Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-574/2013

Proceso Nr. 2-01-3-16656-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 54.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. N. ieškinį atsakovui UAB „Kauno grūda“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo kelionės organizatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, įvykus ieškovės turto vagystei iš viešbučio kambario.

Ieškovė M. N. teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kauno grūda“ 10 009,80 Lt turtinę ir 6252 Lt neturtinę žalą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010 m. birželio 9 d. su atsakovu UAB „Kauno grūda“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria užsisakė kelionę į Prancūziją „Provanso kerai“ 2010 m. liepos 1–11 d. Sutarties skiltyse „Apgyvendinimo tipas ir nakvynių skaičius“ bei „Patogumai“ pažymėta „kaip nurodyta sutarties prieduose“. Kaip Sutarties priedai nurodyti katalogas, kita kelionę aprašanti medžiaga ir programa. Iš jų byloje pateikta tik kelionės programa. 2010 m. liepos 7 d. vakare turistai nakvynei buvo atvežti į dviejų žvaigždučių viešbutį „Acotel Confort – a LE PONTET“. Tą naktį ieškovė buvo apvogta, vagiui per atidarytą langą įlipus į kambarį pirmame viešbučio aukšte. Vagystės faktas buvo užfiksuotas Nacionalinės žandarmerijos protokolu apie pareiškimo dėl nusikalstamos veikos pateikimą. Ieškovė teigia, kad iš jos pavogta 1000 eurų, 1000 Lt, fotoaparatas ir laikrodis. Grįžusi iš kelionės ieškovė atsakovui pateikė pretenziją, reikalaudama atlyginti dėl vagystės patirtą 10 142 Lt turtinę ir 6252 Lt neturtinę žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – ieškovei M. N. iš atsakovo UAB „Kauno grūda“ priteisė 6005,88 Lt turtinės žalos atlyginimą, 3500 Lt neturtinės žalos atlyginimą (iš viso – 9505,88 Lt), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip kelionės organizatorius, netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nes ieškovei ir kitiems turistams nesuteikė informacijos apie gyvenimo konkrečiuose viešbučiuose sąlygas, kokia juose nustatyta vidaus tvarka ir ar jos praktiškai yra laikomasi, neįspėjo turistų dėl galimų nepatogumų. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. ir R. D. P. v. UAB „Stella Viae“ ir UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-7-186/2005, laikydamas, kad šios kasacinio teismo bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa. Konstatuota, jog turistai nebuvo informuoti apie tai, kad vertingus daiktus, pinigus galima palikti viešbučio registratūroje esančiuose seifuose, nėra duomenų, kad tokie apskritai buvo. Be to, nustatyta, kad turistai į viešbutį, kuriame ieškovė buvo apvogta, atvyko vėlai, jokio viešbučio darbuotojo tuo metu nebuvo. Teismas nepripažino, kad ieškovė, palikdama atvirą viešbučio kambario langą, neveikiant kondicionieriui ir esant labai aukštai oro temperatūrai, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Teismas priteistinos turtinės žalos dydį sumažino 40 proc., motyvuodamas tuo, kad iš ieškovės pavogtas laikrodis ir fotoaparatas buvo nenauji, todėl jų vertė vagystės metu negalėjo būti tokia, kokią nurodė ieškovė. Priteisdamas ieškovei iš atsakovo 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas pripažino, kad ieškovė dėl kelionės metu pavogtų daiktų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sugaišo laiko policijoje, jai buvo sugadinta nuotaika, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė suteikti materialinę pagalbą atsakovo neprašė, į vietos gydymo įstaigą dėl sveikatos sutrikimų nesikreipė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei vagystės metu padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Prancūzijos dviejų žvaigždučių viešbučiuose neprivalomas seifas kambaryje, oro kondicionierius, priėmimas kasdien, visą parą. Dėl to kelionės organizatorius nagrinėjamu atveju neprivalėjo ieškovei užtikrinti, kad viešbučio kambaryje apskritai bus oro kondicionierius. Viešbučio taisyklėse nustatyta, kad direkcija atsako tik už vertingus daiktus, papuošalus, pinigus, paliktus saugoti viešbučio registratūroje, kuriuos priėmus, išduodamas kvitas. Viešbučio „Acotel Confort – a LE PONTET“ valdytojas patvirtino, kad viešbutyje yra seifas, kuriame klientai gali prašyti nemokamai pasidėti smulkius arba vertingus daiktus. Nors kelionės organizatorius veikia kaip verslininkas – asmuo, kuris yra stipresnioji vartojimo teisinių santykių šalis, tačiau turizmo paslaugų vartotojas, būdamas civilinių teisinių santykių subjektas, privalo elgtis, laikydamasis bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Ieškovė, žinodama, kad kambarys, kuriame ji buvo apgyvendinta, yra pirmame aukšte, o už lango – gatvė, nakčiai palikdama atidarytą langą taip plačiai, jog per jį galėjo įlipti žmogus, veikė savo rizika, ir tai yra aplinkybė, šalinanti atsakovo civilinę atsakomybę (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad tokiu atveju bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip nesielgtų arba savo vertingus daiktus perduotų saugoti į seifą. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. ir R. D. P. v. UAB „Stella Viae“ ir UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-7-186/2005, šiuo atveju negalima remtis, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (ratio decidendi), kurios yra esminės, sprendžiant dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo. Nurodytoje nutartyje pažymėta, kad turistė buvo apvogta saugomoje, uždaroje viešbučio teritorijoje, vagiui į kambarį patekus per rakinamas viešbučio kambario duris, o nagrinėjamos bylos atveju vagis į viešbučio kambarį, esantį pirmame aukšte, pateko iš gatvės, t. y. neapsaugotos, viešbučiui nepriklausančios, teritorijos per langą, kurį ieškovė nakčiai paliko atvirą. Be to, net nurodytoje byloje Nr. 3K-7-186/2005 ieškovams priteistina žala buvo sumažinta 50 proc., atsižvelgiant į jų neapdairumą, nes ieškovai, nors ir gyvendami aptvertoje bei saugojamoje teritorijoje, savo vertingų daiktų neperdavė saugoti į seifą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje ir CK 6.747 straipsnio 1 dalyje turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja suteikti turistui vežimo ir apgyvendinimo paslaugas. Atsakovo atsakomybė kilo jam pažeidus CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. apgyvendinimo paslaugai suteikti pasirinkus netinkamą viešbutį, kuriame nebuvo užtikrintas turistų ir jų turtinių vertybių visapusiškas saugumas bei įvyko vagystė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. ir R. D. P. v. UAB „Stella Viae“ ir UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-7-186/2005, akcentuojamas ne vagystės įvykdymo būdas, bet taisyklė, kad kelionės organizatorius atsako už tai, kad jis nenumatė vagystės iš viešbučio kambario galimybės ir neapsaugojo klientų, o įvykus vagystei, nesuteikė būtinų paslaugų. Vagystės būdo skirtumas gali būti svarbus tik sprendžiant klausimą dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

2. CK 6.754 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, kad kai prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra privalo įteikti turistui rašytinį dokumentą, kuriame būtų išsami informacija apie apgyvendinimo tipą, objekto vietą, kategoriją ar patogumų lygį ir pagrindinius ypatumus bei klasę pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „TEZ TOUR“, bylos Nr. 3K-3-201/2010). Vidutinis vartotojas negali ir neturi žinoti, kokie kvalifikaciniai reikalavimai keliami priimančiojoje valstybėje konkrečios rūšies viešbučiams. Atsakovas nei turizmo paslaugų teikimo sutartyje, nei jos prieduose nenurodė ne tik viešbučio, kuriame gyvens ieškovė, pavadinimo, bet ir jo vietos, patogumų lygio, klasės, duomenų apie kondicionieriaus buvimą ar nebuvimą, galimybę pasinaudoti seifu ir kitos būtinos informacijos, kurią gavusi ieškovė būtų galėjusi spręsti dėl kelionės. Nesant šios būtinos informacijos, visą riziką dėl netinkamai suteiktų paslaugų prisiima kelionės organizatorius.

3. Atsakovas nepagrįstai procesiniuose dokumentuose teigia, kad 1962 m. Viešbučių valdytojų materialinės atsakomybės už svečių turtą konvencija (toliau – Konvencija) šioje byloje negali būti taikoma, nes viešbučio valdytojas yra atsakingas tik už jam perduoto turto praradimą, o ieškovė viešbučiui turto neperdavė. Konvencijos nuostatos yra suderintos su CK 6.865 straipsniu, kurio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad viešbutis be specialaus susitarimo su viešbutyje apsigyvenusiu asmeniu atsako kaip saugotojas už šio asmens daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą, kurie asmens gyvenimo viešbutyje metu buvo viešbučio numeryje ar kitoje viešbučio vietoje. Prancūzijos civilinio kodekso 1952 straipsnyje įtvirtinta, kad „viešbučio valdytojas yra atsakingas, kaip saugotojas, už drabužius, bagažą ir kitą turtą, bet kurio viešbučio svečio, kuris apsistoja viešbutyje; tokių daiktų palikimas viešbutyje bus pripažintas kaip būtinasis saugojimas“. Konvencijos priedo 1 straipsnyje nustatyta, kad viešbučio valdytojas yra materialiai atsakingas už jam perduoto bet kurio viešbučio svečio, kuris apsistoja viešbutyje ir ten gauna nakvynę, atgabento turto sugadinimą, sunaikinimą ar praradimą.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nėra atsakovo kaltės, o vagyste padarytos žalos atlyginimui turi būti taikomos deliktinės atsakomybės nuostatos. Kelionės organizatoriui tenka pareiga ne užtikrinti, kad viešbutyje nebus vagysčių, bet rūpestingai ir atidžiai rinktis viešbutį, kuriame bus apgyvendinami turistai. Šioje byloje nustatyta, kad vagis į kambarį įsibrovė ne pažeisdamas viešbutyje įrengtas apsaugos priemones, o kasatorei laisva valia atidarius ir naktį palikus pravirą langą į nesaugomą viešbučiui nepriklausančią teritoriją. Taigi vagystę lėmė ne netinkamos ar nepakankamos apsaugos priemonės viešbutyje, bet kasatorės protingumo ir sąžiningumo principus pažeidžiantys neatsakingi veiksmai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. ir R. D. P. v. UAB „Stella Viae“ ir UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-7-186/2005.

2. CK 6.754 straipsnio 3 dalyje nustatyta sutartinė prievolė teikti pagalbą, kai turizmo paslauga neatitinka turisto lūkesčių (o ne pačios sutarties). Kasatorė žalą siejo ne su atsakovo pareigos suteikti jai finansinę pagalbą neįvykdymu, o su vagystės faktu.

3. Faktinės aplinkybės, nustatytos nagrinėjamoje byloje, skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „TEZ TOUR“, bylos Nr. 3K-3-201/2010. Kasatorės nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl informacijos apie viešbutį svarbos turistinės poilsinės kelionės atveju, o šioje civilinėje byloje ginčas yra susijęs su turistine pažintine kelione. Turistinės poilsinės kelionės atveju viešbučio klasė, tipas, kategorija, patogumų lygis, kt. turi esminę reikšmę sutarčiai sudaryti, nes tokios kelionės pagrindinis tikslas yra poilsis būtent pasirinktuose viešbučiuose. Turistinės pažintinės kelionės atveju tikslas – aplankyti kelionių kataloge nurodytas vietas nakvojant turistinės klasės viešbučiuose.

4. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į šalių elgesį derybų dėl sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo. Kasatorės draugei B. M. D., tiesiogiai sudariusiai Sutartį, nebuvo svarbi informacija apie viešbučius. Kasatorė nuo Sutarties sudarymo iki kelionės nesikreipė į atsakovą su prašymu pateikti papildomą informaciją apie viešbučius. Kadangi kasatorei tokia informacija nebuvo svarbi, tai dėl jos nepateikimo ji negalėjo patirti žalos.

5. Pagal Sutartį šalims susitarus dėl apgyvendinimo dviejų žvaigždučių viešbutyje, atsakovas neprivalėjo kasatorei užtikrinti, kad viešbučio kambaryje apskritai bus oro kondicionierius. Sutarties grafoje „Papildomi patogumai“ yra nurodytas laukelis „kondicionierius“, kuris yra nepažymėtas, t. y. atsakovas ir kasatorė Sutartyje atskirai numatė ir susitarė, kad viešbučių kambariuose nebus papildomo patogumo – kondicionieriaus. Kasatorė niekada nebuvo išreiškusi noro už papildomą užmokestį įsigyti šiuos papildomus patogumus. Tai, kad viešbučio kambaryje buvo neveikiantis kondicionierius, nepakeičia šalių sudarytos Sutarties ir atsakovo sutartinio įsipareigojimo kasatorę apgyvendinti viešbučio kambaryje, kuriame nėra kondicionieriaus.

6. Viešbučio valdytojas raštu patvirtino, kad viešbutyje yra seifas, kuriame klientai gali prašyti nemokamai pasidėti smulkius daiktus, tačiau kasatorė į kelionės gidą su tokiu prašymu nesikreipė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kelionės organizatoriaus atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Šalių ginčas kilo dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo. Sutartinius santykius, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo sutarties, reglamentuoja CK 6.747–6.755 straipsniai bei Turizmo įstatymas. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi viena šalis – kelionės organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionės organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas (CK 6.747 straipsnio 1 dalis, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Organizuota turistinė kelionė – iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu), ir jeigu ši turistinė kelionė tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba į ją yra įtraukta nakvynė (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, CK 6.747 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010 m. birželio 9 d. su atsakovu UAB „Kauno grūda“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo organizuoti turistams kelionę į Prancūziją 2010 m. liepos 1–11 d. pagal programą, nurodytą kataloge arba kitoje kelionę aprašančioje medžiagoje, kuri yra neatskiriamas Sutarties priedas. Ieškovė reikalavimą atsakovui atlyginti dėl kelionės metu viešbutyje įvykdytos vagystės patirtą žalą grindžia, teigdama, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutartį ir nurodydama, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie apgyvendinimo sąlygas, taip pat kad atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl apgyvendinimo paslaugai suteikti pasirinko netinkamą viešbutį, kuriame nebuvo užtikrintas turistų ir jų turtinių vertybių visapusiškas saugumas. Sutarties skiltyse „Apgyvendinimo tipas ir nakvynių skaičius“ bei „Patogumai“ pažymėta „kaip nurodyta sutarties prieduose“. Kaip Sutarties priedai nurodyti katalogas, kita kelionę aprašanti medžiaga ir programa. Iš jų byloje pateikta tik kelionės programa.

Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kiltų konstatavus, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) jis neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją klientui įtvirtinta CK 6.719 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytos informacijos sąrašas nėra baigtinis. Informacijos, teikiamos sudarant sutartį, apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Turizmo paslaugų teikimo atveju pareiga suteikti informaciją reglamentuojama, konkrečiai nustatant, kokius duomenis apie paslaugas turi suteikti kelionės organizatorius: CK 6.748 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga suteikti turistui įstatymų nustatytos formos ir turinio išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Privalomos suteikti informacijos apie apgyvendinimą turinys detalizuojamas Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 4 dalyje, nustatant, kad prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra privalo įteikti turistui rašytinį dokumentą, kuriame būtų išsami informacija apie apgyvendinimo tipą, objekto vietą, kategoriją ar patogumų lygį ir pagrindinius ypatumus bei klasę (pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles).

Kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį, atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti (CK 6.754 straipsnio 1 dalis). Jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui tinkamas alternatyvias paslaugas už tokią pačią kainą sutartyje nurodytam terminui ir kompensuoti turistui anksčiau pasiūlytų ir faktiškai suteiktų paslaugų kainos skirtumą (CK 6.754 straipsnio 4 dalis). Jeigu sutartis vykdoma ne pagal turisto lūkesčius, kelionės organizatorius, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, privalo teikti turistui visokeriopą pagalbą ir paramą (CK 6.754 straipsnio 3 dalis). CK 6.754 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis nėra vykdoma atsižvelgiant į turisto protingus lūkesčius, kelionės organizatorius privalo atlyginti turistui nuostolius. Kelionės organizatorius ar asmuo, kurio pagalba jis naudojasi, neatsako už netinkamą sutarties įvykdymą, jeigu: 1) dėl netinkamo sutarties įvykdymo kaltas turistas; 2) už netinkamą sutarties įvykdymą, kurio kelionės organizatorius nenumatė ir negalėjo numatyti, atsako trečiasis asmuo, kurio suteiktos paslaugos nesusijusios su kelionės organizatoriaus teikiamomis paslaugomis; 3) sutartis netinkamai įvykdoma dėl nenugalimos jėgos arba dėl įvykio, kurio kelionės organizatorius ar asmuo, kurio pagalba kelionės organizatorius naudojosi, atsižvelgiant į visą įmanomą jų apdairumą, nenumatė ir negalėjo numatyti.

Pirmosios instancijos teismas, ieškinį iš dalies tenkindamas, padarė išvadą, kad atsakovas, kaip kelionės organizatorius, netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nes ieškovei ir kitiems turistams nesuteikė informacijos apie gyvenimo konkrečiuose viešbučiuose sąlygas, kokia juose nustatyta vidaus tvarka ir ar jos praktiškai yra laikomasi, neįspėjo turistų dėl galimų nepatogumų, neinformavo apie tai, kad vertingus daiktus, pinigus galima palikti viešbučio registratūroje esančiuose seifuose.

Minėta, kad pagal CK 6.754 straipsnio 1 dalį kelionės organizatoriaus prievolių, kylančių iš sutarties, apimtis priklauso nuo turisto protingų lūkesčių, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas gali turėti. Turistų lūkesčiai dėl kelionės organizatoriaus veiksmų, įgyvendinat prievoles pagal sudarytą turizmo paslaugų teikimo sutartį, yra individualūs, nes juos lemia individualūs turistų poreikiai. Kelionės organizatorius negali žinoti visų individualių turistų poreikių ir iš anksto informuoti apie šių galimus patenkinimo būdus. Dėl to turistas, turėdamas tam tikrų poreikių, kurių tenkinimas yra kitos sutarties šalies – kelionės organizatoriaus – pareiga, turi vykdydamas savo kaip sutarties šalies bendradarbiavimo pareigą, kreiptis į kelionės organizatorių ir informuoti jį apie tokius poreikius (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Kadangi protingų lūkesčių dėl konkrečių teikiamų paslaugų kokybės lygio gali atsirasti šalių sudarytoje sutartyje kitos šalies prisiimtų įsipareigojimų pagrindu, tai lūkesčiams dėl sutartyje neaptartų sąlygų vykdymo susiformuoti reikšmingas aptartų teikiamų paslaugų pobūdis, sutarties kainos ir suteikiamų paslaugų apimties santykis. Ieškovė, susipažinusi su Sutarties nuostatomis, su klausimais į atsakovą prieš kelionę nesikreipė. Sutartimi atsakovas įsipareigojo organizuoti turistams kelionę į Prancūziją, kurios trukmė – 11 dienų, teikiant vežimo, apgyvendinimo, maitinimo, kelionės organizavimo paslaugas. Šių paslaugų kaina – 2084 Lt. Kelionės pobūdis – turistinė pažintinė, pagrindinę jos dalį sudaro numatytų vietų ir objektų lankymas. Sutiktina su atsakovo argumentu, kad turistinės pažintinės kelionės skiriasi nuo turistinių poilsinių kelionių, kuriose pagrindinis tikslas – poilsis pasirinktuose viešbučiuose, todėl tokių kelionių atveju viešbučio klasė, tipas, kategorija, patogumų lygis turi esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Kadangi turistinės pažintinės kelionės tikslas – aplankyti numatytas vietas, viešbučiais naudojantis minimaliai, pasirenkami turistinės klasės, o ne tokie komfortiški kaip poilsinės kelionės atveju viešbučiai. Pagal Prancūzijos Respublikos Ekonomikos, pramonės ir darbo ministerijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimą oro kondicionierius dviejų žvaigždučių viešbučiuose neprivalomas. Kelionės organizatorius Sutartimi neįsipareigojo užtikrinti, kad viešbučio kambaryje bus oro kondicionierius. Tai, kad kelionės organizatoriaus parinkti dviejų žvaigždučių kategorijos viešbučiai ir jų faktiškai teiktos paslaugos atitiko ieškovės lūkesčius, susiformavusius atsižvelgiant į pagal Sutartį teikiamų paslaugų pobūdį, patvirtina bylos duomenys, kad ieškovė iki įvykusios vagystės nesikreipė į kelionės vadovą su pretenzija dėl netinkamo sutarties vykdymo, t. y. sutarties vykdymą vertino kaip tinkamą, atitinkantį jos lūkesčius. Pagal sudarytos Sutarties nuostatas atsiradus nepasitenkinimui dėl Sutarties netinkamo vykdymo pretenzijos nedelsiant turėjo būti pareikštos kelionių organizatoriaus atstovui arba kelionės vadovui, o šiems nesiėmus pretenzijų spręsti – jos turėjo būti pateiktos vietoje raštu. Byloje nėra duomenų apie tokias ieškovės pareikštas, bet netenkintas pretenzijas.

Teismai skirtingai vertino ieškovės veiksmus: viešbučio lango atidarymą neveikiant kondicionieriui ir esant aukštai oro temperatūrai, naktį, žinant, kad kambarys, kuriame ji buvo apgyvendinta, yra pirmame aukšte, ir už lango – gatvė. Pirmosios instancijos teismas šių veiksmų nepripažino neapdairiais ir nerūpestingais, o apeliacinės instancijos teismas vertino juos kaip veikimą prisiimant atitinkamą riziką ir aplinkybę, šalinančią atsakovo civilinę atsakomybę pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, turi būti vertinamas ne tik ieškovės sprendimas palikti atidarytą kambario langą, bet ir jos veiksmų visuma nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste. Tas pats veiksmas skirtingomis aplinkybėmis gali būti pagrįstai įvertintas ir kaip adekvatus situacijai, ir kaip neapdairus. Ieškovės sprendimas pirmame viešbučio aukšte palikti atidarytą langą vertintinas kaip neapdairus nustatytų aplinkybių kontekste: esant aukštai temperatūrai ir neveikiant kondicionieriui ieškovė Sutartyje nustatyta tvarka nesikreipė į kelionės organizatorių, prašydama išspręsti šią problemą; nusprendusi nakvoti atidarius langą, ieškovė vertingus daiktus paliko lengvai pasiekiamoje ir neapsaugotoje nuo jų pagrobimo vietoje. Ieškovei ėmusis bent vienos priemonės, kurios būtinumas nurodytoje situacijoje, apdairiai ją įvertinus, buvo gana akivaizdus, t. y. pasunkinti priėjimą prie vertingų daiktų arba pareikalauti kelionės organizatoriaus išspręsti vėdinimo problemą, kilusių neigiamų padarinių buvo galima išvengti, o jų neišvengus – reikalauti asmenų, turėjusių pareigą patenkinti elementarius turistų poreikius, tačiau jų netenkinusių, atsakomybės. Ieškovė, nurodytomis aplinkybėmis priėmusi sprendimą palikti atidarytą viešbučio kambario langą, nesiėmusi prieinamų priemonių spręsti savo individualaus poreikio apsaugoti turimus brangius daiktus, prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų padarinių, o toks jos veiksmas yra pagrindas atleisti kelionės organizatorių nuo atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalies ir 6.754 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, ieškovei neveikus pakankamai aktyviai ir nebendradarbiavus su atsakovu, t. y. neįvertinus konkrečios situacijos ir savo kaip turistės protingų lūkesčių Sutarties pagrindu tokioje situacijoje bei šių lūkesčių atitikties faktiškam Sutarties vykdymui, laiku ir Sutartyje nustatyta tvarka nesikreipus į kelionės organizatorių su reikalavimais pakeisti Sutarties neatitinkančias sąlygas, negalima daryti išvados, kad vagystę ir žalos ieškovei atsiradimą lėmė nepakankamai išsamus informavimas apie apgyvendinimo sąlygas ar viešbučio parinkimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos kaip viena iš būtinųjų sąlygų atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nesivadovautina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. P. ir R. D. P. v. UAB „Stella Viae“ ir UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-7-186/2005, nes nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo pirmiau nurodytos bylos, todėl joje pateikti išaiškinimai (ratio decidendi) neaktualūs nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta, nes lyginamose bylose nustatytos skirtingos esminę reikšmę turinčios aplinkybės: kasatorės nurodytoje byloje nustatyta, kad turistė buvo apvogta vagiui į kambarį patekus per rakinamas viešbučio kambario duris, taigi jos veiksmai nelėmė vagystės, bet ją lėmė tai, kad nebuvo užtikrintas pakankamas saugumas viešbučio viduje, o nagrinėjamos bylos atveju pati ieškovė sudarė sąlygas vagystei įvykdyti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas, pateikęs atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą, prašo priteisti iš jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašymui pagrįsti atsakovas pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą jis sumokėjo 2117,50 Lt. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, atsakovo prašymas tenkintinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2, 7, 8.14 punktais, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra sprendžiama naujų teisinių klausimų, atsiliepimą į kasacinį skundą surašęs advokatas atsakovui atstovavo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, sprendžia, kad nurodytas atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš ieškovės priteisiant 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 18,41 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Kauno grūda“ iš M. N. 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš M. N. 18,41 Lt (aštuoniolika litų, 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė