Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-224-1073/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09045-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6; 1.1.9.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. ir jo gynėjui advokatui Linui Kiaurakiui (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Irmos Guobytės-Šiaulienės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. Š. paskirta galutinė bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 68 straipsnio 2 dalimi, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, nuspręsta iš R. Š. išieškoti valstybei konfiskuotino turto – automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 35 000 Eur.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendis panaikintas, vadovaujantis BK 40 straipsniu, R. Š., padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant pagal laidavimą A. Š. su 2000 Eur dydžio užstatu, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla R. Š. nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 68 straipsnio 2 dalimi, R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalimi, nuspręsta iš R. Š. išieškoti valstybei konfiskuotino turto – automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 15 000 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2022 m. kovo 17 d. apie 1.05 val. Klaipėdoje, ties Herkaus Manto g. 51, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, vairavo automobilį „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam buvo nustatytas 1,78 promilės neblaivumas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir R. Š. atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei bylą jam nutraukdamas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė sprendimą neatleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, nesiėmė visų įmanomų veiksmų tinkamam laiduotojui parinkti ir padarė nepagrįstą išvadą, jog R. Š. ir ateityje darys naujas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl konfiskuotino turto – automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės dalį atitinkančios pinigų sumos – 35 000 Eur – išieškojimo iš R. Š. ir nurodė, kad šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslams įgyvendinti bus pakankamas 15 000 Eur išieškojimas.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja I. Guobytė-Šiaulienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje yra atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, taip netinkamai pritaikė BK 40 straipsnį. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą lėmė tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylos duomenis vertino šališkai, sąmoningai ignoravo R. Š. nepalankius įrodymus, neįvertino visų proceso metu surinktų įrodymų, laidavimo klausimą sprendė formaliai, paviršutiniškai, atsietai nuo veikos ypatybių ir laiduotojo galimybių įgyvendinti tai, ką įtvirtina BK 40 straipsnio nuostatos.

3.2. Kasatorė, aptardama BK 40 straipsnio nuostatas ir jų aiškinimą teismų praktikoje, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo instituto R. Š. taikymo, neturėjo pagrindo vertinti, kad R. Š. Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes šis nuosprendis buvo panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiu. Kasatorė pažymi, kad minėtas nuosprendis buvo panaikintas ne todėl, kad R. Š. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ar nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o todėl, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad nėra pagrindo manyti, jog R. Š. nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir kad vairavimas esant neblaiviam nebuvo atsitiktinis jo poelgis, pagrįstai atsižvelgė ir į minėtus R. Š. neigiamai charakterizuojančius duomenis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai akcentavo tai, kad R. Š. laikomas neteistu, ir neskyrė pakankamai dėmesio išsamesniam jo asmenybės ir polinkio daryti naujas nusikalstamas veikas įvertinimui. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 28 d. nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog R. Š. nuolat daro administracinius nusižengimus ir yra linkęs nusižengti įstatymams. Tačiau R. Š. padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 2811 straipsnio 1 dalyje, nėra atsitiktinio pobūdžio, jis ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusikaltimo padarymo metu taip pat turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už administracinį nusižengimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad R. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar laiduotojas – R. Š. brolis A. Š. realiai galės daryti teigiamą įtaką R. Š.. Nors A. Š. formaliai atitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus laiduotojui, tačiau su laiduojamu asmeniu kartu negyvena, pats ne kartą baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Be to, R. Š. yra brandi asmenybė, turinti pakankamą gyvenimišką patirtį ir susiformavusias asmenines vertybes, šeimą, ilgą laiką eina vadovaujamas pareigas. Todėl laiduotojo A. Š. įtaka brolio elgesiui galėtų būti labai minimali ir nėra pagrindo manyti, kad jis galėtų užkardyti galimus R. Š. neteisėtus veiksmus ateityje. Tuo labiau kad deklaruojamas artimas kaltininko ir laiduotojo ryšys, tarpusavio artimas bendravimas vis dėlto nesulaikė R. Š. nuo teisės pažeidimų padarymo. Taigi A. Š. nėra autoritetas R. Š. ir negali teigiamai paveikti jo elgesio, todėl jis negali būti vertas teismo pasitikėjimo kaip laiduotojas (BK 40 straipsnio 3 dalis). Nenustačius visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų bei nesant tinkamo laiduotojo, laidavimo institutas R. Š. negalėjo būti taikomas.

3.5. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, neįvertino visų šiam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių ir tinkamai šios nuostatos taikymo nepagrindė bei nepagrįstai iš R. Š. valstybės naudai nusprendė išieškoti tik nedidelę konfiskuotino turto (automobilio) vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.6. Kasatorė, aptardama BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir jų aiškinimą teismų praktikoje, nurodo, kad kadangi R. Š. automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos, nustatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonės, konfiskuoti natūra šiuo atveju nėra galimybės, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. Š. turi būti išieškoma šio automobilio vertė – 65 310 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti tik nedidelę automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą, neatsižvelgė į R. Š. padaryto nusikaltimo aplinkybes, turto konfiskavimo instituto esmę, į visus, o ne tik teigiamai R. Š. apibūdinančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė išskirtinių aplinkybių ar kitų objektyviai egzistuojančių priežasčių, pagrindžiančių, kodėl ketvirtadalio nesiekiančios turto vertės dalies atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas būtų proporcingas. Vien tik didelė konfiskuotino turto vertė, R. Š. turtinė padėtis, jo šeimos interesai negali lemti formalaus sprendimo priėmimo. Kasatorė pažymi, kad R. Š., būdamas bendrovės direktorius, žinojo, kad jo vairuojamas automobilis yra įsigytas lizingo sutarties pagrindu, ir suvokė, kokios vertės transporto priemonę naudojo darydamas nusikalstamą veiką, be kita ko, šį automobilį naudoja kaip nuosavą, o ne tik įmonės veiklai. Be to, R. Š. dirba net keturiose bendrovėse, dviejose iš jų – direktoriumi. Taigi, konfiskavus tik nedidelę konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, bus pažeista visuomenės ir R. Š. interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į visas turto konfiskavimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir paskyrė R. Š. neproporcingą ir teisingumo tikslų neatitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos I. Guobytės-Šiaulienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

5. Kasaciniame skunde, nesutinkant su R. Š. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodoma, kad šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, nes R. Š. ne pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be to, jo brolis A. Š. nėra tinkamas laiduotojas. Šie argumentai iš dalies pagrįsti.

6. BK 40 straipsnyje nustatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse esančias sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-134-1073/2018).

7. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-176-303/2018). BK 40 straipsnio taikymo požiūriu byloje negali likti neaiškumų, sprendimo motyvai turi būti aiškūs ir išsamūs, išdėstyti pagal visus įstatymo reikalaujamus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301-788/2019).

8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl laidavimo instituto taikymo R. Š., priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. Š., padariusiam nusikalstamą veiką, nustatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, BK 40 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra pagrindo daryti išvadą, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be to, R. Š. draugas bei darbdavys D. G. yra netinkamas laiduotojas. O apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai – kad yra pagrindas manyti, jog R. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį pagal laidavimą broliui A. Š., kuris apeliacinės instancijos teismo buvo pripažintas tinkamu laiduotoju. Iš esmės žemesnės instancijos teismų sprendimai skiriasi dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų nuostatų bei BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse aptartų nuostatų vertinimo.

9. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018). BK 40 straipsnio taikymo aspektu aktualu, kad ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir laikoma, jog asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs (pavyzdžiui, už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo buvo nuteistas, tačiau teistumas yra išnykęs ar panaikintas; dėl ankstesnės nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-137/2012, 2K-142-697/2022). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad išties R. Š. Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. Tačiau šis nuosprendis paskiausiu Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžiu buvo panaikintas ir baudžiamoji byla R. Š. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nors minėtas nuosprendis yra apskųstas kasacine tvarka, tačiau jis yra įsiteisėjęs. Todėl pagrindo abejoti R. Š. atitiktimi BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytai sąlygai nėra.

10. Teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (asmens atitiktis BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytai sąlygai), atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-511/2017, 2K-114-628/2019, 2K-301-788/2019).

11. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta sąlyga, jog R. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, nurodė tokius argumentus: 1) R. Š. padarė vieną nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui, prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, dirba, anksčiau neteistas; 2) Plungės apylinkės teismo 2021 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, ir nors šis nuosprendis Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo panaikintas ir baudžiamoji byla R. Š. nutraukta, tačiau bylos nutraukimo priežastis yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 3) ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (už greičio viršijimą). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka iš dalies.

12. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai atkreipė dėmesį į taip pat kasaciniame skunde minimą aplinkybę, kad R. Š. anksčiau yra ne kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tačiau, atsižvelgiant į R. Š. padarytų administracinių nusižengimų pobūdį, į tai, kad beveik visi (šeši) penkerių metų laikotarpiu jo padaryti administraciniai nusižengimai yra susiję su nustatyto greičio viršijimu (1 t., b. l. 62–66), už analogiško teisės pažeidimo padarymą (vairavimą neblaiviam) R. Š. administracinėn atsakomybėn nebuvo trauktas, nelaikytina, kad jis nuolat daro itin šiurkščius administracinius nusižengimus ir kad šioje byloje jo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Tačiau tai, kad R. Š. yra baustas administracine tvarka, sugretinus šią informaciją su kita bylos medžiaga, nagrinėjamu atveju neleidžia vienareikšmiškai teigti apie jo atitiktį BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytai sąlygai – yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tokią išvadą kasacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į informaciją apie nutrauktą dėl senaties baudžiamąjį persekiojimą – į šią informaciją, skirtingai nei vertinant asmens atitiktį BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytoms sąlygoms, asmenį vertinant dėl jo požiūrio į įstatymų laikymąsi ateityje, gali būti atsižvelgiama. Primintina, kad tokios pozicijos rekomenduojama laikytis ir teismų praktikoje – turi būti vertinamos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Išvadai gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-511/2017, 2K-114-628/2019, 2K-301-788/2019).

13. Minėta, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių šioje byloje pasigendama, visumą, bet ir įvykdžius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus, susijusius su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu. BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, jos konstatavimas turi būti motyvuotas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018).

14. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019), taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-895/2018, 2K-96-628/2019). Laiduotojas gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-186-942/2018, 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad, taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimojo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-120-489/2016, 2K-88-976/2017, 2K-176-303/2018).

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. Š. draugo ir darbdavio D. G. tinkamumo būti laiduotoju, nuosprendyje nurodė, kad nors jis yra charakterizuojamas teigiamai, su R. Š. praleidžia daug laiko, tačiau jo daroma įtaka nesustabdė draugo (pavaldinio) nuo administracinių nusižengimų ir nusikaltimų darymo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. G. daug kartų baustas administracine tvarka už tyčinius administracinius nusižengimus (daugiausia už greičio viršijimą), ir padarė išvadą, kad paminėtos aplinkybės rodo, jog D. G. pats nėra linkęs laikytis teisės aktais įtvirtintų reikalavimų bei nustatytų elgesio normų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir teismo posėdyje apklaustas laiduotoju norintis tapti R. Š. brolis A. Š.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs A. Š. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, neteistas, eina aukštas vadovaujamas, didelės atsakomybės reikalaujančias pareigas, darbe yra pavyzdys jam pavaldiems darbuotojams, administracine tvarka baustas už nešiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurių paskutinis padarytas 2020 metais, taip pat tai, kad jis su broliu R. Š. palaiko labai artimus ryšius, gyvena šalia, bendrauja ne tik dviese, bet ir šeimomis, būdamas jaunesnis, R. Š. yra autoritetas ir šis į jo nuomonę visada atsižvelgia, konstatavo, kad A. Š. kaip laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo laiduotojo parinkimo argumentavimas, akcentuojant iš esmės teigiamą A. Š. charakteristiką, einamas pareigas, jo ir R. Š. dažną bendravimą, tačiau detaliau neanalizuojant ir nevertinant realios galimybės A. Š. daryti teigiamą įtaką R. Š., nėra pakankamas BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytos sąlygos konstatavimui pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui kito asmens – D. G. – ne tik kaip artimo draugo, bet ir kaip darbdavio daromos įtakos R. Š. nepripažinus pakankama tam, kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų nėra aišku, kodėl nagrinėjamu atveju A. Š. yra tinkamesnis laiduotojas ir kokį realų teigiamą auklėjamąjį poveikį R. Š. bei jo tolesniam elgesiui gali padaryti aštuoneriais metais jaunesnis, turintis mažesnę gyvenimo patirtį kaltininko brolis. Tuo labiau kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats pripažino, jog R. Š. yra visiškai susiformavusi ir brandi asmenybė, turinti didelę gyvenimišką patirtį ir susiformavusių asmeninių vertybių piramidę, profesinėje srityje eina direktoriaus pareigas ir pats gali daryti įtaką kitų žmonių elgesiui. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepagrindė, kodėl šiuo atveju A. Š. yra objektyviai pajėgus imtis priemonių, kad broliui darytų teigiamą įtaką ir būtų jam autoritetas. Vien tai, kad kaltininką ir laiduotoją sieja artimi ryšiai, jie gyvena vienas šalia kito, bendrauja ir šeimomis, nesudaro pagrindo teigti, kad A. Š. savo broliui gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką, juolab kad ankstesnis jų bendravimas R. Š. elgesiui reikšmingos įtakos nepadarė ir nuo šioje byloje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė. Kasaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog A. Š. pats ne kartą baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. O asmuo, kuris pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, paprastai negali būti tinkamas pavyzdys ir autoritetas kitam asmeniui, taip pat pažeidžiančiam įstatymų nustatytą tvarką.

17. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iki galo nepagrindė BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos, taip pat nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju yra ir BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytos sąlygos – tinkamas laiduotojas, galintis daryti kaltininkui teigiamą įtaką. Šis teismas, pripažindamas R. Š. brolį A. Š. tinkamu laiduotoju, skundžiamame nuosprendyje iš esmės tik formaliai konstatavo, kad jis yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo, tačiau aplinkybių, susijusių su jo realiomis galimybėmis daryti R. Š. teigiamą įtaką, nenurodė ir neįvertino. Taigi, ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis neatitinka teismų praktikoje įtvirtintų reikalavimų, pagal kuriuos sprendimas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo

18. Kasaciniame skunde taip pat nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas konfiskuoti iš R. Š. tik nedidelę dalį konfiskuotino turto (automobilio) vertės. Kasatorė nurodo, kad mažesnės nei ketvirtadalis automobilio vertės sumos konfiskavimas yra nepagrįstas, neproporcingas ir neatitinka šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslų. Tokie argumentai pagrįsti.

19. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

20. Nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju labai aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Tačiau teismų praktikoje labai aiškiai yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020).‏‏‎ Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija.

21. Pažymėtina, kad įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertės dalies dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nuspręsdami konfiskuoti tam tikrą dalį konfiskuotino turto vertės, remdamiesi konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tinkamai aiškino proporcingumo principo turinį toje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020).

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Š. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „BMW X6“, todėl nekyla abejonių, kad šis automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytinas konfiskuotinu turtu. Kadangi minėtas automobilis priklauso ne R. Š., o trečiajam asmeniui – UAB „Luminor lizingas“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sprendimą išieškoti iš R. Š. ne visą (65 310 Eur), o dalį automobilio vertės atitinkančios pinigų sumos – 35 000 Eur teismas priėmė atsižvelgdamas į R. Š. asmenybę, turtinę padėtį, t. y. į tai, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, dirba keliose bendrovėse, charakterizuojamas teigiamai, gaunamos pajamos nėra didelės, naudojamos šeimai ir nepilnamečiams asmenims išlaikyti, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, į tai, kad automobilį naudoja bendrovė, kurios direktorius yra R. Š., taip pat teisingumo bei protingumo kriterijus. Teismas padarė išvadą, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš R. Š. šiuo atveju būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė ir kad 35 000 Eur išieškojimas yra pakankamas šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslams įgyvendinti. Nepritardamas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl konfiskuotino turto (automobilio) vertės dalį atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamojo poveikio priemonės taikymo tikslams įgyvendinti bus pakankamas mažesnės automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos – 15 000 Eur – išieškojimas.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nemotyvuota ir nepagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis bei paremta formaliu ir deklaratyviu bylos aplinkybių vertinimu. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pabrėžė būtinybę, nustatant konfiskuojamo turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos dydį, atsižvelgti į kaltininko turtinę padėtį, jo teigiamą charakteristiką, išlaikomų šeimos narių gerovę; kita vertus, kaip teisingai pažymėjo kasatorė, šis teismas nagrinėjamoje byloje nustatytų konkrečių šiam klausimui išspręsti turinčių reikšmės aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje būtent pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš R. Š. išieškotiną konfiskuotino turto (automobilio) vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 35 000 Eur, įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, tiek susijusias su R. Š. asmenybe, turtine bei šeimine padėtimi, tiek kitas aplinkybes, ir nenustatė, kad tokio dydžio pinigų sumos konfiskavimas iš kaltininko pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Priešingai, šis teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl nusprendė, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš R. Š. būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad automobilį naudoja bendrovė, kuriai vadovauja R. Š.. Taigi, nesant teisinės galimybės automobilio konfiskuoti, automobilis po teismo nuosprendžio priėmimo ir toliau liko valdomas R. Š. kaip bendrovės direktoriaus. Ši aplinkybė dar labiau sustiprina prevencinę pirmosios instancijos teismo nustatytos automobilio vertės dalies konfiskavimo reikšmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas yra neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, neatitinkanti teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžanti jį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

24. Apibendrinant tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuotina, kad šioje byloje BK 40 straipsnio, 72 straipsnio 5 dalies nuostatas tinkamai pritaikė pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas jas taikė netinkamai. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Olegas Fedosiukas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė