Baudžiamoji byla Nr. 2K-323/2014
Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00211-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.1;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,
nuteistajam A. Ž.,
nuteistojo gynėjui advokatui Stasiui Zabitai,
neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Laimos Šatkienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimčiai parų, 149 straipsnio 1 dalį (už 2013 m. vasario 18 d. veiką) laisvės atėmimu dvejiems metams, 149 straipsnio 1 dalį (už 2013 m. vasario 19 d. veiką) laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.
Priteista iš A. Ž. nukentėjusiajai I. Ž. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš A. Ž. ir kito kaltinamojo solidariai 490 Lt valstybei už nukentėjusiajai I. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (už 2013 m. vasario 18 d. veiką) laisvės atėmimu dvejiems metams ir pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (už 2013 m. vasario 19 d. veiką) laisvės atėmimu dvejiems metams dviem mėnesiams, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. Ž. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. vasario 18 d. veikos) ir pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (dėl 2013 m. vasario 19 d. veikos) išteisintas, nes nepadarė šių nusikalstamų veikų. Panaikintos nuosprendžio dalys dėl bausmių subendrinimo.
Skundžiamu nuosprendžiu A. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos dvidešimties parų arešto bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio arešto atlikimo pradžios. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. vasario 19 iki 21 d., vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.
Nukentėjusiajai I. Ž. priteistas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 1000 Lt.
Ištaisyta skundžiamame nuosprendyje padaryta klaida, nurodant, kad iš A. Ž. priteista valstybei 490 Lt bylinėjimosi išlaidų už nukentėjusiajai I. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. Ž. buvo nuteistas už tai, kad, 2013 m. vasario 18 d., apie 5.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrasinęs I. Ž. sumušti, po to panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, t. y. suėmęs už rankos, jėga užstūmęs į antrąjį namo aukštą ir numovęs apatines kelnaites, įstūmė ją į lovą, prievarta praskėtė jos kojas, jėga laikydamas rankas ir taip atimdamas galimybę priešintis, prieš I. Ž. valią su ja lytiškai santykiavo.
A. Ž. taip pat buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 19 d., apie 4.00 val., savo namuose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą, prievarta numovęs I. Ž. kelnaites, praskėtęs jos kojas ir jėga laikydamas jos rankas, taip atimdamas galimybę priešintis, prieš I. Ž. valią su ja lytiškai santykiavo.
A. Ž. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Laima Šatkienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo išvados buvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, padarytos išanalizavus visus bylos įrodymus, motyvuotai juos išdėsčius apkaltinamajame nuosprendyje į logišką jų seką, todėl naikinti nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (už dviejų nusikalstamų veikų padarymą) nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus įrodymus vertino šališkai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, nevertino įrodymų visumos. Šios instancijos teismas nurodė, kad tarp sutuoktinių kylančius ginčus reikia vertinti labai atidžiai, nes tokio pobūdžio konfliktinėse situacijose proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, todėl nukentėjusiosios parodymus įvertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad I. Ž. į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi tik dėl to, kad vyras jos neišleido iš namų išeiti gyventi į kitą butą, kad dėl anksčiau patirto smurto ji į policiją nesikreipė, taip pat kad I. Ž. nenuosekliai nurodo, kada iki 2013 m. vasario 18 d. (pirmojo nusikaltimo datos) ji su A. Ž. turėjo lytinių santykių.
Prokurorė teigia, kad ši byla susijusi su smurtu (tiek fiziniu, tiek seksualiniu) artimoje aplinkoje, todėl vertinant įrodymus tokio pobūdžio bylose svarbu atsižvelgti į tokio pobūdžio nusikalstamų veikų latentiškumą, t. y. apie tokio pobūdžio smurtą vengiama pranešti dėl įvairių priežasčių (nesitikima gauti pagalbos, bijoma ir kt.). Teisėsaugos institucijos dažnai apie tokio pobūdžio veikas sužino dėl kokių nors neįprastų aplinkybių. Šiuo atveju I. Ž. pirmiausia policijai pranešė, kad jai neleidžia išsikraustyti, ir tik aiškinantis visą įvykio situaciją ji papasakojo apie prieš ją padarytas nusikalstamas veikas. Todėl vertinti I. Ž. parodymus kritiškai dėl to, kad ji anksčiau nesikreipdavo dėl smurtaujančio sutuoktinio į teisėsaugą, negalima. Taip pat negalima nukentėjusiosios parodymų vertinti kritiškai ir dėl jos nurodyto laiko, kada ji su savo vyru A. Ž. turėjo lytinių santykių iki 2013 m. vasario 18 d. (pirmojo nusikaltimo datos). Ikiteisminio tyrimo teisėjui 2013 m. vasario 21 d. ji parodė paskutinį kartą su vyru lytinius santykius savo noru turėjusi maždaug prieš dvi savaites, o teisiamajame posėdyje – kad prieš savaitę. Kasatorės manymu, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, nes pirmosios apklausos metu ji nurodė laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2013 m. vasario 21 d., antrosios apklausos metu – nuo 2013 m. vasario 18 d. Įvertinus laiko tarpą tarp apklausų, tai, kad tikslios datos nukentėjusioji nurodyti negalėjo (be to, tiksli data neturėtų reikšmės kaltinimui patvirtinti ar paneigti), akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus kritiškai įvertino be pagrindo. Pirmosios instancijos teisme I. Ž., atsakydama į teisėjos klausimą, kad prieš vieną ar dvi dienas iki 2013 m. vasario 18 d. tarp jos ir A. Ž. lytinių santykių nebuvo, savo ankstesniems parodymams neprieštaravo, šis klausimas buvo pateiktas, siekiant nukentėjusiosios parodymus susieti su specialisto išvada Nr. G477/13(02), ir tai buvo ne klausimas, kada prieš tai I. Ž. paskutinį kartą turėjo lytinių santykių su savo vyru.
Taip pat kasatorė pažymi, kad, pripažįstant A. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus įvertino kaip teisingus, o A. Ž. parodymus, kuriuose jis savo kaltę neigė, atmetė. Todėl teismo pozicija dėl sunkesnio nusikaltimo A. Ž. parodymus įvertinti kaip nuoseklius, o nukentėjusiosios parodymais abejoti, nesuprantama ir nenuosekli. Prokurorės teigimu, nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė. Specialisto išvadoje Nr. G 477/13 (02) nurodyta, kad turimų medicininių duomenų visuma leidžia teigti, jog I. Ž. patyrė seksualinio pobūdžio smurtą užduotyje nurodytu laiku (2013 m. vasario 18 d. apie 5.00 val. ir 2013 m. vasario 19 d. apie 4.00 val.) ir aplinkybėmis (panaudojant fizinį smurtą – jėga laikant rankas ir praskečiant kojas). Apžiūrėjus iš I. Ž. ir A. Ž. namų 2013 m. vasario 19 d. paimtą antklodės užvalkalą, nustatyta, kad jis suplyšęs, tai atitinka nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusiosios parodymus apie sutuoktinio smurtinį elgesį ir pavydą (o tai šioje byloje yra reikšminga) patvirtina liudytoja A. B. ir daiktų apžiūros protokolai, kuriuose apžiūrėtas iš A. Ž. asmens kratos metu paimtas USB atmintinė su išlikusia informacija, susijusia su L. Ž. privačiu gyvenimu, – jos gaunamais elektroniniais laiškais, bendravimu socialiniuose tinklapiuose (apie šį įrodymą apeliacinės instancijos teismas net neužsimena). Liudytoja A. B. teismui nurodė bendro pobūdžio informaciją, kas jai žinoma apie smurtavimą prieš dukterėčią I. Ž.. Tai ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nes liudytojos parodymai patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Beje, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad A. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pat įvertino liudytojos A. B. parodymus, kaip pagrindžiančius A. Ž. kaltę.
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra skubotas, paviršutiniškas, vienpusis. Šie įrodymų vertinimo trūkumai suponuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas sutikti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. Ž. padarius BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, ir kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Nagrinėdamas bylą pagal paduotą apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiek iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, tiek gali tirti bei vertinti naujus įrodymus. Abiem atvejais apeliacinės instancijos teismas gali priimti bet kurį iš BPK 326 straipsnyje numatytų sprendimų, įskaitant ir sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintų įrodymų vertinimas turi spragų, yra skubotas, paviršutiniškas ir pan., yra nekonkretūs. Tokiais argumentais išreiškiamas nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo darytomis išvadomis, tačiau tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinio proceso metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai. BPK 20 straipsnio 5 dalies esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nėra vertinami visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, kai vertinant įrodymus daromos aiškios klaidos dėl įrodymų turinio, kai remiamasi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, kai teismo išvados daromos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir kt. Kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi. Šiame nuosprendyje atskiri įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, išvados darytos atsižvelgiant į įrodymų visumą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog A. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nereiškia, kad A. Ž. negalėjo būti išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Kiekvienos nusikalstamos veikos požymiai įrodinėjami atskirai. Duomenimis, gautais iš tų pačių įrodymų šaltinių, gali būti nustatyta, kad kaltinimai dėl vienų nusikalstamų veikų padarymo yra pagrįsti, o kitų veikų padarymas nėra įrodytas. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nevertintas įrodymas – USB atmintinė – taip pat nėra pagrindas konstatuoti, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai. Juolab kad iš kasacinio skundo nėra aišku, kaip, kasatorės manymu, tokio įrodymo vertinimas galėtų pakeisti teismo išvadas dėl nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pažymėtina, kad šiuo įrodymu nebuvo grindžiamos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl veikų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį kvalifikavimo (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik užsiminta, kad proceso metu buvo apžiūrėta USB atmintinė).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas Laimos Šatkienės kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
