Civilinė byla Nr. 3K-3-293/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
121.19.2; 129.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams antstoliui Mindaugui Dabkui, M. S., A. Ž. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, M. P. ir UAB „BTA Draudimas“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto, pirkimo–pardavimo sutarties ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo negaliojančiais bei termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. B. prašė pripažinti negaliojančiais 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 28-4086/03, 2005 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. vasario 14 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir atnaujinti terminą šiam aktui apskųsti. Ieškovas nurodė, kad 1995 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jis už 1000 Lt įsigijo sodo sklypą Nr. 30 (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jame jau buvo pastatytas buvusios sklypo savininkės M. P. sodo namelis, tačiau šis nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Ieškovas taip pat nurodė, kad apie tai, jog jam priklausantis žemės sklypas parduotas iš varžytynių M. S., o šio – A. Ž., jis sužinojo tik 2005 metų balandžio mėnesį, grįžęs iš laisvės atėmimo vietos, kurioje atliko bausmę nuo 2004 m. liepos 15 d. iki 2005 m. sausio 17 d. Ieškovo teigimu, 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 28-4086/03 pripažintinas negaliojančiu, nes antstolis, areštuodamas bei parduodamas žemės sklypą iš varžytynių, nustatė mažesnę už rinkos vertę turto kainą, taip pažeisdamas CPK 690 straipsnio 1 dalį ir 681 straipsnio 1 dalį. Kadangi ieškovui nebuvo tinkamai pranešta nei apie turto areštą, nei apie varžytynes, o varžytynių dieną jis buvo įkalinimo įstaigoje, tai jis negalėjo ginčyti antstolio nustatytos žemės sklypo vertės. Antstolis neapžiūrėjo parduodamo iš varžytynių sklypo, dėl to atsakovas M. S. nepagrįstai įsigijo sklypą su sodo nameliu, kuris buvo neįregistruotas. Atsakovas M. S. pripažintinas nesąžiningu, nes jis iš varžytynių pirko žemės sklypą už nerealiai žemą kainą, neteisėtai įregistravo savo vardu sklype esantį statinį, kuriam statyti nebuvo gavęs leidimo, perleido jį atsakovui A. Ž. Atsakovas M. S., iškreipdamas ir klastodamas faktus, pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui prašymą dėl pripažinimo tinkamu naudoti statinį, kurio nestatė, dėl to šios tarnybos 2005 m. vasario 14 d. išduotas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas pripažintinas negaliojančiu, nes akte namo statytoju neteisingai nurodytas M. S. Nurodyto akto pagrindu M. S. įregistravo ieškovo sodo namelį savo vardu, t. y. neteisėtai jį pasisavino. Ieškovas nurodė, kad apie statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą jis sužinojo tik rengdamas ieškinį, todėl prašė atnaujinti jo apskundimo terminą. Reikalavimą pripažinti negaliojančia atsakovų M. S. ir A. Ž. 2005 m. vasario 22 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas grindė M. S. (pardavėjo) nesąžiningumu įsigyjant žemės sklypą už itin žemą kainą ir įregistruojant savo vardu jame rastą sodo namelį ir A. Ž. (pirkėjo) nerūpestingumu, nes šis privalėjo pasidomėti, kokiu būdu anksčiau buvo įgytas jo perkamas turtas, taip pat žinoti, kad iš varžytynių buvo nupirktas tik sklypas, o sodo namelio M. S. nepirko ir nestatė. Be to, pagal ginčijamą sandorį turtas įsigytas už nerealiai mažą kainą – 3500 Lt, tai įrodo sandorio šalių piktavališką susitarimą, siekiant kuo greičiau neteisėtai įsigytą turtą perleisti trečiajam asmeniui. Kadangi abi sandorio šalys yra nesąžiningos, tai, pripažinus ginčijamus sandorius ir aktą negaliojančiais, pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį taikytina restitucija natūra ir žemės sklypas bei sodo namelis grąžintini ieškovui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu D. D. iš R. B. buvo priteista 170 Lt žalai atlyginti. Vykdomasis raštas dėl šios sumos išieškojimo buvo pateiktas vykdyti antstoliui Mindaugui Dabkui. Antstolis 2003 m. birželio 11 d. išsiuntė ieškovui raginimą įvykdyti sprendimą geruoju, tačiau šis grįžo neįteiktas su nuoroda, kad namuose nuolat nieko nėra. Pagal VĮ Registrų centro duomenų banko 2004 m. vasario 6 d. išrašą antstolis nustatė, kad skolininko vardu įregistruotas 0,0800 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). 2004 m. vasario 13 d. antstolis surašė žemės sklypo arešto aktą, jame nurodyta areštuoto turto vertė – 800 Lt. Turto arešto aktas, lydraštis ir raginimas įvykdyti sprendimą geruoju buvo išsiųsti į ieškovo gyvenamąją vietą registruotu laišku ir 2004 m. vasario 19 d. įtekti jo motinai. Teismas konstatavo, kad antstolio siųsti dokumentai buvo įteikti tinkamai (CPK 123 straipsnio 3, 5 dalys), be to, ieškovas žinojo, jog iš jo priteistas žalos atlyginimas, taip pat turėjo žinoti, kad, neatlyginus žalos geruoju, ši bus išieškoma priverstinai. Antstolis ėmėsi priemonių išsiaiškinti skolininko turtinę padėtį ir nustatė, kad skolininkas niekur nedirba, lėšų bankuose esančiose sąskaitose, registruotų automobilių neturi, taigi kito skolininko turto, be areštuoto 0,0800 ha žemės sklypo, nėra. Dėl to antstolis 2004 m. balandžio 16 d. priėmė patvarkymą, vėliau patvirtintą teisėjo, dėl skolos išieškojimo nukreipimo į žemės sklypą. Pranešimas apie varžytynes buvo išsiųstas ieškovui registruotu laišku, tačiau grįžo neįteiktas, su 2004 m. liepos 7 d. įrašu „tėvas pasakė, kad skolininkas kalėjime“. Teismas nurodė, kad ieškovas (skolininkas) bausmę atliko tik nuo 2004 m. liepos 15 d., todėl būdamas laisvėje turėjo galimybę atlyginti padarytą žalą, taip pat pasidomėti vykdomosios bylos eiga ir, manydamas, jog jo teisės kaip nors yra pažeidžiamos, ginti jas įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad ieškovui buvo netinkamai pranešta apie vykdymo proceso metu atliktus vykdymo veiksmus. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas, prašydamas 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu (dėl netinkamai nustatytos kainos), nepaisydamas teismo išaiškinimų ir raginimų, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog reali turto rinkos vertė buvo gerokai didesnė, nei nustatė antstolis. Teismas nesirėmė abstrakčiais ieškovo paaiškinimais dėl nekilnojamojo turto kainų augimo, taip pat ieškovo pateikta 2007 m. rugsėjo 7 d. turto vertės nustatymo pažyma, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė 2004 m. rugpjūčio 24 d. – 12 000 Lt, motyvuodamas tuo, kad joje nurodyta tik bendra žemės sklypo ir sodo namelio vertė, be to, ji nustatyta pagal 2005 m. vasario 22 d. buvusią padėtį rinkoje. Antstolis, surašydamas turto arešto aktą, vadovavosi tuo metu buvusiomis žemės sklypo kainomis. Teismas pažymėjo, kad teismo išvados negali būti pagrįstos prielaidomis, todėl, nesant rašytinių įrodymų apie žemės sklypo vertę, buvusią turto arešto akto surašymo ir pardavimo iš varžytynių dieną, nėra pagrindo išvadai, jog antstolis įkainojo turtą pažeisdamas CPK 681 straipsnio reikalavimus ir tai lėmė turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą. Teismas konstatavo, kad ieškovo išdėstyti motyvai ir pateikti įrodymai nepatvirtina 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 28-4086/03 neteisėtumo. Teismas taip pat nustatė, kad M. P. pastatytas sodo namelis (duomenys neskelbtini), esantis ginčijamame 0,08 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), iki 2005 metų nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Antstolis, areštuodamas ir parduodamas iš varžytynių ieškovui priklausantį žemės sklypą, turto neapžiūrėjo. Atsakovas M. S. įsigytą žemės sklypą apžiūrėjo jau po varžytynių ir tik tada pamatė jame esantį sodo namą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido termino 2005 m. vasario 14 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui apskųsti, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo neteisėtumą. Teismas nustatė, kad sodo namelis yra tinkamas naudoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą 2005 m. vasario 22 d. atsakovų M. S. ir A. Ž. sudarytą žemės sklypo ir sodo namo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi), nustatęs, kad ginčijamas sandoris nebuvo sudarytas per atstovą, todėl nurodytas sandorio negaliojimo pagrindas netaikytinas. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo A. Ž. nesąžiningumą įsigyjant žemės sklypą ir sodo namą iš atsakovo M. S. Ieškovo argumentai dėl sandorio sudarymo skubotumo nepatvirtina sandorio šalies nesąžiningumo. Atmetęs ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teismas nepasisakė dėl restitucijos taikymo. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog M. S., įsigytame iš varžytynių žemės sklype pamatęs sodo namelį, įregistravo ji savo vardu ir vėliau pardavė, vertintina neigiamai teisingumo požiūriu, ir nurodė, kad ieškovas turi galimybę ginti savo pažeistas teises, įstatymo nustatyta tvarka pareikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo R. B. apeliacinį skundą, 2008 m. sausio 28 d sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2004 m. rugpjūčio 24 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 28-4086/03 ir priteisė atsakovui M. S. iš antstolio Mindaugo Dabkaus kontoros 672 Lt, pripažino negaliojančia 2005 m. vasario 22 d. žemės sklypo ir sodo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų M. S. ir A. Ž., ir priteisė A. Ž. iš M. S. 3500 Lt, panaikino sodo namo teisinę registraciją M. S. vardu. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 28-4086/03 ieškovui priklausęs žemės sklypas parduotas atsakovui M. S. už 672 Lt, o 2005 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sklypą ir jame esantį įteisintą sodo namą M. S. pardavė A. Ž. už 3500 Lt. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad ginčo sklypas yra netoli Vilniaus, prie miško, su 65,56 kv. m sodo namu. Nors sodo namas tuo metu nebuvo įteisintas, tačiau toks statinys negali būti pripažįstamas menkaverčiu, neturinčiu įtakos žemės sklypo kainai. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų dėl turto vertės, buvusios varžytynių dieną. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 07-I-077 nurodyta, kad sodo sklypo rinkos kaina su namu, nustatyta lyginamosios vertės metodu, 2004 m. rugpjūčio 24 d. buvo 12 000 Lt. Antstolis, nustatydamas 800 Lt parduodamo sklypo vertę, nebuvo nuvykęs apžiūrėti įkainojamo turto, t. y. tinkamai neatliko pareigų ir turto vertę nustatė tik formaliai. Nenustačius realios turto rinkos vertės, buvo pažeisti CPK 681 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei skolininko interesai. Tai, kad sklypo vertė antstolio nebuvo tinkamai nustatyta, patvirtina ir aplinkybė, jog 1995 metais ieškovas jį įsigijo už 1000 Lt, o per dešimtmetį nekilnojamojo turto kainos gerokai pakilo. Antstolis nesilaikė ir CPK 681 straipsnio 2 dalies nuostatų, įtvirtinančių galimybę turtą perkainoti, pasikeitus jo vertei (žemės sklypo vertė buvo nustatyta 2004 m. vasario 13 d., o turtas parduotas 2004 m. rugpjūčio 24 d., t. y. praėjus pusei metų). Be to, tuo metu sparčiai kilusias nekilnojamojo turto kainas patvirtina ir atsakovų M. S. bei A. Ž. 2005 m. vasario 22 d. sudaryta žemės sklypo ir sodo namo pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad praėjus pusei metų žemės sklypo su namu vidutinė rinkos vertė buvo 35 712 Lt. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad antstolis, pranešdamas skolininkui apie 2004 m. rugpjūčio 24 d. įvyksiančias varžytynes, neįsitikino, ar skolininkas iš tiesų atlieka laisvės atėmimo bausmę ir ar jis buvo tinkamai informuotas. Tai patvirtina, kad antstolis atliko vykdymo veiksmus formaliai. Nuo 2004 m. liepos 15 d. iki 2005 m. sausio 17 d. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, ieškovas negalėjo pasinaudoti CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise susirasti arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, taip pat turėjo ribotas galimybes skųsti antstolio veiksmus. Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas suinteresuotų asmenų reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, nei turėjo būti nustatyta pagal CPK 681, 718 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija nustatė, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji rinkos vertė, todėl 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 28-4086/03 pripažino negaliojančiu. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal CK 4.96 straipsnio 4 dalį draudžiama išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, tačiau įgijėjo sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta įrodžius, jog priverstinai parduodamą daiktą nusipirkęs asmuo buvo nesąžiningas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad antstolio pareiga – užtikrinti sandorio teisėtumą, o turto pardavimo iš varžytynių kaina (esminė sandorio sąlyga) negali būti nustatinėjama šalių susitarimu, konstatavo, kad CPK 681 straipsnio tvarka nustatyta parduodamo iš varžytynių turto pradinė kaina turi atitikti tos vietos turto rinkos vertę, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Asmuo negali būti pripažįstamas sąžiningu įgijėju, jeigu jis įgijo turtą varžytynėse, įvykdytose pažeidžiant įstatymus, ir jeigu pažeidimai yra esminiai. Teisėjų kolegija nurodė, kad nustatyta ieškovui priklausiusio turto pardavimo iš varžytynių pradinė kaina – 640 Lt – akivaizdžiai neatitiko tos vietos turto rinkos vertės. Tai turėjo būti žinoma ir atsakovui M. S. (pirkėjui), dėl to jis negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju. Be to, M. S., kaip ir antstolis, neapžiūrėjo turto iki varžytynių, tai patvirtina varžytynių formalų pobūdį. Atsakovas M. S., nusipirkęs tik žemės sklypą ir radęs jame neįteisintą sodo namą, šį įregistravo savo vardu ir sklypą su namu 2005 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 3500 Lt pardavė atsakovui A. Ž. VĮ Registrų centro duomenimis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2005 m. vasario 21 d. buvo 912 Lt, o namo – 34 800 Lt. UAB „Krivita“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 06-I-123 duomenimis, 2005 m. vasario 22 d. sklypo rinkos vertė buvo 15 000 Lt, o sodo namo – 35 000 Lt. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad M. S. sodo sklypą su namu pardavė A. Ž. už dešimt kartų mažesnę nei rinkos kainą, dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl šalių sąžiningumo ir siekio išvengti įstatymų nustatytų mokesčių bei turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Remdamasi tokiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovai M. S. ir A. Ž. negali būti pripažinti sąžiningomis sandorio šalimis. Pripažinusi negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktą ir pirkimo–pardavimo sutartį, teisėjų kolegija taikė restituciją natūra, grąžinant ieškovui ginčijamą turtą, atsakovui M. S. iš antstolio M. Dabkaus kontoros priteisiant 672 Lt, o atsakovui A. Ž. iš M. S. – 3500 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sodo namas atsakovo M. S. vardu buvo įteisintas remiantis pripažintu negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktu, panaikino sodo namo teisinę registraciją.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimai dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu atsakovas A. Ž. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius nuosavybės teisę į ginčijamą turtą įgijo būdamas susituokęs, tačiau jo sutuoktinė J. B. nebuvo įtraukta į bylą. Taigi teismas, priimdamas sprendimą, nusprendė ir dėl jos teisių bei pareigų. Tai yra absoliutus teismų sprendimų negaliojimo pagrindas (CPK 43, 44 straipsniai, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).
2. Kasatoriui nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą, taigi buvo pažeista kasatoriaus teisė būti išklausytam, kuri įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.
3. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą nepagrįstai pripažino negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad turtas parduotas už mažesnę, nei turėjo būti nustatyta pagal CPK 681 ir 718 straipsnius, kainą. Antstolis įstatymo neįpareigotas prieš įkainojant turtą apžiūrėti jį vietoje, taip pat ir skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, taigi jis savo pareigas atliko tinkamai. Turto arešto aktas, kuriuo turtas įkainotas pagal antstolio praktiką rinkos kainomis 800 Lt suma, bei pranešimas apie varžytynes ieškovui buvo įteikti tinkamai, tuo metu ieškovas nebuvo įkalinimo įstaigoje, be to, buvimas įkalinimo įstaigoje nereiškia civilinių teisių suvaržymo, nes asmuo gali veikti per atstovą. Ieškovas nesirūpino savo interesų apsauga, dėl to jis pats ir yra atsakingas. Darytina išvada, kad turtas varžytynėse buvo parduotas už kainą, nustatytą pagal CPK 718 straipsnio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl turto įkainojimo pažeidimų pripažintini nepagrįstais. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad turtas buvo įkainotas aiškiai mažesne nei rinkos kaina, padaryta pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Tokią išvadą teismas grindė 2007 m. rugsėjo 7 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 07-I-077, tačiau šiai motyvuotai prieštaravo tiek kasatorius, tiek atsakovas M. S., nurodydami, jog joje neįvertinti kasatoriaus atlikti turto pagerinimai, taip pat atskirai nenurodyta žemės sklypo vertė. Be to, ataskaita sudaryta ne teismo pavedimu, bet ieškovo užsakymu. Dėl to turto vertinimo ataskaitos, kaip įrodymo, vertė ir leistinumas yra abejotini. Ieškovui neprašius teismo skirti ekspertizės turto vertei nustatyti, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad ieškovas įrodė, jog turto vertė jo pardavimo iš varžytynių dieną buvo didesnė nei 800 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl nekilnojamojo turto kainų augimo bei neįregistruoto sodo namo buvimo įtakos žemės sklypo vertei yra tik prielaidos, kuriomis negalima paneigti CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka antstolio atlikto turto įkainojimo. Be to, pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2005 m. vasario 21 d. (po pusės metų nuo varžytynių dienos) buvo 912 Lt, t. y. vos didesnė už antstolio nustatytą įkainojimą.
4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.96 straipsnį. Teismo išvada, kad CK 4.96 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas išreikalauti daiktą iš asmens, įgijusio jį teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, netaikomas, jeigu įrodomas šio asmens nesąžiningumas, nepagrįsta teisiniais argumentais ir įstatymo nuostatomis. CK 4.96 straipsnio 4 dalyje nustatyto draudimo turi būti laikomasi ir tais atvejais, kai turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažįstamas negaliojančiu bet kuriuo iš CPK 602 straipsnio pagrindų. Turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galėtų būti pagrindas antstolio civilinei atsakomybei atsirasti dėl to, kad jis neužtikrino sandorio teisėtumo, tačiau atsakomybės našta, susijusi su galimu ieškovo teisių pažeidimu, negali būti perkelta atsakovui M. S. ar kasatoriui, motyvuojant tariamu jų nesąžiningumu.
5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino sąžiningumo sąvoką, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas M. S. ir kasatorius yra nesąžiningi turto įgijėjai. Sąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta tik nustačius, kad įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog turtą nuosavybėn perleidžiantis asmuo neturi tokios teisės (CK 4.96 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių aplinkybių, bet rėmėsi visiškai kitomis, kuriomis asmens sąžiningumas negali būti paneigtas. Antstolis turėjo teisę perleisti žemės sklypą, atsakovas M. S., jį įsigijęs, tapo namelio, kaip statybinių medžiagų, savininku (CK 4.40, 6.395 straipsniai, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnis), žemės sklypo pradinė kaina nebuvo akivaizdžiai mažesnė už jo rinkos vertę, o faktas, kad antstolis ir atsakovas M. S. nebuvo nuvykę apžiūrėti žemės sklypo, neįrodo, jog varžytynės buvo tik formalios. Nesant įrodymų apie piktavališką varžytynių dalyvių ir (ar) antstolio susitarimą, tokia teismo išvada vertintina tik kaip prielaida, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Vertindamas kasatoriaus ir atsakovo M. S. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tai yra buitinis sandoris ir parduodamo daikto kaina nustatoma šalių susitarimu, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti kasatoriaus nesąžiningumą dėl to, jog sutartyje nustatyta parduodamo daikto kaina, teismo nuomone, yra per maža. Teismo teiginys, kad turto rinkos vertės ir sandorio kainos skirtumas rodo sandorio šalių siekį išvengti mokesčių bei turto išreikalavimo, yra tik prielaida, be to, reali turto rinkos vertė nebuvo nustatyta patikimais įrodymais. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad, prieš sudarant pagrindinę sutartį, buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nustatytos sankcijos už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį. Tai patvirtina, kad nebuvo atsakovo M. S. ir kasatoriaus piktavališko susitarimo.
6. Pirmosios instancijos teismo 2007 m. spalio 2 d. posėdžio protokole užfiksuota, kad kasatorius įsigytą ginčijamą turtą pagerino, įrengdamas vietinę kanalizaciją bei atlikdamas kitus darbus. Ieškovas šių aplinkybių neginčijo. Dėl to teismo taikyta restitucija, už išreikalautą turtą priteisiant kasatoriui 2005 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sandorio kainą atitinkančią sumą, yra neteisinga.
Atsakovas M. S. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo jį tenkinti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti, paliekant galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą.
Trečiasis asmuo UAB „BTA Draudimas“ taip pat pareiškė prisidėjimą prie atsakovo A. Ž. kasacinio skundo ir prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti, paliekant galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas R. B. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Ginčijamas žemės sklypas ir namas nekilnojamojo turto registre įregistruoti tik kasatoriaus vardu, todėl pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį nepripažintini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad jo sutuoktinės neįtraukimas į bylą yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, atmestini.
2. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė būti išklausytam, nepagrįstas, nes jis pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame turėjo galimybę išdėstyti visus savo atsikirtimus į apeliacinį skundą. CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žodinio proceso atveju byloje dalyvaujantys asmenys kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.
3. Tai, kad žemės skypo ir sodo namo rinkos vertė turto pardavimo iš varžytynių metu buvo 12 000 Lt, patvirtina Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 07-1-077. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas sodo sklypą su namu 1995 metais įsigijo už 1000 Lt, ir į tai, kad nekilnojamojo turto kainos sparčiai augo, darytina išvada, jog antstolis nenustatė parduodamo iš varžytynių turto realios rinkos vertės, t. y. tinkamai neatliko pareigų ir pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalį ir 718 straipsnį. Antstolis vykdymo procese privalo veikti teisėtai, būti aktyvus ir nustatydamas pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą įsitikinti, ar ji nepasikeitė, atsižvelgiant į rinkos pokyčius (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad turtas buvo parduotas už aiškiai mažesnę nei rinkos vertė kainą, dėl to turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo pagrįstai pripažintas neteisėtu pagal CPK 602 straipsnio 6 dalį.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovų sąžiningumo atmestini, nes teismų nustatytos aplinkybės pakankamai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovai M. S. ir A. Ž. buvo nesąžiningi. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sąžijningo įgijėjo teisių gynimą bei restitucijos taikymą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu
Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės, ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi. Priverstinį turto pardavimą organizuoja ir vykdo antstolis. Įstatymai antstolį įpareigoja savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti vykdymo proceso šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Minėta, kad varžytynės savo esme yra turto pardavimas be savininko valios. Varžytynių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas (CPK 725 straipsnio 6 dalis). Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę, kilus ginčui dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo. Nors parduodant turtą iš varžytynių ir yra sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes pardavimo procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Pažymėtina, kad kilus ginčui šiuo atveju netaikomos CK 4.96 straipsnyje įtvirtintos daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo ribojančios taisyklės (CK 4.96 straipsnio 4 dalis). Tokiam ginčui išspręsti taikytinas kitas, t. y. CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas –specifinis sandorio negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas tam tikrais išimtiniais atvejais gali būti pripažintas negaliojančiu. Vienu iš tokių atvejų įstatyme įvardyta situacija, kai turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta (CPK 602 straipsnio 6 punktas). Nagrinėjamos bylos atveju būtent tokią situaciją ir nustatė apeliacinės instancijos teismas. 2004 m. rugpjūčio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 28-4086/03, teisėjo patvirtintu 2004 m. rugsėjo 14 d., atsakovui M. S. už 672 Lt parduotas 0,08 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Nustatyta ir tai, kad iš varžytynių parduotame sklype buvo pastatytas, tačiau neįregistruotas statinys – 63,56 kv. m bendro ploto sodo namelis. Žemės sklypas ir sodo namelis yra neatskiriamai susiję vienas su kitu. Šį sąsajumo aspektą patvirtina ir tai, kad asmuo varžytynėse nupirkęs sodo sklypą, po to ten buvusį sodo namelį nekliudomai įregistravo nuosavybės teise savo vardu, nors pastato nei statė, nei pirko. Varžytynių dieną viso turto – žemės sklypo su sodo nameliu – vertė buvo 12 000 Lt. Nors turto pardavimo iš varžytynių akte nenurodyta, kad su žemės sklypu parduotas ir jame buvęs statinys, tačiau, nesant objektyvios galimybės žemę ir statinį atskirti, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu dėl to, kad turtas buvo parduotas už kainą, aiškiai mažesnę negu tikroji rinkos vertė (CPK 602 straipsnio 6 punktas). Akivaizdu, kad toks sandoris prieštarauja ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).
Turtą iš varžytynių nusipirkęs asmuo, be abejo, turi teisę juo disponuoti. Tokio asmens sudarytą turto pirkimo–pardavimo sutartį buvęs turto savininkas gali ginčyti remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Šios bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 3500 Lt kaina, už kurią atsakovas M. S. 2005 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi visą ginčijamą turtą pardavė atsakovui A. Ž., yra dešimt kartų mažesnė nei rinkos kaina. Ši aplinkybė pagrįsta įrodymais, tinkamai motyvuota, todėl kasacinis teismas jos nekvestionuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Parduodant turtą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, teismų praktikoje pagrįstai pripažįstamas ne tik turtą pardavusio, bet ir jį nupirkusio asmens nesąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2005 ir kt.). Šios bylos aplinkybėmis, kai turtas buvo parduotas apytikriai bent dešimt kartų pigiau už rinkos vertę ir kai pardavėjas kartu su varžytynėse įsigytu turtu (žemės sklypu) pardavė ir jam neparduotą statinį (sodo namelį), apeliacinės instancijos teismo išvada dėl sandorio šalių nesąžiningumo ir sandorio neteisėtumo yra teisėta ir atitinka CK 1.80, 1.81 bei 6.307 straipsnių reikalavimus. CK 4.96 straipsnio paskirtis yra daikto sąžiningo įgijėjo teisių apsauga. Šio straipsnio taikymo klausimų nagrinėjamos bylos atveju nekyla, nes ginčijamų sandorių šalys pagrįstai pripažintos nesąžiningomis. Pripažinęs negaliojančiais turto pardavimo iš varžytynių aktą ir žemės sklypo bei pastato pirkimo–pardavimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra. Nors kasatorius kasaciniame skunde ir nurodo, kad įsigytą turtą jis pagerino, įrengdamas vietinę kanalizaciją bei atlikdamas kitus darbus, tačiau nurodytos aplinkybės šios bylos kontekste nesuponuoja išimtinumo, kuris leistų teismui pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti.
Dėl procese nedalyvavusio sutuoktinio, kaip bendraturčio, teisių gynimo
Aplinkybė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, proceso teisės normų pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad teismas negali išnagrinėti bylos ir priimti sprendimo dėl procese nedalyvavusio asmens, o jeigu taip įvyko, tai toks teismo procesas ir priimtas teismo sprendimas yra niekiniai. Akivaizdu, kad, sprendžiant turto, kuris įgytas sutuoktiniams gyvenant santuokoje, pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimą, gali susidaryti situacija, kai tam, kad būtų galima išspręsti atitinkamo turto priklausomybės klausimą, gali prireikti abiejų sutuoktinių dalyvavimo teismo procese. Tokią situaciją šios bylos kontekste galėtų suponuoti CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, pagal kurią bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų vardu. Kasatorius 2004 m. rugpjūčio 20 d. sudarė santuoką su J. B. Ginčijama žemės sklypo ir pastato pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2005 m. vasario 22 d. Sutartis pasirašyta tik kasatoriaus A. Ž. kaip pirkėjo. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamo ginčo atveju nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į ginčo turtą (žemės sklypą ir pastatą) įregistruota tik kasatoriaus vardu, t. y. registre turtas neįregistruotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė (T. 1, b. l. 8). Turto pirkimo–pardavimo sutarties 6.7 punkte aptarti CK 3.88 straipsnio 3 dalies reikalavimai (T. 1, b. l. 56). Taigi pagal galiojančius įstatymus nepreziumuojama, kad ginčijamas turtas yra bendroji jungtinė kasatoriaus ir jo sutuoktinės nuosavybė. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nekėlė klausimo dėl jo sutuoktinės, kaip bendraturtės, dalyvavimo procese. Kasacinio teismo kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esanti procesinė situacija pagal faktinę padėtį negali reikšti kasatoriaus nurodomo procesinio pažeidimo.
Dėl pranešimo apie apeliacinės instancijos teismo posėdį
Apie apeliacinės bylos nagrinėjimo laiką ir vietą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama pranešimais. Teismo pranešimai įteikiami be grąžintinos teismui pažymos apie jų įteikimą (CPK 124 straipsnio 4 dalis, 319 straipsnio 3 dalis). Kasatorius pirmosios instancijos teisme dalyvavo. Jam teismo siųstame pranešime apie teismo posėdžio vietą ir laiką nurodyta data – 2007 m. gruodžio 14 d. (T. 3, b. l. 72). Kasatorius yra pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą (T. 3, b. l. 73-74). Kasatoriaus gyvenamosios vietos adresas nekito. Kasatorius nurodo, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dieną buvo išvykęs į iš anksto suplanuotą komandiruotę užsienyje. Šių aplinkybių visetas bei CPK 319 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią kviečiamų asmenų neatvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą, kasacinio teismo kolegijai leidžia daryti išvadą, kad kasatoriaus nurodyto pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nepadarė.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Kolegija nenustatė pagrindo naikinti arba keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Ž. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt kasaciniame teisme turėtų atstovavimo išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Česlovas Jokūbauskas
Pranas Žeimys
