Dėl teisės normų, reglamentuojančių sprendimų disponuoti bendraturčių nuosavybe priėmimą, sandorių negaliojimą, taip pat įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-102-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01800-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.2.1; 2.2.2.3.1.10; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės 365-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos atstovui advokatui Algiui Lukoševičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nano sprendimai” atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Stilius S” atstovei advokatei Žanetai Šližiūtei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės 365-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės 365-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Bakteriofagas“, uždarajai akcinei bendrovei „Nano sprendimai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Stilius S“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys V. G., V. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sprendimų disponuoti bendraturčių nuosavybe priėmimą, sandorių negaliojimą, taip pat įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė 365-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir Bendrija) teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 2008 m. vasario 28 d. ir 2008 m. balandžio 18 d. neeiliniuose visuotiniuose ieškovės narių susirinkimuose (toliau – ir Susirinkimai) priimtus sprendimus (toliau – ir Sprendimai); 2) pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės UAB „Bakteriofagas“ 2008 m. balandžio 22 d. sudarytą ieškovės administracinio pastato Vilniuje, Mėnulio g. 4, (toliau – ir Pastatas) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis); 3) pripažinti negaliojančiu atsakovių UAB „Bakteriofagas“ ir UAB „Nano sprendimai“ 2013 m. gegužės 27 d. sudarytą Pastato perdavimo–priėmimo aktą; 4) pripažinti negaliojančia atsakovių UAB „Nano sprendimai“ ir UAB „Stilius S“ 2013 m. liepos 18 d. sudarytą Pastato pirkimo–pardavimo sutartį; 5) taikyti vienašalę restituciją ir Pastatą grąžinti ieškovės nuosavybėn.

Ieškovė pareikštus reikalavimus grindė tuo, kad apie Susirinkimus jos nariams nebuvo tinkamai pranešta; dauguma Susirinkimuose dalyvavusių asmenų nėra ieškovės nariai, todėl negalėjo dalyvauti ir balsuoti šiuose Susirinkimuose; Sprendimas parduoti ieškovei priklausantį Pastatą prieštarauja ieškovės veiklos tikslams; atsakovės, įsigijusios Pastatą, buvo nesąžiningos, nes žinojo arba turėjo žinoti, kad Pastato perleidimas prieštarauja ieškovės veiklos tikslams; Pastato kaina – daug mažesnė nei rinkos vertė; pirkėja UAB „Bakteriofagas“ įsteigta prieš pat Sutarties sudarymą, todėl neturėjo pajamų ir nesumokėjo ieškovei sutartos kainos, o vėliau perleido Pastatą susijusiai įmonei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 28 d. ir 2008 m. balandžio 18 d. įvyko Bendrijos neeiliniai visuotiniai narių susirinkimai. 2008 m. vasario 28 d. susirinkime buvo nuspręsta patvirtinti naują ieškovės įstatų redakciją, atšaukti ieškovės valdybą ir ieškovės pirmininku išrinkti V. B. 2008 m. balandžio 18 d. susirinkime, be kitų, buvo nuspręsta ieškovės pirmininku išrinkti V. G., taip pat už 800 000 Lt parduoti atsakovei UAB „Bakteriofagas“ (buvęs pavadinimas „Loktusa“) ieškovei nuosavybės teise priklausantį administracinį pastatą Vilniuje, Mėnulio g. 4. 2008 m. balandžio 22 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė už 800 000 Lt pardavė Pastatą atsakovei UAB „Bakteriofagas“. 2013 m. gegužės 27 d. akcijų pasirašymo sutartimi atsakovė UAB „Bakteriofagas“ už 250 000 Lt įsigijo 2500 atsakovės UAB „Nano sprendimai“ akcijų, jų vertę apmokėdama nepiniginiu įnašu – Pastatu, šis 2013 m. gegužės 27 d. perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotas atsakovės UAB „Nano sprendimai“ nuosavybėn. 2013 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė UAB „Nano sprendimai“ už 220 000 Lt pardavė Pastatą atsakovei UAB „Stilius S“. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUIyLTIzOTctODAzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eB2-2397-803/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eB2-2397-803/2016">eB2-2397-803/2016</a> pripažino BUAB „Bakteriofagas“ pabaigą ir nusprendė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro, sprendimas įsiteisėjęs. 2010 m. balandžio 6 d. įvyko ieškovės narių susirinkimas, kuriame nutarta nutraukti bylinėjimąsi visose tuo metu nagrinėtose civilinėse bylose dėl Bendrijos susirinkimų sprendimų ir pripažinti juos teisėtais, pagrįstais bei atitinkančiais ieškovės interesus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2008 m. buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo Bendrijos nario V. B. ieškinį dėl Bendrijos susirinkimuose priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, į šią bylą trečiaisiais asmenimis buvo įtraukti Bendrijos nariai. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi ši civilinė byla buvo nutraukta ieškovui atsisakius ieškinio. Teismas konstatavo, kad ieškovės nariams apie Susirinkimus ir juose priimtus Sprendimus buvo ar turėjo būti žinoma 2008–2010 m. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje 2013 m. rugpjūčio 12 d. pareikštas ieškinys dėl Susirinkimuose priimtų Sprendimų pripažinimo negaliojančiais yra pareikštas žymiai praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškovės nariai pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalies nuostatas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl juridinio asmens organų priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. birželio 30 d. ieškovės narių susirinkimuose ieškovės pirmininkais buvo išrinkti ieškovės nariai V. B. ir A. B., kuriems 2008–2010 metais taip pat buvo žinoma apie Susirinkimus ir juose priimtus Sprendimus, todėl šie asmenys galėjo ginčyti šiuose Susirinkimuose priimtus sprendimus kaip ieškovės nariai, o ne tik veikdami ieškovės vardu. Atsakovėms prašant taikyti ieškinio senatį reikalavimams pripažinti negaliojančiais Susirinkimuose priimtus Sprendimus, teismas šią ieškinio dalį atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymėjo, kad Pastatas gali būti grąžintas ieškovei pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose, t. y. nustačius Pastato įgijėjų nesąžiningumą. Teismas nustatė, kad ieškovės Įstatų 1 punkte įrašyta, jog ieškovės tikslas yra aprūpinti savo narius individualiais garažais, automobilių techninės priežiūros patalpomis, jas eksploatuoti. Atsižvelgdamas į ieškovės atstovės A. B. paaiškinimus, kad Pastate turėjo būti įrengtos automobilių techninės priežiūros ir buitinės patalpos, Pastatas buvo statomas ieškovės narių lėšomis ir jėgomis, teismas padarė išvadą, kad statomas Pastatas atitiko ieškovės veiklos tikslus, jo pardavimas neprieštaravo ieškovės veiklos tikslams. Nebaigtame statyti Pastate kilo gaisras, sudegė stogas, apdegė Pastato vidus, po gaisro Pastatas nebuvo remontuojamas, tik uždengtas laikinas stogas. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovė turėjo realias galimybes Pastatą baigti statyti ir vykdyti jame veiklą. Dėl to šio Pastato pardavimo teismas nelaikė prieštaraujančiu ieškovės veiklos tikslams.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Pastatas Sutartimi buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, nei buvo reali jo vertė. Ieškovė remiasi tik VĮ Registrų centro atliktu masiniu vertinimu, pagal kurį Pastato vertė buvo 1 509 000 Lt. Masinis vertinimas negali būti taikomas sprendžiant ginčą dėl konkretaus turto vertės. Pastatas buvo apgadintas kilusio gaisro ir neremontuotas, jo baigtumas – 74 procentai. Byloje pateiktoje turto vertės nustatymo ataskaitoje 2013 m. gegužės 23 d. Pastatas įvertintas 250 000 Lt atsižvelgiant į tai, kad Pastate nėra vidaus apdailos, šildymo, vėdinimo sistemos, patalpų planas nėra patogus.

Teismo vertinimu, tai, kad atsakovė UAB „Bakteriofagas“ buvo įregistruota 2008 m. kovo 31 d., savaime nepatvirtina, jog ji buvo įsteigta fiktyviai, tik tam, kad 2008 m. balandžio 22 d. Sutartimi įsigytų Pastatą. Teismas iš VĮ Registrų centro išrašo nustatė, kad ši įmonė teikė 2010–2012 metų finansines atskaitomybes, jos valdymo organai priiminėjo sprendimus, iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties iškelti atsakovei bankroto bylą nustatė, kad pagal 2012 m. balansą atsakovė turėjo 8776 Lt vertės trumpalaikį ir 800 000 Lt vertės ilgalaikį turtą. Pagal Sutarties 2.1.1 punktą pinigus už Pastatą atsakovė UAB „Bakteriofagas“ turėjo sumokėti į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą per 30 kalendorinių dienų nuo Sutarties pasirašymo. Aplinkybė, kad atsakovė buvo įregistruota 2008 m. kovo 31 d., o jos įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt, teismo vertinimu, sudaro pagrindą abejoti atsakovės galimybe iki 2008 m. gegužės 22 d. iš savų lėšų sumokėti ieškovei 800 000 Lt Pastato kainą, tačiau apmokėjimo terminas šalių susitarimu galėjo būti pratęstas, atsakovė galėjo kreiptis dėl paskolos suteikimo, be to, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo uždraudęs atsakovei vykdyti 2008 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, draudimas buvo panaikintas tik 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 4 d. notaro liudijimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo panaikinta žyma apie atsakovės UAB „Bakteriofagas“ skolą už Pastatą.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė ir atsakovė UAB „Bakteriofagas“ ar ieškovė ir atsakovė UAB „Nano sprendimai“ yra susiję asmenys. Nors atsakovė UAB „Nano sprendimai“ 2010 m. rugpjūčio 30 d. ir 2010 m. rugsėjo 22 d. įsigijo atsakovės UAB „Bakteriofagas“ akcijų dalį, teismas pažymėjo, kad akcijos buvo įsigytos praėjus daugiau kaip dvejiems metams po 2008 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

Duomenys apie ieškovės pirmininko pasikeitimą Juridinių asmenų registre įregistruoti 2013 m. liepos 4 d., o akcijų pasirašymo sutartis ir perdavimo–priėmimo aktas, kurių pagrindu Pastatas buvo perleistas atsakovės UAB „Nano sprendimai“ nuosavybėn, buvo sudaryti 2013 m. vasario 27 d. Teismas padarė išvadą, kad negalima teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti sužinojus apie ieškovės pirmininko pasikeitimą, siekiant apsunkinti Pastato grąžinimą ieškovės nuosavybėn.

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės UAB „Stiliaus S“ nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu sudarant 2013 m. liepos 8 d. Pastato pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove UAB „Nano sprendimai“. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė UAB „Stilius S“ būtų susijusi su ieškove, UAB „Bakteriofagas“ ar UAB „Nano sprendimai“. 2013 m. liepos 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punktu atsakovė UAB „Nano sprendimai“ perdavė atsakovei UAB „Stilius S“ ir nuomos teises į žemės sklypą, ant kurio stovi Pastatas, tai patvirtina Pastato perleidimo realumą, šios sutarties sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašų apie skolą už Pastatą, apie sąlygą neperleisti Pastato trečiajam asmeniui ar kitų įrašų, dėl kurių Pastato perleidimas galėtų būti neteisėtas. Ta aplinkybė, kad Pastatą atsakovė UAB „Nano sprendimai“ perleido atsakovei UAB „Stilius S“ netrukus po šio Pastato įsigijimo, teismo vertinimu, nėra pakankama atsakovės UAB „Stilius S“ nesąžiningumui ieškovės atžvilgiu konstatuoti. Atsakovės UAB „Stilius S“ pateiktas 2013 m. liepos 8 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktas Nr. 1 patvirtina, kad atsakovė UAB „Stilius S“ atsiskaitė už Pastatą.

Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad buvo siekiama įsigyti Pastatą dėl galimybės įgyti teisę nuomotis valstybinės žemės sklypą, ant kurio stovi Pastatas, teismo vertinimu, savaime nereiškia atsakovių nesąžiningumo ieškovės atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad privatūs juridiniai asmenys, vykdydami veiklą, kurios tikslas yra gauti pelną, siekia sudaryti šiai veiklai vykdyti reikalingus sandorius. Teismas, nenustatęs atsakovių nesąžiningumo, ieškinio dalį dėl Pastato perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir dėl Pastato grąžinimo ieškovės nuosavybėn atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovės UAB „Nano sprendimai“ argumentą dėl ieškovės advokato A. L. įgaliojimų atstovauti ieškovei, konstatavo, kad advokatas ieškovei atstovauja 2014 m. birželio 9 d. teisinių paslaugų sutarties pagrindu, teisėta ieškovės atstovė A. B. pareiškimo dėl netinkamo atstovo nepareiškė, todėl advokatas A. Lukoševičius laikytinas tinkamu ieškovės atstovu.

Kolegija netenkino ieškovės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, ieškovė ir jos atstovas advokatas šiame posėdyje dalyvavo, jiems buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl pareikštų reikalavimų, todėl bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka nepažeidžia šalių teisių. Dėl prašymo pridėti naujus bylos įrodymus teisėjų kolegija nurodė, kad pateikti įrodymai nereikšmingi nagrinėjamai bylai, nes jie negali pagrįsti, kokie asmenys priimant ginčijamus sprendimus buvo ieškovės tikrieji nariai, taip pat aplinkybių, buvusių ginčijamos Sutarties sudarymo metu, be to, ieškovės pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 7 punktas nustato, jog bendrijos pirmininkas atsako už bendrijos narių sąrašo sudarymą ir tvarkymą. Šioje byloje yra pateikti trijų asmenų, buvusių įvairiais laikotarpiais Bendrijos pirmininkais, patvirtinti Bendrijos narių sąrašai. Bendrijos pirmininku nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. lapkričio 19 d. buvęs J. A. Š. 2007 m. spalio 20 d. sudarė Bendrijos narių sąrašą, jame nurodyti 9 nariai. Bendrijos 2008 m. sausio 3 d. visuotinio narių susirinkimo sprendimu į bendriją buvo priimta 14 naujų narių (šį sprendimą buvo siekta nuginčyti Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-11082-545/2008, tačiau ieškinys atmestas), todėl 2008 m. vasario 28 d. susirinkimo metu Bendrijoje buvo 23 nariai. Jie nurodyti V. B. sudarytame 2008 m. balandžio 18 d. Bendrijos narių sąraše, tiek pat narių buvo Bendrijos pirmininku išrenkant V. G. Taigi tuo metu vykusiuose Susirinkimuose dalyvavo Bendrijos nariai, nurodyti šių Susirinkimų protokoluose. Ieškovės pateiktas 2013 m. liepos 13 d. Bendrijos narių sąrašas sudarytas po penkerių metų nuo ginčijamų Sprendimų sudarymo, todėl šis narių sąrašas negali paneigti ginčijamų sandorių teisėtumo, be to, jis prieštarauja prieš tai sudarytiems Bendrijos narių sąrašams, patvirtintiems trijų skirtingų laikotarpių Bendrijos pirmininkų.

Dokumento, pavadinto 365-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos narių registracijos žurnalu, pradžios data nėra nurodyta, nenurodytas įrašus padaręs asmuo. Šiame žurnale padaryti įrašai, datuoti 1987, 1988, 1989, 1990 metais, nors Bendrija įsteigta ir veikia tik nuo 1995 m. gegužės 1 d. Žurnalo duomenys prieštarauja nuo 1995 metų iki 2013 Bendrijos pirmininkais buvusių asmenų sudarytiems sąrašams. Niekieno nepasirašytas dokumentas, kurio sudarymo data nežinoma, negali būti laikomas leistinu ir patikimu įrodymu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniai).

Ginčo Susirinkimai buvo sušaukti ir vyko Bendrijos įstatų ir įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis 2008 m. vasario 28 d. redakcijos Bendrijos įstatais, apie 2008 m. balandžio 18 d. Bendrijos narių visuotinį susirinkimą buvo pranešta dienraštyje „Lietuvos aidas“.

Kolegija pažymėjo, kad CK 4.85 straipsnyje yra reglamentuojama butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 18 d. įvyko neeilinis visuotinis surinkimas, jo metu vienbalsiai buvo nutarta parduoti Pastatą. Susirinkime dalyvavo 16 Bendrijos narių iš 23-ų. Taigi dalyvaujančių Bendrijos narių skaičius viršijo įstatymo reikalaujamą kvorumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. nutartį ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir DNSBĮ) 27 straipsnio 1 dalis nustatė, kad bendrijos nariu gali būti tik namo, kuriame įsteigta bendrija, patalpų savininkas. DNSBĮ 27 straipsnio 6 dalis nustatė, jog bendrijos nariai registruojami registravimo knygoje. Taigi daugiabučio namo ir kitų patalpų bendrijų narių visuotiniuose susirinkimuose gali dalyvauti tik tikrieji bendrijos nariai, registruojami bendrijos butų ir kitų patalpų savininkų knygoje. Bylos duomenys – 365-osios Bendrijos 2013 m. liepos 13 d. narių sąrašas bei Bendrijos narių registracijos knyga – patvirtina baigtinį tikrųjų Bendrijos narių sąrašą. Aplinkybė, kad Juridinių asmenų registre įregistruotuose Susirinkimų protokoluose nurodyti kiti nei Bendrijos narių registracijos knygoje asmenys, patvirtina, jog jie ginčo Susirinkimų metu nebuvo ieškovės nariai. Tai reiškia, kad byloje ginčijami Bendrijos Susirinkimuose priimti Sprendimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir gerai moralei ir dėl to yra akivaizdžiai niekiniai, o šalys negalėjo jų patvirtinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo pripažinti ginčijamus Sprendimus niekiniais sandoriais, taip pat pripažinti juos ir jų pagrindu sudarytą Sutartį negaliojančiais ab initio (nuo jų sudarymo momento).

DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne bendrija, o butų savininkai, turintys disponavimo šiais objektais teisę, todėl tik vidinių bendrosios dalinės nuosavybės teisinių santykių subjektai, t. y. butų ir kitų patalpų savininkai, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, turi disponavimo šiais objektais teisę. Be to, skirtingai nei kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo), kurios įgyvendinamos šių bendraturčių balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis), disponavimo teisę bendraturčiai gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>). Taigi, tuo atveju, kai siekiama disponuoti butų (kitų patalpų) savininkų nuosavybe, bendrija negali būti civilinių teisinių subjektas, t. y. bendrija negali disponuoti tiek savo narių turtu, tiek nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Ginčo Sprendimai priimti dalyvaujant asmenims, kurie nebuvo ieškovės nariai, todėl neturėjo teisės disponuoti jos turtu. Šių sprendimų pagrindu sudaryta ginčo Sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalis) ir yra niekinė, todėl teismai privalėjo ex officio ją pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Byloje teismai ignoravo aplinkybę, kad ginčo Sutartis prieštaravo ieškovės, kaip garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos, pagrindiniam tikslui – tikruosius jos narius aprūpinti garažais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl neatskleidė bylos esmės. Ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė: pripažinti trečiojo asmens V. G. dalyvavimą būtinu, kad jis paaiškintų apie Bendrijos narius, dalyvavusius Susirinkimuose, apie Sutarties sudarymo aplinkybes ir atsakovių nesąžiningumą; apklausti buvusią ieškovės turto administratorę D. K. dėl Bendrijos 2010 m. balandžio 6 d. susirinkimo. Ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė pridėti papildomus įrodymus, kurių ji neturėjo objektyvios galimybės pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų pakanka nustatyti aplinkybėms, susijusioms su ieškinio dalyku, t. y. Susirinkimuose dalyvavusiems asmenims ir jų skaičiui. Ieškovė prašymus apklausti byloje minėtus asmenis ir pridėti įrodymus kaip tik ir pateikė, turėdama tikslą patvirtinti įrodymų, kuriais rėmėsi bylą išnagrinėję teismai, klaidingumą ir nepatikimumą. Ieškovei buvo užkirstas kelias įvykdyti procesinę pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis), taip pažeidžiant rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), dėl to ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-595/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-595/2008">3K-3-595/2008</a>). Net jei ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, jis praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tik 2013 m. birželio 30 d. pasikeitus Bendrijos pirmininkui, paaiškėjo ginčo aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, įskaitant teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, turi taikyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2003). Aplinkybė, kad Bendrijos nariai anksčiau teisme ginčijo Sprendimus, o 2010 m. balandžio 6 d. visuotiniame susirinkime juos patvirtino, šioje byloje yra teisiškai nereikšminga.

Atsakovės atsiliepimais į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti atsakovei UAB „Nano sprendimai“ jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi argumentai iš esmės sutampa, todėl pateikiami apibendrinti:

A. Z., veikdamas kaip ieškovės administratorius, 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutraukė sudarytą teisinių paslaugų sutartį su advokatu A. Lukoševičiumi, todėl ši sutartis yra pasibaigusi, o advokatas A. Lukoševičius nėra tinkamas ieškovės atstovas, įgaliotas pateikti kasacinį skundą.

Neegzistuoja joks akivaizdus Susirinkimuose priimtų sprendimų negaliojimo pagrindas. Ieškovės teiginiai, kad šiuose Susirinkimuose dalyvę asmenys nėra Bendrijos nariai, iš esmės niekuo nepagrįsti. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 7 punktas nustato, kad tik bendrijos pirmininkas atsako už bendrijos narių sąrašo sudarymą ir tvarkymą. Todėl jokie kitų asmenų sudaryti sąrašai negali turėti jokios teisinės reikšmės. Šioje byloje yra pateikti trijų buvusių Bendrijos pirmininkų – J. A. Š., V. B. ir V. G. – patvirtinti Bendrijos narių sąrašai. Ieškovė nepagrįstai remiasi 2013 m. liepos 13 d. narių sąrašu, nes jis sudarytas po penkerių metų nuo ginčijamų Sprendimų priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė 365-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos narių registracijos žurnalu (3 t., b. 1. 11–36), nes šio žurnalo pradžios data ir įrašus padaręs asmuo nenurodyti, toks dokumentas negali būti laikomas leistinu ir patikimu įrodymu (CPK 176, 185 straipsniai).

Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės nariams apie Susirinkimus ir juose priimtus Sprendimus buvo ar turėjo būti žinoma 2008–2010 metais, todėl ieškinys pareikštas byloje 2013 m. rugpjūčio 12 d. žymiai praleidus CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Nuo 2013 m. gegužės 14 d. Bendrijos pirmininkais buvo išrinkti V. B. ir A. B., kuriems 2008–2010 metais buvo žinoma apie Susirinkimus ir juose priimtus sprendimus, todėl šie asmenys galėjo ginčyti šiuose Susirinkimuose priimtus sprendimus kaip ieškovės nariai, o ne tik veikdami ieškovės vardu.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalauja taikyti vienašalę restituciją, pastatas gali būti jai grąžintas pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose, t. y. nustačius kitų pastato įgijėjų nesąžiningumą. Nesąžiningumą, vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta samprata, patvirtina žinojimas arba turėjimas žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai ir žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams, turi ieškovė, tačiau ji to neįrodė. Byloje nustatyta, kad buvo perleistas ne garažų, bet administracinis pastatas. Tai, kad pirmoji garažo pirkėja UAB „Bakteriofagas“ buvo įregistruota 2008 m. kovo 31 d., savaime nepatvirtina, jog ši įmonė buvo įsteigta fiktyviai. Ieškovė teigia, kad ši įmonė Pastatą skubiai perleido atsakovei UAB „Nano sprendimai“, sužinojusi, jog 2013 m. gegužės 14 d. pasikeitė Bendrijos pirmininkas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Pastatas buvo perleistas anksčiau, nei buvo priimtas sprendimas dėl Bendrijos pirmininko pakeitimo. Aplinkybė, kad UAB „Nano sprendimai“ buvo UAB „Bakteriofagas“ akcininke, savaime nesudaro pagrindo pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu.

Byloje kilo ginčas dėl Sprendimų ir Sutarties teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai – BUAB „Bakteriofagas“ 2015 m. liepos 22 d. kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 1, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymas, išrašai apie UAB „Dataneta“ direktorių ir darbuotojus – nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes jie negali pagrįsti, kokie asmenys priimant ginčijamus Sprendimus buvo tikrieji Bendrijos nariai, taip pat negali pagrįsti aplinkybių, buvusių ginčijamos Sutarties sudarymo metu. Teismai pagrįstai atmetė ieškovės prašymus dėl trečiojo asmens V. G. ir liudytojos D. K. apklausos, nes šie asmenys ginčo Susirinkimuose nedalyvavo, dėl to jie negali duoti jokių reikšmingų parodymų šiuo klausimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos teisinio statuso

Ginčo 2008 m. balandžio 22 d. Sutarties šalis yra garažų statybos ir eksploatavimo bendrija. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant ginčus, susijusius su garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos veikla, būtina vertinti teisės aktuose nustatytą šio juridinio asmens teisinio statuso specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2003; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2010).

Ginčo Pastato statytojai pradėjo savo veiklą įregistruodami Garažų statybos ir eksploatacijos kooperatyvą Nr. 127. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad baigto statyti ir priimto eksploatuoti garažo statybos kooperatyvo narys įgyja nuosavybės teisę į jam paskirtą boksą. Detaliau garažo statybos kooperatyvų veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 83 „Dėl garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvų“, kurio 1.1 punkte nustatyta, kad garažų statybos kooperatyvai steigiami kooperatiniais pagrindais statyti garažus (vieno ir daugiau aukštų, antžeminius, požeminius, sublokuotus) individualioms gyventojų transporto priemonėms laikyti Lietuvos Respublikos miestuose, miesto tipo ir kaimo gyvenvietėse pagal nustatytąja tvarka patvirtintus projektus. Pagal nurodytu nutarimu patvirtintų Garažų statybos kooperatyvų laikinų pavyzdinių įstatų 10.5 punktą kooperatyvas, be kita ko, turėjo teisę statyti ir patalpas automobilių techninei priežiūrai. Minėtas nutarimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 650 buvo pripažintas netekusiu galios, kartu buvo patvirtinti Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai. Pagal šių įstatų 1 punktą garažų statybos ir eksploatavimo bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti. Įstatų 14.6 punkte nurodyta, kad Bendrijos narys turi teisę, išmokėjęs pajų, įgyti nuosavybės teisę į jam priklausantį boksą (stovėjimo vietą) garaže, o į bendrojo naudojimo patalpas, konstrukcijas ir inžinerinę įrangą garaže – bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, 2002 m. spalio 16 d. svarstydamas įstatymo „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ pakeitimo įstatymo projektą, pritarė pastabai, kad nurodytas įstatymas, priimtas dar 1990 m. spalio 25 d., nedera su kitais teisės aktais, be to, dalis šiuo įstatymu nustatytų visuomeninių teisinių santykių jau reglamentuojami kitais įstatymais (dėl garažų statybų, jų bendro naudojimo – Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pakeitimo įstatymu, Civiliniu kodeksu), todėl įstatymas „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“ turėtų būti pripažintas netekusiu galios, kaip neaktualus. Nurodytas įstatymas neteko galios nuo 2004 m. sausio 7 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 650 „Dėl garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“ – nuo 2003 m. lapkričio 27 d.

Ginčo Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos DNSBĮ 34 straipsnyje nurodyta, kad individualių gyvenamųjų namų ir dalimis (patalpomis) privatizuotų garažų, poilsio namų, kūrybinių dirbtuvių ir kitų negamybinių pastatų patalpų savininkai, steigdami atitinkamas bendrijas ir valdydami bei naudodami jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą, vadovaujasi šiuo įstatymu. Nagrinėjamoje byloje perleistas ginčo Pastatas nebuvo privatizuotas dalimis (patalpomis), tačiau toks atvejis nebuvo teisės normomis reglamentuotas, todėl, sprendžiant dėl garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos teisinio statuso ginčo Sutarties sudarymo metu, šioje byloje vadovaujamasi ir tuo metu galiojusios redakcijos Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu taikant įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).

Pagal DNSBĮ 3 straipsnį, reglamentuojantį bendrijos statusą, bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (1 dalis). Bendrija negali būti įmonių steigėja ir verstis kita veikla, nesusijusia su daugiabučio namo valdymu, bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (4 dalis). Bendrija veikia vadovaudamasi jos narių solidarumo, lygiateisiškumo ir tarpusavio pagalbos principais (5 dalis). Pagal DNSBĮ 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą viena bendrijos pareigų – saugoti ir ginti bendrijos ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Bendrija gali turėti ir kitų įstatuose numatytų teisių, tačiau jos negali prieštarauti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymui ir kitiems įstatymams (DNSBĮ 13 straipsnio 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalis).

Taigi pagal nurodytas teisės aktų nuostatas, reglamentavusias ieškovės veiklą nuo pat jos įsteigimo, Bendrijos paskirtis – suvienyti garažų statytojus, jų pastangas ir lėšas, kad būtų pastatytos Bendrijos narių siekiamos įgyti nuosavybėn patalpos. Nei įstatymuose, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose bendrijų veiklą, Bendrijai nebuvo numatyta teisė perleisti jos narių piniginio indėlio suteikiamas teises, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgijimu į pastatytas patalpas, tretiesiems asmenims, nes bendrija įstatymų leidėjo numatyta kaip specifinis juridinis asmuo, skirtas išimtiniam tikslui – įgyvendinti bendrijos narių teisę tokias patalpas pastatyti ir eksploatuoti. Dėl to DNSBĮ 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta bendrijų teisė pirkti ar kitokiu būdu įsigyti turtą, reikalingą bendrijos veiklai, jį parduoti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip juo disponuoti, gali būti suprantama tik kaip apimanti teisę perleisti kitą turtą nei bendrijos nariams statomos (pastatytos) patalpos, pavyzdžiui, patalpoms statyti ar eksploatuoti skirtas priemones, kurios bendrijai nebereikalingos. Vadovaujantis Bendrijos narių solidarumo ir lygiateisiškumo principais, užtikrinant narių teisę įgyti nuosavybėn už jų lėšas pastatytas patalpas, Pastatas tretiesiems asmenims galėjo būti perleistas tik visiems ieškovės nariams tinkamai išreiškus valią jį perleisti. Nesant ginčo dėl fakto, kad ne visi Bendrijos nariai sprendė dėl Pastato pardavimo sandorio sudarymo, kasacinio skundo argumentai dėl aplinkybės, kurie asmenys yra tikrieji Bendrijos nariai, nereikšmingi sprendžiant reikalavimą pripažinti Pastato pardavimo sandorį negaliojančiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Žmogaus teisių teismas, pasisakydamas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnio garantuojamos nuosavybės apsaugos laikosi pozicijos, kad „nuosavybė protokolo 1 straipsnio prasme gali būti tiek „egzistuojanti nuosavybė“, tiek turtas (angl. – assets), įskaitant reikalavimo teises, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali teigti turįs bent jau „teisėtus lūkesčius“ (angl. – legitimate expectation), kad jos būtų įgyvendintos“ (žr. pvz., Kopecky v. Slovakia, no. 44912/98, judgment of 7 January 2003; Stretch v. United Kingdom, no. 42527/98, judgment of 24 June 2003 ir kt.).

Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). EŽTT savo praktikoje yra atskyręs paprastą viltį nuo teisėto lūkesčio, kuris turi būti konkretesnio pobūdžio negu vien tik viltis ir pagrįstas teisine nuostata arba teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu (2002 m. liepos 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, par. 73). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį/realiai egzistuojantį interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124). Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio apsauga garantuojama „plačiam turtinių interesų ratui“ ir teisių gynybai pakanka, kad pareiškėjas pademonstruotų turįs jam suteiktą (egzistuojantį) ekonominį interesą.

Ieškovės narių teisėtas lūkestis įgyvendinti nuosavybės teises į ginčo patalpas kilo iš aptartų bendrijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, suteikusių pagrindą tikėtis, kad už jų lėšas pastatytas Pastatas bus paskirstytos Bendrijos nariams. Ginčo Sutarties sudarymas pažeidė Bendrijos narių teisėtus lūkesčius, nes perleidus Pastatą, Bendrijos narių įnašų suteikiamos teisės įgyvendinti nuosavybės teises visa apimtimi tapo faktiškai nebeįgyvendinamos. Taigi ginčo Sutartis pažeidė teisės normas, užtikrinančias ir garantuojančios subjektinių teisių į kuriamą turtą turėtojui teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė, parduodama už bendrijos narių lėšas pastatytą pastatą, nesant visų Bendrijos narių sutikimo, peržengė savo kompetencijos ribas; ieškovė neturėjo teisinio pagrindo sudaryti patalpų, kurios nuo ieškovės įsteigimo buvo statomos Bendrijos nariams įgyti nuosavybėn, perleidimo sandorį, o, nesant visų narių susitarimo, sudaryta Sutartis prieštarauja įstatyme nustatytam bendrijos, kaip specifinę paskirtį turinčio juridinio asmens, teisiniam statusui ir faktiškai esminiam ieškovės veiklos tikslui – aprūpinti jos narius individualiais garažais ir šiuos garažus eksploatuoti. Dėl to vadovaujantis CK 1.82 straipsnio 1 dalimi kiltų pagrindas pripažinti Sutartį negaliojančia, jeigu būtų konstatuota, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Dėl ginčo sandorių šalių sąžiningumo nustatymo

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškovės pateiktus įrodymus ir nekonstatavo atsakovų nesąžiningumo bei atsakovų tarpusavio sąsajų, galėjusių palengvinti nesąžiningus susitarimus ir jų įgyvendinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo bei taikymo, sprendžiant dėl sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011 nurodyta, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus, t. y. vertinant asmens elgesio atitiktį protingumo ir teisingumo principų reikalavimams, jo psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į jo individualias savybes, faktines bylos aplinkybes, taip pat į tai, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Artimi sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012).

Artimi sandorio šalių tarpusavio santykiai, tikėtinas jų interesų bendrumas ir tam tikras šių santykių uždarumas ne tik vertintini kaip vienas iš jų nesąžiningumo įrodymų, bet ir yra aplinkybė, gerokai suvaržanti šių santykių šalių tikrosios valios, jų veiksmų motyvų ir tikslų įrodinėjimo galimybes. Teismas, spręsdamas dėl tokių asmenų nesąžiningumui patvirtinti teikiamų įrodymų pakankamumo ir jais patvirtintų aplinkybių įrodytinumo, turi atsižvelgti į tai, kad gali būti sunku arba apskritai neįmanoma gauti ir pateikti teismui tiesioginių sandorio šalių nesąžiningumo įrodymų, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu, o pateikti įrodymai vertinami atsižvelgiant į įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais ypatumus, laikantis CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

Taigi netiesioginiai įrodymai yra tokie duomenys, kurie tiesiogiai vienareikšmiškai nepatvirtina byloje įrodinėtinų aplinkybių (pvz., trečiųjų asmenų žinojimo ar turėjimo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia skolininko kreditorių interesus), tačiau jie gali patvirtinti kitokias, su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai susijusias, aplinkybes, kurių visetas gali leisti teismui daryti išvadas apie įrodinėtinų aplinkybių buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Kitos reikšmingos aplinkybės, sprendžiant dėl turto įgijėjų sąžiningumo, gali būti turto perleidimo sandorių kiekis, laiko tarpas tarp jų, sandorių pobūdis, įgijėjo turtinis pajėgumas įvykdyti sandoriu prisiimtą prievolę, kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas ir ginčo sandorių sudarymo momento sutapimas su reikalavimų skolininkui pareiškimo momentu, kuris patvirtina tikimybę, kad sandoris sudarytas vengiant vykdyti pareikštą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012). Teismai šių aplinkybių ginčo sandorių šalių sąžiningumo aspektu nevertino.

Bylą nagrinėję teismai nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais nesivadovavo ir ieškovės pateiktų įrodymų nevertino kaip netiesioginių įrodymų viseto, atsižvelgdami į byloje nustatytas ginčo sandorių sudarymo aplinkybes. Toks nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos lėmė visapusiško ir objektyvaus visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimo stygių bei pagrindo susidaryti vidiniam teismo įsitikinimui dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo nebuvimą. Toks proceso teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos skundžiamos ir nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai aiškino ir taikė garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ir jos narių teisinę padėtį reglamentuojančias teisės normas, be to, visapusiškai neištyrė esminių bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Padarytus pažeidimus gali pašalinti apeliacinės instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Vincas Verseckas