieškovės ir atsakovo) rašytinio susitarimo, atsakovas, teisnumą (autonomiją) turintis juridinis asmuo, neturi pareigos platinti ginčo knygos ieškovės nurodomu būdu ir tokia pareiga jam nekyla ir iš Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) nuostatų. Atsakovas įvykdė 2013 m. gegužės 6 d. sutarties Nr. LE 13/063 2.2.5 nuostatą – skirti savivaldybių viešosioms bibliotekoms 140 išleisto leidinio egzempliorių. Ieškovė nėra atsakovo juridinio asmens dalyvė, ji neišrinkta ir nepaskirta į šio juridinio asmens valdymo organus, todėl atsakovas pats sprendžia, kokią veiklą jam vykdyti, kokius veiksmus atlikti, o nuo kokių susilaikyti.

Teismas, nusprendęs, kad Universiteto veiksmai nėra diskriminaciniai, neturėjo pagrindo tenkinti pirmąjį ieškovės reikalavimą – pripažinti, kad atsakovas neteisėtai dėl diskriminacinių pagrindų sustabdė knygos „Gintarinė širdis“ platinimą, ir įpareigoti nutraukti šią neteisėtą (ieškovės manymu) diskriminacinę praktiką bei toliau be jokių kliūčių tęsti knygos platinimą pagal anksčiau atsakovo vykdytą platinimo tvarką.

Antrasis ieškovės reikalavimas – įpareigoti atsakovą paskelbti savo interneto svetainėje viešą atsiprašymą dėl knygos „Gintarinė širdis“ platinimo sustabdymo diskriminaciniais pagrindais – yra išvestinis iš pirmojo. Teismas sprendė, kad atsakovas, nenustačius jo prievolių tam tikru (ieškovės pageidaujamu) būdu ir apimtimi platinti ieškovės parašytą knygą „Gintarinė širdis“, neprivalo atsiprašyti dėl tokios veiklos nevykdymo. Ieškovė, būdama suinteresuota savo kūrybos platinimu, sutvarkiusi finansinius klausimas su knygos leidėju, turi plačias galimybes pati rūpintis savo kūrinio platinimu ir viešinimu (ATGTĮ 13–17 straipsniai).

Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog Universitetas turėjo prievolių, susijusių su ieškovės parašytos knygos „Gintarinė širdis“ viešinimu ar platinimu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės N. M. apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad, remiantis ATGTĮ, kūrinio leidyba, be kita ko, susijusi su leidėjo pareiga bei autoriaus teisėtu lūkesčiu, jog kūrinys vienu ar kitu būdu bus platinamas ir pateikiamas visuomenės poreikiams patenkinti, nes tokiu būdu yra nepagrįstai itin plečiamai aiškinama susitarimo tarp kūrinio autoriaus ir leidėjo dėl kūrinio leidybos esmė ir paskirtis. Pats susitarimas tarp kūrinio autoriaus ir leidyklos dėl kūrinio išleidimo nesuteikia kūrinio autoriui absoliučios teisės reikalauti iš leidėjo šį kūrinį platinti ir viešinti, jeigu dėl to šalys nesusitarė. Vien autoriaus noras, kad jo išleistas kūrinys būtų platinamas, savaime nesukuria pareigos leidėjui platinti kūrinį, jeigu šios pareigos leidėjas neprisiėmė.

Kolegijos vertinimu, Universiteto paraiška gauti dalinį knygos leidybos finansavimą, teikta Ministerijai, bei sutartis su Ministerija patvirtina atsakovo prisiimtas tam tikras pareigas dėl knygos išleidimo ir platinimo būtent Ministerijai, o ne ieškovei. Paraiškoje ir sutartyje minimi duomenys apie būsimą knygos platinimą yra nurodyti siekiant gauti knygos leidybos finansavimą, o ne kaip įsipareigojimas ieškovei platinti knygą. Atsakovas įvykdė įsipareigojimą Ministerijai ir skyrė bibliotekoms 140 knygos egzempliorių. Ieškovės ir Universiteto 2013 m. rugsėjo 20 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl knygos iliustracijų patvirtina tik susitarimo dėl knygos iliustracijų sukūrimo sudarymą, bet ne atsakovo įsipareigojimą šią knygą platinti. Vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, teismas padarė išvadą, kad susitarimo dėl knygos platinimo nebuvo.

Atsakovas niekada nebuvo atsisakęs platinti knygos, jos platinimas buvo sustabdytas dėl objektyvių aplinkybių – 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo narių ir 2014 m. balandžio 8 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir ŽEIT) raštų, kuriuose nurodoma, kad knygoje skelbiama informacija atitinka Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkte įtvirtintą kriterijų (skatinama kitokia negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata), ir dėl 2014 m. balandžio 8 d. Ministerijos rašte nustatyto įpareigojimo imtis priemonių, nurodytų 2014 m. balandžio 8 d. ŽEIT rašte, siekiant apriboti neigiamą poveikį nepilnamečiams iki 14 metų darančios informacijos, esančios knygoje, skleidimą.

Atsakovas, kaip viešosios informacijos rengėjas (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 2 straipsnio 75–76 punktai), yra įpareigotas užtikrinti, kad jo išleidžiamose knygose (VIĮ 2 straipsnio 82 punktas) nebūtų informacijos, galinčios daryti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi. Toliau knygos platinti, neapribojus įstatyme nustatyta tvarka neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos sklaidos bei neįvykdžius Ministerijos ir ŽEIT nurodymų, negalima, kadangi tai pažeistų įstatyme įtvirtintus reikalavimus, o atsakovui užtrauktų atsakomybę už šių reikalavimų nesilaikymą.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2015 m. kovo 25 d. priėmė įsakymą, kuriuo nurodoma atnaujinti knygos platinimą, nors atsakovas ir neprisiėmė pareigos platinti knygą. Knygos platinimas buvo atnaujintas, ji buvo platinama internetu (nuoroda http://ivairovesnamai.lt/knyga-gintarin279-scaronirdis.html), knygynuose, knygų mugėse. Dėl šios priežasties ieškovės noras viešinti knygą laikytinas patenkintu ir todėl kiti reikalavimai platinti knygą laikytini nepagrįstais.

Kolegijos vertinimu, atsakovo veiksmai nėra diskriminacinio pobūdžio. Atsakovas turėjo teisę, o ne pareigą platinti knygą. Ieškovė knygos platinimo teisę galėjo (ir gali) įgyvendinti savo nuožiūra. Ieškovė nepagrindė, kad atsakovo veiksmai (sustabdžius knygos platinimą) turėjo požymių, atitinkančių diskriminacijos sampratą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme (toliau – ir LGĮ) (2 straipsnis), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (10, 14 straipsniai), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (21 straipsnis) ar kituose teisės aktuose.

Nėra jokio pagrindo atsakovo veiksmus laikyti diskriminaciniais, kadangi ieškovė net nepagrindė, kad jai buvo taikomos blogesnės sąlygos, lyginant su kitais asmenimis, t. y. kad dėl kitų autorių atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo sustabdyti leidinio platinimo ar nebūtų šių knygų atitinkamai paženklinęs, esant analogiškoms aplinkybėms (būtent knygai, kurioje yra pateikta informacija, galinti daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams). Tai, kad iki ginčo atsakovas ir ieškovė nebuvo susidūrę su būtinybe riboti nepilnamečiams neigiamą poveikį galinčią daryti informacijos sklaidą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai yra diskriminaciniai. Diskriminacija negali būti laikomas atsakovo sprendimas sustabdyti knygos platinimą vien dėl to, kad su tokiu sprendimu ieškovė nesutinka, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokį sprendimą atsakovas priėmė vykdydamas pareigas, įtvirtintas įstatyme.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo sprendimas laikinai sustabdyti knygos platinimą, o vėliau jį atnaujinti, atitinkamai pažymėjus knygą, atitiko įstatymo reikalavimus ir negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovės teisę skleisti informaciją.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė N. M. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti ieškovės naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 43–44 straipsnių nuostatas – jis nepagrįstai knygos platinimo pareigą atskyrė nuo kūrinio leidybos santykių ir nepagrįstai konstatavo, kad šalys susitarė tik dėl knygos atgaminimo, bet ne susitarimą dėl jos platinimo. Leidėjo pareiga platinti kūrinį (knygą) kyla ne tik iš šalių susitarimo, bet ir iš įstatymo. Susitarimas dėl kūrinio leidybos neapsiriboja vien kūrinio atgaminimu, jis apima ir kūrinio platinimo sąlygą. Šalims nesusitarus dėl kūrinio platinimo tvarkos, laikytina, kad kūrinys turi būti platinamas įprasta tokių kūrinių platinimo tvarka, kad pakankamas šių kūrinių kiekis pasiektų visuomenę (ATGTĮ 43 straipsnio 1 dalis). Nors ATGTĮ nustato rašytinę leidybos sutartį, tokios sutarties nesudarymas nepanaikina autoriaus teisės į kūrinio platinimą. Atsakovas veikė kaip leidėjas, o ne kaip aukštoji mokykla. Jo autonomija apima tik valdymo procesų reguliavimą ir aukštojo mokslo paslaugų teikimą. Universiteto autonomija, net jei tokia ir egzistuotų, ir apimtų kūrinių leidybą, nesuteiktų jam teisės riboti autoriaus teises ar netinkamai vykdyti savo pareigas.

Teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su Universiteto pareiga platinti kūrinį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai konstatavo susitarimo dėl knygos platinimo ir atsakovo pareigos platinti knygą nebuvimą, nes: gavęs kasatorės kreipimąsi dėl knygos išleidimo atsakovas susipažino su knygos turiniu, sutiko ją išleisti, pateikė paraišką gauti iš valstybės dalinį knygos leidybos finansavimą ir pasirašė su Ministerija knygos leidybos sutartį. Paraiškoje atsakovas aiškiai apibrėžė savo įsipareigojimus: i) knyga bus viešinama bendradarbiaujant su VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“, ii) knyga bus atspausdinta ir pristatyta Vilniaus knygų mugėje, taip pat kituose panašaus pobūdžio renginiuose, iii) knyga bus platinama knygynuose ir dovanojama bibliotekoms, iv) knygos aprašymas su viršelio nuotrauka bus įdėtas į leidyklos interneto svetainę, informacija apie jos išleidimą bus paskelbta Lietuvos edukologijos universiteto laikraštyje „Šviesa“, leidyklos „Edukologija“ socialiniame tinklalapyje. Su Ministerija pasirašyta leidybos sutartimi atsakovas įsipareigojo išleisti knygą, taip pat skirti savivaldybių viešosioms bibliotekoms 140 leidinio egzempliorių. Šių aplinkybių visuma rodo, kad atsakovas su kasatore susitarė ir įsipareigojo ne tik atgaminti knygą, bet ir prisiėmė daug kitų įsipareigojimų, susijusių su jos viešinimu ir reklama (pareiga pristatyti knygą Vilniaus knygų mugėje, kituose renginiuose, interneto tinklalapyje, socialiniuose tinkluose) bei knygos platinimu (platinti knygynuose ir dovanoti bibliotekoms).

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76, 77, 78 punktų, 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, be pagrindo atsakovą, išleidusį knygą pripažino viešosios informacijos rengėju ir skleidėju. Egzistuojantis teisinis reguliavimas suponuoja, kad dėl tokio teisinio statuso negalima spręsti formaliai, vien tik atsižvelgiant į asmens veiklą (šiuo atveju leidybos veiklą) ir įstatyme apibrėžtą subjektų ratą. Grožinės literatūros kūrinys neatitinka viešosios informacijos kriterijų, tad, palaikant teismo poziciją dėl atsakovo teisinio statuso, kiekvienas grožinės literatūros leidėjas gali būti pripažintas pažeidžiančiu VIĮ nuostatas jau vien tuo pagrindu, kad išleisti kūriniai neatitinka viešajai informacijai keliamų reikalavimų. Būtent pagal šiuos ir kitus VIĮ išdėstytus kriterijus teismas turėjo įvertinti, ar pasakos yra viešoji informacija, o knyga – visuomenės informavimo priemonė.

Teismas nepagrįstai suabsoliutino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rašto teisinę galią ir tai, kad išvadose pateikti knygos vertinimai yra pakankami neigiamam knygos poveikiui nepilnamečiams pagrįsti, o kartu ir platinimo ribojimams taikyti, įskaitant ir platinimą ženklinant knygą. Kasatorė prašė knygą platinti įprastu knygų platinimo būdu – nežymint lipdukais, apie kuriuos nenurodė atsakovui. Vienašalis atsakovo sprendimas platinti knygą su atitinkamu žymėjimu, nurodančiu, kad ji skirta vyresnei skaitytojų amžiaus grupei, nei yra nurodžiusi pati autorė, nelaikytinas tinkamu kasatorės teisių įgyvendinimu. Atsakovas neprivalėjo vadovautis ŽEIT išvadomis ir neturėjo teisės, jomis remdamasis, vienašališkai sustabdyti knygos platinimą neva dėl to, kad pasakos yra homoseksualumo propaganda, o vėliau ją išplatinti su atitinkamais lipdukais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra išaiškinęs, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje. Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išsiaiškinimus vienos lyties asmenų santykių vaizdavimas pasakose negali būti vertinamas kaip neigiamą poveikį daranti ar Konstitucijos nuostatoms prieštaraujanti viešoji informacija.

Teismas netinkamai aiškino netiesioginės diskriminacijos sampratą, įtvirtintą Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte. Nesant teisėto tikslo taikyti knygos platinimo ribojimus ir nesant objektyvių tokių ribojimų taikymo priežasčių bei atsižvelgiant į neigiamus atsakovo atstovės komentarus apie kasatorės kūrinį, susiejant juos su homoseksualumo propaganda, laikytina, kad knygos platinimo ribojimai buvo diskriminacinio pobūdžio. Net jei įstatymo nuostata ir tiesiogiai neriboja tam tikros asmenų grupės teisių, ji arba jos taikymo praktika vis tiek gali būti laikoma diskriminacine, jeigu turi neproporcingai žalingą faktinį poveikį šiai grupei. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės diskriminacijos, turėjo įvertinti atsakovo nurodytus jo elgesio motyvus, faktinį atsakovo veiksmų poveikį kasatorei, aplinkybes, kurioms Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatos (draudžiama viešoji informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir CK įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata) buvo pritaikytos praktikoje, taip pat vertinti, ar šis taikymas turėjo žalingą faktinį poveikį kasatorei, kaip homoseksualios orientacijos asmenų grupei priklausančiam asmeniui.

Atsakovas VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorė, teigdama, neva, remiantis ATGTĮ, kūrinio leidyba, be kita ko, susijusi su leidėjo pareiga bei autoriaus teisėtu lūkesčiu, kad kūrinys vienu ar kitu būdu bus platinamas ir pateikiamas visuomenės poreikiams patenkinti, nepagrįstai itin plečiamai aiškina susitarimo tarp kūrinio autoriaus ir leidėjo dėl kūrinio leidybos esmę ir paskirtį. Pats savaime susitarimas tarp kūrinio autoriaus ir leidyklos dėl kūrinio išleidimo nesuteikia kūrinio autoriui absoliučios teisės reikalauti iš leidėjo šį kūrinį platinti ir viešinti, jeigu dėl to šalys nesusitarė, o leidėjas šios prievolės neprisiėmė.

Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Nei paraiškoje gauti iš valstybės dalinį knygos leidybos finansavimą, nei knygos leidybos sutartyje, pasirašytoje su Ministerija, nėra nurodytas atsakovo įsipareigojimas ieškovei platinti knygą, tuo labiau jos platinimo sąlygos. Šie dokumentai patvirtina tik atsakovo prisiimtas pareigas dėl knygos išleidimo ir platinimo Ministerijai (atsakovas bibliotekoms skyrė 140 knygos egzempliorių, knyga buvo pristatyta 2014 m. knygų mugėje, knygos aprašymas įdėtas į leidyklos interneto svetainę, informacija apie knygą paskelbta leidyklos laikraštyje „Šviesa“, knyga pateikta platinti knygynams – iš viso buvo išplatinta apie 240 knygos egzempliorių), o ne ieškovei. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad atsakovas buvo įsipareigojęs išplatinti tam tikra apimtimi ir būdu knygą „Gintarinė širdis“, atitinkamai ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio dėl šios knygos platinimo ir viešinimo. Nesant leidėjo ir autoriaus susitarimo platinti autoriaus kūrinį, atsakovas, nepažeisdamas ieškovės autorių teisės, turėjo teisę savo nuožiūra priimti sprendimą dėl knygos platinimo ar platinimo sustabdymo. Jeigu teismas vertintų, kad atsakovas buvo įsipareigojęs platinti knygą, šis įsipareigojimas laikytinas įvykdytu.

Kasatorė klaidingai interpretuoja diskriminacijos sampratą – diskriminacija gali būti konstatuota tik nustačius tam tikrų blogesnių ar geresnių sąlygų taikymą vienam asmeniui, lyginant su kitais asmenimis. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad knygos platinimas sustabdytas dėl ieškovės diskriminacijos. Net ir tuo atveju, jei būtų daroma prielaida, kad atsakovas turėjo pareigą platinti knygą, vertinant, ar atsakovas pažeidė šią pareigą bei to priežastis, būtina atsižvelgti į tai, kad jis niekada nebuvo atsisakęs platinti knygos, o jos platinimo sustabdymą lėmė objektyvios aplinkybės (VIĮ įstatymo nuostatos, Ministerijos ir ŽEIT reikalavimų laikymasis), bet ne diskriminaciniai pagrindai.

Atsakovo sprendimas laikinai sustabdyti knygos platinimą, o vėliau jį atnaujinti atitinkamai pažymėjus knygą lipdukais atitiko VIĮ reikalavimus ir negali būti laikomas pažeidžiančiu ieškovės teisę skleisti informaciją ir idėjas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl viešosios informacijos ir jos rengėjo sampratos

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76 dalį viešąja informacija laikoma informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus VIĮ 2 straipsnio 42 dalyje nurodytą informaciją, taip pat informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. Taigi pagal minėtą sampratą viešąja informacija pripažįstama bet kokia viešai platinama informacija, išskyrus VIĮ 2 straipsnio 76 dalyje aptartas išimtis. Taigi, prie viešosios informacijos, greta kitos, priskirtini ir knygos, straipsniai, literatūros kūriniai ir pan. Kasatorė, teigdama, kad literatūros kūriniai neturi būti priskiriami prie viešosios informacijos, nenurodo tokių argumentų teisinio pagrindimo.

VIĮ 2 straipsnio 77 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėju laikoma, greta kitų mintoje normoje aptartų asmenų, rengiančių ar pateikiančių skleisti viešai informaciją, leidykla. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 78 dalį viešosios informacijos skleidėju laikomas visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą.

Taigi, atsakovas, kaip leidėjas, pagrįstai teismų buvo pripažintas viešosios informacijos rengėju ir skleidėju, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčui taikė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas. Tačiau taikydami minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatą, teismai turėjo vertinti, ar iš tikrųjų kasatorės knygoje esančios pasakos skatina kitokią, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą, ar tik skatina toleranciją kitokios lytinės orientacijos asmenims.

Dėl leidėjo pareigos platinti jo atgamintą kūrinį

Kasatorė teigia, kad pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 43 ir 44 straipsnių nuostatas, susiklosčius leidybos santykiams, leidėjas turi pareigą atgaminti kūrinį ir platinti jį įprastais tam kūriniui platinti būdais, net jei šalys nesudaro atskiro susitarimo dėl kūrinio platinimo.

ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtinė autoriaus teisė leisti ar uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, išleisti kūrinį, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas (1–2, 5 punktai). ATGTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad leidybos sutartimi autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda ar suteikia leidėjui už sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą teisę atgaminti spausdinimo ar kitokiu būdu literatūros, mokslo ar meno kūrinį pagaminant pagrįstiems visuomenės poreikiams patenkinti pakankamą egzempliorių kiekį ir teisę juos platinti. Pagal ATGTĮ 43 straipsnio 4 dalį leidybos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos taikomos ir literatūros, mokslo ar meno kūrinio užsakymo atvejais.

ATGTĮ 44 straipsnio, įtvirtinančio leidybos sutarties formą ir turinį, 1 dalyje nustatyta, kad leidybos sutartis turi būti sudaroma raštu. Leidybos sutartyje, be ATGTĮ 40 ir 41 straipsniuose nurodytų sąlygų, turi būti nustatyta kūrinio pateikimo tvarka ir (ar) būdas, kūrinio aprobavimo tvarka ir terminai, autorių teisės ir pareigos rengiant kūrinį spaudai (kūrinio pakeitimas, redagavimas, korektūros skaitymas ir kita), didžiausias ir (ar) mažiausias išleidžiamų kūrinio kopijų (egzempliorių) skaičius, jų platinimo tvarka, autoriui perduodamų išleisto kūrinio kopijų (autorinių egzempliorių, kuriais laikomi ne daugiau kaip dešimt išleidžiamo kūrinio kopijų) skaičius ir kitos sąlygos (ATGTĮ 44 straipsnio 2 dalis).

Taigi leidybos sutartyje tarp kūrinio autoriaus ir leidėjo privalo būti nustatyta kūrinio kopijų platinimo tvarka. Aptartų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad leidybos sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl kūrinio platinimo tvarkos, įskaitant ir dėl to, kam atiteks platinimo pareiga. ATGTĮ 46 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios leidėjo pareigas pagal leidybos sutartį, 3 punkto normoje nurodyta leidėjo pareiga pradėti platinti išleistą kūrinį sutartyje nustatytu laiku ir sąlygomis taip pat teikia pagrindą daryti išvadą, jog leidybos sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl atgaminto kūrinio platinimo tvarkos ir sąlygų, įskaitant ir kūrinio platinimo teisę perduoti pačiam kūrinio autoriui ar leidėjui, jeigu taip šalys susitaria. Atitinkamai ATGTĮ 46 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, jog leidėjas privalo užtikrinti, kad kūrinio komercinis platinimas atitiktų įprastą praktiką leidybos srityje, taikoma tuo atveju, jeigu leidybos sutarties šalių susitarimu jis prisiima pareigą platinti kūrinį.

Anksčiau aptartos ATGTĮ 43, 44 ir 46 straipsnių normos nesudaro pagrindo teigti, kad leidybos sutartimi autorius, perduodamas leidėjui teisę atgaminti jo kūrinį, kartu privalomai perduoda ir kūrinio platinimo pareigą. Sisteminė aptartų ATGTĮ normų analizė leidžia daryti išvadą, kad leidybos sutartimi autoriaus suteikta leidėjui teisė atgaminti kūrinį neapima leidėjo pareigos platinti atgamintą kūrinį, jeigu šalys leidybos sutartyje nėra susitarusios dėl tokios platinimo teisės leidėjui suteikimo. Leidėjui pareiga platinti jo atgamintą kūrinį atsiranda tik tuo atveju, jeigu tokia teisė jam suteikiama leidybos sutartimi.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog susiklosčius leidybos santykiams, leidėjas turi pareigą atgaminti kūrinį ir platinti jį įprastais tam kūriniui platinti būdais, net jei šalys nesudaro atskiro susitarimo dėl kūrinio platinimo, yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl įrodinėjimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl šalių susitarimo dėl knygos platinimo buvimo, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl diskriminacijos įrodinėjimo, nepagrįstai vadovavosi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pažyma kaip privaloma, netyrę ir nevertinę jos turinio.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2013">3K-3-13/2013</a>). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta iš esmės procesinė taisyklė dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo įrodinėjant diskriminaciją. Minėtoje normoje nustatyta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.

Tokia LGĮ 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pareiškus teisme ieškinį dėl diskriminacijos, reikalavimą pareiškusio asmens diskriminacijos faktas preziumuojamas, jeigu reikalavimą dėl diskriminacijos pareiškęs asmuo nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo. Tokiu atveju diskriminacijos fakto paneigimo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.

Nagrinėjamoje byloje bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad kasatorė ir atsakovas nebuvo sudarę leidybos sutarties, atsakovas nebuvo įsipareigojęs platinti kasatorės knygos, todėl tokios pareigos jis neturi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė aplinkybę, jog atsakovas, nors ir neturėdamas pareigos, realiai buvo pradėjęs platinti kasatorės knygą, 2014 m. kovo 27 d. įsakymu knygos platinimą sustabdė, 2015 m. kovo 25 d. įsakymu platinimą atnaujino, pažymėdamas knygas ženklu „asmenims nuo 14 metų“.

Taigi, nors teismai nustatė, kad šalys nebuvo sudariusios leidybos sutarties, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į nustatytą faktą, kad atsakovas iš tikrųjų platino kasatorės knygą, ir nevertino, kokiu pagrindu ją platino. Nors pagal ATGTĮ 44 straipsnio 1 dalį leidybos sutartis turi būti rašytinės formos, tačiau jos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančios, nes tokia pasekmė nėra įsakmiai nurodyta įstatyme. Todėl šalių susitarimas gali būti įrodinėjamas visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant ir ginčo šalių elgesiu. Bylą nagrinėję teismai, nustatę aplinkybę, kad atsakovas platino kasatorės knygą, nekvalifikavo šalių teisinių santykių, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų.

Be to, bylą nagrinėję teismai, pasisakydami dėl kasatorės argumentų, kad jos knygos platinimas buvo sustabdytas diskriminaciniais lytinės orientacijos pagrindais, šį argumentą atmetė remdamiesi vien tuo motyvu, kad atsakovas turėjo teisę neplatinti kasatorės knygos ir todėl nėra pagrindo konstatuoti diskriminacijos faktą. Teismai visiškai netyrė kasatorės nurodomų aplinkybių dėl diskriminacijos, nepagrįstai perkėlė kasatorei diskriminacijos įrodinėjimo naštą (žr. šios nutarties 33–34 punktus). Kasatorė nurodė, kad atsakovas ją diskriminavo, nes sustabdė knygos platinimą remdamasis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2012 m. balandžio 24 d. raštu Nr. S2-1014 ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014 m. balandžio 8 d. raštu, kuriuose nurodyta, kad knygoje esanti informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečiams, t. y. formuoja nuostatą, kad šeimą gali sukurti tos pačios lyties asmenys.

Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į EŽTT praktiką dėl nepilnamečių vaikų interesų apsaugos su homoseksualumu susijusios informacijos sklaida kontekste, aiškinant Konvencijos nuostatas. EŽTT savo jurisprudencijoje, analizuodamas saviraiškos laisvės (Konvencijos 10 straipsnis) ribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, daug dėmesio skiria kūrinio, leidinio turinio analizei, jų atskiriems elementams (tekstui, iliustracijoms ir pan.) ir jų galimam poveikiui nepilnamečiams, visuomenei, moralei (neapibendrintai, bet detaliau argumentuojant šiuos aspektus), taikomo ribojimo mastui ir jo objektyviam poreikiui (įskaitant įvairių galimų priemonių (specialių žymėjimų, pakuočių ir pan.) būtinumo apsvarstymą) (žr., pvz., 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 2012 m. vasario 9 d. sprendimą byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją, pareiškimo Nr. 1813/07, 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje Kaos GL prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 4982/07).

EŽTT savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra tokia pat rimta kaip rasinė ar etninė diskriminacija. EŽTT, aiškindamas bendruosius principus dėl Konvencijos 14 straipsnio (diskriminacijos draudimas), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 straipsnio taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu (žr. 2010 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, pareiškimo Nr. 30141/04, par. 96; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, par. 76; Burden prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 13378/05, par. 60, ECHR-2008, ir kt.).

EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad skirtumai dėl seksualinės orientacijos, kaip ir dėl lyties, reikalauja „ypač įtikinamų ir svarių pateisinimo argumentų“ (žr. Smith ir Grady prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 33985/96, 33986/96, ECHR-1999, par. 90; L. ir V. prieš Austriją, pareiškimų Nr. 39392/98, 39829/98, par. 45, ECHR 2003-1, cituoto Valliantos ir kiti, par. 77). Kai taikomas nevienodas požiūris yra pagrįstas lytimi ar seksualine orientacija, valstybės vertinimo laisvės ribos yra siauros. Skirtumai, pagrįsti tik seksualinės orientacijos aplinkybėmis, yra nepriimtini pagal Konvenciją (žr. 2008 m. sausio 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje E. B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 43546/02, par. 93, 96, cituoto Vallianatos ir kiti, par. 77).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas neigiamą kasatorės knygos poveikį nepilnamečiams asmenims, vadovavosi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014 m. balandžio 8 d. raštu, laikė jį privalomu, tačiau neatliko šiame rašte esančios išvados dėl knygos poveikio nepilnamečiams nepriklausomo įvertinimo, taip pat netyrė ir nevertino pačios knygos turinio, jo neanalizavo, nevertino poveikio nepilnamečiams asmenims dėl pritaikyto ribojimo proporcingumo. Šios aplinkybės yra reikšmingos Konvencijos 14 straipsnio, taikomo kartu su 10 straipsniu, aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-9157-142/2014 konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos raštas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir atsakovui nėra privalomas. Šis raštas nėra privalomas ir bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau jis (raštas) yra rašytinis įrodymas ir vertintinas kartu su kitais įrodymais.

Aptarti apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl nurodytų motyvų Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė, pateikdama kasacinį skundą, sumokėjo 82 Eur žyminio mokesčio; atsakovas VšĮ Lietuvos edukologijos universitetas, pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 883 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis