Dėl lėšų pripažinimo pagrįstomis ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-220/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

35.5; 42.8; 42.10

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Ž. įmonės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atsakovui A. Ž. įmonei dėl lėšų išieškojimo bei atsakovo priešinį ieškinį ieškovui dėl lėšų pripažinimo pagrįstomis ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo B. J. (dabar B. J.-A.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas yra kilęs dėl sutartinės prievolės neįvykdymo teisinių padarinių. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2004 m. gruodžio 27 d. sudarė su atsakovu sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš savo medžiagų ir savo priemonėmis išleisti B. J. knygą (duomenys neskelbtini“ ne vėliau kaip 2005 m. I ketvirtį, o ieškovas – iš dalies finansuoti minėtą leidinį, skirdamas 15 000 Lt pagal pateiktą sąmatą. Ieškovas, vykdydamas savo įsipareigojimus, pervedė atsakovui sutartą sumą, tačiau atsakovas iki sutartyje nustatyto termino neišleido leidinio, nepanaudojo skirtų lėšų pagal ieškovo patvirtintą sąmatą iki 2004 m. IV ketvirčio pabaigos, nepateikė savivaldybių viešosioms bibliotekoms 70 egz. leidinio, laiku neinformavo ieškovo apie aplinkybes, dėl kurių leidinys neišleistas bei negrąžino nepanaudotų valstybės biudžeto lėšų. Kadangi atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų ir neketina jų vykdyti ateityje, tai ieškovas 2007 m. balandžio 24 d. raštu nutraukė sutartį ir pareikalavo per 15 dienų nuo nutraukimo grąžinti iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Atsakovas šių lėšų negrąžino.

Ieškovas Kultūros ministerija kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo A. Ž. įmonės 15 000 Lt sumokėtų lėšų.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti jo patirtas išlaidas, rengiant išleisti knygą, kuriai buvo skirta 15 000 Lt parama, pagrįstomis bei priteisti jam iš ieškovo 40 000 Lt turtinės žalos. Atsakovas nurodė, kad sutartinius įsipareigojimus vykdė – informavo autorę apie gautą paramą, derino rengimo spaudai darbus bei autorinę leidybos sutartį, derėjosi su autore dėl knygą iliustruosiančio asmens, parengė B. J. knygos maketą spausdinti. Tačiau sutarties įvykdymas tapo neįmanomas dėl trečiojo asmens, ginamo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo, valios. Nesutarimai su autore kilo dėl dailininko parinkimo, knygos iliustavimo bei leidybinės sutarties pasirašymo. Atsakovas kreipėsi į ieškovą žodžiu dėl sutarties pakeitimo ar papildymo ir susidariusios situacijos išsprendimo, tačiau šis sutarties su atsakovu nepratęsė, nesiėmė jokių konkrečių veiksmų padėti išleisti knygą. Atsakovo nuomone, su ieškovu sudaryta sutartis laikytina leidybos sutartimi. Ieškovas nesilaikė leidybos sutartims privalomų sąlygų: neperdavė kūrinio teksto, neišsprendė jo perdavimo sąlygų ir neaptarė kūrinio išleidimo ypatumų, susijusių su kūrinio iliustracijomis, nors tai turėjo esminę reikšmę, kad sutartis būtų įvykdyta.

Be to, atsakovas nurodė, kad dėl šios civilinės bylos ieškovas žlugdo atsakovo leidyklos darbą, neskiria lėšų projektams, kuriuos teigiamai įvertino projektų atrankos ekspertų komisija, atsisako juos finansuoti, pažymėdamas, jog finansavimas kitiems projektams priklausys nuo šios bylos baigties. Dėl šių priežasčių atsakovas negalėjo įgyvendinti 4 projektų ir patyrė 40 000 Lt turtinės žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnio 1 dalį ieškovas negali būti pripažįstamas autoriumi ar autorių teisių subjektu, nes nesukūrė knygos ir neturi jokių turtinių teisių į šią knygą. Atsakovas yra leidėjas, vykdantis leidybos veiklą. Be to, minėta sutartis neturi leidybos sutarčiai būtinų sąlygų, nustatytų Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 40-41, 43 straipsniuose, nes sutartyje nenumatytos suteikiamos autoriaus teisės, teisių perdavimo galiojimo laikas, autorinio atlyginimo dydis ir jo mokėjimo tvarka, kitos būtinos sąlygos. Atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio 27 d. sutarties esmę ir turinį, teismas padarė išvadą, kad šalių sudaryta sutartis iš esmės yra tik susitarimas dėl atsakovo leidžiamos knygos dalinio rėmimo. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentus dėl sutarties pripažinimo leidybos sutartimi. Teismas atmetė argumentus, kad ieškovas privalėjo užtikrinti atsakovo ir trečiojo asmens leidybos sutarties sudarymą. Pagal ieškovo patvirtintus Leidinių rėmimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų nuostatus teisė kreiptis dėl paramos skyrimo nustatyta tik leidėjams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad būtent atsakovas kreipėsi į dėl paramos išleisti B. J. knygą; ieškovo ir trečiojo asmens jokie sutartiniai santykiai nesiejo. Atsakovas, būdamas verslo subjektas, teismo nuomone, turėjo pats tinkamai rūpintis sutarties su trečiuoju asmeniu sudarymu, todėl neturi teisinio pagrindo tokios pareigos perkelti ieškovui.

Teismas konstatavo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo nebuvo pasiekę susitarimo dėl honoraro trečiajam asmeniui dydžio ir jo mokėjimo tvarkos, dėl visų ATGTĮ 40 straipsnio 1 dalies 4-5 punkte, 44 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Kadangi šalys nesusitarė dėl esminių sąlygų, tai teismas nepripažino, kad atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė leidybos sutartį. Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateiktas tik atsakovo parengtos sutarties su trečiuoju asmeniu projektas ir B. J. pastabos dėl sutarties turinio; aplinkybė, kad B. J. perdavė atsakovui knygos rankraštį ir atsakovas ėmėsi knygos leidybos veiksmų, nepatvirtina sutarties sudarymo fakto. Dėl to teismas laikė, kad trečiasis asmuo turėjo teisę perduoti knygos leidimą kitai leidyklai.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas nustatė, kad trečiojo asmens knygos (duomenys neskelbtini) atsakovas neišleido; ieškovas 2007 m. balandžio 24 d. informavo atsakovą, kad pagal sutarties 3.3 punktą po mėnesio nuo minėto rašto išsiuntimo dienos sutartis bus nutraukta. Tokį ieškovo sutarties nutraukimą teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu, nes knyga sutartyje nustatytais terminais nebuvo išleista dėl atsakovo kaltės. Teismas pripažino, kad šalims pasirašius sutartį panaudoti pinigus iki 2004 m. pabaigos buvo per trumpas laiko tarpas, tačiau atsakovas neišleido knygos per protingai reikalingą terminą knygai išleisti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas patvirtino skirtos 15 000 Lt paramos sąmatą, paskirstydamas lėšas pagal atskirus sąmatos straipsnius; atsakovas įsipareigojo valstybės biudžeto skirtas lėšas naudoti pagal patvirtintą sąmatą, tačiau šią sutarties sąlygą pažeidė, lėšas panaudodamas kitaip, nei buvo nustatyta sąmatoje. Nutraukus 2004 m. gruodžio 27 d. sutartį dėl atsakovo kaltės, atsakovas privalo grąžinti ieškovui gautą 15 000 Lt paramą.

Teismas atmetė priešieškinį dėl 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes atsakovas neįrodė tokios žalos dydžio. Atsakovas turtinės žalos atsiradimą argumentavo tuo, kad, vykstant bylinėjimuisi, ieškovas jam neskyrė paramos kitoms knygoms išleisti, tačiau teismas nurodė, jog Literatūros ir leidybos ekspertų komisijos sprendimas, kuriuo nepritarta dėl paramos atsakovo leidžiamoms knygoms skyrimo, yra rekomendacinio pobūdžio, o sprendimą dėl paramos skyrimo priima kultūros ministras.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 17 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pagal šalių pasirašytą sutartį ieškovas įsipareigojo finansuoti dalį knygos leidimo, tačiau neįsipareigojo atlikti kitų veiksmų. Sutartyje buvo įtvirtinta galimybė atsakovui informuoti ieškovą apie sutarties pakeitimą, todėl atsakovas, neturėdamas galimybių dėl B. J. veiksmų išleisti sutartu laiku knygą, turėjo pranešti apie tai ieškovui. Kolegija nurodė, kad atsakovo priešieškinio argumentai dėl ieškovo kaltės ir žalos iš jo priteisimo galėtų būti reikšmingi nagrinėjant bylą dėl priešieškinio dalies, tačiau dėl šios sprendimo dalies atsakovas nepateikė apeliacinio skundo. Kolegija pagal bylos aplinkybes padarė išvadą, kad šalių sutartis nutrūko ne dėl ieškovo kaltės; atsakovas yra įvykdęs dalį sutarties, tačiau pats atsisakė nuo tolesnio sutarties vykdymo, todėl turėtų pagrindą reikalauti nuostolių atlyginimo tik dėl to, kad kito asmens priešingi teisei veiksmai lėmė jam nuostolių atsiradimą. Kolegija nenustatė, kad ieškovo pasiūlytas ir šalių pasirašytos sutarties projektas suklaidino atsakovą, buvo priešingas teisei ir dėl to atsakovas negalėjo įvykdyti sutarties. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip leidybos veikla užsiimanti įmonė, turėjo galimybę iki sutarties sudarymo pasirūpinti galimybe ją įvykdyti, t. y. pašalinti kliūtis, kurios sukėlė sutarties neįvykdymą. Atsakovas turėjo ir galėjo numatyti, kad autorius gali nesutikti su visais jo pasiūlymais dėl leidinio formos ir struktūros, taip pat, kad sutarties įvykdymas priklauso nuo trečiojo asmens valios ir prisiimti įsipareigojimą išleisti leidinį tik žinodamas, kaip bus apipavidalintas leidinys. Kadangi atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai, prisiimdamas pareigą atlikti darbą, tai teismas pripažino, kad jis turi grąžinti antrajai sutarties šaliai tai, ką buvo gavęs su sąlyga, kad išleis leidinį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. Ž. įmonė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 17 d. nutartį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei pripažinti atsakovo padarytas išlaidas rengiant knygos leidimą pagrįstomis. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai neįvertino ir neatskleidė, kokiai sutarčių rūšiai priskirtina ginčo sutartis. Kasatorius nurodo, kad šalių pasirašyta sutartis savo turiniu ir paskirtimi priskirtina leidybos sutarčiai. Tačiau šalys, pasirašydamos tokią sutartį, neišsprendė kūrinio perdavimo sąlygų, neaptarė jo išleidimo ypatumų. Kasatoriaus nuomone, ATGT įstatymo nuostatų neatitinkanti sutartis turėjo esminę reikšmę šios sutarties vykdymui ir iš to išplaukiančioms pasekmėms.

2. Kasatoriaus nuomone, šalių pasirašyta sutartis savo turiniu priskirtina ir prie sutarčių trečiojo asmens naudai. Sutartis sudaryta dėl B. J. knygos išleidimo, tačiau joje neįtvirtinta trečiojo asmens pareigos perduoti kūrinį ir pasirašyti leidybos sutartį dėl remiamos knygos išleidimo. Kasatorius mano, kad ieškovas privalėjo užtikrinti, jog atsakovo ir trečiojo asmens leidybos sutartis bus pasirašyta. Ieškovas privalėjo priimti sprendimą dėl parengtos knygos išleidimo arba prisiimti atsakomybę ir atlyginti nuostolius bei kasatoriaus negautas pajamas.

3. Teismai, spręsdami dėl sutarties rūšies, turėjo vadovautis bendrosiomis sutarčių nuostatomis. Kadangi sutarties esmė ir tikslas yra konkretaus asmens kūrinio išleidimas, tai šalių santykiai turėtų būti aiškinami leidybos sutarčių pagrindu, nustatytu ATGTĮ. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo, negali įgyti autorių teisių, nes jis nesukūrė kūrinio. Juridinis asmuo gali įgyti autorių teisių subjekto teises sutarčių pagrindu suteikiant teisę pasirašyti leidybos sutartį.

4. Teismai, vertindami sutarties nutraukimo pasekmes, turėjo vadovautis CK 6.217 straipsnio nuostatomis, t. y. vertinti, neįvykdyta prievolė tyčia ar dėl kitų priežasčių. Teismai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas stengėsi, jog sutartis būtų įvykdyta, atliko visus galimus knygos išleidimo darbus, patirdamas dėl to tam tikrų išlaidų.

5. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Kasatorius priešieškiniu prašė pripažinti jo turėtas išlaidas dėl knygos iliustracijų, maketavimo, redagavimo ir kt. pagrįstomis ir pateikė įrodymus, tačiau teismas kasatoriaus patirtų išlaidų klausimo nesvarstė ir sprendimuose nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nurodyto motyvo taip pat nesvarstė, taip pažeisdamas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Kultūros ministerija prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad šalių sudaryta sutartis nėra leidybos sutartis, nes ieškovas finansuoja tik dalį leidybos projektų. Tai įrodo ieškovo sudaromų dalinio finansavimo sutarčių esmė ir turinys. Kasaciniame skunde nurodomi leidybos sutarties turinio reikalavimai priskirtini sutarčiai, sudaromai leidyklos ir autoriaus, šiuo atveju – kasatoriaus ir trečiojo asmens. Šiuo konkrečiu atveju tokia kasatoriaus ir trečiojo asmens sutartis nebuvo sudaryta. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius inicijavo jo ir ieškovo santykių atsiradimą; jokie santykiai ieškovo ir trečiojo asmens nesieja; leidėjo santykiai su trečiuoju asmeniu turi būti aptarti sudaromoje autorinėje (leidybos) sutartyje, kurios ieškovas neveikia ir neprivalo dalyvauti šiame procese. Ieškovas sutinka su teismo argumentais dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir atsakovo išlaidų išleidžiant knygą nepagrįstumo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinių santykių, susiklosčiusių šalių pasirašytos sutarties pagrindu, kvalifikavimo

Tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, esminę reikšmę turi teisingas šalių teisinių santykių kvalifikavimas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu dėl teisinių santykių kvalifikavimo reikšmės ir pažymi, kad bylos šalių sudaryta sutartis turi būti analizuojama ir aiškinama taikant sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo praktiką sutartys aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jo lingvistine prasme, bet pirmiausia nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tikroji šalių valia; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB,,Bivainis“ v. A. B. firma,,Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Baltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,NT Service“ v. SIA,,Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Via Unica“ v. UAB,,Interselas“, UAB,,Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. Kadžienė, bylos Nr. 3K-3-107/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, teismai, nagrinėdami bylą, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Kasatorius teigia, kad ieškovo ir jo pasirašyta 2004 m. gruodžio 27 d. sutartis savo turiniu ir paskirtimi priskirtina leidybos sutarčiai; šalys, pasirašydamos tokią sutartį, neišsprendė kūrinio perdavimo sąlygų, neaptarė jo išleidimo ypatumų. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė šiuos kasatoriaus argumentus.

Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 6 straipsnio 1 dalį autoriumi laikomas tik fizinis asmuo, sukūręs kūrinį. Pagal šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalį leidybos sutartimi autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda ar suteikia leidėjui už sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą teisę atgaminti spausdinimo ar kitokiu būdu literatūros, mokslo ar meno kūrinį pagaminant pagrįstiems visuomenės poreikiams patenkinti pakankamą egzempliorių kiekį ir teisę juos platinti. Tai reiškia, kad leidybos sutartis yra toks sandoris, kuriuo autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda leidėjui teisę atgaminti jo kūrinį.

Šioje byloje sutartį pasirašęs ieškovas (Kultūros ministerija) nėra autorius ar subjektas, turintis autorines teises, t. y. ieškovas nėra sukūręs knygos ir jam, kaip juridiniam asmeniui, ATGTĮ nustatyta tvarka nėra perleistos išimtinės turtinės autoriaus teisės į sutartyje nurodytą kūrinį. Sudaryta šalių sutartis neturi leidybos sutarties požymių: nė viena iš šalių nėra autorius ar autorių teisių subjektas, nėra susitarimo dėl autorinių teisių perdavimo, autorinio atlyginimo nustatymo ir kt. Priešingai, teismai nustatė, kad kasatorius, remdamasis kultūros ministro 2003 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. IV-371 patvirtintais Leidinių rėmimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų nuostatais (toliau – Nuostatai), pateikė ieškovui paraišką dėl trečiojo asmens knygos leidimo finansavimo iš valstybės biudžeto. Ieškovas pripažino kasatoriaus paraiškoje nurodytą leidinį reikšmingu Lietuvos kultūrai ir įtraukė į finansuojamų iš valstybės biudžeto leidinių sąrašą. Dėl to 2004 m. gruodžio 27 d. šalys sudarė sutartį, kuria kasatorius (leidėjas) įsipareigojo išleisti trečiojo asmens kūrinį, o ieškovas – finansuoti dalį šio leidimo, skirdamas iš valstybės biudžeto 15 000 Lt. Sutartyje šalys nustatė skirtų valstybės biudžeto lėšų naudojimo, sutarties vykdymo ir nutraukimo tvarką. Siekdami atskleisti šalių sudarytos sutarties esmę, teismai įvertino aplinkybę, kad valstybės finansinės paramos tikslas – skatinti Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių leidybą, bei tai, kad kasatorius, pateikdamas ieškovui paraišką Nuostatų nustatyta tvarka, siekė gauti tokią paramą ir, pasirašęs sutartį, ją gavo. Atsižvelgdami į sutarties sudarymo tikslą, esmę ir jos sudarymo aplinkybes, bei į tai, kad sutartis buvo sudaryta pagal Nuostatų reikalavimus, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo ir kasatoriaus sudaryta sutartis iš esmės yra sutartis dėl kasatoriaus leidžiamos knygos dalinio rėmimo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šalių teisinius santykius kvalifikavo tinkamai ir pagrįstai juos įvardijo kaip susitarimą dėl leidžiamos knygos rėmimo.

Kasatorius nurodo, kad šalių pasirašyta leidybos sutartis savo turiniu priskirtina ir prie sutarčių trečiojo asmens naudai, nes sutartis sudaryta dėl B. J. knygos išleidimo. Kartu kasatorius teigia, kad, pasirašydamos tokią sutartį, šalys neišsprendė kūrinio perdavimo sąlygų – neįtvirtino trečiojo asmens pareigos perduoti kūrinį ir pasirašyti leidybos sutartį dėl remiamos knygos išleidimo, neaptarė jos išleidimo ypatumų.

Pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį sutartis trečiojo asmens naudai yra tokia sutartis, kuri nustato skolininko pareigą vykdyti sutartį ne kitos šalies, o trečiojo asmens naudai. Šiai sutarčiai būdinga tai, kad asmuo, kurio naudai turi būti įvykdyta sutartis, turi teisę kartu su kreditoriumi reikalauti įvykdyti sutartį. Taigi tokia sutartis sukuria trečiajam asmeniui reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad iš sutarties trečiajam asmeniui gali atsirasti tam tikrų pareigų, tačiau sutarties šalys negali sutartimi sukurti trečiajam asmeniui tokių pareigų, kokių neturi teisės prisiimti ir negali įvykdyti kreditorius.

Teismų nustatyta, kad ginčo atveju yra susiklostę atskiri sutartiniai teisiniai santykiai tarp autoriaus ir leidėjo ir sutartiniai ieškovo ir kasatoriaus teisiniai santykiai dėl kasatoriaus leidžiamos knygos dalies išlaidų padengimo; ieškovo ir trečiojo asmens sutartiniai santykiai nesieja. Šalių sudaryta sutartis nėra ir negali būti sutartis trečiojo asmens naudai, nes šios sutarties pagrindu trečiasis asmuo neįgijo teisės reikalauti įvykdyti sutartį. Pažymėtina, kad pasirašyta sutartimi ieškovas įsipareigojo padengti dalį kasatoriaus leidybos išlaidų, t. y. šia sutartimi naudos gavo kasatorius, trečiajam asmeniui naudos ir reikalavimo teisės neatsirado. Be to, sudarydamos sutartį, šalys negalėjo ir neturėjo teisės nustatyti kūrinio perdavimo ar išleidimo sąlygų – tokias sąlygas gali nustatyti tik kūrinio autorius (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai šioje byloje pasisakė dėl kasatoriaus ir trečiojo asmens sandorio. Teismai pažymėjo, kad trečiasis asmuo ir kasatorius privalėjo raštu sudaryti leidybos sutartį; nustatė, kad egzistavo ikisutartiniai kasatoriaus ir trečiojo asmens santykiai derantis dėl autorinės (leidybos) sutarties sudarymo, derinant galimas tokios sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl paramos knygos išleidimui sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių; šiuo atveju kasatoriaus ir trečiojo asmens teisiniai santykiai dėl leidybos sutarties sudarymo neturi teisinės reikšmės ieškovo ir kasatoriaus kilusiam ginčui išspręsti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų nurodyti motyvai dėl kasatoriaus ir trečiojo asmens sutarties sudarymo aplinkybių, jos galiojimo yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, jie laikytini pertekliniais.

Dėl sutarties nutraukimo pasekmių

Kasatorius nurodo, kad teismai, vertindami sutarties nutraukimo pasekmes, turėjo vadovautis CK 6.217 straipsnio nuostatomis ir vertinti, neįvykdyta prievolė tyčia ar dėl kitų priežasčių, t. y. neįvertino aplinkybės, jog atsakovas stengėsi, kad sutartis būtų įvykdyta, atliko visus galimus knygos išleidimo darbus, patirdamas dėl to tam tikrų išlaidų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, nepripažindamas ieškinio, nuo ginčo nagrinėjimo pradžios savo poziciją grindė faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, jog ginčo sutarties neįvykdė dėl neteisėtų trečiojo asmens – kūrinio autorės – neteisėtų veiksmų. Minėta, kad kasatoriaus ir trečiojo asmens teisiniai santykiai dėl knygos išleidimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nuostatuose, kurių pagrindu sudaryta ginčo sutartis, nenustatyti leidėjo ir leidinio autoriaus ar autorinių teisių turėtojo teisiniai santykiai ir ieškovo pareiga tarpininkauti sudarant autorinę leidybos sutartį ar kitaip daryti įtaką tokios sutarties šalių teisiniams santykiams. Sudaryta sutartimi šalims buvo nustatytos pagrindinės prievolės: kasatoriui – išleisti knygą, o ieškovui – finansuoti dalį knygos leidybos išlaidų, t. y. kasatorius, prisiimdamas visą teisinių santykių su autoriumi riziką ir iš jų galinčią kilti civilinę atsakomybę, įsipareigojo išleisti trečiojo asmens sukurtą kūrinį ir jo išleidimui panaudoti gautą paramą. Teismai nustatė, kad kasatorius sutartinės prievolės neįvykdė nei per sutartyje nustatytą terminą, nei per kitą protingą terminą knygos, kurios leidimui buvo skirta parama, neišleido, ir konstatavo, jog kasatorius, kaip leidėjas, prisiimdamas pareigą išleisti knygą, nesudaręs leidybos sutarties su jos autore, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad sutartis neįvykdyta dėl kasatoriaus kaltės ir jis privalo grąžinti visą knygos išleidimui gautą paramos sumą. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad teismai, nustatydami sutarties pažeidimą, netinkamai taikė CK 6.217 straipsnio nuostatas, nepagrįstas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė procesinės teisės normų pažeidimų, nes nepasisakė dėl jo priešieškinio reikalavimo pripažinti kasatoriaus išlaidas pagrįstomis. Teisėjų kolegija šį argumentą taip pat atmeta. Viena vertus, kasatorius šioje byloje pateiktu apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio patenkinimo, sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinys, neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai nurodė, kad sprendimo dalies dėl priešieškinio atmetimo teisėtumo nenagrinėja (CPK 320 straipsnis); kita vertus, jeigu kasatorius šiais argumentais įrodinėja, kad panaudodamas gautą paramą sutarties nepažeidė ir dėl to yra pagrindas ieškinį atmesti, tai pirmiau teisėjų kolegija pasisakė, kad teismai pagrįstai pripažino, jog sutartis neįvykdyta dėl kasatoriaus kaltės ir dėl jo rizika prisiimtų bei patirtų išlaidų ieškovas neturi patirti nuostolių, todėl kasatorius privalo grąžinti visą gautą knygos išleidimui paramą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Vincas Verseckas