Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-218/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

41; 98.1; 98.4; 129.2;

129.11; 129.19.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės R. M. ir ieškovės V. R. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams E. I. L., K. L., H. L., E. L. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei atsakovės E. I. L. priešieškinį V. R., antstolei R. M. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva”, uždaroji akcinė bendrovė „Jonavos paslaugos”, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. R. prašė iškeldinti atsakovus E. I. L., H. L., K. B. kartu su jos mažamečiu sūnumi L. B. ir E. L. su visa manta iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini). Nurodytą butą ieškovė įsigijo iš varžytynių 2004 m. lapkričio 24 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas Jonavos rajono apylinkės teismo nutartimi; 2005 m. vasario 9 d. butas ieškovės vardu įregistruotas VĮ Registrų centre. Anot ieškovės, atsakovai be teisinio pagrindo gyvena jos bute, pažeidžia jos nuosavybės teisę.

Atsakovė E. I. L. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. lapkričio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0064/03/04840, kuriuo jai priklausantis butas (duomenys neskelbtini) buvo parduotas ieškovei už 7800 Lt, ir taikyti restituciją. Atsakovė nurodė, kad, pablogėjus jos materialinei padėčiai, susidarė įsiskolinimas už butą. Antstolė areštavo butą, jį įvertindama per maža kaina – 8000 Lt. Butas iš varžytynių parduotas už 7800 Lt, nors, atsakovės teigimu, reali buto vidutinė rinkos vertė buvo 20 000 Lt. Be to, anot atsakovės, jai nebuvo pranešta apie buto pardavimą iš varžytynių, todėl ji negalėjo pasinaudoti CPK 704 straipsnyje įtvirtinta teise pasiūlyti savo pirkėją; pardavus butą, nesilaikant įstatymo reikalavimų, buvo pažeistos atsakovės ir jos nepilnamečio sūnaus teisės. Realizavus turtą nepagrįstai maža kaina, buvo pablogintos atsiskaitymo su kreditoriais galimybės. Pagal CK 3.85 straipsnį parduoti butą iš varžytynių reikalingas teismo leidimas, nes bute gyveno nepilnametis vaikas. Antstolė neišaiškino atsakovei galimybės kreiptis su pareiškimu dėl to, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į paskutinį būstą. Atsakovės nuomone, ieškovė negali būti sąžininga buto įgijėja, nes pirko butą už daug mažesnę negu vidutinė rinkos kainą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu 2004 m. lapkričio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo atsakovės E. I. L. dviejų kambarių butas su rūsiu parduotas ieškovei už 7800 Lt; taikė dvišalę restituciją ir natūra grąžino atsakovei E. I. L. nuosavybėn dviejų kambarių su rūsiu butą, panaikino ieškovės daiktines teises į nurodytą nekilnojamąjį turtą, priteisė V. R. iš antstolės R. M. 7800 Lt varžytynėse sumokėtą įmoką. Teismas nustatė, kad atsakovei E. I. L. nuosavybės teise priklausė 50,29 kv. m bendro ploto dviejų kambarių su rūsiu butas (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės E. I. L. trečiojo asmens UAB „Jonavos paslaugos“ naudai buvo išieškota 2133,39 Lt ir 1526,45 Lt, o iš atsakovo H. L. – 3581,40 Lt. Ginčijamu turto pardavimo iš varžytynių aktu antstolė R. M. už 7241,24 Lt įsiskolinimą atsakovės butą pardavė ieškovei V. R. už 7800 Lt. Šis aktas 2005 m. sausio 25 d. patvirtintas Jonavos rajono apylinkės teismo nutartimi (CPK 725 straipsnis). 2005 m. vasario 9 d. ieškovė įteisino nuosavybę į varžytynėse pirktą butą. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovams E. I. L. ir H. L. buvo išsiųsti raginimai įvykdyti teismo sprendimą geruoju. Antstolė R. M., areštuodama atsakovės butą, jį įkainojo 8000 Lt, atsakovė E. I. L. pasirašė turto arešto aktą; jai buvo siunčiamas pranešimas apie būsimas varžytynes, be to, apie jas skelbta spaudoje. Teismui paskyrus ekspertizę, ekspertizės išvadoje nurodyta, kad vertinamo buto rinkos vertė turto arešto akto surašymo metu (2003 m. gruodžio 4 d.) buvo 7000 Lt, o turto pardavimo iš varžytynių metu (2004 m. lapkričio 24 d.) – 8000 Lt. Tokį buto įvertinimą ekspertas teismo posėdyje grindė tuo, kad butas blogos būklės ir apleistas, tačiau konkrečiai nenurodė tokio įvertinimo priežasčių. Nesutikdamas su eksperto išvada, teismas konstatavo, kad butas nėra apleistas, jame gyvena atsakovės šeima, bute yra veikianti įprasta inžinerinė įranga. Atsižvelgdamas į UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ pateiktą informaciją, kad 2004 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais atitinkamo buto (atsižvelgiant į jo techninę būklę bei nusidėvėjimą) vidutinė rinkos vertė galėjo svyruoti nuo 9000 iki 13000 Lt, teismas sprendė, kad buto rinkos vertė buvo daug didesnė, nei įvertino antstolė ir turto vertintojas. Atkreipęs dėmesį į laikotarpį ir ekonomines sąlygas, kad butų kainos augo, teismas konstatavo, kad antstolė turėjo pareigą, pasikeitus turto vertei, turtą perkainoti (CPK 681 straipsnio 2 dalis): 2004 m. lapkričio 29 d. už 7800 Lt parduotas butas kadastro specialisto 2005 m. vasario 8 d. perkainotas 2,37 karto brangiau – iki 18 500 Lt. Nurodęs, kad atsakovas H. L. ginčo butą dovanojimo sutartimi perleido sutuoktinei E. I. L. ir kad dovanojimo sutarties pagrindu įgytas butas laikytinas asmenine atsakovės E. I. L. nuosavybe (SŠK 22 straipsnio 1 dalis), teismas sprendė, kad vykdomojoje byloje Nr. 0064/04/01569 vykdant 3581,40 Lt išieškojimą iš skolininko H. L., išieškojimas buvo nukreiptas į atsakovės E. I. L. asmeninę nuosavybę, pažeidžiant CPK XLVII skyriaus reikalavimus, kai išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į skolininko turtą; be to, išieškant sumas, nesumokėtas už komunalines paslaugas, iš varžytynių buvo parduotas paskutinis E. I. L. ir jų dviejų vaikų, iš kurių vienas buvo nepilnametis, būstas (CPK 663 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad antstolė išaiškino atsakovei E. I. L. jos teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą apribojimą. Kadangi butas iš varžytynių parduotas per maža kaina, tai ieškovė negali būti laikoma sąžininga pirkėja. Dėl to, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, taikant restituciją natūra. Pripažinus negaliojančiu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo pagrindą, ieškovės V. R. daiktinės teisės į ginčo butą naikintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės V. R. ir atsakovės antstolės R. M. apeliacinius skundus, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ginčo bute gyveno abu sutuoktiniai, todėl, išieškant skolą už komunalines paslaugas, jie abu yra solidarieji skolininkai. Priklausomai nuo prievolės rūšies, išieškojimas gali būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, iš asmeninio turto bei iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-93/2005). Remdamasi Jonavos rajono apylinkės teismo bylos Nr. L-2-0742-03/2005 duomenimis, kolegija nustatė, kad 2004 m. lapkričio 5 d. teisme buvo įregistruoti E. I. L. ir H. L. pareiškimai dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, apie kuriuos antstolė R. M. buvo informuota; teismas 2005 m. kovo 18 d. patenkino skolininko H. L. prašymą ir skolos išieškojimą išdėstė dešimčiai mėnesių. Tuo tarpu varžytynės įvyko nesulaukus teismo procesinio sprendimo dėl pateiktųjų prašymų ir tai neatitinka CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų, vykdant teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis dėl antstolės nustatytos per mažos buto vertės, dėl antstolės pareigos butą perkainoti ir išaiškinti skolininkei CPK 663 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisę, taip pat dėl ieškovės, kaip buto pirkėjos, nesąžiningumo ir restitucijos taikymo. Kolegija pažymėjo, kad pareiga įrodyti visų savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą tenka antstoliui. Tuo tarpu vykdomojoje byloje nėra duomenų ne tik apie teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą išaiškinimą atsakovei, bet ir bendrųjų CPK 643 straipsnyje nurodytų skolininko teisių išaiškinimo įrodymų. Tos aplinkybės, kad L. sūnus sprendimo priėmimo metu buvo pilnametis, o po varžytynių atsakovė E. L. paveldėjo pusę buto ir žemės sklypo, kolegijos vertinimu, nėra pagrindas spręsti apie nurodytų pažeidimų nebuvimą. Priešieškinio dalykas – varžytynių atitiktis įstatymų reikalavimams – nustatytinas pagal aplinkybes, buvusias šio veiksmo atlikimo metu; atsakovų kitų įsiskolinimų išieškojimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė antstolė R. M. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovės E. L. priešieškinį atmesti. Atsakovės antstolės R. M. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal L. K. skundą dėl antstolės veiksmų, bylos Nr. 3K-3-960/2003; 2005 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal R. S. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal M. Ch. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-133/2005; 2005 m, kovo 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal antstolės M. L. prašymą dėl varžytynių akto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-157/2005; 2006 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. R. v. antstolis V. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje antstolis A. S. v. S. M. turistinė įmonė „Vilnis“, bylos Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje antstolis A. S. v. UAB „Edana“, bylos Nr. 3K-7-5/2007; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; ir pažeidė CPK 185, 681 straipsnių reikalavimus. Iš CPK 681 straipsnio 1 dalies analizės ir pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos matyti, kad areštuojamo turto įkainojimas yra antstolio prerogatyva ir tik tais atvejais, kai antstolio turimų žinių ir (arba) duomenų apie analogiško turto kainas toje vietovėje nepakanka, arba su antstolio atliktu įkainojimu nesutinka skolininkas ar išieškotojas, arba antstoliui kyla abejonių dėl areštuojamo turto vertės, antstoliui atsiranda pareiga kreiptis į ekspertus areštuojamo turto kainai nustatyti. Kasatorės įsitikinimu, nei CPK 681 straipsnis, nei jokia kita proceso teisės norma nenustato antstoliui pareigos areštuojamam turtui įkainoti kviestis ekspertą, jeigu nėra CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų. Anot kasatorės, bylos duomenys patvirtina, kad, areštuodama butą, ji tinkamai nustatė jo rinkos kainą, nepažeisdama CPK 681 straipsnio reikalavimų. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai priimti vadovaujantis ne byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, o teismų spėlionėmis ir pamąstymais, o tai neleidžia šių sprendimų laikyti nei pagrįstais, nei teisėtais. Kasatorės vertinimu, turto arešto akte užfiksuota turto vertė 8000 Lt buvo netgi didesnė už vidutinę analogiško turto rinkos vertę toje vietovėje.

2. Pagal CPK 663 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2006 m. liepos 14 d.) teismas, bet ne antstolis, skolininko ar jo šeimos narių prašymu gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Šiuo atveju skolininkas ir (arba) jo šeimos nariai turi būti aktyvūs ir pateikti tokį prašymą teismui. Nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcija nenustato antstolio pareigos raštu ir pasirašytinai išaiškinti skolininkui apie nurodytą galimybę. Dėl to neaišku, kodėl bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi tik atsakovės E. I. L. paaiškinimais, laikė, kad šiai atsakovei antstolė tokios teisės neišaiškino, nes antstolė tai padarė teikdama atsakovei pasirašytinai ginčo turto arešto aktą, kuriame aiškiai nurodyta, jog skolininkas turi teisę apskųsti antstolio veiksmus. Kasatorės teigimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo kreipimosi į advokatą momento (2004 m. lapkričio 3 d.), t. y. likus daugiau kaip dvidešimčiai dienų iki varžytynių, skolininkė negalėjo nežinoti apie savo teises, įtvirtintas CPK 663 straipsnio 1, 4 dalyse, ir turėjo pakankamai laiko nurodytoms savo procesinėms teisėms įgyvendinti, tačiau to nepadarė, nes nepageidavo, jog skolos išieškojimas nebūtų nukreiptas į ginčo nekilnojamąjį turtą, o tik prašė teismo išdėstyti skolos išieškojimą ir tai ne pagal tuos vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos buvo vykdomas priverstinis skolos išieškojimas, kurio metu buvo varžytynėse parduotas ginčo nekilnojamasis turtas. Kasatorės vertinimu, bylą nagrinėję teismai neproporcingai sureikšmino antstolio pareigas skolininkui, iš esmės konstatuodami, kad antstolis, o ne skolininkas, privalo rūpintis skolininko ir jo šeimos interesų apsauga, ir tai neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, įtvirtintų CPK 1.5 straipsnio 4 dalyje. Pagal tokią teismų poziciją būtų suteikiama akivaizdi galimybė skolininkams piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, nes turto pardavimo iš varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu pakaktų vien tik skolininko paaiškinimo, kad antstolis jam neišaiškino procesinių teisių, įtvirtintų CPK 663 straipsnyje, nors tokia skolininko pozicija akivaizdžiai prieštarautų bylos nagrinėjimo metu ištirtiems rašytiniams įrodymams.

3. CPK 626, 627 straipsniuose nenustatyta, kad antstolis galėtų ar privalėtų sustabdyti vykdymo veiksmus, jeigu skolininkas kreipiasi į teismą, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Tik teismas gali išdėstyti sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis), todėl tokių prašymų pateikimas antstoliui neturi teisinės galios. Teisė prašyti sustabdyti priverstinį išieškojimą suteikta tik išieškotojui (CPK 627 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau atsakovė E. I. L. nesikreipė į išieškotoją ir nebandė susitarti dėl skolos padengimo, nors vykdymo proceso metu naudojosi advokato teisine pagalba, kuri patvirtina, kad apie tokią galimybę atsakovė negalėjo nežinoti ir tai dar kartą patvirtina, jog E. I. L. nevykdė savo kaip skolininkės pareigų, įtvirtintų CPK 644 straipsnyje, ir neturėjo tikslo sustabdyti nurodyto ginčo turto pardavimo varžytynėse ar jo išvengti. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad atsakovės prašymo išdėstyti vieno iš teismo sprendimų vykdymą pateikimas teismui yra aplinkybė, stabdanti priverstinio skolos išieškojimo procesą, t. y. turto pardavimą iš varžytynių.

4. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama antrą kartą. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti, be kita ko, iš teisėjų L. Jachimavičiaus, A. Burdulio, 2006 m. birželio 19 d. nutartimi, padariusi išvadą, kad ginčo butas parduotas už per mažą kainą, perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi pirmiau nurodyti teisėjai dar 2006 m. birželio 19 d. išsakė savo nuomonę dėl nurodyto ginčo turto rinkos kainos nustatymo jį areštuojant. Anot kasatorės, aiškinant CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkto normą vadovaujantis protingumo principu, darytina išvada, kad teisėjas negali tos pačios bylos nagrinėti antrą kartą ir tos pačios pakopos teisme, jeigu jis jau buvo vieną kartą išsakęs savo nuomonę dėl skundžiamų sandorių ir procesinių veiksmų teisėtumo. Kasatorės nuomone, jos nurodytu pagrindu reikštas nušalinimas šią bylą nagrinėjusiems teisėjams A. Burduliui ir L. Jachimavičiui buvo atmestas pažeidžiant CPK 65 straipsnio reikalavimus; bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Kasaciniu skundu ieškovė V. R. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, tačiau, kasatorės manymu, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 19 d. nutartis buvo privaloma tik tiek, kad byla turėjo būti išnagrinėta iš naujo pirmosios instancijos teisme, kuris visas aplinkybes turėjo patikrinti iš naujo ir nebūtinai sutikti su anksčiau padarytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindinė buvo ta, jog kasatorei iš varžytynių parduotas butas buvo įkainotas nepagrįstai maža kaina, t. y. esminę bylos išvadą teismas padarė vadovaudamasis ne savo vidiniu įsitikinimu, o aukštesnės instancijos teismo suformuota nuomone. Šis pažeidimas lėmė kitus esminius procesinių normų, įtvirtintų CPK 5, 6, 185, 681 straipsniuose, pažeidimus. Anot kasatorės, nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principus, nes prioritetą akivaizdžiai suteikė atsakovams ir jų interesams, vadovavosi tik jų pateikiamais argumentais, todėl neatskleidė bylos esmės ir neįvykdė šioje byloje teisingumo.

2. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, netinkamai aiškino ir taikė CPK 681 straipsnį. Atsakovai E. I. L. ir H. L. nepareiškė jokių prieštaravimų dėl areštuoto turto kainų, nes, kasatorės nuomone, gerai suprato, kad būtent tokios kainos buvo tuo metu. Elgdamasis aiškiai tendencingai kasatorės atžvilgiu, teismas savo iniciatyva pavedė antstoliui konstatuoti faktines aplinkybes, kurias įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad ekspertas butą nepagrįstai įvertino 7000 Lt. Anot kasatorės, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra tendencinga, padaryta pažeidžiant pirmiau nurodytus proceso teisės principus, nes būtent tokia rinkos kaina Jonavos mieste buvo 2003-2004 metų laikotarpiu. Kasatorė pažymi, kad, kreipdamasi į teismą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, atsakovė E. I. L. teigė, jog jai apie turto arešto faktą ir kainą nieko nežinoma, nes ji negavusi jokių su tuo susijusių dokumentų. Kasatorės manymu, teismo išvada apie tai, kad butas įvertintas nepagrįstai žema kaina, neatitinka faktinių aplinkybių, padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnį. Neturėdamas jokių objektyvių duomenų, neatsižvelgdamas į realias aplinkybes, byloje esančius nenuginčytus įrodymus, teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovės butas įvertintas ne rinkos, o daug mažesne kaina. Taip pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, neteisingai aiškino ir taikė CPK 681 straipsnio 1 dalį.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatas, teigdamas, kad nustatyti apribojimai turi būti taikomi besąlygiškai. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog antstolė išaiškino E. I. L. jos teisę prašyti taikyti šį apribojimą; tačiau, anot kasatorės, šį išvada klaidinga, nes atsakovė pirmiausia žinojo apie jai gresiantį prievartinį išieškojimą, pasirašė turto arešto aktą, buto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas teismo nutartimi, kuri nebuvo apskųsta, t. y. pati atsakovė sutiko, jog butas parduotas teisėtai ir pagrįstai. Vadinasi, CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatos buvo visiškai ir realiai įgyvendintos. Taip pat teismas neteisingai aiškino CPK 663 straipsnio 4 dalies ir 681 straipsnio 1 dalies nuostatų turinį kaip turintį imperatyvų pobūdį; šie pažeidimai lėmė neteisingą CK 1.80 straipsnio taikymą. Kasatorės įsitikinimu, CPK 663 straipsnio 4 dalies ir 681 straipsnio 1 dalies normos yra dispozityvios: 681 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „rinkos kaina“ nekonkretizuota jokiu norminiu aktu kaip konkretus ir nekintamas dydis, susijęs su kokia nors formule, kurio negalima peržengti į vieną ar kitą pusę; tuo tarpu 663 straipsnio 4 dalyje užfiksuota būtent teismo prerogatyva taikyti apribojimą išieškant iš paskutinio skolininkui priklausančio buto, bet šiuo atveju skolininkas privalo pagal CPK 593 straipsnį kreiptis į teismą, tačiau tokio kreipimosi nebuvo.

4. Taikydamas dvišalę restituciją, teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, neteisingai ją taikydamas kasatorei, nes byloje nepateikta jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių kasatorės nesąžiningumą perkant butą iš varžytynių – toks dalykas netgi nebuvo nagrinėjamas. Šiuo atveju teismas vadovavosi tik spėjimu, kuris neparemtas jokiais objektyviais bylos duomenimis, t. y. išvada padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas kasatorės nesąžiningumą pagrindė VĮ Registrų centro 2005 m. vasario 8 d. buto įkainojimu, nors buto areštas ir pardavimas iš varžytynių vyko daug anksčiau.

5. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės apeliacinį skundą atmetė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir pirmosios instancijos teismas. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė tuos pačius pirmiau nurodytus teisės normų pažeidimus, taip pat pažeidė CPK 320 straipsnį, nes neįsigilino į ginčo aplinkybes ir todėl neatskleidė bylos esmės, nustatytus byloje faktus vertino tendencingai; nepagrįstai ir vienpusiškai taikė CPK 2 straipsnį, nes šiuo atveju buvo ginamas tik vienos šalies – atsakovų – interesas likti gyventi bute, nemokant jokių įsiskolinimų. Teismai nepagrįstai atsakovus priskyrė nukentėjusiems. Iš bylos medžiagos matyti, kad įsiskolinimai nebuvo mokami piktybiškai, tikintis, kad prieš skolininką nebus drįsta imtis prievartinių išieškojimo priemonių, t. y. pati skolininkė elgėsi akivaizdžiai nesąžiningai.

6. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės (CPK 681 straipsnio) taikymo ir aiškinimo praktikos – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui apžvalgos.

Ieškovė V. R. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės antstolės R. M. kasacinio skundo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu

Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai. Viena iš tokių priemonių yra turto pardavimas iš varžytynių. Varžytynėse skolininko turtas priverstinai realizuojamas (parduodamas), o iš lėšų, gautų už parduotą turtą, atsiskaitoma su kreditoriumi. Priverstinį turto pardavimą organizuoja ir vykdo antstolis. Įstatymai antstolį įpareigoja savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti vykdymo proceso šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Minėta, kad varžytynės savo esme yra turto pardavimas be savininko valios. Varžytynių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas (CPK 725 straipsnio 6 dalis). Viena iš būtinųjų ir esminių daikto priverstinio pardavimo iš varžytynių sąlygų yra kaina. Kadangi turtą parduoda ne daikto savininkas, bet specialiai tam įstatymo įgaliotas asmuo – antstolis, o pirkėjas ir turto savininkas neturi galimybės tartis dėl parduodamo daikto kainos, tai tinkamas iš varžytynių parduodamo turto kainos nustatymas įgyja ypač svarbią reikšmę, kilus ginčui dėl turto pardavimo iš varžytynių teisėtumo. Nors parduodant turtą iš varžytynių ir yra sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes pardavimo procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Pažymėtina, kad kilus ginčui šiuo atveju netaikomos CK 4.96 straipsnyje įtvirtintos daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo ribojančios taisyklės (CK 4.96 straipsnio 4 dalis). Tokiam ginčui išspręsti taikytinas kitas, t. y. CPK 602 straipsnyje nustatytas, antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu institutas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto aiškinimo ir taikymo, formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009), kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais; turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę.

Pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis. CPK 602 straipsnio 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra. Jeigu teismas, nagrinėdamas ginčą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nustato CPK 602 straipsnio 6 punkto taikymo sąlygas ir ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažįsta negaliojančiu, tai turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu pripažįstamas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto, o ne CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Pažymėtina ir tai, kad CPK 681 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis, antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir varžytynėse parduotas už tinkamą kainą nepriklauso nuo to, ar buvo reiškiama prieštaravimų dėl turto įkainojimo, taip pat nepriklausomai nuo to, ar buvo apskųsti antstolio veiksmai parduodant turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-8/2005; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. V. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-161/2007).

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Atlikdamas šią pareigą, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įvertindamas įrodymus teismas patikrina jų patikimumą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina prie tokių išimčių, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Iš šios bylos duomenų ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, jog ginčo butas iš varžytynių buvo parduotas pažeidus CPK 681 straipsnio reikalavimus dėl turto įkainojimo rinkos kaina, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos kasacine tvarka išnagrinėtose bylose priimtose nutartyse, ir nepažeidė CPK 5, 6, 185 bei 681 straipsnių, į kurių pažeidimą nurodoma kasaciniuose skunduose, reikalavimų. Spręsdami turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimą, teismai įvykdė pareigą būti aktyviems ir, kilus abejonių, patikrinti turto pardavimo kainos pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad 2003 m. gruodžio 4 d. turto arešto akte antstolė ginčo butą įvertino 8000 Lt. Po to antstolė to buto neperkainojo, t. y. neatliko CPK 681 straipsnio 2 dalyje nurodyto veiksmo. Varžytynės įvyko 2004 m. lapkričio 24 d., jose ginčo butas buvo parduotas už 7800 Lt. VĮ Registrų centro vertinimu, atliktu 2005 m. vasario 8 d., ginčo buto vidutinė rinkos vertė nustatyta 18 500 Lt. Bylą nagrinėję teismai įrodymus įvertino nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, savo išvadas dėl jų vertinimo tinkamai argumentavo. Pagrįsta yra teismų išvada, kad, atsižvelgiant į laikotarpiu nuo ginčo buto areštavimo iki jo pardavimo iš varžytynių pakitusias ekonomines sąlygas, spartų nekilnojamojo turto kainų augimą, antstolė privalėjo perkainoti ginčo butą. Teismų padarytos išvados, išdėstytos skundžiamuose procesiniuose sprendimuose, atitinka surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Tokiu, kaip šios bylos, atveju turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkte, o ne CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Šią bylą nagrinėję teismai ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisiniu pagrindu skundžiamuose procesiniuose sprendimuose klaidingai nurodė ne CPK 602 straipsnio 6 punktą, o CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ši klaida ištaisytina, konstatuojant, kad ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis pagrindas yra CPK 602 straipsnio 6 punktas. Pažymėtina, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindu yra toks materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris, be kita ko, galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamų procesinių sprendimų turinys neteikia pagrindo išvadai, kad minėtas teismų padarytas pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Dėl to šis pažeidimas neteikia pagrindo naikinti arba pakeisti skundžiamus procesinius teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl CPK 634 straipsnio 2 dalies, 663 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. CPK 663 straipsnio 4 dalis reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas šias teisės normas, yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-525/2007), kad CPK 634 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi. CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatos yra skirtos apsaugoti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų teisę į paskutinį gyvenamąjį būstą. Pagal šią teisės normą ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra invalidai (neįgalieji), socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties. Ši teisės norma vertintina kaip socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, invalidų (neįgaliųjų) ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo. Esant jos taikymo sąlygoms, viešasis interesas lemia išieškotojo dispozityvumo ir galimybės nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą ribojimą, prioritetą suteikiant socialiniam aspektui. Jeigu vykdomojoje byloje yra pirmos trys CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, antstolis, vykdydamas CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, privalo išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Ši antstolio pareiga vykdytina rašytine forma. Kai skolininkas, kuriam antstolis yra išaiškinęs minėtą teisę, turi nepilnamečių vaikų, tačiau dėl savo nerūpestingumo ar kitų panašių priežasčių nesikreipia į teismą su atitinkamu prašymu, viešasis interesas reikalauja, kad antstolis apie tai informuotų vaiko teisių apsaugos instituciją, kuri įstatymų nustatyta tvarka gali įgyvendinti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisę. Vaiko teisių ir interesų apsauga, parduodant turtą iš varžytynių, tenka antstoliui, išaiškinant teisę pateikti prašymą taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą ir reikiamais atvejais informuojant vaikų teisių apsaugos instituciją, o teismas prieš tvirtindamas turto pardavimo iš varžytynių aktą privalo patikrinti, kaip antstolis įvykdė pareigą. Jeigu antstolis, esant minėtoms pirmoms trims CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, pažeisdamas CPK 634 straipsnio 2 dalį neišaiškina skolininkui teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, tai, teismui nustačius, jog skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties, yra teisinis pagrindas konstatuoti esminį imperatyviosios teisės normos pažeidimą.

Atsižvelgdama į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinių skundų argumentus, kuriais teigiama, kad antstolis neturi pareigos rašytine forma išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą.

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad antstolė, areštavusi butą, neišaiškino atsakovei E. I. L. teisės prašyti taikyti CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą. Kasacinis teismas yra saistomas šios nustatytos faktinės aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorės, kasaciniuose skunduose teigdamos, kad teismų išvada dėl pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės konstatavimo yra klaidinga, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą faktinę aplinkybę bylą nagrinėję teismai nustatė nepažeisdami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Vykdomojoje byloje turi būti dokumentai ir įrašai, patvirtinantys antstolio atliktus veiksmus. Vykdomosios bylos duomenys turi atspindėti vykdymo proceso eigą ir patvirtinti jo metu atliktų veiksmų atitiktį vykdymo procesą reglamentuojančioms teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. ir kt. v. antstolis G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2006).

Minėta, kad CPK 663 straipsnio 4 dalis reglamentuoja apribojimą išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Antstoliui neįvykdžius pareigos išaiškinti skolininkui teisę prašyti taikyti šioje teisės normoje nustatytą apribojimą, nors tam faktinis pagrindas buvo, yra pagrindas konstatuoti, kad antstolis pažeidė CPK 634 straipsnio 2 dalį. Kasatorės V. R. kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 663 straipsnio 4 dalį, kaip turinčią imperatyvų pobūdį, nagrinėjamos bylos kontekste pripažintinas iš esmės teisingu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodytą pirmosios instancijos teismo pažeidimą iš esmės ištaisė, kaip antstolės padarytą pažeidimą pagrįstai įvardijo neįvykdymą pareigos išaiškinti skolininkei teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamų procesinių sprendimų turinys neteikia pagrindo išvadai, jog šis pirmosios instancijos teismo padarytas pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Dėl to nurodytas pažeidimas nėra pagrindas naikinti arba pakeisti skundžiamus procesinius teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl restitucijos taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007). Dėl to kasatorės V. R. kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalį, bei kiti su tuo susiję argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas apskritai netaikyti restitucijos arba ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija natūra nagrinėjamos bylos atveju galima. Pagrindo pripažinti, kad restituciją taikant natūra vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, nėra. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl restitucijos atlikimo būdo parinkimo.

Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, kasacinės instancijos teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Taigi gindamas viešąjį interesą kasacinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, sprendimų teisėtumą gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytais motyvais, tačiau turinčiais tiesioginę reikšmę teisėto sprendimo priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad viešojo intereso, kaip sąlygos kasaciniam teismui peržengti kasacinio skundo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Lietuvos ir Italijos UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-486/2006; ir kt.). Antstolio veikla, vykdant valstybės jam pavestas funkcijas, pripažįstama viešąja veikla, atitinkamai jai taikoma viešojo intereso apsaugos taisyklė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje yra teisinis pagrindas taikyti CPK 353 straipsnio 2 dalį ir peržengti kasacinio skundo ribas.

Šioje byloje, taikant restituciją natūra, teismas pinigus turto pirkėjai (ieškovei) priteisė iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžino atsakovei E. I. L..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, pasisakant dėl restituciją reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, konstatuota, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma yra antstolio pervesta Hipotekos skyriui prie atitinkamo apylinkės teismo ir yra sąskaitoje, tai pirkėjui ji priteisiama iš Hipotekos skyriaus; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (buvusio iš varžytynių parduoto turto savininko). Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.).Varžytynes vykdžiusiam antstoliui gali būti reiškiami reikalavimai dėl civilinės atsakomybės taikymo. Vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos.

Šioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), pinigus turto pirkėjai priteisus iš varžytynes vykdžiusios antstolės, o iš varžytynių parduotą turtą grąžinus atsakovei, pastaroji nepagrįstai praturtėtų antstolės sąskaita, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, išdėstytus teisės taikymo išaiškinimus bei į faktinius šios bylos duomenis, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, taikydami restituciją natūra, už ginčo butą sumokėtus pinigus (visą sumą) priteisdami kasatorei V. R. (turto pirkėjai) iš varžytynes vykdžiusios antstolės R. M., pažeidė CK 6.145 straipsnio 1 dalį. Iš faktinių šios bylos duomenų matyti, kad 7800 Lt sumą, gautą pardavus ginčo butą iš varžytynių, antstolė panaudojo taip: vykdymo išlaidoms – 1477,07 Lt, išieškotojui UAB „Jonavos paslaugos“ – 5851,24 Lt, antstoliui J. K. (į depozitinę sąskaitą), vykdančiam kitą vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš E. I. L. UAB „Jonavos paslaugos“ naudai, – 471,69 Lt (vykdomoji byla Nr. 0064/04/02336, b. l. 6, 9; vykdomoji byla Nr. 0064/04/01569, b. l. 23). Dėl to skundžiami procesiniai teismų sprendimai keistini, perkant iš varžytynių ginčo butą V. R. sumokėta pinigų suma jai (V. R.), taikant restituciją, priteistina taip: iš antstolės R. M. – 1477,07 Lt, iš atsakovės E. I. L. – 6322,93 Lt (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą principas įtvirtintas CPK 21 straipsnyje, šio principo įgyvendinimo procedūros nustatytos CPK VI skyriuje. Teisėjo nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai civiliniame procese nustatyti CPK 65, 66 straipsniuose. Šioje byloje aktualus CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas teisėjo nušalinimo (nusišalinimo) pagrindas, nes kasatorė R. M. kasaciniame skunde teigia, jog šis pagrindas egzistavo, dėl jo teisėjai A. Burdulis ir L. Jachimavičius, kaip jau vieną kartą dalyvavę šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (jiems dalyvaujant šioje byloje buvo priimta apeliacinės instancijos teismo 2006 m. birželio 19 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) ir išsakę savo nuomonę, negalėjo tos pačios bylos nagrinėti antrą kartą; šiems teisėjams pareikštas nušalinimas buvo atmestas pažeidžiant CPK 65 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. CPK 65 straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nustatyta, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme. Šis nušalinimo (nusišalinimo) pagrindas neapima atvejų (ir negali būti aiškinamas kaip juos apimantis), kai apeliacinės instancijos teismo teisėjas dalyvavo atitinkamą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir šio teismo nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo išdėstyta apeliacinės instancijos teismo nuomonė dėl įrodymo vertinimo nėra privaloma bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš naujo, ji nagrinėjama iš naujo visa apimtimi, procesas vyksta iš naujo, dalyvaujantys byloje asmenys naudojasi savo procesinėmis teisėmis, yra renkami bei į bylą pateikiami nauji įrodymai ir t. t. Iš naujo išnagrinėjus bylą yra priimamas naujas pirmosios instancijos teismo sprendimas, būtent kurio, jį apskundus apeliacine tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, laikantis proceso teisės normų reikalavimų, dalykas. Iš naujo išnagrinėjus bylą priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tapatus panaikintam.

Vykdomosios bylos sustabdymo atvejai yra reglamentuojami CPK 626, 627 straipsniuose. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės R. M. kasacinio skundo teiginiu, kad šiose teisės normose nenustatyta, jog antstolis galėtų ar privalėtų sustabdyti vykdymo veiksmus, jeigu skolininkas kreipiasi į teismą, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skunžiamų teismų procesinių sprendimų turinį, atmeta kaip nepagrįstą kasatorės R. M. kasacinio skundo teiginį, jog skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad atsakovės prašymo išdėstyti vieno iš teismo sprendimų vykdymą pateikimas teismui yra aplinkybė, stabdanti priverstinio skolos išieškojimo procesą (turto pardavimą iš varžytynių), nes toks motyvas skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose neišdėstytas.

Kasatorės V. R. kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, netinkamai taikė CPK 2 straipsnį.

Bylą nagrinėjantys teismai turi vadovautis teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-591/2008). Dėl to kasatorės V. R. kasacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl areštuoto turto pardavimo iš varžytynių arba skolininko pasirinktam pirkėjui apžvalgą, kuri yra tik metodinė medžiaga, negali patvirtinti ir nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto kasacijos pagrindo buvimo.

Remiantis išdėstytais argumentais skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis, taikant restituciją, piniginės sumos priteistos išimtinai iš antstolės R. M., keistinos, taip pat skundžiami teismų procesiniai sprendimai papildytini nuoroda dėl ginčo buto atsakovei E. I. L. grąžinimo su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais – areštu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Kasatorių R. M. ir V. R. kasaciniai skundai netenkinami, todėl jų kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei V. R. priteista iš antstolės R. M. 7800 Lt, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį, kuria nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, pakeisti.

Ieškovės V. R. (duomenys neskelbtini) naudai iš antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) priteistą sumą sumažinti iki 1477,07 Lt (vieno tūkstančio keturių šimtų septyniasdešimt septynių litų septynių centų).

Priteisti ieškovės V. R. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės E. I. L. (duomenys neskelbtini) 6322,93 Lt (šešis tūkstančius tris šimtus dvidešimt du litus devyniasdešimt tris centus).

Nustatyti, kad butas (duomenys neskelbtini), atsakovei E. I. L. nuosavybėn grąžinamas su apsunkinimu – antstolės R. M. 2003 m. gruodžio 4 d. turto arešto aktu uždėtu areštu.

Kitą Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis