Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-213/2008

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.1

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Česlovo Jokūbausko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovui AB „VST“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2007 m. sausio 30 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš AB „VST“ Pirkimų departamento vadovo pareigų neteisėtu; 2) grąžinti dirbti į nurodytas pareigas iki atleidimo buvusiomis sąlygomis; 3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. rugsėjo 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, išskyrus nedarbingumo laikotarpį. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. spalio 15 d. pasirašė darbo sutartį su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ (dabar – AB „VST“) ir 2004 m. lapkričio 2 d. pradėjo dirbti Teisės ir administravimo tarnyboje Pirkimų departamento vadovu. Ieškovo teigimu, 2006 m. rugsėjo 7 d. jį pasikvietė Teisės ir administravimo tarnybos direktorius A. B., pareiškė nepagrįstų priekaištų ir, panaudojęs psichologinį spaudimą, liepė pasirašyti iš anksto parengtus dokumentus išeiti iš darbo. Ieškovo teigimu, paveiktas psichologiškai, ištiktas šoko, jis pasirašė dokumentus jų neskaitęs, o vėliau perskaitęs suprato, kad pasirašė ne tik A. B. parengtą pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, bet ir iš anksto generalinio direktoriaus D. N. pasirašytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį. Ieškovas nurodė, kad maždaug po pusvalandžio nuo dokumentų pasirašymo jis nuėjo į A. B. kabinetą ir informavo, jog atšaukia sutikimą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, tačiau šis atsisakė priimti atsisakymo raštą ir administracijos sekretorei neleido jo registruoti; 2006 m. rugsėjo 8 d. ryte nuvyko į centrinę atsakovo būstinę ir oficialiai užregistravo raštą, kad atšaukia sutikimą nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, taip pat raštą, jog serga. Ieškovas sirgo nuo 2006 m. rugsėjo 7 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. Ieškovo teigimu, jis atleistas iš darbo neteisėtai, nes nenorėjo ir nenori nutraukti darbo santykių, sutikimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pasirašė dėl atsakovo atstovo psichologinio poveikio ir būdamas streso būsenos. Ieškovas taip pat nurodė, kad nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui paduoti, nes šį pateikė nepraėjus vienam mėnesiui nuo tos dienos, kai pasveiko po ligos, o įsakymas dėl atleidimo iš darbo jam nebuvo įteiktas, tačiau jeigu teismas laikytų, jog terminas praleistas, prašė jį atnaujinti, nes šis terminas trumpas, ieškinio negalėjo pateikti dėl ligos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos. Teismo nuomone, ginčo atveju tokiu dokumentu laikytinas 2006 m. rugsėjo 7 d. susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, nes nuo šio momento ieškovas žinojo apie atleidimą iš darbo. Teismas pažymėjo, kad nelogiška dokumentu, su kuriuo pagal DK 297 straipsnį siejama termino kreiptis į teismą pradžia, laikyti įsakymo dėl ieškovo atleidimo iš darbo įteikimo dieną, nes šis įteiktas ieškovui per pirmąjį teismo posėdį 2007 m. kovo 6 d. kartu su kitais atsakovo į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, tai reikštų, jog ieškovas padavė ieškinį 2007 m. sausio 30 d. dar neprasidėjus ieškinio senačiai. Teismas konstatavo, kad ieškovas pateikė ieškinį praleidęs vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindų šį atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad ieškinys gali būti atmestas vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog šalių ginčas kilo iš darbo teisinių santykių, pasisakė ir dėl ginčo esmės. Teismas nustatė, kad pagal 2004 m. spalio 15 d. darbo sutartį ieškovas dirbo atsakovo bendrovėje Pirkimų departamento vadovu; 2006 m. rugsėjo 7 d. atsakovas įteikė ieškovui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu; tą pačią dieną šalys pasirašė susitarimą, kuriame nustatė, kad sutartis nutraukiama nuo 2006 m. spalio 8 d., darbdavys sumokės darbuotojui 27 000 Lt kompensaciją bei piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas; 2006 m. rugsėjo 7 d. generalinis direktorius priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo; 2006 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymu ieškovui sumokėtas atlyginimas; 2006 m. rugsėjo 8 d. bendrovėje užregistruoti trys ieškovo pranešimai dėl susitarimo nutraukti darbo sutartį atšaukimo, kuriuose nurodyta, kad jis neturėjo galimybių susipažinti su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis; atsakovas 2006 m. rugsėjo 15 d. raštu nesutiko atšaukti susitarimo. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį pasirašytas dėl atsakovo atstovo naudotos psichologinės prievartos, ieškovas, pasirašydamas susitarimą, išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau po to pakeitė ją dėl vėliau susiklosčiusių aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra patyręs žmogus, turi du aukštojo išsilavinimo diplomus – mediko ir teisininko, nuo 1997 metų dirbo vadovo darbą, ir turimas išsilavinimas bei patirtis turėjo užtikrinti jo galimybę nepasiduoti emocijoms bei apsaugoti savo teises nuo netinkamo atsakovo elgesio, jeigu toks būtų prieš jį panaudotas. Teismas taip pat nurodė, kad iš ieškovo elgesio pasirašius susitarimą matyti, jog jis sutiko su darbo sutarties nutraukimu, buvo pasirengęs keisti darbą, rūpinosi dėl teisinio darbo stažo, reikalingo tapti advokatu, iš karto padavė dokumentus Lietuvos advokatūrai; kartu su ieškovu buvę bendradarbiai, apklausti kaip liudytojai, nenurodė, jog ieškovas skundėsi dėl neteisingo atleidimo, atrodė sergąs ar paveiktas streso. Teismas nurodė ir tai, kad susitarimas nutraukti darbo sutartį pasirašytas labai palankiomis ieškovui sąlygomis, nustatant didelę išeitinę išmoką: ieškovas dirbo tik dvejus metus, taigi pagal DK 140 straipsnį jam būtų priklausiusi dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o jam išmokėta kompensacija už keturis mėnesius. Teismo nuomone, atsakovo įvardyti ieškovo padaryti darbo drausmės pažeidimai (ieškovas neatvykdavo į darbą, vien per 2006 m. rugpjūčio mėnesį nuvažiavo tarnybiniu automobiliu 13 100 km, t. y. apie 600 km per darbo dieną) buvo pagrindas atleisti ieškovą už darbo drausmės pažeidimus, dėl tokio elgesio ieškovas tikrai galėjo prarasti atsakovo pasitikėjimą, todėl atsakovo įspėjimas, kad ieškovas gali būti atleistas už pažeidimus, buvo pagrįstas ir negali būti laikomas grasinimu ar smurtu. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo atsiimti sutikimą, nes DK 125 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, nenurodyta tokios teisės; DK 127 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta darbuotojo teisė atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, netaikoma, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu. Teismas pažymėjo, kad DK 125 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas sutikimui dėl pasiūlymo nutraukti sutartį šalių susitarimu pareikšti nustatytas pasiūlymą gavusiojo naudai, taigi šis gali pasirinkti, laukti septynias dienas ar pareikšti nuomonę iš karto, gavus pasiūlymą; ginčo atveju pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir susitarimas ieškovui buvo įteikti tą pačią dieną ir šis juos pasirašė. Dėl nurodytų motyvų teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal byloje nustatytus faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, tik pakeičiama dalis sprendimo motyvų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes nepagrįstai šio termino pradžią susiejo su susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris negali būti laikomas DK 297 straipsnio 1 dalyje įvardytu dokumentu, nuo kurio įteikimo skaičiuojamas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą. Tokiu dokumentu gali būti tik darbdavio valią atleisti darbuotoją rodantis dokumentas, t. y. darbdavio įsakymas dėl atleidimo iš darbo, o šis nagrinėjamu atveju įteiktas ieškovui tik per pirmąjį teismo posėdį. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas kreipėsi į teismą nepraleidęs DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo atveju negali būti pagal analogiją taikoma DK 127 straipsnio nuostata, pagal kurią darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. DK aiškiai atskirti darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu bei darbuotojo pareiškimu, nustatytos skirtingos sąlygos, todėl negalima teigti, kad nėra normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, ir reikia taikyti įstatymo analogiją. Kolegija taip pat nurodė, kad apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose su AB,,VST“, nepagrįsti, nes kasacinio teismo išaiškinimai gali būti taikomi tik tose bylose, kurių ratio decidendi sutampa, o ieškovo įvardytų ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi skiriasi. Kolegija pažymėjo, kad nurodytose bylose nustatyta, jog AB,,VST“ buvo darbo sutarties nutraukimo iniciatorė, tačiau nebuvo pateikusi raštiško pasiūlymo nutraukti darbo sutartį, toks pasiūlymas buvo surašytas darbuotojo vardu už darbuotoją, nebuvo susitarta dėl esminio dalyko – darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, taigi iš esmės sutartis nutraukta darbdavio reikalavimu. Kolegija nurodė, kad nagrinėjama byla savo esme yra kitokia: ginčo atveju akivaizdu, kad susitarime išreikšta tikroji ir suderinta šalių valia, tai įrodo bylos duomenys: visi liudytojai parodė, kad ieškovas jautėsi normaliai, neatrodė prislėgtas ar paveiktas streso; faktą, kad vyko normalus derybų procesas, patvirtina ieškovo siųsti elektroniniai laiškai, kuriuose rašyta apie ketinimą keisti darbą; šie laiškai rodo, kad ieškovas aiškiai suvokė situaciją ir kokį dokumentą pasirašė. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas turi du aukštuosius išsilavinimus, tarp jų ir teisinį, dirbo vadovo darbą, taigi turėjo suvokti savo veiksmus ir galimas jų pasekmes. Kolegijos nuomone, ieškovo valiai priimti pasiūlymą nutraukti darbo sutartį turėjo įtakos jo padaryti darbo drausmės pažeidimai – pravaikštos ir nepateisinamas tarnybinio automobilio naudojimas savo reikmėms, be to, palankios darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikšta tikroji suderinta šalių valia, vėlesnis ieškovo valios pakeitimas dėl to, jog jam buvo atsisakyta koreguoti darbo stažo ir pareigų pavadinimo įrašus, yra nesąžiningas, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu atmestas pagrįstai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. L. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 125 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu bylose, kuriose atsakovas – AB „VST“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, kt.). Kasacinio teismo nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikšta tikroji suderinta šalių valia; šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir pasekmes; kai kyla ginčas teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kasacinio teismo pažymėta, kad darbo sutartis negali būti laikoma nutraukta suderinta valia, jeigu viena iš sutarties šalių primeta savo valią kitai šaliai. Ginčo atveju nebuvo suderinta darbo sutarties šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, dokumentus ieškovas pasirašė prieš savo valią, spaudžiamas darbdavio, neturėdamas galimybės realiai įvertinti jų turinio ir galimų pasekmių. Dėl to nurodytas susitarimas yra niekinis, o darbo sutarties nutraukimas pagal DK 125 straipsnį – neteisėtas.

2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos DK 35, 125 straipsnių aiškinimo ir taikymo praktikos kitose darbo bylose. Kasacinio teismo pažymėta, kad darbdavys, t. y. stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, privalo preciziškai spręsti darbuotojo atleidimo iš darbo klausimą ir laikytis įstatymo nustatytų atleidimo iš darbo tvarkos reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007). Ginčo atveju teismai, pažeisdami DK 35, 125 straipsnių reikalavimus, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nebuvo informuotas apie galimybę svarstyti dėl gauto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu septynias dienas ir neturėjo realios galimybės apsvarstyti primesto darbdavio pasiūlymo – pasiūlymas buvo pateiktas ir pasirašytas vienu metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 7 d. ryte. Be to, ieškovas jau po pusvalandžio išreiškė savo valią nenutraukti darbo santykių, pateikdamas darbdaviui pareiškimą, kurį šis atsisakė priimti. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad darbdavys, kaip stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, turi ne tik nepažeisti darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, interesų, bet ir padėti jam įgyvendinti jo teises, kartu užtikrinti darbo teisiniuose santykiuose teisėtumą bei išvengti ginčų teisme. Ginčo atveju atsakovas ne tik nepadėjo ieškovui įgyvendinti jo teisių, bet ir pažeidė šias, neinformuodamas apie galimybę svarstyti pateiktą pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo septynias dienas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 314, 320 straipsnių nuostatas, atsisakė apklausti liudytoją tam, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa ir tikrosios valios nutraukti darbo sutartį susiformavimo aplinkybės.

4. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo valiai nutraukti darbo sutartį susiformuoti turėjo įtakos jo padaryti darbo drausmės pažeidimai. Ieškovui nebuvo skirta jokių drausminių nuobaudų dėl pravaikštų, šios atsirado rengiantis bylai, tabeliuose akivaizdūs taisymai. Be to, ieškovui sumokėtas visas darbo užmokestis, t. y. ir už kaip pravaikštas nurodytas dienas. Argumentai dėl neteisėto tarnybinio automobilio naudojimo taip pat nepagrįsti jokiais bylos duomenimis, be to, nurodytu automobiliu ieškovas naudojosi ne darbo metu su atsakovo sutikimu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nebuvo ieškovo valios nutraukti darbo sutartį ir kad jam atsakovo buvo daromas psichologinis spaudimas. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų pakankamai aišku, kad atsakovas siekia įteisinti darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva ir valia, įformindamas jį apsimestinai kaip darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu.

5. Teismai pažeidė CPK 414 straipsnio nuostatas dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose, nes nesiėmė jokių priemonių tam, kad būtų visapusiškai ištirtos šalių ginčo aplinkybės ir priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas. Teismai rėmėsi tuo, kad ieškovas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, tačiau neįvertino, jog šis įgytas neakivaizdžiai, ieškovas dirbo ne teisinį darbą, todėl neturėjo reikiamos teisinės patirties tam, kad pasinaudotų teisinėmis žiniomis, juolab tokioje netikėtoje situacijoje. Teismai nepagrįstai nurodė, kad darbo sutartis nutraukta ieškovui palankiomis sąlygomis. Sutarties nutraukimas neatitiko ieškovo valios, o susitarimo sąlygos nėra palankesnės už ieškovo teisę dirbti ir gauti darbo užmokestį.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB „VST“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nes tinkamai nustatė ir ištyrė visas bylos faktines aplinkybes (CPK 176, 185 straipsniai). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo valia pasirašant susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo buvo vienaip ar kitaip paveikta atsakovo. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos ir atsižvelgiant į ieškovo valią.

2. Atsakovas, siūlydamas ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nepažeidė DK 125 straipsnyje nustatytų darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlygų ir tvarkos. Atsakovas teismui įvardijo priežastis, kurios lėmė atsakovo iniciatyvą pasiūlyti ieškovui nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytas faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai. Ieškovo darbas reikalavo didelio darbdavio pasitikėjimo, todėl, pradėjus ieškovui netinkamai vykdyti darbo pareigas ir neracionaliai naudoti bendrovės lėšas, atsakovas ėmė nebepasitikėti Pirkimų departamento vadovu ir dėl to 2006 m. rugsėjo 7 d. raštu pasiūlė jam nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Ieškovas tokiam siūlymui neprieštaravo, 2006 m. rugsėjo 7 d. šalys sudarė susitarimą dėl visų darbo sutarties nutraukimo sąlygų, ir ieškovas buvo atleistas iš pareigų nuo 2006 m. spalio 8 d., išmokėjus jam susitarime nurodytas išmokas. Teismai, ištyrę bylos įrodymų visumą, pagrįstai pripažino, kad nurodytame susitarime buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo santykių nutraukimo, o ieškovas, turintis aukštąjį išsilavinimą dviejose srityse (medicinos ir teisės), suprato ir galėjo suprasti savo veiksmų teisines pasekmes.

3. DK 125 straipsnyje, skirtingai negu DK 127 straipsnyje, kuris negali būti taikomas pagal analogiją, nenurodyta teisės atšaukti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005, konstatuota, kad, darbo sutarties šalims sudarius susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, preziumuojama, jog darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlytomis sąlygomis ir derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų yra pasibaigusios, todėl toks susitarimas šalims įgyja įstatymo galią ir turi būti vykdomas. Darytina išvada, kad darbo sutarties šalių suderintas ir pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo gali būti nuginčytas šalies tik CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2006). Nors ieškovas teigia sudaręs susitarimą dėl suklydimo, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad susitarime jis išreiškė tikrąją savo valią ir neklydo. Be to, ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo pripažinti nurodytą susitarimą negaliojančiu dėl suklydimo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu.

4. Ieškovo argumentai dėl teismo atsisakymo apklausti liudytoją yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teisme ieškovas nepateikė tokio prašymo, nors tokią teisę turėjo (CPK 314 straipsnis). Be to, ieškovas, suformulavęs nurodytą prašymą apeliaciniame skunde, šio prašymo teismo posėdžio metu nepalaikė, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo jį tenkinti. Kita vertus, prašant apklausti asmenį kaip liudytoją, būtina nurodyti, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes jis galėtų patvirtinti (CPK 190 straipsnis). Ieškovo pokalbis su prašytu apklausti kaip liudytoju asmeniu niekaip nesusijęs su atleidimu iš darbo.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo 2006 m. rugsėjo 7 d., pasirašydamas susitarimą, ir, remdamasis būtent šiuo dokumentu, 2007 m. sausio 30 d. kreipėsi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nurodymu (dokumentu) DK 297 straipsnio prasme negali būti laikomas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, ir dėl to sprendė, kad ieškovas apie darbdavio valią atleisti jį iš darbo sužinojo tik pirmo teismo posėdžio metu, kai gavo atsakovo įsakymą dėl atleidimo iš darbo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami materialinės teisės normų, nustatančių darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu (DK 125 straipsnis), proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis), teismo vaidmens (CPK 414 straipsnis) aiškinimo ir taikymo ginčo santykiams reglamentuoti klausimai. Teisėjų kolegija pasisako šiais teisės klausimais.

Pagal DK 125 straipsnyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu tvarką viena šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį; jei ši sutinka su pasiūlymu, tai per septynias dienas (bet kuriuo šio laikotarpio momentu) turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį; jei antroji šalis per nustatytą laiką nepraneša, kad sutinka nutraukti darbo sutartį, laikoma, kad pasiūlymas atmestas. Sutarusios nutraukti darbo sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl šios sutarties nutraukimo. Susitarime nustatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (dėl kompensacijų, nepanaudotų atostogų ir kt.). DK 125 straipsnyje nėra įsakmiai nurodyta, kad darbo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų. Kai darbo sutarties šalys sudaro raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, preziumuojama, jog darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlytomis sąlygomis ir derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų yra pasibaigusios, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas ir turi būti vykdomas. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį šalių susitarimu, DK 127 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, netaikytinos. DK 125 straipsnyje nenurodyta darbo sutarties šalių, sudariusių raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, teisės atšaukti savo valią, išreikštą susitarime. Dispozityvumo principas darbo teisėje reiškia, kad šalys turi teisę susitarti dėl sutarties nutraukimo, sutarties nutraukimo sąlygų. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir, nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, turi teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Kai darbo santykių šalys pasirašo susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytina, kad darbuotojas sutiko su darbo sutarties nutraukimu ir darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007).

Pastebėtina, kad teismai šioje byloje nesprendė atsakovo teisės atleisti ieškovą iš darbo kitu pagrindu, t. y. už darbo drausmės pažeidimus. Atsakovo nurodyti nepasitenkinimo ieškovo elgesiu faktai sudarė tik prielaidas atsakovui pateikti pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Tuo tarpu nustatant ieškovo valios išreiškimo laisvanoriškumą, ši aplinkybė buvo vertinama kompleksiškai su kitais teismo surinktais ir ištirtais įrodymais bei nedominavo.

Teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 7 d. darbdavys įteikė darbuotojui (kasatoriui) raštišką pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas (kasatorius), sutikdamas su nurodytu pasiūlymu, padarė įrašą „sutinku“, ir, šalims susitarus, tą pačią dieną pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo bei sutarties nutraukimo sąlygų. Šiame susitarime šalys nustatė, kad darbo sutartis bus nutraukta nuo 2006 m. spalio 8 d., darbdavys sumokės 27 000 Lt kompensaciją bei piniginę kompensaciją už 14,09 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Kasatorius atleistas iš darbo 2006 m. rugsėjo 7 d. generalinio direktoriaus įsakymu; 2006 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo pavedimu jam sumokėta susitarime sulygta suma. Taigi bylą nagrinėjusių teismų priimtuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, kurios būtinos dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnį. Sutarties nutraukimas šalių susitarimu, konstatavus šalių valią, yra sutarties pasibaigimo būdas ir pagrindas, geriausiai atitinkantys sutartinį darbo teisinių santykių pobūdį. Teismų nustatyta, kad ginčo atveju, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, buvo išreikšta abiejų sutarties šalių tikroji valia. Kasatoriaus nurodyti argumentai nepaneigia teismų konstatuotų faktinių aplinkybių ir remiantis jomis padarytų išvadų dėl kasatoriaus (darbuotojo) tikrosios valios nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Teismų priimtais sprendimais taip pat konstatuota, kad darbo sutartis šalių susitarimu nutraukta nepažeidžiant teisės normų, reglamentuojančių šiuos santykius, darbuotojo interesų, nes sutartis nutraukta darbuotojui (kasatoriui) palankiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos teismų išvados atitinka bylos duomenis, jos padarytos nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles. Kasacijos dalyku gali būti tik teisės klausimai – teismo sprendimo ar nutarties neteisėtumas. Fakto klausimai nagrinėjant bylas kasacine tvarka analizuojami tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas byloje nustatytų faktinių aplinkybių aspektu, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, ar tinkamai taikė proceso tesės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese. Kasacinis teismas nenustatinėja naujų faktų, nevertina iš naujo byloje esančių ar naujų įrodymų. Spręsdamas dėl priimto sprendimo teisėtumo, kasacinis teismas remiasi bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja iš naujo bylos faktinių duomenų. Kiekvienoje civilinėje byloje įrodinėjimas turi apimti tik įrodinėjimo dalyko – tų faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Ar šalių pateikti ir prašomi išreikalauti įrodymai susiję su įrodinėjimo dalyku, vertina bylą nagrinėjantis teismas (CPK 180 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taikant materialiąją teisę ginčo santykiams reglamentuoti. Nagrinėjamu atveju reikšmingos bylai aplinkybės teismų nustatytos remiantis byloje surinktų įrodymų visumos analize, įrodymai įvertinti nepažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismui negali būti pateikta naujų įrodymų, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba nepagrįstai netenkino šalies prašymo išreikalauti įrodymus, taip pat kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 302, 314 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo konstatuoti CPK 314, 320 straipsnių nuostatų pažeidimo, sprendžiant dėl kasatoriaus įvardyto liudytojo apklausos.

Iš darbo teisinių santykių kylančiose bylose teismui įstatymo skirtas aktyvus vaidmuo ir šis gali peržengti rungimosi principo leidžiamas ribas bei, nepaisant to, prašo ieškovas (darbuotojas) ar ne, išreikalauti iš atsakovo dokumentus, kurių negali pateikti ieškovas ir kurie būtini bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į ieškinio dalyką, tai gali būti dokumentai apie ieškovo priėmimą ir atleidimą iš darbo, atostogų trukmę, darbo užmokestį, darbuotojo skatinimą ir pan., dokumentai apie drausminių nuobaudų skyrimą (bylose dėl atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimus), dokumentai apie vidutinį darbo užmokestį (bylose, kuriose gali būti priteisiamas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą ar išeitinė išmoka) ir pan. CPK 415 straipsnyje nenustatyta išsamaus dokumentų, kuriuos gali išreikalauti teismas, sąrašo. Laikytina, kad reikia išreikalauti tuos dokumentus, kurie būtini bylai nagrinėti ir kurių negalėjo pateikti ieškovas. Pažymėtina, kad teismo pareiga išreikalauti dokumentus negali būti suprantama kaip ieškovo (darbuotojo) atleidimas nuo įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti CPK 414 straipsnio nuostatų pažeidimo.

Kasatorius nurodo, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007, kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika teismai turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nes kasacinio teismo pateikti teisės išaiškinimai privalomi teismams tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurią išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išspręstos kitokios teisinės situacijos, kurios lėmė atitinkamą DK 125 straipsnio aiškinimą ir taikymą. CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimų nagrinėjamoje byloje nekonstatuota.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatymo nustatytų pagrindų panaikinti apskųstus teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Sigitas Gurevičius

Česlovas Jokūbauskas