R. Z. pagal BK 146 str., 148 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-231-648/2016

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01623-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.1;

1.2.6.4;

1.2.20.1;

2.1.2.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo advokato Vygaudo Molio kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 1 dalį 10 MGL (376,6 Eur) dydžio bauda, pagal 148 straipsnio 1 dalį 15 MGL (564,90 Eur) dydžio bauda, pagal 231 straipsnio 1 dalį 12 MGL (451,92 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 15 MGL (564,9 Eur) dydžio bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. Z. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 290 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi nuteistojo R. Z. gynėjo advokato V. Molio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. R. Z. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 29 d., apie 10.20 val., UAB „Kauno vandenys“ Abonentų skyriaus inspektorei S. U., atėjusiai pagal darbo užduotį tikrinti vandens skaitiklio rodmenis pas R. Z., adresu: (duomenys neskelbtini) Kaunas, reikalavo elgtis pagal jo nurodymus, t. y. nurodė inspektorei surašyti aktą dėl vandens skaitiklio rodmenų, patikrintų bute, ir į aktą įtraukti rūsyje esančio viso namo vandens skaitiklio rodmenis ir palikti jam. Šiai su tuo nesutikus, jis S. U. užrakino namo lauko laiptinėje ir jos neišleido, taip sukėlė nukentėjusiajai S. U. stresą, baimę, bejėgiškumo jausmą, neteisėtai atėmė laisvę.

2. R. Z. nuteistas ir už tai, kad 2013 m. gruodžio 20 d., apie 11 val., Kaune, Islandijos pl. 209 esančių Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato patalpų 215 kabinete, tyčia suplėšydamas baudžiamosios bylos Nr. 25-1-01438-13 procesinius dokumentus – 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimą skirti kardomąją priemonę ir 2013 m. gruodžio 20 d. rašytinį pasižadėjimą neišvykti, trukdė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato tyrėjai V. U. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. 25-1-01438-13 tyrimu susijusias pareigas – atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119, 121, 136 straipsniuose numatytus veiksmus – paskirti įtariamajam kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

3.1. Kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas atitinka BK 29 straipsnyje aprašytos teisinės situacijos aplinkybes ir negali būti kvalifikuojamas pagal BK 146 straipsnio 1 dalį. Be to, teismai nepagrįstai jo veikas įvertino kaip padarytas tyčia, taip netinkamai pritaikydami BK 15 straipsnį. Kasatorius pabrėžia, kad nukentėjusiąją S. U. į butą įleido, nes ši pažadėjo laikytis įstatymų ir, patikrinusi vandens skaitiklį bei jo parodymus, surašyti nustatytos formos patikrinimo aktą. Patikrinusi skaitiklį ir jo rodmenis, S. U. tai daryti atsisakė. Dėl to jos veiksmai vertintini kaip neteisėtas įsibrovimas į būstą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, o jo atlikti S. U. sulaikymo veiksmai vertintini kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymas pagal BK 29 straipsnį.

3.2. Kasatoriaus nuomone, teismai, pripažindami jį kaltu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes susidariusi situacija vertintina kaip būtinoji gintis pagal BK 28 straipsnio taisykles, o ne kaip BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Kasatorius pažymi, kad įvykio dieną atvykęs pas ikiteisminio tyrimo tyrėją skubėjo, nes turėjo pasiimti savo mažametį vaiką ir vėliau išvykti į Vilnių. Dėl to ikiteisminio tyrimo tyrėjos prašomas jis pasirašė nutarime skirti jam kardomąją priemonę ir pasižadėjime neišvykti šių dokumentų neskaitęs, nes tyrėja pažadėjo duoti jam šių dokumentų kopijas, tačiau vėliau savo pažado netesėjo, motyvuodama tuo, kad turi gauti leidimą duoti šių dokumentų kopijas iš prokuroro. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja turėjo pareigą tinkamai, išsamiai ir laiku (be nepateisinamo delsimo) informuoti jį, kaip įtariamąjį, apie su juo atliekamus procesinius veiksmus ir ši pareiga nėra prokuroro malonė, nepriklauso nuo tyrėjos žinių. Esant tokiai situacijai, kai jis skubėjo, o tyrėja nedavė pažadėtų dokumentų kopijų, jis nutarė padaryti pastabas dokumentuose prie savo parašų, kad šie išgauti apgaule, nes realiai su dokumentų turiniu nebuvo supažindintas. Siekdama jam sutrukdyti atlikti šiuos veiksmus, V. U. ėmė dokumentus plėšti jam iš rankų, kol jie giliai neįplyšo. Kasatoriaus teigimu, jis turėjo teisę gintis nuo neteisėtų ikiteisminio tyrimo tyrėjos veiksmų, t. y. nesupažindinimo su procesinių dokumentų turiniu, apgaulingu jo parašų apie supažindinimą su šiais dokumentais gavimu, neteisėtu trukdymu parašyti pastabas prie parašų apie jų gavimą apgaule, o tai, kad, įgyvendinant savo teisę į būtinąją gintį, įplyšo dokumentai, negali būti vertinama kaip trukdymas pareigūnui vykdyti jo tarnybines pareigas. Svarbu ir tai, kad V. U. veika, kai ji apgaule išgavo jo parašus ant minėtų dokumentų, negali būti laikomi teisėtu pareigų atlikimu. Kasatorius pažymi, kad jo padaryta žala daug mažesnė nei ta, kurią jis galėjo patirti likęs tinkamai nesupažindintas su minėtais procesiniais dokumentais ir realiai patyrė, kai jo mažametis vaikas dėl ikiteisminio tyrimo tyrėjos delsimo 40 minučių buvo priverstas šalti lauke. Dėl to jo veika vertintina kaip būtinoji gintis pagal BK 28 straipsnį ir jos ribų neperžengia.

3.3. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, esant pagrindui ją taikyti. Anot kasatoriaus, įtakos jo veikų padarymui turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Jis nurodo, kad nukentėjusioji S. U. buvo įleista į butą tik dėl to, kad pažadėjo laikytis įstatymų ir, patikrinusi vandens skaitiklį ir jo parodymus, surašyti nustatytos formos patikrinimo aktą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. DI-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 17 punkte, jos pareiginių nuostatų 5.3 punkte. Kasatorius teigia, kad jis turi pragyventi iš 21,65 Eur dydžio pensijos, o tai, kad tariamai nebuvo galimybės patikrinti vandens skaitiklių, suteikia UAB „Kauno vandenys“ teisę jo šeimos sunaudotą vandenį skaičiuoti ne pagal skaitiklio parodymus, o pagal normas, taip padidinant mokėtinas sumas, kas, įvertinus jo pensijos dydį, yra skaudus finansinis smūgis. Dėl to, išėjus S. U. iš jo buto ir atsisakius pateikti aktą, nors tai buvo jos pareiga, jis, turėdamas tik kelias sekundes surasti sprendimą susidariusioje situacijoje, nutarė jos iš pastato neišleisti. Svarbu ir tai, kad, S. U. atsisakius surašyti patikrinimo aktą, jis pamanė, jog ši yra aferistė, todėl manė esant teisinga ją sulaikyti. Kasatorius pažymi, kad UAB „Kauno vandenys“ yra atsiuntusi į bylą dokumentą „Kontroliniai duomenys apie vandens suvartojimą 2013.10.01–2013.10.31“, su kuriuo S. U. turėjo pareigą jį supažindinti, tačiau to nepadarė. Be to, šiame dokumente jo parašui skirtoje grafoje S. U. įrašė „Nesveikas“, paaiškindama tai „kad ir kiti žinotų“, taip S. U. jį apšmeižė ir įžeidė, padarydama BK 154, 155 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas. Į nurodytas aplinkybes policija ir teismai nereagavo, juos toleravo, tačiau tai nereiškia, kad jis, R. Z., taip pat turėjo būti jiems pakantus. Juolab kad nebuvo aišku, ką S. U., neteisėtai patekusi į jo būstą, ketino daryti ateityje. Kasatorius teigia, kad įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo ir provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios V. U. elgesys, tačiau nenurodo konkrečių jo aplinkybių.

3.4. Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista jo teisė turėti advokatą, kuriuo jis pasitiki. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis pareiškė nepasitikėjimą jį gynusia advokate ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašė ją pakeisti, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Šį sprendimą jis apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui ir jis buvo patenkintas, tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba advokatą jam pakeitė tik po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad, sužinojusi apie apygardos administracinio teismo sprendimą, jo gynėja pareiškė apeliacinės instancijos teismui nusišalinimą, tačiau teismas šį prašymą atmetė, motyvuodamas tai apeliacinio skundo kokybe. Šis argumentas nepagrįstas, nes teisės turėti pasitikėjimą turintį advokatą pažeidimas buvo konstatuotas apygardos administracinio teismo, o šio sprendimo ignoravimas sukliudė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Kasatorius pažymi ir tai, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikė šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi prokuroras, nes jis kartu su ikiteisminio tyrimo tyrėja vilkino procesinių dokumentų kopijų jam įteikimą. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jis prašė prokurorą nušalinti, tačiau jo prašymus teismai atmetė.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Z. gynėjas V. Molis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

4.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai ir neobjektyviai įvertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo nuosprendis nepagrįstas ir nemotyvuotas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes yra nemotyvuota, neišsamiai išnagrinėtos pirmosios instancijos teismo išvados, pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai dėl įrodymų vertinimo.

4.2. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami R. Z. kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes šią teisės normą taikė nenustatę būtino šios nusikalstamos veikos požymio – kaltininko tiesioginės tyčios. Anot kasatoriaus, teismai neatsižvelgė į tai, kad R. Z. nesiekė suvaržyti nukentėjusiosios S. U. laisvės, o tik siekė apginti savo teises, kad jam būtų pateiktas patikros aktas, o to nesulaukęs, S. U. nevykdant savo pareigų, tenorėjo teisingumo, laukė, kol atvyks policijos pareigūnai, siekė tik to, kad S. U. nepasišalintų iš įvykio vietos. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusioji S. U. pateko į R. Z. butą apgaule, pažadėjusi, kad patikrinusi vandens skaitiklius, surašys patikrinimo aktą, tačiau to nepadarė. Jos pareigą pateikti patikrinimo aktą įtvirtina Taisyklių 17 punktas.

4.3. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami R. Z. kaltu pagal BK 148 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes šią teisės normą taikė nenustatę būtinų nusikalstamos veikos požymių, t. y. reikalavimo elgtis pagal kaltininko nurodymą prieš nukentėjusiojo valią, taip pat to, kad jis panaudojo psichinę prievartą. BK 148 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už reikalavimą elgtis pagal kaltininko nurodymą prieš nukentėjusiojo asmens valią, jei toks reikalavimas grindžiamas psichine prievarta. Šioje byloje R. Z. buvo nuteistas už tai, kad reikalavo, jog S. U. atliktų teisėtus veiksmus, kuriuos pagal Taisyklių 17 punktą atlikti buvo jos pareiga, todėl jo reikalavimo prieštaravimo nukentėjusiosios valiai neturėtų būti paisoma. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį turėjo atsižvelgti į tarp šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį (civilinius santykius) ir į nukentėjusiosios S. U. kaip darbuotojos pareigas, bet to nepadarė. Iš liudytojų parodymų matyti, kad visi apklausti liudytojai patvirtino, jog užrakinęs duris jo ginamasis nuėjo į savo butą, o nukentėjusioji S. U. liko prie durų stovėti viena, R. Z. su ja nekalbėjo, nebuvo šalia. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino ir atvykę liudytojai policijos pareigūnai. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

4.4. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami R. Z. kaltu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes išvadą dėl R. Z. kaltės padarė išsamiai neištyrę bylos aplinkybių ir bylos duomenų, visiškai neišanalizavę įrodymų, neįvertinę faktinių aplinkybių ir liudytojų parodymų, iškreipę jų vertinimo motyvus ir padarę nepagrįstas išvadas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji V. U. parodė, kad niekas nematė, kaip R. Z. suplėšė dokumentus. Šios pozicijos ji laikėsi viso bylos nagrinėjimo metu. Liudytojas E. K. patvirtino matęs kaip R. Z. plėšo dokumentus, o tai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams. Iš daiktinių įrodymų, t. y. perplėštų lapų, matyti, kad jie suplėšyti į tris dalis. Nė viena plėšimo juosta nėra tiesi, todėl galima daryti prielaidą, kad jie galėjo perplyšti R. Z. ir V. U. kivirčo metu – R. Z. laikė dokumentus, o V. U. griebė juos iš rankų, R. Z. jų nepaleido, nes norėjo dokumentus perskaityti, ir taip, traukiant dokumentus į skirtingas puses, jie plyšo. Pažymėtina, kad R. Z. tvirtino, jog tikslo trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui neturėjo, tik siekė susipažinti su dokumentais, ant kurių pareigūnė liepė neskaičius pasirašyti. Jis tą ir padarė, tačiau vėliau norėjo juos perskaityti, o pareigūnė buvo tik nesenai pradėjusi dirbti, nekompetentinga, tą pati pripažino teismo posėdžio metu, todėl nesuteikė R. Z. visos informacijos apie jo teises, nesudarė galimybės susipažinti su dokumentais, su kuriais jis privalomai turėjo būti supažindintas, t. y. nutarimu paskirti jam kardomąją priemonę ir rašytiniu pasižadėjimu, ji tyčia bandė tai sutrukdyti, griebė už dokumentų, kuriuos tvirtai laikė R. Z., ir šie suplyšo netaisyklinga, iškraipyta forma, kuri nebūdinga tyčiniam plėšimui. Nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs surinktų duomenų patikimumą, įrodomąją reikšmę, padarė išvadą, kad V. U. parodymais dėl dokumentų suplėšimo nėra pagrindo netikėti, nes R. Z. pripažino tuos dokumentus neteisėtai paėmęs. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiami nuosprendis ir nutartis nėra pagrįsti patikimais įrodymais, tinkamai motyvuoti, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Kasatorius pažymi, kad teismų pareigą priimti tik pagrįstus ir tinkamai motyvuotus nuosprendžius ir nutartis yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas (2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1., 3.1.8 punktai, 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktas).

5. Atsiliepimu į nuteistojo R. Z. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.

5.1. Prokuroras nurodo, kad galima sutikti su kasatoriaus teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas apribodamas jam teisę pakeisti gynėją suvaržė jo teisę gintis, tačiau toks pažeidimas negali būti vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl nepasitikėjimo gynėja buvo iškeltas teisme tik po to, kai buvo ištirti byloje surinkti įrodymai, ir, išsprendus šį klausimą, buvo sakomos tik baigiamosios kalbos. Baigiamosiose kalbose pasisakė ir gynėja, kuria nepasitikėjo R. Z. Ji siūlė R. Z. išteisinti. Susipažinus su gynėjos pasakytos baigiamosios kalbos turiniu, negalima teigti, kad ji nusišalino nuo savo ginamojo gynybos. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad tolesnis gynėjos dalyvavimas bylos nagrinėjime suvaržė R. Z. teisę į gynybą ir turėjo neigiamų pasekmių priimant nuosprendį. Kasatoriaus teiginiai, kad gynėja jam buvo pakeista pavėluotai, ne visai atitinka tikrovę, nes naujai paskirtas gynėjas nuo pradžios dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nors tai įvyko dar iki tada, kai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje buvo priimtas sprendimas pakeisti R. Z. gynėją D. J. į V. Molį. Prokuroras pažymi, kad dėl išvardytų motyvų byloje susiklosčiusi situacija dėl nepasitikėjimo gynėju ir jo pakeitimo negali būti vertinama ir kaip objektyvus pirmosios instancijos teismo šališkumas.

5.2. Prokuroras mano, kad teismai tinkamai kvalifikavo R. Z. veiką pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus gynybos versija, kad jis tik siekė sulaikyti S. U., kad ši nepasišalintų kol atvyks policijos pareigūnai, yra paneigta nukentėjusiosios S. U., iš dalies paties R. Z. parodymais, iš kurių matyti, kad, S. U. atsisakius surašyti patikrinimo aktą, R. Z. užrakino laiptinės lauko duris, raktą ištraukė iš spynos ir laikė pas save, jos neišleido iš laiptinės. Nors R. Z., nežinodamas teisės aktų reikalavimų, galėjo reikalauti, kad S. U. patikrinimo akte nurodytų ne tik bute esančio, bet ir bendro namo vandens skaitiklio rodmenis, tačiau ši aplinkybė nesuteikė jam teisės naudoti prievartą, t. y. užrakinti duris ir taip varžyti S. U. laisvę. Prokuroras pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnį žmogaus laisvė yra neliečiama ir gali būti teisėtai suvaržyta tik būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ar nusikaltėlio sulaikymo sąlygomis. Šioje byloje R. Z. neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad S. U. nėra Kauno vandenų darbuotoja, kad ji daro kokią nors nusikalstamą veiką.

5.3. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo R. Z. veiką pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Iš bylos duomenų matyti, kad konfliktas tarp R. Z. ir tyrėjos V. U. iš dalies kilo dėl tyrėjos nepatyrimo, tačiau tai nesuteikė jokios teisės R. Z. čiupti procesinius dokumentus ir juos suplėšyti. BK 231 straipsnio 1 dalyje, be kitų atvejų, nustatyta atsakomybė už trukdymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Atsakomybė kyla tada, kai kaltininkas aktyviais ar pasyviais veiksmais trukdo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. R. Z. tiesioginė tyčia pasireiškė tuo, kad jis suprato, jog, pasirašęs nutarimą skirti jam kardomąją priemonę ir jį suplėšęs, nepaklūsta tyrėjai ir trukdo atlikti jai su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas – paskirti kardomąją priemonę, ir, tai suvokdamas, norėjo taip elgtis.

5.3. Prokuroras taip pat pažymi, kad R. Z. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, kitų esminių BPK pažeidimų byloje nėra padaryta.

6. Nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo advokato V. Molio kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 231 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su R. Z. nuteisimu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, teigia, kad liudytojų V. U. ir E. K. parodymai skiriasi, teisiamojo posėdžio metu daiktiniai įrodymai išsamiai neištirti, kaip netirtos ir kai kurios reikšmingos aplinkybės (procesinių dokumentų suplėšymo pobūdis) ir pan. Kasatoriai taip pat teigia, kad nuteistojo R. Z. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnei atlikti pareigas.

7.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo ir jo gynėjo didžioji dalis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų skiriama įrodymų vertinimui, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

7.2. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>).

7.3. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nusikaltimo, numatyto BK 231 straipsnio 1 dalyje, požymius teismai nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo R. Z. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių.

7.4. Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą.

7.5. BK 231 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas yra teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių normali veikla, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą, ar vykdant teismų sprendimus. Veika pasireiškia bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai. Įstatymas nepateikia trukdymo būdų sąrašo, tačiau trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis. Bet kuris trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti.

7.6. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tyrėja V. U., atlikdama ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-01438-13, surašė nutarimą skirti kardomąją priemonę ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, o R. Z. nutarimą pasirašė, prieštaravimų nepareiškė. R. Z. pareiškus prašymą gauti pasirašytų dokumentų kopijas, tyrėja neatsisakė patenkinti R. Z. prašymo, tačiau šį klausimą ketino suderinti su ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiu prokuroru, tuo tarpu R. Z. sąmoningai, tyčia, anot jo, siekdamas „neleisti pasinaudoti jo parašu“, griebė iš rankų tyrėjai V. U. šiuos dokumentus ir ištraukęs juos suplėšė. Tokias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu įvertinęs surinktų įrodymų visumą. Nuteistojo R. Z. kaltę teismas grindė tiesiogiai įvykyje dalyvavusios nukentėjusiosios V. U. parodymais, liudytojo E. K., mačiusio įvykį, J. B., S. Š. parodymais. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiosios ir liudytojo E. K. parodymai nuoseklūs, vienas kitam neprieštaraujantys bei atitinka kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Nukentėjusioji ir byloje apklausti liudytojai parodė, kad R. Z. sukėlė konfliktą, kurio metu suplėšė procesinius dokumentus. Teismas ištyrė ir nustatė, kad tokias faktines aplinkybes patvirtina ir rašytiniai įrodymai – suplėšytų dokumentų apžiūros protokolas ir fotolentelės. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė įrodymus ne tik kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir išdėstė motyvus, kodėl atmetami kiti įrodymai – kaltinamojo parodymai. Atmesdamas nuteistojo versiją apie dokumentų suplėšymo aplinkybes teismas rėmėsi nukentėjusiosios V. U. ir liudytojo E. K. parodymais, kurie įvertinti kaip patvirtinantys nustatytas įvykio aplinkybes bei paneigiantys nuteistojo parodymus. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, nuteistojo R. Z. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, grindžiama ne prielaidomis ar spėjimais, o teisiamajame posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, pateikus jų analizę, susiejus juos į vieną loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl kaltininko kaltumo.

7.7. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino bylos įrodymus ir, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į apeliacinio skundo argumentus tiek dėl nukentėjusiosios V. U. ir liudytojo E. K. parodymų įrodomosios reikšmės, tiek dėl daiktinių įrodymų – suplėšytų procesinių dokumentų – ištyrimo. Teismas nukentėjusiosios parodymus teisme apie tai, kad dokumentų suplėšymo momento kiti asmenys nematė, įvertino kaip jos subjektyvų situacijos suvokimą. Teismas liudytojo E. K. parodymais, kad jis matė kaip R. Z. plėšė dokumentus, nesuabejojo ir pagal įvykio aplinkybes nevertino jų kaip prieštaraujančių nekentėjusiosios parodymams. Teismas taip pat argumentuotai atsakė ir į kitus apeliacinio skundo argumentus dėl dokumentų suplėšymo aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo šioje dalyje atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys – BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse išdėstytus reikalavimus.

7.8. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl R. Z. veikos atitikties BK 231 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams. Teismų išvados dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų minėto nusikaltimo požymių buvimo R. Z. veikoje yra pagrįsta byloje esančių ištirtų ir vertintų įrodymų analize. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad esminių proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, o baudžiamasis įstatymas (BK 231 straipsnio 1 dalis) šioje dalyje taikytas tinkamai.

Dėl BK 146 straipsnio 1 dalies ir 148 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai nuteisė R. Z. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 148 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra būtino nusikaltimų subjektyviojo sudėties požymio – kaltės, t. y. tiesioginės tyčios.

8.1. Šioje byloje teismai nustatė, kad R. Z. reikalavo iš nukentėjusiosios elgtis pagal jo nurodymus, t. y. nurodė nukentėjusiajai surašyti aktą dėl vandens skaitiklio rodmenų patikrintų bute ir į aktą įtraukti rūsyje esančio viso namo vandens skaitiklio rodmenis ir aktą palikti jam. Nukentėjusiajai su tokiu reikalavimu nesutikus, nuteistasis ją užrakino namo lauko laiptinėje ir jos neišleido, grasindamas, kad ji iš laiptinės neišeis. Teismai laikė, kad tokiais veiksmais R. Z. padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 1 dalyje ir 148 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija su tokiomis teismų išvadomis sutinka tik iš dalies.

8.2. Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to nori.

8.3. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad R. Z. neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiajai S. U., užrakindamas ją namo laiptinėje ir neišleisdamas iki atvyko policijos pareigūnai. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs nukentėjusiosios S. U., liudytojų V. K., R. G., taip pat ir nuteistojo R. Z. parodymus ir rašytinius įrodymus, t. y. įvertinęs tiek juos atskirai, tiek jų visumą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus. Teismas nurodė, jog visi byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis, užrakindamas duris bei neišleisdamas S. U., suvaržė jos laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, teisę laisvai judėti.

8.4. Kasatoriai nesutinka su nuteistojo R. Z. veikos kvalifikavimu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, teigdami, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, nes S. U. į nuteistojo butą pateko apgaule, pažadėjusi patikrinti vandens skaitiklius ir surašyti aktą, tačiau to nepadarė, todėl R. Z. užrakindamas ją laiptinėje tokiais veiksmais siekė iki atvyks policijos pareigūnai sustabdyti nukentėjusiąją dėl jos vykdomo pažeidimo, t. y. siekė teisingumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šie kasatorių teiginiai grindžiami ne teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, o nurodant ir savaip interpretuojant įvykio aplinkybes. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Įrodymų pakankamumo ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo klausimai paprastai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes yra akivaizdu, jog nuteistojo veiksmai užrakinti S. U. laiptinėje buvo kilusio konflikto sprendimo būdas. Kasatorių versija, kad nuteistasis taip veikė siekdamas užkirti kelią nukentėjusiosios daromam pažeidimui, yra nelogiška ir prieštaraujanti bylos aplinkybėms. Teismai padarė teisingas išvadas, kad nuteistasis, užrakindamas nukentėjusiąją laiptinėje ir jos neišleisdamas, suvokė, jog neteisėtai atima jai laisvę, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Konstatuotina, kad nuteistojo R. Z. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 1 dalį.

8.5. Pagal BK 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Šio nusikaltimo objektu laikytina žmogaus valios laisvė. Reikalavimo, kaip veikos, požymis suprantamas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Taikant BK 148 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas reikalavimo neteisėtumas, t. y. turi būti konstatuota, kad reikalavimas nesusijęs su kaltininko ar kito asmens teisės įgyvendinimu. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas, reikalaudamas kitą žmogų elgtis pagal jo nurodymus, suvokia savo reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad taip suvaržo kito žmogaus veiksmų laisvę, ir to nori.

8.6. Šioje byloje R. Z. nuteistas už vieną iš alternatyvių veikų, numatytų BK 148 straipsnio 1 dalyje, reikalavimą nukentėjusiajai kitaip elgtis pagal jo nurodymą, panaudojant psichinę prievartą. Teismai savo sprendimuose nurodė, kad reikalavimas kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą, reiškia bet kokį reikalavimą elgtis prieš savo valią. Vis tik baudžiamoji atsakomybė yra numatyta už pavojingas veikas, todėl patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį pagal BK 148 straipsnio 1 dalį galima ne už bet kokį reikalavimą elgtis pagal kaltininko nurodymą, o tik tada, kai toks reikalavimas yra neteisėtas, t. y. nesusijęs su kaltininko teisių įgyvendinimu. Tais atvejais, kai kaltininkas prievarta įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę (tikrą ar tariamą), veika nekvalifikuojama kaip žmogaus veiksmų laisvės varžymas, tačiau gali sudaryti savavaldžiavimo požymius (BK 294 straipsnis). Be to, klausimas, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą reikšti reikalavimus ar pretenzijas, turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant ir į Civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nustatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus.

8.7. Pažymėtina, kad byloje R. Z. nuosekliai teigė, jog jis buvo įsitikinęs, kad turėjo teisę reikalauti iš vandens skaitiklių rodmenų tikrinimą atlikusios nukentėjusiosios surašyti aktą dėl atlikto patikrinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo R. Z. reikalavimo elgtis pagal jo nurodymus nepagrįstumo požymį, nurodydamas, kad nors UAB „Kauno vandenys“ abonentų skyriaus inspektoriaus pareiginiuose nuostatuose nėra įtvirtinta inspektoriaus pareiga patikrinus vartotojų vandens skaitiklių būklę, rodmenis, plombų numerius ir šiuos duomenis, įrašius į darbo užduočių lapus arba patikrinimo aktus, užduočių lapų ar patikrinimo aktų antruosius egzempliorius palikti tikrinamam asmeniui, tačiau teisę tikrinamam asmeniui reikalauti surašyti patikrinimo aktą suteikia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 17 punkto nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl R. Z. reikalavimo surašyti patikrinimo aktą teisėtumo kaip nepagrįstus, tačiau nurodė, kad iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog R. Z., nežinodamas teisės akto reikalavimų, turėjo teisę reikalauti iš patikrinimą atlikusios nukentėjusiosios tam tikro elgesio. Tačiau teismai klaidingai vertino nuteistojo R. Z. veiksmus kaip nusikalstamus pagal BK 148 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja, kad R. Z. veiksmuose nėra visų būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 148 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių – kaltės, todėl bylos dalis dėl minėto kaltinimo yra nutrauktina, nes nusikalstama veika nėra padaryta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų sprendimai keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

Dėl teisės į gynybą suvaržymo

9. Kasatorius nuteistasis R. Z. kasaciniame skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė į gynybą. Kasatorius teigia, kad teisme jis pareiškė nepasitikėjimą advokate ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau ir VGTPT) prašė pakeisti gynėją, tačiau tai buvo atsisakyta padaryti. Jis teigia, kad teisme advokatė pati pareiškė nusišalinimą, tačiau teismas jai nusišalinti neleido, o jo prašymą turėti advokatą, kuriuo pasitikėtų, teismas atmetė ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. VGTPT sprendimą jis apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui ir šis buvo patenkintas, tačiau Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba advokatą jam pakeitė tik po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme.

9.1. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis).

9.2. Byloje nustatyta, kad R. Z. pats gynėjo nepasirinko ir jį ikiteisminiame tyrime dėl neteisėto laisvės atėmimo ir žmogaus veiksmų laisvės varžymo nuo 2013 m. gruodžio 20 d. gynė Kauno VGTPT parinkta gynėja – advokatė D. J. Ši advokatė R. Z. gynė ir ikiteisminiame tyrime dėl trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklai. Teisme sujungus bylas į vieną, R. Z. toliau gynė ta pati advokatė D. J. 2015 m. balandžio 24 d. teismo posėdyje kaltinamojo gynėja pareiškė, jog ji negali ginti R. Z., nes baigėsi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo laikas. Tą pačią dieną teismas nutartimi BPK 51 straipsnio 2 dalies tvarka paskyrė advokatę D. J. R. Z. gynėja byloje, t. y. teismas pripažino gynėjo dalyvavimą procese būtinu. 2015 m. gegužės 19 d. posėdyje, svarstant R. Z. skundus dėl jam bylos nagrinėjimo metu skirtų baudų, kaltinamasis pareiškė nepasitikįs advokate. Byloje taip pat buvo pateiktas išvakarėse Kauno VGTPT gautas prašymas pakeisti advokatą. Teismas atmetė kaltinamojo R. Z. prašymą keisti gynėją, motyvuodamas, kad prašyme nurodomos aplinkybės buvo žinomos dar 2013 m. gruodžio 20 d., bylos nagrinėjimas yra baigiamojoje stadijoje ir tokie veiksmai būtų bylos vilkinimas. 2015 m. birželio 1 d. posėdyje bylos įrodymų tyrimas buvo baigtas, proceso dalyviai pasakė baigiamąsias kalbas. Po bylos išnagrinėjimo 2015 m. birželio 30 d. Kauno VGTPT sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. Z. parengti procesinius dokumentus apskųsti teismo nuosprendį ir ginti teisme paskirtas gynėjas advokatas V. Molis. Šis gynėjas surašė apeliacinį skundą ir gynė nuteistąjį apeliacinės instancijos teisme.

9.3. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad bylos nagrinėjimo metu nuteistojo teisė į gynybą buvo suvaržyta. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžių protokolų, pirmosios instancijos teisme R. Z. gynusi advokatė D. J. buvo aktyvi proceso dalyvė, uždavė klausimus nukentėjusiesiems, liudytojams, kaltinamajam, pritarė jo prašymams, pati juos reiškė, išdėstė savo poziciją dėl byloje spręstų klausimų, pasakė baigiamąją kalbą ir kt. Negalima sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad bylos nagrinėjimo metu advokatė nusišalino, tačiau teismas nusišalinimo nepatvirtino. Pažymėtina, kad iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog R. Z. gynusi advokatė informavo teismą apie Kauno VGTPT gautą prašymą dėl gynėjo pakeitimo ir išreiškė nuomonę dėl galimybės toliau ginti kaltinamąjį. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad R. Z. teisė į gynybą pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrinta ar buvo nekvalifikuota.

9.4. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyti du atvejai, kada gynėjas turi pasitraukti iš proceso: 1) kai kaltinamasis atsisako gynėjo (BPK 52 straipsnis) arba 2) gynėjas nušalinamas ar nusišalina (BPK 49 ir 61 straipsniai). Matyti, kad kasatorius, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prašydamas pakeisti gynėją, šiais įstatyme numatytais pagrindais nesirėmė. Gynėjo pakeitimas kitu gynėju Baudžiamojo proceso kodekse nėra sureglamentuotas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BPK 51 straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu paskirtas gynėjas gali būti pašalintas iš proceso ir pakeistas kitu, kai teismas padaro išvadą, jog gynėjas akivaizdžiai netinkamai gina kaltinamojo interesus, arba kai iš esmės išsiskiria kaltinamojo ir gynėjo pozicijos dėl gynybos, arba susiklosto konfliktinė situacija ar nustatomos kitos aplinkybės, dėl kurių tolesnis konkretaus advokato dalyvavimas byloje nebegalimas. Pažymėtina, kad nors baudžiamojo proceso įstatymas garantuoja kaltinamajam teisę byloje turėti gynėją, šia teise jis turi naudotis sąžiningai. Todėl gynėjo pakeitimas kitu gali būti teismo atliktas tik esant tam tikroms svarbioms aplinkybėms, kurios leistų daryti išvadą dėl tolesnio gynėjo dalyvavimo procese negalimumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė tokių aplinkybių byloje.

9.5. Nesutiktina su kasatoriumi, kad advokatas jam buvo pakeistas tik po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Minėta, kad R. Z. parengti procesinius dokumentus apskųsti teismo nuosprendį bei ginti teisme buvo paskirtas kitas gynėjas, kuris ir surašė apeliacinį skundą, ir gynė jį apeliacinės instancijos teisme. Todėl nepagrįsti nuteistojo argumentai apie jo teisės į gynybą suvaržymą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

9.6. Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl teismų sprendimų nenušalinti byloje valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro. Kasatorius R. Z. tik nurodo, kad prokuroras buvo suinteresuotas bylos baigtimi, todėl abiejų instancijų teismai nepagrįstai atmetė jo reiškiamą nušalinimą prokurorui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis nušalinimą prokurorui reiškė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Teismai išnagrinėjo nuteistojo pareiškimus dėl prokuroro nušalinimo ir, nenustatę prokuroro šališkumo, priėmė motyvuotas nutartis atmesti juos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų nutartyse padarytomis išvadomis.

Dėl nenagrinėtinų nuteistojo R. Z. kasacinio skundo klausimų

10. Kasatorius R. Z. savo kasaciniame skunde kelia nemažai klausimų, kurie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjami. Kasatorius, vertindamas bylos įrodymus bei pateikdamas savo įvykių interpretacijas, teigia, kad byloje netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, t. y. netaikyta BK 59 straipsnio 6 dalis, numatanti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų elgesys; vietoj jo veikos kvalifikavimo pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, turėjo būti taikomas BK 29 straipsnis; taip pat turėjo būti taikytos BK 28 straipsnio nuostatos, o ne jis nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.

10.1. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Minėta, kad pirmiau nurodyti klausimai apeliaciniame skunde nenurodyti, neišsakyti ir bylos nagrinėjimo metu baigiamosiose kalbose, apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl jų taip pat nepasisakė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nagrinėti nurodytus nuteistojo R. Z. kasacinio skundo argumentus.

11. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 8 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl R. Z. nuteisimo pagal BK 148 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl R. Z. paskirtų bausmių subendrinimo ir bausmių įskaitymo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir paskirti R. Z. subendrintą bausmę – 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t. y. 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 90 centų) baudą.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmę įskaityti R. Z. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. (dvi dienas), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyti, kad neatliktoji bausmės dalis yra 11 MGL, t. y. 414,26 Eur (keturi šimtai keturiolika eurų 26 centai) bauda.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vladislovas Ranonis

Artūras Pažarskis