Civilinė byla Nr. 3K-3-277/2006 Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.1.1; 22.4; 30.10; 32.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. Š. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. Š. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, G. S., R. S. dėl sprendimo dalies, įsakymo ir žemės pirkimo-pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė P. Š., kreipdamasi į teismą, nurodė, kad ji nuo 1995 m. sausio 11 d. yra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir prie jo esančio 0,0681 ha žemės sklypo savininkė, su atsakovais G. ir R. S., gyvenančiais (duomenys neskelbtini), naudojosi bendru įvažiavimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Ieškovė taip pat nurodė, kad šių atsakovų ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 25 d. buvo sudarytos dvi pirkimo-pardavimo sutartys, pagal kurias atsakovams S. parduotas valstybei priklausęs žemės sklypas, kuris buvo vienintelis bendro naudojimo įvažiavimas. Ieškovė teigė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 221, kuriuo buvo patvirtinti prašomo parduoti naudojamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys, ir Klaipėdos apskrities viršininkės 2003 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. 13.6-322 dėl šio žemės sklypo įregistravimo ir pardavimo yra neteisėti. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovai S. ir prieš juos buvę kiti savininkai niekada nebuvo vieninteliai ginčo žemės sklypo naudotojai, tai buvo bendro naudojimo žemė, ji ir jos šeimos nariai prarado galimybę naudotis vieninteliu įvažiavimu į savo namų valdą, sprendžiant žemės pardavimo klausimą turėjo būti atsižvelgta ir į ieškovės interesus. Be to, ginčo žemės sklypo ribų ir dydžio nustatymas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) 2, 11, 16 punktų, nes pagal juos Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183 patvirtinta schema negalėjo būti pagrindas nustatant S. parduodamo žemės sklypo ribas ir dydį. Ieškovė pažymėjo, kad, nesant teisės normų aktų pagrįstai patvirtinto parduodamo žemės sklypo plano, negalimas parduodamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projekto rengimas (Tvarkos 18 punktas), taip pat sprendimo parduoti valstybinės žemės sklypą, kuris įforminamas apskrities viršininko įsakymu, priėmimas (Tvarkos 23 punktas). Be to, pagal Žemės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį pasirašant žemės pirkimo-pardavimo sutartį žemės sklypo planas yra privalomas. Ieškovė teismo prašė panaikinti G. ir R. S. ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2003 m. vasario 25 d. sudarytas dvi pirkimo-pardavimo sutartis, Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 221 ir Klaipėdos apskrities viršininkės 2003 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. 13.6-322 dalis dėl 195 kv. m ginčo žemės sklypo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė jai priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 1995 m., jo plane įvažiavimas į sklypą nebuvo numatytas (T. 1, b. l. 12-13, 133-135), šio žemės sklypo dydis ir ribos buvo patvirtintos Klaipėdos miesto valdybos 1994 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 184 (T. 1, b. l. 132). Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 221 buvo patvirtinti prašomo parduoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys pagal žemės sklypų suplanavimo ir priskyrimo schemą, patvirtintą Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183. Teismas nurodė, kad ši schema buvo parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 968 patvirtinta Žemės sklypų, išnuomojamų ne aukciono tvarka, suplanavimo ir priskyrimo prie esamų daugiabučių namų, laikinąja metodika, įvykus viešam svarstymui, kurio metu jokių pastabų nebuvo pateikta (T. 1, b. l. 172-175). Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį detalusis planas nėra privalomas, norint žemės sklypą parduoti, o atsakovai S. sudarant ginčijamo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį pateikė pagal Tvarkos 13 punktą reikalingus dokumentus, buvo įvykdyti Tvarkos 15 punkto reikalavimai kreiptis į savivaldybę dėl parduodamo žemės sklypo plano sudarymo, ginčijamas apskrities viršininko įsakymas buvo patvirtintas neprieštaraujant Tvarkos 16 punkte nustatytai žemės sklypo plano rengimo tvarkai, be to, šis žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, o pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypas niekada nepriklausė ieškovei, nebuvo jos nuomojamas, iki ginčo sutarčių sudarymo priklausė valstybei, todėl jo pardavimas atsakovams ieškovės teisių nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklype nei savivaldybė, nei apskrities viršininko administracija servitutų nenustatė, ieškovė tokio reikalavimo nekėlė, o ieškino pagrindo, dėl ko būtų galima ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, neįrodė. Atlikęs vietos apžiūrą teismas nustatė, kad ieškovės pagrindinis įėjimas į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra iš (duomenys neskelbtini) namo pusės, įvažiuoti per daugiabučio namo kiemą kliūčių nėra, be to, prie šio namo galima patekti per laisvą valstybinę žemę, kuri ribojasi su atsakovams S. priklausančiu žemės sklypu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 12 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teismas privalėjo išanalizuoti žemės sklypų suplanavimo ir priskyrimo schemą, patvirtintą Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183, nes ji įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pakeista ar panaikinta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje schemoje pažymėtos atsakovų ir ieškovės žemės sklypų raudonosios linijos, plano brėžinyje nėra nurodytas bendras įvažiavimas į minėtus žemės sklypus, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įvažiavimas buvo tik iki namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tikruosius ieškovės interesus, laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai siūlė ieškovei tikslinti ieškinį ir reikalauti nustatyti servitutą, tačiau šia teise ieškovė nepasinaudojo, o žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia vien dėl to, kad savivaldybė nepasiūlė nustatyti servitutą parduodamame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog atsakovai žemės sklypą įsigijo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pagrindą ginčo sutartis pripažinti negaliojančias (CPK 178 straipsnis, CK 4.96 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovė P. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė kasacinį skundą grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Teismai neteisingai, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, aiškino ir taikė servitutą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai laikė, kad ieškovės teisės gali būti apgintos nustačius servitutą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikoma, kad servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis, servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005). Ieškovė servitutą galėtų nustatyti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta aplinkybė, kad be servituto nustatymo ji negalės patekti į savo sklypą.
2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, nes, spręsdami klausimą dėl įvažiavimo į žemės sklypą pardavimo teisėtumo, nenustatė, ar asmuo tuo įvažiavimu naudojosi teisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005). Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovei rekonstruojant gyvenamąjį namą pati Klaipėdos miesto savivaldybė projekte pažymėjo įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės.
3. Teismai neteisingai aiškino ir taikė pažeistų teisių turinį bei galimus jos gynybos būdus, nepagrįstai laikė, kad ieškovė savo teises gali apginti reikalaudama nustatyti kelio servitutą, nes ieškovė siekė apginti savo pažeidžiamą nuosavybės teisę, kuri yra absoliutaus pobūdžio. Be to, pagal CK 4.129 straipsnį servitutas yra priskiriamas prie teisės įgijimo atlygintinai, t. y. viešpataujančiojo daikto savininkas (ieškovė) privalėtų atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, šis gynybos būdas pažeistų ieškovės teisę naudotis buvusiu keliu neatlygintinai. Taip teismai taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2005, formuojamos praktikos, kad servituto naudotis keliu (įvažiavimu) nustatymas reiškia asmens teisės naudotis tuo keliu neatlygintinai pažeidimą; žemė, užimta bendroms ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų ir t. t.), neprivatizuojama (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktas).
4. Ginčo žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 4 punktą, pagal kurį gali būti parduodami valstybiniai žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėje), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba naudojamo žemės sklypo planuose, pažymėtuose techninės apskaitos byloje. Civilinėje byloje kaip įrodymas yra pateiktas namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), planas iš techninės apskaitos bylos, kuriame atsakovų faktiškai naudojamo žemės sklypo ribos iš viso nepažymėtos, tai reiškia, kad plane, pagal kurį turėjo būti formuojamas atsakovų žemės sklypas, yra nustatyta, jog ginčo žemė nėra atsakovų faktiškai naudojama ir patenkanti į atsakovų namų valdos žemės sklypo ribas.
5. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 6 punktą, kuriame nustatyta, kad miestuose piliečiams, turintiems nuosavybės teise priklausančius namus, parduodami namų valdų žemės sklypai, kurie yra pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, todėl teismai negalėjo ieškinio atmesti remdamasis Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183 patvirtinta schema, juolab kad joje nebuvo nurodytas atsakovams parduoto žemės sklypo plotas.
6. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes minėtos schemos neatitiktį Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatoms, reglamentuojančioms dokumentų, kurių pagrindu parduodami valstybinės žemės sklypai, turinį ieškovė taip pat įrodinėjo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. liepos 14 d. pažyma Nr. 4D-2005/05-01, dėl kurios teismai visai nepasisakė ir jos nevertino, nors pagal Seimo kontrolierių įstatymo 3, 12 ir 22 straipsius ši pažyma yra laikoma oficialiu rašytiniu įrodymu (CPK 183, 185 straipsniai).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai G. ir R. S. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimą atsakovai grindžia šiais teisiniais argumentais:
1. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą išnagrinėję teismai nustatė aplinkybę, jog atsakovams pardavus ginčo žemės sklypą ieškovė neteko galimybės teisėtai patekti į savo sklypą per įvažiavimą. Priešingai, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 13 d. vietos apžiūros protokole konstatuota, kad įvažiavimo plotas – 5 metrai žemės, kuri priklauso S., ir dar apie 5 metrus valstybinės žemės, kuri pažymėta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pasiūlytoje schemoje taikos sutarčiai sudaryti (T. 1, b. l. 179). Be to, šioje schemoje ir teismo vietos apžiūros protokole nurodytas galimas įvažiavimas į ieškovės žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, o atsakovai sutinka ieškovės namų valdos gyventojams suteikti servitutą per jų sklypą (T. 2, b. l. 52).
2. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005, ir 2005 m. birželio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2005, nes pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2005 m. birželio 17 d., kai šios nutartys dar nebuvo priimtos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartyje konstatuota, kad, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, tuo tarpu kasatorė, nesutinkdama su servituto nustatymu, siekia panaikinti teisėtai sudarytą ir galiojantį sandorį.
3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovei rekonstruojant gyvenamąjį namą pati Klaipėdos miesto savivaldybė projekte pažymėjo įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) gatvės per valstybinę žemę ir kad teismai šios aplinkybės nesiaiškino. Šį projektą rengė ne Klaipėdos miesto savivaldybė, o privatus projektuotojas UAB „Klaipėdos komprojektas“, be to, ieškovei išduotame projektavimo sąlygų sąvade buvo nurodyta, kad ji privalo vadovautis Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183 patvirtinta schema.
4. Teimai nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos nuostatų, nes jos privatizavimo metu galiojusioje redakcijoje nustatyta, kad žemės sklypai prie daugiabučių namų parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti - pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, tuo tarpu atsakovo gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra daugiabutis.
5. Kasaciniame skunde nepagrįstai sureikšminama Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. liepos 14 d. pažyma Nr. 4D-2005/05-01. Lietuvos Aukščiausiasiojo Teismo senatas 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 6.2 punkte nurodė, kad faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Teismai nustatė, kad ieškovė jai priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 1995 m., jo plane įvažiavimas į sklypą nebuvo numatytas, šio žemės sklypo dydis ir ribos buvo patvirtintos Klaipėdos miesto valdybos 1994 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 184. Atsakovams parduoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 221, tai buvo padaryta pagal žemės sklypų suplanavimo ir priskyrimo schemą, patvirtintą Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183. Ši schema buvo parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 968 patvirtinta Žemės sklypų, išnuomojamų ne aukciono tvarka, suplanavimo ir priskyrimo prie esamų daugiabučių namų, laikinąja metodika. Teismai laikė, kad ginčo žemės sklypas niekada nepriklausė ieškovei, nebuvo jos nuomojamas, iki ginčo sutarčių sudarymo priklausė valstybei. Atlikęs vietos apžiūrą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės pagrindinis įėjimas į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra iš (duomenys neskelbtini) namo pusės, įvažiuoti per daugiabučio namo kiemą kliūčių nėra, be to, prie šio namo galima patekti per laisvą valstybinę žemę, kuri ribojasi su atsakovams S. priklausančiu žemės sklypu.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutaries sudarymą, ir servituto, kaip savininko teisių gynimo būdo, nustatymą, klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Pagal ginčijamų sandorių metu galiojusio Žemės įstatymo (2000 m. gegužės 4 d. įstatymo Nr. VIII-1664 (Žin., 2000, Nr. 42-1191) redakcija) 24 straipsnio 1 dalį valstybinę žemę privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai įstatymų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtino Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką, ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 (Žin., 2001, Nr. 17-527) redakcija. Pagal Tvarkos 2.1 punktą namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti - pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, žemės sklypų planus arba pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (kaimo vietovėje). Taigi valstybinės žemės sklypų pardavimas prie daugiabučių namų buvo teisėtas ne tik kai jie soformuoti pagal detaliuosius ar specialiuosius planus, bet ir kai teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas kitoks žemės sklypo planas. Teismų nustatytomis aplinkybėmis atsakovams parduoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenys buvo nustatyti pagal žemės sklypų suplanavimo ir priskyrimo schemą, patvirtintą Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 183. Ši schema buvo patvirtinta remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 968 patvirtinta Žemės sklypų, išnuomojamų ne aukciono tvarka, suplanavimo ir priskyrimo prie esamų daugiabučių namų, laikinąja metodika. Teismų nenustatyta, kad tvirtinant šią schemą būtų pažeistas minėtas teisės aktas, todėl atsakovams parduodant žemės sklypą ja buvo pagrįstai vadovaujamasi, ginčijamų sandorių dalys negali būti pripažintos negaliojančiomis kaip prieštaraujančios poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių parduodamų valstybinės žemės sklypų formavimą, reikalavimams.
Iš pareikšto ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovė, būdama pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir prie jo esančio 0,0681 ha žemės sklypo savininkė, stengiasi apginti savo teisę į šio nekilnojamojo turto tinkamą naudojimą po įvykdytos pastato rekonstrukcijos. Teismai nustatė, kad ginčo žemės sklypas niekada ieškovės nebuvo nuomojamas, ieškovės pagrindinis įėjimas į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), yra iš (duomenys neskelbtini) namo pusės, įvažiuoti per daugiabučio namo kiemą kliūčių nėra, be to, prie šio namo galima patekti per laisvą valstybinę žemę, kuri ribojasi su atsakovams priklausančiu žemės sklypu. Esant tokioms teismų nustatytoms aplinkybėms buvo konstatuota, kad ginčo žemės sklypo pardavimas atsakovams ieškovės teisių nepažeidė. Teismai kaip papildomą sprendimo motyvą nurodė tai, kad ieškovė gindama savo teises galėjo reikalauti nustatyti servitutą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tokia teismų pozicija pažeidžia ieškovės teises į neatlygintiną savo daikto naudojimą, nes pagal CK 4.129 straipsnį servitutas yra priskiriamas prie teisės įgijimo atlygintinai, t. y. viešpataujančiojo daikto savininkas (ieškovė) privalėtų atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius, be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ieškovė servitutą galėtų nustatyti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta aplinkybė, kad be servituto nustatymo ji negalės patekti į savo sklypą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas. Galiojančio Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kai apskrities viršininkas savo sprendimu nustato servitutą valstybinėje žemėje. Esant poreikiui servitutą nustatyti privačioje žemėje, tai gali būti padaroma šalių (tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų) susitarimu (CK 4.125 straipsnis), jei jie nesusitaria – teismo sprendimu, jei nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo, tačiau buvo atsižvelgiama į jo nustatymo potencialias galimybes sprendžiant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis klausimą, todėl negalima laikyti, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005, formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl servituto nustatymo pagrindų. Taip pat negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad esant įstatyminiam pagrindui ieškovei nustačius servitutą tai reikštų jos teisės naudotis įvažiavimu neatlygintinai pažeidimą, nes teismų nenustatyta, jog ieškovė turėjo teisę naudotis šiuo įvažiavimu, o nustatyta, kad atsakovai šį žemės sklypą nusipirko teisėtai. Šioje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2005, ratio decidendi yra skirtingi, todėl negalima laikyti, kad teismai nukrypo nuo joje formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Kasacinio skundo argumentas, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes spręsdami dėl schemos atitikties teisės aktų reikalavimams nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2004 m. liepos 14 d. pažymos Nr. 4D-2005/05-01, negali būti laikomas pagrįstu, nes vertindami minėtą schemą teismai vertino tiesioginius jos teisėtumą patvirtinančius įrodymus, o minėta pažyma yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, netiesiogiai patvirtinantis bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
Kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) numatyto pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Janina Januškienė
Antanas Simniškis
