E. C. pagal BK 182 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273/2014

Proceso Nr. 1-30-1-00482-2008-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.2;

1.2.14.5.1;

1.2.18.11.

2014 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

išteisintojo E. C. gynėjui advokatui Arūnui Žliobai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžiu E. C. pripažintas kaltu už atskiras nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl E. D. turto įgijimo apgaule) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. turto įgijimo apgaule) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. turto įgijimo apgaule) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto įgijimo apgaule) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 35 MGL (4550 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 37 straipsniu, E. C. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Iš E. C. priteista E. D. 4040 Lt, R. K. 7500 Lt, R. J. 13 000 Lt turtinės žalos atlyginimo. R. J. priteista 400 Lt išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti. R. J. civilinis ieškinys dėl 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalis, kuria E. C. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl E. D. turto įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. turto įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. K. turto įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto įgijimo apgaule), taip pat panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria E. C. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis, nesant jo veikoje šių nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo E. D. - 4040 Lt, R. K. - 7500 Lt, R. J. ieškinio dalis dėl 13 000 Lt atmesti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimo, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti paaiškinimo,

n u s t a t ė :

E. C. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis, būdamas UAB „C.“, (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, veikdamas tyčia, turėdamas tikslą apgaule UAB „C“ naudai įgyti svetimą turtą, melagingai E. D. žadėdamas, kad iki 2008 m. liepos 17 d. UAB „C“ pagamins ir sumontuos langus, 2008 m. gegužės 27 d. sudarė su E. D. rašytinės formos užsakymą Nr. 0526-06, kurio pagrindu UAB „C“ biure iš E. D. 2008 m. gegužės 26 d. paėmė avansu 40 Lt, 2008 m. gegužės 27 d. per du kartus paėmė avansu 4000 Lt ir turėdamas finansinę galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus iki užsakyme nurodyto termino 2008 m. liepos 17 d., iš E. D. gauto avanso - 4040 Lt langų gamintojams neperdavė, įsipareigojimo neįvykdė, avanso E. D. už neatliktas tarpininkavimo paslaugas negrąžino ir taip apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą E. D. - 4040 Lt vertės turtą.

Be to, E. C. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą turtą, t. y.:

E. C., būdamas UAB „C“, (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, veikdamas tyčia, turėdamas tikslą apgaule UAB „C“ naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad VSDFV kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „C“, tačiau melagingai R. K. žadėdamas, kad iki 2008 m. lapkričio 25 d. UAB „C“ suteiks paslaugas - tarpininkaus užsakant ir pagaminant laiptus pas kitą gamintoją, juos sumontuojant, jis 2008 m. rugsėjo 4 d. sudarė su R. K. sutartį, kurios pagrindu UAB „C“ biure iš R. K. per du kartus 2008 m. rugsėjo 8 d. avansu paėmė 7500 Lt ir, turėdamas finansinę galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus iki užsakyme nurodyto termino 2008 m. lapkričio 25 d., iš R. K. gauto 7500 Lt avanso laiptų gamintojams neperdavė, užsakymo neįvykdė, avanso už neatliktas tarpininkavimo paslaugas R. K. negrąžino ir taip apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą R. K. - 7500 Lt vertės turtą.

E. C., būdamas UAB „C“, (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, veikdamas tyčia, turėdamas tikslą apgaule UAB „C“ naudai įgyti svetimą turtą, melagingai R. K. žadėdamas, kad per keturiolika dienų UAB „C“ suteiks paslaugas - tarpininkaus užsakant ir pagaminant duris pas kitą gamintoją, piktnaudžiaudamas R. K. pasitikėjimu, 2008 m. rugsėjo 5 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, žodinio susitarimo su R. K. pagrindu jis UAB „C“ biure 2008 m. rugsėjo 12 d. iš R. K. avansu paėmė 500 Lt ir, turėdamas finansinę galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus iki susitarime nustatyto termino 2008 m. rugsėjo 26 d., R. K. sumokėto avanso gamintojui neperdavė, avanso už neatliktas paslaugas negrąžino ir taip apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą R. K. - 500 Lt vertės turtą.

E. C., būdamas UAB „C“, (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, veikdamas tyčia, turėdamas tikslą apgaule UAB „C“ naudai įgyti svetimą turtą, melagingai R. J. žadėdamas suteikti paslaugas - tarpininkauti užsakant ir pagaminant langus bei duris UAB „A“, 2008 m. balandžio 7 d. su R. J. sudarė sutartį Nr. ECL 0327-01 dėl tarpininkavimo užsakant ir pagaminant langus bei duris, kurios pagrindu 2008 m. balandžio 8 d. R. J. banko pavedimu pervedė 13000 Lt, tačiau E. C., nors ir turėdamas finansinę galimybę vykdyti sutartinius įsipareigojimus, iki sutartyje numatyto termino 2008 m. birželio 11 d., iš R. J. gauto avanso UAB „A“ neperdavė, užsakymo neįvykdė, avanso už neatliktas tarpininkavimo paslaugas negrąžino ir tokiu būdu apgaule UAB „C“ naudai įgijo svetimą R. J. – 13 000 Lt vertės turtą.

Be to, E. C. buvo kaltinamas tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:

E. C., būdamas UAB,,C“, (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, direktoriumi, atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas nusikalstamai aplaidžiai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkimai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ ir 16 straipsnio 1 dalį, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. UAB „C“ buhalterinėje apskaitoje pirmu atveju nepagrindė apskaitos dokumentu 40 Lt gavimo iš E. D., neįtraukė į apskaitą duomenų apie pinigų gavimą pagal pinigų priėmimo kvitą – 2008 m. gegužės 26 d. (numeris nenurodytas) - 40 Lt, neužregistravo apskaitos registruose. Dėl nustatytų UAB „C“ pažeidimų tvarkant buhalterinę apskaitą, 40 Lt sumažėjo dokumentinis grynųjų pinigų likutis bendrovės kasoje.

Kasaciniu skundu prokuroras V. Ančiukaitis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas, vertindamas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, turėjo nurodyti teisės pažeidimus ir juos taisyti, tačiau paviršutiniškai, fragmentiškai ir nelogiškai vertino byloje esančius duomenis, nenustatė visų įrodymų loginės grandinės, vadovavosi tik dalimi BPK 20 straipsnio numatytų reikalavimų, neatsižvelgė į tai, kad šis straipsnis taip pat reikalauja įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, o vertindamas įrodymus padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino ir taikė sukčiavimo nusikalstamos veikos apgaulės požymio turinį, apimtį bei esmę šioje byloje.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išvadą, jog E. C. neturėjo tyčios apgaule įgyti UAB „C“ naudai iš nukentėjusiųjų R. K., R. K., E. D., R. J. paimtą avansą, kurį nors ir panaudojo ne nukentėjusiųjų užsakymams apmokėti, bet jokios materialinės naudos negavo nei E. C., nei UAB „C“, nes tuo tik siekė, kad įmonė veiktų, kad greičiau atsiskaitytų už suteiktas paslaugas tiekėjams, t. y. kad galėtų savo veiklą tęsti, rėmėsi tik E. C. parodymais bei iš dalies liudytojų J. C., I. G., D. J., A. Š. parodymais, jog UAB „C“ stengėsi vykdyti užsakymus, juos tiekė užsakovams. Skunde pažymėta, kad teismas visiškai nevertino bylos duomenų ir liudytojų parodymų, kurie patvirtina, jog iki užsakymų priėmimo iš R. K., R. K., E. D., R. J., UAB „C“, vadovaujama direktoriaus E. C., žinojo, kad UAB „A“, UAB „T“, UAB „M“, UAB „A“, nesulaukusios atsiskaitymų už atliktus darbus, nutraukė sutartis su UAB „C“ ir nebepriėmė užsakymų vykdyti (gamybai). Iš UAB „A“ 2009 m. spalio 1 d. pateiktos informacijos matyti, kad sutartį su UAB „C“ nutraukė 2007 m. gruodžio 13 d., kai už atliktus darbus buvo išrašyta paskutinė sąskaita-faktūra. 2008 m. sausio 31 d. UAB „C“ liko skolinga 60 804,68 Lt, todėl UAB „A“ priėmė sprendimą UAB „C“ neparduoti produkcijos (T. 2, b. l. 101-120). Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino liudytojai S. D., V. D. (T. 6, b. l. 58-59). Iš UAB „T“ 2009 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. S-139-08 pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad UAB „T“ dėl UAB „C“ skolų nutarė stabdyti nuo 2008 m. vasario 8 d. užsakymų priėmimą, o jau esančius gamyboje užsakymus užbaigti iki 2008 m. kovo 7 d. (T. 2, b. l. 121-145). Iš UAB „A“ 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad tarp UAB „A“ pateiktų vykdyti ir įvykdytų užsakymų nėra užsakymų R. K., R. K., R. D., R. J. vardu užsakytiems gaminiams pagaminti, už kuriuos jie sumokėjo avansą UAB „C“ (T. 2, b. l. 148-163). Iš UAB „M“ 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. 01-4/09-191 pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad UAB „M“ priėmė ir vykdė užsakymus iki 2008 m. liepos 17 d., tačiau tarp UAB „M“ pateiktų vykdyti (gamybai) ir įvykdytų užsakymų nėra užsakymų R. K., R. K., R. D., R. J. vardu užsakytiems gaminiams pagaminti, už kuriuos jie sumokėjo avansą UAB „C“ (T. 2, b. l. 148-163). Iš specialisto išvados Nr. 5-3/14, ekspertizės akto Nr. 11-2441 taip pat matyti, kad nukentėjusiųjų sumokėti pinigai avansu nebuvo panaudoti jų užsakymams vykdyti. Taigi, pirmiau aptarta bylos medžiaga bei liudytojų S. D., V. D. parodymai pagrindžia, kad UAB „C“ buvo žinoma, jog UAB „A“, UAB „T“, UAB „A“, UAB „M“ nepriima užsakymų vykdyti iš UAB „C“, kad nukentėjusiųjų užsakymai, už kuriuos pastarieji sumokėjo avansą, minėtų tiekėjų (gamintojų) nebus vykdomi, tačiau E. C., sudarydamas su nukentusiaisiais sutartis, piktnaudžiaudamas jų pasitikėjimu ir priimdamas užsakymus, nukentėjusiesiems nutylėjo objektyviai egzistuojančius faktus apie įmonės finansinę padėtį (įsiskolinimus tiekėjams (gamintojams), mokumą (kad įmonė nemoki, įmonei gresia bankrotas) ir apie realią galimybę įvykdyti užsakymus pas pirmiau minėtus gamintojus (sutartys su gamintojais UAB „A“, UAB „T“, UAB „A“, UAB „M“ buvo nutrauktos), kad UAB „C“ yra tik tarpininkė, pati negamina nei langų, nei durų, nei laiptų, todėl ši apgaulė laikytina esmine, nes ji susijusi su svarbiausiomis aplinkybėmis, lėmusiomis nukentėjusiųjų apsisprendimą sudaryti su UAB „C“ sandorį. Prokuroras nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog UAB „C“ mėgino nukentėjusiųjų užsakymus pateikti vykdyti kitiems gamintojams. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „C“ po užsakymų sudarymų su nukentėjusiais vengė įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus arba grąžinti sumokėtą avansą, pateikiant pastariesiems melagingus duomenis apie tariamą užsakymų vykdymą bei galimą avanso grąžinimą. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai neįvertino 2008 m. liepos 11 d. UAB „C“ paaiškinimo dėl gaminių pristatymo vėlavimo R. J. (T. 1, b. l. 53), 2008 m. rugpjūčio 5 d. UAB „C“ įsipareigojimo, kuriuo ji įsipareigoja R. J. grąžinti 13 000 Lt avansą, įmokėtą pagal sutartį ECL0327-01 iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. (T. 1, b. l. 50-51), Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 38KL-366 (T. 1, b. l. 50-51) bei nukentėjusiųjų R. J., E. D. parodymų, kad pastariesiems melagingai buvo žadama įvykdyti užsakymą arba grąžinti sumokėtą avansą, kad taip sumenkino nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, nes Klaipėdos apygardos teismui 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008 m. rugsėjo 8 d. ieškinį nukentėjusiųjų reikalavimai (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 28 d. priimtas teismo įsakymas išieškoti iš UAB „C“ kreditorei R. J. 13 402,64 Lt, 2008 m. lapkričio 24 d. priimtas teismo įsakymas išieškoti iš UAB „C“ kreditoriui E. D. 4040 Lt) liko be ekonominio padengimo, įmonė turto neturi, todėl objektyviai negali būti realizuoti nukentėjusiųjų reikalavimai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog nukentėjusiosios R. K. užsakymą UAB „C“ įvykdė, užsakytas duris pristatė (T. 4, b. l. 89-91), klaidingai įvertino byloje surinktus duomenis bei R. K. parodymus, nes jai buvo įvykdytas 2008 m. gegužės 26 d. užsakymas lauko durims, dėl to pasitikėdama UAB „C“ ji 2008 m. rugsėjo mėn. pateikė užsakymą - durų gamybos ir montavimo paslaugoms įsigyti ir 2008 m. rugsėjo 12 d. sumokėjo 500 Lt, bet šis užsakymas nebuvo įvykdytas, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. K. su kaltinamuoju susitaikė, jam jokių pretenzijų nebeturėjo bei sutiko, kad jis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde nurodyta, kad šie bylos duomenys aiškiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo padarytai išvadai ir šis prieštaravimas yra nulemtas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų nepaisymu. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netinkamai įvertino E. C. bei liudytojų I. G., J. C. parodymus dėl užsakymų vykdymo nukentėjusiesiems R. K., E. D., R. J., konstatuodamas, jog J. C. teikdavo užsakymus tiekėjams ir savo vardu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad J. C. būtų perėmusi užsakymų su kaltinime įvardytais nukentėjusiaisiais vykdymą ir kad buvo atsakinga už šių užsakymų vykdymą kaip fizinis asmuo ar kaip kitos su E. C. susijusios bendrovės „C laiptai“ atstovė. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvertino nuosprendyje aptartas specialisto Nr. 5-3/14, ekspertizės akto Nr. 11-2441 (11) išvadas dėl iš nukentėjusiųjų gauto avanso panaudojimo, iš kurių akivaizdu, jog gauti avansai buvo naudojami ne sudarytiems su nukentėjusiaisiais užsakymams vykdyti, o UAB „C“ apyvartinėms lėšoms papildyti bei tiekėjų skoloms apmokėti.

Prokuroro pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, nuosprendyje tik nurodydamas, kad UAB,,C“ direktorius E. C. už 40 Lt, paimtų iš E. D., įtraukimą į buhalterinės apskaitos registrus atsakingas nebuvo, nes tuo metu už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga UAB,,B“ direktorė A. Š., išsamiai neanalizavo bylos duomenų visumos, vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalis), lėmę netinkamą BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties aiškinimą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies, 223 straipsnio 1 dalies bei BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasaciniu skundu kasatorius skundžia tai, jog apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai aiškino ir taikė sukčiavimo bei aplaidžios apskaitos kaip nusikalstamų veikų sudėties požymius.

Pažymėtina tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-242/2014). Taigi teismas savo išvadas gali grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz., sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2014, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001).

Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2014). Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė aiškinant šį kriterijų galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Be to, gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7–9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2014, Nr. 2K-123/2014). Pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai to kaltininkas nedaro ir neketina daryti, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismų praktikoje gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2014, Nr. 2K-651/2006, 2K-118/2003, 2K-74/2006, 2K-377/2005).

Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas taip pat negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2014, 2K-233/2014).

Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad E. C., būdamas UAB „C“ direktoriumi, sudarė su asmenimis sandorius dėl paslaugų ir gaminių atlikimo: su E. D. (4040 Lt dėl balkono įstiklinimo), R. K. (7500 Lt dėl laiptų ir durų pagaminimo), R. K. (500 Lt sumai dėl durų pagaminimo) ir R. J. (13 000 Lt sumai dėl langų pagaminimo). Kasaciniame skunde kasatorius visų keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudotą apgaulę dėl sandoryje numatytų sąlygų neįvykdymo grindžia tuo, jog E. C. neinformavo jų, kad UAB „C“ yra ne gamintoja, o tik tarpininkė tarp užsakovų ir gamintojų (tarp UAB „A“, UAB „T“, UAB „M“ ir UAB „A“). E. C. tai pat neinformavo nukentėjusiųjų, kad šioms įmonėms jis neperdavė užsakymų dėl paslaugų suteikimo, be to, sutartys su šiomis įmonėmis jau buvo nutrauktos. UAB „C“ taip pat buvo sunkioje finansinėje padėtyje, turėjo įsiskolinimų tiekėjams (gamintojams) ir jai grėsė bankrotas (bankroto byla iškelta 2008 m. gruodžio 2 d.). Nukentėjusiųjų E. D., R. K., R. K. ir R. J. sumokėti UAB „C“ avansu pinigai buvo naudojami ne užsakymams vykdyti, o siekiant sumažinti savo turtinius įsipareigojimus, padengti susidariusius įsiskolinimus. Taigi, E. C., melagingai žadėdamas įvykdyti nukentėjusiųjų užsakymus arba grąžinti sumokėtą avansą, UAB „C“ naudai įgijo svetimą turtą.

Kasatorius iš esmės apgaulę supranta formaliai kaip tam tikrų įsipareigojimų, susitarimų nevykdymą, nes E. C. pažadėjo įvykdyti užsakymus, tačiau tai per tam tikrą laiką nebuvo padaryta. Vis dėlto, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, sukčiavimui baudžiamosios teisės prasme nepakanka vien susitarimo nevykdymo, apgaulei reikalingas neabejotinos išankstinės tyčios nevykdyti įsipareigojimą nustatymas. Įmonės vadovo veiksmai sudarant sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, jeigu įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Perduodant turtą nuosavybėn pagal civilinę paskolos sutartį, viena sutarties šalis tikisi, kad kita sutarties šalis vykdys sutarties sąlygas ir prievoles pagal sutartį. Jei jos nevykdomos ir paskola negrąžinama, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Viena iš jų – paskolos davėjas turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką laikyti nusikaltimu, nepakanka vien paskolos negrąžinimo fakto. Nepakanka ir pačio ketinimo paskolos ėmimo metu negrąžinti paskolintų pinigų, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atstatymą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-851/2001, 2K-329/2011, 2K-25/2014).

Pažymėtina ir tai, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Todėl svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2013, 2K-161/2013, 2K-346/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007). Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Vadinasi, kaltininkas, apgaule gaudamas svetimą turtą ar įgydamas turtinę teisę, jau žino, kad neįvykdys savininkui duotų įsipareigojimų. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta (specialisto išvada Nr. 5-3/14), kad UAB „C“ nors ir buvo nemoki ir jos įsipareigojimai viršijo pusę įmonės turto, tačiau bendrovė pinigų turėjo ir veiklą vykdyti galėjo (teisiamajame posėdyje tai patvirtino įmonės balansą už 2007 metus vertinęs specialistas V. V.). Specialistas V. V., remdamasis UAB „C“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00482-08 medžiaga, taip pat patvirtino, kad 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 12 d. laikotarpiu E. C., priimdamas užsakymus iš nukentėjusiųjų asmenų, turėjo galimybę juos įvykdyti. Be to, ekspertizės akto Nr. 11–2441 (11) išvados patvirtina, kad UAB „C“ gautos pajamos iš nukentėjusiųjų yra užpajamuotos bendrovės atskaitomojoje sąskaitoje, esančioje AB SEB banke. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „C“ ne tik ketino sutartis vykdyti, bet jas ir pradėjo vykdyti. Užsakymai buvo pateikiami užsakovams, vyko atsiskaitymai, lėšos buvo užpajamuojamos (tai patvirtina liudytojos J. C., I. G., D. J., A. Š., UAB „A“ raštas). Tai, kad nukentėjusiųjų avansu paimtus pinigus UAB „C“ panaudojo ne jų užsakymams apmokėti, anot apeliacinio teismo, nepatvirtina aplinkybės, kad tuos pinigus E. C. tyčia turėjo tikslą apgaule įgyti UAB „C“ naudai. Be to, šie avansu gauti iš nukentėjusiųjų pinigai buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Skolų dengimas gautais avansais prisiimant naujus įsipareigojimus balansine prasme nei pagerino įmonės mokumo, nei pablogino, nes tokiu būdu skolos buvo mažinamos naujų įsipareigojimų sąskaita. Taigi UAB „C“ jokios materialinės naudos negavo. Pažymėtina dar ir tai, kad nukentėjusioji R. K. su E. C. susitaikė, jam pretenzijų neturi. Be to, R. K. užsakymą UAB „C“ įvykdė, užsakytas duris pristatė.

UAB „C“ neįstengė visų sutarčių įvykdyti ne tik dėl apyvartinių lėšų trūkumo, ankstesnių ar kitų užsakymų vykdymo, pajėgumų trūkumo, bet ir dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylos duomenimis nepaneigta, jog UAB „C“ vykdė savo veiklą ir atsiskaitinėjo už tiekiamą produkciją iki pat bankroto bylos iškėlimo. Visiškai pagrįstai šis teismas konstatavo, kad UAB „C“ siekė savo įsipareigojimus užsakovams įvykdyti. Pažymėtina ir tai, kad UAB „C“ bankroto byla iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį, o ne su UAB „C“ bendradarbiavusių įmonių vadovų iniciatyva. Nors E. C. ir turėjo įsiskolinimų tiekėjams, šių įmonių vadovai sukčiavimo UAB „C“ veiksmuose neįžvelgė. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje atsisakė pripažinti UAB „C“ bankrotą tyčiniu (nutartis civilinėje byloje Nr. B2-95-513/2011). Taigi nenustatyta, kad E. C. sąmoningai blogai valdė įmonę, sudarė sandorius, neatitinkačius įmonės veiklos pobūdžio, ar nuostoligus sandorius ar atliko kitus veiksmus, nulėmusius įmonės bankrotą.

Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas iš įvairių šaltinių gautus įrodymus, priėjo prie motyvuotų išvadų apie teisinių santykių tarp UAB „C“ ir nukentėjusiųjų E. D., R. K., R. K. ir R. J. ne baudžiamąjį, o civilinį teisinį pobūdį šioje byloje. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje vienu atveju avansu sumokėtos sumos nukentėjusiajam E. D. priteistos teismo įsiteisėjusiu įsakymu (2008-11-24), nukentėjusiajai R. J. teismo įsiteisėjusiu įsakymu (2008-11-28), kitu atveju – nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. avansu sumokėtos sumos yra įtrauktos į kreditorių sąrašą su kreditoriniais reikalavimais UAB „C“ bankroto byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2009-02-12 nutartimi). Taigi, nors UAB „C“ savo sutartinių įsipareigojimų laiku neįvykdė, tačiau byloje nenustatyta, kad šie įsipareigojimai neįvykdyti kokiais nors nusikalstamais veiksmais. Tuo tarpu nukentėjusiųjų teisės apginti savo teisėtus interesus civilinio proceso tvarka pasunkintos nebuvo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklų ir minėto reikalavimo kruopščiai patikrinti įrodymų teisėtumą bei leistinumą.

Kasaciniu skundu taip pat skundžiama, kad E. C. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 d, 16 straipsnio 1 dalį, laikotarpi nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. buhalterinėje apskaitoje vienu atveju nepagrindė apskaitos dokumentu 40 Lt gavimo iš E. D., neįtraukė į apskaitą duomenų apie pinigų gavimą pagal pinigų priėmimo kvitą, neužregistravo apskaitos registruose. Dėl to sumažėjo dokumentinis grynųjų pinigų likutis bendrovės kasoje.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos netvarkymą arba aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą.

BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė.

Už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį apskaitos dokumentų neišsaugojimu, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei atsiranda BK 223 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013).

BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai) pažymėta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Ši nuostata aktuali ir aiškinant bei nustatant aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnis) požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).

Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ir kitus teisės aktus visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ekspertizės akto Nr. 11-2441 (11) išvados patvirtino, kad 2008 m. gegužės 26 d. pinigų priėmimo kvitas dėl 40 Lt, kuris yra be numerio, bet kuriame yra mokėtojo ir pinigų gavėjo parašai, nebuvo užregistruotas apskaitos registruose. Be to, šis pinigų priėmimo kvitas (be numerio) dėl E. D. vardu sumokėto 40 Lt avanso nebuvo užpajamuotas kasos pajamų orderiu ir nebuvo įrašytas į bendrovės kasos knygą. Pažymėtina ir tai, kad šiame ekspertizės akte konstatuota, jog pagal pateiktus tyrimui apskaitos dokumentus ir atsižvelgiant į nustatytus bendrovės pažeidimus tvarkant buhalterinę apskaitą dėl 40 Lt sumažinto dokumentinio grynųjų pinigų likučio bendrovės kasoje galima nustatyti UAB „C“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Taigi, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, kad aprašyta veika nesukėlė padarinių, yra pagrindas išvadai daryti, jog nėra visų BK 233 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamos veikos požymių.

Pažymėtina dar ir tai, kad Lietuvos Teismo ekspertizės akto Nr. 11–2441 (11) išvadose nustatyta, kad nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. liepos 26 d. UAB „B“ įsipareigojo pagal užsakovo UAB „C“ pateiktus pirminius dokumentus vesti užsakovo buhalterinę apskaitą bei teikti kitas paslaugas apskaitos ir mokesčių klausimais (apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. 8–01). Pagal bylos duomenis, būtent minėtu laikotarpiu UAB „C“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „B“ direktorė A. Š.. Byloje nėra duomenų, kad E. C. UAB „B“ direktorei 2008 m. gegužės 26 d. pinigų priėmimo kvito (be numerio) dėl 40 Lt priėmimo apskaitai neperdavė. Šis kvitas (be numerio) kartu su kitais buhalteriniais dokumentais yra išsaugotas baudžiamojoje byloje. Pats E. C. tvirtina, kad kvitą buhalterijai yra perdavęs (T. 6, b. l. 175). Vadinasi, E. C. dėl 40 Lt, paimtų iš E. D., įtraukimo į buhalterinės apskaitos registrus atsakingas nebuvo, nes už 2008 m. gegužės 26 d. 40 Lt pinigų priėmimo kvito (be numerio) apskaitą buvo atsakinga UAB „B“ direktorė A. Š.. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad E. C. nepadarė veikos, turinčios BK 233 straipsnio 1 dalies nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų kasacinio skundo ribose naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vilmanto Ančiukaičio kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Antanas Klimavičius

Aurelijus Gutauskas