G. Š. pagal BK 223 str., 229 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-142-895/2016 Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00418-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.11;

1.2.19.6;

2.1.7.4;

2.3.6.4.4.1;

2.4.2.1. (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

išteisintajai G. Š.,

išteisintosios gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžiu G. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,40 Eur) dydžio bauda.

G. Š. pagal BK 229 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalis dėl G. Š. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kita Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. G. Š. buvo kaltinama pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, būdama UAB „V.“ direktoriaus V. J. 2009 m. balandžio 7 d. įsakymu paskirta bankrutuojančios UAB „K.“ bankroto administratoriaus įgaliotuoju asmeniu, 2009 m. balandžio 15 d. įsakymu paskirta bankrutuojančios UAB „A.“ bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu, suteikiant jai visas įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas įmonių bankroto administratoriaus teises, susijusias su įmonių administravimu, neišsaugojo bankrutuojančios UAB „K.“ ir bankrutuojančios UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y.:

ji, kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, vykdydama savo tarnybines funkcijas UAB „K.“ ir UAB „A.“ bankroto procese, 2009 m. gegužės 18 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu iš UAB „K.“ direktoriaus A. K. (A. K.) priėmusi akte nurodytus UAB „K.“ buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus, 2009 m. gegužės 21 d. ir 2009 m. gegužės 28 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktais iš UAB „A.“ direktoriaus P. P. (P. P.) priėmusi akte nurodytus UAB „A.“ buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus, ir pagal 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 11 straipsnio 3 punktą „Bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai“, „Bankroto administratorius užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą“ bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 2 dalį „Už buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas“ būdama atsakinga už perimtų UAB „K.“ ir UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdama Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-46 „Dėl Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10 punkto nuostatas, nustatančias, kad įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų minimalus saugojimo terminas – 10 metų, išskyrus kasos aparato kontrolinės juostos saugojimo terminas – 2 metai, t. y. ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) – saugojami 10 metų, apskaitos registrai – saugojami 10 metų, darbo užmokesčio apskaitos dokumentai – saugojami 10 metų, kasos operacijų žurnalai – saugojami 10 metų, kasos operacijų kontrolinės juostos – saugojamos 2 metus, sutartys – saugojamos 10 metų, neišsaugojo UAB „K.“ ir UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. neužtikrino perimtų UAB „K.“ ir UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugumo – 2011 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „V.“ patalpose laikomi UAB „K.“ ir UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti UAB „E.“ kaip makulatūra ir buvo sunaikinti, dėl to tapo visiškai negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d. ir UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d.

2. G. Š. buvo kaltinama ir pagal BK 229 straipsnį tuo, kad ji, kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, vykdydama savo tarnybines funkcijas UAB „K.“ ir UAB „A.“ bankroto procese, pažeisdama pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus neišsaugojo UAB „K.“ ir UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to tapo visiškai negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d., ir UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d., taip dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, diskreditavo bankroto administratoriaus vardą bei bankroto administratoriaus instituto autoritetą, dėl to Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę žalą.

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Marijus Valantiejus prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 16 straipsnio 3 dalį) ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, į prokuroro apeliacinio skundo argumentus neatsakė, nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų esmės bei motyvuotai nepaaiškino, kodėl jie atmetami – tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio dalį dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį iš esmės grindė pačios G. Š. ir liudytojos S. T. parodymais, tačiau nepagrįstai ignoravo kitus byloje esančius įrodymus dėl UAB „K.“ bei UAB „A.“ dokumentų laikymo ir neišsaugojimo aplinkybių ir neteisingai vertino G. Š., kaip bankroto administratoriaus įgalioto asmens, vadovaujančio bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, atsakomybę.

3.2.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo nepripažino, tačiau ji neneigė objektyvių šios nusikalstamos veikos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi G. Š. parodymais, tačiau netinkamai įvertino liudytojų S. T. ir A. J. parodymus, kurie patvirtina, kad UAB „V.“ perduoti UAB „K.“ ir UAB „A.“ dokumentai buvo išvežti ir sunaikinti. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra tiksliai nustatyta, kas ir kokia apimtimi išvežė šiuos dokumentus, nepašalina G. Š. baudžiamosios atsakomybės už jai priėmimo-perdavimo aktais perduotų buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad G. Š. žinojo apie makulatūros išvežimą ir turėjo imtis priemonių, kad jai perduoti įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai būtų išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas minėtų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to padarė klaidingą išvadą dėl išteisintosios G. Š. kaltės nebuvimo. Prokuroras pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, jog G. Š. būtų buvusios sudarytos techninės, teisinės ar kitokios kliūtys saugoti jai patikėtus dokumentus. Ji, būdama atsakinga už bankrutuojančių bendrovių dokumentų išsaugojimą, nei sudarant patalpų panaudos sutartį, nei perkeliant dokumentus į sandėliavimo patalpas neužtikrino tinkamos apskaitos dokumentų apsaugos, taip dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo jos valios, buvo prarasti dokumentai.

3.2.2. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje sutiko su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto A. N. argumentais, kad už UAB „A.“, UAB „K.“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą buvo atsakinga UAB „V.“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo G. Š., tačiau sprendė, kad konkrečiu atveju dėl minėtų dokumentų neišsaugojimo nėra jos kaltės. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra deklaratyvios, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų, numatančių dokumentų saugojimo terminus ir tvarką, reikalavimams ir nepašalina UAB „V.“ vadovės G. Š. baudžiamosios atsakomybės už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Prokuroro nuomone, įvertinus bylos aplinkybes ir G. Š. išsilavinimą, ilgametę darbo patirtį bei jos, kaip bankroto administratoriaus įgalioto asmens, pareigų specifiką, visiškai pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dėl neatsargumo, nes, neužtikrindama tinkamo dokumentų saugumo, jei ir nesuvokė, kad nesilaiko teisės aktų reikalavimų, nenumatė, kad kils baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmes, tačiau pagal pareigas ir asmeninę kvalifikaciją turėjo suvokti savo elgesio neatitikimą teisės aktų reikalavimams bei numatyti neigiamų padarinių kilimą bei jų išvengti (nusikalstamas nerūpestingumas). Taigi G. Š. padaryta veika visiškai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

3.2.3. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas G. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė, kad byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ir jų nėra galimybės pašalinti apeliacinės instancijos teisme, tačiau neįvardijo, kokius konkrečiai prieštaravimus nustatė ar kokius įrodymus laiko prieštaringais, taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių prieštaravimų nebuvo galima pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

3.3. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl BK 229 straipsnio sudėties požymių buvimo G. Š. veikoje, turėjusius įtakos teisingam pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio patikrinimui ir pagrįsto sprendimo priėmimui.

3.4. Kasaciniame skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju G. Š. buvo kaltinama pagal BK 229 straipsnį už tai, kad ji aplaidžiai vykdydama savo tarnybines funkcijas bankroto procesuose, pažeisdama kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, neišsaugojo minėtų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti šių įmonių veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taigi ji netinkamai atliko savo pareigas, diskreditavo bankroto administratoriaus vardą bei bankroto administratoriaus instituto autoritetą, dėl to Lietuvos Respublikos valstybė patyrė didelę žalą. Apeliaciniame skunde prokuroras didelės žalos valstybei požymį grindė byloje esančiais įrodymais ir nesiejo didelės žalos BK 229 straipsnio prasme tiesiogiai su BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytais padariniais – buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 229 straipsnį, ją išteisinus pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, praranda bet kokią prasmę, neturi jokio pagrindo.

3.5. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kokie konkretūs byloje nustatyti duomenys įrodo, kad dėl G. Š. aplaidžių veiksmų kilusios pasekmės vertintinos kaip valstybės patirta didelė žala, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę. Iš šių duomenų darytina pagrįsta išvada, kad G. Š., kaip bankroto administratoriaus įgalioto asmens, netinkamas pareigų atlikimas ne tik sumenkino bankroto administratoriaus instituto autoritetą ir vardą, bet ir sutrikdė bendrovių UAB „K.“ ir UAB „A.“ bankroto procesų eigą, t. y. galimybes visapusiškai objektyviai užtikrinti didelės turtinės vertės kreditorių interesus, patikrinti įmonių sandorius, jų ekonominę naudą ir teisėtumą, užtikrinti kitus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme numatytus tikslus. Kasatorius pažymi, kad vertinant dėl G. Š. netinkamo tarnybos pareigų atlikimo padarytos žalos turinį ne mažiau svarbi yra ta aplinkybė, kad dėl minėtų įmonių buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo buvo užkirstas kelias ikiteisminiam tyrimui dėl šių įmonių ir jų vardu veikusių asmenų tikėtina nusikalstamų veikų, tarp jų – sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, visapusiškam ir objektyviam ištyrimui. Taigi dėl G. Š. aplaidaus tarnybos pareigų vykdymo žala buvo padaryta ir teisingumo vykdymo srityje, nes buvo apsunkinta teisėsaugos institucijų veikla, įgyvendinant pagrindinę baudžiamojo proceso funkciją – greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Dėl minėtų įrodymų vertinimo, BK 229 straipsnio sudėties požymių buvimo ar nebuvimo G. Š. veikoje ir kitų prokuroro skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir jų iš viso nenagrinėjo.

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 223 ir 229 straipsnių taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

5. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, G. Š. išteisindamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

5.1. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas tik neatsargiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-305/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-305/2009">2K-P-305/2009</a>).

5.1.1. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Tačiau šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>).

5.1.2. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

5.1.3. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyta, kad ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, jog įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) bankroto administratorius vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, taip pat užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą. Taigi jis kartu yra ir atsakingas už bankrutuojančios įmonės dokumentų tinkamą saugojimą ir jų išsaugojimą nustatytą laiką. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnį klausimą už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą nustatytą laiką, taip pat svarbu įvertinti: 1) ar asmenys, atsakingi už apskaitos dokumentų išsaugojimą, užtikrino tinkamą šių dokumentų saugojimą; 2) ar, užtikrinus tinkamą apskaitos dokumentų saugojimą, kita šių asmenų kaltai padaryta veika (veikimas ar neveikimas) nulėmė tokių apskaitos dokumentų praradimą.

5.2. Būtent nagrinėjamoje byloje G. Š. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, būdama UAB „V.“ direktoriaus 2009 m. balandžio 7 d. ir 2009 m. balandžio 15 d. įsakymais paskirta atitinkamai bankrutuojančių UAB „K.“ bei UAB „A. bankroto administratoriaus įgaliotuoju asmeniu, suteikiant jai visas įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas įmonių bankroto administratoriaus teises, susijusias su įmonių administravimu, neišsaugojo bankrutuojančios UAB „K.“ ir bankrutuojančios UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „V.“ patalpose laikomi minėtų bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti UAB „E.“ kaip makulatūra ir sunaikinti.

5.3. Byloje esančios teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai G. Š. vadovavo bankrutuojančių UAB „K.“ bei UAB „A.“ ūkinei, komercinei veikla, kartu būdama atsakinga ir už šių bendrovių apskaitos dokumentų saugojimą, minėtų bendrovių atitinkami apskaitos dokumentai buvo prarasti. Tačiau tokių dokumentų praradimas, G. Š. būnant atsakingai už jų išsaugojimą, savaime dar nereiškia jos kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant, ar G. Š. veika atitinka (neatitinka) BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius esminę reikšmę turi tai, ar, pirma, ji sudarė tinkamas sąlygas minėtų bendrovių apskaitos dokumentų saugojimui ir, antra, ar tolesnis jos elgesys gali būti vertinamas, kaip kaltai padaryta veika, dėl kurios buvo neišsaugoti bankrutuojančių bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai.

5.3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, bankrutuojančių UAB „K.“ bei UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo laikomi UAB „V.“ nuomojamose patalpose, kurios buvo saugomos ir į kurias be UAB „V.“ žinios galėjo patekti tik saugos darbuotojai, valytojai ir patalpų nuomotojo UAB „P. K.“ darbuotojai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad tuo metu, kai G. Š. ėjo bankrutuojančių UAB „K.“ bei UAB „A. bankroto administratoriaus įgaliotojo asmens pareigas, buvo sudarytos netinkamos sąlygos minėtų bankrutuojančių bendrovių apskaitos dokumentų saugojimui. Šiame kontekste paminėtina, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina ir tai, jog būtent dėl nuomojamose patalpose vykdomų statybų darbų UAB „V.“ nuomotojo reikalavimu turėjo atlaisvinti dalį nuomojamų patalpų ir iš jų kai kuriuos dokumentus bei makulatūrą perkelti į sandėliavimo patalpas, kuriomis bendrai naudojosi ir nuomotojas – UAB „P. K.“.

5.3.2. Sprendžiant, ar G. Š. BK 223 straipsnio prasme yra kalta dėl to, kad kartu su makulatūra buvo išvežta, sunaikinta ir taip neišsaugota dalis bankrutuojančių bendrovių apskaitos dokumentų, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: 1) S. T., kuri tuo metu dirbo UAB „P. K.“ Ūkio skyriaus vadove, buvo makulatūros išvežimo organizatorė, atsakinga už jos išvežimą; 2) S. T. apie makulatūros išvežimą neinformavo G. Š.; 3) S. T. pati išvežant makulatūrą nedalyvavo, telefonu tik nurodė UAB „P. K.“ darbuotojui išvežti viską iš kairės ir iš dešinės; 4) apie tai, kad patalpoje yra saugotini dokumentai, makulatūrą krovę darbininkai nebuvo informuoti. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad minėtų bendrovių dokumentai buvo išvežti ir sunaikinti kartu su makulatūra, t. y. neišsaugoti dėl G. Š. kaltės, pasireiškusios nusikalstamo nerūpestingumo forma.

Taigi minėtos apeliacinės instancijos teismo nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, susijusios su bankrutuojančių UAB „K.“ bei UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu ir jų išvežimu kartu su makulatūra, nepatvirtina, kad G. Š. galėjo ir turėjo numatyti, jog esant tokiai situacijai apskaitos dokumentai nebus išsaugoti.

5.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad G. Š. yra kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje padarymo, tokia išvada iš esmės apsiribotų vien tik jos veikos vertinimu pagal atsiradusius padarinius, o ne objektyviųjų ir subjektyviųjų aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties požymių analize.

5.5. Atsižvelgdama į minėtus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes padarė teisingą išvadą, jog G. Š. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

6. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6.1. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl G. Š. išteisinimo buvo grindžiamas liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo tiriami ir vertinami, vienų liudytojų byloje duoti parodymai buvo gretinami su kitų liudytojų parodymais bei kitais įrodymais ir būtent įrodymų viseto analizė leido apeliacinės instancijos teismui padaryti motyvuotą išvadą, kad G. Š. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

6.2. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktai). Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga.

7. Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl BK 229 straipsnio sudėties požymių buvimo G. Š. veikoje.

Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-240/2014 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje kaltinimai G. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymo iš esmės buvo grindžiami tuo, kad ji aplaidžiai tvarkydama buhalterinę apskaitą neišsaugojo bankrutuojančių bendrovių apskaitos dokumentų. Taigi konstatavus, kad dėl dokumentų neišsaugojimo nėra G. Š. kaltės, nelieka teisinio pagrindo ją laikyti kalta ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, padarymo. Tai faktiškai ir buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

8. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl G. Š. išteisinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir nagrinėdamas apeliacinį skundą nesilaikė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Alvydas Pikelis

Armanas Abramavičius