D. N. pagal BK 259 str., 157 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-417-697/2016

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00125-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.2; 2.1.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,

nuteistojo D. N. gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

nuteistajam D. Č., jo gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Algiui Kojalai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės, nuteistojo V. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu D. N. ir D. Č. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu D. N. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas 30 parų arešto bausme.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu V. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamų veikų prieš nukentėjusiąsias J. K. ir V. J.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria D. N. ir D. Č. išteisinti pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K., ir dėl šių dalių priimtas naujas nuosprendis:

D. N. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši ir Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams;

D. Č. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio, 1, 4, 9 dalimis, ši ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir D. Č. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams;

V. M. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (dėl nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją J. K.) nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

Kitos Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio dalys paliktos nekeistos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. N. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, prašiusio jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. M. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo V. M. kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. N., D. Č. ir V. M. nuteisti už tai, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, prieš nukentėjusiąją J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

2010 m. lapkričio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, A. K. namuose, Panevėžio r., duomenys neskelbtini, taip pat V. M. automobilyje „Renault Laguna“ (duomenys neskelbtini), V. M. ir D. Č. bendrais veiksmais per kelis kartus įkalbinėjo 17 metų amžiaus nukentėjusiąją J. K., gim. duomenys neskelbtini, vykti į Ispaniją, melagingai žadėdami jai gerai apmokamą darbą su daržovėmis. J. K. sutikus, nenustatytą dieną Panevėžio r., duomenys neskelbtini, D. Č. kartu su D. N. J. K. nufotografavo. 2010 m. gruodžio 2 d. D. Č. ir V. M. padėjo J. K. ir jos motinai J. K. skubos tvarka gauti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir sumokėjo už jų išdavimą. 2010 m. gruodžio mėnesį, nenustatytą dieną, D. Č., D. N. ir V. M. automobiliu nugabeno J. K. į išnuomotą butą name Panevėžyje, duomenys neskelbtini, ir ten ją laikė iki 2010 m. gruodžio 9 d. Šiame name nukentėjusiąją prižiūrėjo D. Č.. Po 2010 m. gruodžio 9 d., nenustatytą dieną, V. M. ir D. N. automobiliu nugabeno J. K. prie pastato Panevėžyje, duomenys neskelbtini, ir įsodino į mikroautobusą, vairuojamą R. K., vežantį keleivius į Ispanijos Karalystę, turėdami tikslą nukentėjusiąją nugabenti į šią valstybę. Už tai D. N. sumokėjo R. K. 500 Lt (144,81 Eur). Po 2010 m. gruodžio 9 d., nenustatytą dieną, J. K. išgabenus iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę, J. K. buvo perleista nenustatytiems asmenims, kurie atėmė iš jos asmens dokumentus, laikė ją nelaisvėje keliose skirtingose vietose, taip pat 21 km nuo Mursijos miesto, kelyje Kartachena–Alhama esančiame pasimatymų klube „Eskorpion“. Ten J. K. įgiję nenustatyti asmenys laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėn., nenustatytos dienos, iki 2011 m. vasario mėn. pradžios vertė ją užsiimti prostitucija. Taip D. N., D. Č. ir V. M., veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad nukentėjusioji J. K. yra vaikas, pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimais, verbavo, gabeno ir perleido ją siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. N. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kuria D. N. nuteistas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria D. N. išteisintas, be pakeitimų.

2.1. Kasatorių teigimu, kvalifikuojant D. N. veiką pagal BK 157 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y., kad nukentėjusiosios J. K. laisvė buvo suvaržyta palenkiant jos valią bent vienu iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų ir kad D. N. turėjo nusikalstamą tikslą. Šiuo atveju nukentėjusiosios J. K. fizinė ir valios laisvė nebuvo pažeista (suvaržyta), nes ji nebuvo izoliuota, palaikė ryšį su aplinkiniais, galėjo bendrauti su kitais asmenimis, institucijų ir organizacijų atstovais, ką ir darė, be to, galėjo laisvai apsispręsti, ar vykti į Ispaniją. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamame nuosprendyje aptarė ir konstatavo esant įrodytus tik objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau tyčinė kaltės forma, bendrininkavimas, pasireiškęs išankstiniu susitarimu, liko neaptarti ir neatskleisti. Apeliacinės instancijos teismas subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius išvedė iš objektyviųjų, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą reikalavimą apkaltinamajame nuosprendyje pateikti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas dėl kiekvieno pripažinto įrodytu nusikalstamos veikos sudėties požymio. Pasak kasatorių, vien apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardyti objektyvieji D. N. nusikalstamos veikos sudėties požymiai nepatvirtina, kad jis turėjo BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą tikslą.

2.2. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 20 straipsnyje, 301 straipsnyje numatytas duomenų pripažinimo įrodymais, įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo taisykles. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino visiškai kitaip nei pirmosios instancijos teismas, tinkamai neaptarė ir neįvertino jų visumos, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios J. K. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, įrodymų tyrimą atliko formaliai, apsiribodamas ikiteisminio tyrimo rezultatų pakartojimu, ir padarė prielaidomis bei abejonėmis paremtas išvadas. Toks įrodymų vertinimas rodo teismo šališkumą ir išankstinę nustatą dėl D. N. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kasatorių teigimu, pagrindinis įrodymas, sprendžiant dėl D. N. ir kitų nuteistųjų kaltės, buvo nukentėjusiosios J. K. parodymai, tačiau, priešingai nei konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, keliantys pagrįstų abejonių jų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atskirų apklausų metu duotais J. K. parodymais, nevertino jos parodymų kaip visumos, neatsižvelgė į tai, kad J. K. kaskart paaiškėjus naujoms aplinkybėms savo parodymus keitė, juos prie jų priderindama. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie bylos duomenys patvirtina, kad J. K. fotografavo būtent D. N., o ne D. Č.. Be to, byloje nėra duomenų, kad J. K. nuotraukos buvo padarytos ir kur nors panaudotos. D. Č. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad D. N. su J. K. vykimu į užsienį nesusijęs, jos nefotografavo ir nei D. Č. su J. K. važiuojant apsigyventi į duomenys neskelbtini gatvėje išnuomotą butą, nei J. K. išvykstant į Ispaniją nedalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas šių D. Č. parodymų nevertino, dėl jų nepasisakė, o teismo išvada, kad D. Č. keitė parodymus siekdamas padėti D. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje nėra duomenų, kad su D. Č. kas nors būtų susisiekęs ar jam daręs poveikį, prašęs pakeisti parodymus, juolab, kad D. N. D. Č. anksčiau nepažinojo. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad J. K. parodymai dėl jos atvykimo į duomenys neskelbtini gatvėje esantį butą yra nenuoseklūs ir iš esmės prieštaringi. Kiekvieną kartą apklausiama apie rakto nuo buto gavimą ji nurodė skirtingas aplinkybes, o apie D. N. važiavimą kartu užsiminė tik apklausiama trečią kartą, praėjus metams. Tuo tarpu D. N. kategoriškai teigė jokių raktų nuo buto duomenys neskelbtini gatvėje niekam nedavęs, šiame bute niekada nebuvęs, ką patvirtino ir V. M. su D. Č.. Be to, D. N. ne tik neatitiko J. K. nurodyto išvaizdos apibūdinimo, bet ir negalėjo jos vežti į minėtą butą, nes 2010 m. gruodžio 2–4 d. dalyvavo močiutės laidotuvėse. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos D. N. parodymus neįsigilino. Kartu kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo R. K. parodymus apie J. K. vežimo į Ispaniją aplinkybes atmetė remdamasis prielaidomis, net neapklausęs jo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus pripažino teisingais ir pagrįstai jais rėmėsi. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas J. K. parodymus apie tai, kad ji nuo vienos iki kelių savaičių Ispanijoje buvo verčiama dirbti prostitute, kad nuolat buvo mušama, jai buvo leidžiamos narkotinės medžiagos, neatsižvelgė į tai, kad nors J. K. į Ispaniją atvyko 2010 m. gruodžio 15 d., tačiau jau 2010 m. gruodžio 16 d. neaiškiomis aplinkybėmis buvo atsiradusi prie „La Cueva“ nepilnamečių apsaugos centro durų, iš kur kitą dieną perkelta į „El Baden“ nepilnamečių apsaugos centrą. Be to, pagal iš Ispanijos gautoje teisinės pagalbos medžiagoje esantį Arcos del Castilla 2011 m. sausio 11 d. pranešimą, adresuotą Lietuvos Respublikos konsulatui Valensijoje, J. K. pateikė skirtingas versijas apie savo asmeninę istoriją, kurioje yra daug prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl J. K. parodymų patikimumo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji į Ispaniją išvyko tuoj po to, kai dėl jos nusikalstamų veikų į teismą buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos ir jai grėsė baudžiamoji atsakomybė, susijusi su realiu laisvės atėmimu, į tai, kad anksčiau yra nepagrįstai apkaltinusi savo tėvą seksualiniu prievartavimu, į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, kuriose nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo J. K. turėjo depresinį elgesio sutrikimą, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, jai nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, taip pat į tai, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teismui nurodė išgalvotas neatvykimo į teismo posėdžius priežastis, vėliau pati pripažino, jog neatvyko dėl girtavimo. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos priežastys nesuteikia pagrindo J. K. parodymus vertinti kaip nepatikimus, tačiau nenurodė, kokie bylos duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Be to, pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ne kartą sutiko, kad J. K. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl ginčijamo teismo nuosprendžio nenuoseklumas kelia abejonių jo teisėtumu. Kasatoriai pažymi, kad J. K. parodymais negalima remtis ir dėl to, kad ji apklausų metu tyčia melagingai nurodė, jog kartu su ja į Ispaniją buvo išvežta ir V. J., o pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Ž. P. paaiškino, kad J. K. pasakojimuose gali pridėti detalių, bandyti sukurti tokį vaizdą, kad ja patikėtų. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino telefoninių pokalbių tarp V. M. ir D. N. garso įrašų įrodomąją vertę ir padarė prielaidomis pagrįstas išvadas, jog D. N. intensyvus domėjimasis nuotraukomis, kartu su kitais bylos duomenimis, taip pat ir nukentėjusiosios J. K. parodymais, patvirtina jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vienareikšmiškai interpretuotinų užuominų, jog D. N. dalyvavo išvežant J. K., šiuose garso įrašuose nėra. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. Č., D. N. ir V. M. žinojo ir siekė, jog J. K. būtų perleista nenustatytiems asmenims, išnaudojama prostitucijai ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi, paremta tik prielaida.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Č. ir jo gynėja advokatė L. Blinkevičienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendį.

3.1. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino netinkamai, o apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis. Pasak kasatorių, priimdamas ginčijamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prieštaringais ir neteisingais nukentėjusiosios J. K. parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kelis kartu keitė savo parodymus, melavo. Kasatoriai pažymi, kad specialistė Ž. P., kuri teikė J. K. psichologines konsultacijas, paaiškino, jog J. K. pasakodama gali pridėti detalių, bandyti sukurti tokį vaizdą, kad ja patikėtų. J. K. skirtingose apklausose parodė, kad nuo vienos iki kelių savaičių Ispanijoje buvo verčiama dirbti prostitute, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nors ji į Ispaniją atvyko 2010 m. gruodžio 15 d., tačiau 2010 m. gruodžio 16 d. jau buvo atsiradusi prie „La Cueva“ nepilnamečių apsaugos centro durų, iš kur kitą dieną perkelta į „El Baden“ nepilnamečių apsaugos centrą. Be to, pagal iš Ispanijos gautoje teisinės pagalbos medžiagoje esantį Arcos del Castilla 2011 m. sausio 11 d. pranešimą, adresuotą Lietuvos Respublikos konsulatui Valensijoje, J. K. pateikė skirtingas versijas apie savo asmeninę istoriją, kurioje yra daug prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl J. K. parodymų prieštaringumo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ji į Ispaniją išvyko tuoj po to, kai dėl jos nusikalstamų veikų į teismą buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos, į tai, kad anksčiau yra nepagrįstai apkaltinusi savo tėvą seksualiniu prievartavimu, į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, kuriose nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo J. K. turėjo depresinį elgesio sutrikimą, mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą, jai nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog J. K. Ispanijoje buvo verčiama užsiimti prostitucija. Iš Kartachenos Tardomojo teismo Nr. 5 2012 m. sausio 13 d. nutarimo byloje dėl nepilnametės J. K. vertimo užsiimti prostitucija matyti, kad tyrimo metu atlikti procesiniai veiksmai neįrodo, jog buvo padarytas nusikalimas, dėl kurio iškelta byla.

3.2. Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas, kad nėra objektyvių įrodymų, jog D. Č. padarė nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje. Kartu pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. K. parodymai yra prieštaringi, pagrįstai juos vertino kaip mažiau patikimus ir priėmė teisingą išteisinamąjį nuosprendį.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir bylą jam nutraukti arba grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatsakė į visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus klausimus, nenustatė nusikalstamos veikos laiko, vietos, būdo, neįrodė, kad nusikalstama veika apskritai buvo padaryta, neįvertino visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino surinktus įrodymus ir padarė nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir prielaidomis. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, nesiėmė visų įmanomų priemonių abejonėms dėl jo kaltės pašalinti ir nepagrįstai atmetė įrodymus, kurie kelia abejonių dėl jam pareikšto kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 1 dalyje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes ne tik neleido jam pačiam pateikti savo nekaltumą patvirtinančių įrodymų, bet ir atsisakė iškviesti tą padaryti galinčius liudytojus. Kasatorius pažymi, kad nuo pat bylos pradžios buvo pažeidinėjamas BPK 44 straipsnio 6 dalyje numatytas nekaltumo prezumpcijos principas, nes byla dar iki jos nagrinėjimo teisme buvo perkelta į viešąją erdvę, todėl bylos nagrinėjimui galėjo turėti įtakos visuomenės emocijos.

5. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės, nuteistojo V. M. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų ribų

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės, taip pat nuteistojo V. M. kasaciniuose skunduose yra išdėstyti argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus. Kartu kasatorių skunduose yra teiginių, kuriais interpretuojant teismų nustatytas aplinkybes yra neigiamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo (pvz., nuteistojo D. N. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, nukentėjusiosios J. K. vertimo Ispanijoje užsiimti prostitucija) ir įrodymų (pvz., nukentėjusiosios J. K., pačių nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M., liudytojo R. K. parodymų) turinio vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

Dėl baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>).

7.1. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės, taip pat nuteistojo V. M. kasacinių skundų teiginiai dėl netinkamo baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo grindžiami panašiais motyvais.

Skunduose iš esmės ginčijamas bylos duomenų patikimumas ir jų pakankamumas pripažįstant nuteistuosius D. N., D. Č. ir V. M. kaltais padarius BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasatorių argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, pripažįstant D. N., D. Č. ir V. M. kaltais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas ne tik išsamiai patikrino prokurorės apeliacinio skundo argumentus, neapsiribodamas pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, iškvietė ir papildomai apklausė nukentėjusiąją J. K.. Iš teismo posėdžio protokolų turinio matyti, kad gynyba ir kiti proceso dalyviai uždavė nukentėjusiajai klausimų ir aiškinosi jiems svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo ir įvertino nukentėjusiosios J. K., pačių nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M., liudytojų R. K., V. J., A. K., J. K. ir kt. parodymus, specialistės Ž. P. paaiškinimus, asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, kratos protokolus, teismo psichiatrijos–teismo psichologijos ekspertizės aktą ir kitus rašytinius įrodymus ir padarė išvadą, kad bylos įrodymai patvirtina, jog D. N., D. Č. ir V. M. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 157 straipsnio 1 dalis). Kartu apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remiantis buvo pripažintos nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. N., D. Č. ir V. M. išteisinimo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį. Ginčijamame nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų kaltės pagrįstos išsamiai išnagrinėtų bylos įrodymų analize – teismas įvertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą.

7.2. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas D. N., D. Č. ir V. M. apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi atskirtų apklausų metu duotais nenuosekliais, prieštaringais, keliančiais abejonių jų patikimumu nukentėjusiosios J. K. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, nevertino jų kaip visumos. Su tuo negalima sutikti. Iš ginčijamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusios J. K. parodymų patikrinimui ir jų išgryninimui patikimumo aspektu skyrė ypatingą dėmesį. Nuosprendyje chronologiškai išnagrinėti visi nukentėjusiosios J. K. apklausų duomenys, nuosekliai juos lyginant su kitais bylos proceso metu gautais duomenimis, visiškai ar iš dalies šalinant tas nukentėjusiosios apklausose nurodytas aplinkybes, kurios yra prieštaringos ir kurias paneigia arba kurių nepatvirtina kiti bylos proceso metu gauti duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nukentėjusiosios J. K. parodymuose yra tam tikrų prieštaravimų, tačiau visiškai pagrįstai konstatavo, kad apie esmines aplinkybes ji parodė vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, be to, jos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegija taip pat pritaria tam, kad J. K. parodymai iš esmės yra nuoseklūs arba nesutampa tik detalėse dėl bylos aplinkybių iki jos išvykimo į Ispaniją. Pažymėtina, kad nesutapimus savo parodymuose dėl D. N. vykimo kartu mikroautobusu į Ispaniją J. K. paaiškino apklausta apeliacinės instancijos teisme ir šio teismo kolegija šį klausimą aptarė nuosprendžio motyvuose. Tuo tarpu neatitikimai J. K. parodymuose dėl jos išnaudojimo seksualinėms paslaugoms Ispanijoje laikotarpio, grįžimo į Lietuvą aplinkybių ir kitų detalių nėra reikšmingi nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M. veikos kvalifikavimui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų prieštaringumo priežastimi pagrįstai pripažino jos patirtą stresą, sveikatos būklę – nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, nuo nagrinėjamo įvykio praėjusiu laiku, taip pat atsižvelgė į tai, kad V. M. ir D. N. prieš nukentėjusiąją J. K. naudojo neteisėtą poveikį, vertė ją keisti parodymus arba neduoti parodymų apie nusikaltimą padariusius asmenis, už ką buvo nuteisti.

7.3. Nepagrįstas nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistasis D. Č. proceso metu keitė parodymus, siekdamas padėti D. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys telefoninių pokalbių tarp V. M. ir D. N. įrašai patvirtina, jog D. N. rūpinosi savo padėtimi, domėjosi, kokius parodymus davė V. M. ir D. Č., rodė iniciatyvą surasti ir padaryti poveikį D. Č.. Teismas konstatavo, kad toks poveikis buvo padarytas, nes D. Č., gavęs nurodymus, kokius parodymus reikia duoti, bandydamas padėti D. N. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir paneigti J. K. parodymus, pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teisme parodė, kad pats savo fotoaparatu fotografavo J. K. ir kad kartu buvo tik V. M.. Proceso metu D. Č. taip pat pakeitė savo parodymus dėl D. N. dalyvavimo gabenant nukentėjusiąją į butą Panevėžyje, duomenys neskelbtini. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nes jos pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis ir aiškiai motyvuotos.

7.4. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo konstatuoti, kad liudytojo R. K., mikroautobusu vežusio J. K. į Ispaniją, parodymai apeliacinės instancijos teismo įvertini pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Iš ginčijamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu, po įvykio praėjus maždaug dvejiems metams, liudytoju apklaustas R. K. neprisiminė daugelio aplinkybių ir nukentėjusiosios J. K. neatpažino. Tačiau, praėjus mėnesiui nuo ankstesnės apklausos, R. K., apklausiamas teisme, davė išsamius parodymus apie bylos detales, taip pat nurodė naujų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl liudytojo R. K. parodymų patikimumo ir padarė pagrįstą išvadą, kad jo parodymai kelia pagrįstų abejonių.

8. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės, taip pat nuteistojo V. M. kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, priimdama ginčijamą nuosprendį, vertinimo atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teismo posėdyje. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nėra nustatyta (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Dėl nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį

9. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės, taip pat nuteistojo V. M. kasaciniuose skunduose nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl BK 157 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nuteistųjų veiksmuose nustatymo, taip pat teismo sprendimu pripažinti D. N. bendrininkavus su D. Č. ir V. M. padarant šią nusikalstamą veiką.

9.1. Pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, redakcija) atsako tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Šis nusikaltimas objektyviai gali pasireikšti siūlymu pirkti ar kitaip įgyti vaiką, vaiko pardavimu, vaiko pirkimu, kitokiu neteisėtu perleidimu, kitokiu neteisėtu įgijimu, vaiko verbavimu, gabenimu, laikymu nelaisvėje. Vaiko pirkimo arba pardavimo objektyvieji požymiai BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad siūlo pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba parduoda, perka ar kitaip perleidžia arba įgyja vaiką, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje vaiką, siekia, kad šis vaikas būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, arba kad ir to nesiekia, bet žino apie tai, ir nori taip veikti.

9.2. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas patikimai nustatė šias faktines aplinkybes: D. Č. ir V. M. verbavo nukentėjusiąją J. K. – kelis kartus įkalbinėjo ją važiuoti dirbti į užsienį, apgaule žadėdami gerai apmokamą darbą, susijusį su daržovėmis, o įkalbėję atliko kitus jų nusikalstamo sumanymo įgyvendinimui būtinus veiksmus. D. Č. ir V. M. organizavo J. K. ir jos motinos asmens tapatybės kortelių pagaminimą, J. K. atveju skubos tvarka, ir patys už tai sumokėjo. D. Č. ir D. N. nufotografavo J. K.. Kol laukė J. K. asmens tapatybės kortelės pagaminimo, D. Č., V. M. ir D. N. nugabeno nukentėjusiąją į butą Panevėžyje, duomenys neskelbtini, kuriame ją prižiūrėjo D. Č., o išlaikymu rūpinosi V. M.. Sulaukę J. K. asmens tapatybės kortelės pagaminimo, V. M. ir D. N. nugabeno nukentėjusiąją iki mikroautobuso, vežančio į Ispaniją, ir ją į jį įsodino. D. N. už tai, kad J. K. būtų nuvežta į Ispaniją ir perleista nenustatytiems asmenims, vairuotojui R. K. sumokėjo 500 Lt (144,81 Eur). Minėtu mikroautobusu J. K. buvo nuvežta į Ispaniją ir perleista nenustatytiems asmenims, kurie ją įgijo, atėmė iš jos asmens dokumentą, laikė nelaisvėje bute bei pasimatymų klube ir vertė ją užsiimti prostituciją. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai pripažino įrodyta, kad visus paminėtus veiksmus D. Č., V. M. ir D. N. atliko žinodami ir siekdami, kad J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi. Kartu nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji J. K. buvo pažeidžiama ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl sunkios materialinės padėties ir psichikos bei elgesio sutrikimų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad J. K. socialinė aplinka skurdi, jos šeimos materialinė padėtis sunki, šeima socialiai remtina, įtraukta į Naujamiesčio seniūnijos probleminių šeimų sąrašą, pati J. K. baigusi 9 klases, specialybės neįgijusi, iki nusikalstamos veikos prieš ją padarymo niekur nedirbo, neturėjo savo pajamų pragyvenimui, gyveno su D. Č., kuris ją išlaikė. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors J. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo arti 18 metų, t. y. ji iš esmės buvo pasiekusi pakankamą brandą, kad galėtų suvokti savo veiksmus bei sprendimus, tačiau teismo psichiatrijos–teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK-84/2011 nurodyta, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusioji J. K. turėjo psichinį sutrikimą, diagnozė – depresinis elgesio sutrikimas, mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Specialistė Ž. P. teisme paaiškino, kad J. K. neturi socialinių įgūdžių, kaip asmenybė nelinkusi paklusti socialinėms normoms ir yra ties adaptacijos riba, labai linkusi prisirišti, ieškanti globos. Taigi minėtos aplinkybės neabejotinai lėmė tai, kad J. K., visiškai pasitikėdama nuteistaisiais ir sutikdama važiuoti dirbti į užsienį, nesuvokė, kad užsienyje bus įtraukta į prostituciją.

9.3. Iš ginčijamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas detaliai rekonstravo visą įvykių eigą ir aplinkybes iki J. K. išvykimo į Ispaniją, taip pat esmines kelionės į Ispaniją aplinkybes, išanalizavo ir įvertino nukentėjusiosios J. K., nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M., liudytojų R. K., V. J., A. K., J. K. ir kt. parodymus, asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, kratos protokolus ir kitus rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys ar papildantys pirmiau išdėstytas įrodymais pripažintas aplinkybes, taip pat D. N., D. Č. ir V. M. veiksmų kryptingumas, tikslingumas ir intensyvumas patvirtina, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. žinodami, kad J. K. yra vaikas (17 metų amžiaus), pasinaudodami jos pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir psichikos bei elgesio sutrikimais, verbavo, gabeno ir perleido ją žinodami ir siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi.

9.4. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios J. K. laisvė, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytu valios palenkino būdų, nebuvo suvaržyta, ji nebuvo izoliuota, palaikė ryšį su aplinkiniais, taip pat galėjo laisvai apsispręsti, ar vykti į Ispaniją. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko pirkimas arba pardavimas yra specialioji prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnis) norma. Pagal BK 157 straipsnį nukentėjusysis yra vaikas – asmuo iki 18 metų. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad specifinis šios nusikalstamos veikos dalykas lemia, jog, skirtingai nei prekybos žmonėmis atveju, baudžiamasis įstatymas nereikalauja nustatyti nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų panaudojimo, nes vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. K. buvo vaikas (17 metų amžiaus), todėl šiuo atveju nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M. veikos kvalifikavimui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės tai, ar nukentėjusiosios J. K. valia buvo palenkta kokiu nors valią palenkiančiu būdu. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodyta, kad D. Č., V. M. ir D. N. J. K. laikė nelaisvėje išnuomotame bute Panevėžyje, duomenys neskelbtini, t. y. kad nukentėjusioji šiame bute buvo laikoma per prievarta ir kad jai būtų buvę trukdoma iš to buto išeiti arba kaip nors kitaip būtų varžoma laisvė. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino įrodyta, kad nuteistieji D. Č. ir V. M. įkalbėjo J. K. važiuoti dirbti į užsienį, apgaule žadėdami darbą, susijusį su daržovėmis; D. Č., V. M. ir D. N. nugabeno ją iki buto, kuriame ją prižiūrėjo, o vėliau V. M. ir D. N. nugabeno ją iki mikroautobuso, į kurį ją įsodinta ir už jos kelionę į Ispaniją sumokėjo vairuotojui. Apie tai, kad užsienyje bus išnaudojama prostitucijai, nuo J. K. buvo slepiama. Pati nukentėjusioji parodė, kad išvykdama į Ispaniją galvojo, jog iš tiesų vyksta į Lenkiją pakuoti pomidorų. Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad nuteistieji, pasinaudodami J. K. pasitikėjimu D. Č., su kuriuo kartu gyveno šešis mėnesius ir kurį mylėjo, faktiškai kontroliavo J. K. ir vertė ją elgtis pagal nuteistųjų nurodymus.

9.5. Nepagrįstas nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės L. Blinkevičienės kasacinio skundo teiginys, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog J. K. Ispanijoje buvo verčiama užsiimti prostitucija. Pažymėtina, kad be pačios J. K. parodymų apie jos išnaudojimą prostitucijai byloje esantis Lietuvos Respublikos konsulato Valensijoje pateiktas nepilnamečių globos centro „Las Torres“ raštas patvirtina, kad atvykusi į šį centrą J. K. atsisakė kalbėti, nesikėlė iš lovos, šlapinosi po savimi. Kai prakalbo, sakė, kad bijo išeiti į gatvę, nes ją persekioja ir nori nužudyti. Remiantis šiuo nukentėjusios elgesiu ir kitais duomenimis, buvo padaryta išvada, kad ji yra seksualinio išnaudojimo auka ir yra patyrusi fizinę prievartą.

9.6. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinio skundų teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl tyčinės kaltės formos, bendrininkavimo, pasireiškusio išankstiniu susitarimu, o subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius išvedė iš objektyviųjų, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, nepagrįsti ir spekuliatyvus, neparemti teisiniais argumentais ir prieštarauja ginčijamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui.

Pažymėtina, kad BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo, kaip ir nusikalstamos veikos, sudėtį apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>, 2K-90/2013, 2K-49/2014). BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įkalbėję J. K. važiuoti dirbti į užsienį neva darbui, susijusiam su daržovėmis, skubos tvarka pagaminę kelionei reikalingą asmens dokumentą ir už tai sumokėję, prieš kelionę nufotografavę nukentėjusiąją, gabenę iki buto, kuriame ją prižiūrėjo, o sulaukę pagamintos kelionei reikalingos asmens tapatybės kortelės, gabenę ją iki surasto autobusiuko, į kurį nukentėjusioji buvo įsodinta, o už jos kelionę sumokėję D. Č., V. M. ir D. N., taip perleidę nukentėjusiąją nenustatytiems asmenims, negalėjo nežinoti, kad ji bus įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos bus pelnomasi. Taip pat nustatyta, kad D. Č., V. M. ir D. N. telefonu intensyviai bendravo tiek tarpusavyje, tiek su pačia nukentėjusiąja, be to, D. N. ir V. M. anksčiau yra dirbę ir turėjo ryšių Ispanijoje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad D. N., D. Č. ir V. M. susitarė daryti nusikalstamą veiką, suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą ir bendrais veiksmais įgyvendino nusikalstamą sumanymą. Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad išnagrinėti įrodymai – ne tik nukentėjusiosios J. K., liudytojų, o iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, rašytiniai įrodymai, ypač duomenys apie nukentėjusiosios ir nuteistųjų, nuteistųjų ir nenustatytų asmenų daugkartinius telefoninius pokalbius tiek J. K. dar esant Ispanijoje, tiek ir vėliau – neabejotinai patvirtina, kad D. Č., V. M. ir D. N. žinojo, jog J. K. Ispanijoje buvo verčiama dirbti prostitute, taip pat patvirtina, kad atlikdami jiems inkriminuotus veiksmus Lietuvoje, D. Č., V. M. ir D. N. veikė žinodami ir siekdami, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir iš jos prostitucijos būtų pelnomasi, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina, kad D. N., D. Č. ir V. M. BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami bendravykdytojai.

9.7. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo D. N. dalyvavimą kartu su D. Č. ir V. M. darant šią nusikalstamą veiką patvirtina ne tik nukentėjusiosios J. K. parodymai, bet ir kiti bylos įrodymai. Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad D. N. ir V. M. telefoninių pokalbių garso įrašuose užfiksuotos tokios faktinės aplinkybės: būdamas suimtas V. M. su laisvėje esančiu D. N. telefonu aptarinėjo bylos eigą, prašė, kad D. N. paveiktų nukentėjusiąją J. K., o D. N. pažadėjo tą padaryti, teiravosi D. Č. vardo ir pavardės, siūlė jį paveikti; D. N. taip pat klausė V. M., ar nerodė nuotraukų, o šis atsakė, kad ramu ir kad jie nieko nežino; V. M. pasakojo D. N., kad buvo susitikęs D. Č., kuriam pasakė neduoti parodymų. Įvertinęs šiuos ir kitus bylos įrodymus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent D. N. su D. Č. fotografavo J. K.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos įrodymų visetą, motyvuotai paneigė D. N. gynybos versiją, kad jis nedalyvavo gabenant J. K. iki buto Panevėžyje, duomenys neskelbtini, vėliau iki mikroautobuso, vežančio į Ispaniją, ir mikroautobuso vairuotojui už jos nuvežimą nemokėjo. Teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais J. K. parodymais, kad D. N., D. Č. ir V. M. vežė ją iki minėto buto ir kad būtent D. N. padavė buto raktus. Teismas taip pat nustatė, kad nors 2010 m. gruodžio 2-4 dienomis D. N. dalyvavo močiutės laidotuvėse, tačiau J. K. minėtomis dienomis dar neturėjo asmens tapatybės kortelės, kuri buvo būtina išvažiavimui į užsienį. Šią kortelę J. K. asmeniškai atsiėmė 2010 m. gruodžio 9 d., o 2010 m. gruodžio 12 d. buvo įsodinta ir išvežta į Ispaniją. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios J. K. parodymais, kuriuos patvirtina asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas ir kiti rašytiniai bylos duomenys, taip pat nuteistojo D. Č. parodymais ikiteisminio tyrimo metu įrodyta, kad būtent D. N. ir V. M. po 2010 m. gruodžio 9 d. nugabeno J. K. iš buto iki mikroautobuso ir kad D. N. sumokėjo mikroautobuso vairuotojui už nukentėjusiosios kelionę į Ispaniją, taip perleido ją nenustatytiems asmenims Ispanijoje. Taigi iš ginčijamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuteistųjų D. N., D. Č. ir V. M. veikoje nustatė visus vaiko pirkimo arba pardavimo sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius, todėl nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 157 straipsnio 1 dalį.

10. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. N., D. Č. ir V. M. pripažinimo kaltais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal kasacinių skundų argumentus keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir kitų procesinių pažeidimų

11. Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Ž. Rutkausko, taip pat nuteistojo V. M. kasacinių skundų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, atmestini. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008 ir kt.). Šio principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Byloje tokių duomenų nėra. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismas priėmė nuteistiesiems D. N. ir V. M. nepalankų sprendimą. Tačiau tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, nėra pagrindas pripažinti, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

12. Nepagrįstas nuteistojo V. M. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, neleisdamas jam pateikti savo nekaltumą patvirtinančių įrodymų ir atsisakydamas iškviesti neva tą padaryti galinčius liudytojus, pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalį. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje atliko įrodymų tyrimą, iškvietė ir papildomai apklausė nukentėjusiąją J. K.. Nors šiame teismo posėdyje V. M. nedalyvavo ir neturėjo galimybės užduoti jai klausimų, tačiau kitame teismo posėdyje, kuriame jau dalyvavo ir V. M., J. K. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, gynybos prašymu buvo perskaityti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat suteikė galimybę V. M. pasisakyti pačiam ir užduoti klausimus D. Č.. Nors teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonių, atmetė V. M. prašymą papildomai iškviesti ir apklausti nukentėjusiąsias J. K. ir V. J., taip pat iškviesti ir apklausti J. K. brolį S. J., tačiau tokį savo sprendimą aiškiai ir išsamiai motyvavo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Šiuo atveju tai, kad nuteistojo V. M. nurodyti įrodymų tyrimo veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės ar kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniuose skunduose nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. N. ir jo gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, nuteistojo D. Č. ir jo gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės, nuteistojo V. M. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis