T. V. pagal BK 24 str. 4 d., 25 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-173/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00022-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.4.4.1;

1.2.23.1;

1.2.23.2;

2.1.7

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko, Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

nuteistajam L. G.,

gynėjoms advokatėms Aušrai Bračiulienei ir Eleonorai Adai Unčiurienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. V. (T. V.) ir L. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžiu nuteisti:

T. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

L. G. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. S., J. S. (J. S.), M. S., tačiau dėl jų teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, be kita ko, nuteistųjų T. V. ir L. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo L. G. ir jo gynėjos Aušros Bračiulienės, prašiusių nuteistojo L. G. kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. V. gynėjos Eleonoros Ados Unčiurienės, prašiusios jo ginamojo kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. V. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio mėn., atlikinėdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, neteisėtam narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimui turint tikslą platinti į bendrininkų grupę įtraukė A. S., J. S., M. S. bei L. G. ir organizavo narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei psichotropinių medžiagų – metamfetamino ir PMMA įgijimą, gabenimą, pakavimą ir išsiuntimą į Marijampolės pataisos namus, esančius Marijampolėje, Sporto g. 7.

L. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio mėn. neteisėtam narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimui turint tikslą platinti T. V. buvo įtrauktas į bendrininkų grupę kartu su A. S., J. S. bei M. S. ir dalyvavo siunčiant narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) bei psichotropines medžiagas – metamfetaminą ir PMMA į Marijampolės pataisos namus.

Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės:

T. V., būdamas organizatoriumi, turėdamas tikslą, kad narkotinė ir psichotropinės medžiagos būtų išsiųstos į Marijampolės pataisos namus, 2011 m. birželio mėn. su J. S., tuo metu buvusiu Vilniuje, telefonu derino šių medžiagų įgijimo, išsiuntimo klausimus; A. S. T. V. nurodymu paskambino savo motinai D. A., neturėjusiai tyčios padaryti nusikalstamos veikos, ir susitarė dėl pinigų, skirtų psichotropinių medžiagų įgijimui, perdavimo J. S.; T. V. kartu su A. S. organizavo pinigų perdavimą J. S.. 2011 m. birželio 30 d., apie 22.30 val., Vilniuje, Antakalnio mikrorajone, psichotropinių medžiagų įgijimui D. A. perdavė 500 Lt J. S., atvykusiam kartu su M. S.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. V. 2011 m. liepos 2 d., nuo 19.24 iki 21.33 val., per tyrimo nenustatytą asmenį į Vilniaus autobusų stoties siuntų vežimo centrą, esantį Vilniuje, Sodų g. 22, J. S. vardu iš Šiaulių autobusų stoties, esančios Šiauliuose, Tilžės g. 109, atsiuntė siuntą, kurioje buvo 47,13 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir 1000 Lt, kurią 2011 m. liepos 2 d. T. V. nurodymu J. S. paėmė iš Vilniaus autobusų stoties siuntų vežimo centro ir kartu su M. S., pastarojo vairuojamu automobiliu BMW 525 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno prie pastato Nr. 12, esančio Vilniuje, S. Žukausko g., kur jas laikė iki 2011 m. liepos 3 d. Tęsdami nusikalstamą veiką, T. V. nurodymu J. S. kartu su M. S. 2011 m. liepos 3 d., apie 14.00 val., nuvyko prie parduotuvės „Iki“, esančios Vilniuje, Antakalnio g. 73, kur J. S. už D. A. perduotus pinigus iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo 8,016 g miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų: 0,699 g metamfetamino ir 0,123 g PMMA (parametoksimetamfetamino); šias medžiagas J. S. kartu su M. S. automobiliu BMW 525 atgabeno prie pastato Nr. 12, esančio Vilniuje, S. Žukausko g., kur J. S., dalyvaujant M. S., į siuntą, kurioje jau buvo supakuota 47,13 g kanapių (ir jų dalių) ir 1000 Lt, įpakavo įgytas psichotropines medžiagas: 0,699 g metamfetamino ir 0,123 g PMMA (parametoksimetamfetamino) ir jas šioje vietoje laikė iki 2011 m. liepos 4 d., kai tą pačią dieną J. S. kartu su M. S. paėmė supakuotą siuntą su narkotine ir psichotropinėmis medžiagomis ir apie 9.00 val. automobiliu BMW 525 nugabeno į Vilniaus autobusų stoties siuntų vežimo centrą. M. S. T. V. nurodymu užrašė ant siuntos adresato L. G., dirbančio įstaigoje prie Marijampolės pataisos namų, duomenis ir ekspeditorei, priėmusiai siuntą, nurodė siuntėjo pavardę – Bobin; taip T. V. nurodymu į Marijampolės autobusų parką, esantį Marijampolėje, Gamyklos g. 9, L. G. vardu išsiuntė minėtas narkotinę ir psichotropines medžiagas bei 1000 Lt, kur tą pačią dieną Marijampolės autobusų stoties siuntų skyriuje L. G. turėjo atsiimti šią siuntą ir perduoti T. V. į Marijampolės pataisos namus, tačiau perdavimo į pataisos namus nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2011 m. liepos 4 d., apie 9.30 val., Vilniaus autobusų stotyje J. S. ir M. S., išsiuntę siuntą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (turėtų būti – nuosprendį) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismo nuosprendį, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK).

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse nustatytus įrodinėjimo tvarkos reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Anot nuteistojo, byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad jis buvo šio nusikaltimo organizatorius, BK 24, 25 straipsniai taikyti nepagrįstai. J. S. nuosekliai teigė, kad narkotines medžiagas siuntė savo iniciatyva. Teismas, akcentuodamas telefoninių pokalbių išklotinių duomenis, neįrodė organizavimo fakto, o tik nustatė, kad jis (kasatorius) žinojo apie tokių medžiagų siuntimą. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju nebuvo pasiektas norimas rezultatas, nusikaltimas nebuvo baigtas, minėtos medžiagos pataisos namų nepasiekė. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, nepagrįstai nepritaikė BK 22 straipsnio nuostatų. Be to, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes bylos duomenys įrodo, kad narkotinės medžiagos buvo skirtos jo asmeniniam vartojimui. Jokie įrodymai nepatvirtina tikslo platinti šias medžiagas, todėl ši jo veika atitinka BK 259 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Kasatoriaus manymu, BK 259 ir 260 straipsniuose įtvirtintas požymis siuntimas šiuo konkrečiu atveju negali būti tapatinamas su platinimu. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas BK 259 straipsnio netaikė todėl, kad susiaurino jam pareikštą kaltinimą. Tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo išvadai, kad visas medžiagų kiekis buvo skirtas platinti. Tokia išvada reikštų, kad jis atsisakė tikslo jas vartoti. Tačiau tokia išvada prieštarauja tiek bylos medžiagai, nes narkotines medžiagas jis ketino vartoti, tiek logikai, nes narkomanai paprastai be jokios priežasties savo noru neatsisako narkotikų vartojimo.

Šių argumentų apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo, taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Be to, kasatorius nurodo, kad tai, jog byloje nėra duomenų, kad jis turėjo tikslą platinti medžiagas didesniam asmenų ratui ir turėti iš to naudos, patvirtina, kad jo padarytas nusikaltimas ne toks pavojingas visuomenei (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl bausmė jam turėtų būti mažinama iki minimalios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2007">2K-84/2007</a>).

Kasaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimų, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 1, 9, 18 punktų, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų.

Kasatorius nurodo, kad jo kaltė iš esmės pagrįsta rašysenos ekspertizės aktu, SMS žinute su jo pavarde ir tuo, kad T. V. tuo metu dirbo jo vadovaujamame ceche. Tiesioginių jo kaltės įrodymų nėra. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vis dėlto sprendė, kad bylos įrodymai sudaro vieningą įrodymų grandinę, jų visuma yra pakankama jo kaltei pagrįsti, jie netiesiogiai patvirtina, kad jis T. V. buvo įtrauktas į bendrininkų grupę ir sutiko atsiimti siuntinį su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis iš Marijampolės autobusų stoties siuntų skyriaus bei nugabenti į pataisos namus, t. y. veikė kaip nusikaltimo bendravykdytojas. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs papildomo įrodymų tyrimo, negavęs nė vieno naujo rašytinio įrodymo, padarė kategorišką išvadą, kad jo kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taip ir neatsakė į skundo argumentus, kuo pagrįsta teismo išvada, jog buvo susitarimas būtent dėl narkotinių medžiagų (BPK 320 straipsnis). Juk nė vienas nuteistasis ar liudytojas to nepatvirtino. Bendravimas su nuteistaisiais darbo vietoje gamybinėje zonoje yra neišvengiamas, nes tai įeina į darbo funkcijas, tačiau neįrodo, kad jis padarė inkriminuotą nusikaltimą. Be to, kasatorius nurodo, kad ant kvitų yra parašyta, jog būtent siuntėjas, o ne gavėjas yra atsakingas už siuntinį. Kasatoriaus manymu, pareigūnai galėjo bent palaukti, kas ateis pasiimti siuntinio. Beje, teismo išvada, kad jo (kasatoriaus) argumentai, jog jis nėra atsiėmęs jokių siuntinių, išskyrus siuntinius iš UAB „Ritėjus“, neatitinka tikrovės, visiškai nepagrįsta. Beje, jis prašė išreikalauti kvitus iš Marijampolės autobusų stoties, kuriuose tikrai pasirašė, tam, kad būtų galima sulyginti parašus, tačiau jie į bylą nepateikti, nes neva neišsaugoti.

Kasatorius nurodo, kad R. K. niekada nedirbo tame ceche, kuriame dirbo jis (kasatorius) ir R. B., todėl teismas padarė neteisingą išvadą, jog R. K. negalėjo jo (kasatoriaus) ir R. B. nepažinoti. Teismo teiginiai, kad R. K. stengėsi padėti jam (kasatoriui) išvengti baudžiamosios atsakomybės, niekuo nepagrįsti.

Taip pat, kasatoriaus nuomone, neteisinga teismo išvada, kad dėl to, jog nėra duomenų, kad liudytoja G. K. turi priežasčių jį (kasatorių) apkalbėti, nėra pagrindo netikėti šia liudytoja. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad liudytojos G. K. parodymai prieštaringi, skiriasi ir nuo jos vyro R. K. parodymų ir apskritai neaišku, kokiais tikslais ji keitė savo parodymus. Duodama parodymus teisme, praėjus dvejiems metams, G. K. prisiminė daugiau, negu iškart po įvykių apklausiama kaip liudytoja. Kitas aspektas, kuris, kasatoriaus įsitikinimu, verčia abejoti G. K. parodymais, yra tas, kad ir teisme duodama parodymus ji labai painiojosi. Iš pradžių sakė, kad tvirtina parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, po to, kad jos vyras R. K. atsiuntė jai laišką, kuriame parašė, jog reikia paimti siuntinį, ten buvo nurodyta pavardė, nors to laiško niekas nematė, o R. K. neigė siuntęs tokį laišką. Teisme G. K. teigė, kad buvo paprastas vokas, kurį ji perlenkė per pusę, nors kvite nurodyta, kad siuntinio svoris 800 g. Kas buvo tame voke, niekas nežino ir to niekas netyrė. Tiek duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme liudytoja G. K. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ant siuntinio kvito pasirašė dėl atsakomybės už siuntinio turinį, bet iki šiol jos niekas nenubaudė. Taigi teismas visai be pagrindo besąlygiškai tikėjo G. K. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šios liudytojos parodymų prieštaringumo.

Kasatorius nurodo, kad teismas nevertino liudytojų A. M. G. ir R. B. parodymų, jog jis (kasatorius) niekada nebuvo nukrypęs nuo savo maršruto kelyje darbas – namai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šių liudytojų parodymais pagrįstai nesivadovauta, nes jie dėl artimų draugystės ir giminystės santykių su kasatoriumi yra suinteresuoti, taip pat nepagrįsta. Kasatoriui nesuprantama, kuo remiantis buvo nuspręsta, kad jį su R. B. sieja draugystės santykiai ir kad dėl to jis galėjo duoti neteisingus parodymus. Kasatoriaus manymu, nagrinėjant šią bylą, negaliojo nekaltumo prezumpcijos principas.

Be to, kasatorius nurodo, kad jis yra neteistas, neturėjęs drausminių nuobaudų, nors juos nuolat tikrina; jis niekada nebuvo sulaikytas su draudžiamais daiktais, apibūdinamas teigiamai, jokių ryšių, be darbinių, su kitais bylos dalyviais neturėjęs, jokių įrodymų, kad jis buvo pažadėjęs įnešti narkotikus, byloje nėra. Jis gyvena tik su motina, kuri yra silpnos sveiktos ir jai nuolat reikalinga priežiūra. Todėl, jeigu jis būtų nuteistas laisvės atėmimo bausme, motinai tai taip pat būtų nuosprendis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad nuteistojo L. G. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Visi įrodymai, gauti BPK 20 straipsnio 1 dalies tvarka, yra vienodai svarbūs ir neturi pranašumo vieni prieš kitus. 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus parengtoje Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje pasisakyta, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkino visus gynybos prašymus ir kruopščiai ištyrė visus bylos duomenis – tiek kaltinančius L. G., tiek jį teisinančius. Sprendžiant dėl L. G. pateikto kaltinimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį įrodytumo ir jo kaltės, teismai padarė pagrįstą išvadą, jog L. G. kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta ištirtais ir įvertintais bylos įrodymais. Teismai pagrįstai nustatė, kad tai, jog nusikaltimas buvo kruopščiai suplanuotas, siekiant maksimaliai apsaugoti siuntos gavėją L. G., patvirtina elektroninių ryšių tinklais gauta informacija apie tai, jog T. V. su J. S. ir kitais nuteistaisiais susitarė tarpusavyje bendrauti ne atviru tekstu, o užkoduotai, jog T. V., bendraudamas telefonu su J. S., nurodė, kad siuntos gavėjo pavardę išsiųs iš kito telefono su kita SIM kortele, po to SMS žinute, adresuota J. S., siuntos gavėjo L. G. pavardę nurodė tik tada, kai J. S. patvirtino, jog psichotropinių medžiagų siunta jau paruošta. Apžiūrėjus bendrininko M. S. asmens kratos metu paimtą mobiliojo ryšio telefoną, gautų pranešimų skiltyje iš siuntėjo Nr. +370 63124167 gautas pranešimas, kurio turinys: „L. G., Marijampole“. Telefoninių pokalbių, SMS žinučių ir minėto telefono apžiūros duomenys visiškai atitinka siuntos, kurioje buvo rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos bei 1000 Lt grynųjų pinigų, kvito Nr. 955367 ir čekio Nr. 138015/27, kuriuose nurodyta, kad siuntos gavėjas yra L. G., paskirties punktas Marijampolės AS, duomenis. Teismai pagrįstai kritiškai įvertino L. G. parodymus, kad jis, kaip privatus asmuo, savo vardu niekada nebuvo atsiiminėjęs siuntų, pasirašinėjęs šių siuntų kvituose, kad jokių siuntų, išskyrus UAB „Ritėjus“ vardu gautas siuntas, nėra gabenęs į pataisos namus, kaip prieštaraujančius kategoriškai rašysenos specialisto išvadai Nr. 11-743 (12), kurioje nurodyta, kad siuntos kvituose: 2011 m. gegužės 28 d. Nr. 085745, 2011 m. gegužės 17 d. Nr. 084230, 2011 m. balandžio 18 d. Nr. 080719, 2011 m. gegužės 16 d. Nr. 699873, 2011 m. balandžio 25 d. Nr. 081506, eilutėse „Gavau“, rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė L. G., tyrimą atlikusios rašysenos ekspertės paaiškinimams, duotiems teisme, liudytojos G. K. (dėl kurios parodymų patikimumo teismams nekilo jokių abejonių) parodymams, jog ji vyro R. K., atlikusio bausmę Marijampolės pataisos namuose, prašymu siuntė siuntą į Marijampolę L. G., šią pavardę sužinojusi iš vyro. Teismai pagrįstai nelaikė įrodymais liudytojo R. B., kuris buvo L. G. bendradarbis, ir L. G. motinos A. M. G. parodymų, kad L. G. išimtinai važinėdavo maršrutu darbas–namai ir niekada pakeliui niekur nėra užsukęs, kad darbo dienomis net į parduotuvę neužsukdavo, o maisto produktus pirko tik savaitgaliais kartu su motina, nes šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat šių liudytojų parodymai paneigti kitų ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Byloje nustatyta (VĮ prie Marijampolės pataisos namų raštas Nr. 5-162), kad 2011 metais siuvimo ir štampavimo ceche dirbo nuteistieji T. V. ir A. S. bei meistrai L. G. ir R. B., 2012 m. rugsėjo 3 d. perkeltas į galvanikos cechą. Nuteistasis R. K. tuo laikotarpiu dirbo galvanikos ceche valymo įrenginių operatoriumi. Marijampolės pataisos namų rašte Nr. 9/07-5528 nurodyta, kad galvanikos ir siuvimo cechai yra vienoje valstybės įmonės prie pataisos namų teritorijoje, jie nėra atskirti tvora ar kitais kontrolės mechanizmais, todėl meistrams patekti į kitus cechus galima ir nėra draudžiama. Nuteistiesiems, kurie dirba viename ceche, yra visos galimybės patekti į kitą cechą, nes jie yra meistrų priežiūroje, kuri yra minimali, be to, jie gali susitikti ir bendrauti prieš darbą ar po darbo, nes gyvena gyvenamosios zonos viename lokaliame sektoriuje. Prieš darbą ir po darbo, esant gamybinėje zonoje, nuteistieji gali susitikti su bet kuriuo įmonėje dirbančiu nuteistuoju ar meistru ir su jais bendrauti.

Prokurorė nurodo, kad teismai visapusiškai ir išsamiai savo sprendimuose aptarė visus surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, įvertindami juos tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą su kitais bylos duomenimis, patikrindami jų gavimo būdą ir priemones, motyvavo, kodėl vadovaujasi vienais įrodymais ir juos atitinkamai vertina, o kitus įrodymus atmeta. Taigi BPK 20 straipsnio reikalavimai nepažeisti. Kasatoriaus L. G. nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu jų traktavimu nuosprendžiuose nėra pagrindas tvirtinti buvus BPK pažeidimus. Teismai išsamiai motyvavo ir pagrindė L. G. veikos kvalifikavimą pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo L. G. apeliacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo, jo kaltės, nurodė motyvus, kodėl laiko tokį kvalifikavimą pagrįstu, todėl kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos bei visų skundo argumentų, nepagrįstas. Nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma L. G. apeliaciniame skunde.

Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo T. V. skundas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo taip pat nepagrįstas, jo veika kvalifikuota teisingai.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos – narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas yra alternatyvios ir, kad atsirastų atsakomybė pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti bent vieną iš jų, be to, jos yra formalios, todėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas laikomas baigtu nuo bet kurios iš išvardytų veikų atlikimo momento, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkui savo sumanymą įgyvendinti pavyko visiškai ar tik iš dalies, t. y. veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkui pavyko iki galo pagaminti ar perdirbti, nugabenti ar nusiųsti į paskirties vietą narkotines ar psichotropines medžiagas. Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai, kad jis negavo jam adresuotos siuntos, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti.

T. V., J. S., M. S. ir A. S. tarpusavyje telefonais bendravo nuo 2011 m. birželio 29 d. 19.06 val. iki 2011 m. liepos 3 d. 22.38 val., tai patvirtino fonoskopinio tyrimo išvada. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad būtent T. V. davė nurodymus J. S. vykti į Karoliniškes susitikti su kitais asmenimis, prisistatyti nuo jo (T. V.), pasiklausti dėl „lengvesnio“, „greito“, išsiaiškinti kainą, kokybę, po to davė J. S. nurodymą paimti, suvynioti, eiti į autobusų stotį, išsiųsti, kad jis pasakys pavardę, jei bijo pats siųsti, paimti kitą asmenį, tą pastarasis ir padarė, į nusikaltimą įtraukdamas M. S., po to nurodė J. S., kad šis pasistengtų, netemptų laiko, leido jam pabandyti narkotinės medžiagos ir pan., taip pat davė nurodymus M. S. dėl siuntinio išsiuntimo į Marijampolę, šis tai patvirtino apklaustas teisme. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė T. V., kaip organizatoriaus, vaidmenį ir veiką teisingai kvalifikavo su nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį.

Kasatoriaus T. V. teiginiai, kad jis narkotinių ir psichotropinių medžiagų siuntimą inicijavo savo asmeniniam vartojimui, nepaneigia teismų nustatytų bylos aplinkybių, jog būtent T. V. organizavo, kad J. S. ir M. S., padedant A. S., įgytų, laikytų, gabentų ir siųstų narkotines ir psichotropines medžiagas turint tikslą platinti, t. y. siųstų T. V. į pataisos namus per L. G., ir jie tai padarė, todėl T. V. siūlomas veikos kvalifikavimas pagal BK 259 straipsnį nepagrįstas.

Teismai išsamiai ir nešališkai savo sprendimuose aptarė visus surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, įvertindami juos tiek kiekvieną atskirai, tiek kartu su kitais bylos duomenimis, patikrindami jų gavimo būdą ir priemones, motyvavo, kodėl vadovaujasi vienais įrodymais ir juos atitinkamai vertina, o kitus įrodymus atmeta. Taigi teismai BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o vien kasatoriaus nesutikimas su įrodymų vertinimu ir atitinkamu traktavimu nėra pagrindas tvirtinti buvus BPK pažeidimus. Teismų sprendimai atitinka BPK reikalavimus ir juos surašant buvo laikytąsi BPK 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vilniaus apygardos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo T. V. apeliacinį skundą, nuosprendyje pasisakė dėl visų jo skunde nurodytų teiginių, motyvuotai juos atmesdamas. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma T. V. apeliaciniame skunde.

Nuteistojo L. G. kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo T. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo T. V. kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y., ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistojo T. V. kasaciniame skunde ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės, pateikiamos savos įvykių versijos. Antai, pavyzdžiui, šiame kasaciniame skunde ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, pagal kurias būtent T. V. organizavo narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei psichotropinių medžiagų – metamfetamino ir PMMA įgijimą, gabenimą, pakavimą ir išsiuntimą į Marijampolės pataisos namus. Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo ir tai, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Antai, pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai netaikė BK 22 straipsnio nuostatų, nes nusikaltimas nebuvo baigtas – narkotinė ir psichotropinės medžiagos pataisos namų nepasiekė.

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, o joje nurodytos veikos (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino) turi alternatyvią savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo). Į veikų padarinius atsižvelgiama sprendžiant dėl padarytų veikų pavojingumo laipsnio ir individualizuojant bausmę, o ne dėl nusikalstamos veikos stadijos. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kaip baigto nusikaltimo, kvalifikavimui reikšmės neturi tai, ar kaltininkui pavyko įgytas, laikomas narkotines ar psichotropines medžiagas nugabenti ar nusiųsti į paskirties vietą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad, vadovaujant T. V., kiti nusikalstamos veikos bendrininkai įgijo, gabeno ir išsiuntė į Marijampolės pataisos namus narkotinę ir psichotropines medžiagas.

Taigi, konstatuotina, kad kasatoriaus argumentai, jog jo padaryta veika laikytina pasikėsinimu padaryti nusikaltimą ir turėjo būti kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti.

Nesutiktina ir su T. V. kasacinio skundo argumentais, kad jo padaryta veika atitinka ne BK 260 straipsnio 1 dalyje, bet 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, nes, pasak kasatoriaus, narkotinė ir psichotropinės medžiagos buvo skirtos jo asmeniniam vartojimui.

Tiek BK 259 straipsnyje, tiek 260 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo parduoti ar platinti narkotines arba psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas), todėl kaltininko veikos tikslas turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant atitinkamas išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-336/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-336/2010">2K-7-336/2010</a>, 2K-247/2010, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>).

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir bendrininkaujant. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja – bendrai veikia – du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Būtinas bendrininkavimo požymis yra jų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Vienas iš bendrininkų – tai organizatorius, kuris parengia nusikalstamą veiką ar jai vadovauja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai kaltininkas, siekdamas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų asmeniniam vartojimui, panaudoja kitus asmenis (pvz., duoda jiems pinigus, kad šie jam nupirktų narkotinių ar psichotropinių medžiagų; atlieka parengiamuosius veiksmus ir vadovauja tokių medžiagų įgijimui). Sprendžiant, ar tokie kaltininko, panaudojančio kitus asmenis, bei šių asmenų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip bendrininkavimas neteisėtai disponuojant narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 ir 2 dalys), ar ne, atsižvelgtina į tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų atliktų veiksmų pobūdį ir pan. Paprastai asmuo, atlikęs parengiamuosius veiksmus ir vadovavęs narkotinių ar psichotropinų medžiagų įgijimui net ir asmeniniam vartojimui, laikytinas neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti organizatoriumi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad T. V. atliko esminius parengiamuosius veiksmus ir aktyviai vadovavo narkotinės bei psichotropinių medžiagų įgijimui, gabenimui ir išsiuntimui į Marijampolės pataisos namus. Antai: 1) A. S. T. V. nurodymu paskambino savo motinai ir susitarė dėl pinigų, skirtų psichotropinių medžiagų įgijimui, perdavimo J. S.; 2) T. V. 2011 m. liepos 2 d. per tyrimo nenustatytą asmenį į Vilniaus autobusų stoties siuntų vežimo centrą J. S. vardu iš Šiaulių autobusų stoties atsiuntė siuntą, kurioje buvo narkotinė medžiaga ir 1000 Lt; 3) 2011 m. liepos 2 d. T. V. nurodymu J. S. šią siuntą paėmė ir kartu su M. S. nugabeno prie pastato, esančio Vilniuje, S. Žukausko g.; 4) T. V. nurodymu J. S. kartu su M. S. 2011 m. liepos 3 d. nuvyko prie parduotuvės „Iki“, esančios Vilniuje, kur J. S. iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo psichotropinių medžiagų; 5) minėtos narkotinė ir psichotropinės medžiagos, M. S. T. V. nurodymu užrašius ant siuntos adresato L. G., dirbančio įstaigoje prie Marijampolės pataisos namų, duomenis, buvo išsiųstos iš Vilniaus autobusų stoties. Nagrinėjamoje byloje bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, ryšį, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, bendrininkų, ypač T. V., veiksmų pobūdį vertinant minėtų teismų nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad teismai pagrįstai pripažino, jog T. V. organizavo neteisėtą disponavimą narkotine ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnio 1 dalis).

Taigi, net ir pripažinus, kad kasatorius T. V. narkotinės ir psichotropinių medžiagų siuntimą inicijavo savo asmeniniam vartojimui, tai nepaneigia, jog būtent T. V. organizavo, kad J. S. ir M. S., padedant A. S., įgytų, laikytų, gabentų ir siųstų narkotinę ir psichotropines medžiagas turint tikslą platinti, t. y. jas siųstų T. V. į pataisos namus.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad nuteistojo T. V. skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius apeliaciniuose skunduose iškeltus klausimus ir argumentus paaiškindamas, kodėl nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami sprendimus dėl T. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio, o apeliacinės instancijos teismas – iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes T. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad kasatoriui buvo paskirta neteisinga, per griežta bausmė.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistajam T. V. už BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Šiuo atveju teismas atsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę (kasatorius anksčiau teistas), į tai, kad T. V. buvo šio nusikaltimo organizatorius. Toks teismo sprendimas buvo tinkamai motyvuotas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad T. V. bausmė paskirta laikantis BK nuostatų, įtvirtinančių bausmių skyrimo pagrindus. Ši bausmė atitinka bausmių tikslus ir nėra pagrindo teigti, kad ji būtų neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir todėl neteisinga. Taigi darytina išvada, kad teismas, skirdamas nuteistajam minėtą laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl nuteistojo L. G. kasacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje L. G. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio mėn. neteisėtam narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimui turint tikslą platinti T. V. buvo įtrauktas į bendrininkų grupę kartu su A. S., J. S. bei M. S. ir dalyvavo siunčiant narkotinę bei psichotropines medžiagas į Marijampolės pataisos namus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokie teismų sprendimai iš esmės buvo grindžiami tuo, kad T. V. išsiuntė žinutę J. S. su L. G., kaip siuntos gavėjo, pavarde, ir tuo, kad L. G. Marijampolės pataisos namuose dirbo kartu su T. V., A. S. ir galėjo su jais bendrauti. Taigi teismų sprendimai, pagal kuriuos L. G. buvo pripažintas kaltu dėl bendrininkavimo neteisėtai disponuojant narkotine ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, faktiškai buvo pagrįsti prielaidomis, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad L. G. galėjo dalyvauti padarant nusikalstamą veiką. Patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima neabejotinai konstatuoti, kad L. G. dalyvavo darant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nagrinėjamoje byloje nėra.

Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Taigi konstatuotina, kad teismai, nuteisdami L. G. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, nepašalino abejonių dėl jo kaltės darant šią nusikalstamą veiką ir teismų sprendimai šiuo aspektu negali būti vertinami kaip pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais L. G. kaltę bendrininkavus darant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla L. G. nutrauktina neįrodžius, jog L. G. dalyvavo padarant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. birželio 3 d. prašymu Nr. (4.22.) TPA-857 prašo iš nuteistojo T. V. priteisti valstybei 249,32 Lt už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 14.1.4.2, 11 punktais, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014 m. birželio 9 d. sudaro advokato užmokestis – 249,32 Lt.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-267/2009, 2K-174/2014), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-322/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-322/2014">2K-322/2014</a>). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas ir nuteistojo T. V. kasacinis skundas dėl teismų sprendimų, pagal kuriuos jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka T. V. nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir paprašė jam paskirti gynėją. Todėl buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs T. V. antrinę teisinę pagalbą. Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti nuteistojo T. V. kasacinį skundą laikydama jį nepagrįstu ir pripažindama, kad T. V. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas tenkintinas ir iš nuteistojo T. V. valstybei priteistina 249,32 Lt už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojojo T. V. kasacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžių dalis, kuriomis L. G. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Iš nuteistojo T. V. priteisti 249,32 Lt valstybei už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjai Alvydas Pikelis Tomas Šeškauskas

Albinas Sirvydis Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda Antanas Klimavičius

Armanas Abramavičius