I. Ž. pagal BK 1891 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-229-387/2023 Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00019-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.13; 2.1.7.5; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Ž. (I. Ž.) gynėjo advokato Lino Žukausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu I. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) 1000 MGL (50 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš I. Ž. konfiskuoti 192 729 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi nuteistojo I. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. Ž. nuteistas už tai, kad neteisėtai praturtėjo, būtent: žinodamas, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo didesnį negu 500 MGL dydžio turtą – 192 729 Eur nedeklaruotų grynųjų pinigų, sukauptų iš nenustatytų pajamų šaltinių, šiuos grynuosius pinigus 2019 m. gegužės 14 d. nuo 18.30 val. iki 22.00 val. atliktos kratos metu rado ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo I. Ž. gynėjas advokatas L. Žukauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį, kuriuo I. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria atmestas nuteistojo I. Ž. apeliacinis skundas, ir bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria atmestas nuteistojo I. Ž. apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Žemesnės instancijos teismai, kvalifikuodami nusikalstamą veiką, netinkamai aiškino ir taikė BK 1891 straipsnį, taip pat padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis ir reikalavimu apeliacinės instancijos teismui išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo atmetimo. Žemesnės instancijos teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose padarė išvadas, nesiėmę visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertino visų proceso metu surinktų įrodymų, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažino duomenų, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Nesurinkus neginčytinų įrodymų, patvirtinančių I. Ž. inkriminuotą neteisėtą praturtėjimą, apeliacinės instancijos teismui nepaneigus apeliaciniame skunde nurodytų abejonių dėl nuteistojo I. Ž. neteisėtai turimo turto, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

2.2. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas argumentuojamas tuo, kad I. Ž. nuteistas nenustačius visų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių. Teismai neteisingai aiškino nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų. Pripažįstant asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 1891 straipsnyje, turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, turėdamas arba galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. kad patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-93/2014, 2K-274-511/2015, 2K-306-942/2015).

2.3. Nuteistojo I. Ž. parodymai dėl kratos metu rastų pinigų buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Dar ikiteisminio tyrimo metu I. Ž. nurodė, kad tai yra lėšos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, taip pat jo paties, sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. santaupos, gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, susitaupant iš darbo užmokesčio ir išlošus pinigų lažybų kontorose. Bylą nagrinėjant teisme I. Ž. papildomai nurodė, kad pagal paskolos sutartį buvo pasiskolinęs 200 000 Eur verslui vystyti, bet, planams nepavykus, pasiskolinti pinigai liko pas nuteistąjį. Nuteistojo I. Ž. parodymus patvirtino ir sutuoktinė T. K. bei jos motina S. T., pastaroji paaiškino visas aplinkybes, susijusias su jos ir sutuoktinio P. T. santaupomis, nekilnojamojo turto pardavimu, pinigų perdavimu dukteriai. Iš liudytojų J. J., V. M., A. B. parodymų taip pat galima spręsti, kad nuteistasis I. Ž. kartu su sutuoktine turėjo pakankamai lėšų pragyventi, nes reguliariai iš jų pasiskolindavo pinigų.

2.4. Teismų išvados, kad I. Ž. sistemingai gaudavo pajamų iš neteisėtos veiklos, yra pagrįstos vien prielaidomis. Tai, kad I. Ž. 2014 ir 2015 metais du kartus buvo nuteistas už neteisėtą disponavimą akcizinėmis prekėmis, savaime nepatvirtina, jog kratos metu rasti pinigai buvo gauti būtent iš šių veikų padarymo. Byloje nepaneigta, kad paskirtas baudas I. Ž. sumokėjo iš savo ir sutuoktinės atlyginimo ir santaupų. Apeliacinės instancijos teismo bendro pobūdžio samprotavimai apie I. Ž. galimybes sumokėti paskirtas baudas, žaisti azartinius žaidimus ir turėtas lėšas pragyvenimo poreikiams tenkinti nepaneigia nuteistojo ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų.

2.5. Teismai, spręsdami apie I. Ž., jo sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. galimybes disponuoti atitinkamomis grynųjų pinigų sumomis, nepagrįstai išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) išvadoms, tinkamai nepatikrino šių išvadų pagrįstumo ir patikimumo, nevertino išvadose ir apklaustų asmenų parodymuose esančių neatitikimų, o apeliacinės instancijos teismas dar ir motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su VMI išvadomis. VMI išvados kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo ir išsamumo, kadangi duomenys apie I. Ž. turtinę padėtį buvo vertinami tik nuo 2004 metų, o vartojimo išlaidos buvo vertinamos pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines išlaidas vienam ūkio nariui per mėnesį, o ne vertinant kiekvieną konkretų asmenį ir jo šeimos poreikius individualiai.

2.6. Pagal 2003 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatą, deklaruoti buvo privaloma lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose bei ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršijo 50 000 Lt. Taigi, asmens turimos pinigų sumos, neviršijančios 50 000 Lt dydžio, nebuvo privaloma deklaruoti. Nuteistasis I. Ž. ir jo sutuoktinė T. K. nurodė, kad 2003 metų pabaigoje turėjo 50 000 Lt. Atitinkamai jie neturėjo pareigos deklaruoti savo turimų pinigų, todėl deklaracijos nepateikimas šiuo atveju savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinimas, kad nuteistasis ir jo sutuoktinė teisėtai negalėjo disponuoti 50 000 Lt dydžio santaupomis.

2.7. Byloje nebuvo paneigti S. T. parodymai, kad per visą darbinę veiklą ji su savo vyru 2003 m. gruodžio 31 d. buvo sukaupusi apie 200 000 Lt. VMI išvadoje nebuvo įvertinta, kad atitinkamais laikotarpiais S. T. vykdė veiklą pagal verslo liudijimą, taip pat nebuvo pasisakyta dėl jos mirusio sutuoktinio P. T. galimai sukaupto turto. Pripažindamas, kad S. T. tik 2004 metais iš atsiskaitomosios sąskaitos paėmė 45 271 Lt, teismas neįvertino, jog 2005 metais iš sąskaitos buvo paimta dar 109 328 Lt. Tai iš esmės atitinka pagal S. T. parodymus nuteistojo sutuoktinei T. K. perduotus pasaugoti 200 000 Lt.

2.8. Taip pat kelia pagrįstų abejonių rėmimasis statistinėmis vidutinėmis vartojimo išlaidomis vienam asmeniui, nes šis dydis nėra niekaip susijęs su konkrečios nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje remiantis vidutinėmis išlaidomis vienam asmeniui apskaičiuotos vartojimo išlaidos netgi didesnės nei gaunamas oficialus darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, remiantis šiuo dydžiu galimos nebent tikėtinos išvados dėl asmens išlaidų, bet tikslių faktinių asmens išlaidų nustatyti negalima.

2.9. Be to, nors S. T. 2006 metais vykdė sodo namo rekonstrukciją ūkio būdu, bet VMI specialistė nepagrįstai konstatavo, kad tokia rekonstrukcija galimai kainavo 87 022 Lt. Neaišku, kodėl apskaičiuojant išlaidas rekonstrukcijos darbams buvo remiamasi UAB „Sistela“ duomenimis. Atsižvelgiant į tai, 87 022 Lt suma buvo nepagrįstai įskaičiuota į S. T. vartojimo išlaidas, kartu paneigiant galimybę perduoti dukteriai pasaugoti 200 000 Lt sumą.

2.10. Nuteistojo I. Ž. ir jo artimųjų mokestinė prievolė nepagrįstai buvo nustatyta remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinti atvejai, kada taikomos minėto įstatymo nuostatos. Tačiau byloje nebuvo nustatyti konkretūs mokesčių mokėtojų pareigų nevykdymo faktai tikrinamuoju laikotarpiu, kaip būtina sąlyga apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

2.11. Be to, byloje buvo pateikta 2021 m. gruodžio 16 d. UAB „Verus auditus“ specialisto auditoriaus Č. Maculevičiaus išvada, kuri iš dalies skiriasi nuo VMI išvadų, t. y. kad I. Ž. 2004 m. sausio 1 d. galėjo turėti 50 000 Lt santaupų; kad VMI išvadoje apskaičiuotos vartojimo išlaidos yra per didelės ir turėtų būti mažinamos 20 proc. Nors specialistai M. Ciukšienė ir Č. Maculevičius pirmosios instancijos teisme buvo apklausti dėl savo tyrimo išvadų, o VMI specialistė dar pakartotinai apklausta ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, bet prieštaravimų tarp dviejų skirtingų tyrimo išvadų pašalinti nepavyko. Duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, specialistė M. Ciukšienė suabejojo savo išvados pagrįstumu, nes nebuvo įvertinta I. Ž. teisme pateikta paskolos sutartis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas privalėjo atlikti papildomą įrodymų tyrimą, bet tokius gynybos prašymus nemotyvuotai atmetė.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. Ž. gynėjo advokato L. Žukausko kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, nenukrypo nuo teismų praktikoje nustatytų įrodinėjimo standartų šios kategorijos bylose. Kasatoriaus teiginiai apie pažeistus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus yra nepagrįsti. Teismai įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, teisines išvadas dėl nuteistojo kaltės abiejų instancijų teismai padarė remdamiesi nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Byloje patikrinus visus galimus teisėtus lėšų gavimo būdus, nustatyta, kad turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų, todėl nuteistojo I. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo ir išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo, taip pat atsakė į visus esminius apeliacinio skundo argumentus. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui vien dėl to, kad jos kasatoriui yra nepriimtinos.

3.2. Kasatoriaus siūlomas įrodymų vertinimas yra selektyvus, akcentuojant tik atskiras išimtinai nuteistajam palankias aplinkybes ir ignoruojant byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą. Žemesnės instancijos teismai išsamiai išanalizavo nuteistojo I. Ž., jo sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. parodymus, duomenis apie jų pajamas ir išlaidas, patikrino jų patikimumą įvertindami parodymų nuoseklumą, palygindami juos su kitais bylos duomenimis. Prokurorė nesutinka su kasatoriumi, kad VMI išvados yra prielaidų pobūdžio, taip pat kad duomenys apie nuteistojo ir jo šeimos narių turtinę padėtį buvo vertinami tik nuo 2004 metų. Priešingai, sprendžiant apie galimybę I. Ž. ir T. K. 2004 metais disponuoti jų nurodytomis pinigų sumomis, buvo vertinami darbiniai laikotarpiai atitinkamai nuo 1994 ir 1998 metų. Prokurorės nuomone, I. Ž. ir jo sutuoktinė T. K., nepateikdami vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, savo veiksmais pripažino, kad 2003 metų pabaigoje neturėjo 50 000 Lt lėšų, tai atitinka kasatoriaus ginčijamą specialisto išvadą dėl turėto turto likučių bylai aktualiu laikotarpiu.

3.3. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 16 ir 29.7 punktų nuostatas, tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami oficialiai žinomi šaltiniai, statistiniai duomenys. Kadangi nuteistojo I. Ž., jo sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. nurodyti patirtų vartojimo išlaidų grynaisiais pinigais dydžiai neatitiko tikrovės, mokesčių administratoriui teko atlikti įvertinimą pagal pasirinktus informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti skaičiavimus, todėl VMI išvadoje pagrįstai buvo remiamasi oficialiai Statistikos departamento teikiama informacija apie namų ūkių pajamas ir išlaidas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. Ž. gynėjo advokato L. Žukausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis, 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).

6. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalimi skundo argumentų yra ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma daryti kitokias išvadas dėl nuteistojo I. Ž. ir jo šeimos narių galimybių teisėtomis pajamomis pagrįsti kratos metu rastos pinigų sumos įgijimą, nei tai darė žemesnės instancijos teismai. Tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir BK 1891 straipsnio taikymo

7. Kasaciniame skunde teigiama, kad I. Ž. buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Tokia kasatoriaus pozicija grindžiama tuo, kad teismų išvados dėl I. Ž. kaltės pagrįstos ne patikimais bylos įrodymais, o prielaidomis, byloje nebuvo paneigti I. Ž. ir jo šeimos narių parodymai apie galimybes teisėtomis pajamomis sukaupti kratos metu rastą pinigų sumą ir neįrodyta, kad kratos metu rasti pinigai buvo gauti iš neteisėtos veiklos. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, taip iš esmės neišnagrinėjo apeliacinio skundo ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

8. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021 ir kt.).

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė BPK reikalavimus.

10. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. Ž. kaltu dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, tyrė ir analizavo tiek paties I. Ž. parodymus, tiek jo šeimos narių – sutuoktinės T. K., jos motinos S. T. parodymus apie galimybes iš įvairių šaltinių (gauto darbo užmokesčio, vykdytos individualios veiklos, turto pardavimo, gautos paskolos ir kt.) sukaupti kratos metu rastą pinigų sumą; iš dalies nuteistojo ir jo šeimos narių pateiktą versiją apie gerą turtinę padėtį patvirtinančių liudytojų J. J., V. M., A. B., Ž. Č. parodymus apie pinigų skolinimąsi iš nuteistojo sutuoktinės T. K.; kaip liudytojų apklaustų atliekant kratą nuteistojo gyvenamojoje vietoje dalyvavusių N. G., A. M., B. S., E. Š., B. P. parodymus apie I. Ž. ir T. K. paaiškinimus dėl kratos metu rastų pinigų kilmės; 2021 m. birželio 30 d. VMI specialisto išvadas Nr. (21.222 Mr)-363-10 (dėl S. T. ūkinės finansinės veiklos tyrimo) ir Nr. (21.222 Mr)-363-11 (dėl I. Ž. ir T. K. ūkinės finansinės veiklos tyrimo); specialistės M. Ciukšienės paaiškinimus dėl specialisto išvadose nustatytų aplinkybių; bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktą 2021 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadą Nr. 12/16 (konsultacinę išvadą), kaip neva paneigiančią VMI specialistės išvadų teisingumą ir pagrįstumą; šią išvadą parengusio specialisto Č. Maculevičiaus paaiškinimus; kitą rašytinę bylos medžiagą.

11. Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus, tiek I. Ž. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, įrodymus, klaidų dėl jų turinio nepadarė, įvertino juos laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia I. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, motyvuotai atmesta I. Ž. pateikta versija, kad kratos metu rasti pinigai iš dalies buvo paties nuteistojo, jo sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. santaupos, iš dalies verslui vystyti gautos paskolos lėšos. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus, taip pat ir nustatytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

12. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-976/2016, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-77-489/2022 ir kt.).

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo I. Ž. apeliacinio skundo argumentus, kurie keliami ir kasaciniame skunde, dėl I. Ž. parodymų patikimumo, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų nenuoseklumą, tik bylą nagrinėjant teisme nurodytą aplinkybę apie pagal sudarytą paskolos sutartį pasiskolintus, pagal paskirtį nepanaudotus, paskolos davėjui negrąžintus ir namie laikytus 200 000 Eur, skirtus verslui vystyti (apeliacinės instancijos teismo nutarties 9 punktas), dėl nuteistojo sutuoktinės T. K. ir jos motinos S. T. parodymų apie galimybes kartu su I. Ž. sukaupti kratos metu rastą pinigų sumą vertinimo, juos lyginant kartu su VMI specialistės tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 10–11 punktai), dėl VMI specialistės išvadų patikimumo ir pagrįstumo (vartojimo išlaidų apskaičiavimo, rėmimosi statistiniais duomenimis apie galimas vartojimo išlaidas vienam asmeniui, buvusio S. T. sutuoktinio P. T. pajamų ir turto neįvertinimo, laikotarpiu iki 2004 metų gautų pajamų ir sukaupto turto neįvertinimo, išvadose nurodytos nesutampančios nuteistojo ir jo šeimos narių galėtos sukaupti pinigų sumos) (apeliacinės instancijos teismo nutarties 12–15 punktai).

14. Dėl kasatoriaus akcentuojamo VMI specialistės išvadų prieštaravimo nuteistojo ir jo gynėjo pateiktai konsultacinei išvadai apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas, kodėl gynybos pateikta konsultacinė išvada nepaneigia VMI specialistės išvadų. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas, t. y. turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai teisingai išspręsti reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-697/2018, 2K-9-976/2022 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai, kad nepaskyrus byloje ekspertizės nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai ir dėl to byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, yra nepagrįsti. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

15. Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Šiame straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, įrodinėjimo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Taigi, įrodinėjant, kad asmuo neteisėtai praturtėjo, turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017, 2K-87-719/2019, 2K-98-489/2020, 2K-147-697/2020). Tokio įrodinėjimo standarto šioje byloje teismai laikėsi.

17. Neteisėto praturtėjimo kriminalizavimu buvo siekiama veiksmingesnės kovos su korupciniais, turtiniais, ekonominiais, finansiniais ir kitais nusikaltimais, kurių tikslas – gauti kuo daugiau neteisėtų pajamų ir taip praturtėti, todėl, teisėjų kolegijos manymu, vertinant įrodymus neteisėto praturtėjimo bylose labai svarbus ir konkrečios bylos kontekstas, nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį apibūdinantys faktai. Paminėtina, kad nuteistasis I. Ž. niekur nedirba, net tris kartus teistas dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu – pagal BK 199² straipsnio 1 dalį; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžiu – pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 2 dalį). Šios bylos dalykas (grynieji pinigai) pas nuteistąjį buvo rasti atliekant kratą ikiteisminiame tyrime dėl neteisėto disponavimo cigaretėmis. Šias aplinkybes žemesnės instancijos teismai vertino tiek analizuodami byloje surinktus įrodymus, tiek pasisakydami dėl skirtinos bausmės. Tokiai praktikai pritartina.

18. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados dėl I. Ž. kaltės, padarius BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir bylos patikrinimu, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepažeidžiant nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principų, neteisėtos turto kilmės įrodinėjimo baudžiamosiose bylose standartų. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, nustatytos ir tinkamai įvertintos, pagal byloje nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 1891 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

19. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. Ž. (I. Ž.) gynėjo advokato Lino Žukausko kasacinį skundą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Algimantas Valantinas