Dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažeistų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-270/2008

Procesinio sprendimo kategorija 25.3 (S)

2008 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Česlovo Jokūbausko ir Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovo B. G. atstovui advokatui Vladislovui Mikšai,

ieškovės T. R. atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui,

atsakovui R. G.,

atsakovo R. G. atstovui advokatui Kazimierui Motiekai,

žodinio proceso tvarka uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutarties ir Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. G., T. R. ir sodininkų bendrijos,,Žaisa“ ieškinį atsakovams R. G., Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybei dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė: 1) panaikinti 1992 m. liepos 2 d. Kauno rajono Samylų apylinkės tarybos I šaukimo 14 sesijos posėdžio sprendimą,,Dėl esamos namų valdos tvirtinimo“, kuriuo R. G. patvirtintas 0,1200 ha žemės sklypas; 2) panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1995 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 819 242 punktą, kuriuo leista R. G. pirkti 1218 kv. m žemės sklypą; 3) pripažinti negaliojančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1995 m. spalio 10 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovui R. G. parduotas 1218 kv. m žemės sklypas; 4) įpareigoti atsakovą R. G. atlaisvinti įvažiavimo vartus ir netrukdyti naudotis ieškovams įvažiavimu; 5) priteisti ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad 1995 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui R. G. buvo parduotas 1218 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurio ribas įeina bendras įvažiavimo kelias ir žemės sklypo dalis, esanti už kelio. Žemės sklypas parduotas remiantis neteisėtu Kauno apskrities viršininko 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 819 242 punktu. Ieškovai B. G. ir T. R. į savo žemės sklypus patekdavo iš bendro naudojimo Galupio kelio 5,58 m pločio įvažiavimo. Atsakovas R. G. įvažiavimą užkrovė malkomis, užrakino vartus. Neleisdamas naudotis įvažiavimu, atsakovas pažeidžia ieškovų teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno rajono Samylų apylinkės tarybos I šaukimo 14 sesijos 1992 m. liepos 2 d. sprendimu,,Dėl esamos namų valdos tvirtinimo“ atsakovui R. G. buvo patvirtinta 0,1200 ha namų valda. Kauno apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. 819 242 punktu buvo leista atsakovui R. G. pirkti 1218 kv. m žemės sklypą, kurį jis nusipirko 1995 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (galiojusi 1995 m. birželio 13 d. redakcija) 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad kelių žemė neprivatizuojama. Teismui pateiktame sodininkų bendrijos,,Žaisa“ plane kelias nepažymėtas. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai turi būti registruojami ir patvirtinti savivaldybės taryboje, turi būti priimtas teisinis aktas, tačiau tokio akto nėra. 1993 m. gruodžio 14 d. atsakovo namų valdos žemės sklypo inventorizavimo plane kelias taip pat nepažymėtas. Teismas konstatavo, kad nei sodininkų bendrijos nariai, nei kiti asmenys neturi teisės naudotis keliu atsakovo žemėje. Kad kelio nėra, patvirtina ir ieškovės T. R. sklypo planas. Ieškovo B. G. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto 11 punkte taip pat pažymėta, kad kelio ir servitutų nėra.

Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo remtis antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir pateiktomis nuotraukomis, kuriame konstatuota, kad visi įvažiavimai į ieškovės T. R. sklypą yra užtverti, nes jame nepažymėta, ar kelias yra. Be to, Kauno rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama byla tarp tų pačių šalių dėl servituto nustatymo.

Teismas nurodė, kad ieškovai apie žemės pardavimą R. G., apie sklypo ribas žinojo 1995 m., taigi jie praleido ieškinio senaties terminą.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas sodininkų bendrija,,Žaisa“ neturi subjektinės teisės ginčyti atsakovo namų valdos sklypo pardavimą, nes tai nepažeidžia bendrijos teisių ir interesų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovui R. G. parduotame žemės sklype nebuvo bendro naudojimo kelio, kuriuo užimtos žemės nebuvo galima parduoti asmeniui, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalauti pripažinti negaliojančia 1995 m. spalio 10 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir kad sodininkų bendrija,Žaisa“ neturi teisės ginčyti šios sutarties.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi ir teisinės pagalbos išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ir tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 4.1.1 punkte, 1995 m. liepos 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4, 6 punktuose nustatyta, kad žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris yra būtinas nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastro įrašytą jų tiesioginę paskirtį, o faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdos techninės apskaitos bylų duomenis. Šiuo nutarimu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 2.3 punkte nustatyta, kad perkant privačių namų valdos žemės sklypą, pirkėjas turėjo pateikti techninės apskaitos bylos plano kopiją. Tačiau atsakovui žemės sklypas buvo parduotas be nurodyto dokumento.

Tik turint nuosavybės teisę į pastatus gali būti suteiktas ir parduotas žemės sklypas, o namų valdos techninės apskaitos bylos planas yra vienas iš dokumentų, lemiančių faktinį sklypo naudojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003 nurodė, kad pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose naudojami žemės sklypai suprantami ne kaip faktiškai naudojami, o kaip paskirti naudotis teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovo R. G. gyvenamasis namas buvo pastatytas savavališkai (nuosavybės teisės į savavališką statybą buvo pripažintos tik 1997 m. ir Nekilnojamojo turto kadastre iki 1997 m. nebuvo įregistruotos), todėl pagal nurodytus teisės aktus žemės sklypas R. G. negalėjo būti suformuotas ir parduotas. Kauno rajono Samylų apylinkės taryba negalėjo patvirtinti atsakovo sklypo, kuriuo jis nei faktiškai, nei juridiškai nesinaudojo. Teismas nesvarstė sklypo naudojimo teisėtumo, šių aplinkybių neįvertino ir nukrypo nuo teisės aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003.

2. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 51 punkte nustatyta, kad grafinėje žemėtvarkos projektų dalyje turi būti pažymėta visų suprojektuotų žemėnaudų ribos, kelių tinklas ir privažiavimai prie sodybų ir kt., o 62 punkte nustatyta, kad suprojektuotų žemės sklypų ribos parodomos kiekvienam žemės naudotojui ir surašomas žemės sklypų ribų pažymėjimo aktas, kurį pasirašo fiziniai asmenys, gaunantys projektuojamoje teritorijoje sklypus nuosavybėn ir naudojimui. Ieškovas ir kiti atsakovo gretimų sklypų naudotojai nebuvo supažindinti su atsakovo žemės sklypo planu ir jo nepasirašė. Taip pat nebuvo surašytas žemės sklypo ribų parodymo aktas.

Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos tvarkos 6 punkte nustatyta, kad žemės sklypų matavimo ir projektavimo darbai organizuojami vadovaujantis Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarime Nr. 316,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka, o šiuo nutarimu patvirtintų kadastro nuostatų 23 punkte nustatyta, kad kai žemėnauda nesudaro vientiso žemės masyvo, ji apskaitoma ir apibūdinama pagal atskirus žemės sklypus. Privažiavimas prie ieškovo sklypo skyrė atsakovui formuojamą sklypą į dvi dalis, todėl negalėjo būti formuojamas vienas namų valdos žemės sklypas.

3. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktą vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius ir vidaus kelius. Kauno rajono savivaldybės pateiktame plane nepažymėta vietinės reikšmės viešųjų ir vidaus kelių. Plane aiškiai matyti, kad yra daug kelių, kurie nepažymėti ir neturi numerio. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadas tik dėl viešojo naudojimo kelio. Vyriausybės 1992 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos metodikos 51.6 punkte prie kelių tinklo kaimo vietovėje priskiriami ir privažiavimai prie sodybų.

Teismas netinkamai aiškino Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, Vyriausybės 1992 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos metodikos 51.6 punkto nuostatas.

4. Privažiavimas prie ieškovo gyvenamojo namo yra pažymėtas Samylų seniūnijos Laumėnų kaimo žemėtvarkos projekte, patvirtintame Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. ir 2006 m. įsakymais, atsakovo gyvenamojo namo žemės sklypo plane, jis matyti ir Laumėnų kaimo 1981 m. aerofoto plane. Šio kelio buvimą patvirtino antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo aktu ir liudytojai. Atsakovas pripažino, kad ieškovė šiuo keliu naudojosi iki praeitų metų. Atsakovas taip pat teismo posėdžio metu pripažino, kad jis iki 1995 m. naudojosi tik 6 arų žemės sklypu, buvusiu prie jo savavališkai pastatyto gyvenamojo namo. Šią aplinkybę patvirtina Samylų apylinkės Vykdomojo komiteto 1980 m. balandžio 9 d. sprendimas, kuriuo atsakovo motinai buvo skirtas 6 arų sklypas.

Teismas sprendimą grindė atsakovų neturinčiais bylai reikšmės įrodymais ir vienas kitą paneigiančiais teiginiais ir motyvais. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177, 185 straipsnių, 331 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas, nenurodė, kodėl neįvertino įrodymus, kuriais ieškovas grindė savo reikalavimus. Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-1083/2003, 3K-3-260/2001.

5. Ieškovai iki 2004 m. naudojosi bendru pravažiavimu pro atsakovo sklypą ir tik kai atsakovas šį užtvėrė, suprato, kad pažeistos jų teisės. 2004 m. balandžio 26 d. gavę iš valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo išrašą apie atsakovo nekilnojamąjį turtą, ieškovai sužinojo, kad 1995 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui buvo parduotas žemės sklypas, į kurio ribas įjungtas bendras įvažiavimas ir žemės sklypo dalis, esanti už šio kelio. Tik nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Teismas pažeidė CPK 178, 114, 198 straipsnius ir 6 straipsnyje nustatytą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-150/1997, 3K-3-122/2001.

6. Teismas pažeidė CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų. Teismas visiškai nevertino ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų dėl teisės normų pažeidimų.

Ieškovė T. R. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. G. prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Registro pažymoje nurodyta, kad atsakovui parduotas žemės sklypas buvo suformuotas atlikus kadastrinius matavimus, kurių duomenys užfiksuoti 1995 m. rugpjūčio 31 d. Šio sklypo kadastro duomenų registro 5 skyriuje nurodyta, kad jokių bendrojo naudojimo ar kitokių kelių sklype nėra. Be to, ieškovo žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte nurodyta, kad ieškovas su atsakovu suderino sklypo koordinates.

2. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 punkto ir 9 straipsnio 2 punkto nuostatos reguliuoja santykius, susijusius su žemės pardavimu privačiam ūkiui steigti, pasirengimo ūkininkauti vertinimu ir tam tikslui parduodamos žemės plotu. Atsakovui žemė buvo parduota kitais pagrindais.

3. Žemės įstatymo 10, 23 straipsnių, 30 straipsnio 2 dalies nuostatos reguliuoja žemės naudojimo sąlygų ir veiklos apribojimus, nustato institucijas, kurios turi teisę suteikti naudotis ir nuomoti valstybinę žemę. Su ieškinio dalyku šie teisės aktai taip pat neturi nieko bendra.

4. Skunde nenurodyta, kokie konkrečiai Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 4 punkto reikalavimai buvo pažeisti, parduodant atsakovui žemės sklypus. Nutarimo 5.1 punkto nuostatos reguliuoja visai kitus santykius.

5. Vyriausybės 1995 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 987 4 punktas nebuvo pažeistas. Nutarimo 6 punkto nuostatos reguliuoja kitus teisinius santykius.

6. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423 nebuvo paskelbtas,,Valstybės žiniose“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismai nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų, jas tinkamai taikė ir aiškino, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismai objektyviai ir visapusiškai ištyrė byloje priimtus įrodymus, išklausė dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatomis.

2. Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, taip pat, kad ieškovai apie parduodamo sklypo ribas sužinojo nuo 1995 m. kovo mėnesio. Be to, ieškovė, 1997 m. gruodžio 29 d. pirkdama sodo sklypą, iš sutarties žinojo, kad ji neturi jokių teisių naudotis svetimo žemės sklypo dalimi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašė kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jis neturi privažiavimo prie savo namų valdos. Ieškovo namų valda ribojasi su sodininkų bendrijoje,,Žaisa“ esančiu keliu.

2. Ieškovas neturi subjektinės teisės ginčyti Kauno rajono apylinkės teismo 1992 m. liepos 2 d. sprendimo, Kauno apskrities valdytojo 1995 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 819 242 punkto ir reikalauti pripažinti negaliojančia visą 1995 m. spalio 10 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymo saugomas interesas.

3. Kasatoriaus argumentas dėl Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos metodikos 62 punkto pažeidimo atmestinas, nes šiuo ginčo atveju atsakovo žemės sklypas nelaikytinas naujai suteikiamu, o buvo ir yra naudojamas namų valdos žemės sklypas.

4. Ieškovas negrindė ieškinio įrodymais, patvirtinančiais, kad atsakovui negalėjo būti formuojamas vienas namų valdos žemės sklypas. Dėl to kasacinis teismas neturėtų nagrinėti šių kasacinio skundo argumentų, nes savo reikalavimų ieškovas jais negrindė žemesniųjų instancijų teismuose.

5. Teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertino.

k o n s t a t u o j a :

Kauno rajono Samylų apylinkės taryba 1992 m. liepos 2 d. sprendimu patvirtino atsakovui esamą 0,120 ha namų valdą. Atsakovas R. G. žemės sklypą pirko 1995 m. spalio 10 d. patvirtinta sutartimi (T. 1, b. l. 6, 7). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad kadastro duomenų fiksavimo data yra 1995 m. rugpjūčio 31 d. (T. 1, b. l. 7). Taigi nustatant žemės sklypo pirkimo pardavimo teisines pasekmes ir tą aplinkybę, ar buvo pravažiavimas ir ar juo naudojosi ir turi teisę naudotis ieškovai, būtina remtis tuo metu buvusiomis faktinėmis aplinkybėmis bei buvusiu teisiniu reglamentavimu.

1. Žemės reformos įstatymo, priimto 1991 m. liepos 25 d. (pirminė įstatymo redakcija) 9 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad sodininkų bendrijų nariams ir asmenims, norintiems steigti sodus, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą, bet ne didesnis kaip 0,12 ha. Taigi be parduodamo maksimalaus sklypo dydžio šioje įstatymo normoje buvo nustatytas ir kitas reikalavimas – parduodamas sklypas nustatomas pagal sodo išplanavimo projektą.

Pagal 1995 m. gegužės 11 d. priimto Kelių įstatymo Nr. I-891 2 straipsnio 3 dalį kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraštis, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Taigi pagal įstatymą kelias yra gana sudėtingas inžinerinis įrenginys ir, priklausomai nuo kelio reikšmės, jame gali būti įvairių įrengimų ar jų nebūti.

Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės keliai naudojami vietiniam susisiekimui ir skirstomi į:

1) viešuosius kelius. Tai – keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, bei gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams;

2) vidaus kelius. Tai – juridinių ir (ar) fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti vešiesiems keliams). Ieškovai, teisme apklausti kaip liudytojai, sodininkų bendrijos pirmininkas P. N. teigia, kad tarp sklypų buvo įvažiavimas, iš esmės vidaus kelias. Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės kelių sąrašus tvirtina savivaldybių tarybos. Tokiu įstatymo reglamentavimu nustatytos pareigas savivaldybių taryboms, tačiau tai, kad atitinkama taryba neatliko nustatytos pareigos, nereiškia, kad įvažiavimo (vidaus kelio) nepatvirtinimas atitinkame sąraše reiškia, jog tokio įvažiavimo faktiškai nebuvo. Toks formalusis kriterijus gali neatspindėti tikrosios padėties, juolab kad teigiama, jog per valstybinės žemės sklypą buvo padarytas pravažiavimas. Priklausomai nuo jo dydžio ir kitų parametrų, atitinkamų įrengimų buvimo ar nebuvimo, toks pravažiavimas galėjo būti ir neįtrauktas į sąrašus. Ieškovai nurodo, kad yra ir daugiau panašaus ar svarbesnės reikšmės pravažiavimų bei keliukų, neįtrauktų į savivaldybės tarybos patvirtintą sąrašą. Ši aplinkybė yra reikšminga, tačiau teismai rėmėsi tik formaliuoju kriterijumi. Ginčas yra dėl pravažiavimo tarp sodininkų bendrijoje esančių sklypų. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalį jis gali būti ribotos teritorijos keliu, todėl formalusis kriterijus negali būti lemiamas, sprendžiant šalių ginčą.

2. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodiką (toliau – Metodika). Jos 6 punkte buvo nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projekte žemės perskirstymo klausimai sprendžiami kompleksiškai, atsižvelgiant į visų jos naudotojų interesus. Taigi pagal šio punkto nuostatą, formuojant sklypą atsakovui, turėjo būti atsižvelgta ir į ieškovų interesus (jeigu buvo keliukas). Šios metodikos 51.6. punkte buvo nustatyta, kad grafinėje projekto dalyje (brėžinyje) turėjo būti pažymėta: kelių tinklas, kurį sudaro valstybinės ir vietinės reikšmės keliai, apylinkės bendrojo naudojimo keliai (vieškeliai), esami ir projektuojami ūkių vidaus keliai (tvirtos dangos), privažiavimai prie sodybų, miškų, gamybinių statinių, kultūros paminklų. Nors šioje nuostatoje neįvardijami reikalavimai, kas turi būti pažymėta sodininkų bendrijoje sudaromame grafinio projekto dalyje (brėžinyje), tačiau į sodininkų bendrijoje esančius sklypus turi būti atitinkami įvažiavimai ar pravažiavimai tarp jų ir formuojant parduodamus papildomus žemės sklypo plotus. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 1.1 punktu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 3 punkte nustatyta, kad žemės sklypai sodininkų bendrijų soduose parduodami arba išnuomojami ta pačia tvarka bei sąlygomis kaip ir žemės sklypai privačių namų valdoms, o nauji žemės sklypai gyventojų sodams įsigyjami aukciono tvarka kaip ir žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Analogiška nuostata liko ir Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. Nr. 987 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 5 punkte. Taigi svarstytina ar pagal Metodikos 51.6 punkte nustatytus reikalavimus neturėjo būti pravažiavimo (keliuko), kurį buvus teigia ieškovai, juolab kad ieškovas B. G. turėjo namų valdą.

3. Remdamiesi byloje surinktais įrodymais teismai konstatavo, kad ieškovų nurodomo kelio (pravažiavimo) nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė antstolės 2006 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (T. 1, b. l. 99), nes jame nepasisakyta, ar kelias yra, ir nekonstatuota, ar jis tinkamai teisiškai įformintas. Dėl teisinio pravažiavimo įforminimo (formalaus kriterijaus) reikšmės kasacinis teismas jau pasisakė. Tačiau antstolė protokole nurodo, kad visi buvę įvažiavimai užtverti tvora ir uždaryti vartais. Taigi jame konstatuota, kad pravažiavimas buvo ir tai, kad toje vietoje, kurioje, ieškovų teigimu, buvo pravažiavimas, yra vartai. Tai, kad antstolis nenurodė, jog buvo kelias, vertintina Metodikos 6 ir 51.6. punktų teisine reikšme – atsižvelgiant į visų žemės naudotojų interesus ir reikalavimą pažymėti ne tik vidaus kelius, bet ir tvirtas dangas, privažiavimus. Taigi turi būti patikrinti ir teisingai įvertinti faktai – buvo ar nebuvo pravažiavimas, kurį įrodinėja ieškovai. Kasaciniame skunde ieškovai pagrįstai nurodo rašytinių įrodymų, (pvz., T. 1, b. l. 104), kurių kartu su kitais esamais įrodymais teismai neįvertino. Taigi byloje neišaiškintos aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir neįvertinti reikšmingi faktai, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados padarytos pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, nustatytas CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 188 straipsnio 1 dalyje.

Ieškovų reikalavimas yra dėl visos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tačiau iš ieškinio turinio darytina išvada, kad jų reikalavimas iš esmės yra dėl leidimo naudotis įvažiavimu. Taigi iš naujo nagrinėjant bylą aiškintina, kokios apimties yra ieškovų reikalavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005, kurioje buvo pasisakyta dėl servituto klausimų, sprendžiamų tarp šalių, konstatuota, kad teismas turėtų atlikti ir vietos apžiūrą. Kadangi šioje byloje kyla panašūs klausimai tarp tų pačių šalių, tai vietos apžiūros klausimą teismas turėtų apsvarstyti (CPK 210 straipsnis).

Pažymėtina, kad ieškovai teigia, jog pravažiavimu atsakovas jiems kliudo naudotis nuo 2004 metų. Ši aplinkybė turi reikšmės svarstant ieškinio senaties klausimą, nes, ieškovų teigimu, jų teisės buvo pažeistos nuo šios datos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Nurodytas aplinkybes geriau išaiškinti gali pirmosios instancijos teismas, todėl, panaikinus skundžiamą sprendimą ir nutartį, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Česlovas Jokūbauskas

Sigita Rudėnaitė