Baudžiamoji byla Nr. 2K-130-648/2016
Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00026-2008-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 1.2.1.4.5.2;
2.3.2.2.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjams advokatams Gediminui Bukauskui, Ingai Abramavičiūtei,
nuteistiesiems G. P. ir D. Š.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. ir nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu G. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Tuo pačiu nuosprendžiu D. Š. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, o baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Taip pat tuo pačiu nuosprendžiu A. K. ir UAB „V“ buvo išteisinti bei bylos dėl senaties nutrauktos, o UAB „S“ – byla nutraukta dėl senaties, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
UAB „V“, UAB „L“, UAB „A“, UAB „L“, UAB „E“, UAB „A“, „O“ (perregistruota į UAB „I“), UAB „E“, UAB „P“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalis dėl G. P., D. Š. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį bei dėl UAB „V“ išteisinimo pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
G. P. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, G. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant G. P. neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Panaikinta teismo nuosprendžio dalis, kuria civilinių ieškovų ieškiniai palikti nenagrinėti ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: priteista solidariai iš nuteistųjų G. P., D. Š. ir UAB „V“ civiliniams ieškovams UAB „V“ – 9466,26 Eur, UAB „L“ – 1805,44 Eur, UAB „A“ – 9137,51 Eur, UAB „L“ – 8688,60 Eur, UAB „E“ – 11 665,19 Eur, UAB „A“ – 6212,02 Eur, UAB „I“ (buvęs IĮ „O) – 6452,88 Eur, UAB „E“ – 10 953,44 Eur turtinės žalos. Civilinio ieškovo UAB „A“ ieškinio dalis dėl 1448,10 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesta. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Taip pat tuo pačiu nuosprendžiu nuteista UAB „V“, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, nuteistojo G. P., nuteistojo G. P. ir nuteistojo D. Š. gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. P. ir D. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2007 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais subūrė organizuotą grupę keliems nusikaltimams daryti, susidedančią iš ne mažiau kaip trijų asmenų (G. P., D. Š. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas) ir kartu iki 2007 m. lapkričio 16 d., veikdami išankstine tiesiogine tyčia kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, turėdami bendrą organizuotos grupės tikslą apgaule savo bei juridinio asmens UAB „V“ naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą – statybos ir remonto prekes, susitarė, kad G. P., būdamas UAB „V“ direktoriumi, kuri vertėsi statybos ir remonto darbais, turėdamas bendrą organizuotos grupės narių tikslą šios įmonės naudai neteisėtai neatlygintinai įsigyti statybos ir remonto darbams naudojamų prekių bei jas realizuoti UAB „V“ aptarnaujamuose objektuose, su D. Š. tarpusavyje paskirstė vaidmenis.
G. P. ir D. Š. nurodė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti įmonę, ketindami panaudoti ją kaip nusikalstamos veikos „priedangą“, šios įmonės vardu sudarant sutartis su statybos ir remonto prekių tiekėjais dėl statybos ir remonto prekių įsigijimo su mokėjimo atidėjimu, iš anksto žinodami, kad už tiekiamas prekes nebus atsiskaityta, ir šias neteisėtai neatlygintinai įgytas prekes panaudoti UAB „V“ aptarnaujamuose objektuose. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vykdydamas G. P. bei D. Š. nurodymą, gavęs iš D. Š. 1500 Lt (434,43 Eur) įmonės įsigijimui, įsigijo 100 proc. ūkinės komercinės veiklos nevykdžiusios UAB „P“ akcijų pagal 2007 m. liepos 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį iš N. K., 2007 m. liepos 27 d. akcininko sprendimu paskyrė šios įmonės direktoriumi nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. A. K., ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. įregistravo pakeistą šios įmonės pavadinimą „S“ VĮ Registrų centras. Įgyvendindamas tolimesnius parengiamuosius sukčiavimo veiksmus, G. P. pavedė D. Š. paiešką įmonių, sutinkančių prekes parduoti su mokėjimo atidėjimu, bei derybas su jomis, o sutarčių ir PVM sąskaitų–faktūrų su įmonėmis tiekėjomis pasirašymą ir prekių priėmimą bei transportavimą – asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas. G. P. ir D. Š. nurodžius, asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 2007 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laiku išsinuomojo garažo patalpas, esančias Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9 (pastatas pažymėtas T. Kosciuškos g. 11 B), statybinių prekių, įsigytų UAB „S“ vardu, sandėliavimui bei pergabenimui į UAB „V“ aptarnaujamus objektus. Bendrininkų G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, susitarimu šios prekės turėjo būti panaudotos UAB „V“ objektuose, neatsiskaitant nei su UAB „S“, nei su prekių tiekėjais, tokiu būdu skolų už gautas prekes naštą paliekant realios ūkinės veiklos nevykdžiusiai UAB „S“, naudojamai neteisėtam neatlygintiniam prekių įsigijimui. Įgyvendindami nusikalstamos veikos sumanymą, G. P., D. Š. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, veikdami organizuota grupe, nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2007 m. lapkričio 16 d. tęstiniais veiksmais, apgaule organizuotos grupės narių G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, bei UAB „V“ naudai įgijo svetimą didelės vertės – 212 559,23 Lt (61 561,41 Eur) – turtą, būtent:
G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. rugsėjį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, UAB „S“ vardu įsigyti plastikinių langų iš UAB „V“, sutikusios šias prekes teikti su mokėjimo atidėjimu, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2007/09-03 su UAB „V“, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal šią sutartį, A. K., vykdydamas minėto asmens nurodymą, 2007 m. rugsėjo 3 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasirašė Didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „S“ įgijo su mokėjimo atidėjimu 51 vnt. (31 047,39 Lt vertės (8991,95 Eur), 2007 m. rugsėjo 17 d. PVM sąskaita–faktūra serija VEL Nr. 00709) plastikinių langų, kuriuos 2007 m. rugsėjo 17 d. išsivežė iš UAB „V“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), į asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, išnuomotą garažą, Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9. G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, kartu su D. Š., realizavo minėtus langus UAB „V” aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 2007 m. rugsėjo 17 d. apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai įgijo svetimą UAB „V“ 31 047,39 Lt (8991,95 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. 2007 m. rugsėjo mėnesį nurodė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, UAB „S“ vardu įsigyti su mokėjimo atidėjimu iš UAB „L“ mineralinės vatos, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti sutartį su UAB „L“, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o A. K., vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, 2007 m. rugsėjo 4 d. nenustatytoje vietoje pasirašė ir persiuntė faksu sutartį Nr. 07/241 UAB „L“, pagal kurią UAB „S“ įsigijo su mokėjimo atidėjimu 50 rulonų 5550,16 Lt (1607,44 Eur) vertės mineralinės vatos KT40-TWIN-50 (2007 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita–faktūra serija LAN Nr. 073561, pasirašyta asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vardu), kuriuos 2007 m. rugsėjo 21 d. asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, išsivežė iš UAB „L“ parduotuvės, esančios Alytuje, Kepyklos g. 17, į tyrimo metu nenustatytą vietą; po to G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, kartu su D. Š., realizavo minėtą mineralinę vatą UAB „V“ aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, 2007 m. rugsėjo 21 d. apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai įgijo svetimą UAB „L“ priklausantį 5550,16 Lt (1607,44 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. rugsėjį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu šarvuotų durų ir jų priedų iš UAB „A“, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti su UAB „A“ sutartį dėl jų tiekiamų prekių pardavimo su mokėjimo atidėjimu, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K. nenustatytoje vietoje pasirašė ir persiuntė faksu UAB „A“ 2007 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo su mokėjimo atidėjimu 9 vnt. šarvuotų durų (8450 Lt (2447,29 Eur) vertės, 2007 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita–faktūra serija UNIT Nr. 7-000217), 10 vnt. šarvuotų durų bei 2 vnt. nerūdijančio plieno slenksčių (10 450 Lt (3026,53 Eur) vertės, 2007 m. rugsėjo 28 d. PVM sąskaita–faktūra serija UNIT Nr. 7-000235), 13 vnt. šarvuotų durų bei 1 nerūdijančio plieno slenkstį (12 650 Lt (3663,7 Eur) vertės, 2007 m. spalio 5 d. PVM sąskaita–faktūra serija UNIT Nr. 7000245). Nurodytas prekes 2007 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. spalio 5 d. pristačius į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, kartu su D. Š. realizavo minėtas šarvuotas duris ir jų priedus UAB „V” aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. spalio 5 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai svetimą UAB „A“ priklausiusį 31 550 Lt (9137,51 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. rugsėjį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu langų iš UAB „L“, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „L“, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K., vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, nenustatytoje vietoje pasirašė su UAB „L“ 2007 m. rugsėjo 12 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 07/09/12-001 bei 2007 m. rugsėjo 25 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 07/09/12-001 (2007 m. rugsėjo 12 d.) priedą užsakymo specifikacijos Nr. KM18698 pagrindu Nr. KS17608–VS, pagal kuriuos įsigijo su mokėjimo atidėjimu 60 vnt. 32 390 Lt (9380,79 Eur) vertės langų, už kuriuos G. P. ir D. Š. sumokėjo 2007 m. rugsėjo 28 d. dalį sutartos kainos – 2390 Lt (692,19 Eur) avansą, pervestą į UAB „L“ sąskaitą, siekdami įgyti UAB „L“ pasitikėjimą bei užsitikrinti ateičiai šios įmonės prekių įsigijimą (2007 m. spalio 4 d. PVM sąskaita–faktūra serija KJR Nr. 0710040). Nurodytas prekes pristačius 2007 m. spalio 4 d į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V“ direktoriumi, kartu su D. Š. realizavo minėtus langus UAB „V” aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. spalio 4 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai, svetimą UAB „L“ priklausiusį 32 390 Lt (9380,79 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. rugsėjį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu šildymo katilų iš UAB „E“, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su UAB „E“, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K., nenustatytoje vietoje vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, pasirašė su UAB „E“ 2007 m. rugsėjo 14 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. B-07-09/14, pagal kurią įsigijo su mokėjimo atidėjimu 3 vnt. katilų „Žvakė“ (10 260,02 Lt (2971,51 Eur) vertės, PVM sąskaitą–faktūrą serija PAR–0102), 2 vnt. katilų „Žvakė 35“ (7919,99 Lt (2293,79 Eur) vertės, PVM sąskaita–faktūra serija PAR–0107), 3 vnt. katilų „Žvakė 20“ (10 260,02 Lt (2971,51 Eur) vertės, PVM sąskaita–faktūra serija PAR–0103), 1 krosnelę „Ugniakuras 900 EP1“ (16 380 Lt (4743,98 Eur) vertės, PVM sąskaita–faktūra serija PAR–0104), t. y. prekių, kurių bendra vertė 44 820,03 Lt (12 980,78 Eur), už kurias asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, veikdamas bendrai su D. Š. ir G. P., turint tikslą įgyti UAB „E“ pasitikėjimą ir užsitikrinti ateičiai prekių iš šios įmonės įsigijimą, sumokėjo dalį kainos – 7000 Lt (2027,34 Eur), kuriuos įnešė grynais pinigais į UAB „E“ kasą (2007 m. rugsėjo 5 d. – 5000 Lt (1448,1 Eur); 2007 m. rugsėjo 27 d. – 2000 Lt (579,24 Eur)). Nurodytas prekes nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 12 d. pristačius į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, veikdamas kartu su D. Š., realizavo minėtus šildymo katilus UAB „V” aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. spalio 5 d. ir 2007 m. spalio 12 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai svetimą UAB „E“ priklausiusį 44 820,03 Lt (12 980,78 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. rugsėjį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu stogų dangos iš IĮ „O“ (šiuo metu UAB „I“), iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti Tiekimo sutartį su IĮ „O“, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K., nenustatytoje vietoje vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, pasirašė su IĮ „O“ 2007 m. rugsėjo 14 d. tiekimo sutartį Nr. 07/09-01, pagal kurią įsigijo su mokėjimo atidėjimu stogo dangą su priedais (24 408,12 Lt (7069,08 Eur) vertės, 2007 m. spalio 18 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija ORE Nr. 001000128), už kuriuos asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, veikdamas bendrai su D. Š. ir G. P., turint tikslą įgyti IĮ „O” pasitikėjimą ir užsitikrinti ateičiai prekių iš šios įmonės įsigijimą, 2007 m. rugsėjo 26 d. sumokėjo dalį kainos – 5000 Lt (1448,1 Eur), kuriuos įnešė grynais pinigais į IĮ „O“ kasą (pinigų priėmimo kvitas serija JAV Nr. 03860257000). Nurodytas prekes 2007 m. spalio 18 d. pristačius į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, veikdamas kartu su D. Š., realizavo minėtą stogo dangą bei jos priedus UAB „V” aptarnaujamuose objektuose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. spalio 18 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai svetimą IĮ „O“ priklausiusį 19 408,12 Lt (5620,98 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. spalį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu langų ir durų iš UAB „E“, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį ir šios sutarties priedą, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K., nenustatytoje vietoje vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, pasirašė su UAB „E“ 2007 m. spalio 8 d. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 07/10/08-001 bei tos pačios dienos šios sutarties priedą KS17629-VS, 2007 m. spalio 12 d. sutarties priedą KS17685-VS, pagal kuriuos įsigijo su mokėjimo atidėjimu plastikinių langų ir durų (44 541 Lt (12 899,97 Eur) vertės, 2007 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija KLB Nr. 0710011), plastikinių langų ir durų (686,58 Lt (198,85 Eur) vertės, PVM sąskaitą–faktūrą serija KLB Nr. 0710012), už kuriuos D. Š. ir G. P. sumokėjo dalį sutartos kainos – 5000 Lt (1448,10 Eur), siekdami įgyti UAB „E“ pasitikėjimą ir užsitikrinti ateičiai prekių iš šios įmonės įsigijimą, 2007 m. spalio 18 pervesdami nurodytą sumą į UAB „E“ sąskaitą. Nurodytas prekes 2007 m. spalio 19 d. pristačius į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V” direktoriumi, kartu su D. Š., realizavo minėtus langus V. Ž. priklausančiame bute Druskininkuose, (duomenys neskelbtini) (už kainą, nenustatytą tyrimo metu), V. O. priklausančiame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini) pagal UAB „V“ vardu sudarytą 2007 m. rugsėjo 28 d. sutartį Nr. 1232 (už 2060 Lt (596,62 Eur)), R. D. priklausančiame bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini) pagal UAB „V“ vardu sudarytą sutartį Nr. 2232 be datos (už 2700 Lt (781,97 Eur)) ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. spalio 19 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai svetimą UAB „E“ priklausiusį 45 227,58 Lt (13 098,81 Eur) vertės turtą.
Tęsdami nusikalstamą veiką, G. P. bei D. Š. nurodė 2007 m. spalį asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įsigyti su mokėjimo atidėjimu UAB „S“ vardu langų ir jų priedų iš UAB „A“, iš anksto žinodami, kad už šias prekes nebus atsiskaityta. Asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė UAB „S“ direktoriui A. K. pasirašyti distribucijos sutartį, iš anksto žinodamas, kad nebus atsiskaityta pagal minėtą sutartį, o UAB „S“ direktorius A. K., nenustatytoje vietoje vykdydamas asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodymą, pasirašė su UAB „A“ 2007 m. spalio 2 d. distribucijos sutartį Nr. 1–20/10/07, pagal kurią įsigijo su mokėjimo atidėjimu 11 langų bei jų priedus (5888,88 Lt (1705,54 Eur) vertės, 2007 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija AVE Nr. 0029606), 3 vnt. langų bei jų priedus (2013,92 Lt (583,27 Eur) vertės, 2007 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija AVE Nr. 0029607), 16 vnt. langų bei jų priedus (9053,15 Lt (2621,97 Eur) vertės, 2007 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija AVE Nr. 0029795). Nurodytas prekes 2007 m. lapkričio 9 d. bei 2007 m. lapkričio 16 d. pristačius į garažą, esantį Vilniuje, T. Kosciuškos g. 9, G. P., būdamas UAB „V“ direktoriumi, kartu su D. Š., realizavo minėtus langus S. A. priklausančiame name, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vykdydami UAB „V“ vardu sudarytą 2007 m. spalio 9 d. sutartį Nr. EB-7-10-778 už 8000 Lt (2316,69 Eur), ir kitose tyrimo metu nenustatytose vietose. Taip 2007 m. lapkričio 9 d. bei 2007 m. lapkričio 16 d. G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, įgijo apgaule savo – G. P., D. Š., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir UAB „V“ naudai svetimą UAB „A“ priklausiusį 16 955,95 Lt (4910,78 Eur) vertės turtą.
Taip UAB „V“, atstovaujama G. P., G. P. ir D. Š., veikdami organizuota grupe su asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės, t. y. 212 559,23 Lt (61 561,41 Eur), svetimą turtą, priklausiusį UAB „V“, UAB „L, „UAB „L“, UAB „E“, IĮ „O“, UAB „E“, UAB „A“, UAB „A“.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, savo sprendimą grindė buvusio kaltinamojo E. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl mirties, ir A. K. parodymais, atmesdamas, nevertindamas ir visiškai neanalizuodamas jo, kaip kaltinamojo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje duotų parodymų. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, E. L. parodymais galima tikėti tik tiek, kiek jie juos patvirtina kiti įrodymai. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad E. L., apklausiamas kaip įtariamasis, ikiteisminio tyrimo metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, be to, būdamas UAB „S“ akcininkas ir tikrasis jos vadovas, gerai žinojo tikrąją bendrovės finansinę padėtį, žinojo, kad ji turi didelių finansinių įsipareigojimų, pats kaltinamojo A. K. vardu aktyviai dalyvavo sudarant sandorius, tam skatino kaltinamąjį A. K. Be to, buvęs įtariamasis E. L. nebuvo teigiama asmenybė: jis praeityje buvo teistas už plėšimą, įtariamas nužudymu, ne kartą buvo suimtas, atliko laisvės atėmimo bausmę, nuo 2004 m. rugpjūčio 9 d. įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centrą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, abstinencijos būklės.
2.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė byloje esančių liudytojo A. Š. parodymų, iš kurių matyti, kad jis su G. P. susipyko, nes A. Š., kaip pagrindiniam akcininkui, neįtiko įmonės valdymas ir pelnas, jis turėjo per mažas galimybes kontroliuoti, todėl nusprendė išeiti iš darbų vadovo pareigų. Taigi apeliacinės instancijos teismas neišdėstė visų ištirtų įrodymų, nesujungė jų į vieną loginę grandinę, nevertino šių įrodymų visumos ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
2.3. Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje padarė išvadą, pagrįstą neišsamiu, nevisapusišku ir neobjektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką organizuota grupe kartu su G. P. ir E. L., t. y. nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn. įgyvendino nusikalstamą planą dėl didelės vertės turto įgijimo panaudojant apgaulę iš bendrovių tiekėjų jų ir UAB „V“ ir atliko parengiamuosius veiksmus – įkūrė įmonę UAB „S“, valdomą fiktyvaus direktoriaus A. K., ir pasiskirstė vaidmenimis. Tačiau, anot kasatoriaus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad jis subūrė ir veikė organizuota grupe su G. P. ir E. L. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad kasatorius būtų iš anksto susitaręs su G. P. ir E. L. dėl ilgalaikės bendros nusikalstamos veikos, bendrai planavę jos įgyvendinimo mechanizmą, aiškiai pasiskirstę užduotimis, numatę priemones, padedančias išvengti atsakomybės ar pan. Apeliacinės instancijos teismas apie kasatoriaus padarytos veikos atitikimą BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiams sprendė tik vadovaudamasis E. L. parodymais, neįvertinęs objektyvių ir subjektyviųjų veikos požymių, t. y. tikslo, motyvo, priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veikos ir atsiradusių padarinių, ar jis galėjo turėti kokią nors finansinę naudą, tyčios turinio. Tyčios turinį esant sukčiavimui, kai apgaule įgyjamas svetimas turtas ar turtinė teisė, sudaro kaltininko suvokimas, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir nori tokių padarinių.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad UAB „V“ turėjo savo turto, apyvartinių lėšų, vykdė sėkmingą veiklą, leido nemokamai platinamą didžiausio tiražo reklamos mėnraštį Vilniuje. Taip pat teismas visiškai nevertino byloje esančių A. Š. parodymų, iš kurių matyti, kad jis susipykęs su G. P. dėl įmonės valdymo, įmonės akcijas pardavė pažįstamam E. L., kuris tapo pagrindiniu UAB „V“ akcininku ir vadovu. Anot kasatoriaus, jis (kasatorius) padėjo E. L. dirbti, nors ir nebuvo oficialiai įdarbintas, teigia jokių nusikalstamų ketinimų neturėjęs, nes įmonė turėjo daug užsakymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, šių aplinkybių nevertino. Kadangi E. L. buvo nepatyręs šiame versle, todėl prašė kasatoriaus surasti tiekėjų, kurie sutiktų jo įmonei parduoti prekes su mokėjimo atidėjimais, nes pradžioje jis neturėjo apyvartinių lėšų. Anot kasatoriaus, nei E. L., nei G. P. neminėjo, kad žada su tiekėjais neatsiskaityti, be to, jis neturėjo nei banko kortelių, nei parašo teisės banke, nei banko slaptažodžių generatoriaus, todėl negalėjo daryti įtakos mokėjimams. Visus mokėjimus atlikdavo G. P. arba buhalterė, o sandorius sudarinėjo E. L. bei A. K. Anot kasatoriaus, jis iš UAB „S“ neturėjau jokios finansinės ar kitokios naudos.
2.5. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad naujai įkurta UAB „S“ neturėjo jokios ūkinės prasmės ir buvo įkurta kaip pirkimo-pardavimo tarpininkas. Tokią teismo išvadą paneigia byloje esantys įrodymai bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „S“ direktorius A. K. tikėjo E. L. aiškinimais, jog jie įgytas prekes pardavinės brangiau. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip kasatoriaus kaltę patvirtinančiu įrodymu vadovavosi 2014 m. spalio 3 d. specialisto išvada „Dėl papildomo UAB „V“ ir UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, kurioje konstatuota, kad UAB „V“ ir UAB „S“ buhalteriniuose dokumentuose buvo užfiksuoti duomenys apie tarp šių bendrovių neva esančius sutartinius santykius, kuriuose UAB „V“ įgijo iš UAB „S“ prekių ir paslaugų už 240 180 Lt (69 560 Eur), kad UAB „S“ neva gavo iš UAB „V“ 49 691,54 Lt (14 391.66 Eur) už perduotas prekes, pagal specialisto išvadą liko nesumokėta 190 488,46 Lt (55 169,27 Eur). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2014 m. spalio 3 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog nėra galimybės nustatyti, ar pagal 2007 m. spalio 30 d, PVM sąskaitą-faktūrą ir 2007 m. lapkričio 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą įsigytos prekės buvo užpajamuotos UAB „V“ sandėlyje, kada ir kam buvo realizuotos, ar UAB „S“ buvo įsigijusi ir iš ko įsigijusi nurodytas prekes. Šie įrodymai teismui leido daryti išvadą, kad UAB „S“ realiai nedisponavo UAB „V“ neva perduotomis lėšomis. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje esančių ir ištirtų buhalterinių duomenų, UAB „V“, UAB „S“ ūkinės-finansinės veiklos patikrinimų matyti, kad bendrovių buhalterijoje buvo užfiksuota bendra ūkinė-finansinė veikla dėl prekių pirkimo. Taip pat neginčijamai nustatyta, kad pagal 2007 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą ir pagal 2007 m. lapkričio 22 PVM sąskaitą-faktūrą UAB „S“ pardavė UAB „V“ prekių už 134 535,19 Lt (38 964,08 Eur). Įrodymų, kurie paneigtų tokio sandorio realumą, byloje nėra, todėl nėra pagrindo netikėti, kad toks sandoris tarp šalių neįvyko, juolab kad dalinai už tokį sandorį buvo atsiskaityta: buvo sumokėta 10 000 Lt (2896,2 Eur), kuriuos, kaip nustatyta byloje pagal kasos pajamų orderį, priėmė buvęs įtariamasis E. L. (UAB „S“ akcininkas). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad UAB „S“ tokių prekių buvo įgijusi iš kitų bendrovių ir turėjo galimybę jas perleisti UAB „V“. Esant šioms aplinkybėms, kasatoriaus veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes liko neatskleisti šios veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, taip pat jo veikoje nėra išankstinės tyčios bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių.
2.6. Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir netinkamai individualizuota, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino, kad kasatorius turi sugyventinę, su kuria augina mažametį vaiką, ir dar du mažamečius vaikus iš sugyventinės pirmosios santuokos, jis išlaiko šeimą. Be to, nusikalstama veika buvo padaryta prieš aštuonerius metus, o kasatorius naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Taip pat jis atkreipia dėmesį į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, o tai, kasatoriaus nuomone, laikytina išimtine aplinkybe, kurios pagrindu galima skirti švelnesnę negu įstatyme numatytą, bausmę. Nurodo, kad jis yra nuteistas už ekonominio nusikaltimo padarymą, o už tokias veikas paprastai skiriamos turtinio pobūdžio sankcijos. Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, nes buvo pasiųstas atlikti bausmės į pataisos įstaigą, o 2010 m. rugpjūčio 4 d. buvo lygtinai paleistas, todėl buvo atlikęs bausmę dar iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kasatorius, mano, kad jam yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo G. P. gynėja advokatė Inga Abramavičiūtė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendį.
3.1. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog nusikalstama veika buvo padaryta veikiant organizuota grupe. Ji pažymi, kad byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nenurodė jokių teisinių argumentų dėl organizuotos grupės sukūrimo, nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog keturi organizuotos grupės nariai susitarė padaryti sukčiavimą. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad D. Š., sudarydamas UAB „V“ vardu sutartis su V. Ž., V. O., R. D. ir S. A., neturėjo jokių UAB „V“ direktoriaus G. P. įgaliojimų, nebuvo G. P. apie tai informavęs, ir piniginės lėšos, gautos iš fizinių asmenų už darbų, kuriuos prisiėmė įvykdyti D. Š., atlikimą buvo vien tik D. Š. žinioje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kad šias pinigines lėšas būtų dalinęsi organizuotos grupės nariai. Be to, byloje nustatyta, kad šios piniginės lėšos taip pat nebuvo apskaitytos ir įneštos į UAB „V“ buhalterinę apskaitą ir kasą, todėl galima daryti išvadą, jog tarp tariamos organizuotos grupės narių nebuvo susitarimo padaryti sukčiavimą. Taip pat byloje nenustatyta, kad G. P. davė nurodymus D. Š. ieškoti įmonių, kurios leistų pirkti prekes su mokėjimo atidėjimu, ar kad toks susitarimas būtų buvęs tarp organizuotos grupės narių.
3.2. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. P. buvo atsakingas už UAB „S“ gautų prekių realizavimą ir iš to gautų pinigų paskirstymą, yra nepagrįsta ir prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad G. P. niekaip nedalyvavo, nebuvo informuotos ir nežinojo apie tai, jog D. Š., suklastodamas savo tėvo A. Š. parašą, sudarė sutartis su V. Ž., V. O., R. D. ir S. A. Be to, byloje nenustatyta, kad G. P. disponavo iš tokios veiklos gautomis piniginėmis lėšomis. Priešingai, pinigines lėšas, gautas iš fizinių asmenų, gavo būtent D. Š.. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad jokio bendro susitarimo tarp keturių organizuotos grupės narių nebuvo.
3.3. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalies bei 256 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pagal G. P. pateiktą kaltinimą pirmosios instancijos teisme organizuotą grupę sudarė keturi asmenys: G. P., D. Š., E. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ir A. K. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jau konstatavo, kad organizuotą grupę sudarė ne keturi, o trys asmenys, t. y. G. P., D. Š. ir E. L., kuriam ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Be to, apeliacinės instancijos teismas G. P. pripažino kaltu dėl veiksmų, kurių padarymu jis net nebuvo kaltintas – konstatavo, kad G. P. buvo atsakingas už UAB „S“ gautų prekių realizavimą ir gautų pinigų paskirstymą. Kasatorė teigia, kad keičiant kaltinimo faktines aplinkybes, t. y. organizuotos grupės narius ir jų skaičių, privalėjo būti laikomasi BPK 254 straipsnio 1 dalies nuostatos, o to nepadarius, apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad G. P. ir kiti du asmenys veikė organizuota grupe, nes toks kaltinimas (organizuota grupė iš trijų asmenų) nebuvo pareikštas. To nepadarius, apeliacinės instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad G. P. buvo atsakingas už gautų pinigų, realizuojant UAB „S“ įsigytas prekes UAB „V“ objektuose, paskirstymą, nes G. P. toks kaltinimas taip pat nebuvo pateiktas.
3.4. Kasatorė teigia, kad G. P. veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes nebuvo nustatyta, jog G. P. ir (arba) UAB „V“ apgaule būtų įgiję svetimą turtą ar gavę turtinę naudą. Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog UAB „S“ vardu nebuvo atlikta jokių veiksmų, kurie galėtų civiliniams ieškovams sutrukdyti ar apsunkinti priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo, sutartys buvo standartinės, parengtos pačių civilinių ieškovų, jokios sąlygos nebuvo derinamos individualiai. Pagal UAB „S“ sandorius su kaltinime nurodytomis įmonėmis atsiskaitymas per dviejų mėnesių laikotarpį atitiko nusistovėjusią verslo praktiką. Taigi civiliniai ieškovai nebuvo niekaip suklaidinti nei D. Š., nei E. L., nei A. K. dėl prekių įsigijimo ir atsiskaitymo už jas. Pabrėžtina, kad G. P. niekaip nedalyvavo šių prekių pirkime, o byloje nėra jokių įrodymų, kad jis vadovavo šiai įmonei.
3.5. Nors kaltinime suformuluotą apgaulės turinį sudarė tai, kad neva prekių įsigijimas UAB „S“ vardu buvo vykdomas turint išankstinę tyčia už įsigytas prekes neatsiskaityti, o jas realizuoti UAB „V“ objektuose, tačiau toks apgaulės turinys nebuvo patvirtintas teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes nei D. Š., nei E. L. parodymuose nėra jokios informacijos apie tai, kad UAB „S“ buvo įkurta siekiant apgaule užvalgyti svetimą turtą. Taip pat kasatorė pažymi, kad UAB „S“ pagal byloje esančią 2014 m. sausio 3 d. specialisto išvadą Nr. 5/1-1 buvo gavę pajamų, mokėjo avansinius mokėjimus, todėl netinkamas šios įmonės valdymas negali būti tapatinamas su tuo, kad įmonė buvo įkurta nusikalstamai veikai daryti. Anot kasatorės, byloje nebuvo nustatyta jokių faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad apgaulė sukčiauti atsirado įkuriant UAB „S“. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad dėl visų kaltinimų tiek A. K., tiek UAB „S“ buvo išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „S“ buvo įkurta kaip „priedangos“ įmonė. Byloje buvo nustatyti keturi atvejai, kada UAB „S“ pirktos prekės buvo sumontuotos privatiems asmenims, su kuriais suklastodamas parašą sutartis sudarė D. Š. Jokių kitų UAB „V“ objektų, kuriuose būtų sumontuoti UAB „S“ įsigyti langai, nebuvo nustatyta. Byloje nustatyta, kad pinigus už įvykdytus D. Š. užsakytus darbus gavo D. Š. Nors jis panaudojo standartines UAB „V“ sutarčių su klientais pavyzdines formas, tačiau tai neleidžia teigti, jog jis veikė UAB „V“ vardu. Tai, kad D. Š. veikė savarankiškai, patvirtina faktas, jog jis sutartis pasirašė suklastodamas savo tėvo A. Š. parašą, į UAB „V“ kasą neįnešė gautų pinigų, o sudarytos sutartys ir atlikti darbai nebuvo užfiksuoti buhalterinėje apskaitoje.
3.6. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 2 dalį (turi būti 3 dalį) ir išėjo už apeliacinio skundo ribų. Pažymi, kad nuosprendžio dalis, kuria G. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (svetimo turto pasisavinimas) buvo išteisintas, apeliaciniu skundu nebuvo skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo nagrinėti su šiuo kaltinimu susijusių aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažeisdamas BPK 320 straipsnio 2 dalį konstatavo, kad ūkinės operacijos tarp UAB „V“ ir UAB „S“ dėl prekių ir paslaugų įsigijimo už 240 180 Lt (69 560,94 Eur) yra tariamos, o UAB „S“ realiai UAB „V“ perduota 49 691,54 Lt (14 391,66 Eur) suma nedisponavo. Pasak kasatorės apeliacinės instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, jog ūkinės operacijos tarp UAB „S“ ir UAB „V“ buvo tariamos, o UAB „S“ pinigų negavo. Esant šioms aplinkybėms, aukščiau minėtos apeliacinės instancijos teismo išvados yra neteisėtos, nes darydamas jas apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų ir pasisakė dėl faktinių aplinkybių, susijusių su BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytu nusikaltimu, dėl kurio G. P. buvo išteisintas ir dėl kurio nebuvo pateiktas apeliacinis skundas.
3.7. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nevertino įrodymų visumos, taip pat suteikė prioritetą vieno asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymams, nenurodė jokių motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Ji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas suabsoliutino E. L. parodymus, kurie yra prieštaringi, be to, nebuvo galimybių šiam asmeniui užduoti klausimus, nes jis jau yra miręs. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad remiantis vien tik E. L. parodymais nėra galimybės pripažinti G. P. kaltu padarius sukčiavimą. Taip pat yra nenuoseklūs ir D. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, be to jis viso proceso metu savo parodymus ne kartą keitė siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. D. Š. savo paaiškinimuose niekur neatskleidžia, kuo konkrečiai pasireiškė G. P. vaidmuo, be deklaratyvaus nurodymo, kad viskam vadovavo G. P.. Negana to, D. Š. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir neprisipažino veikęs organizuota grupe su G. P., E. L. ir A. K. Visa tai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų pažeidimą.
4. Nuteistojo G. P. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinis skundas netenkinamas, o nuteistojo D. Š. – tenkinamas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
5. Kasaciniuose skunduose iš esmės dėstomi tapatūs argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrįstumo teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas D. Š. ir G. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisė nepagrįstai, netinkamai įvertino įrodymus, neatskleidė jų turinio, nevertino kompleksiškai, nepalygino jų tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
6. Pažymėtina tai, kad didžioji dalis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų skiriama įrodymų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>).
7. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, pasinaudojo jam BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė išvadą pateikusį specialistą bei išteisintuosius D. Š. ir G. P.. Dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. P. ir D. Š. padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistųjų D. Š. bei G. P. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados dėl apeliacinio skundo esmės, nurodyta, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kodėl išteisinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai, taip pat kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistojo G. P. parodymai, o kitais įrodymais (nuteistojo D. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, išteisintojo A. K., asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, civilinių ieškovų atstovų parodymais, specialisto išvada) remiamasi. Apeliacinės instancijos teismas D. Š. ir G. P. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
8. Patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys – 331 straipsnio 2 ir 4 dalyje išdėstytus reikalavimus.
BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
9. Kasatoriai ginčija nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nurodydami, kad teismas neatskleidė šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, veikoje nėra išankstinės tyčios bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, o tarp bendrovių egzistavo civiliniai teisiniai santykiai.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtinimas interesams, būtent apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Dėl apgaulės svetimas turtas pereina į kaltininko valdymą ar jis įgyja turtinę teisę arba išvengia ar panaikina teisėtą turtinę prievolę. Pažymėtina, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>).
Teismai byloje turi nustatyti apgaulės faktą. Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus (sutartis), patvirtinančius juridinį faktą ar liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą, ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba galimą užvaldyto turto išieškojimą.
Sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad darydamas veiksmą panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją, numato, kad neteisėtai sau ar kitiems asmenims įgyja svetimą turtą ir turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori (siekia). Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau veikos padarymo metu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu byloje nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir kaltininko sukčiavimo objektyvių požymių suvokimą. Susiformavusią kaltininko tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTM1LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-535/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-535/2011">2K-535/2011</a>, 2K-454/2012, 2K-589-696-2015).
11. Byloje nustatyta, kad G. P., D. Š. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, įkūrė UAB „S“, kuri buvo naudojama kaip tarpininkas piktnaudžiaujant juridinių asmenų, iš kurių su mokėjimo atidėjimu buvo perkamos prekės, pasitikėjimu, nes už įgytas prekes, panaudojamas UAB „V“ objektuose, su tiekėjais nebuvo atsiskaitoma. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad įkurta UAB „S“ buvo fiktyvi, nevykdė realios veiklos. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistieji D. Š. ir G. P., kurie buvo faktiniai UAB „S“ vadovai, nedavė nurodymų atsiskaityti su tiekėjais nei vienas kitam, nei asmeniui, kuriam ikiteisminis nutrauktas ar fiktyviam bendrovės vadovui A. K. Tai patvirtina nuteistųjų nusikalstamus ketinimus piktnaudžiaujant tiekėjų pasitikėjimu neatsiskaityti už įgytas prekes. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad buvo apsunkintos kreditorių galimybės atgauti skolas, nes iškilus finansinėms problemoms, tiekėjai niekaip negalėjo susisiekti su UAB „S“ vadovais ar akcininkais, o pareiškus ieškinius civilinio proceso tvarka, jų nepavyko išieškoti, nes minėta bendrovė neturėjo turto. Šios aplinkybės paneigia civilinių teisinių santykių buvimą tarp UAB „S“ bei tiekėjų ir rodo, kad tiekėjai jau sandorių sudarymo metu buvo suklaidinti dėl UAB „S“ tikrųjų tikslų ir ketinimų atsiskaityti vykdant sutartines prievoles. Nusikalstamos veikos bendrininkai suvokė, kad panaudodami apgaulę neteisėtai sau ar UAB „V“ naudai įgis svetimą turtą, o teisėtas turto savininkas patirs turtinę žalą, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi D. Š., G. P. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, panaudodami apgaulę prieš turto savininkus - įmones, turėdami išankstinį tikslą neatsiskaityti su tiekėjais, užvaldė svetimą didelės vertės turtą.
12. Kasatorės nuteistojo G. P. gynėjos kasaciniame skunde taip pat ginčijama aplinkybė, kad nuteistieji veikė organizuota grupe.
13. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013).
14. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios nusikalstamos veikos bendrininkai turėjo aiškų savo vaidmenį, ryšiai tarp jų buvo ilgalaikiai, bendrininkai buvo pasidaliję vaidmenimis. Skundžiamame teismo nuosprendyje detaliai motyvuota, kuo pasireiškė nustatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, nurodant kiekvieno grupės nario vaidmenį bei atliktas užduotis, pagrindžiant susitarimo daryti sunkų nusikaltimą tarp šios grupės narių buvimą. Kaip nustatyta byloje, G. P. ir D. Š. organizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir per kelių mėnesių laikotarpį (nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. lapkričio mėn.) įgyvendino nusikalstamą sumanymą dėl didelės vertės turto įgijimo apgaule iš bendrovių tiekėjų. Be to, nusikaltimo bendrininkai iš anksto ruošėsi daryti jiems inkriminuotą nusikaltimą ir atliko parengiamuosius veiksmus, palengvinančius siekti numatyto rezultato – įkūrė realios veiklos nevykdančią bendrovę UAB „S“ ir surado jai vadovausiantį fiktyvų direktorių. Įsteigta įmonė buvo panaudota kaip tarpininkas piktnaudžiaujant bendrovių, tiekusių prekes, pasitikėjimu. Siekdami vieningo nusikalstamo rezultato, t. y. panaudojant apgaulę užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, organizuotos grupės nariai veikė vieninga tiesiogine tyčia: suprato, kokią nusikalstamą veiką daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo.
Kadangi organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienalaikiškumas, todėl pirmiau paminėtos aplinkybės (nusikalstamos veikos padarymo plano parengimas, bendras rezultato siekimas) rodo akivaizdžius organizuotos grupės narių tarpusavio santykius ir nuolatinius ryšius. Kaip nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, kiekvienas grupės narys buvo pasiskirstęs vaidmenimis ir tai palengvino nusikalstamos veikos padarymą bei sustiprino jų ketinimą elgtis nusikalstamai. Taigi šioje baudžiamojoje byloje nustatyti visi būtini organizuotos grupės požymiai: trijų asmenų (nusikalstamos veikos bendrininkų), turinčių atitinkamą apibrėžtą vaidmenį, susitarimas daryti sunkų nusikaltimą, todėl tiek D. Š., tiek G. P. pagrįstai inkriminuotas organizuotos grupės požymis.
15. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl G. P. ir D. Š. nusikalstamos veikos atitikties sukčiavimo sudėties požymiams. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių buvimo G. P. ir D. Š. veikoje yra pagrįsta byloje esančių ištirtų ir vertintų įrodymų analize. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnio 2 dalis) šioje dalyje taikytas tinkamai.
Dėl kaltinimo keitimo ir apeliacinio skundo ribų
16. Nuteistojo G. P. gynėja kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 256 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, anot kasatorės, pagal pirmosios instancijos teisme G. P. pateiktą kaltinimą organizuotą grupę sudarė keturi asmenys, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas pakaltinamąjį nuosprendį, jau konstatavo, kad organizuotą grupę sudaro trys asmenys, be to, konstatavo, kad G. P. buvo atsakingas už apgaule gautų pinigų paskirstymą, nors toks kaltinimas jam nebuvo pareikštas.
17. Šioje byloje pirmosios instancijos teisme G. P. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad G. P. ir D. Š. subūrus ir vadovavus organizuotai grupei, susidedančiai iš jų pačių, E. L. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties) ir A. K., apgaule savo bei kitų asmenų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, bendrai padarydami 212 559,23 Lt (61 501,41 Eur) turtinę žalą, ir pasikėsino apgaule įgyti 57 700 Lt (16 508,34 Eur) vertės svetimą didelės vertės turtą. Tačiau pirmosios instancijos teisme pagal pateiktą kaltinimą G. P., D. Š. ir A. K. buvo išteisinti nepadarius jiems veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
18. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas tik dviejų kaltinamųjų – G. P. ir D. Š. – išteisinimo pagrįstumas, o dėl išteisintojo A. K. apeliacinis skundas nepaduotas. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi matyti, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik dėl išteisintųjų D. Š. ir G. P.. Apeliacinės instancijos teismas panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas ir teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, t. y. kad organizuotą grupę sudarė ne keturi, o trys asmenys: G. P., D. Š. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, patikslino kaltinimo aplinkybę tik dėl organizuotos grupės narių skaičiaus, iš esmės kitoje dalyje kaltinimo nekeisdamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kaltinimo patikslinimas buvo logiškas ir dėsningas, G. P. nebuvo netikėtas, todėl jo teisė į gynybą nebuvo pažeista.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas G. P. praplėtė kaltinimą, nurodydamas, kad jis buvo atsakingas už iš sukčiavimo gautų piniginių lėšų paskirstymą. Tokia faktinė aplinkybė kaltinime nėra nurodyta, o apie tai teismo pasisakyta nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Teisėjų kolegija vertina, kad toks teismo argumentavimas nereiškia kaltinimo keitimo.
Taigi teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė BPK 255 straipsnio pažeidė 1 ir 2 dalies bei 256 straipsnio 1 dalies nuostatas.
19. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstus gynėjos kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą viršijo prokuroro apeliacinio skundo ribas, taip pažeidė BKP 320 straipsnio 3 dalies (kasaciniame skunde nurodoma šio straipsnio 2 dalis) reikalavimus. Anot kasatorės, teismas vertindamas ūkinius santykius tarp bendrovių UAB „V“ ir UAB „S“, pasisakė dėl faktinių aplinkybių, siejamų su G. P. kaltinimu dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymu.
20. Pažymėtina, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo dėl G. P. išteisinimo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas apie UAB „V“ ir UAB „S“ tariamus ūkinius santykius pasisakė atskleisdamas nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – turinį, ir paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tokių civilinių santykių realumo. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo.
Dėl bausmės skyrimo
21. Nuteistasis D. Š. kasaciniame skunde teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, ir mano, kad jam galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatorius galimybę jam taikyti minėtas įstatymo nuostatas švelnesnę bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu grindžia šeiminėmis aplinkybėmis ir per ilga proceso trukme.
22. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje bausmės švelninimo pagrindas, numatytas BK 54 straipsnio 3 dalyje, siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-421/2013, 2K-150/2014, 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).
Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad tiek pagal EŽTT, tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto prieš. Finland, no. 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus prieš Lietuvą, no. 53161/99, judgement of 6 November 2003, Jakumas prieš Lietuvą, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006 ir kt.).
23. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Teismas, skirdamas nuteistajam D. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad D. Š. tęstiniais veiksmais padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, priskiriamą ekonominių nusikaltimų kategorijai, dėl nusikalstamos veikos nukentėjo aštuonios bendrovės, kurių kiekvienai padaryta žala nėra ypatingai didelė, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, taip pat vertino nuteistojo vaidmenį nusikalstamos veikos padarymo metu. Pasisakydamas apie D. Š. asmenybę teismas įvertino tai, kad jis buvo teistas, išsituokęs, dirba, negydytas psichiatrinėje ligoninėje. Nurodęs, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį (laisvės atėmimą iki aštuonerių metų), apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskyrė už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. Taigi apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, D. Š. įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko vaidmenį padarant nusikaltimą, tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.
24. Kasatoriaus D. Š. kasaciniame skunde nurodomos šeiminės aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos išimtinėmis. Be to pastebėtina, kad kasatorius kasaciniame skunde teigdamas, jog bylos procesas buvo pernelyg ilgas, nepateikia jokių šį faktą pagrindžiančių aplinkybių. Iš bylos matyti, jog ikiteisminis tyrimas byloje pagal nukentėjusių bendrovių pareiškimus buvo pradėtas 2008 metais, pirminiai įtarimai D. Š. pateikti 2008 m. birželio 4 d., o apkaltinamasis nuosprendis jam priimtas 2015 m. spalio 29 d. Taigi byloje nuo pirminių įtarimų D. Š. pateikimo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip septyneri metai. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pernelyg ilgos proceso trukmės aspektu, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo įstaigos ar teismo nepateisinamus delsimus tiriant bylą ikiteisminio tyrimo metu ar ją nagrinėjant teisme. Šios bylos tyrimo ir nagrinėjimo terminas, atsižvelgiant į bylos didelę apimtį ir sudėtingumą, kolegijos vertinimu buvo realus ir nepažeidė proceso greitumo principo (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis, 44 straipsnio 5 dalis).
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas nuteistajam už sunkaus nusikaltimo veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį) taikė tinkamai.
BK 75 straipsnio taikymo
26. Kasatorius D. Š. kasaciniame skunde tiesiogiai nekėlė bausmės vykdymo atidėjimo taikymo klausimo, tačiau teismo posėdyje bylos nagrinėjimo metu kasacinėje instancijoje nuteistasis ir jo gynėjas išdėstė savo nuomonę dėl BK 75 straipsnio nuteistajam taikymo ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo galimybės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš BPK 376 straipsnio 1 dalies kylančios kasacinės instancijos teismo pareigos nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti teismo nuosprendžius ar nutartis teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismas nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. Kolegijos nuomone, byloje yra pagrindas svarstyti baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio – taikymo klausimą.
27. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, pasisakė, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Suprantama, kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje (Bausmė ir jos paskirtis), 54 straipsnyje (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.
Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015). Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareigos kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.
28. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas svarstė galimybę D. Š. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad veika padaryta prieš aštuonerius metus, nėra duomenų, jog po to nuteistasis būtų padaręs kitas nusikalstamas veikas, tačiau įvertinęs tai, kad nuteistasis šioje byloje padarė nusikaltimą bausmės, paskirtos Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, laikė, jog nėra BK 75 straipsnio taikymo pagrindo. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pats faktas, jog nuteistasis padarė naują nusikaltimą bausmės, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, eliminuoja galimybę jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu. Tokius apeliacinės instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
29. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnis nenustato tiesioginio draudimo asmeniui, kuris naują nusikalstamą veiką padarė bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu, vėl taikyti šią baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonę. Minėta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių byloje nustatytų aplinkybių teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika (jos pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu), tiek su nuteistojo asmenybe (jo asmeninėmis savybėmis, amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi, darbine veikla ar mokslu, elgesiu iki ir po nusikalstamos veikos padarymo ir pan.). Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, svarbią reikšmę turi aplinkybės, egzistuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku už jo praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, sukuria šeimą, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įrodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų.
30. Taigi minėta, kad D. Š. nusikalto prieš aštuonerius metus, byloje nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo D. Š. būtų vėl padaręs nusikalstamą veiką ar kitus teisės pažeidimus, jis dirba, yra saistomas faktinių šeiminių ryšių, t. y. turi draugę, su kuria augina mažametį vaiką, ir dar du mažamečius vaikus iš draugės ankstesnės santuokos, kuriuos išlaiko, rūpinasi sunkiai sergančiu tėvu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl D. Š. yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK bendrosios dalies normas – todėl nuosprendis keistinas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Nuteistajam atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, skirtinos pareigos, numatytos BK 75 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, – neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 ir 8 punktus, D. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, paskiriant pareigas: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 valandos, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, taip pat neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Eligijus Gladutis
Artūras Pažarskis
