Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-232-969/2018

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01925-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.30; 2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S., A. K., V. J. J., V. B., O. P., A. M., O. B., V. B., R. Ž., R. V., R. J. S., R. K., S. K., D. P., B. Š., S. M., M. G., D. J., S. K., V. V., V. D., V. P., R. K., A. A. U., V. P. (V. P.), R. J., R. R., A. V., Z. K., V. I., G. K., R. V.-D., Ž. Ž., K. T., A. J., J. R., uždarosios akcinės bendrovės „Gamega“, J. N., I. K., J. S. P., S. D., J. J., F. M., A. K., V. K., B. G., L. R., A. P. I., L. I., V. Č., P. A. A., A. G. (A. G.), A. B. D., K. J., L. A., I. S., M. M., A. D., S. D., P. J., A. K., K. R. P. (K. R. P.) ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl teisių į draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė teismo pripažinti jų teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Jie nurodė, kad Vertybinių popierių komisija 2011 m. birželio 16 d. patvirtino trečiojo asmens BAB banko „Snoras“ 500 000 000 Lt (144 810 009,27 Eur) ne nuosavybės vertybinių popierių bazinį prospektą. Pagal šį bazinį prospektą ir emisijų galutines sąlygas trečiasis asmuo nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. platino dvi viešas obligacijų emisijas Nr. 11 ir Nr. 12. Platinimas turėjo vykti iki lapkričio 30 d. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo nustatyta 2011 m. gruodžio 1 d. Nurodytu laikotarpiu ieškovai ir trečiasis asmuo sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu ketino įsigyti minėtų emisijų metu išleistų banko obligacijų. Už pasirašytas obligacijas atsiskaityti jie privalėjo sutarties pasirašymo dieną, sukaupę sutartyje nurodytą bendrą obligacijų kainą sutartyje nurodytoje savo sąskaitoje, atidarytoje banke. Ieškovai šią prievolę įvykdė, tačiau dėl trečiajam asmeniui taikytų poveikio priemonių ir veiklos licencijos panaikinimo nebuvo atlikti privalomi veiksmai, dėl kurių ieškovai būtų įgiję obligacijų.

Ieškovai dėl jiems priklausančių lėšų grąžinimo kreipėsi į trečiąjį asmenį, dėl nežinomų priežasčių nė vienas jų nėra gavęs išmokos iš atsakovės už lėšas, sumokėtas pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nors turi į ją teisę. Sudarytomis sutartimis vertybinių popierių jie neįgijo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 1.97) straipsnio 1 dalis). Nepabaigus obligacijų išleidimo proceso, obligacijų pasirašymo sutartis sudarę ieškovai neįgijo nei obligacijų, nei teisės jų reikalauti.

Vadovaujantis trečiojo asmens obligacijų emisijų Nr. 11 ir Nr. 12 galutinių sąlygų 9 punktu, obligacijų pasirašymo sutarčių 1.10 punktais, obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d. Ieškovų ir trečiojo asmens nesiejo obligacijų savininko ir jų emitento teisiniai santykiai, todėl jiems turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, jų pagal sutartis įmokėti pinigai priskiriami IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje nustatytiems objektams, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas. Ieškovai neturėjo obligacijų ir negali reikalauti, kad trečiasis asmuo jas išleistų, nes jis nebeteko teisės vykdyti finansinę veiklą. Priešingu atveju jie negalėtų pasinaudoti jokia garantijų sistema. Kadangi ieškovai neturi jokių vertybinių popierių, jiems negali būti taikomas investicijų draudimas, tačiau nurodyta situacija negali ir neturi būti interpretuojama kaip iš esmės nepatenkanti į indėlių sistemą tuo pagrindu, kad buvo siekta įsigyti obligacijų, kurių neįsigijus ieškovams negali būti taikoma investuotojų apsaugos sistema. Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi, atsakovė įgijo pareigą apskaičiuoti ir sumokėti išmoką nuo objektyvios aplinkybės – draudžiamojo įvykio – atsiradimo momento ir šios pareigos vykdymas nėra ir negali būti susietas su indėlininko reikalavimo pateikimo momentu ar tokio reikalavimo turiniu. Draudžiamuoju įvykiu pagal IĮIDĮ laikytina 2011 m. lapkričio 16 d., kai trečiajam asmeniui buvo pritaikyta dalis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas yra paskelbęs, kad draudžiamuoju įvykiu turi būti laikomas trečiojo asmens licencijos atšaukimas, jis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovai ir trečiasis asmuo yra sudarę AB banko „Snoras“ obligacijų emisijos Nr. 11 ir Nr. 12 pasirašymo sutartis ir į savo sąskaitas banke įmokėję lėšas pagal šias sutartis. Ieškovų sutartys identiškos, tik jose nurodyta skirtinga pasirašymo data ir obligacijų apmokėjimo terminas. Pagal šias sutartis ieškovai įsipareigojo apmokėti obligacijų kainą iki nustatytos datos, obligacijų įsigaliojimo data nustatyta 2011 m. gruodžio 1 d. (sutarčių 1.10 punktas). Ieškovai nustatytu terminu įmokėjo sutarties kainą į banke atidarytą sąskaitą, trečiasis asmuo ieškovų lėšas, skirtas obligacijoms įsigyti, nusirašė iš sąskaitos ir pervedė į surenkamąją sąskaitą, skirtą obligacijoms platinti. Obligacijų emisija neįvyko dėl banko veiklos apribojimo ir bankui iškeltos bankroto bylos.

Teismas sprendė, kad pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai įsigijo tam tikrą kiekį banko obligacijų, jų sudarytos sutartys nepasibaigė. Nors ieškovų įgytų obligacijų įsigaliojimo data yra 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau, teismo vertinimu, ši data nustato tik palūkanų už obligacijas skaičiavimo pradžią, bet neturi reikšmės nuosavybės teisės į obligacijas atsiradimo momentui. Kadangi ieškovai yra investuotojai, tai jiems taikytinos IĮIDĮ normos, susijusios su įsipareigojimų investuotojams draudimu. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jų įmokėtos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) arba panaudotos be jų valios. Įvertinęs nustatytą aplinkybę, kad ieškovų įmokėti pinigai buvo pervesti į trečiojo asmens sąskaitą, skirtą AB banko „Snoras“ obligacijoms platinti, taip pat nesant draudimo objekto, teismas padarė išvadą, jog ieškovų ieškinys nepagrįstas (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų ieškinys, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino, kad ieškovai turi teisę į indėlio draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovės ieškovams po 244 Lt (70,67 Eur) žyminio mokesčio.

Kolegija, įvertinusi IĮIDĮ, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB, Indėlių direktyva), 2009 m. kovo 11 d. direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (toliau – ir Direktyva 2009/14/EB, Investuotojų direktyva), taip pat 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Direktyva 97/9/EB) nuostatas, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog obligacijas ieškovai įgijo pasirašydami sutartis, o nurodyta vėlesnė jų įsigaliojimo data yra palūkanų už obligacijas skaičiavimo pradžia. Obligacijos yra savarankiškas turtinis vienetas, perleidžiamasis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnis), jų išleidimo ir įsigijimo procesas yra reguliuojamas teisės aktais – Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymu, Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. (Komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 redakcija). Vadovaujantis „Snoro“ obligacijų emisijų Nr. 11 ir Nr. 12 Galutinių sąlygų 9 punktu, obligacijų pasirašymo sutarčių 1.10 punktu, obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl trečiajam asmeniui paskelbto veiklos apribojimo, o vėliau licencijos panaikinimo ir bankroto bylos iškėlimo obligacijų emisija nebuvo išleista ir obligacijos neįsigaliojo, ieškovų vardu vertybinių popierių depozitariume nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos sąskaitos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita; ieškovų vardu atidarytose sąskaitose nebuvo padaryta įrašų ir obligacijos nebuvo apskaitytos kliento vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovus įsigijus obligacijas; trečiasis asmuo šias lėšas gavo, jas nurašė iš ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko kaip emitento surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties kolegija padarė išvadą, kad atitinkamos obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos nebuvo perduotos.

Kadangi pagal IĮIDĮ nuostatas garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, įskaitant kylančias iš kredito įstaigos įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas, teismas, vadovaudamasis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, pripažino trečiojo asmens sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) buvusias ieškovų lėšas indėliais, kuriems taikoma minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 5 ir 9 straipsniuose nustatyta draudimo apsauga iki 100 000 Eur atitinkančios sumos litais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė IĮIDĮ nuostatas, diferencijuojančias indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimą bei jų objektus. IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant ne tik Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, bet ir Direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų, kurios nustato skirtingas garantijas indėlininkams ir investuotojams, šių direktyvų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. Direktyva 97/9/EB ir ją įgyvendinančios IĮIDĮ nuostatos nesuteikia absoliučios draudimo apsaugos visiems investuotojams (vertybinių popierių emitento nemokumas nėra laikomas pagrindu mokėti įsipareigojimo investuotojams draudimo išmoką). Kadangi trečiasis asmuo ieškovams ne įsipareigojo suteikti, o realiai suteikė investicines paslaugas, tai po sutarčių sudarymo ieškovų reikalavimo teisėms į trečiąjį asmenį įgyvendinti taikomos specialiosios teisės normos, įtvirtintos IĮIDĮ 2 straipsnio 11 ir 12 dalyse, 9 straipsnio 1 dalyje, t. y. ieškovai, sudarę su trečiuoju asmeniu sutartis ir sumokėję jam (banko, kaip emitento, nuosavybėn) už obligacijas pinigus, laikytini investuotojais, o ne indėlininkais. Ginčo situacija neatitinka IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, todėl ieškovai neturi teisės reikalauti iš atsakovės jiems mokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką. Teismas, neatsižvelgdamas į nurodytas teisinio reglamentavimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovų pagal sutartis sumokėtos lėšos yra indėliai IĮIDĮ prasme.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos nebuvo perduotos ieškovams, dėl to nepagrįstai ieškovų trečiajam asmeniui perduotas lėšas kvalifikavo kaip indėlį, t. y. kaip pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, sumą. Obligacijų pasirašymo sutartys nepasibaigė (sutarčių 1.20 ir 1.14 punktai). Aplinkybė, kad trečiajam asmeniui buvo pritaikytos poveikio priemonės, o vėliau – iškelta bankroto byla, nereiškia, kad jo sutartys laikomos pasibaigusiomis. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nutarties dėl bankroto bylos iškėlimas sutarties šaliai yra laikomas pagrindu konstatuoti, kad pasibaigė bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai, o ne sandoriai. Trečiojo asmens pareiga grąžinti ieškovams pagal sutartis gautas lėšas yra vykdytina, tik pasibaigė šios pareigos įvykdymo terminas, tačiau tai nereiškia, kad sutartys nebegalioja. Pagal sutartis gautas lėšas trečiasis asmuo perėmė savo nuosavybėn, o ne saugojo jas patikėjimo teise kaip klientų lėšas, skirtas investicijoms. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo perėmė iš ieškovų nuosavybės teises į lėšas ir privalo šias lėšas ieškovams grąžinti laikydamasis Bankų įstatyme ir Įmonių bankroto įstatyme nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos.

Trečiasis asmuo turėjo dvejopo pobūdžio įsipareigojimus ieškovams: kaip emitentas (obligacijas platinęs subjektas) ir finansų makleris (teikęs jiems investicines paslaugas subjektas). Tuo atveju, jei trečiasis asmuo nebūtų obligacijų emitentas, o veiktų tik kaip finansų makleris, neturintis nuosavybės teisės į kliento patikėtas lėšas, ieškovų lėšos, skirtos investicijoms, atitiktų IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąlygą, t. y. būtų laikomos jų pinigų, į kuriuos jie turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, suma. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo ieškovams suteikė investicines paslaugas (sandoris dėl obligacijų įsigijimo buvo sudarytas), o lėšos, ieškovų sumokėtos pagal sutartis, buvo perleistos trečiojo asmens (emitento) nuosavybėn, todėl jos nepagrįstai teismo pripažintos indėliu. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje sprendžiant ginčus dėl neįsigaliojusios trečiojo asmens akcijų emisijos, moratoriumo ir trečiojo asmens licencijos panaikinimo pasekmių akcijų pasirašymo sutartis su trečiuoju asmeniu sudariusiems asmenims, kurioje pasisakyta dėl pagal neįsigaliojusią akcijų emisiją sumokėtų trečiajam asmeniui investuotojų lėšų statuso, yra išaiškinta ir pripažinta, kad, trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, įsigaliojo Įmonių bankroto įstatyme nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl investuotojai savo teisę reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka; finansinio turto, priskirtino kito turto CK 4.38 straipsnio prasme kategorijai, teisiniam režimui bendra tvarka taikomos CK ketvirtosios knygos normos ir kitos CK normos, reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar jų lydimieji aktai nenustato kitaip, šio turto perleidimui taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalis, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento, jeigu sutartyje nenustatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-470/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-470/2013">3K-3-470/2013</a>; 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2013">3K-3-493/2013</a>). Nagrinėjamu atveju sutartyse jokių nuosavybės perėjimo ypatumų nustatyta nebuvo, todėl ieškovų įmokėtų pinigų nuosavybės teisė pagal sutartis perėjo trečiajam asmeniui nuo jų įmokėjimo momento ir jie negali būti laikomi ieškovams priklausančiomis lėšomis pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalį ar indėliu pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį. Ieškovai sutarčių pagrindu perleido nuosavybės teisę į lėšas, skirtas obligacijoms apmokėti, o negavę obligacijų, įgijo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir šią gali įgyvendinti tik specialiųjų nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objekto atskyrimo kriterijai nustatyti IĮIDĮ 2 straipsnio 4 ir 11 dalyse. Kadangi investicinė veikla gali būti ir indėlių, ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas, pagrindiniu indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo apsaugos taikymo atribojimo veiksniu turi būti laikomas investicinės paslaugos kredito įstaigos klientams suteikimo ar nesuteikimo kriterijus. Pagal obligacijų, kurių išleidimo procedūra nėra baigta, pasirašymo sutartis kredito įstaigai sumokėta pinigų suma yra indėlių draudimo objektas, nes investicinės paslaugos kredito įstaigos klientams negali būti laikomos suteiktomis iki tol, kol jie įgyja šias finansines priemones kaip turtą. Suteikus investicines paslaugas – apmokėjus obligacijas ir jas apskaičius kredito įstaigos klientų vertybinių popierių sąskaitose – tarp kredito įstaigos ir jos klientų atsiranda nauji prievoliniai santykiai ir kredito įstaigos įsipareigojimai obligacijoje nustatytais terminais jos turėtojui išmokėti nominalią obligacijos vertę bei metines palūkanas patenka į įsipareigojimų investuotojams draudimo objektą. Nagrinėjamu atveju draudžiamojo įvykio dieną trečiasis asmuo ieškovams realiai nebuvo suteikęs investicinių paslaugų – obligacijos nebuvo apmokėtos ir (ar) perduotos ieškovams, apskaitant jas asmeninėse ieškovų vertybinių popierių sąskaitose. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo laikė pagal obligacijų pasirašymo sutartis investicinėms paslaugoms suteikti ieškovų įmokėta pinigų, į kuriuos jie turėjo reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, suma, kuri IĮIDĮ prasme yra indėlis. Šią išvadą patvirtinta ir sisteminė Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų kartu su ją iš dalies keičiančia Direktyva 2009/14/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino, analizė. Pagal direktyvose nustatytą teisinį reguliavimą finansinės priemonės, taip pat ir obligacijos, nepatenka į Direktyvos 94/19/EB reguliavimo sritį.

Teismas pagrįstai sprendė, kad nutrūkus obligacijų išleidimo procedūrai, už neįsigaliojusias obligacijas įmokėtų lėšų teisinio statuso nelemia ir negali lemti trečiojo asmens buvimas emitentu ar finansų makleriu. Finansinių priemonių rinkų įstatymu ir Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklėms imperatyviai reglamentuojant finansinių priemonių civilinę apyvartą, CK 4.49 straipsnio 1 dalis netaikoma. Finansinių priemonių ir jų apyvartos taisyklės nustato, kad atsiskaitymams pagal finansinių priemonių sandorius taikomas vienalaikiškumo principas, kuris, inter alia (be kita ko), reiškia, kad finansinių priemonių pateikimas yra susietas su lėšų gavimu ar atvirkščiai. Priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principas daro bendrosios CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtį, suspenduodamas turto nuosavybės perėjimą iki priešpriešinės prievolės įvykdymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad finansinės priemonės yra apmokamos ir apskaitomos asmeninėse jas įsigijusių asmenų sąskaitose tuo pačiu momentu, nepaisant lėšų nurašymo iš ieškovų sąskaitų, atlikto viename iš obligacijų išleidimo etapų, šių lėšų nuosavybė, obligacijų neapskaičius vertybinių popierių sąskaitose, kurių įrašai patvirtintų ieškovus įgijus obligacijas, trečiajam asmeniui perduota nebuvo.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

ir šalių rašytiniai paaiškinimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> (buvęs bylos Nr. 3K-3-8-701/2016).

Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a> ESTT buvo prašoma priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar tais atvejais, kai kaip investicinė įmonė veikia kredito įstaiga, kuriai lėšos yra perduotos siekiant įsigyti pačios kredito įstaigos išleidžiamų skolos vertybinių popierių, tačiau minėtų vertybinių popierių emisija neįsigalioja ir vertybiniai popieriai neperduodami lėšas įmokėjusio asmens nuosavybėn, o lėšos jau yra nurašytos iš asmens banko sąskaitos ir pervestos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą ir yra negrąžinamos, be to, nacionalinio įstatymų leidėjo valia dėl konkrečios apsaugos sistemos taikymo tokiu atveju nėra aiški, siekiant nustatyti tokioms lėšoms taikytiną apsaugą, gali būti tiesiogiai taikomas Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punktas ir Investuotojų direktyvos 1 straipsnio 4 dalis ir lėšų paskirtis yra pagrindinis kriterijus siekiant nustatyti taikytiną apsaugos sistemą? Ar šios direktyvų nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, nustatanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija pagal investuotojų kompensavimo sistemą, turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad ji apima ir reikalavimus grąžinti lėšas, kurias investicinė įmonė yra skolinga investuotojams ir kurios nėra laikomos investuotojų vardu?

Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, ar Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodanti, dėl kokių reikalavimų turi būti mokama kompensacija, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais taip, kad privatūs asmenys, remdamiesi šia nuostata, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką?

Ar Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 punkto nuostata turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad asmens indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmens sutikimu iš jo asmeninės sąskaitos nurašytos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią toje pačioje kredito įstaigoje ir skirtą būsimų šios įstaigos skolos vertybinių popierių emisijai apmokėti?

Ar Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 3 dalies nuostatos kartu turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 straipsnio 3 dalies i ir ii punktuose nurodyti sprendimai?

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniu sprendimu sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 nuspręsta:

Pirma, 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nuostatos ir, antra, 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų.

Direktyvos 97/9/EB 2 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, įtvirtintą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją.

Pirma, Direktyvos 94/19/EB, iš dalies pakeistos Direktyva 2009/14/EB, 1 straipsnio 1 punktą ir, antra, Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktą bei 2 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 16 d. nutartimi ši civilinė byla atnaujinta ir šalims pasiūlyta nustatytu terminu pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos baigties, atsižvelgiant į minėtą ESTT prejudicinį sprendimą.

Atsakovė pateiktais rašytiniais paaiškinimais prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovė paaiškinimuose nurodė:

ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai nėra aiškūs dėl jų taikymo nagrinėjamoje byloje ir praktikoje. Šioje byloje ieškovai prašė teismo pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ prasme. Ar tai reiškia, kad, atsižvelgiant į ESTT prejudicinį sprendimą, kuriame pateikta tik paties asmens galimybė pasirinkti jam taikytiną sistemą (Direktyvoje 97/9/EB nustatytą investuotojų kompensavimo arba Direktyvoje 94/19/EB nustatytą indėlių garantijų sistemą), nagrinėjamoje byloje ieškovai dar turi išreikšti savo valią, kuria iš sistemų – indėlių garantijų sistema ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudos kaip teise į kompensaciją už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias trečiojo asmens obligacijas?

Atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktą išaiškinimą, asmens galimybė pasirinkti, kuria sistema naudotis kaip kompensacija už lėšas, pervestas už neįsigaliojusias banko obligacijas, yra susijusi su asmens teisės į draudimo išmoką galiojimo terminu. IĮIDĮ (redakcija, galiojusi draudžiamojo įvykio dieną) 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Tai reiškia, kad asmenys įgyvendinti savo teisę reikalauti išmokėti draudimo išmokas dėl trečiojo asmens bankroto (ir pasirinkti, kuria iš sistemų naudosis) galėjo per 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Atsižvelgiant į tai, asmens teisė pasirinkti, kuria iš sistemų – indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams – pasinaudoti, negali būti įgyvendinama pasibaigus teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui.

ESTT prejudicinio sprendimo 104 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant, pirma, į tai, kad minėtų skolinių reikalavimų turėtojai gali pagrįstai teisės prasme remtis apsauga, kurią jiems užtikrina tiek Direktyva 94/19/EB, tiek Direktyva 97/9/EB, ir, antra, į tai, kad pagal minėtą šios antrosios direktyvos 2 straipsnio 3 dalį jie negali naudotis dviguba kompensacija, laikytina, kad minėti savininkai turi pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų, nustatytų įgyvendinant šias direktyvas, jiems bus kompensuojama. Pateiktas ESTT išaiškinimas suprantamas taip, kad asmens skoliniam reikalavimui, kylančiam iš vienos su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties, negali būti taikoma dviguba kompensacija, t. y. tiek pagal Indėlių direktyvą, tiek pagal Investuotojų direktyvą. Tačiau kyla klausimas, kaip ESTT prejudiciniame sprendime nurodytas išaiškinimas turėtų būti taikomas asmens tapatiems skoliniams reikalavimams, kylantiems ne iš vienos sutarties, bet iš kelių tapačių su trečiuoju asmeniu sudarytų sutarčių. Ar gali asmuo tapačioms sutartims prašyti taikyti skirtingą kompensaciją: vienai sutarčiai – pagal Direktyvą 94/19/EB, kitai sutarčiai – pagal Direktyvą 97/9/EB?

Ieškovai teismo nustatytu terminu rašytinių paaiškinimų dėl nagrinėjamos bylos baigties, atsižvelgiant į minėtą ESTT prejudicinį sprendimą, nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lėšoms, sumokėtoms pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos apsaugos sistemos

Kasacinėje byloje sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į jo asmeninę banko sąskaitą, siekiant įsigyti banko leidžiamų obligacijų, ir asmens sutikimu buvo nurašytos bei pervestos į banko vardu atidarytą sąskaitą, skirtą būsimai obligacijų emisijai apmokėti, šiai emisijai taip ir neįsigaliojus, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.

Remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą.

Atitinkamai skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.

ESTT, pasisakydamas dėl asmens, siekiančio gauti atitinkamą kompensaciją (draudimo išmoką), galimybės nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis tiek Direktyvos 94/19/EB, tiek Direktyvos 97/9/EB nuostatomis, išaiškino, kad Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punktas ir Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa aiškintini taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotuojų kompensavimo sistemas (prejudicinio sprendimo 111 punktas).

Dėl ieškovų sumokėtų lėšų draustumo pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą

Byloje teismų nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 2 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu AB bankas „Snoras“ platino dvi viešas obligacijų emisijas: emisiją Nr. 11 ir emisiją Nr. 12. Platinimas turėjo vykti iki 2011 m. lapkričio 30 d. Pagal šių obligacijų emisijų galutines sąlygas obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 1 d.

Platinant nurodytas emisijas (nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki lapkričio 16 d.) ieškovai ir AB bankas „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis (pagal tipinį pavyzdį), skyrėsi tik atskirų asmenų sutarčių sudarymo datos ir pagal šias sutartis įmokamos sumos. Pagal šias sutartis ieškovai į savo sąskaitas, atidarytas AB banke „Snoras“, įnešė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytas lėšas (sutarčių 1.14 punktas). Sutarčių 1.15 punkte buvo nurodoma, kad apmokėtos obligacijos bus apskaitomos asmeninėje kiekvieno tokio AB banko „Snoras“ kontrahento vertybinių popierių sąskaitoje. Sutarčių 1.10 punkte buvo nustatyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gruodžio 1 d., o obligacijų išpirkimo data – 2012 m. gruodžio 3 d.

Vadovaujantis Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatomis, AB banko „Snoras“ obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su AB banku „Snoras“ susijusių įvykių, sustabdžiusių, o vėliau – nutraukusių jo veiklą ir obligacijų išleidimo procesą. Dėl to AB bankas „Snoras“ negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyse (1.15 punktas) nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 AB banko „Snoras“ akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams, o pačiam bankui buvo pritaikyta dalis Bankų įstatymo 72 straipsnyje nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko „Snoras“ veiklos licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui „Snoras“ bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Taigi, ieškovų vardu atidarytose vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos šiose sąskaitose, kurių įrašai patvirtintų ieškovus įsigijus obligacijas. Tuo tarpu AB bankas „Snoras“ ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas gavo, nes pagal minėtas sutartis (pvz., obligacijų pasirašymo sutarčių 1.14 punktas) nurašė lėšas iš minėtose sutartyse nurodytų ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į banko, kaip emitento, surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti. Dėl šios priežasties laikytina, kad atitinkamos obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, nes obligacijos ieškovams nebuvo perduotos. Tai reiškia, kad ieškovai obligacijų neįgijo, nors už jas buvo įmokėję sutartyse nurodytas sumas.

Lietuvos Respublikoje tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos su vėlesniais pakeitimais, tiek Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų įgyvendina vienas teisės aktas – Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-701/2016 (naujas bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214-701/2018">3K-3-214-701/2018</a>), kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo apsisprendimas abi šias direktyvas įgyvendinti viename teisės akte papildomai apsunkina šiose direktyvose įtvirtintų apsaugos sistemų taikymą tais atvejais, kai kredito įstaiga veikia kaip investicinė įmonė (žr. minėtos nutarties 43 punktą). Nacionalinio įstatymo leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški (žr. minėtos nutarties 47 punktą). Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalies 11 punktu, investuotojas – tai fizinis arba juridinis asmuo, perdavęs draudėjui pinigus arba vertybinius popierius norėdamas pasinaudoti draudėjo teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Pagal šio straipsnio 12 dalį, įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta, kad AB bankas „Snoras“ ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas būtų panaudojęs be jų valios.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 28 punkte nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas skolinių reikalavimų, atsiradusių iš nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios situacijos, nepriskyrė prie vienos sistemos pagal Direktyvą 94/19/EB ar Direktyvą 97/9/EB (žr. šios nutarties 15.2 punktą).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus (žr. šios nutarties 21, 22 punktus), t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovai), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojai (ieškovai) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.

Šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė jiems pripažinti teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą jie, be kita ko, grindė Direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia Direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad grįsdami minėtus savo reikalavimus ieškovai turėjo teisę tiesiogiai remtis Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis (žr. šios nutarties 23 punktą).

Pažymėtina, kad iki nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo teisme ieškovai taip pat siekė indėlių draudimo išmokos pagal indėlių garantijų sistemą, tai, be kita ko, patvirtina jų 2012 m. vasario 6 d. reikalavimas atsakovei.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažįsta atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo (žr. šios nutarties 17.1 punktą).

Atsižvelgdama į tai, kad indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taip pat esant minėtų skolinių reikalavimų turėtojų (ieškovų) išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jiems užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją į nacionalinę teisę perkeliantis IĮIDĮ, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, laikytinas pagrįstu.

Dėl asmens teisės į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, galiojimo terminų

IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio metu) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Analogiška nuostata dėl indėlininko teisės gauti draudimo išmoką galiojimo termino yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios IĮIDĮ redakcijos 7 straipsnio 12 dalyje.

Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad ieškovai praleido terminą pasinaudoti investuotojo ar indėlininko teise gauti draudimo išmoką, todėl ši jų teisė nebegali būti įgyvendinama (žr. šios nutarties 17.2 punktą).

Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančios investuotojų ir indėlininkų apsaugos sistemos negali paneigti skolinių reikalavimų turėtojams suteikiamų teisių ir užkirsti jiems kelio pasinaudoti Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintomis garantijomis.

Nagrinėjamu atveju ieškovai savo reikalavimus dėl draudimo išmokos jiems pagal indėlių garantijų sistemą mokėjimo, grįsdami juos, be kita ko, Direktyvos 94/19/EB nuostatomis, atsakovei pradėjo kelti nepasibaigus šios nutarties 35 punkte nurodytam indėlininko teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui: draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d.; reikalavimą priimti sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ieškovai atsakovei reiškė 2012 m. vasario 6 d. raštu; nagrinėjamas ieškinys teisme gautas 2012 m. kovo 9 d.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad jeigu per 5 metų terminą, per kurį, remiantis IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalimi, galioja indėlininko teisė gauti draudimo išmoką, asmuo, laikantis save indėlininku, ėmėsi veiksmų, gindamas pirmiau nurodytą savo teisę, nustatytas terminas negali būti laikomas pasibaigusiu ir draudimo išmoka šiuo pagrindu nemokama vien dėl to, kad teisminis ginčas dėl asmens teisės į draudimo išmoką užsitęsė iki šio termino pabaigos ar ilgiau. Priešingi atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti teiginiai yra nepagrįsti.

Kiti kasacinio skundo ir rašytinių paaiškinimų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovų ieškinį ir pripažindamas jiems teisę į draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą. Dėl šios priežasties skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas pagal šioje nutartyje nurodytus motyvus (CPK 364 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovai prašo priteisti jiems iš atsakovės jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jie nurodė, kad šias išlaidas sudaro žyminis mokestis už ieškinį (100 Lt, arba 28,96 Eur) ir už apeliacinį skundą (144 Lt, arba 41,71 Eur), taip pat išlaidos teisinei advokato pagalbai apmokėti (mokestis už teisines paslaugas lygus dviem procentams nuo įmokos, kurią ieškovai sumokėjo pagal obligacijų pasirašymo sutartis, tačiau ne mažiau kaip 150 Lt (43,44 Eur). Ieškovai pateikė šias išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuris šia nutartimi paliktas nepakeistas, buvo išspręstas ieškovų bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą padavimą teismui sumokėjimą, atlyginimo klausimas. Minėtu sprendimu kiekvienam iš ieškovų iš atsakovės priteista po 244 Lt (70,67 Eur). Kadangi ieškovų už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo klausimas yra išspręstas, nėra teisinio pagrindo pakartotinai priteisti ieškovams šių išlaidų atlyginimą.

Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad ieškovai patyrė šias išlaidas teisinei pagalbai apmokėti: V. S. – 584,72 Lt (169,35 Eur); A. K. – 339,89 Lt (98,44 Eur); V. J. J. – 4998,56 Lt (1447,68 Eur); V. B. – 1125,29 Lt (325,91 Eur); O. P. – 1902 Lt (550,86 Eur); A. M. – 150,04 Lt (43,45 Eur); O. B. – 199,94 Lt (57,91 Eur); R. Ž. – 469,86 Lt (136,08 Eur); R. V. – 233,97 Lt (67,76 Eur); R. J. S. – 211,02 Lt (61,12 Eur); R. K. – 2999,14 Lt (868,61 Eur); S. K. – 159,95 Lt (46,32 Eur); D. P. – 150,04 Lt (43,45 Eur); B. Š. – 438,73 Lt (127,06 Eur); S. M. – 3473,12 Lt (1005,89 Eur); M. G. – 296 Lt (85,73 Eur); D. J. – 531,58 Lt (153,96 Eur); S. K. – 999,71 Lt (289,54 Eur); V. V. – 499,90 Lt (144,78 Eur); V. D. – 599,83 Lt (173,72 Eur); V. P. – 718,04 Lt (207,96 Eur); R. K. – 699,80 Lt (202,68 Eur); A. A. U. – 2312,71 Lt (669,81 Eur); V. P. – 1726,07 Lt (499,90 Eur); R. J. – 399,92 Lt (115,82 Eur); R. R. – 999,81 Lt (289,56 Eur); A. V. – 379,89 Lt (110,02 Eur); Z. K. – 599,83 Lt (173,72 Eur); V. I. – 1000 Lt (289,62 Eur); G. K. – 428,06 Lt (123,97 Eur); R. V.-D. – 414,22 Lt (119,97 Eur); Ž. Ž. – 299,91 Lt (86,86 Eur); K. T. – 365,89 Lt (105,97 Eur); A. J. – 499,90 Lt (144,78 Eur); J. R. – 1179,99 Lt (341,75 Eur); UAB „Gamega“ – 3630 Lt (1051,32 Eur); J. N. – 214,04 Lt (61,99 Eur); I. K. – 199,93 Lt (57,90 Eur); J. S. P. – 690,43 Lt (199,96 Eur); S. D. – 150,04 Lt (43,45 Eur); J. J. – 199,96 Lt (57,91 Eur); F. M. – 899,80 Lt (260,60 Eur); A. K. – 150,04 Lt (43,45 Eur); V. K. – 150,04 Lt (43,45 Eur); B. G. – 199,94 Lt (57,91 Eur); L. R. – 399,88 Lt (115,81 Eur); V. Č. – 526,35 Lt (152,44 Eur); A. G. – 1209,76 Lt (350,37 Eur); K. J. – 699,38 Lt (202,55 Eur); A. D. – 180 Lt (52,13 Eur); P. J. – 150 Lt (43,44 Eur); A. K. – 1103,52 Lt (319,60 Eur); K. R. P. – 150 Lt (43,45 Eur).

Prašomos priteisti sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcijos, galiojusios tiek iki, tiek nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.14 punktuose nustatytų dydžių. Dėl šios priežasties nurodytiems ieškovams iš atsakovės priteistinos visos prašomos atlyginti patirtos atstovavimo išlaidos.

Teismui nepateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovų V. B., A. P. I., L. I., P. A. A., A. B. D., L. A., I. S., M. M., S. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios jiems neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) ieškovams V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 169,35 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt devynis Eur 35 ct), A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 98,44 Eur (devyniasdešimt aštuonis Eur 44 ct), V. J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1447,68 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 68 ct), V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 325,91 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis Eur 91 ct), O. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 550,86 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt Eur 86 ct), A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct), O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,91 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 91 ct), R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 136,08 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis Eur 8 ct), R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 67,76 Eur (šešiasdešimt septynis Eur 76 ct), R. J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 61,12 Eur (šešiasdešimt vieną Eur 12 ct), R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 868,61 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur 61 ct), S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 46,32 Eur (keturiasdešimt šešis Eur 32 ct), D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct), B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 127,06 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis Eur 6 ct), S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1005,89 Eur (vieną tūkstantį penkis Eur 89 ct), M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 85,73 Eur (aštuoniasdešimt penkis Eur 73 ct), D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 153,96 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris Eur 96 ct), S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,54 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 54 ct), V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 144,78 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Eur 78 ct), V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 173,72 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris Eur 72 ct), V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 207,96 Eur (du šimtus septynis Eur 96 ct), R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 202,68 Eur (du šimtus du Eur 68 ct), A. A. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 669,81 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt devynis Eur 81 ct), V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 499,90 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt devynis Eur 90 ct), R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 115,82 Eur (vieną šimtą penkiolika Eur 82 ct), R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,56 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 56 ct), A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 110,02 Eur (vieną šimtą dešimt Eur 2 ct), Z. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 173,72 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris Eur 72 ct), V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct), G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 123,97 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris Eur 97 ct), R. V.-D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 119,97 Eur (vieną šimtą devyniolika Eur 97 ct), Ž. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 86,86 Eur (aštuoniasdešimt šešis Eur 86 ct), K. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 105,97 Eur (vieną šimtą penkis Eur 97 ct), A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 144,78 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Eur 78 ct), J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 341,75 Eur (tris šimtus keturiasdešimt vieną Eur 75 ct), uždarajai akcinei bendrovei „Gamega“ (j. a. k. 159802852) 1051,32 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt vieną Eur 32 ct), J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 61,99 Eur (šešiasdešimt vieną Eur 99 ct), I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,90 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 90 ct), J. S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 199,96 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt devynis Eur 96 ct), S. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct), J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,91 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 91 ct), F. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 260,60 Eur (du šimtus šešiasdešimt Eur 60 ct), A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct), V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct), B. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,91 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 91 ct), L. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 115,81 Eur (vieną šimtą penkiolika Eur 81 ct), V. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 152,44 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt du Eur 44 ct), A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350,37 Eur (tris šimtus penkiasdešimt Eur 37 ct), K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 202,55 Eur (du šimtus du Eur 55 ct), A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 52,13 Eur (penkiasdešimt du Eur 13 ct), P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,44 Eur (keturiasdešimt tris Eur 44 ct), A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 319,60 Eur (tris šimtus devyniolika Eur 60 ct), K. R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,45 Eur (keturiasdešimt tris Eur 45 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gediminas Sagatys

Antanas Simniškis