Administracinė byla Nr. eA-38-438/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01616-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12 „Dėl išbraukimo iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V4-12 (nurodyta data 2016 m. kovo 9 d. laikytina rašymo apsirikimu, kadangi skundžiamo įsakymo data yra 2016 m. kovo 8 d.) (toliau – ir Įsakymas) nuspręsta K. B. išbraukti iš Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) (Sąrašo eil. Nr. R-FA06). Įsakymas grindžiamas 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimo panaikinimo“. 2016 m. kovo 9 d. Įsakymas grindžiamas aplinkybėmis, kad pagal gautus duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo pareiškėjas yra pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį, ir K. B. neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
3. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimo procedūrą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. sausio 25 d. įsakymu patvirtintomis Bankroto administratoriaus pažymėjimo ir bankroto administratoriaus padėjėjo pažymėjimo išdavimo ir įmonių bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25 punktu, pažymėjo, kad Įsakymas turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per tris dienas nuo informacijos apie nepriekaištingos reputacijos sąlygos neatitikimą gavimo. Aplinkybė, kad K. B. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, numatytą BK straipsnio 2 dalyje atsakovui paaiškėjo dar 2013 m. gruodžio 16 d., gavus 2013 m. gruodžio 12 d. duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo. Todėl Įsakymas priimtas pažeidžiant Taisyklių 25 punkto reikalavimus, o Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama skundžiamą Įsakymą, viršijo jai suteiktus įgaliojimus.
4. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas kildinamas tik asmeniui, siekiančiam būti restruktūrizavimo administratoriumi. Pareiškėjas restruktūrizavimo administratoriumi tapo dar 2008 m. liepos 8 d., t. y. tapdamas restruktūrizavimo administratoriumi nebuvo teistas už jokią nusikalstamą veiką ir buvo nepriekaištingos reputacijos. Pažymėjo, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos įsiteisėjo 2010 m. spalio 29 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTAxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-101/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-101/2010">1A-101/2010</a>. ĮRĮ redakcijoje, galiojusi nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., nebuvo reikalavimo restruktūrizavimo administratoriams būti nepriekaištingos reputacijos. Pažymėjo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjui panaikino teistumą net nepraėjus visam teistumo galiojimo terminui. Taigi pareiškėjas negali būti laikomas teistu už sunkų ar apysunkį nusikaltimą ir negali būti taikomos teistumo pasekmės esant teistumui išnykus.
5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad sprendimo dėl pareiškėjo turėto restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. teismo sprendimu. ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalyje vienareikšmiškai nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Tarnyba) išbraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis iš sąrašo, kai panaikinamas fizinio asmens restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo K. B. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjas išbrauktas iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V-75 „Dėl K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimo panaikinimo“ buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjo K. B. restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b galiojimą, nes pareiškėjas pagal gautus duomenis iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį, t. y. padaręs sunkų nusikaltimą, jis neatitinka Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo būti nepriekaištingos reputacijos. 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS00NjE1LTMzMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-4615-331/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-4615-331/2015">I-4615-331/2015</a>, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą dėl 2014-08-07 įsakymo Nr. V-75.
10. Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 9 d. Įsakymu Nr. V4-12 nuspręsta K. B. išbraukti iš Asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas.
11. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, kad skundžiamą Įsakymą priėmė kompetentingas subjektas, tarp šalių nėra.
12. Teismas, atsižvelgdamas į ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalies 2 punktą, konstatavo, kad esant įsiteisėjusiam 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymui Nr. V-75, kurio pagrindu buvo panaikintas pareiškėjo Pažymėjimas, jis privalo būti išbrauktas iš Sąrašo, o Tarnyba neturi diskrecijos teisės šios procedūros netaikyti ir nepriimti ginčijamo Įsakymo.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad jo išbraukimas iš Sąrašo neproporcingas, nebūtinas ir diskriminuojantis, lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių piliečiais, kurie veikia neįsisteigę Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, jog pagal ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalies 3 punktą, kai fizinis asmuo, teikiantis įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas laikinai arba įsisteigęs Lietuvos Respublikoje, netenka pagal kitos valstybės narės ar Šveicarijos Konfederacijos teisės aktus įgytos teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas arba kai juridinis asmuo, teikiantis įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas laikinai, pagal kitos valstybės narės teisės aktus netenka įgytos teisės teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, yra išbraukiami iš Sąrašo. Ši nuostata reiškia, kad asmeniui netekus teisės užsiimti restruktūrizavimo paslaugomis pagal be kurios valstybės narės teisės aktus, jis bus išbrauktas iš Sąrašo. Minėtoje teisės normoje nereglamentuojama, kokius reikalavimus turi atitikti valstybių narių fiziniai asmenys, teikiantys įmonių restruktūrizavimo paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas yra diskriminuojamas kitų valstybių narių fizinių asmenų, teikiančių restruktūrizavimo paslaugas, atžvilgiu.
14. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzEtNzU2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-471-756/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-471-756/2016">A-471-756/2016</a>, padarė išvadą, kad pagal ĮRĮ yra negalima situacija, jog restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiantis asmuo, praradęs nepriekaištingą reputaciją dėl jo nuteisimo už sunkų nusikaltimą, toliau galėtų vykdyti restruktūrizavimo administravimo funkcijas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo išbraukimas iš Sąrašo yra neginčytinai netektos teisės vykdyti restruktūrizavimo administravimo paslaugas pasekmė ir teismui abejonių dėl jos proporcingumo ir būtinumo nekyla, todėl skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgalioto viešojo administravimo subjekto, pagrįstas objektyviais duomenimis, motyvuotas, jame nurodyta apskundimo tvarka, taigi Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
III.
15. Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (teisinės valstybės principą, Konstitucijos 7, 29, 31, 46 ir 48 straipsnius); 2) kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) su prašymu pateikti konsultacinę išvadą, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis neprieštarauja (nepažeidžia) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 ir 14 straipsniuose ar kituose straipsniuose bei jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis nepažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB 2006 m. gruodžio 12 d.,,Dėl paslaugų vidaus rinkoje“ (toliau – ir Direktyva) 16 straipsnio ir laisvo paslaugų judėjimo principui; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus (toliau – ir Departamentas) 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 ir Tarnybos 2016 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. V4-12.
16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai neturi vykdyti teisingumo. Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas, aiškindamas ĮRĮ 15 straipsnio 5 dalį, 19 straipsnio 5 dalį, kartu su 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatomis, kaip draudžiančias asmenims, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą ir esant šiam pagrindui šiuo pagrindu besąlygiškai asmenį išbraukiant iš administratorių sąrašo, pažeidė Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą laisvės užsiimti ūkine veikla principą, taip pat ir lygybės prieš įstatymą principą.
17. Pareiškėjas pabrėžia, kad ĮRĮ nedraudžia kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, Lietuvoje užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą ir apskritai nenustoto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Todėl IRĮ diskriminuoja Lietuvos Respublikos piliečius prieš kitų valstybių narių piliečius, kadangi jiems toks draudimas nenustatytas, be to, yra pažeidžiamas Konstitucijos 26 straipsnyje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą principas.
18. Pareiškėjas teigia, kad minėtas ĮRĮ aiškinimas ir taikymas neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB 2006 m. gruodžio 12 d.,,Dėl paslaugų vidaus rinkoje“ nuostatų. Direktyvos 16 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės savo teritorijoje neapriboja teisės teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymo jokiais reikalavimais, kuriais būtų pažeidžiami nediskriminavimo, būtinybės ir proporcingumo principai. Be to, teismai, aiškindami ĮRĮ nuostatas, nukrypo nuo EŽTT praktikos (t. y. EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimo Paksas prieš Lietuvą (Nr. 34932/04)).
19. Pareiškėjas vertina, kad apie tai, jog pareiškėjas pripažintas kaltu padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, atsakovui paaiškėjo dar 2013 m. gruodžio 16 d., gavus 2013 m. gruodžio 12 d. duomenis iš Itariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo. Todėl skundžiami įsakymai yra priimti pažeidžiant Taisyklių 25 punkto reikalavimus, taip pat priimti pažeidžiant nepiktnaudžiavimo valdžia principą, viršijus atsakovui suteiktus įgaliojimus.
20. Pareiškėjas pažymi, kad jis restruktūrizavimo administratoriumi tapo dar 2008 m. liepos 8 d., t. y. jis įvykdė ĮRĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą – tapdamas restruktūrizavimo administratoriumi, nebuvo teistas apskritai už jokią nusikalstamą veiką ir buvo nepriekaištingos reputacijos. Naujesnė ĮRĮ redakcija, sugriežtinanti reikalavimus restruktūrizavimo administratoriams, negali būti taikoma atgal pareiškėjo atžvilgiu, kadangi ji pasunkina administratoriaus padėtį. Akcentuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjui panaikino teistumą net nepraėjus visam teistumo galiojimo terminui, taigi šiuo metu pareiškėjas negali būti laikomas teistu už sunkų ar apysunkį nusikaltimą ir jam negali būti taikomos teistumo pasekmės esant teistumui išnykus.
21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nuolatinis ir negrįžtamas draudimas pareiškėjui eiti bankroto administratoriaus pareigas nėra suderinamas su Konvencijos 8 ir 14 straipsniais, todėl prašo kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis neprieštarauja (nepažeidžia) Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose ar kituose straipsniuose bei jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 19 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, motyvuodamas aplinkybėmis, kad teismas, aiškindamas ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 19 straipsnio 5 dalies nuostatas, kaip draudžiančias asmenims, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, užsiimti nemokumo administratorių veikla visą likusį gyvenimą ir dėl to „automatiškai“ išbraukiami iš restruktūrizavimo administratorių sąrašo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (t. y. teisinės valstybės principą, Konstitucijos 7, 29, 31, 46 ir 48 str.).
22. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
23. Atsakovo nuomone, pareiškėjas iš esmės nepateikė nei vieno argumento, susijusio su Tarnybos 2016 m. kovo 9 d. Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu, o tik kvestionuoja Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
24. Atsakovas nurodo, kad Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. priimto sprendimo dėl pareiškėjo turėto restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimu. Pažymi, kad ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Tarnyba) išbraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodytus asmenis iš Sąrašo, kai panaikinamas fizinio asmens restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas.
25. Pareiškėjas K. B. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo pridėti prie bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODY5LTI2MS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-869-261/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-869-261/2018">eA-869-261/2018</a> ir kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis neprieštarauja (nepažeidžia) Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose ar kituose straipsniuose bei jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių.
26. Pareiškėjas pažymi, kad tuo pačiu faktiniu pagrindu Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V4-8 K. B. buvo panaikintas išduoto bankroto administratoriaus pažymėjimo Nr. 119c galiojimas ir 2016 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V4-9 K. B. buvo išbrauktas iš Sąrašo (Sąrašo eil. Nr. B-FA023). Ginčo šalys 2018 m. vasario 18 d. sudarė taikos sutartį, kurią LVAT patvirtino 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODY5LTI2MS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-869-261/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-869-261/2018">eA-869-261/2018</a>. Šioje administracinėje byloje ir minėtoje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODY5LTI2MS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-869-261/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-869-261/2018">eA-869-261/2018</a> aplinkybės yra analogiškos, be to, dalyvauja tos pačios šalys, ginčijami sprendimai priimti remiantis tuo pačiu faktiniu pagrindu, todėl, pareiškėjo vertinimu, šis ginčas spręstinas analogiškai, t. y. naikinant sprendimus, kuriais pareiškėjui panaikinta galimybė teikti restruktūrizavimo administravimo paslaugas. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą, be to, ĮRĮ nedraudžia kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, Lietuvoje užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla visą likusį gyvenimą ir apskritai nenustato nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, aiškindamas ĮRĮ nuostatas, nukrypo nuo EŽTT praktikos. Pažymi, kad dėl nurodytų teisinio reguliavimo pažeidimų, pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 16 d. pateikė EŽTT pateikė peticiją, kuri buvo priimta 2017 m. rugsėjo 13 d. (Peticijos numeris 48460/16). Pareiškėjas kreipėsi su siūlymu ginčą spręsti taikiai, tačiau atsakymo negavo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas yra nagrinėjamas ir EŽTT, pakartotinai teismo prašo kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą, ar ĮRĮ 16 straipsnio 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis neprieštarauja (nepažeidžia) Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose ar kituose straipsniuose bei jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių.
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2016 m. kovo 8 d. priimto įsakymo Nr. V4-12, kuriuo pareiškėjas išbrauktas iš asmenų, teikiančių įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas, sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, padaręs išvadą, kad pareiškėjo išbraukimas iš Sąrašo yra neginčytinai netektos teisės vykdyti restruktūrizavimo administravimo paslaugas pasekmė ir teismui abejonių dėl jos proporcingumo ir būtinumo nekyla, todėl skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
29. Pareiškėjas su skundžiamu teismo sprendimu nesutinka, motyvuodamas aplinkybėmis, kad teismas ir atsakovas, neribotai drausdami pareiškėjui eiti restruktūrizavimo administratoriaus pareigas, taikė ĮRĮ nuostatas, pažeidžiančias Direktyvos 16 straipsnį, Konvencijos 8 ir 14 straipsnius, pažeidė Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą laisvės užsiimti ūkine veikla principą, taip pat Konstitucijos 26 straipsnyje nurodytą lygybės prieš įstatymą principą, pažymėdamas, jog ĮRĮ nedraudžia kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams, kurie buvo nuteisti ir kurių teistumas išnykęs, Lietuvoje užsiimti restruktūrizavimo administratorių veikla ir apskritai nenustoto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Pareiškėjas taip pat vertina, kad skundžiamas Įsakymas yra priimtas pažeidžiant Taisyklių 25 punkto reikalavimus ir nepiktnaudžiavimo valdžia principą bei viršijus atsakovui suteiktus įgaliojimus. Taip pat pareiškėjas teikia procesinio pobūdžio prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą, EŽTT ir ESTT.
30. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
31. Ginčijamas Įsakymas yra priimtas ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Įsakyme taip pat nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgus į tai, kad įsiteisėjo Departamento 2014 rugpjūčio 7 d. įsakymas Nr. V-75, kuriuo panaikintas išduoto restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3b galiojimas (I t., e. b. l. 11).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, kelia naują reikalavimą – panaikinti ir Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75, kurio pagrįstumas ir teisėtumas jau yra patikrintas teismine tvarka (žr. LVAT 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzEtNzU2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-471-756/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-471-756/2016">A-471-756/2016</a>), o LVAT 2016 m. spalio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-632-520/2016 yra konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo pakartotinį reikalavimą panaikinti Departamento direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo vėl pareikštas reikalavimas panaikinti Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. V-75 šioje apeliacinėje byloje nėra vertinamas ir plačiau dėl to nepasisakytina.
33. Primintina, kad Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į Sąrašą įrašomi asmenys, turintys teisę teikti įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Asmuo, išbrauktas iš Sąrašo, negali atlikti įmonių restruktūrizavimo procedūrų (ĮRĮ 15 str. 5 d.). Sprendimą dėl įmonių restruktūrizavimo paslaugas teikiančių asmenų išbraukimo iš Sąrašo priima Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija prižiūrinti restruktūrizavimo administratoriaus veiklą Taisyklių nustatyta tvarka (ĮRĮ 15 str. 3 d., 19 str. 5 d.).
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalį, fizinis asmuo išbraukiamas iš Sąrašo, kai panaikinamas jam išduotas restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo galiojimas.
35. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta ir nekvestionuotina, kad 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. V-75, kuris yra įsiteisėjęs ir galiojantis, pagrindu buvo panaikintas pareiškėjo restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo Nr. 3B galiojimas. Pažymėtina, kad LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzEtNzU2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-471-756/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-471-756/2016">A-471-756/2016</a> įsiteisėjusia teismo nutartimi yra konstatuota, kad iš nuosprendžių dėl pareiškėjo turinio matyti, kad K. B. buvo nuteistas už tai, jog būdamas likviduojamos UAB,,Klaipėdos Hekos prekyba“ likvidacinės komisijos pirmininku, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą todėl jo argumentas, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas, nėra susijusi su restruktūrizavimo administratoriaus veikla, atmestas kaip nepagrįstas. Todėl šiuo konkrečiu atveju vadovaujantis aktualiu ir galiojančiu teisiniu reguliavimu, t. y. ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalimi, atsakovas (Tarnyba) privalėjo išbraukti pareiškėją iš Sąrašo. Toks sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstas, visiškai proporcingas ir teisingas. Priešingas sprendimas lemtų tik formalų pareiškėjo buvimą Sąraše, be to, tokia situacija prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Tarnyba tokiu atveju, kai yra panaikintas administratoriaus pažymėjimo galiojimas, neturi diskrecijos teisės šios (išbraukimo iš Sąrašo) procedūros netaikyti ir nepriimti atitinkamo įsakymo išbraukti asmenį iš Sąrašo.
36. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
37. Taigi akcentuota, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Šiuo atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį bei taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 19 straipsnio 5 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (t. y. teisinės valstybės principui, Konstitucijos 7, 29, 31, 46 ir 48 straipsniams) turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Įvertinusi tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teisėjų kolegija neįžvelgia pareiškėjo nurodytų ĮRĮ nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl konstitucingumo abejonių iš esmės yra susiję su administracinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS00NjE1LTMzMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-4615-331/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-4615-331/2015">I-4615-331/2015</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00NzEtNzU2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-471-756/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-471-756/2016">A-471-756/2016</a> jau ginčyto Departamento 2014 m. rugpjūčio 7 d. priimto įsakymo Nr. V-75 teisėtumu ir pagrįstumu; minėtose bylose pareiškėjas taip pat prašė teismų kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau pareiškėjui buvo išaiškinta, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismams pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis nepažeidžia Direktyvos 16 straipsnio ir laisvo paslaugų judėjimo principui. Pažymėtina, kad bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Cilfit ir kt. C-283/81, 13–16 ir 21 p.). Pastebėtina, kad vien faktinė aplinkybė, jog ginčo šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus Europos Sąjungos teisės turinys, ir, atitinkamai, kad yra pagrindas kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-48/2011; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDEyLTYwMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1412-602/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1412-602/2016">A-1412-602/2016</a>). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos taikytinų teisės aktų nuostatų taikymo šioje nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra tai, ar atsakovas tinkamai taikė ĮRĮ 19 straipsnio 5 dalį – tai nacionalinės teisės tinkamo taikymo klausimas. Konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje. Dėl nurodytų aplinkybių taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 19 straipsnio 5 dalies atitikties Konvencijos 8 ir 14 straipsniams, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į EŽTT su prašymu pateikti konsultacinę išvadą, ar ĮRĮ 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 19 straipsnio 5 dalis neprieštarauja (nepažeidžia) Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose ar kituose straipsniuose bei jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių atmestinas kaip nepagrįstas.
39. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
40. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (t. y. dėl Taisyklių 25 punkto pažeidimo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir diskriminavimo principų pažeidimo, viršijus atsakovui suteiktus įgaliojimus ir kt.) yra pakartojami iš skundo pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams nurodytais aspektais, jų papildomai nekartoja.
41. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
