Civilinė byla Nr. 3K-3-456-378/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02588-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios viešosios įstaigos Taikomosios gruntų mechanikos mokslo instituto ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės Reginos Ramanauskienės, prašė priteisti iš atsakovo 56 093,89 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – procesinės palūkanos).
3. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą, 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2017 m. kovo 30 d., pripažino ieškovės bankrotą tyčiniu. Nagrinėjant tyčinio bankroto bylą, nustatyta, kad atsakovas savo veiksmais privedė ieškovę prie bankroto, padarė ieškovės kreditoriams didelę žalą, nes nėra turto, kuriuo galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškiniu reikalaujamą atlyginti žalą sudaro ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (53 580,58 Eur), nepadengtos bankroto administravimo išlaidos (1354,83 Eur) ir žala, patirta perleidus trečiajam asmeniui įstaigos automobilį ir neišsaugojus dokumentų, kurie patvirtintų kainos už automobilį ieškovei sumokėjimą (1158,48 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 54 935,41 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas; atmetė kitą ieškinio dalį.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nutartimi dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šios civilinės bylos procese. Teismas pažymėjo, kad, nagrinėjant tyčinio bankroto bylą, nustatyta, jog atsakovas perdavė bankroto administratorei tik dalį 2011–2015 metų laikotarpio įstaigos dokumentų, o 2010 metų ir ankstesnio laikotarpio dokumentų apskritai neišsaugojo ir neperdavė; įstaigai priklausęs automobilis „Toyota Carina“ buvo parduotas, tačiau pinigai, gauti už automobilį, nebuvo įskaityti į įstaigos sąskaitą, o automobilis „Hyundai Terracan“ buvo parduotas (pačiam atsakovui) mažesne negu rinkos kaina ir nėra buhalterinės apskaitos duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas apskritai sumokėjo šio automobilio kainą; ieškovė jau 2011 metais buvo nemoki, 2014–2015 metais faktiškai nebevykdė veiklos, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, negana to, perkėlė įstaigos veiklą į susijusią įmonę; atsakovas priėmė ekonomiškai nenaudingus sprendimus dėl darbo užmokesčio sau padidinimo, savo nuožiūra atsiskaitinėjo tik su susijusiais kreditoriais, taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ir kitų kreditorių interesus.
6. Teismo vertinimu, pirmiau nurodyti atsakovo veiksmai kvalifikuotini kaip netinkamas pareigų vykdymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis). Atsakovas, kaip vadovas, turėjo pareigą užtikrinti tinkamą įstaigos veiklos organizavimą ir vykdymą, todėl būtent jis yra atsakingas už įstaigos finansinių įsipareigojimų didėjimą ir padarinius, atsiradusius jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovo netinkamo pareigų vykdymo ir įstaigos patirtos žalos yra neabejotinas priežastinis ryšys, todėl atsakovas privalo atlyginti įstaigai savo veiksmais padarytą žalą. Teismas nurodė, kad kreditorių finansiniai reikalavimai (53 580,58 Eur), patvirtinti įstaigos bankroto bylos procese, vertinami kaip atsakovo padaryta žala. Be to, atsakovas privalo atlyginti žalą, kurią sudaro 1354,83 Eur bankroto administravimo išlaidos.
7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą.
8. Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamo subjekto pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Kolegija, atsižvelgdama į bankroto administratoriaus statusą, priėjo prie išvados, kad jis yra tinkamas subjektas reikšti bankrutuojančios įmonės vardu ieškinį vadovui (ar dalyviui) dėl žalos atlyginimo, siekiant padidinti įmonės turto, kuriuo tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, masę. Tokio ieškinio tenkinimas, priešingai negu teigia atsakovas, negali būti vertinamas kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių pažeidimas. Kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnyje reglamentuotos tyčinio bankroto pasekmės neeliminuoja bankroto administratoriaus pareigos veikti kreditorių interesais, siekiant įgyvendinti bankroto proceso tikslą kuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, taip pat nepaneigia bankroto administratoriaus teisės, reiškiant bankrutuojančios įmonės vardu ieškinius, pasirinkti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynimo būdą.
9. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti, kad tyčinio bankroto bylos procese nustatytos faktinės aplinkybės yra prejudiciniai faktai.
10. Kolegija pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad, nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl būtų atsiskaityta su kreditoriais. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus, o visų kreditorių teises tokiu būdu, kad lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEtNDY5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211-469/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211-469/2017">3K-3-211-469/2017</a>). Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – egzistavimo, reikšmingas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas tyčinio bankroto faktas, ypač veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį veiksnys (įmonių „feniksų“ reiškinys), suponuojantis išvadą, kad atsakovas, žinodamas įstaigos finansinę padėtį, sąmoningai siekė neatsiskaityti su kreditoriais. Be to, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovė neperdavė bankroto administratorei jokio įstaigos turto. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tokiais atsakovo veiksmais sąmoningai pažeisti visų kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti įstaigos bankroto bylos procese, interesai (priežastinis ryšys), ir todėl kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo žalos, lygios visų patvirtintų finansinių reikalavimų sumai, atlyginimą.
11. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kuriais jis reiškia savo nesutikimą su įstaigos bankroto bylos procese patvirtintais kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Algidana“ finansiniais reikalavimais, pažymėjo, kad paties atsakovo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi, todėl jis, įstojęs į bankroto bylą, galėjo kelti klausimą dėl pirmiau nurodytų kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, tačiau nesiėmė tokių veiksmų. Kolegija konstatavo, kad atsakovo nurodomi argumentai nesudaro pagrindo priteisti mažesnį žalos atlyginimą, negu sudaro visų įstaigos kreditorių finansiniai reikalavimai.
12. Kolegija nustatė, kad nepadengta bankroto administravimo išlaidų dalis sudaro 1354,83 Eur, sprendė, kad ši išlaidų dalis yra nepadengta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, eliminavusių galimybę atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet ir su bankroto administratore.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
13. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.87 straipsnio 7 dalies ir 6.245–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas:
13.1.1. Teismai nenustatė, kad įstaiga būtų buvusi moki ir visi kreditoriai būtų gavę savo finansinių reikalavimų patenkinimą, jeigu nebūtų nustatyti tyčinio bankroto požymiai. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta žala, kurią atsakovas savo konkrečiais veiksmais padarė ieškovei, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi bendra prielaida, kad įmonė būtų buvusi moki, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs veiksmų, kurie sudarė pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu. Sprendžiant ginčą dėl atsakovo, kaip vadovo, padarytos žalos dydžio, privalėjo būti išsamiai ištirta, kokios priežastys nulėmė finansinių reikalavimų patvirtinimą, kokia jų kilmė, ar jie buvo pagrįsti, kada jie tapo vykdytini ir privalomi, kokiu momentu buvo pažeistos (jeigu apskritai pažeistos) kreditorių subjektinės teisės, kurias gina bankroto administratorė. Teismo sprendimas taikyti vieną ar kitą žalos apskaičiavimo būdą turi būti paremtas konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Žala pripažįstami ne visi kreditorių finansiniai reikalavimai, o tik įstaigos skolų padidėjimas dėl vadovo netinkamos veiklos ir tik tada, kai, remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis, konstatuojama, kad visos skolos atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad įstaigos skolos susidarė dėl jos kontrahentų UAB „Algidana“ ir UAB „Vilgersta“ bankroto ir įstaigos bankroto administratorės neveikimo nesėkmingai pasibaigus teisminiam procesui prieš UAB „Emilė“, o ne dėl atsakovo veiksmų.
13.1.2. Tyčinio bankroto požymiai savaime neįrodo žalos fakto ir dydžio, be to, nesudaro pagrindo pripažinti visus kreditorių finansinius reikalavimus įstaigai padaryta žala. Įstaigos bankrotas pripažintas tyčiniu remiantis požymių visuma, nenustačius konkretaus ar abstraktaus įstaigai (ar jos kreditoriams) padarytos žalos dydžio. Nenustačius atsakovo veiksmais bendrovei padarytos žalos, atitinkamai negalėjo būti nustatytas priežastinis ryšys tarp konkrečių atsakovo veiksmų ir įstaigos galimybių atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimo. Be to, atsakovo veiksmų, kuriuos teismai laikė pagrindu pripažinti įstaigos bankrotą tyčiniu, dalis (pvz., pavėluotas steigimo dokumentų ar antspaudo perdavimas, atlyginimo darbuotojams padidinimas, darbuotojų perkėlimas į kitą įmonę ir pan.) apskritai neturėjo įtakos įstaigos mokumui, turtinei padėčiai ir kreditorių teisėms ar pareigoms.
13.1.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo abejoti kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumu vien todėl, kad atsakovas neginčijo šių reikalavimų, yra nepagrįsta. Atsakovas nebuvo teisminių procesų šalis ir neturėjo teisės skųsti teismų sprendimų, kuriais buvo patenkinti įstaigos kreditorių „UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ ieškiniai dėl skolos priteisimo. Šių kreditorių finansiniai reikalavimai tapo vykdytini ir privalomi įstaigai jau po bankroto bylos iškėlimo ir ne dėl atsakovo kaltės, bet dėl bankroto administratorės sprendimo netęsti teisminių procesų ir neginti įstaigos nuo nepagrįstų finansinių reikalavimų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė pirmiau nurodytų kreditorių teises.
13.1.4. Teismai be pagrindo laikė, kad atsakovui ir R. G. mokslo, projektavimo ir komercinei įmonei „Georima“, kaip įstaigos kreditoriams, buvo padaryta 10 514,44 Eur žala. Šie asmenys nepripažino savo teisių pažeidimo ir nesutiko su ieškiniu, kuriuo buvo tariamai ginamos jų teisės.
13.1.5. Teismai nenustatė atsakovo padarytos žalos fakto ir dydžio perkeliant veiklą į kitą įmonę. Veiklos perkėlimas pats savaime neįrodo fakto, kad įmonė nebūtų tapusi nemoki, toliau vykdydama veiklą, juo labiau jeigu veikla perkelta tinkamai atsiskaičius su įmone ar sustabdant nuostolingai vykdytą veiklą ir netgi pagerinant įmonės finansinę padėtį. Pažymėtina, kad įstaiga sustabdė savo veiklą ne dėl atsakovo, kaip vadovo, subjektyvaus sprendimo ar bandymo išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, bet priešingai – siekdama išvengti skolų didėjimo.
13.1.6. Teismai nenustatė, koks turtas nebuvo perduotas bankroto administratorei, kokia jo vertė ir atitinkamai bendrovės patirta žala. Nenustačius šių faktinių aplinkybių, nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas padarė bendrovei žalą, lygią visų kreditorių finansiniams reikalavimams.
13.1.7. Turto pardavimo mažesne negu rinkos kaina faktas nesudaro pagrindo pripažinti įstaigos patirta žala visus jos bankroto bylos procese patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus.
13.2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant, kaip nustatytinas įmonės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimu kreditoriams padarytos žalos dydis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (pvz., 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>). Teismai nesiaiškino faktinių aplinkybių, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti.
14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovas be pagrindo kvestionuoja tyčinio bankroto bylos procese nustatytus faktus, turinčius prejudicinę reikšmę. Prejudiciniai faktai yra privalomi ne tik bylos šalims, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui ir negali būti iš naujo nustatyti.
14.2. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas:
14.2.1. Teismai pagrįstai konstatavo, kad, tyčinio bankroto bylos procese nustačius, jog atsakovas sąmoningai nulėmė įstaigos bankrotą (privedė ją prie bankroto), jo neteisėti veiksmai nagrinėjamos bylos procese turi būti vertinami kompleksiškai, o ne atskirai.
14.2.2. Žalos, kurią sudaro įstaigos bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, dydis pagrįstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis dėl kreditorių finansinių reikalavimo tvirtinimo (tikslinimo). Įstaigos bankroto administratorei nebuvo perduotas turtas, įstaiga neturi lėšų, kuriomis galėtų būti tenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl šių finansinių reikalavimų suma pagrįstai pripažinta įstaigos žala.
14.2.3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovės bankroto administratorė be pagrindo neskundė teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo, pagal kurį patvirtintas kreditorės UAB „Vilgersta“ finansinis reikalavimas. Pažymėtina, kad atsakovas tuo laikotarpiu, kuriuo galėjo būti apskųstas pirmiau nurodytas sprendimas, vis dar vadovavo ieškovei (nebuvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo), tačiau neskundė šio teismo sprendimo, o bankroto administratorė nurodytu laikotarpiu apskritai dar neturėjo įgaliojimų veikti įstaigos vardu. Kitos atsakovo akcentuojamos kreditorės, t. y. UAB „Emilė“, finansinis reikalavimas buvo patvirtintas pagal teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą. Bankroto administratorė nenustatė pagrindų pateikti apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, todėl jis ir nebuvo apskųstas. Atsakovas neįrodė, kad šio kreditoriaus finansinis reikalavimas buvo be pagrindo patvirtintas ieškovės bankroto bylos procese.
14.2.4. Ieškovei priteistas žalos atlyginimas negali būti mažinamas paties atsakovo ir jam priklausančios IĮ „Georima“ finansiniais reikalavimais. Šie ieškovės kreditoriai turėjo galimybę atsisakyti savo finansinių reikalavimų ieškovės bankroto bylos procese ir taip reikalauti mažinti priteistiną žalos atlyginimą, tačiau jie nesiėmė tokių veiksmų.
14.3. Atsakovas remiasi neaktualia kasacinio teismo praktika ir be pagrindo ignoruoja kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus, suformuluotus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>). Remiantis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, atsakovui tyčia savo neteisėtais veiksmais privedus ieškovę prie bankroto, priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, kurią sudaro patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ir bankroto administravimo išlaidos, yra preziumuojamas ir būtent atsakovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad kreditorių finansiniai reikalavimai ar jų dalis būtų atsiradę ir nesant tyčinio bankroto, tačiau atsakovas nepaneigė pirmiau įvardytos prezumpcijos.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų
15. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad kasacine tvarka nėra nustatomi faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę, t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.
16. CPK 177 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodymų sąvoką. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kaip minėta, kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Vadinasi, kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai, t. y. įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Draudimas remtis naujais įrodymais (vadinasi, ir teikti juos) yra nustatytas ir CPK 347 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai, keliami kasacinio skundo turiniui, antrojoje dalyje.
17. Pažymėtinas ir tas aspektas, kad kasacinis skundas negali būti papildytas ar pakeistas, išsprendus jo priėmimo klausimą (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Be to, proceso įstatymo nuostatos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, papildomus rašytinius paaiškinimus.
18. Kasacinis teismas šios bylos nagrinėjimo dieną gavo atsakovo papildomus rašytinius paaiškinimus, prie šių paaiškinimų pridėti nauji faktiniai duomenys – antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti tiek rašytinius paaiškinimus, tiek faktinius duomenis, pridėtus prie šių paaiškinimų.
Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl tyčinio bankroto
19. Šioje kasacinėje byloje keliamas atsakovo, kaip viešosios įstaigos vadovo, civilinės atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2011">3K-3-214/2011</a>). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzctMjQ4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-177-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-177-248/2018">3K-3-177-248/2018</a>, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).
20. Pažymėtina, kad šios bylos ypatumas (lyginant su bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais) yra tas, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, pripažino ieškovės, t. y. įstaigos, kuriai vadovavo atsakovas, bankrotą tyčiniu. Toks pripažinimas yra teisiškai reikšmingas dėl kelių toliau nurodytinų aspektų.
21. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a> 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (pirmiau minėtos nutarties 48 punktas).
22. Pirmiau išdėstyti kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais (žr. šios nutarties 20 punktą), nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė.
23. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 23 punkte nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.
24. Atsakovas savo kasaciniame skunde kelia klausimą dėl jo, kaip buvusio ieškovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, tačiau, pirma, ką pagrįstai akcentuoja ir ieškovė, tam tikrais kasacinio skundo argumentais (žr. šios nutarties 14.1.1 punktą) yra kvestionuojamos faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu. Kaip pirmiau minėta, šios faktinės aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, nebegali būti ginčijamos (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (galutinis teismo sprendimas) principo pažeidimą), todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai iš naujo netyrė ir nevertino tokių faktinių aplinkybių. Antra, atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui konstatuoti (žr. šios nutarties 14.1.1–14.1.2, 14.1.5–14.1.7 punktus), tačiau, kaip jau buvo minėta, šių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas yra preziumuojamas ir būtent atsakovui, besiginančiam nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tenka pareiga įrodyti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jo neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jo neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.). Pažymėtina, kad atsakovas tiek, kiek susiję su šios nutarties 14.1.1–14.1.2, 14.1.5–14.1.7 punktuose išdėstytais kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o tokiu savo argumentavimu, koks yra atskleistas pirmiau įvardytuose šios nutarties punktuose, iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo yra nepagrįsti.
25. Kasaciniame skunde, siekiant paneigti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos – kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansinių reikalavimų atsiradimo (patvirtinimo) – egzistavimą, be kita ko, nurodyta, kad šių kreditorių finansiniai reikalavimai tapo vykdytini ir privalomi įstaigai jau po bankroto bylos iškėlimo dėl bankroto administratorės sprendimo netęsti teisminių procesų ir neginti įstaigos nuo nepagrįstų finansinių reikalavimų. Todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad aptariamos žalos atsiradimo pagrindas yra jo neteisėti veiksmai.
26. Pasisakant dėl šios nutarties 26 punkte nurodytų kasacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymėtina, kad ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansiniai reikalavimai patvirtinti pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais pripažintas šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas. Šioje kasacinio teismo nutartyje jau buvo akcentuota įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, reiškianti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Šalys turi galimybę prašyti atnaujinti procesą byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau, kol galioja teismo procesinis sprendimas ir neatnaujintas procesas dėl jo pagrįstumo, bankroto byloje negali būti kvestionuojamas teismo nutartimi šio teismo procesinio sprendimo pagrindu patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-233/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-233/2014">3K-3-233/2014</a>). Šie išaiškinimai suformuluoti, kasaciniam teismui aiškinant įsiteisėjusio teismo įsakymo res judicata galią, kita vertus, teismo įsakymo įsiteisėjimas sukelia tokius pačius teisinius padarinius, kokie atsiranda įsiteisėjus bet kuriam kitam baigiamajam teismo procesiniam sprendimui, todėl pirmiau išdėstyti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamai civilinei bylai.
27. Atsakovas nurodo, kad ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, kad ieškovės bankroto administratorė turėjo apskųsti teismų procesinius sprendimus, kuriais pripažintas šių kreditorių reikalavimų pagrįstumas, kad šių reikalavimų patvirtinimas yra bankroto administratorės neveikimo rezultatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiais kasacinio skundo argumentais iš esmės yra kvestionuojami įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Tolesnis šių argumentų teisinis vertinimas reikštų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų res judicata galios paneigimą, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pirmiau įvardytų kasacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad, ką nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ieškovės bankroto bylos procese yra patvirtintas atsakovo finansinis reikalavimas, vadinasi, jis, kaip ieškovės kreditorius, manydamas, kad teismų procesiniai sprendimai, kuriais pripažintas ieškovės kreditorių UAB „Emilė“ ir UAB „Vilgersta“ reikalavimų pagrįstumas, yra neteisėti ir nepagrįsti, turėjo teisę inicijuoti išnagrinėtų bylų proceso atnaujinimą ir įrodinėti, kad teismai neteisingai išsprendė bylas, tačiau atsakovas nepasinaudojo tokia savo, kaip ieškovės kreditoriaus, teise.
28. Kasacinis skundas, be pirmiau jau minėtų ir aptartų argumentų, yra grindžiamas ir tuo argumentu, kad, atsakovo vertinimu, teismai be pagrindo laikė, kad jam ir R. G. mokslo, projektavimo ir komercinei įmonei (atsakovo individualiai įmonei) „Georima“ buvo padaryta 10 514,44 Eur žala. Šie asmenys nepripažino savo teisių pažeidimo ir nesutiko su ieškiniu, kuriuo buvo tariamai ginamos jų teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
29. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės bankroto bylos procese, be kitų kreditorių finansinių reikalavimų, yra patvirtinti atsakovo ir jo individualios įmonės „Georima“ finansiniai reikalavimai, kurie sudaro 10 514,44 Eur sumą. Kaip minėta, pripažinus bankrotą tyčiniu, be kita ko, įsigalioja prezumpcija, kad atsakovo, kaip vadovo, neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro visi ieškovės bankroto procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, vadinasi, ir pirmiau įvardyti finansiniai reikalavimai. Atsakovas teigia, kad tiek jis, tiek jo individuali įmonė „Georima“ nepripažįsta savo teisių pažeidimo, kita vertus, abu šie kreditoriai neatsisakė savo finansinių reikalavimų, patvirtintų ieškovės bankroto bylos procese, nors jie, manydami, kad nėra pažeidžiamos jų teisės, turi tokią galimybę pagal Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai šiame nutarties punkte aptartų kreditorių finansinių reikalavimų suma nemažino atlygintinos žalos dydžio.
30. Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant, kaip nustatytinas įmonės vadovo pareigų pažeidimu kreditoriams padarytos žalos dydis. Atsakovas šiam savo argumentui pagrįsti nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>. Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje iš tikrųjų pateikti išaiškinimai, kad įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją. Kita vertus, šie išaiškinimai suformuluoti, sprendžiant juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalį klausimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesivadovavo pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, nes šios bylos procese egzistuoja kitas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės pagrindas, pasižymintis, kaip minėta, savita specifika, inter alia (be kita ko), civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumais.
31. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Atsakovo kasacinis skundas yra atmestas, vadinasi, ieškovė turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Ieškovė pateikė faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad ji patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovo 605 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
34. Kasaciniame teisme susidarė 3,46 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą, konstatuotina, kad atsakovui tenka pareiga padengti šias išlaidas, todėl būtent iš jo ir priteisiamas valstybei aptariamų išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti bankrutavusiai viešajai įstaigai Taikomosios gruntų mechanikos mokslo institutui (j. a. k. 124626914) iš R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 605 (šešių šimtų penkių) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš R. G. 3,46 Eur (trijų Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas
