Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-580/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10778-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 129.7.2; 130.3.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Robertas Vasiliauskas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, išieškotojas akcinė bendrovė „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdymo veiksmų sustabdymą, kai skolininkui, fiziniam asmeniui, bankroto byla iškelta Europos Sąjungos valstybės narės teismo procesiniu sprendimu, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjo (skolininko) A. B. atstovas su skundu kreipėsi į antstolį Robertą Vasiliauską prašydamas: pripažinti neteisėtu ir panaikinti antstolio 2012 m. spalio 1 d. patvarkymą, kuriuo antstolis atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti vykdomąją bylą ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui. Antstolis 2012 m. spalio 31 d. patvarkymu pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė ir vadovaudamasis CPK 510 straipsniu skundą kartu su vykdomąja byla persiuntė Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Pareiškėjo skunde nurodyta, kad Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo laikytina sprendimu dėl pripažinimo, kuris kitoje valstybėje narėje sukelia tokius pat padarinius kaip ir bylą iškėlusioje šalyje. Šiuo atveju Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis turėjo automatiškai įgyti Lietuvos Respublikoje res judicata ir prejudicinę galią, o antstolis, vadovaudamasis CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktu, privalomai sustabdyti vykdomąją bylą. Pareiškėjo teigimu, patvarkymui sustabdyti vykdomąją bylą ir perduoti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui priimti antstoliui nereikia atlikti jokių priverstinio vykdymo veiksmų.

Antstolis 2012 m. spalio 31 d. patvarkymu vykdomojoje byloje atmetė pareiškėjo skundą nurodydamas, kad automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima šių sprendimų priverstinio vykdymo. Sprendimų vykdymui taikomas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselis I reglamentas). Pagal Briuselis I reglamento 38 straipsnį valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje. Paskelbimo vykdytinu procedūra taikoma tik vykdytiniems sprendimams, t. y. tiems teismo sprendimams, kurie gali būti vykdomi priverstinai. Jei šio teismo sprendimo pagrindu gali atsirasti tokių teisinių padarinių, kuriems reikia priverstinio vykdymo, prašyme leisti vykdyti teismo sprendimą iškelti bankroto bylą turi būti konkrečiai nurodomi veiksmai, kuriuos reikėtų atlikti Lietuvos Respublikoje remiantis teismo sprendimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Kroidono apylinkės teismas, iškeldamas skolininkui A. B. bankroto bylą, nenurodė, kokie priverstinio vykdymo veiksmai turėtų būti atlikti vykdant sprendimą Lietuvos Respublikoje. Antstolis taip pat nurodė, kad bankroto byloms ir jų padariniams taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 straipsnio 1 dalis). Dėl to Didžiojoje Britanijoje iškeltos bankroto bylos padariniams CPK taisyklės netaikytinos. Lietuvos nacionalinė teisė, anot antstolio, galėtų būti taikoma, jeigu kitoje valstybėje narėje bankrotą iškėlusio skolininko atžvilgiu Lietuvos teismas iškeltų šalutinę bankroto bylą (Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 2 dalis), tačiau iškelti fizinių asmenų šalutinę bankroto bylą Lietuvoje negalima, nes fizinių asmenų bankroto įstatymas nėra įsigaliojęs. Antstolis nurodo, kad teismo sprendimo dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo priėmimas užsienio valstybėje šiuo atveju neturi įtakos pradėtų vykdymo veiksmų tęstinumui Lietuvoje, kol nėra bankroto bylą iškėlusio teismo nurodymo (sprendimo) atlikti tam tikrus veiksmus, kuris, be to, įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti pripažintas vykdytinu Lietuvos Respublikoje. Antstolio teigimu, jis neprivalo sustabdyti vykdymo veiksmų ir siųsti vykdomojo dokumento užsienio valstybės teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad ES valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką. ES valstybės narės teismo sprendimo iškelti bankroto bylą ir teismo sprendimų iškeltoje bankroto byloje pripažinimas ir vykdymas kitoje ES valstybėje narėje reglamentuojamas 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentu Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. 2000 gruodžio 22 d. ES Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – Briuselis I reglamentas) šiuo atveju galėtų būti taikomas tik subsidiariai, t. y. tiek, kiek klausimų dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nereglamentuoja Reglamentas. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kuris yra specialiai skirtas bankroto byloje priimtų teismo sprendimų pripažinimui bei leidimui vykdyti, 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir patį teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 25 straipsnyje nurodyta, kad teismo sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas be tolesnių formalumų. Tačiau automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima šių sprendimų priverstinio vykdymo, todėl Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiti su bankroto byla susiję teismo sprendimai vykdomi pagal Briuselis I reglamentą. Reglamentas dėl bankroto bylų nenumato, kad teismo sprendimai dėl bankroto bylos iškėlimo būtų vykdomi pagal Briuselis I reglamentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad toks teismo sprendimas yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl nevykdytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ prašymą (pareiškimą), bylos Nr. 3K-7-118/2007). Spręsti dėl vykdymo taikant Briuselis I reglamentą reikėtų tik tuo atveju, jei kartu su bankroto bylos iškėlimu būtų priimtas ir priverstinio vykdymo reikalaujantis sprendimas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju Kroidono apylinkės teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui A. B. yra konstatuojamojo pobūdžio ir negali būti priverstinai vykdomas. Tik tuomet, kai pagrindinę bankroto bylą nagrinėjantis teismas priims vykdymo reikalaujančius su bankroto bylos eiga ir užbaigimu susijusius sprendimus, suinteresuoti asmenys turės kreiptis į pripažįstančios valstybės narės (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos) teismą dėl leidimo vykdyti išdavimo pagal Briuselis I reglamentą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą, 2013 m. vasario 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis yra teismo sprendimas Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto 16 straipsnio prasme ir Lietuvos Respublikoje turi būti pripažintas automatiškai, tačiau automatinio sprendimų bankroto bylose pripažinimo principas neapima šių sprendimų priverstinio vykdymo. Sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas sprendimu dėl pripažinimo, kuris kitoje valstybėje narėje sukelia tokius pat padarinius kaip ir bylą iškėlusioje šalyje. Jei šio teismo sprendimo pagrindu gali atsirasti tokių teisinių padarinių, kuriems reikia priverstinio vykdymo, prašyme leisti vykdyti teismo sprendimą iškelti bankroto bylą turi būti konkrečiai nurodomi veiksmai, kuriuos reikėtų atlikti Lietuvos Respublikoje remiantis teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos Valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ prašymą (pareiškimą), bylos Nr. 3K-7-118/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. prašymą, bylos Nr. 3K-3-151/2012). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis (įsakymas) yra būtent konstatuojamojo pobūdžio ir negali būti priverstinai vykdoma. Be to, pareiškėjui Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo iškelta bankroto byla negali daryti įtakos priverstinio vykdymo veiksmams, kurie yra atliekami Lietuvoje pagal CPK VI dalies nuostatas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu pareiškėjas (skolininkas) A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti skolininko A. B. skundą dėl antstolio veiksmų ir pripažinti neteisėtu bei panaikinti antstolio 2012 m. spalio 1 d. patvarkymą, kuriuo antstolis Robertas Vasiliauskas atsisakė tenkinti skolininko prašymą sustabdyti vykdomąją bylą ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatoriaus teigimu, CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte imperatyviai nurodyta, kad, iškėlus skolininkui bankroto bylą, vykdomoji byla sustabdoma ir vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui. 2000 m. gegužės 29 d. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnyje nustatyta teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo automatinio pripažinimo tvarka, todėl ir Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis (įsakymas) turi būti pripažįstama nedelsiant.

Kasatorius nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką automatinio sprendimo bankroto bylose pripažinimas neapima tik šių sprendimo priverstinio vykdymo. Tokio vykdymo priemonės yra išsamiai aptartos CPK 624 straipsnyje. Patvarkymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo bei vykdomojo dokumento perdavimas bankroto bylą iškėlusiam teismui nereikalauja antstolių atlikti jokių priverstinio vykdymo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartis (įsakymas) nėra priverstinai vykdytina ir laikytina nutartimi dėl pripažinimo, automatiškai įgyjančia Lietuvoje res judicata ir prejudicinę galią. CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenurodyta jokių išimčių dėl teismų jurisdikcijos, todėl antstolis, gavęs Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį (įsakymą) dėl bankroto bylos iškėlimo, privalėjo sustabdyti vykdomąją bylą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis Robertas Vasiliauskas prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartyje (įsakyme) nenurodyta, kokie vykdymo veiksmai turėtų būti atlikti vykdant šį sprendimą Lietuvoje. Tam, kad šio teismo sprendimo pagrindu atsirastų tam tikri priverstinio vykdymo reikalingi teisiniai padariniai, teismo sprendime turi būti konkrečiai įvardyti vykdytini veiksmai ir šis teismo sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu Briuselis I reglamento nustatyta tvarka.

Pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bankroto byloms ir jų padariniams taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė. Nagrinėjamoje byloje Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartyje (įsakyme) nenurodyta, kokius padarinius toje valstybėje sukelia bankroto bylos iškėlimas. Patenkinus skundą ir atlikus skolininko prašomus veiksmus, liktų neaišku, kokia yra skolininko areštuoto turto (lėšų) padėtis, kaip turėtų būti pasielgta su išieškotomis lėšomis, kur jos turėtų būti saugomos, ir pan.

Suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą nurodydamas, kad:

Didžiosios Britanijos Kroidono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartyje (įsakyme) nenurodyti jokie privalomi teisiniai veiksmai, kurie turėtų būti atlikti.

CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta norma dėl vykdymo bylos sustabdymo susieta su specialiu įmonių bankroto reglamentavimu (Įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi), todėl netaikytina pareiškėjui, kuriam bankroto byla iškelta kaip fiziniam asmeniui dar tuo metu, kai Lietuvoje nebuvo reglamentuotas fizinio asmens bankrotas ir jo iškėlimo teisiniai padariniai.

Bankroto byloms ir jų padariniams pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė, todėl pareiškėjas nepagrįstai prašo taikyti CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris taikytinas tik Lietuvoje iškeltoms bankroto byloms.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokius teisinius padarinius sukelia bankroto bylos iškėlimas pagal Didžiosios Britanijos teisę, tačiau net ir tuo atveju, jei Didžiosios Britanijos teisė nustatytų privalomą vykdomųjų bylų sustabdymą, tokie teisiniai padariniai savaime nebūtų vykdytini Lietuvoje. Leidimas vykdyti atitinkamą teismo sprendimą turėtų būti išduotas Briuselis I reglamento nustatyta tvarka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankroto bylos, iškeltos užsienio valstybėje, teisinių padarinių nacionaliniam priverstinio vykdymo procesui

Tiek bankroto procese, tiek priverstinio vykdymo procese gali būti patenkinti kreditorių turtiniai reikalavimai iš skolininko turto. Pagrindinis šių dviejų procesų skirtumas yra tas, kad įprasta tvarka atliekamas priverstinis vykdymas yra individualus, o esant bankroto procesui vyrauja visuotinio vykdymo principas, kai išieškoma iš viso skolininko turto visiems be išimties kreditoriams, tiek turintiems teismo ar kitos institucijos išduotą vykdomąjį dokumentą, tiek jo neturintiems. Taigi bankroto bylos skolininkui iškėlimas neginčijamai sukelia tam tikrus teisinius padarinius ir individualiam vykdymo procesui. Lietuvoje iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo pagal bylą CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi būti privalomai sustabdoma vykdomoji byla ir vykdomieji veiksmai, o vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, t. y. vienoje byloje siekiama sujungti visus kreditorių reikalavimus ir visą skolininko turtą. Tokiu atveju kreditorius netenka teisės pasirinkti, iš kokio skolininko turto pirmiausia vykdyti išieškojimą, kaip kad yra priverstinio vykdymo procese.

Situacijos, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o jo turtas ir (arba) kreditoriai yra daugiau nei vienos valstybės teritorijoje, visų pirma įpareigoja atsakyti į šiuos klausimus: ar bankroto bylos iškėlimas ir su tuo susiję teisiniai padariniai apsiriboja valstybės, kurios teismas iškėlė bankroto bylą, teritorija, ar įgyja universalų pobūdį; kokius teisinius padarinius bankroto bylos iškėlimas gali sukelti kitoje valstybėje ir kurios valstybės teisė taikytina.

ES valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, kuris įtvirtina bankroto bylų universalumą, t. y. kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui vienoje valstybėje narėje apima ir kitose valstybėse narėse esantį skolininko turtą ir kreditorius, išskyrus tam tikras Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nustatytas išimtis dėl šalutinės bankroto bylos. Bankroto procedūrų universalumą įtvirtina Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnis, kuriame nustatytas automatinio sprendimų pripažinimo kitose valstybėse narėse principas, 18 straipsnis, kuriame aptariami pagrindinėje bankroto byloje paskirto likvidatoriaus įgaliojimai, galimi įgyvendintini ne tik valstybėje, kurioje jis paskirtas, bet ir kitose valstybėse narėse. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalį jurisdikciją iškelti bankroto bylą turi tos valstybės narės teismai, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, o 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paprastai bankroto byloms ir jų padariniams yra taikomas valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, kokius teisinius padarinius sukelia bankroto bylos iškėlimas vienoje valstybėje narėje priverstiniam vykdymo procesui vykdomam kitoje valstybėje narėje; ar antstolis, vykdantis priverstinį išieškojimą, turi sustabdyti vykdymo veiksmus esant iškeltai bankroto bylai; ar vykdymo veiksmų sustabdymas yra priverstinio vykdymo priemonė, kuriai reikalingas atskiras procesinis sprendimas, pripažintinas ne automatiškai, kaip tai numato Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnio 1 dalis, o taikant Briuselis I reglamento nustatytas procedūras. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo sprendimo iškelti bankroto bylą automatinis pripažinimas yra preziumuojamas, o kiti teismo, priėmusios sprendimą iškelti bankroto bylą, sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkių susitarimai vykdomi pagal Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 25 straipsnis).

Kaip nustatyta byloje, antstolis vykdo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį dėl 1 296 682,10 Lt skolos, likusios iš varžytynių pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, išieškojimo iš kasatoriaus A. B. išieškotojo AB „Swedbank“ naudai bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2011 m. spalio 11 d. sprendimą dėl 55 494,52 Lt skolos išieškojimo valstybės naudai. Vykdymo metu antstoliui buvo pateiktas Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Kroidono apylinkės teismo sprendimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Skolininkas prašė šio sprendimo pagrindu sustabdyti vykdymo veiksmus ir vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla yra iškelta ES valstybėje narėje, o dalis skolininko turto ir kreditorių yra Lietuvoje, šiai bylai taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 16 straipsnio 1 dalį Kroidono apylinkės teismo sprendimas yra automatiškai pripažįstamas Lietuvoje, o pagal 4 straipsnio 1 dalį bankroto bylai ir jos padariniams taikoma Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, t. y. valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė.

Vienas pagrindinių Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų tikslų – kreditorių lygiateisiškumo užtikrinimas, nesvarbu, ar jų kilmės valstybė yra ta pati, kurioje iškelta bankroto byla, ar kita ES valstybė narė. Kreditorių lygiateisiškumo principas įtvirtintas Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų preambulės 21 punkte, taip pat 20 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kreditorius, kuris, iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, bet kokiomis priemonėmis, ypač priverstinio vykdymo būdu pasiekia, kad būtų visiškai ar iš dalies patenkintas jo reikalavimas, nukreiptas į kitos valstybės narės teritorijoje esantį skolininko turtą, grąžina likvidatoriui tai, ką yra gavęs, kaip numatyta 5 ir 7 straipsniuose, t. y. po pagrindinės bankroto bylos iškėlimo atliktos individualaus išieškojimo priemonės yra neteisėtos, o gautas turtas turi būti grąžintas likvidatoriui, kad jį būtų galima panaudoti visų kreditorių reikalavimams tenkinti. Reglamento 32 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno kreditoriaus teisė pateikti reikalavimą pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje.

Šie bankroto bylos iškėlimo teisiniai padariniai taikomi automatiškai, nereikalaujant papildomo teismo sprendimo pripažinimo. Taigi nagrinėjamoje byloje, skolininkui iškėlus bankroto bylą Didžiojoje Britanijoje, negali būti atliekamos jokios individualaus išieškojimo procedūros jokioje kitoje valstybėje narėje, taip pat ir Lietuvoje. Tą patį nustato ir Didžiosios Britanijos 1986 m. Bankroto akto 285 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta, kad po bankroto bylos iškėlimo nė vienas asmuo, kuris yra kreditorius bankroto procese dėl skolininko turto, neturi teisės naudotis priemonėmis, nukreiptomis į skolininko turtą, ir pradėti bet kokius veiksmus ar teisines procedūras prieš bankrutavusį asmenį, nebent yra gautas teismo leidimas. Draudimas vykdyti individualius išieškojimo veiksmus po bankroto bylos iškėlimo iš esmės atitinka CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo. Atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens AB „Swedbank“ argumentai, kad ši CPK nuostata netaikoma fizinio asmens bankroto atvejams ir kad skundžiamų veiksmų atlikimo metu užsienio teismo sprendimas dėl bankroto negali sukelti jokių teisinių padarinių Lietuvoje, nes tuo metu fizinio asmens bankrotas ir jo iškėlimo padariniai nebuvo reglamentuoti Lietuvoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK nenustatyti 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo apribojimai, todėl ši nuostata taikytina tiek fizinio asmens, tiek įmonės bankroto atveju. Pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų teismo sprendimų automatinio pripažinimo taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą (Reglamento 16 straipsnio 1 dalis), t. y. nė viena valstybė nepažeidžia reglamento nuostatų, jei nenumato tam tikrų teisės subjektų bankroto galimybės, tačiau tai nereiškia, kad vienoje valstybėje narėje iškeltos bankroto bylos padariniai nėra taikomi ir kitoje valstybėje narėje remiantis tuo, kad joje tokiam asmeniui nenumatyta bankroto galimybė. Atmestini kaip nepagrįsti ir žemesnės instancijos teismų argumentai, kad vykdymo veiksmų sustabdymas yra priverstinio vykdymo priemonė, todėl ji turi būti konkrečiai nustatyta valstybės narės teismo, iškėlusio bankroto bylą, sprendime ir leista vykdyti vadovaujantis Briuselis I reglamento nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudimas iškėlus bankroto bylą vykdyti individualų išieškojimą nėra priverstinio vykdymo priemonė, o priešingai – ribojanti priverstinio vykdymo veiksmus. Šis draudimas nustatytas Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų, todėl turi būti tiesiogiai taikomas, nereikalaujant atlikti papildomų teismo sprendimo pripažinimo veiksmų.

Iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Tam, kad užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su juo susijusius padarinius (Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 40 straipsnis). Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 39 straipsnyje nustatyta privaloma rašytinė forma kreditorių reikalavimams pareikšti, o 42 straipsnio 2 dalyje – reikalavimai dėl kalbos, kuria turi būti surašytas kreditoriaus reikalavimas. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimus kiekvienoje tiek pagrindinėje, tiek šalutinėje byloje gali pareikšti ne tik patys kreditoriai, bet už juos tai gali padaryti ir likvidatoriai. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 2 straipsnyje pateikta likvidatoriaus apibrėžtis – tai bet kuris asmuo ar institucija, kurių funkcija yra administruoti arba likviduoti turtą, į kurį iš skolininko atimtos teisės, arba kontroliuoti skolininko reikalų administravimą. Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 4 straipsnio 2 dalies h punkte nustatyta, kad taisyklės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą, nustatomos pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę, tačiau tai nedaro įtakos Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 32 ir 39 straipsniuose tiesiogiai numatytoms kreditorių teisėms pateikti reikalavimus pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje antstolis, įgyvendindamas Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatas dėl draudimo vykdyti bet kokius individualaus išieškojimo veiksmus po bankroto bylos skolininkui iškėlimo, turi sustabdyti A. B. vykdomąją bylą. O visi bankrutuojančio asmens A. B. kreditoriai turi teisę pateikti reikalavimus Kroidono apylinkės teisme iškeltoje šio fizinio asmens bankroto byloje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatas, todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 38,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus pareiškėjo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš antstolio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti antstolio 2012 m. spalio 1 d. patvarkymą, kuriuo antstolis Robertas Vasiliauskas atsisakė tenkinti skolininko A. B. prašymą sustabdyti vykdomąją bylą ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui.

Priteisti iš antstolio Roberto Vasiliausko (asmens kodas duomenys neskelbtini) 38,09 Lt (trisdešimt aštuonis litus 9 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė