Baudžiamoji byla Nr. 2K-185-942/2016
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00077-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.8;
1.2.18.10;
2.1.7;
2.4.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Gintaro Godos ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. S. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio dalies, susijusios su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nutarties.
Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu H. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda, 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo H. S. civiliniams ieškovams Valstybinio socialinio draudimo fondui priteista 11 691,38 Eur, valstybei – 9520,68 Eur turtinei žalai atlyginti. H. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendis pakeistas, pakeičiant nuteistajam H. S. kaltinimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl gauto atlygio sumos už suteiktas paslaugas. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. H. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros 2010–2013 m. sausio–vasario mėn. laikotarpiu:
H. S., nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 20 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, reikalavimus,
2011–2012 m. suteikė paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugų 39 asmenims, už kurias gavo atlygį grynaisiais pinigais – iš viso 100 510 Lt (29 109,71 Eur) (2011 m. – 1700 Lt (492,35 Eur), 2012 m. – 98 810 Lt (28 617,35 Eur), tačiau šių paslaugų suteikimo operacijų neįformino apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis: 2011 m. – 1404,96 Lt (406,90 Eur) pardavimo pajamų ir 295,04 Lt (85,45 Eur) PVM, 2012 m. – 81 661,15 Lt (23 650,70 Eur) pardavimo pajamų ir 17 148,85 Lt (4966,65 Eur) PVM, kasos pajamų orderiais: 2011 m. – 1700 Lt (492,35 Eur), 2012 m. – 98 810 Lt (28 617,35 Eur) priėmimo į kasą operacijų, iš viso už 100 510 Lt (29 109,71 Eur), ir jų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą;
2012 m. suteikė paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugų 8 asmenims iš viso už 23 500 Lt (6806,07 Eur) ir 2012 m. už tai gavo atlygį grynaisiais pinigais – 21 500 Lt (6226,83 Eur), tačiau šių paslaugų suteikimo operacijų neįformino apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis: 2012 m. – 19 421,47 Lt (5624,85 Eur) pardavimo pajamų ir 4018,53 Lt (1163,85 Eur) PVM, kasos pajamų orderiais: 21 500 Lt (6226,83 Eur) priėmimo į kasą operacijų, ir jų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, o PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius išrašė nuo 2013 m. vasario 28 d. iki gegužės 14 d.;
sumokėjo bendrovės darbuotojui J. S. darbo užmokesčio: 2010 m. – 27 000 Lt (7819,74 Eur) (nuo kovo iki lapkričio mėn. po 3000 Lt (868,86 Eur), 2011 m. – 27 000 Lt (7819,74 Eur) (nuo kovo iki lapkričio mėn. po 3000 Lt (868,86 Eur), 2012 m. – 36 000 Lt (10 426,32 Eur) (nuo kovo iki balandžio mėn. po 3000 Lt (868,86 Eur), nuo gegužės iki spalio mėn. po 5000 Lt (1448,10 Eur), 2013 m. vasario mėn. – 1000 Lt (289,62 Eur), iš viso 91 000 Lt (26 355,42 Eur), t. y. apskaitos dokumentais neįformino ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė 76 680,22 Lt (22 208,13 Eur) faktiškai išmokėto darbo užmokesčio: 2010 m. – 23 434,91 Lt (6787,22 Eur), 2011 m. – 23 351,42 Lt (6763,04 Eur), 2012 m. – 32 750,31 Lt (9485,15 Eur), o 2013 m. apskaitos dokumentais įformino neįvykusias 2856,42 Lt (827,28 Eur) darbo užmokesčio išmokėjimo operacijas, buhalterinės apskaitos dokumentais neįformino ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė 100 991,02 Lt (29 249,02 Eur) J. S. apskaičiuoto darbo užmokesčio: 2010 m. – 30 835,41 Lt (8930,55 Eur), 2011 m. – 30 821,56 Lt (8926,54 Eur), 2012 m. – 43 092,51 Lt (12 480,45 Eur), o 2013 m. buhalterinės apskaitos dokumentais įformino ir į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusią 3758,45 Lt (1088,52 Eur) darbo užmokesčio apskaičiavimo operaciją;
taip pat pažeisdamas BAĮ 13 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų, tiksliai nenustatytoje vietoje ir nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2013 m. vasario 1 d., surašė tikrovės neatitinkantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos išlaidų orderį Nr. 8, 2013 m. vasario 1 d., apie 9538,11 Lt (2762,43 Eur) išdavimą J. S., kaip pagrindą nurodydamas galutinį atsiskaitymą, nors realiai J. S. šios pinigų sumos negavo.
Taip pat jis nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 20 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, suteikdamas asmenims paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugas, už kurias gavo atlygį grynaisiais pinigais – iš viso 100 510 Lt (29 109,71 Eur) (2011 m. – 1700 Lt (492,35 Eur), 2012 m. – 98 810 Lt (28 617,35 Eur), bet šių paslaugų suteikimo operacijų neįformindamas apskaitos dokumentais, neįtraukdamas į bendrovės buhalterinę apskaitą, siekdamas išvengti mokesčių, per elektroninę deklaravimo sistemą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2011–2012 m. (Metinės pelno mokesčių deklaracijos, numatytos formos (duomenys neskelbtini) pateiktos 2012 m. balandžio 24 d., 2013 m. gegužės 30 d.) metines pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis, neteisėtai deklaravo 2011 m. – 1405 Lt (406,92 Eur), 2012 m. – 81 661 Lt (23 650,66 Eur) mažiau pajamų, įtrauktų į mokestinio laikotarpio pelno mokesčio bazę; 2012 m. suteikdamas asmenims paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugas, už kurias gavo 21 500 Lt (6226,83 Eur), bet šių paslaugų suteikimo operacijų neįformindamas apskaitos dokumentais, neįtraukdamas į bendrovės buhalterinę apskaitą, įrašęs į Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, neteisėtai deklaravo 19 421 Lt (5624,71 Eur) mažiau pajamų, įtrauktų į mokestinio laikotarpio pelno mokesčio bazę.
H. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais tiek kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką, tiek kitas svarbias bylos aplinkybes, o byloje įrodyta pripažinta aplinkybė, kad 2012 m. H. S. suteikė paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugų asmenims iš viso už 23 500 Lt (6806,07 Eur), tačiau už tai gavo 21 500 Lt (6226,83 Eur) atlygį grynaisiais pinigais, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam inkriminuotame kaltinime pagal BK 220 straipsnio 1 dalį neteisingai nurodė kaip atlygį gautą pinigų sumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pakeisdamas nuteistajam H. S. kaltinimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl gauto atlygio sumos už suteiktas paslaugas.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis H. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su jo pripažinimu kaltu ir nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
3.1. Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, susijusius su įrodymu vertinimu, t. y. pažeidė BPK normų, įpareigojančių patikrinti, ar įrodymų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, įrodymus patikrinti BPK numatytais veiksmais, įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei teisingu įstatymų taikymu, reikalavimus (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys). Kasatoriaus teigimu, tai yra pagrindas pripažinti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
3.2. Kasatorius teigia, kad jo nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį grindžiamas tik 2013 m. spalio 10 d. ūkinės-finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada, kurioje visos nurodytos išvados dėl negalėjimo iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, yra sąlyginės, ir specialistės J. Čepaitienės paaiškinimu. Dėl to teismai, anot kasatoriaus, turėjo pareigą nustatyti, kad egzistuoja kiekviena iš specialisto išvadoje nurodytų sąlygų: turėjo būti įrodytas paslaugų suteikimas 39 asmenims ir grynųjų pinigų paėmimas iš jų, įrodyti J. S. nurodytų dydžių atlyginimo mokėjimo faktai.
3.2.1. Kasatoriaus teigimu, liudytojų parodymai, kad paslaugas jiems teikė,,asmuo su barzdele“, patvirtina, jog jie buvo ne UAB,,(duomenys neskelbtini)“ klientai, o R. G., jo kaimyno, kuris, nenorėdamas dirbti pagal darbo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“, pasiūlė jam (kasatoriui) bendradarbiauti, t. y. jis vykdys individualią veiklą pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ims gaminius (paminklus ir kt.), tvarkys kapus, pats atsiskaitinės su savo klientais, o už iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paimtus gaminius atsiskaitys pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytą sąskaitą. Kasatorius pažymi, kad R. G. su savo klientais nuolat lankydavosi UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ten buvo eksponuojami gaminiai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontoroje buvo segtuvas, kuriame buvo rašomi R. G. perduoti gaminiai, jo klientai ir kt. 2012 m. visą kapų tvarkymo sezoną (balandžio– spalio mėn.) R. G. ėmė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminius, ieškojo klientų, o jam (kasatoriui) metų pabaigoje paprašius už gaminius atsiskaityti, jis vis rasdavo pasiteisinimų nukelti atsiskaitymą. 2013 m. pradžioje R. G. paprašė segtuvo, norėdamas patikrinti ir atsiskaityti už gaminius, paimtus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nei atsiskaitė, nei grąžino segtuvą. Kasatoriaus manymu, R. G. segtuvą nunešė į policiją, jame esantys duomenys apie R. G. klientus buvo priskirti jo (kasatoriaus) vadovaujamai bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip jam buvo iškelti kaltinimai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs jo prašymus R. G. iškviesti į teismą ir jį apklausti, apžiūrėti specialisto išvados 6-ame lape nurodytą segtuvą su užrašu „Segtuvas su įvairiais raštais, užrašais“, pažeidė jo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis), rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), kaltinamojo teisę susipažinti su byla ir dalyvauti tiriant įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis) bei BPK 289–290 straipsnių reikalavimus. Kasatorius analizuoja apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojo apklausto R. G. parodymus, kuriais jis neigia statęs paminklus ir tvarkęs kapus, nesutinka su jų vertinimu ir teigia, kad jie prieštarauja pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymams. Be to, teismas nenurodė, kokių būtent liudytojų ir kokie parodymai, kokie faktiniai duomenys patvirtina R. G. parodymus.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė deklaratyvią išvadą, jog R. G. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, kuri nedetalizuota bylos įrodymais. Pasak kasatoriaus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nauda iš R. G. veiklos turėjo būti tokia pat, kaip ir iš kitų įmonės klientų, įsigyjančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminius, tik R. G. už gaminius taip ir liko neatsiskaitęs, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi įrodymų, jog gaminius perdavė R. G.. Gaminiai buvo perduodami asmeninio pasitikėjimo pagrindu, tai fiksuojant tik laisvos formos užsakymų lapuose, pagal kuriuos vėliau turėjo būti išrašyta viena PVM sąskaita faktūra. Kasatorius teigia, kad negalėjęs nuspėti, jog jo ilgametis pažįstamas ir kaimynas galėtų taip pasinaudoti pasitikėjimu, be to, mano, kad R. G. yra nesąžiningas policijos informatorius, todėl buvo slepiamas jo vaidmuo, pradedant ikiteisminį tyrimą, ir jo pateikti dokumentai. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai neatsižvelgė į liudytojo J. S. parodymus, kasatoriaus nuomone, patvirtinančius šias aplinkybes apie R. G..
3.2.2. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nuslėpė ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindą ir taip iškreipė realią situaciją, duomenų rinkimas ikiteisminio tyrimo metu, o po to ir įrodymų tyrimas ir vertinimas abiejų instancijų teismuose buvo ydingas, nenuoseklus, neišsamus ir šališkas, ir tai turėjo įtakos nepagrįstoms išvadoms dėl jo kaltės. Ikiteisminis tyrimas, jei jį būtų siekiama atlikti objektyviai, turėjo būti pradėtas būtent nuo R. G. apklausos, segtuvo apžiūros, pagal segtuvo duomenis identifikuotų liudytojų išsamių apklausų, siekiant kuo objektyviau ir konkrečiau nustatyti aplinkybes, kuriomis jie pirko kapų tvarkymo paslaugas ir gaminius, asmenis, su kuriais jie bendravo.
Kasatorius nurodo, kad specialistei, atlikusiai ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, perduotame viename segtuve pavadinimu „Segtuvas su įvairiais raštais, užrašais“ Nr. 68, apžiūrėtame tik apeliacinės instancijos teisme, nėra duomenų, leidžiančių identifikuoti tuos 39 asmenis, tai tiesiog iš kontoros stalčių surinkti pavieniai nereikšmingi užrašai. Tačiau, anot kasatoriaus, specialisto išvados 6-ame lape esanti informacija, kuo specialistė vadovavosi, atlikdama tyrimą, įrodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir specialistei buvo perdavę kitą segtuvą – tą, kurį jiems pateikė R. G., tačiau jo paėmimas nebuvo BPK nustatyta tvarka įformintas, jis nebuvo pridėtas prie bylos ir pateiktas teismui. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, paneigiančiomis minėtame segtuve esančių duomenų reikšmingumą, teigia, kad, nesant šio segtuvo byloje, jis su šiais duomenimis nebuvo supažindintas, jie nebuvo ištirti teisme, jis neteko galimybės prašyti paskirti rašysenos ekspertizę, norėdamas įrodyti, jog segtuve yra R. G. ranka daryti įrašai. Be to, kasatoriaus teigimu, liudytojų parodymai patvirtina, jog daugeliui jų jo bendrovės pavadinimas nebuvo žinomas, jį jiems nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnai.
3.2.3. Kasatorius, išdėstęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatas, kad, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas dėl darbo užmokesčio, neįtraukto į buhalterinę apskaitą, mokėjimo, šis pažeidimas turi būti įrodinėjamas tiesioginiais įrodymais, o liudytojų parodymai turėtų būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais, nurodo, kad teismai kaltinimo dalį dėl J. S. neapskaityto darbo užmokesčio grindė tik subjektyviais suinteresuoto, neigiamą nuostatą jo (kasatoriaus) atžvilgiu turinčio paties J. S. parodymais bei jokiais faktiniais duomenimis neparemtomis prielaidomis. Byloje nėra įrodymų dėl J. S. tariamai mokėto neapskaityto darbo užmokesčio, kurių pagrindu būtų galima nustatyti neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo J. S. faktus, tokių faktų nepatvirtina nei liudytojo A. B., nei Ž. S. parodymai, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai. Kasatorius, nesutikdamas su teismų padarytu J. S. parodymų vertinimu, pažymi ir tai, kad bendrovė neturėjo finansinių galimybių mokėti tokio dydžio atlyginimą, be to, J. S. bendrovėje dirbo tik puse etato, duomenų byloje apie jo viršvalandinį darbą ar darbą savaitgaliais, visas šeimos pajamas ir išlaidas nėra. Teismai nevertino jo (kasatoriaus) nurodytų aplinkybių, kad J. S. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perėjo dirbti pas konkurentus, kurie siekia UAB „(duomenys neskelbtini)“ išstumti iš rinkos, ir kokias pajamas jis deklaravo nebedirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismai nevertino ir tų aplinkybių, kad apie tariamai mokėtą neapskaitytą darbo užmokestį J. S. nurodė tik išėjęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad, apkaltindamas jį neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu, J. S. pasigerino savo socialines garantijas – tariamai gautas darbo užmokestis įsiteisėjusio nuosprendžio pagrindu įtraukiamas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazę ir tai turės įtakos pensijos dydžiui ir pan. Pirmosios instancijos teisme buvo prašoma gauti duomenis apie regione dirbančių panašaus dydžio ir teikiančių tokias pat paslaugas, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonių 2010-2012 m. mokėtus darbo užmokesčius, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas.
3.2.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo argumentų dėl J. S. tariamai mokėto neapskaityto darbo užmokesčio neanalizavo ir jų nenagrinėjo, apsiribojo tik bendru visų bylos įrodymų išvardijimu.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo H. S. kasacinį skundą atmesti.
4.1. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius ginčija teismų sprendimų pagrįstumą, įrodymų tikrumą, pakankamumą ir jų vertinimą, nors tai pagal BPK 376 straipsnį yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.
4.2. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomą tyrimą, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikšmę tiriant įrodymus, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Teismas išsamiai išdėstė bylos aplinkybes, argumentavo savo sprendimą ir pagrįstai pripažino H. S. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio l dalyje.
4.3. Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl liudytojo R. G. parodymų vertinimo, teigia, kad, apklausus R. G., duomenys, jog tai jis suteikė byloje apklaustiems liudytojams kapų priežiūros ir paminklų statymo darbus, nepasitvirtino. Be to, teismai išsamiai ištyrė visų liudytojų parodymus, specialistės J. Čepaitienės paaiškinimą, kitus rašytinius įrodymus, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ deklaracijas už tiriamus laikotarpius, ir tai rodo, kad sprendimas buvo priimtas remiantis pagrįstais įrodymais, o ne prielaidomis.
4.4. Pasak prokurorės, nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką, priimta teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
5. Nuteistojo H. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 222 straipsnio 1 dalies, 220 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to H. S. buvo neteisėtai ir nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji byla, pasak kasatoriaus, išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, remiantis nepatikrintais įrodymais, be to, teismai padarė išvadas, prieštaraujančias ištirtiems įrodymams, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų.
7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šis teismas tikrina baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir naujų įrodymų nerenka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas), susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms, yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad didžioji kasacinio skundo dalis susijusi su deklaratyviais ir kasatoriaus subjektyvia nuomone arba niekuo neparemtomis prielaidomis ir teiginiais, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, tačiau tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
9. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
10. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tikrinimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams, nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai tyrė ir vertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, taip pat pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę, o nuteistojo gynybos versija aptarta ir motyvuotai atmesta. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė tyrimą atlikusią specialistę J. Čepaitienę, tyrėją R. V., liudytoją R. G., nuteistąjį H. S., dar kartą įvertino įrodymų visumą ir motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei nurodė, kodėl iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės ir kodėl pakeitė nuteistajam kaltinimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl gauto atlygio sumos už suteiktas paslaugas. Taigi, teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Toks įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip nei to apeliaciniame skunde pageidavo nuteistasis, negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu, todėl kasatoriaus argumentai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįsti.
11. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, susiję su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, turi būti įtraukiami į apskaitą ir pagrįsti apskaitos dokumentais, įrašai apskaitos registruose turi būti daromi tik pagal apskaitos dokumentus (BAĮ 6 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 3 dalis). Padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytas alternatyvias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
12. Byloje nustatytu laikotarpiu ir aplinkybėmis H. S. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (ūkio subjekto vadovas) ir pagal BAĮ 21 straipsnio nuostatas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonėje apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. buvo suteiktos paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugos asmenims, už kurias buvo gautas atlygis grynaisiais pinigais ir buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojui, tačiau šios operacijos nebuvo įformintos apskaitos dokumentais ir įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą, taip pat buvo surašytas tikrovės neatitinkantis kasos išlaidų orderis, o tai sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros 2010–2013 m. sausio–vasario mėn. laikotarpiu. Pažymėtina, kad kasatorius pripažino, jog įmonėje nebuvo jokios rašytinės tvarkos ar instrukcijos, kaip turi būti elgiamasi, kai klientas nori sumokėti avansą, kad iš klientų paimtam avansui ne visada buvo išrašomi kasos pajamų orderiai, tačiau neigė, jog dėl to buhalterinė apskaita tampa apgaulinga. Teismai, įvertinę bylos įrodymus, konstatavo priešingai ir nustatė, kad nuteistasis suvokė, jog daugelio įvykusių ūkinių operacijų neįtraukimas į buhalterinę apskaitą ir neįvykusios ūkinės operacijos įtraukimas į buhalterinę apskaitą yra netinkamas vadovo pareigų tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą realizavimas, o ne atsitiktinės apskaitos tvarkymo klaidos, dėl kurių negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados, tokie H. S. veiksmai buvo tinkamai teisiškai įvertinti kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
13. Kasatoriaus skundo argumentai, susiję su jo keliama versija, kad paslaugas teikė ne jo vadovaujama UAB,,(duomenys neskelbtini)“, o R. G., kad R. G. parodymai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, R. G. pasinaudojo jo pasitikėjimu ir yra policijos informatorius, nepagrįsti. Šiuos teiginius kasatorius grindžia subjektyvia, niekuo neparemta byloje esančių įrodymų interpretacija, niekuo neparemtomis prielaidomis. Teismų sprendimuose argumentuotai paaiškinta, kokiais duomenimis remiantis padaryta išvada, kad iš UAB,,(duomenys neskelbtini)“ klientų paimamas užmokestis už paslaugas nebuvo įforminamas teisės aktuose nustatyta tvarka, kokie bylos įrodymai tai patvirtina ir kaip tai paneigia nuteistojo keliamą gynybinę versiją dėl R. G.. Teismai nurodė, kad dauguma liudytojų patvirtino, jog jie dėl paminklų darymo UAB,,(duomenys neskelbtini)“ bendravo su H. S., tarėsi su juo dėl kainos ir jam mokėjo avansą, tačiau mokėjimą patvirtinančių dokumentų negavo arba jie buvo išrašomi daug vėliau po darbų atlikimo arba tik jiems paprašius, įmonėje dirbusios buhalterė ir vadybininkė – kad tvarkos ar instrukcijos, kaip turi būti elgiamasi, kai klientas nori sumokėti avansą, nebuvo. Šių įrodymų ir nuteistojo pateiktos gynybinės versijos kontekste teismai analizavo ir vertino R. G. parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. G. parodymai – patikimi, juos patvirtina kitų liudytojų parodymai, ir tai paneigia nuteistojo versiją, jog paslaugas liudytojams teikė ne UAB,,(duomenys neskelbtini)“, o R. G.. Be to, teismai, įvertinę bylos įrodymus, taip pat, priešingai nei teigia kasatorius, pagrįstai konstatavo, kad R. G. dirbo UAB,,(duomenys neskelbtini)“ naudai, nors ir nebuvo įdarbintas įstatymuose nustatyta tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis – jos padarytos įvertinus teisėtai byloje gautų ir ištirtų duomenų visumą.
14. Nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai ir dėl byloje esančios specialisto išvados vertinimo, nurodant, kad išvados apie negalėjimą iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, yra sąlyginės ir dėl to neginčytinai nepatvirtinančios, jog buvo suteiktos paslaugos asmenims ir paimti pinigai iš jų ir jog J. S. buvo mokamas atitinkamo dydžio atlyginimas. Iš aptariamos specialisto išvados turinio matyti, kad vienas iš šaltinių, kuriais rėmėsi specialistė, išties buvo liudytojų apklausų protokolų duomenys dėl jiems suteiktų paslaugų ir atsiskaitymo už jas, mokėto darbo užmokesčio aplinkybių. Tačiau, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė ir pati specialistė J. Čepaitienė, išvados yra sąlyginės todėl, kad ji vadovavosi liudytojų apklausos protokolų duomenimis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš specialisto išvados, tai buvo ne vienintelis šaltinis, kuriuo vadovavosi specialistė, atlikdama UAB,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą: be liudytojų apklausų protokolų duomenų ji rėmėsi įmonės dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, kasos operacijų dokumentais, apskaitos registru), VĮ Registrų centro pateiktomis metinėmis finansinės atskaitomybės, pelno mokesčio, PVM deklaracijomis, gamybos aktais, baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga. Specialistė J. Čepaitienė buvo apklausta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, kur ji išsamiai paaiškino atlikto tyrimo aplinkybes, pagrindė savo pateiktas išvadas, o proceso dalyviai galėjo jai užduoti klausimus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kaip apeliacinės instancijos teisme parodė ir pati specialistė, atlikdama tyrimą, ji fakto klausimų nesprendžia, t. y. netiria ir nevertina liudytojų nurodytų aplinkybių dėl jiems suteiktų paslaugų ir atsiskaitymo už jas, darbo užmokesčio mokėjimo; teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokių faktų nustatymas, konstatavimas ir pripažinimas įrodytais – bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Asmens kaltė pagal atitinkamą BK straipsnį konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius atitinkamame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Specialisto išvados gali būti tiek kategoriškos, tiek sąlyginės, tačiau savaime išvadų sąlygiškumas neduoda pagrindo teigti apie jų neišsamumą ar neteisingumą. Taigi, nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje suformuluotos išvados, tarp jų ir sąlyginės, galėjo būti teisine prasme tinkamai įvertintos tik visų kitų bylos įrodymų visumos kontekste, tą teismai ir padarė. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, teismai jo kaltę grindė ne vien išimtinai tik specialisto išvadomis, bet jas vertino kitų bylos įrodymų kontekste, nurodydami, kurie bylos įrodymai vieni kitus patvirtina, papildo ir sutampa tarpusavyje. Taigi, kaip minėta pirmiau, teismams, įvertinus bylos įrodymus ir jų pagrindu padarius išvadą, kad UAB,,(duomenys neskelbtini)“ suteikė paminklų gamybos ir kapų tvarkymo paslaugų konkretiems asmenims, nėra pagrindo abejoti ir 2013 m. spalio 10 d. specialistės išvadomis, nors ir sąlyginėmis, dėl neatitinkančios teisės aktų reikalavimų UAB,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo.
15. Kasatoriaus argumentas, jog specialistei tyrimui atlikti buvo perduotas segtuvas, kuris prie bylos pridėtas nebuvo – deklaratyvus, neatitinka bylos duomenų. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos 2015 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžio protokolo, nuteistojo gynėja paprašė teismo prie bylos pridėti segtuvą Nr. 68, kurio, jos manymu, specialistė, atlikdama tyrimą, neturėjo, tačiau jame esančiais duomenimis vadovavosi. Teismas tokį prašymą tenkino ir segtuvą pridėjo prie bylos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad specialistė nurodė, jog jai su pavedimu atlikti tyrimą minėtas segtuvas buvo perduotas, atlikdama tyrimą, ji vertino jame buvusius duomenis, be to, nuteistasis patvirtino, kad segtuvas buvo paimtas, o vėliau jam grąžintas, todėl teigti, jog šis segtuvas buvo neapžiūrėtas, kasatoriui su juo nebuvo leista susipažinti, nėra pagrindo. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia ir tai, kad R. G. teisme nebuvo apklaustas. Nuteistojo gynėjos prašymą apklausti R. G. patenkinus, R. G. kaip liudytojas buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, proceso dalyviai turėjo teisę jam užduoti klausimus. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog kasatoriaus teisė į gynybą, nepriklausomą ir nešališką teismą buvo pažeista (BPK 22 straipsnio 3 dalis).
16. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai, vertindami įrodymus dėl neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo, liudytojo J. S. parodymams suteikė prioritetą prieš kitų liudytojų parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jis buvo subjektyviai suinteresuotas ir neigiamai nusiteikęs jo (kasatoriaus) atžvilgiu asmuo.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Klausimą, ar liudytojo parodymai, kaip ir kiti duomenys, laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Dėl tokių parodymų patikimumo sprendžiama vertinant juos bendra tvarka. Nagrinėjamoje byloje liudytojo J. S. parodymų patikimumas buvo tinkamai patikrintas abiejų instancijų teismų, sprendimuose pasisakyta, kodėl J. S. parodymai vertinami kaip patikimi ir jais remiamasi darant išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Įvertinus šio liudytojo parodymus kitų bylos duomenų kontekste, palyginus ir sugretinus juos tarpusavyje, pagrįstai konstatuota, kad J. S. parodymai, priešingai nei skunde tvirtina kasatorius, viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, jo nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtino kiti įrodymai: liudytojos Ž. S., specialistės J. Čepaitienės parodymai, specialisto išvados. Taigi, nuteistojo keliama versija, jog jo įmonė neturėjo finansinių galimybių mokėti tokio dydžio, kaip nurodyta jam pareikštame kaltinime, atlyginimą J. S., nepagrįsta, ją paneigia byloje surinkti įrodymai ir jų pagrindu žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės.
17. Pažymėtina ir tai, jog nors kasatorius kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų sprendimus dėl jo nuteisimo ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tačiau toks jo prašymas – deklaratyvus, skunde teiginių, pagrindžiančių netinkamą šio baudžiamojo įstatymo taikymą ar padarytus esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, taikant šį baudžiamąjį įstatymą, nėra, skundas iš esmės siejamas su jo nepagrįstu nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis neįformino ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, jų neįtraukė į apskaitą ir dėl to Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė žinomai neteisingus duomenis, t. y. deklaravo mažiau pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamu atveju yra tiesiogiai susijusi su kita jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje, ir į tai, kad kasatoriaus argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymu, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai pritaikė ir kasatorių nepagrįstai nuteisė ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.
18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus bei nustatydami faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis – pagal nustatytas bylos aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus skundo pagal jame nurodytus argumentus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo H. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
