V. D. pagal BK 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-385-507/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03618-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.3;

2.1.7.4.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Aiduko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Gintaro Godos (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis padarė šią veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmestas. Be to, Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendis pakeistas: V. D. išteisinimo pagrindas pakeistas, nurodant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. D. buvo išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2015 m. sausio 9 d., apie 18 val., Raseinių r., (duomenys neskelbtini), šeiminio konflikto metu medine lazda ir kumščiais mažiausiai septynis kartus suduodamas savo artimam šeimos nariui – sugyventinei J. Č. per kojas, galvą, padarė jai poodines kraujosruvas veide, akių vokuose, odos nubrozdinimus plaštakose, kūne, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą J. Č.

2. Pirmosios instancijos teismas išteisino V. D. dėl šio kaltinimo, nes byloje nėra patikimų įrodymų, įrodančių V. D. kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas dėl V. D. išteisinimo paduotą prokuroro apeliacinį skundą, savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino esminių aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. Iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusioji J. Č. patyrė dėl V. D. smurto arba dėl to, kad susižalojo pati epilepsijos priepuolio metu. Pasak kasatoriaus, dalis byloje surinktų ir teisme ištirtų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų patvirtina, kad nukentėjusioji J. Č. pati susižaloti negalėjo. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajai padaryti dėl mažiausiai septynių smūgių ar trauminių poveikių, todėl, nors kiekvieną iš šių sužalojimų atskirai galima būti paaiškinti griūnant patirta trauma, tačiau tiek sužalojimų dėl vieno epilepsijos priepuolio nukentėjusiajai negalėjo atsirasti. Svarbu ir tai, kad byloje nėra duomenų apie daugiau nei vieną nukentėjusiąją ištikusį epilepsijos priepuolį ar apie kitus asmenis, kurie būtų prieš ją smurtavę. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios sveikatos būklę, į jos pasisakymus artimiesiems, kad bijo sugyventinio V. D., kad teisme priešingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu ji galėjo duoti, nes parodymus teisme turėjo duoti V. D. akivaizdoje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų L. P. ir J. V. parodymus kaip neturinčius reikšmės bylai nagrinėti, nes pagal BPK 20 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką netiesioginiai įrodymai taip pat turi įrodomąją vertę. Įstatymas nedraudžia asmens kaltės baudžiamajame procese grįsti tik netiesioginiais įrodymais, o išvada dėl jų vertinimo turi būti daroma pagal bendrus įstatymo reikalavimus įrodymų vertinimui. Anot kasatoriaus, byloje surinktų įrodymų visuma įrodo V. D. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, priimdamas sprendimą išteisinti V. D., teismas neatliko išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių nagrinėjimo, nepasisakė dėl įrodymų patikimumo, nevertino asmens parodymų kaip visumos, nevertino ir neaptarė parodymų, nelygino jų su kitais byloje esančiais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo, nes neatsakė į skundo argumentus dėl liudytojų L. P., J. V., S. T. parodymų vertinimo, prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir teismo medicinos specialisto išvados dėl laiko, kada nukentėjusioji patyrė sužalojimus, tarp pat dėl prieštaravimų tarp išteisintojo V. D. parodymų, kad niekada nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, ir nukentėjusiosios parodymų, kad anksčiau yra patyrusi V. D. smurtą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė anksčiau teisme apklaustų liudytojų parodymais, 2015 m. sausio 15 d. tarnybiniu pranešimu dėl smurto artimoje aplinkoje, teismo medicinos specialisto išvada ir kitais bylos duomenimis.

3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes sprendimą byloje priėmė vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė pakeisdamas išteisinimo pagrindą į BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, kai nutarties aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse dėl to yra neatitikimų. Antai nutarties aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra įrodymų, jog V. D. padarė nusikalstamą veiką, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nurodė, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Dėl to liko neaišku, kaip atsirado sužalojimai ant nukentėjusiosios J. Č. kūno, nebuvo pateikta jokių motyvų, kuriais būtų pagrįsta išvada, kad prieš nukentėjusiąją smurtas nebuvo panaudotas.

4. Kasacinis skundas netenkintinas.

5. Kasacinėse nutartyse nuolat pažymima, kad kasatoriaus reiškiamas nesutikimas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu nelaikomas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka kasaciniu pagrindu. Bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), iš naujo faktinių aplinkybių nenustatinėjant ir įrodymų nevertinant. Kasaciniai skundai, kuriuose kaip kasacinis pagrindas nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, gali būti tenkinami, ne tais atvejais, kai kasaciniame skunde vien tik reiškiama nuomonė, jog teismas turėjo kitaip įvertinti įrodymus ir priimti kitokį sprendimą, o tais atvejais, kai nustatomos vertinant įrodymus padarytos teisės taikymo klaidos (pvz., naujesnės kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-395-489/2016, Nr. 2K-406-507/2016.).

5.1. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“. Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

5.2. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų.

5.3. Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan.

5.4. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti motyvuoti atsakymai į proceso dalyvių reikštas abejones dėl galimumo remtis vienais ar kitais duomenimis byloje priimant sprendimą.

5.5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai įrodymų vertinimui yra glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną reikalavimą dažnai pažeidžiami ir kiti reikalavimai.

6. Kasatoriaus prašymas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka negali būti tenkinamas, nes priimti tokį sprendimą galima būtų tik nustačius apeliacinės instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas. Nagrinėjamoje byloje įrodymai vertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

6.1. Nėra tikėtina, kad iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka galėtų būti nustatytos naujos iki šiol nenustatytos bylos aplinkybės. Teismai vertino visus bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus (liudytojų L. P., J. V., S. T., nukentėjusiosios, kaltinamojo parodymus, specialisto išvadą, bylos dokumentus). Byloje išnaudotos visos galimos įrodinėjimo priemonės, kurios galėjo būti naudojamas siekiant byloje nustatyti tiesą. Kasatoriaus nurodomas prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir teismo medicinos specialisto išvados dėl laiko, kada nukentėjusioji patyrė sužalojimus, taip pat dėl prieštaravimų tarp išteisintojo V. D. ir nukentėjusiosios parodymų nepašalinimas, nelaikytini kasaciniu pagrindu. Situacijos, kai iš skirtingų įrodymų šaltinių (dažniausiai asmenų parodymų) gaunama nesutampanti (visiškai ar iš dalies) informacija dėl tų pačių byloje nustatinėjamų aplinkybių, teismų praktikoje nėra retos. Tam tikrais atvejais, išnaudojus BPK numatytus būdus, pasiekti, kad tokių nesutapimų byloje neliktų, nepavyksta (pvz., pasiekti, kad visi procese parodymus duodantys asmenys į tuos pačius klausimus duotų identiškus atsakymus). Esant byloje prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti dėstomi aiškūs motyvai dėl teismo daromų išvadų pagrindimo vienais ar kitais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje šio reikalavimo laikytasi motyvuotai nurodant, kodėl kaltinimas laikomas nepagrįstu.

6.2. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo (kaltinamajame akte nurodytu laiku, nurodytoje vietoje, atlikus prokuroro nurodytus nusikalstamus veiksmus) tik patikimai nustačius konkretaus nagrinėjamo įvykio reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai pažymėta, kad sprendžiant bylą aktualu išsiaiškinti, kas 2015 m. sausio 9 d., apie 18 val. įvyko Raseinių r., (duomenys neskelbtini). Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad išvados apie asmens kaltę negali būti daromos vadovaujantis vien tik nukentėjusiąją ir kaltinamąjį pažįstančių liudytojų nuomone apie nukentėjusiosios ir kaltinamojo santykius.

7. Esminiu BPK nuostatų, nustatančių reikalavimus teismo baigiamųjų aktų turiniui, pažeidimu nelaikytini kasatoriaus nurodomi apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėstant motyvus dėl išteisinimo pagrindo pakeitimo esantys prieštaravimai. Teismo išvados, kad, pirma, nėra įrodymų, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstama veiką, ir, antra, kad veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, iš viso nebuvo padaryta, viena kitos nepaneigia, nes abiem atvejais pasisakoma dėl kaltinamojo nekaltumo. Nors žinoma, kad paprastai darant išvadą, kad turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių veika nebuvo padaryta, nėra prasmės pasisakyti, jog nėra įrodytas kaltinamojo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką. Išvada, kad nebuvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, daroma nustačius: 1) kad iš viso nebuvo įvykio dėl kurio vyko procesas, 2) kad įvykis buvo, bet jis negali būti vertinamas kaip nusikalstama veika ir 3) kad byloje yra nepašalinamų abejonių, neleidžiančių patikimai konstatuoti, ar iš viso įvykis buvo arba ar įvykis, kuris buvo, vertintinas kaip nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad bylos duomenimis ne tik kad neįrodyta, jog V. D. padarė nusikalstamą veiką, bet kad nėra ir nustatyta, jog buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, pagrįstai pakeitė išteisinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda