Baudžiamoji byla Nr. 2K-451-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00256-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.2;
2.3.6.4.5; 2.4.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 2 dalį 60 MGL (2259 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo A. D. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. S. priteista 1600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. D. nuteistas už tai, kad būdamas straipsnių autorius, savaitraščio (duomenys neskelbtini), kurio redakcija yra (duomenys neskelbtini), redaktorius, tyčia, žinodamas, kad jo veiksmai paniekins ir pažemins A. S. garbę ir orumą, pakirs kitų pasitikėjimą juo, per visuomenės informavimo priemonę savaitraštį (duomenys neskelbtini) paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie A. S., neva A. S. yra įvykdęs nusikaltimus, ir taip jam padarė žalą:
A. D. 2013 m. birželio 15 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. 24(431) straipsnyje „Nors teismas pripažino, kad LL redaktorius A. D. nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus net keturiose baudžiamosiose bylose, tačiau generalinis prokuroras D. V. atsisakė atnaujinti šias bylas“ viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> LL redaktorius A. D. nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus net keturiose baudžiamosiose bylose...“
,,<...> LL rašė tiesą apie A. S. dalyvavimą „(duomenys neskelbtini)“ privatizavime, o A. S. melavo...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. birželio 29 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. birželio 29 d.–liepos 5 d. Nr. 26 (433)) straipsnyje „D. V. dengia mafijos nusikaltimus?“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> A. D. nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 5 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. spalio 5–11 d. Nr. 38 (445)) straipsnyje „D. G. favoritas D. V. asmeniškai dengė mafijos nusikaltimus?“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> pats A. S. skundas uždrausti jį sieti su,,(duomenys neskelbtini)“ privatizavimu ir G. K. nužudymu buvo melagingas ir nusikalstamas – vadinasi, kad prokuratūra penkis metus persekiojo A. D. pagal nusikalstamą A. S. skundą.“
,,<...> teismas jau buvo nustatęs, kad A. D. nuteistas pagal melagingus A. S. parodymus.“
,,<...> A. S. dar 2008 m. rašytas skundas uždrausti jį sieti su „(duomenys neskelbtini)“ ir jos privatizavimu jau pats savaime buvo melagingas ir nusikalstamas.“
,,<...> prokuratūra pripažino, kad penkis metus persekiojo A. D. pagal melagingą ir nusikalstamą A. S. skundą...“
,,<...> pats A. S. pareikštas skundas dėl draudimo jį sieti su „(duomenys neskelbtini)“ buvo melagingas ir nusikalstamas...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 19 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. spalio 19–25 d. Nr. 40 (447)) straipsnyje „Teismai ir prokuratūra penkis metus dangstė A. S. nusikaltimus“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Teismai ir prokuratūra penkis metus dangstė A. S. nusikaltimus.“
,,<...> 2013 m. gegužės 16 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė D. K. pripažino, kad minėtas A. S. skundas buvo melagingas ir nusikalstamas.“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 16 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. lapkričio 16–22 d. Nr. 43 (450)) straipsnyje „Generalinio prokuroro D. V. logika – nuteisti žmogų pagal melagingą skundą galima“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> A. D. nuteistas dėl melagingo A. S. skundo...“
,,<...> A. D. nuteistas dėl melagingo buvusio (duomenys neskelbtini) pirmininko A. S. skundo.“
,,<...> A. S. skundas teismui buvo melagingas.“
,,<...> Pagaliau, kai suėjo senatis, prokuratūra pripažino, kad A. S. skundas melagingas...“
,,<...> Pagaliau, kai prokuratūra pati pripažino, kad A. S. padarė nusikaltimą...“
,,<...> Aplinkybė, kad buvau nuteistas pagal žinomai melagingą A. S. skundą – tą pagaliau pripažino ir prokuratūra.“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 16 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. lapkričio 16–22 d. Nr. 43 (450)) straipsnyje „Prokuroras S. V. klastoja nutartį, kad atsakomybės išvengtų teisėja D. P.-Z., išgelbėjusi A. S.“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Vilniaus apylinkės prokuratūra jau buvo pripažinusi, kad A. S. skundas teismui, dėl kurio ir buvo nuteistas A. D., buvo melagingas ir nusikalstamas...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. lapkričio 30 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. lapkričio 30 d.–gruodžio 6 d. Nr. 45 (452)) straipsnyje „Korupciniai sprendimai atvėrė Vilniaus apygardos teismo pirmininkui V. Z. kelią į Aukščiausiąjį teismą“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> ta pati Vilniaus apylinkės prokuratūra pripažino, kad A. S. skundas uždrausti (duomenys neskelbtini) rašyti apie A. S. dalyvavimą „(duomenys neskelbtini)“ privatizavime yra melagingas ir nusikalstamas...“
,,<...> minėtas A. S. skundas buvo melagingas ir nusikalstamas, tai pripažino ir prokuratūra. <...> A. S. melavo ne viešuose pasisakymuose, o procesiniuose dokumentuose ir duodamas parodymus.“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 14 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2013 m. gruodžio 14–20 d. Nr. 47 (454)) straipsnyje „Kokius savo nusikaltimus slepia pedofilijos bylos teisėjai?“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> esu teistas keturis kartus pagal melagingą A. S. skundą – tai jau priremta įrodymų buvo priversta pripažinti ir Vilniaus apylinkės prokuratūra, aptarnavusi A. S. ir kėlusi man bylas pagal jo žinomai melagingą skundą....esu nuteistas pagal melagingą A. S. skundą...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. sausio 4 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 4–10 d. Nr. 1 (456)) straipsnyje „D. G. kerštas (duomenys neskelbtini) jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Nors ta pati A. S. aptarnaujanti Vilniaus apylinkės prokuratūra po penkių metų bylinėjimosi pripažino, kad A. S. skundas, dėl kurio buvau nuteistas net keturiose bylose, buvo melagingas...“
,,<...> Nors prokuratūra pripažino, kad A. S., skundas melagingas, tačiau atsisako pripažinti, kad jo analogiški skundui parodymai teisme yra melagingi...“
,,<...> Tačiau aš buvau teisiamas pagal tą patį melagingą skundą nuo 2009 iki dabar...“
,,<...> aš jau penktą kartą teisiamas pagal tą patį melagingą A. S. skundą...“
,,<...> Nors prokuratūra pripažino, kad A. S. skundas melagingas, tačiau atsisako pripažinti, kad jo analogiški skundui parodymai teisme yra melagingi...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. sausio 4 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 4–10 d. Nr. 1 (456)) straipsnyje „10 metų teisingumo ieškojęs K. N. netiki Strasbūro teismu“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> pripažinta, kad esu nuteistas pagal melagingą buvusio (duomenys neskelbtini) pirmininko A. S. skundą...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 sausio 4 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 4–10 d. Nr. 1 (456)) straipsnyje „Mafijos užvaldyto Vilniaus apygardos teismo pirmininkas V. Z. nepraslydo į Aukščiausiąjį teismą“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> A. S. skundas uždrausti (duomenys neskelbtini) rašyti apie A. S. dalyvavimą „(duomenys neskelbtini)“ privatizavime yra melagingas ir nusikalstamas...“
,,<...> esu nuteistas pagal minėtą melagingą A. S. skundą ir melagingus jo parodymus...“
,,<...> A. S. melavo ne viešuose pasisakymuose, o procesiniuose dokumentuose ir duodamas parodymus...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. sausio 18 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 18–24 d. Nr. 3 (458)) straipsnyje „Teismai pagal melagingą A. S. skundą įvedė cenzūrą spaudai“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Nepaisant to, aš dėl šio melagingo A. S. skundo buvau nuteistas jau keturis kartus ir dabar esu teisiamas penktą kartą.“
,,<...> A. S. visose bylose davė melagingus parodymus...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 8 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. vasario 8–14 d. Nr. 6 (461)) straipsnyje „A. S. myli D. G.“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Visa teismų ir prokuratūros sistema penkis metus slėpė A. S. nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini)...“
,,<...> Visose šiose bylose A. S. davė melagingus parodymus...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 15 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. kovo 15–21 d. Nr. 11 (466)) straipsnyje „Teisėjas V. P. pasiuntė į kalėjimą LL redaktorių A. D. 45 paroms už straipsnį „Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> buvau nuteistas penkiose bylose, visose A. S. duodant melagingus parodymus...“
,,<...> Galiausiai net Vilniaus apylinkės prokuratūra savo 2013-05-16 nutartimi pripažino, kad minėtas A. S., skundas melagingas, tačiau jau suėjo senaties terminas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio A. S. nusikaltimo...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 7 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. birželio 7–13 d. Nr. 23 (478)) straipsnyje „Teisėja Z. M. gelbėja A. S., suklastodama savo nutartį“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Nors prokuratūra po penkerių metų vilkinimo pripažino, kad A. S. skundas melagingas...“
,,<...> pats A. S. skundas buvo melagingas, ką savo nutarime pripažino ir Vilniaus apylinkės prokuratūra.“
,,<...> visose šiose bylose A. S. davė melagingus parodymus...“
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. liepos 19 d. savaitraštyje (duomenys neskelbtini) (2014 m. liepos 19 d.–rugpjūčio 1 d. Nr. 28 (483)) straipsnyje „Prašau A. S. manęs nežudyti“ jis viešai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir šmeižiančius A. S. duomenis:
,,<...> Galiausiai, kai net Vilniaus apylinkės prokuratūra savo 2013-05-16 nutartimi pripažino, kad minėtas A. S. skundas, kuriuo buvo įvesta cenzūra, yra melagingas...“
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties.
2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai (formaliai) pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio nuostatas ir nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika.
2.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnį masinės informacijos cenzūra draudžiama. Konstitucija ir įstatymai gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalys, Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnis). Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalį teisė skleisti informaciją gali būti priklausoma nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas; vienas iš tokių apribojimų yra siekis apsaugoti kitų asmenų garbę ar teises. Įgyvendindami savo teisę į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės. Be to, pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį garantuojama apsauga suteikiama su sąlyga, kad jie veikia sąžiningai siekdami pateikti tikslią ir patikimą informaciją sutinkamai su atsakingos žurnalistikos principais.
2.3. Kasatorius neneigia publikavęs kaltinime nurodytus straipsnius, tačiau pažymi, kad, pateikdamas savo publikacijose tokią informaciją, rėmėsi subjektyviais samprotavimais apie teismų sistemą, joje dirbančius teisėjus, dėl jo priimtus teismo sprendimus, kurie nebuvo jam palankūs. Jis, pasisakydamas apie teismų darbą, vertino ne A. S. veiksmus, bet pačią Lietuvos Respublikos teisinę sistemą, o tai, pasak kasatoriaus, negali būti vertinama kaip A. S. orumo, garbės įžeidimas ar šmeižimas. Teismai yra priėmę jam (kasatoriui) nepalankių sprendimų, todėl jo publikacijose reiškiama ne asmeninė neapykanta A. S., o konkrečiam teismui. Teiginys, kad A. S. valdo korumpuotą teismų sistemą yra jo, kaip žurnalisto, subjektyvi nuomonė, kuri susiformavo dėl visų teismo procesų, ir tai nulėmė jo poziciją, kuri nevisai etiškai išdėstyta publikacijose.
2.3.1. Kasatorius nurodo, kad, nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, turi būti atribojama informacija nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė. Publikacijose paskleista informacija yra žurnalisto nuomonė ar (ir) situacijos vertinimas, todėl šiai informacijai (publikacijai) negali būti taikomas visiškas tiesos kriterijus, kuris taikomas faktams ir duomenims, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra subjektyvi ir jai nėra taikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Be to, paskelbta informacija (nuomonė) apie nukentėjusiojo neva valdomą teismų sistemą, kuri yra korumpuota, ar tai, kad teismai klastoja dokumentus, nėra ir negali būti traktuojama kaip šmeižianti nukentėjusiojo garbę ir orumą. Kasatorius cituoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnį ir pažymi, kad jo minėtose publikacijose paskleista informacija vertinama kaip neatitinkanti tikrovės, kadangi ji neįrodyta ir niekuo nepagrįsta. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad net ir tuo atveju, jei informacija paskelbta ne visiškai tiksliai ar klystant, turi būti vertinamas informacijos paskleidimo tikslas. Dėl to, kasatoriaus manymu, jis tokiais teiginiais nepaniekino ir nepažemino nukentėjusiojo.
2.3.2. Kasatorius teigia, kad taip jis, interpretuodamas turimą informaciją, kurią laikė subjektyviai patikima, išsakė savo mintis, kurių negalima laikyti realiomis žiniomis. Straipsnyje paskelbta informacija turi būti vertinama bendrai visame straipsnio kontekste. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad straipsnyje nėra kategoriškai pareikšta, kad A. S. padarė sunkų ar labai sunkų, korupcinio pobūdžio nusikaltimus bei piktnaudžiavo tarnyba, taigi, nėra pagrindo straipsnyje išsakytas mintis vertinti kaip kategorišką ir konkrečią informaciją. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ne tik užtikrina žmogaus teisę skleisti teisingą informaciją apie fizinį ar juridinį asmenį, bet ir gina asmenį, kuris paskleidė ne visai tikslias žinias, tačiau tai padarė sąžiningai klysdamas, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir laisvių. Jis, savo publikacijose analizuodamas ir vertindamas faktus, informaciją, kaip žurnalistas, ir įgyvendindamas šio įstatymo suteiktą teisę, neperžengė jos realizavimo ribų, neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti nukentėjusįjį, pakirsti pasitikėjimą juo, pažeminti jo garbę ir orumą.
2.4. Kasatorius pažymi ir tai, kad abiejų instancijų teismai nesigilino į straipsnių turinį, tik formaliai atkartojo nukentėjusiojo skundo argumentus, nes Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 11 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-989/2016 nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kuriame buvo nagrinėjami analogiški teiginiai. Be to, po apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo, teisėjas G. Dzedulionis jam žodžiu paaiškino, kaip reikėtų rašyti apie A. S., o tai, pasak kasatoriaus, kelia abejonių teismo objektyvumu, šis teismas turėjo išankstinę nuostatą dėl bylos baigties ir visiškai nesistengė bylos išnagrinėti objektyviai ir teisingai.
3. Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl saviraiškos laisvės ir jos įgyvendinimo ribų, BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.
5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kaip pagrįstai skunde nurodo kasatorius, kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-171/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-171/2013">2K-171/2013</a>, 2K-57/2015).
6. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai A. D. inkriminuoti pagrįstai. Iš byloje surinktų įrodymų visumos nustatyta, kad A. D. per visuomenės informavimo priemonę, t. y. jo redaguojamą savaitraštį (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 15 d.–2014 m. liepos 19 d. paskleidė tikrovės neatitinkančią ir šmeižiančią informaciją apie A. S., t. y. kad A. S. davė melagingus parodymus ir parašė melagingą skundą, pagal kuriuos kasatorius buvo nuteistas, ir taip A. S. padarė žalą. Abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad A. D. per visuomenės informavimo priemonę apie nukentėjusįjį paskleidė ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, žinodamas pagal teismų ir prokuratūros sprendimus, kad tai yra tikrovės neatitinkanti informacija, ir tai darė tyčia, tiek nuosprendyje, tiek nutartyje yra išsamiai ir tinkamai motyvuota, toks teismų padarytas A. D. straipsniuose pateiktos informacijos vertinimas yra teisingas ir atitinkantis juose paskleistų teiginių turinį ir esmę. Taip pat teismai vertino ir specialius A. D., kaip subjektą, apibūdinančius požymius, nes būtent dėl jų ypatybių, sprendžiant apie veikos subjektyviųjų požymių turinį, reikšmingas ir tokio pobūdžio informacijos skleidėjo suvokimas apie informacijos teiginius pagrindžiančių duomenų buvimą. Tai, kad A. D. ir A. S. santykiai jau daug metų yra konfliktiški, jie nuolat bylinėjasi panašaus pobūdžio bylose, teismų sprendimais A. D. yra uždrausta publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „(duomenys neskelbtini)“; tačiau tai žinodamas A. D. vis tiek toliau rašė apie A. S. panašaus pobūdžio teiginiais, rodo, kad A. D. suvokė skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei, suprasdamas, kad taip daro žalą A. S., ir to norėjo.
7. Vienas esminių kasatoriaus skundo argumentų yra tai, kad jis šiuos teiginius paskleidė naudodamasis saviraiškos laisve ir kritikuodamas būtent ne A. S., bet teismų sistemą ir teismus, kurie jam yra priėmę nepalankių sprendimų. Visų pirma, pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius, bylos įrodymai neduoda pagrindo išvadai, jog A. D. reiškė savo nuomonę tik apie teismus ir (ar) teismų sistemą, nes iš esmės daugelyje jo straipsnių iš tiesų rašoma apie teismus ir jų darbą, tačiau kartu išimtinai nuolat akcentuojamas A. S. ir jo veiksmai – neva melagingi parodymai ir melagingas skundas, pagal kuriuos jis (kasatorius) yra nuteistas. Tai nėra ir kritika, kaip kad nurodo kasatorius, nes asmens kritika – tai asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Teiginiais straipsniuose A. D. konstatavo tam tikrus faktus, t. y. A. S. neva padarytus nusikaltimus, o tai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, konstatuoja tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, todėl nuteistojo gynybos versija, jog tai, ką jis išsakė, tebuvo jo nuomonė, o ne kategoriška ir konkreti informacija, yra nepagrįsta, todėl atmestina. Pažymėtina ir tai, kad nurodyti A. D. teiginiai apie A. S., priešingai, aiškiai atspindi jų kategoriškumą, yra konstatuojamojo pobūdžio, juose nėra žodžių, atspindinčių teigiančiojo asmens vertinamąjį pobūdį, pavyzdžiui, „tikriausiai“, „galbūt“,,,mano nuomone“ ar pan. Taigi, A. D. pateikė tikrovės neatitinkančią ir šmeižiančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją apie A. S., kurios esmė yra teigimas, kad jo nurodytas faktas yra tikras, nors dėl to nepateikė jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų.
8. Antra, asmens teisė ir laisvė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti numatyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnyje; laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Tačiau pažymėtina, kad laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą; laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu. Šios teisės įgyvendinimo ribos nustatytos ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas. Taigi, saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad asmens teisė į reputacijos apsaugą yra ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis; ši nuostata taikoma, kai kėsinimasis į asmens reputaciją pasiekia tam tikrą sunkumo lygį ir trukdo įgyvendinti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Tokiu atveju valstybei kyla pozityviosios pareigos pagal Konvencijos 8 straipsnį apginti asmens reputaciją užtikrinant veiksmingą jo privataus gyvenimo (būtent reputacijos aspektu) gerbimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lavric prieš Rumuniją, peticijos Nr. 22231/05). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius garantuojamos teisės iš esmės turi būti gerbiamos vienodai (t. y. yra vienodai vertingos) (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją, peticijos Nr. 64569/09). Taigi, kaip ir pats kasatorius nurodo savo kasaciniame skunde, įgyvendindami savo teisę į saviraiškos laisvę spaudos atstovai privalo veikti laikydamiesi savo pareigų ir atsakomybės. Nagrinėjamu atveju A. D., naudodamasis saviraiškos laisve, peržengė jos įgyvendinimo ribas, paskleisdamas tikrovės neatitinkančią ir šmeižiančią informaciją apie A. S..
9. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl šališko, formalaus bylos išnagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės yra deklaratyvūs, siejami su įrodymų vertinimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. D. kaltę, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šio teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nutartyje motyvuotai paneigė nuteistojo esminius apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, laikydamasis BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.
10. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. D. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 154 straipsnio 2 dalis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadaryta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
Armanas Abramavičius
