Dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių sąlygų pakeitimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-523/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05955-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 42.11.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir L. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir L. D. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarčių sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais atsakovo 2010 m. gegužės 4 d. raštais Nr. 30.58.17/2837, Nr. 30.58.17/2849 ir Nr. 30.58.17/2850 inicijuotus kredito linijų sutarčių Nr. 22-06IV (sudaryta 2006 m. sausio 4 d., pakeista 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 22-06IV/1), Nr. 2280-06IL (sudaryta 2006 m. rugpjūčio 9 d., pakeista 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 22-06IV/1, 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. 2280-06IL/2) ir K-2400-2007-581 (sudaryta 2007 m. rugpjūčio 8 d., pakeista 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. K-2400-2007-581/1) (toliau kartu – Sutartys) nutraukimus; pakeisti nurodytų kredito linijų sutarčių kredito linijos limito grąžinimo terminą, nustatant: „4.1. 2014 m. gruodžio 31 d. sugrąžinami visi negrąžinti kreditai, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia. Kredito linijos limitas galioja iki šiame punkte nurodytos dienos“. Ieškovai nurodė, kad, siekdami įgyvendinti nekilnojamojo turto plėtros planą (duomenys neskelbtini), esančiame sklype – pastatyti gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatus ir juos parduoti, – su atsakovu nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. sudarė tris kredito linijos sutartis, kuriomis atsakovas suteikė ieškovams teisę naudotis kredito linijomis už 2 482 767,61 euro, o ieškovai įsipareigojo iki 2009 m. birželio 30 d. grąžinti kreditą su palūkanomis. Ieškovai nurodė, kad, 2008 m. pabaigoje–2009 m. rinkoje kilus ekonominei krizei, jie neturėjo galimybių iki 2009 m. birželio 30 d. gražinti panaudotą kreditą (2 089 008,63 euro). Ieškovų teigimu, 2009 m. sausio 13 d. jie raštu kreipėsi į atsakovą dėl Sutarčių sąlygų pakeitimo iš esmės pasikeitus aplinkybėms, prašydami atidėti palūkanų, skolos likučio, einamųjų palūkanų mokėjimų ir paskolų grąžinimo terminus iki 2010 m. gegužės 1 d., tačiau atsakovas tik formaliai nurodė, kad mokėjimų termino pratęsimą svarstys, jeigu ieškovai raštu pateiks paaiškinimus dėl nevykdymo priežasčių ir terminų. 2009 m. kovo 10 d. atsakovas faksu atsiuntė ieškovams 2009 m. kovo 6 d. pranešimus apie kredito linijų sutarčių nutraukimus. Ieškovai teigia dėję visas įmanomas pastangas įtikinti atsakovą pakeisti sprendimus nutraukti Sutartis, ne kartą raštu siūlę krizės laikotarpiu keisti Sutarčių vykdymo sąlygas, tačiau atsakovas siūlymams nepritarė, 2010 m. kovo 31 d. pranešė, kad siūlymai dėl skolos restruktūrizavimo daugiau nebus svarstomi, o 2010 m. gegužės 4 d. raštu informavo ieškovus apie Sutarčių nutraukimą. Ieškovai nesutinka su Sutarčių nutraukimu pažymėdami, kad jie faktiškai nepažeidė sutartinių įsipareigojimų, finansuojamą verslo planą rengė atsižvelgdami į atsakovo patarimus bei siūlymus, derino jį su atsakovo specialistais; atsakovui buvo žinoma ir priimtina, kad išnaudotos kredito linijų sumos bus grąžinamos įgyvendinus verslo planą, kredito grąžinimas ir rizika siejami su numatomų pastatyti butų pardavimo pajamomis. Ieškovai mano, kad, jiems bandant pakeisti atsakovo sprendimus nutraukti Sutartis, šis nesilaikė bendradarbiavimo, konstruktyvumo ir kitų dalykiškos praktikos principų, nepagrįstai neatsižvelgė į ekonominės recesijos ir jos padarinių aplinkybes. Ieškovai nurodė, kad atsakovas, būdamas profesionalus paskolų rinkos dalyvis, teigiamai įvertino ieškovų projekto rizikingumo laipsnį, todėl turėtų prisiimti projekto įgyvendinimo nesėkmės rizikos dalį. Pasak ieškovų, ekonominės krizės padariniai iš esmės pakeitė Sutarčių dalyvių pusiausvyrą; ieškovai yra ekonomiškai silpnesnė šalis, patenka į rizikos amžiaus grupę ir vargu, ar galėtų gauti paskolas iš kitų finansavimo šaltinių, nėra profesionalūs nekilnojamojo turto rinkos dalyviai, neturėjo informacijos apie gresiančią ekonominę krizę, todėl negalėjo numatyti neigiamų nekilnojamojo turto rinkos pokyčių. Ieškovų teigimu, jie nepadarė esminio Sutarčių pažeidimo, netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą lėmė objektyvios aplinkybės, dėl kurių Sutarčių sąlygų vykdymas jose nustatytais terminais tapo itin sudėtingas ir neįmanomas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pakeitė 2006 m. sausio 4 d. kredito linijos sutarties Nr. 22-06IV, keistos 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 22-06-IV/1, 2006 m. rugpjūčio 9 d. kredito linijos sutarties Nr. 2280-06IL, keistos 2007 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 2280-06IL/1 ir 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. 2280-06IL/2, bei 2007 m. rugpjūčio 8 d. kredito linijos sutarties Nr. K-2400-2007-581, keistos 2008 m. kovo 17 d. pakeitimu Nr. K-2400-2007-581/1, specialiosios dalies 4.1 punktus, nustatant, kad „Kredito linijos limitas galioja iki 2009 m. birželio 30 d. Kredito gavėjai sugrąžinti visus kredito linijos limito galiojimu metu paimtus ir negrąžintus kreditus turi iki 2014 m. gruodžio 31 d.“; nutraukė civilinę bylą dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiais atsakovo 2010 m. gegužės 4 d. raštais Nr. 30.58.17/2837, Nr. 30.58.17/2849 ir Nr. 30.58.17/2850 inicijuotus kredito linijų sutarčių nutraukimus. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino faktą, jog 2009 m. kovo 6 d. ir 2010 m. gegužės 4 d. raštai, kuriais ieškovams pranešta apie vienašalį ginčo Sutarčių nutraukimą, buvo formalūs ir jokių teisinių padarinių ieškovams nesukėlė, teismas, konstatavęs, kad atsakovo 2010 m. gegužės 4 d. raštai neturėjo įtakos ieškovų prievolių, kylančių iš Sutarčių, vykdymui ir nesukėlė ieškovams jokių padarinių, padarė išvadą, jog ieškovų pareikštas reikalavimas dėl Sutarčių vienašališko nutraukimo negali būti teisminio nagrinėjimo objektu ir nenagrinėtinas teisme (CPK 5 straipsnis, 293 straipsnio 1 punktas). Spręsdamas dėl Sutarčių pakeitimo teismas konstatavo, kad atsakovas suteikė ieškovams finansavimo priemonę – kredito linijas iki 2009 m. birželio 30 d. Šiam terminui suėjus, pasibaigė atsakovo prievolės pagal Sutartis (CK 6.33, 6.124 straipsniai), tačiau ieškovų prievolė grąžinti kredito linijos galiojimo metu gautus ir negrąžintus kreditus nepasibaigė. Teismas nurodė, kad prievolės neįvykdymas per sutarties šalių sulygtą terminą yra ne pagrindas prievolei pasibaigti, o prievolės pažeidimas (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kuris suteikia kreditoriui teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnis), nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys), atsakyti kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis), nes pagal bendrąją nuostatą prievolė pasibaigia tik tuo metu, kai ji yra tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnis). Įvertinęs aplinkybę, kad 2009 m. birželio 30 d. pasibaigė tik atsakovo prievolė suteikti kredito limitą kildinama iš ginčo Sutarčių, o ieškovų prievolė grąžinti pagal Sutartis gautus kreditus pasibaigs tik šiems tinkamai ją įvykdžius, teismas svarstė galimybę pagal Sutartis nepasibaigusioms prievolėms taikyti CK 6.204 straipsnį. Pripažinęs, kad byloje kilo ginčas dėl komercinio projekto neįgyvendinimo aplinkybių, teismas vertino, ar ieškovo nurodomos aplinkybės: ekonominė krizė, 2008 m. kovo 17 d. susitarimas Nr. K-2400-2007-581/1 dėl 2007 m. rugpjūčio 8 d. kredito linijos sutarties Nr. K-2400-2007-581 specialiosios dalies sąlygų pakeitimo, kliūtys, kilusios išsiperkant žemės sklypus iš buvusių savininkų, būtinybė išsipirkti valstybinės žemės sklypo dalį, teikti paramą savivaldybei dėl infrastruktūros, gali būti pripažįstamos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu sutarties vykdymo suvaržymu, kuris iš esmės pakeičia sutartinių santykių pusiausvyrą. Teismas nurodė, kad Sutartyse nustatytam kredito linijų limito grąžinimo terminui nepasibaigus Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė, kuri yra visiems žinoma aplinkybė ir kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus apie neigiamus nekilnojamojo turto vertės ir pardavimų pokyčius, konstatavo, kad objektyvus negalimumas nei parduoti žemės sklypą su detaliuoju planu, nei pradėti butų rezervavimo ir pardavimo procedūras (su kuo abiejų šalių valia ir sutikimu buvo susietas ieškovų gautų kreditų grąžinimas nustatytu terminu) dėl įvykusios ekonominės krizės Lietuvoje iškreipė Sutarties šalių pusiausvyrą: ieškovai lėšas kreditams grąžinti turėjo gauti ne iš žemės sklypų pardavimo ar butų rezervavimo (pardavimo), kaip buvo sulygta Sutartyse, bet iš kitų šaltinių, nors nuolatinių oficialių pajamų neturėjo, į komercinį projektą investavo ne tik iš atsakovo gautus kreditus, bet ir nuosavas lėšas; objektyviai negalėdami 2009 m. birželio 30 d. grąžinti kredito, ieškovai turėjo pareigą mokėti ne tik įprastines sulygtas palūkanas, bet ir papildomas padidintas palūkanas už vėlavimą grąžinti kreditą (2006 m. sausio 4 d. sutarties Nr. 22-06IV bendrosios dalies 14 punktas, 2006 m. rugpjūčio 9 d. sutarties Nr. 2280-06IL bendrosios dalies 23 punktas, 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties Nr. K-2400-2007-581 bendrosios dalies 24 punktas). Teismo vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai rodė, kad ieškovams Sutarčių įvykdymo kaina padidėjo. Teismas sprendė, kad 2008 m. kovo 17 d. susitarime Nr. K-2400-2007-581/1 dėl 2007 m. rugpjūčio 8 d. kredito linijos sutarties Nr. K-2400-2007-581 sąlygų pakeitimo įtvirtintos sąlygos – įsipareigojimo mokesčio mokėjimas, papildomų įmokų, kurios vėliau nukreipiamos į sąskaitą, mokėjimas iki statybos darbų sąmatos pateikimo, papildomo įkeitimo reikalavimas, leidimo išdavimo termino sutrumpinimas visais metais, – net jeigu jos buvo nepalankios ieškovams, negali būti laikomos atitinkamu sutarties vykdymo suvaržymu, sudarančiu pagrindą keisti sutartį teismine tvarka, nes jos priklausė išimtinai nuo sutarties šalių valios (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teismas laikė, kad kliūtys gaunant statybos leidimą (savivaldybės reikalavimas perduoti inžinerinės infrastruktūros teritorijos sklypą miestui) negali būti priskiriamos CK 6.204 straipsnyje nustatytiems sutarties vykdymo suvaržymams, nes jos ieškovų kaip statytojų galėjo būti protingai numanomos ir šių aplinkybių rizika tenka išimtinai ieškovams (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai); statybos verslas, jo sėkmingas įvykdymas (ne pardavimas, pelningumas, grąža neviršijant suteikto kredito), kurio finansavimo iki nulinio ciklo darbų prašė ieškovai, nebuvo Sutarties objektas, dėl jo bankas neprisiėmė jokios rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo vertinimu, statybos leidimo gavimas ar negavimas, 264 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo įsigijimas nelaikytini įstatymų reikalavimus atitinkančiu suvaržymu, iškreipiančiu sutarties šalių pusiausvyrą, jie nelėmė ekonominės krizės, kuri iš esmės pakeitė nekilnojamojo turto rinką – jo paklausą, kainas, o kartu ieškovų objektyvias galimybes grąžinti kreditą iš projekto pajamų. Teismas konstatavo, kad, sudarydamos Sutartis, šalys neaptarė, kuri iš jų prisiima ekonominės krizės padarinių riziką, nors teismų praktikoje nurodoma, jog rizika turi būti aiškiai aptarta sutartyje arba numanoma iš jos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Group“ v. UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2011">3K-3-265/2011</a>). Kadangi Sutartyse šalys įtvirtino tik riziką dėl kredito gavėjo finansinės būklės pablogėjimo, kuri negali būti prilyginta ekonominės krizės padarinių rizikai, o pripažinus aplinkybę, kad ekonominės krizės padarinių rizika tenka išimtinai ieškovams, būtų paneigta bet kokia atsakovo atsakomybė dėl kreditų suteikimo (jam žinant, jog ieškovai neturi jokių nuolatinių oficialių pajamų, o kreditus ketina grąžinti išimtinai iš komercinio projekto pelningumo), tai teismas sprendė, kad ekonominės krizės padarinių rizika tenka abiem šalims (CPK 185 straipsnis, CK 6.204 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Įvertinęs laikotarpį, kliudžiusį ieškovams imtis kokių nors veiksmų parduoti atsakovui įkeistus žemės sklypus, siekdamas užtikrinti šalių lygias teises, atkurti pusiausvyrą, suteikiant ieškovams realią galimybę įvykdyti ginčo Sutartis, teismas pakeitė Sutarčių specialiosios dalies 4.1 punktą: „Kredito linijos limitas galioja iki 2009 m. birželio 30 d. Kredito gavėjai sugrąžinti visus kredito linijos limito galiojimo metu paimtus ir negrąžintus kreditus turi iki 2014 m. gruodžio 31 d.“.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. sausio 14 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir priėmė naują sprendimą – ieškinio dalį dėl Sutarčių pakeitimo atmetė. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito negrąžinimas pasibaigus kredito sutarties terminui yra ne pagrindas prievolei pasibaigti, o prievolės pažeidimas, kuris suteikia kreditoriui teisę reikalauti įvykdyti prievolę natūra (CK 6.213 straipsnis), nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys), atsakyti kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis), nes pagal bendrąją nuostatą prievolė pasibaigia tik tuo metu, kai ji yra tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnis). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2009 m. birželio 30 d. pasibaigė tik atsakovo prievolė suteikti kredito limitą iki 2009 m, birželio 30 d., kildinama iš ginčo Sutarčių, o ieškovų prievolė grąžinti pagal šias Sutartis gautus kreditus pasibaigs tik jiems tinkamai šią prievolę įvykdžius. Kolegijos vertinimu, kredito linijos limito grąžinimo terminas yra naikinamasis, todėl kreditavimo santykiai pasibaigė 2009 m. birželio 30 d. suėjus kredito linijos limito grąžinimo terminui. Kolegija sprendė, kad nėra teisinio pagrindo byloje taikyti CK 6.204 straipsnį, nes šioje normoje nustatyta galimybė keisti sutarties sąlygas gali būti taikoma tik tuo atveju, kai kredito grąžinimo terminas nepasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>), ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį. Kolegija konstatavo, kad nors ekonominė krizė, ypač nekilnojamojo turto versle, teismų praktikoje pripažįstama visuotinai žinoma aplinkybė, tačiau dėl jos atsiradęs Sutarties nevykdymas savaime nesukuria bankui pareigos keisti Sutarčių sąlygas pagal kredito gavėjų pasiūlymus, kurie neužtikrina šalių sutartinių prievolių pusiausvyros. Kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismų formuojamoje praktikoje nepripažįstama, jog po banko kredito suteikimo kilusi ekonominė krizė yra pagrindas keisti su verslo subjektais sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygas CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais. Pažymėjusi, kad CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta galimybė keisti sutarties sąlygas gali būti taikoma tik tuo atveju, kai į teismą besikreipianti šalis įrodo, jog ji sugebės vykdyti sutartį pakeistomis sąlygomis, kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai neįrodė aplinkybės, jog, pratęsus kreditų linijos limito grąžinimo terminą, turės galimybę grąžinti kreditus. Nustačiusi, kad pagal Sutartis kreditai ieškovams buvo suteikti komercinei veiklai, ieškovas V. D. yra verslininkas, bendrovių vadovas ir akcijų paketo savininkas, kolegija atmetė ieškovų argumentus, jog jie yra silpnesnioji sutarties šalis (fiziniai asmenys, pensininkai, ieškovei nustatytas neįgalumas, pasiskolinta itin didelė pinigų suma). Kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad sąlyga dėl galimybės bankui nepratęsti kreditų linijų limito grąžinimo terminų ieškovams yra netikėta (siurprizinė). Kolegija nustatė, kad ieškovai netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nes nuo 2009 metų pradžios nebemokėjo palūkanų ir 2009 m. birželio 30 d. negrąžino suteiktų kreditų. Kolegija konstatavo, kad ekonomikos pokyčiai ar kitos sutarties šalies verslo suvaržymas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje neturėtų būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Kolegija rėmėsi Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Atsakingojo skolinimo nuostatų 20 punktu, pagal kurį kredito įstaigos sprendimas suteikti ar restruktūrizuoti kreditą (pakeisti sąlygas) grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpio vertinimu; kredito įstaigos kredito išdavimo politika turi remtis prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių. Konstatavusi, kad kredito gavėjui laiku negrąžinus kredito vien įkeisto turto vertė, nesant duomenų apie kredito gavėjo pajamas, nesudaro pagrindo pratęsti kredito grąžinimo termino, kolegija sprendė, jog, kredito gavėjui pažeidus kredito grąžinimo terminus, teismas neturi kompetencijos savarankiškai, neatsižvelgiant į kredito įstaigos patvirtintas kreditavimo ir rizikos vertinimo taisykles, kredito riziką ribojančius normatyvus, vertinti kreditų gavėjų mokumą, pratęsti pasibaigusius kreditų grąžinimo terminus. Kolegijos vertinimu, šalių derybos dėl Sutarties pakeitimo patvirtina, jog papildomais susitarimais šalys susitarė pakeisti tarpinius kredito linijos limito grąžinimo terminus, o tai rodo, kad bankas laikėsi bendradarbiavimo pareigos. Kolegija nustatė, kad atsakovas iki kreditų grąžinimo termino pabaigos bei po to išsamiai vertino ieškovų finansines galimybes įvykdyti Sutartis, tačiau ekonominiai kriterijai ir pradelstų skolų mastas sudarė pagrindą išvadai, jog ieškovai finansiškai nepajėgūs įvykdyti įsipareigojimus. Sutikusi su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovai, gaudami kreditus, prisiėmė visą iš tokių veiksmų kylančią nepalankių aplinkybių atsiradimo riziką, kolegija konstatavo, jog ieškovai nepagrįstai siekė savo veiklos riziką perkelti atsakovui. Kolegija nurodė, kad banko rizika yra saugus bei patikimas lėšų investavimas, suteikus nepagrįstai rizikingą kreditą ir kredito gavėjui vėluojant mokėti palūkanas bei grąžinti kreditą bankas patiria žalą, nes rizikai amortizuoti iš savo pajamų (pelno) sudaro specialiuosius atidėjinius (atidėjimus), kurie vėliau gali būti mažinami, jei kredito gavėjas pradeda grąžinti kreditą arba skola sėkmingai išieškoma iš kredito gavėjo turto. O galima kredito gavėjo rizika pasireiškia kredituojamo verslo projekto nuostolingumu bei pareiga nesėkmės atveju grąžinti kreditą iš viso savo turto. Bankas gauna pelną iš laiku mokamų palūkanų, o kreditą gavęs verslininkas gauna pelną iš plėtojamo verslo ir pelnu su banku nesidalija. Vien tai, kad kredituojantis bankas susipažįsta su kredituojamo verslo sprendimais ir nurodo, kokie verslo projekto sprendimai priimtini kredituojančiam bankui, negali būti vertinama kaip banko dalyvavimas kredituojamame versle. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ekonominės krizės padarinių rizika tenka abiem kreditavimo santykių šalims.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl kredito gavėjo prievolės aiškinimo, suėjus kredito linijos limito grąžinimo terminui. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino sutarties pabaigą su prievolės pagal sutartį įvykdymo termino pabaiga, padarė nepagrįstą išvadą, jog kreditų linijos limito grąžinimo terminas yra naikinamasis, todėl jam suėjus baigiasi sutarties galiojimas. Kasatoriai teigia, kad Sutartyse jų galiojimo termino šalys nenustatė, susitarė tik dėl kredito linijos limito grąžinimo termino, kuriam pasibaigus turi būti grąžinamas kredito gavėjo paimtas kreditas (sutarčių specialiosios dalies 4.1 punktas) ir kuris nereiškia Sutarčių galiojimo pabaigos. Kasatoriai pažymi, kad Sutarčių bendrojoje dalyje nustatytos sąlygos, kaip kredito gavėjas turi vykdyti savo prievolę po kredito linijos limito grąžinimo termino: kredito gavėjas, praleidęs kredito linijos limito grąžinimo terminą, be specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų, taip pat turi mokėti ir papildomas palūkanas iki visiško kredito grąžinimo. Kasatoriai taip pat kelia Sutarčių sąlygos, kad paimtas kreditas turi būti sugrąžintas tą pačią dieną, kai baigiasi kredito linijos limito grąžinimo terminas, protingumo klausimą, atkreipia dėmesį į tai, jog ją pasiūlė atsakovas, todėl, abejojant dėl Sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos Sutarties tekstą pasiūliusios šalies nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių pakeitimą, aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog CK 6.204 straipsnio normos nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomos, yra nepagrįsta. Kasatoriai įsitikinę, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė, jog, nepaisant kredito linijos limito grąžinimo prievolės termino pabaigos, Sutarčių vykdymas nepasibaigė. Kasatoriai mano, kad CK 6.204 straipsnio 1 dalyje nustatytas visos sutarties (visų iš jos kylančių prievolių) įvykdymo privalomumas; sutarties privalomumo principas (pacta sund servanda) turi galioti net ir tuo atveju, kai vienai šaliai tampa sudėtingiau įvykdyti sutartį negu kitai šaliai; tokiu atveju galima koreguoti sutarties vykdymą atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes (rebus sic stantibus), atsiradusias po sutarties sudarymo. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad kredito linijos limito grąžinimo termino pasibaigimas užbaigė kreditavimo santykių galiojimą ir todėl negalima taikyti CK 6.204 straipsnyje įtvirtinto sutarties sąlygų pakeitimo, nepagrįstai susiaurino šios teisės normos taikymą.

Dėl banko rizikos. Kasatoriai nurodo, kad Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnio, reglamentuojančio klientų apsaugą, 2 dalies nuostatos įpareigoja bankus, prieš sudarant sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, todėl atsakovas, prisiimdamas savo veiklos riziką, klientui turėjo tinkamai išaiškinti visas rizikas ir jas aiškiai ir tinkamai nurodyti sutartyje ar kituose su sutartimi susijusiuose dokumentuose (kasaciniame skunde nurodoma, kad Sutartyje nenustatyta finansinės krizės rizika, BVP kritimo rizika, nekilnojamojo turto rinkos krizės rizika ir pan.). Kasatoriai mano, kad atsakovas, sudarydamas Sutartis, buvo įsitikinęs investicinio projekto sėkme, prisiėmė riziką, priešingu atveju nebūtų suteikęs daugiau kaip dviejų milijonų eurų kredito linijos limito dviem pensininkams (iš kurių vienas – neįgalus). Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė atsakovo pareigą elgtis sąžiningai, protingai, teisingai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai); atsakovo naudai įvertinęs 2008 m. kovo 17 d. Sutarčių pakeitimais pratęstą terminą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog po šio termino pratęsimo prasidėjo ekonominės recesijos padariniai, nulėmę ekonominę šalių nelygybę.

Dėl teismo kompetencijos spręsti dėl Sutarčių sąlygų pakeitimo. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintais Atsakingojo skolinimo nuostatais, nes jie netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo kredito įstaigos sprendimai priimti iki Nuostatų įsigaliojimo (Nuostatų 2.3 punktas), o atsakovo sprendimai suteikti kredito liniją ir pakeisti jos sąlygas buvo priimti 2005–2007 metais. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo tokiai išvadai, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Sutarčių terminų pratęsimas yra neįmanomas pagal tam tikras rašytines banko vidaus taisykles, tai pat ar atsakovas turi tokias taisykles.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai ir nepagrįstai panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 178, 180, 185 straipsniai). Kasatorių teigimu, ieškiniu prašydami pakeisti Sutarčių sąlygas, jie pateikė šį reikalavimą įrodančius dokumentus, kuriuos detaliai išanalizavęs ir visapusiškai įvertinęs pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo kasatorių naudai, apsiribojo tik dalies ieškovų paaiškinimų trumpu kritiniu vertinimu, pritarė atsakovo argumentams, nors šis į bylą nebuvo pateikęs įrodymų, kurie paneigtų kasatorių įrodymus, nenurodė, kokiais byloje esančiais įrodymais remdamasis nepripažįsta ekonominės recesijos aplinkybių kaip pagrindo spręsti dėl CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų buvimo, tik pateikė nuorodas į apeliacinės instancijos teismo formuojamą praktiką.

Dėl kasacinio teismo praktikos nevienodumo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevienodai pasisako dėl ekonominės recesijos padarinių sutartinių prievolių vykdymui ir CK 6.204 straipsnio taikymui. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos praktikos dėl sutarties ir prievolės pagal sutartį pabaigos, pagal kurią sutartis baigia galioti tik pasibaigus iš jos atsiradusioms prievolėms, nors ji ir būtų terminuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197/2011">3K-3-197/2011</a>); teisės normomis nepagrindė išvados, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės pakeisti Sutarčių, apsiribodamas nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Kasatoriai įsitikinę, kad, spręsdamas, jog po kredito suteikimo kilusi ekonominė krizė apeliacinės instancijos teismų praktikoje nepripažįstama pagrindu CK 6.204 straipsnio 2 dalies pagrindu keisti su verslo subjektais sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygų, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad sutarties sąlygų keitimas kiekvienoje byloje yra individualus, ir teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Europa Group“ v. UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2011">3K-3-265/2011</a>). Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti Sutarčių vykdymo suvaržymo pasikeitus aplinkybėms, nurodydami, jog kasacinis teismas, vertindamas sutarčių vykdymą pasikeitusiomis rinkos sąlygomis dėl pasaulinės ekonominės krizės, yra pažymėjęs, kad: sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas, lygiai taip pat konstatavimas, kad ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti; kiekvienu atveju būtina nagrinėti, ar dėl šios priežasties iš esmės pasikeitė konkrečių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2012">3K-3-150/2012</a>).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl kredito gavėjo prievolės aiškinimo, suėjus kredito linijos limito grąžinimo terminui. Nesutikdamas su kasatorių argumentu, atsakovas nurodo, kad kredito linijos sutartis – tai trumpalaikės paskolos forma, kai kredito gavėjas gali pasiskolinti visą ar dalį iš anksto numatytos ir suteiktos kredito limito sumos, kurią grąžina ne vėliau nei kredito linijos sutartyje nustatytu kredito linijos limito grąžinimo terminu; šiam terminui suėjus, pasibaigia ne tik kreditoriaus prievolė kredituoti pagal kredito limito sutartį, tačiau ir kredito limito gavėjų prievolė naudotis kredito lėšomis, nors prievolė grąžinti įsiskolinimą pagal sutartį nepasibaigė (CK 6.33, 6.124 straipsniai). Atsakovas pažymi, kad Sutarčių bendrojoje dalyje nustatydamos, jog paskutiniu kredito linijos limito grąžinimo terminu visi paimti kreditai turi būti sugrąžinti bankui, o kredito linijos limito galiojimas pasibaigia (2006 m. sausio 4 d. sutarties bendrosios dalies 8 punktas, 2006 m. rugpjūčio 9 d. ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. sutarties bendrosios dalies 16 punktas), specialiosios dalies 4 punkte nurodydamos konkrečią kredito limito grąžinimo datą, šalys nustatė kredito linijos limito grąžinimo terminą, o tai nulėmė Sutarčių galiojimą. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad, laiku neįvykdę sutartinių įsipareigojimų (negrąžinę bankui kredito linijos limito sumų), skolininkai privalo mokėti palūkanas, kurios skaičiuojamos kiekvieną dieną už naudojimąsi banko pinigais, nereiškia, jog Sutartys tampa neterminuotos, o kasatoriai gali mokėti (ar nemokėti) palūkanas ir grąžinti kreditą savo nuožiūra jų nustatytais terminais. Priešingu atveju būtų paneigti bendrieji civilinės teisės principai.

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių pakeitimą, aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nurodo, kad byloje CK 6.204 straipsnis netaikytinas, nes sutarčių sąlygos gali būti keičiamos tik tuo atveju, jei sutarčių galiojimo terminas nėra pasibaigęs; keisti pasibaigusių Sutarčių sąlygų, kaip to siekia kasatoriai, teisiškai neįmanoma. Atsiliepime nurodoma, kad CK 6.204 straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai egzistuoja išimtinės, ekstraordinarios sutartinių įsipareigojimų vykdymą iš esmės pasunkinančios aplinkybės, kurios pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas prašomą palikti galioti sprendimą, nekilnojamojo turto rinkos pokyčius, kurių riziką kaip verslininkai, veikiantys nekilnojamojo turto srityje, buvo prisiėmę patys kasatoriai, nepagrįstai priskyrė aplinkybėms, sudarančioms pagrindą keisti šalių sutartinius santykius, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymėdamas, kad keisdamas sutarties sąlygas teismas turi atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog kasatoriai jau ilgą laiką nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, jų skola didėja, įsipareigojimai viršija įkeisto turto vertę, o į bylą nepateikti įrodymai, kaip, pakeitus Sutarčių sąlygas, būtų plėtojamas verslo planas.

Dėl banko rizikos. Nesutikdamas su kasatorių argumentu, atsakovas teigia, kad kasatoriai, pasirašydami Sutartis ir pasinaudodami suteiktomis lėšomis, prisiėmė visą iš tokių veiksmų kylančią verslo riziką. Atsakovo teigimu, Sutarčių sudarymo metu verslo pasauliui jau buvo žinoma apie artėjančią ekonominę krizę, todėl kasatoriai galėjo ir turėjo protingai numatyti bei kontroliuoti prievolių nevykdymą lėmusias priežastis; atvejai, kai pasikeičia ekonominė situacija, yra ne atsakovo, o kasatorių rizika, tai patvirtina UNIDROIT principų (6.2.1–6.2.2 straipsniai) bei Europos sutarčių teisės principų komentarai. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad verslininkai gali būti atleisti nuo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo tik išimtiniais atvejais – už sutarties neįvykdymą nesant kitos šalies kaltės verslininkas neatsako tik tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), o ekonominė krizė nelaikytina nenugalima jėga. Atsakovo manymu, kasatoriai nepagrįstai siekia jam perkelti savo veiklos riziką, nes kainų svyravimai, nesusiję su banko veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sritį.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nurodo, kad bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, todėl mano, jog, teigdami, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog Sutartyse nustatytų terminų pratęsimas yra neįmanomas pagal tam tikras rašytines banko vidaus taisykles, kasatoriai nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui.

Dėl kasacinio teismo praktikos nevienodumo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovas įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių elgesį, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2012">3K-3-150/2012</a>, nurodytas aplinkybes. Pasak atsakovo, bylos duomenys patvirtina, kad jis tinkamai bendradarbiavo su kasatoriais ir tenkino jų prašymus atidėti kredito linijos limito grąžinimo terminą; pakartotiniai prašymai keisti Sutarčių sąlygas nebuvo tenkinti, nesant realių įrodymų, patvirtinančių, jog kasatorių finansinė padėtis pasikeis ir jie galės tinkamai iki jų siūlomo termino įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prievolės įvykdymo termino pabaigos įtakos CK 6.204 straipsnio taikymui

Kasaciniame skunde keliamas CK 6.204 straipsnio taikymo klausimas. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sutapatinęs sutarties pabaigą su prievolės pagal sutartį įvykdymo termino pabaiga, nepagrįstai sprendė, jog, suėjus kreditų linijos limito grąžinimo terminui, baigėsi Sutarčių galiojimas, todėl nėra teisinio pagrindo byloje taikyti CK 6.204 straipsnio. Šis kasatorių argumentas pripažintinas pagrįstu.

CK 6.204 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas patvirtina favor contractus principą, kuriuo vadovaujantis siekiama išsaugoti sutartinius santykius, vienai sutarties šaliai nebegalint vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349/2013">3K-3-349/2013</a>). Kasacinis teismas, formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato. Sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, jog iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas suteikė ieškovams kredito linijas iki 2009 m. birželio 30 d. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad tai – ieškovų prievolės grąžinti visus gautus kreditus įvykdymo terminas. Ginčas kilo dėl tokio termino įtakos CK 6.204 straipsnio taikymui – pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, 2009 m. birželio 30 d. suėjus kredito linijos limito grąžinimo terminui, pasibaigė tik atsakovo prievolės pagal Sutartis, o ieškovų prievolė liko galioti, todėl svarstė galimybę pagal Sutartis nepasibaigusioms prievolėms taikyti CK 6.204 straipsnį; apeliacinės instancijos teismas laikė, jog tai naikinamasis terminas, kuriam suėjus, kreditavimo santykiai pasibaigė, taigi galimybę keisti sutarties sąlygas nustatantis CK 6.204 straipsnis netaikytinas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po 2009 m. birželio 30 d. kreditavimo santykiai pasibaigė, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog šis terminas turi dvejopą reikšmę – pirma, tai naikinamasis terminas, kuriam suėjus baigėsi banko prievolė suteikti kreditą, antra, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, suėjus kredito linijos limito grąžinimo terminui, kredito gavėjų prievolė grąžinti gautus kreditus liko galioti. Kvalifikuojant kredito linijos limito grąžinimo termino pabaigos įtaką šalių prievolėms, svarbu įvertinti ne tik Sutartyse įtvirtintą susitarimą, bet ir kontrahentų veiksmus vykdant Sutartis. Bylos duomenimis, 2009 m. sausio 13 d. kasatoriai raštu kreipėsi į atsakovą, prašydami atidėti palūkanų, skolos likučio, einamųjų palūkanų mokėjimų ir paskolų grąžinimo terminus; atsakovas, bendradarbiaudamas su kredito gavėjais, svarstė tokią galimybę, derino Sutarčių vykdymo sąlygų pakeitimus, taikytinus terminų atidėjimo atveju. Šalių derybos dėl kredito linijos limito grąžinimo termino pratęsimo tęsėsi ir šiam terminui pasibaigus – 2010 m. toliau vyko šalių susirašinėjimas dėl skolos restruktūrizavimo sąlygų nustatymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos aplinkybės, kad šalių derybos dėl kredito linijos limito grąžinimo termino pakeitimo prasidėjo jam dar nepasibaigus, buvo tęsiamos ir po termino pabaigos, derybomis siekta pakeisti Sutarčių sąlygas, įtvirtinančias kredito linijos limito grąžinimo terminus, sudaro pagrindą spręsti, jog, nagrinėdami ginčą, teismai turėjo teisę svarstyti Sutarčių pakeitimo galimybę pagal CK 6.204 straipsnio nuostatas. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad vienos sandorio šalies prievolės pagal sutartį pasibaigimas per se neužkerta galimybės taikyti CK 6.204 straipsnį pagal sutartį dar neįvykdytoms prievolėms.

Atsisakymą taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-306/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-306/2012">3K-7-306/2012</a>, pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus netinkamai taikė nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, neatsižvelgė į tai, jog išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje kredito gavėjas kreipėsi į teismą dėl sutarties vykdymo sąlygų pakeitimo po to, kai kredito davėjas jau buvo vienašališkai nutraukęs sutartį prieš terminą, o šioje byloje pirmosios instancijos teismo pripažinta, kad Sutartys vienašališkai nebuvo nutrauktos, kaip jau buvo konstatuota, pasibaigė tik atsakovo prievolė suteikti kreditus pagal ieškovų pareikalavimus.

Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms

CK 6.204 straipsnyje nustatyta sutarties pakeitimo galimybė tais atvejais, kai po jos sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės sutarties vykdymui. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to, tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2012">3K-3-150/2012</a>).

Kasatoriai byloje įrodinėjo, kad viena iš aplinkybių, lėmusių Sutarčių vykdymo suvaržymą, buvo ekonominė krizė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Kiekvienu atveju būtina nagrinėti, ar dėl šios priežasties iš esmės pasikeitė konkrečių sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2012">3K-3-150/2012</a>). Ekonominės krizės situacija per se nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. Kadangi ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, tai pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje nustatytini ir vertintini individualiai.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas argumentus dėl ekonominės krizės įtakos šalių įsipareigojimų pagal Sutartis pusiausvyrai, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismų formuojamoje praktikoje nepripažįstama, jog po banko kredito suteikimo kilusi ekonominė krizė yra pagrindas keisti su verslo subjektais sudarytų kreditavimo sutarčių sąlygas CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė nuoroda į keturias Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, nevertindamas ir konkrečiai nepasisakydamas apie ekonominės krizės poveikį Sutarčių vykdymui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, padaręs bendrą išvadą, kuria a priori paneigė krizės įtakos Sutarčių vykdymui galimybę, jos išsamiai neišanalizavęs, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, neatsižvelgė į paties Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kuriuose šis teismas neigiamus pokyčius ekonomikoje vertina kaip sutarties vykdymo suvaržymus, dėl kurių galimas sutarties keitimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzI3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-327/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-327/2012">2A-327/2012</a>). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ekonominės krizės aplinkybių reikšmės kasatorių prievolių pagal Sutartis vykdymui, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog sutarties sąlygų keitimas kiekvienoje byloje yra individualus, ir teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Group“ v. UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2011">3K-3-265/2011</a>). Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl toliau nurodytų motyvų ir civilinio proceso teisės normose įtvirtinto teisinio reglamentavimo neteikia pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Ekonominė krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas ne visada sudaro pagrindą keisti sutartį – ji gali būti keičiama tik jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pasikeitusių aplinkybių svarba pabrėžiama tiek nacionalinėje teisėje, tiek tarptautinėse kodifikacijose – Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT) 6.2.2 straipsnyje sutarties vykdymo suvaržymo situacija apibrėžiama kaip įvykių, fundamentaliai pakeičiančių (angl. fundamentally alters) sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimas, Europos sutarčių teisės principų (toliau – PECL) 6:111 straipsnio 2 dalyje – kaip ekscesyvus sutarties vykdymo pasunkinimas (angl. excessively onerous). Tiek UNIDROIT, PECL, tiek CK nuostatų turinio ir praktinio taikymo analizė leidžia daryti išvadą, kad sutarties pakeitimas dėl pasikeitusių jos vykdymo sąlygų galimas tik konstatavus sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, kuris identifikuojamas pagal iš esmės padidėjusią įvykdymo kainą arba iš esmės sumažėjusią įvykdymo vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, jog atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko; šalis, prašanti keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Group“ v. UAB „Kleta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2011">3K-3-265/2011</a>). Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pavyzdžiui, įvykdymo kainos padidėjimo skaitinę išraišką). Tam tikrais atvejais šis pokytis taip pat gali būti nustatomas pagal netiesioginį įvykdymo kaštų padidėjimą arba įvykdymo vertės sumažėjimą ir kt. Ginčą dėl sutarties pakeitimo nagrinėjantis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą bei sudarantis pagrindą pakeisti sutartį. Konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį CK 6.204 straipsnio pagrindu, sprendime konstatavęs, kad Sutarčių vykdymo kaina kasatoriams padidėjo dėl pagal Sutartis mokėtinų palūkanų padidėjimo ir nekilnojamojo turto plėtros plano įgyvendinimui įsigytų žemės sklypų vertės sumažėjimo, negalimumo dėl neigiamų nekilnojamojo turto vertės ir pardavimų pokyčių nei parduoti žemės sklypą su detaliuoju planu, nei pradėti butų rezervavimo ir pardavimo procedūras. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikant CK 6.204 straipsnį. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad kasatorių investicinis projektas, kurio daliniam finansavimui su atsakovu sudarytos trumpalaikės Sutartys, buvo grindžiamas optimistinėmis prognozėmis dėl nekilnojamojo turto vertės rinkoje tolesnio kilimo ir tuo nulemtu investicinio projekto pelningumu, taip pat galimybę teigti, jog viena priežasčių, dėl kurių investicinis projektas nebuvo nustatytais terminais baigtas įgyvendinti, buvo ta, jog kasatoriai negavo (ir nėra gavę) statybos leidimo. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes. Tam, kad padarytų pagrįstą išvadą dėl esminio sutarties įvykdymo suvaržymo, teismas, be kita ko, turi nustatyti ir įvertinti, kaip konkrečiai sutarties įvykdymas buvo suvaržytas ir kiek tai pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą. Šioje byloje, konstatuodamas faktą, kad kasatoriai turėjo mokėti ne tik įprastines sulygtas palūkanas, bet ir papildomas padidintas palūkanas už vėlavimą grąžinti kreditą, pirmosios instancijos teismas nenustatė padidintų palūkanų skaitinės išraiškos, neįvertino, kokia apimtimi palūkanos padidėjo ir ar šis padidėjimas gali būti laikomas fundamentaliu, iš esmės pakeičiančiu šalių prievolių pusiausvyrą. Byloje nustatyta, kad kasatoriai nuo 2009 metų pradžios nemokėjo palūkanų ir iki 2009 m. birželio 30 d. negrąžino suteiktų kreditų, taigi nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nors kreipimasis dėl sutarties pakeitimo nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs realaus Sutarčių vykdymo kainos kasatoriams padidėjimo dėl pagal Sutartis mokėtinų palūkanų padidėjimo masto, nedisponavo galimybe jį tinkamai įvertinti CK 6.204 straipsnio taikymo aspektu. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką palūkanų, kaip įvykdymo kainos, padidėjimas gali būti pripažįstamas sutarties vykdymo suvaržymu, iš dalies pateisinančiu prievolės nevykdymą, tačiau skolininko visiškas nevykdymas prievolių yra kliūtis sutarčių nevykdymą tokiu mastu vertinti kaip CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamų aplinkybių poveikio padarinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. ir kt. v. AB DNB bankas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-349/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-349/2013">3K-3-349/2013</a>). Nagrinėjamos bylos kontekste aplinkybės apie neigiamus nekilnojamojo turto vertės rinkoje ir pardavimų pokyčius, kasatorių įsigytų žemės sklypų rinkos vertės sumažėjimą, neteikia pagrindo išvadai dėl Sutarčių vykdymo kainos tiesioginio padidėjimo, nes jos nedaro įtakos kasatorių prievolės pagal Sutartis dydžiui – kasatorių gautos ir grąžintinos kredito sumos dydžio (aritmetinės išraiškos) nekeičia. Neigiami nekilnojamojo turto vertės rinkoje ir pardavimų pokyčiai, kasatorių įsigytų žemės sklypų rinkos vertės sumažėjimas galėtų būti vertinami kaip iš Sutarčių kylančios prievolės įvykdymo kainos netiesioginis padidėjimas tiek, kiek dėl šių pokyčių netiesiogiai padidėjo kasatorių prievolės pagal Sutartis įvykdymo kaštai. Šį padidėjimą sudaro skirtumas tarp sąnaudų (išteklių sąnaudų), būtinų prievolės pagal Sutartis įvykdymui jų sudarymo metu, ir tų sąnaudų (išteklių sąnaudų), kurios būtinos prievolės pagal Sutartis įvykdymui pasikeitusiomis rinkos sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas Sutarčių vykdymo kainos kasatoriams padidėjimą dėl nekilnojamojo turto plėtros plano įgyvendinimui įsigytų žemės sklypų vertės sumažėjimo, negalimumo dėl neigiamų nekilnojamojo turto vertės ir pardavimų pokyčių nei parduoti žemės sklypą su detaliuoju planu, nei pradėti butų rezervavimo ir pardavimo procedūras, konstatavo nenustatęs faktinės aplinkybės dėl įvykdymo kaštų kasatoriams netiesioginio padidėjimo masto, nors Sutarčių įvykdymo kainos padidėjimo faktą nustatė iš esmės pagrįstai. Nurodytos aplinkybės nenustatęs, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu taip pat nedisponavo galimybe konstatuotą Sutarčių vykdymo kainos kasatoriams padidėjimą tinkamai įvertinti CK 6.204 straipsnio taikymo aspektu. Kasacinis teismas teisės taikymo aspektu tikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus, o fakto klausimų nesprendžia, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodymų civiliniame procese vertinimo taisyklėmis, tik pažymi, kad faktiniai bylos duomenys yra nepakankami tam, kad būtų galima konstatuoti aplinkybę dėl įvykdymo kaštų kasatoriams netiesioginio padidėjimo masto (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Pažymėtina, kad sutartis dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti pakeičiama nustatant tokias sąlygas, kurios atkurtų pažeistą sutarties šalių prievolių pusiausvyrą. Pareiga įrodyti, kad sutartinių pareigų pusiausvyra gali būti atkurta ir kontrahentas bus pajėgus toliau vykdyti sutartį, kyla tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas Sutarčių sąlygas, išsamiai neįvertino kasatorių galimybių įvykdyti Sutartis teismo sprendime nustatytomis pakeistomis sąlygomis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad bylos duomenys ir teismų nustatytos aplinkybės dėl kasatorių finansinės būklės bei jų pradelstų skolų masto neteikia pagrindo išvadai, jog, kasatorių prašomu būdu pakeitus Sutarčių sąlygas, būtų atkurta šalių prievolių pusiausvyra ir kasatoriai savo prievolę pagal pakeistas Sutarčių sąlygas įvykdytų tinkamai. Pažymėtina, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, o byloje nustatyta, jog kasatoriai nuo 2009 metų pradžios nebemoka palūkanų, suėjus prievolės įvykdymo terminui 2009 m. birželio 30 d. negrąžino suteiktų kreditų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių derybų metu kasatoriai, apeliuodami į pasikeitusias aplinkybes, iš pradžių prašė atsakovą atidėti kredito grąžinimo terminą iki 2010 m. gegužės 1d., vėliau – iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau, ginčą nagrinėjant teisme 2013 metais, nėra duomenų, jog prievolė būtų įvykdyta ar vykdoma. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai neįrodė, jog pratęsus kreditų grąžinimo terminą iki 2014 m. gruodžio 31 d. turės galimybę grąžinti kreditus. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius visas CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygas, kasatorių prašomu būdu Sutarčių sąlygų pakeitimas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas CK 6.204 straipsnio pagrindu pakeisti Sutarčių sąlygas kasatorių prašomu būdu, nurodytą materialiosios teisės normą taikė iš esmės teisingai ir priėmė teisingą sprendimą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino, jog ekonominės krizės padarinių riziką buvo prisiėmę tik kasatoriai, o atsakovas – tokios rizikos nebuvo prisiėmęs.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, viena iš CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų yra ta, kad nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi aplinkybių, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, atsiradimo rizikos. Pažymėtina, kad šios rizikos prisiėmimas gali būti tiesiogiai nustatytas sutartyje ar įstatyme, arba numanomas iš sutarties turinio. Vertinant sutartį aptariamos rizikos prisiėmimo aspektu taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės, vertintini tikrieji šalių ketinimai, kaip jie nurodyti sutarties sąlygose, taip pat atsižvelgiama į visą sutarties kontekstą. Sprendžiant dėl numanomos rizikos prisiėmimo taip pat atsižvelgtina į sutarties rūšį, tikslus, tikrąją šalių valią, jų statusą, patirtį, ankstesnę komercinę praktiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad Sutartyse šalys tiesiogiai nesulygo dėl ekonominės krizės padarinių rizikos prisiėmimo. Dėl to teismai, šalims ginčijantis dėl nurodytos rizikos prisiėmimo fakto, turėjo įvertinti ir nustatyti, ar kasatorių rizikos prisiėmimas yra numanomas iš Sutarčių turinio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų motyvus, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, reikšmingą CK 6.204 straipsnio taikymui, kad išimtinai vien tik kasatoriai nebuvo prisiėmę ekonominės krizės padarinių rizikos. Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikius sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nes nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytas netinkamas teisės normų taikymas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintus Atsakingojo skolinimo nuostatus, nes šių nuostatų 2.3 punkte nustatyta, jog jie netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki Nuostatų įsigaliojimo, o atsakovo sprendimai suteikti kredito liniją ir pakeisti jos sąlygas buvo priimti 2005–2007 metais.

Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 03-144, kuriuo patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai, 2.3 punkte nustatyta, kad šiuo nutarimu patvirtinti Atsakingojo skolinimo nuostatai netaikomi kreditams, dėl kurių suteikimo sprendimai priimti iki jų įsigaliojimo. Atsižvelgusi į tokį teisinį reglamentavimą bei šiai bylai išspręsti reikšmingų kreditų suteikimo laiką, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatorių argumentą dėl netinkamo nurodytų Atsakingojo skolinimo nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat neteikia pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nes nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytas netinkamas teisės normų taikymas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad priimtas iš esmės teisingas sprendimas, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl, pašalinus argumentacijos netikslumus, jis paliktinas galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo priteisti iš kasatorių jo turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme sumokėjo 1452 Lt. Šios prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų, todėl priteistinos atsakovo naudai iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 29,97 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių, iš V. D. priteisiant 14,99 Lt, o iš L. D. – 14,98 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš ieškovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti atsakovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) iš ieškovės L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,99 Lt (keturiolika litų 99 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Priteisti valstybei iš ieškovės L. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,98 Lt (keturiolika litų 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – priverstinio išieškojimo veiksmų, vykdomų iš V. D. ir L. D. priklausančio ir atsakovui AB DNB bankui įkeisto nekilnojamojo turto: 0,0256 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8/1481 dalių 0,1481 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,2987 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Antanas Simniškis