Dėl teisės normų, reglamentuojančių bankrutavusios bendrovės vadovo pareigą atlyginti bendrovės kreditorių patirtą žalą, taip pat žalą dėl neperduoto turto bendrovės bankroto administratoriui, įrodinėjimo pareigos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-455-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20773-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.9; 3.4.3.2.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro, ieškinį atsakovui L. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims G. L., uždarajai akcinei bendrovei „Jūsų auditorius“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankrutavusios bendrovės vadovo pareigą atlyginti bendrovės kreditorių patirtą žalą, taip pat žalą dėl neperduoto turto bendrovės bankroto administratoriui, įrodinėjimo pareigos paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo L. M. 23 590,67 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 iškėlė UAB „Daivinga“ bankroto bylą. 2016 m. gegužės 20 d. atsakovė perdavė bankroto administratorei dalį bendrovės turto, tačiau kita dalis turto ir bendrovės dokumentai nėra perduoti iki šiol, dėl to negalima nustatyti konkrečių bankrotą nulėmusių priežasčių, tikslaus faktinio nemokumo momento, tikslaus pradelstų skolų kreditoriams atitinkamu laikotarpiu dydžio. Bankroto bylos neiškėlimas laiku, bendrovės dokumentų bei dalies turto neperdavimas BUAB „Daivinga“ ir jos kreditoriams padarė didelę turtinę žalą.

4. 2010 m. buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai, o bendrovės skolos kreditoriams buvo didesnės nei pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Įmonė jau nuo 2007 m. pabaigos neatsiskaitinėjo su kreditoriais, t. y. faktinis įmonės nemokumas atsirado 2007 m. pabaigoje. Tuometinis bendrovės vadovas ir akcininkas L. M., matydamas, kad UAB „Daivinga“ turi didelių finansinių sunkumų, turėjo imtis priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti ar kreditorių įsipareigojimams mažinti, o supratęs, jog bendrovės padėtis yra per sunki, dar 2008 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo.

5. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtino 15 340,33 Eur BUAB „Daivinga“ kreditorių finansinius reikalavimus. Atsakovas neteisėtais veiksmais padarė tokio dydžio žalą, nes jei būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (vėliausiai 2008 m.), skolos kreditoriams nebūtų atsiradusios (išaugusios) ir būtų egzistavusi galimybė su jais atsiskaityti.

6. Bendrovės vadovas L. M. bankroto administratorei neperdavė 12 750,34 Eur bendrovės turto (7611,90 Eur atsargų, 1903,09 Eur ilgalaikio turto, 3235,35 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų). Atsakovas taip pat iki šiol nėra perdavęs bendrovės dokumentų, reikalingų įmonės bankroto priežastims, turto netekimo bei įsipareigojimų atsiradimo aplinkybėms, aplinkybėms dėl turto apskaitymo ir jo vertės tinkamai išanalizuoti. Atsakovas galimai pasisavino bendrovės lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, neišsaugojo šių dokumentų.

7. Kitas akcininkas G. L. yra atlyginęs dalį žalos, pagal byloje patvirtintą taikos sutartį sumokėdamas 4500 Eur sumą, todėl šia suma sumažinti ieškinio reikalavimai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovo 23 590,67 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 590,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 iškėlė UAB „Daivinga“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2016 m. balandžio 16 d.). Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 nutarė UAB „Daivinga“ pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti, likviduojant tenkinti įmonės kreditorių 15 340,33 Eur finansinius reikalavimus. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

10. Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovas laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. buvo vienintelis BUAB „Daivinga“ vadovas, todėl privalėjo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga neperduodama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis).

11. 2010 m. bendrovės skolos kreditoriams buvo didesnės nei pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs BUAB „Daivinga“ bankroto bylos iškėlimo klausimą, nustatė, jog tiek 2010 m., tiek ir 2011 m. bendrovė baigė su didesne skola, nei pusė į balansą įrašyto turto vertė, o dar 2008 m. atsirado skola valstybei ir ji kiekvienais metais tik augo. 2010 m. III ketvirtyje buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai ir sustabdyta jos veikla. Teismas sprendė, kad tiek 2010 m., tiek 2011 m. esančios atsakovės UAB „Daivinga“ finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, jog bendrovės pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į aptartus jos balansus įrašyto turto vertės, o tai patvirtina, kad bendrovė buvo nemoki jau vėliausiai 2010 m. UAB „Daivinga“ 2009 m. balansas patvirtina, kad 2009 m. įmonės įsipareigojimai (iš esmės trumpalaikiai) viršijo pusę įmonės turto vertės. Analogiška situacija buvo ir 2008 m. Per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2010 m. įmonė bendrai patyrė 171 134 Lt (49 563,83 Eur) nuostolių. Įmonės pardavimo pajamos (veiklos apimtis) nuolat buvo mažinamos. Atsakovas teigė, kad 2008 m. UAB „Anklavas“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo ir bankroto byla nebuvo iškelta. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QjItNTg5LTEwOS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'B2-589-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="B2-589-109/2009">B2-589-109/2009</a> UAB „Anklavas“ atsisakė ieškinio, nes šalys nusprendė ginčą išspręsti taikiai, todėl ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Įmonė jau nuo 2007 m. pabaigos neatsiskaitinėjo su kreditoriais, o tai reiškia, kad faktinis įmonės nemokumas atsirado 2007 m. pabaigoje, įmonei nebeturint galimybių dengti kreditorių reikalavimus. Teismas sprendė, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemoki tapo jau 2008 m., nes pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės; didžioji dalis skolų susidarė 2008–2009 m., 2010 m. atleisti visi darbuotojai.

12. Tuometinis bendrovės vadovas ir akcininkas L. M., matydamas, kad BUAB „Daivinga“ turi didelių finansinių sunkumų, kaip sąžiningas ir protingas verslininkas, turėjo imtis priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti ar kreditorių įsipareigojimams mažinti. Supratęs, jog bendrovės padėtis yra per sunki, kad būtų galima ją atkurti, dar 2008 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų buvę imtasi kokių nors veiksmų, priešingai, aplinkybės dėl nuolat didėjančio nuostolio, stabdomos veiklos ir 2010 m. atleistų visų bendrovės darbuotojų rodo vadovo neteisėtus veiksmus visiškai apleidžiant bendrovę ir pažeidžiant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla buvo iškelta kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Kauno skyriaus, tai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.

13. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtinti BUAB „Daivinga“ kreditorių 15 340,33 Eur finansiniai reikalavimai ir, bendrovei pačiai negalint patenkinti kreditorių reikalavimų, ši suma priteistina ieškovei iš atsakovo, kaip neteisėtais veiksmais padaryta žala, nes jeigu būtų buvę laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams nebūtų atsiradusios ar išaugusios ir būtų egzistavusi galimybė su jais atsiskaityti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

14. Teismas įpareigojo UAB „Daivinga“ valdymo organus per 10 dienų terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei visus bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. UAB „Daivinga“ vadovas nevykdė pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“, kuri nurodė, kad nuo 2014 m. balandžio mėnesio UAB „Daivinga“ dokumentais nedisponuoja. Sutartis nutraukta 2012 m. ir, ją nutraukus, direktorius turėjo atsiimti savo atstovaujamos bendrovės dokumentus. 2014 m. balandžio mėnesį mirus UAB „Jūsų auditorius“ direktorei ir vienintelei akcininkei V. Z., teismo 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu buvo paskirtas palikimo administratorius G. K., šis išsiuntė visiems UAB „Jūsų auditorius“ klientams pranešimus dėl dokumentų atsiėmimo. Pranešimas buvo išsiųstas ir UAB „Daivinga“ direktoriui L. M.. 2014 m. balandžio mėnesį keletas UAB „Jūsų auditorius“ klientų kreipėsi į UAB „Finansų apskaita ir auditas“ su prašymais dėl buhalterinės apskaitos vedimo, tačiau UAB „Daivinga“ tarp naujai pasirašiusiųjų sutartis nebuvo. Taigi būtent tuometinis UAB „Daivinga“ direktorius tinkamai nevykdė pareigos išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus bei perduoti juos bankroto administratorei.

15. Atsakovas bankroto administratorei perdavė tik dalį bendrovės turto. Paskutiniame bendrovės teiktame 2011 m. balanse yra nurodyta, jog bendrovė turi 1903,09 Eur (6571 Lt) vertės ilgalaikio turto ir 45 221,27 Eur (156140 Lt) vertės trumpalaikio turto, o atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys sudaro 36 928,87 Eur (127 508 Lt). Bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog BUAB „Daivinga“ vardu registruotos trys transporto priemonės. Vertinant aplinkybes, kad atsakovas 2016 m. gegužės 20 d. perdavimo–priėmimo aktu bankroto administratorei perdavė vos 13 816,99 Eur vertės turto, o bylos nagrinėjimo metu 2016 m. spalio 31 d. perdavė 15 499,98 Eur vertės turto (neskaičiuojant PVM), likusi neperduotų atsargų vertė – 7611,90 Eur. Be to, atsakovas neperdavė ilgalaikio turto (1903,09 Eur vertės) bei balanse įrašytų pinigų ir pinigų ekvivalentų (3235,35 Eur).

16. Nors atsakovas teigė, kad UAB „Daivinga“ nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. įvykdė savo prievolę bankui ir sumokėjo 7006,67 Eur, panaudodama pinigus, kurie nurodyti balanso 10 eilutėje, tačiau mokėjimai atlikti atsakovui įnešant grynuosius pinigus, todėl tai neturi įtakos balansui ir nekeičia įsipareigojimų sumos, nes buvo mokama ne iš bendrovės turto. Atsakovui neperdavus buhalterinės apskaitos duomenų, nėra galimybės nustatyti, kaip jis iš bendrovės turto kompensavo savo naudai sumą, sumokėtą bankui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodė, kad atsiskaitymas su banku nepaneigia aplinkybių dėl vadovo neveikimo, netinkamo įmonės valdymo, sukėlusio žalą ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams.

17. Atsakovas teigė, jog ilgalaikis turtas, t. y. trys automobiliai, kurių balansinė vertė 2011 m. buvo 1903,09 Eur, yra priduoti į metalo laužą ir jų vertė šią dieną būtų nulinė. Byloje duomenų, kad šią sumą sudaro būtent automobiliai, nėra, kadangi ieškovui nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Tačiau net jei ilgalaikio turto – 1903,09 Eur vertė būtų laikoma automobilių verte, atsakovo argumentai atmestini, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog vienas automobilis į metalo laužą priduotas 2008 m., todėl negali atsispindėti 2011 m. balanse. UAB „Autolūžis“ nėra duomenų apie tai, kad UAB „Daivinga“ būtų perdavusi, pardavusi ar utilizavusi kokias nors transporto priemones, o atsakovo nurodoma aplinkybė, jog pagal susirašinėjimą matyti, kad vienas automobilis buvo pas akcininką G. L., automobilis buvo išvarytas į gatvę ir galimai utilizuotas, kaip tik ir patvirtina, jog įmonės vadovas visiškai nevykdė savo pareigos turtą išsaugoti, esant sunkiai įmonės finansinei būklei, slegiant įsipareigojimams, imtis veiksmų turtui realizuoti, siekiant bent iš dalies dengti skolas kreditoriams. Tai taip pat patvirtina ir atsakovo nurodytos aplinkybės, kad įmonės turtą jis laikė pas save, tėvus, akcininką, niekaip nesistengdamas jo realizuoti ir leisdamas turtui nuvertėti.

18. Atsakovas teigė, jog perdavė bankroto administratorei tiek turto, kad užtektų atsiskaityti su visais kreditoriais, o ieškovė neįrodė priešingai. Tačiau turto vertės nėra galimybių nustatyti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes būtent atsakovas privalėjo išsaugoti bendrovės dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti turto vertę. Taigi atsakovas neįrodė, jog jo nurodyta turto vertė ir yra rinkos vertė.

19. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorei neperduota 7611,90 Eur vertės atsargų, 1903,09 Eur vertės ilgalaikio turto ir 3235,35 Eur vertės balanse įrašytų pinigų ir pinigų ekvivalentų, ieškovės reikalavimas priteisti žalą už neperduotą 12 750,34 Eur turtą (7611,90 Eur + 1903,09 Eur + 3235,35 Eur) tenkintinas (CPK 178 straipsnis).

20. Atsakovas, kaip tuometinis bendrovės direktorius ir akcininkas, turėjo elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, kas apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Atsakovas pažeidė rūpestingumo pareigą, neužtikrindamas bendrovės veiklos teisėtumo, t. y. pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje dėl BUAB „Daivinga“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais.

21. Byloje nustačius, kad atsakovas, kaip šios bendrovės vadovas, nevykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), t. y. bendrovei 2008 m. tapus nemokiai, kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tarp šio bendrovės vadovo neveikimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Atsakovas privalo atlyginti žalą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu.

22. Bendra žalos suma yra 28 090,67 Eur (15 340,33 Eur + 12 750,34 Eur). Kadangi kitas akcininkas G. L. yra atlyginęs dalį žalos, pagal byloje patvirtintą taikos sutartį sumokėdamas 4500 Eur, tai šia suma ieškovė yra sumažinusi ieškinio reikalavimą, iš atsakovo prašydama priteisti 23 590,67 Eur žalos, kuri yra įrodyta ir priteistina ieškovei iš atsakovo, atlyginimą.

23. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei BUAB „Daivinga“ priteista 9514,99 Eur žalos atlyginimo (neperduotas ilgalaikis turtas bei atsargos), ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kitą Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

24. Kolegija nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI3Mi0xNTcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1272-157/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1272-157/2017">e2-1272-157/2017</a> padarė išvadą, jog UAB „Daivinga“ faktiškai nemoki tapo 2008 m., kad būtent dėl įmonės vadovo L. M., kuris buvo ir vienintelis akcininkas, neveikimo kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet skaičiavo delspinigius, t. y. jų patiriami nuostoliai tik išaugo. Teismas konstatavo, kad vadovo neveikimas (nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo), nepriklausomai nuo to, jog po 2008 m. įmonės įsipareigojimai kreditoriams nedidėjo, tačiau veikla iš esmės nebuvo vykdoma, vertintinas kaip akivaizdžiai netinkamas įmonės valdymas (jos nevaldymas), sukėlęs žalą ne tik jai pačiai, bet ir jos kreditoriams. Nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įgijo res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, o tai reiškia, kad šia nutartimi nustatytų faktų ir teisinių santykių revizuoti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

25. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad žala kreditoriams būtų kilusi ir tuo atveju, jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>). UAB „Daivinga“ faktiškai nemoki tapo 2008 m., nes jau tuo metu bendrovės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI3Mi0xNTcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1272-157/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1272-157/2017">e2-1272-157/2017</a> taip pat konstatavo, kad būtent dėl įmonės vadovo L. M. neveikimo (bankroto bylos neinicijavimo) kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet ir skaičiavo delspinigius. Be to, byloje esantys vykdomieji dokumentai ir antstolių patvarkymai patvirtina, kad UAB „Daivinga“ skolos nuo 2008 m. tik didėjo, nes teismai priteisė iš UAB „Daivinga“ kreditoriams ne tik skolas, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias sumas (žyminius mokesčius, išlaidų teisinei pagalbai atlyginimą, delspinigius), tarp jų – ir procesines palūkanas, kurių skaičiavimas nutrauktas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

26. Atsakovas, matydamas, kad bendrovė yra nemoki ir jos mokumo nebus galima atkurti, dar 2008 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo. Atsakovas neįrodė, kad ėmėsi pakankamai veiksmų gerindamas bendrovės finansinę padėtį ir nėra kaltas dėl skolos susidarymo bei jos didėjimo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad įmonės padėtis tik blogėjo, nes skola valstybei ir kitiems kreditoriams tik didėjo, 2008–2010 m. įmonės skolos buvo didesnės nei pusė į balansą įrašyto turto vertės, 2010 m. buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai, o 2011 m. sustabdyta jos veikla. Įmonei sustabdžius veiklą jos turimas turtas nebuvo realizuotas, o per laikotarpį iki dalies įmonės turto perdavimo bankroto administratorei šio turto realizavimo galimybės sumažėjo lyginant su 2008 m. (kai įmonė tapo faktiškai nemoki) ar bent jau su 2011 m. (kai sustabdyta įmonės veikla). Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad bendrovė 2012 m. atsiskaitė su AB DNB banku (šiuo metu – AB „Luminor Bank“), nepaneigia buvusio įmonės vadovo veiksmų netinkamai valdant bendrovę. Taigi byloje įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių UAB „Daivinga“ ir jos kreditoriams atsirado žala, bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai).

27. Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtinti 15 340,33 Eur BUAB „Daivinga“ kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2008–2012 m. Kadangi 15 340,33 Eur finansiniai reikalavimai susidarė L. M. netinkamai valdant bendrovę, t. y. jeigu buvęs vadovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams nebūtų atsiradusios ar išaugusios, ši suma laikytina atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala.

28. Perduoto turto tiksli likutinė vertė nenustatyta ir nėra aišku, už kiek turtas bus parduotas (ar apskritai bus parduotas), o ir jį pardavus neaišku, ar bus patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai ar bent dalis jų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kaip nustatė perdavimo aktuose jo nurodytą turto vertę, todėl šios jo nurodytos vertės nebūtinai atitinka šiuo metu esančias tokio turto rinkos vertes, nes turto vertė turi būti nustatoma individualizuotai, t. y. atsižvelgiant į jo būklę, likvidumą ir pan. Be to, turto pardavimo kaina ir tvarka nustatoma, o pats turtas parduodamas ir atsiskaitoma su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, taigi ir laikantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatų.

29. Atsakovas nevykdė ĮBĮ ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi, kuria iškelta UAB „Daivinga“ bankroto byla, nustatytų įpareigojimų perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Bankroto administratorės pateiktas UAB,,Jūsų auditorius“ 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. 4-9346 patvirtina, jog būtent atsakovas, būdamas UAB „Daivinga“ vadovas, nereagavo į buhalterines paslaugas teikusios įmonės raginimus ir nevykdė savo pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“.

30. Nors pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų siekdamas nustatyti, kur yra BUAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentai (ar įmonės dokumentai yra pas trečiąjį asmenį), tačiau jie buvo nepakankami, kad būtų surinkti ir pateikti visi įrodymai, kurių pagrindu būtų galima teisingai išspręsti klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų neperduodant bankroto administratorei dokumentų ir turto. Vien tik 150 Eur baudos skyrimas trečiojo asmens vadovei nėra pakankama priemonė užtikrinti, jog į bylą būtų pateikti teismo reikalauti dokumentai, tuo labiau kad vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo buvo išrašytas tik pirmosios instancijos teismui priėmus ginčijamą sprendimą.

31. Nagrinėjama byla yra dispozityvi, todėl ir pačios bylos šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 42, 178 straipsniai). Atsakovas neįrodė, kad dokumentų, jeigu jie iš tikrųjų yra pas UAB „Jūsų auditorius“, jis negali atgauti. Ieškovės byloje pateiktas UAB,,Jūsų auditorius“ 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. 4-9346 įrodo buvusio UAB „Daivinga“ vadovo neveikimą nesirūpinant bendrovės dokumentų išsaugojimu, tačiau jame nėra nurodyta, kad UAB,,Jūsų auditorius“ apskritai neturi šių dokumentų. UAB,,Jūsų auditorius“ rašte nenurodė, kas buvo padaryta su neatsiimtais ir pas trečiąjį asmenį tuo metu buvusiais UAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Įmonės administratorius privalo ir pats veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, o kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų. Taigi, bankroto administratorius taip pat turi pareigą imtis veiksmų jo administruojamos įmonės dokumentams surasti, kadangi tik pagal juos galima būtų tiksliai nustatyti įmonės ūkinę ir finansinę būklę bei įvertinti jos turtą. Byloje nėra duomenų, ką konkrečiai padarė bankroto administratorė pati, siekdama nustatyti tikslią įmonės dokumentų buvimo vietą. Taigi nėra atlikti visi veiksmai, kad būtų išreikalauti įmonės dokumentai, ir nėra nei paneigta, nei patvirtinta, jog tie dokumentai dar yra pas trečiąjį asmenį. Todėl ši bylos dalis grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

32. Bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turėtų šalims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus dėl BUAB „Daivinga“ dokumentų buvimo vietos, išaiškinti, kad abi šalys turi įrodyti savo grindžiamas aplinkybes, taip pat apsvarstyti klausimą dėl pakartotinio kreipimosi į UAB,,Jūsų auditorius“ dėl įrodymų išreikalavimo, jų nepateikus – pakartotinai svarstyti baudų skyrimo ir perdavimo jų išieškojimo priverstine tvarka klausimus, o trečiajam asmeniui ir toliau ignoruojant teismo reikalavimus – svarstyti, ar tai nėra piktnaudžiavimo procesu atvejis, ir skirti atitinkamas baudas šiuo pagrindu. Tik maksimaliai išnaudojus visas galimybes gauti (išreikalauti) dokumentus, bylą dėl turto ir dokumentų neperdavimu padarytos žalos atlyginimo nagrinėti pagal turimą medžiagą.

33. Atsakovas netinkamai vykdė jam nustatytas pareigas, t. y. neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos. Už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą bei jų perdavimą buvo atsakingas UAB „Daivinga“ vadovas, jis turėjo pareigą pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą, jo vertę. Į bylą pateikti dalies turto perdavimo aktai patvirtina, kad atsakovas bankroto administratorei yra perdavęs tik dalį bendrovės turto, tačiau atsakovas nepateikė šio turto vertę patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad atsakovas dalies turto neišsaugojo. Taip pat teismui nepateikti įrodymai, pagrindžiantys teisėtą bankroto administratorei neperduoto turto perleidimą tretiesiems asmenims, kitokį jo realizavimą ir turto struktūrą. Taigi atsakovas pažeidė savo pareigą išsaugoti ieškovės turtą ir dokumentus, kas sudaro pagrindą konstatuoti šioje byloje atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių BUAB „Daivinga“ patyrė žalą.

34. Atsakovas neįrodė, kad atsiskaityti su banku buvo panaudoti UAB „Daivinga“ pinigai, nurodyti 2011 m. balanso 10 eilutėje. Iš rašytinių įrodymų nustačius, kad skolą bankui atsakovas dengė kaip fizinis asmuo, labiau tikėtina, kad skola buvo mokama iš atsakovo, o ne bendrovės lėšų, juolab atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų (pvz., kasos išlaidų orderio), patvirtinančių, jog 2011 m. balanso 10 eilutėje nurodyta suma jam iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais buvo išduota tam, kad jis apmokėtų jais bendrovės skolą bankui. Kadangi 2011 m. balanse nurodyta 3235,35 Eur suma nėra perduota bankroto administratorei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš atsakovo kaip bendrovei padarytos žalos atlyginimą.

35. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog 2011 m. balanse įmonės ilgalaikį turtą sudarė automobiliai. 2011 m. balanse nurodytą 6571 Lt (1903,09 Eur) vertės ilgalaikį materialųjį turtą sudaro 5971 Lt (1729,32 Eur) vertės transporto priemonės ir 600 Lt (173,77 Eur) vertės kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai. Taigi, didžiąją dalį ieškovės prašomos priteisti 1903,09 Eur neperduoto ilgalaikio turto vertės sudarė įmonei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės. Vienas iš trijų UAB „Daivinga“ priklausiusių automobilių buvo priduotas į metalo laužą 2008 m., tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad jo vertė negali atsispindėti 2011 m. balanse. Visoms trims UAB „Daivinga“ priklausiusioms transporto priemonėms buvo įregistruoti apribojimai – draudžiama jas išregistruoti arba pakeisti savininką. Visos trys transporto priemonės buvo išregistruotos tik 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2014 m. spalio 1 d.

36. Apeliacinės instancijos teismui nustačius ilgalaikio turto sudėtį ir aplinkybę, kad viena jį sudaranti dalis neegzistuoja (viena transporto priemonė yra sunaikinta), turėtų būti nustatytos atskiros jo sudedamųjų dalių vertės, t. y. kiekvienos transporto priemonės vertė. Kadangi į bylą nėra pateikta tokių duomenų, tai šios bylos dalies nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš naujo, taigi būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinys dėl 1903,09 Eur žalos, kaip neperduoto bankroto administratorei ilgalaikio įmonės turto, atlyginimo priteisimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti bylos šalims pateikti BUAB „Daivinga“ priklausiusių transporto priemonių vertes (šiuo metu 2011 m. balanse nurodyta bendra jų vertė – 5971 Lt (1729,32 Eur), o nustačius automobilio, kurio sunaikinimą patvirtina byloje esantis pažymėjimas, vertę, pasiūlyti ieškovės bankroto administratorei patikslinti reikalavimą (ar atsisakyti tos dalies) iš prašomos priteisti sumos atimant jau neegzistuojančios transporto priemonės vertę. To bankroto administratorei nedarant, teismas atitinkamai turėtų spręsti klausimą dėl žalos dydžio koregavimo. Atsakovas turi teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jo nurodomų kitų dviejų transporto priemonių vertė, pasak jo, „lygi nuliui“. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų aiškintis, kas būtent sudarė likusią 2011 m. balanse nurodytą 600 Lt (173,77 Eur) ilgalaikio turto vertę ir ar tarp bankroto administratorei šiuo metu perduoto turto nėra šią sumą ar dalį jos sudarančio turto. Reikėtų paprašyti šalių paaiškinti, ar buvo imtasi kokių nors priemonių siekiant surasti BUAB „Daivinga“ priklausiusias transporto priemones (pvz., ar kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo dėl įmonės turto dingimo, pasisavinimo), jei ne – pasiaiškinti, kodėl to bankroto administratorė nedarė, jei, jo vertinimu, šios transporto priemonės dar egzistavo ir turėjo vertę.

37. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių dėl 2012 m. UAB „Daivinga“ pardavinėtos produkcijos. Iš atsakovo į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad bendrovė 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. pardavė prekių T. Š., todėl sąskaitose nurodyta suma turėjo sumažėti 2011 m. balanso 7 d. eilutėje („atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys“) nurodyta suma. Kadangi minėtose PVM sąskaitose faktūrose yra nurodomos dvi skirtingos sumos (viena atspausdinta, o kita prirašyta ranka), todėl bylą grąžinus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti, už kurią iš sąskaitose nurodomų sumų buvo parduotos bendrovės prekės, ir tada spręsti dėl galimybės šiomis sumomis mažinti prašomos priteisti žalos už neperduotas atsargas dydį arba pasiūlyti ieškovės bankroto administratorei patikslinti šį reikalavimą.

38. Bankroto administratorės veiksmai, kai ji pagal du prekių perdavimo aktus pripažįsta, kad tos prekės priklausė įmonei, ir neginčija jų kainos, o pagal trečiąjį prekių perdavimo aktą, kuriame nurodytos beveik identiškos prekės, šių kilmės ir kainos nepripažįsta, laikytini neadekvačiais. Būtent bankroto administratorei tenka įrodinėjimo našta pagrįsti žalos dydį bei aplinkybę, kodėl ji taip nevienodai vertina iš esmės identiškas situacijas dėl prekių perdavimo (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas nei bankroto bylose, nei kitose bylose negali būti aktyvesnis už bankroto administratorių ar kitus byloje dalyvaujančius asmenis. Atsakovui perdavus dalį bendrovės turto, šį priėmusi bankroto administratorė taip pat turėjo įvertinti perduotą turtą ir nustatyti jo vertę. Bankroto administratorė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad pagal 2017 m. balandžio 2 d. aktą jam perduotos prekės nepriklauso BUAB „Daivinga“. Atsakovui neperdavus bendrovės dokumentų nėra galimybės pagal juos nustatyti perduoto turto vertės, tačiau tokiu atveju turto vertė turėjo būti nustatyta pagal jo perdavimo metu buvusias tokio turto kainas. Bankroto administratorė nepateikė jokių duomenų, kad būtų įvertinusi jai perduotą turtą, o jos teiginiai, jog šiuo metu turtas yra nuvertėjęs ir jo vertė lygi nuliui, nepagrįsti jokiais įrodymais. Negalint nustatyti perduoto turto vertės pagal įmonės dokumentus, turėjo būti vertinamos galimybės tokio turto kainą nustatyti kitais būdais (pvz., pagal perdavimo metu rinkoje buvusias kainas ar pan.).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

39. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą: ieškinio reikalavimą priteisti 15 340,33 Eur (žala dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku) ir 3235,35 Eur (žala dėl neperduotų pinigų) atmesti; pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodant, jog grąžinama nagrinėti iš naujo bylos dalis dėl neperduoto ilgalaikio turto bei neperduotų atsargų (nenurodant konkrečios žalos sumos – 9514,99 Eur); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Sudėjus priteistą žalos atlyginimo sumą (18 575,68 Eur) ir prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą (9514,99 Eur), dėl kurios bylos dalis grąžinta nagrinėti iš naujo, susidaro 28 090,67 Eur žalos atlyginimo suma. Todėl, išnagrinėjus bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme ir tenkinus ieškinio reikalavimus priteisti 9514,99 Eur žalos atlyginimą, iš atsakovo turės būti priteista 28 090,67 Eur žalos atlyginimo. Tačiau byloje pareikšto ieškinio suma – 23 590,67 Eur. Nepaisant ieškinyje nurodyto priteistinos žalos dydžio, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo nuspręsta, kad ieškinio reikalavimus šioje byloje sudaro daug didesnė, t. y. 28 090,67 Eur, turtinių reikalavimų suma. Taigi teismas pažeidė atsakovo turtinius interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nes potencialiai priteistina žalos suma yra net 4500 Eur didesnė nei ta žalos suma, kurios atlyginimo buvo reikalaujama šioje byloje pareikštu ieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi išspręsdamas bylą ir dėl tų turtinių reikalavimų, kurių dalyvaujantys byloje asmenys net nekėlė, peržengė byloje pareikštų ieškovo reikalavimų ribas ir tokiu būdu iš esmės pažeidė civilinio proceso teisėje įtvirtintas bendrąsias teismo sprendimų priėmimo taisykles (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446/2009">3K-3-446/2009</a>; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-537/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-537/2014">3K-3-537/2014</a>).

39.2. Teismai atsakovo civilinę atsakomybę kildino vien iš to fakto, kad jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neperdavė bankroto administratorei dalies bankrutuojančios įmonės turto ir dokumentų, tačiau vien tik teismų nustatytas šių pareigų neįvykdymo faktas negali lemti atsakovo civilinės atsakomybės. Žalos atsiradimo faktas ieškovės ir jos kreditorių turtui šioje byloje neįrodytas (CPK 178 straipsnis, CK 2.87 straipsnio 2 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-604/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-604/2006">3K-3-604/2006</a>; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2012">3K-3-493/2012</a>; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-610/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-610/2013">3K-3-610/2013</a>; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

39.3. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta tik realiu įmonės kreditorių turtinių teisių pažeidimu, o šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą žalą neva sudaro Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtinti 15 340,33 Eur kreditorių reikalavimai. Vien tik 15 340,33 Eur vertės šios įmonių kreditorių reikalavimų patvirtinimas ĮBĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka negali būti vertinamas kaip šių asmenų dėl atsakovo veiksmų patirta žala, nes nurodyti kreditorių reikalavimai bus dar tik tenkinami ateityje, ieškovės bankroto procedūroms perėjus į šios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo etapą pagal ĮBĮ. Ieškinio dėl žalos atlyginimo priteisimo pareiškimo metu ir net šiame proceso etape įmonės turto realizavimo procedūros nėra užbaigtos, turtas nerealizuotas, todėl nėra tiksliai žinoma, ar pardavus šį turtą 15 340,33 Eur kreditorių reikalavimai nebus patenkinti (ĮBĮ 31 straipsnio 2 punktas, 33 straipsnio 1 dalis). Šią dieną įmonėje yra 32 163,41 Eur vertės turto. Tik realizavus šį turtą ĮBĮ nustatyta tvarka ir nustačius, kad gautų lėšų visiškai nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, taip pat nustačius, kad įmonėje nebėra jokio kito turto (pinigų ekvivalentų), būtų pagrindas konstatuoti, kad atsakovo veiksmais buvo padaryta konkreti žala šios bendrovės kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės turto perdavimo aktuose nurodyta šio turto vertė (32 163,41 Eur) negali būti vertinama kaip nulinė. Bankroto administratorei nesutinkant su tokia jam perduoto įmonės turto verte, turėjo būti vertinamos galimybės tokio turto kainą nustatyti kitais būdais, pagal perdavimo metu rinkoje buvusias kainas ir pan. Pardavus bendrovės turtą net ir už mažesnę kainą nei ta, kurios reikia kreditorių reikalavimams patenkinti, dalis šios bendrovės kreditorių reikalavimų vis tiek galės būti patenkinti, todėl ieškiniu reikalaujama 15 340,33 Eur žalos suma atitinkama patenkintų reikalavimų dalimi turės būti sumažinta. Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį griežtajai (deliktinei) atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos šios civilinės atsakomybės sąlygos, kurių buvimą privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-189/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-189/2010">3K-3-189/2010</a>). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį atlyginami gali būti tik padaryti, o ne spėjami nuostoliai.

39.4. 3235,35 Eur iš atsakovo buvo priteista nesant nustatyto žalos fakto. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra ginčo, jog bendrovė 2012 m. įvykdė prievolę grąžinti AB DNB bankui 7006,67 Eur, ir sprendė, jog nurodytą prievolę sumokėti AB DNB bankui 7006,67 Eur skolą įvykdė atsakovas, nes jo pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad su banku buvo atsiskaityta iš UAB „Daivinga“ 2011 m. balanse nurodytų lėšų. Teismui pripažinus, kad atsakovas įvykdė tam tikrą turtinę prievolę už ieškovę, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad dėl to įmonė patyrė 3235,35 Eur žalą. Atsakovui padengus UAB „Daivinga“ skolą kreditoriams iš savo asmeninių lėšų, kaip nurodoma nutartyje, dėl tokių atsakovo veiksmų ši įmonė bet kokiu atveju jokio turto neprarado, kadangi buvo padengti jos turimi skoliniai įsipareigojimai kitam kreditoriui ir net dvigubai didesne suma (7006,67 Eur), nei bankroto administratorės nurodoma neperduotų lėšų vertė. Vien tik tam tikros rekvizitų pildymo tvarkos nesilaikymas tarpfilialiniuose kasos pajamų orderiuose negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, kad UAB „Daivinga“ prievolių įvykdymas nebuvo atliktas iš šios įmonės balanse nurodytų lėšų. Tokie duomenys kasos pajamų orderyje apie mokėtoją galėjo atsirasti ir dėl suklydimo, nes mokėjimai buvo atliekami veikiant per šios įmonės direktorių, t. y. atsakovą, kuris neturi specialių žinių apie kiekvieno komercinio banko viduje nustatytą kasos pajamų orderių rekvizitų užpildymo tvarką ir tikslias šiame kvite pateikiamų terminų reikšmes. AB „Luminor Bank“ 2018 m. kovo 27 d. raštas Nr. 19.25-L301/1495 nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadų apie tai, kad orderio laukelyje „mokėtojas“ turėjo būti nurodyta UAB „Daivinga“, o pats orderis pasirašytas atsakovo vardu. AB DNB banko atliktų mokėjimo operacijų išrašai ir juose pateikiami įrašai apie mokėjimo paskirtį („skolos dengimas UAB „Daivinga“) pagrindžia, kad mokėjimai bankui buvo atliekami turint tikslą padengti šios įmonės turimus skolinius įsipareigojimus šiam kreditoriui ir atsakovui veikiant bendrovės vardu ir interesais, t. y. kaip šios įmonės vadovui.

40. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

40.1. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad, ieškinio sumą dėl neperduoto turto sumažinus 4500 Eur suma, bylos dalį dėl neperduoto turto teismas turėjo grąžinti jau įvertinęs šias aplinkybes ir tik dėl 5014,99 Eur sumos (9514,99 Eur – 4500 Eur). Tačiau tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip ieškinio ribų peržengimas ir kartu kasacijos pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas padarė skaičiavimo klaidą ir, pasisakydamas dėl grąžintinos bylos dalies nagrinėti iš naujo (9514,99 Eur), neįvertino G. L. sumokėtos 4500 Eur sumos, kurią ieškovė buvo atėmusi iš bendros ieškinio sumos. Dėl šios priežasties ieškovė jau kreipėsi į teismą su prašymu dėl nutarties dalies išaiškinimo ir (ar) klaidos ištaisymo. Nors nutarties dalis ir netiksli, tačiau neturi įtakos šalių teisėms ir pareigoms, nes šis reikalavimas nėra nei patenkintas, nei atmestas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybes, jog dėl dalies, t. y. 4500 Eur, ieškovė reikalavimų jau nebereiškia (ieškinio reikalavimus yra sumažinusi), bylą nagrinėtų tik dėl 5014,99 Eur reikalavimo. Ieškovė iki kasacinio skundo pateikimo jau patikslino ieškinio sumą (sumažino 4500 Eur). Taigi nei atsakovo, nei kitų proceso šalių teisių ar civilinio proceso teisės normų pažeidimo šiuo atveju nėra.

40.2. Visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų – ir žala bei priežastinis ryšys tarp jos ir neteisėtų veiksmų – įrodytos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI3Mi0xNTcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1272-157/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1272-157/2017">e2-1272-157/2017</a> dėl BUAB „Daivinga“ tyčinio bankroto nustatytais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

40.3. Įrodinėjimo našta – įrodyti, kad kreditorių žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia), teko atsakovui, kuris, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, neįrodė, kad ėmėsi pakankamų veiksmų gerindamas bendrovės finansinę padėtį ir nėra kaltas dėl skolos susidarymo bei jos didėjimo.

40.4. Teismui konstatavus, kad BUAB „Daivinga“ prie bankroto buvo privesta tyčia, įmonės kreditoriams netinkamu įmonės valdymu padarytą žalą privalo atlyginti asmenys, atlikę neteisėtus veiksmus. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi yra patvirtinęs BUAB „Daivinga“ kreditorių 15 340,33 Eur finansinius reikalavimus. Ši teismo nutartis neapskųsta, galiojanti ir nėra pagrindo ja nesivadovauti. Teismai turėjo pagrindą laikyti teismo nutartimi patvirtintą 15 340,33 Eur sumą kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>).

40.5. Vertinant atsakovo veiksmus bylos nagrinėjimo metu ir vis tariamai naujai atrandamą įmonės turtą, bankroto administratorei kilo pagrįstas įtarimas, jog, pateikdamas neaiškios kilmės turtą ir nurodydamas, kad tai UAB „Daivinga“ turtas, atsakovas bando išvengti turtinės atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, jog atsakovo pateiktuose prekių perdavimo aktuose nurodyta turto vertė iš tiesų atitinka šio turto vertę. Dėl to, kad atsakovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne tik atsirado kreditorių reikalavimų, bet ir visiškai nuvertėjo įmonės turtas. Visas įmonės turėtas turtas kreditorių nustatyta tvarka yra realizuotas už 30 Eur kainą. Realizavus šį bendrovės turtą ĮBĮ nustatyta tvarka ir nustačius, kad už šio turto pardavimą gautų lėšų visiškai nepakanka administravimo išlaidoms padengti ir ieškovės kreditorių reikalavimams patenkinti, egzistuoja akivaizdus žalos padarymo faktas.

40.6. Nors byloje patvirtintas faktas, kad UAB „Daivinga“ 2012 m. sumokėjo AB DNB bankui 7006,67 Eur, vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsakovas neįrodė, kad su AB DNB banku atsiskaityta būtent iš 2011 m. bendrovės balanse nurodytų pinigų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankrutavusios bendrovės vadovo pareigos atlyginti bendrovės kreditorių patirtą žalą ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

41. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šio straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

42. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje (2013 m. balandžio 18 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo.

43. Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė ne konkretus kreditorius (-iai), bet bankrutavusios įmonės bankroto administratorė, kuri faktiškai atstovauja šios įmonės kreditorių interesams, t. y. siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakingo pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą už tyčinį bankrotą asmens – įmonės vadovo (atsakovo) tam, kad būtų galima atsiskaityti su kreditoriais – patenkinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtintus BUAB „Daivinga“ kreditorių 15 340,33 Eur finansinius reikalavimus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka būtent bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies (5 dalis pagal 2013 m. kovo 28 d. įstatymo Nr. XII-208 redakciją, įsigaliojusią nuo 2015 m. sausio 1 dienos 2014 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. XII-1229 pagrindu) 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-493/2012">3K-3-493/2012</a>; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTEtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-111-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-111-701/2018">3K-3-111-701/2018</a>, 43 punktas).

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-266/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-266/2006">3K-7-266/2006</a>; kt.).

45. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-19/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-19/2012">3K-3-19/2012</a>). Minėta, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį bendrovės vadovui kyla atsakomybė kreditoriams dėl jam priklausančių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (nutarties 41 punktas).

46. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog būtų galima taikyti juridinio asmens vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, turi būti įrodyta, kuriais konkrečiai neteisėtais veiksmais ir kokio dydžio žala buvo padaryta bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-604/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-604/2006">3K-3-604/2006</a>).

47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, o pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-453/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-453/2014">3K-3-453/2014</a>). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymą nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA1LTQyMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-105-421/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-105-421/2018">e3K-3-105-421/2018</a>, 52 punktas).

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2014">3K-3-344/2014</a> pateiktas išaiškinimas, kad vertinant įmonės vadovo padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Šis išaiškinimas detalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTYtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-416-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-416-469/2015">3K-3-416-469/2015</a>, joje konstatuojant, kad teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

49. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek 2010 m., tiek ir 2011 m. bendrovė baigė su didesne skola nei pusė į balansą įrašyto turto vertė, o dar 2008 m. atsirado įsiskolinimas valstybei, kuris kiekvienais metais augo. 2010 m. III ketvirtyje buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai ir sustabdyta jos veikla. 2009 m. įmonės įsipareigojimai (iš esmės – trumpalaikiai) viršijo pusę įmonės turto vertės. Analogiška situacija buvo ir 2008 m. Per laikotarpį nuo 2007 m. iki 2010 m. įmonė bendrai patyrė 171 134 Lt (49 563,83 Eur) nuostolių. Įmonės pardavimo pajamos (veiklos apimtis) nuolat buvo mažinamos. Įmonė jau nuo 2007 m. pabaigos neatsiskaitinėjo su kreditoriais, taigi faktinis įmonės nemokumas atsirado 2007 m. pabaigoje, įmonei nebeturint galimybių dengti kreditorių reikalavimus. Teismas sprendė, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemoki tapo jau 2008 m., nes pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės; didžioji dalis skolų susidarė 2008–2009 m. Taigi atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas byloje nustatytas nuo 2008 m., nuo šio momento turėtų būti pradėti skaičiuoti atsakovo neveikimu (nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) padaryti nuostoliai.

50. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtinti 15 340,33 Eur BUAB „Daivinga“ kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2008–2012 m. atsakovui netinkamai valdant bendrovę.

51. Remiantis nutarties 49, 50 punktais nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 15 340,33 Eur skola kreditoriams susidarė nuo atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento 2008 m., t. y. kad atsakovo neteisėtas neveikimas – nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2008 m. lėmė skolų kreditoriams susidarymą 2008–2012 m. laikotarpiu. Taigi byloje teismų nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir 15 340,33 Eur žalos kreditoriams. Atsakovas nesutinka su šia teismų išvada.

52. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 47 punktas).

53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI3Mi0xNTcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1272-157/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1272-157/2017">e2-1272-157/2017</a> BUAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo neveikimo – laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip padidinant įmonės nemokumą, taip pat kad atsakovas neužtikrino apskaitos dokumentų išsaugojimo, tai yra nevykdė įstatyme nustatytos savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, todėl buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos įsipareigojimų kreditoriams dydį (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Esant nustatytam tyčinio bankroto faktui įsigaliojo prezumpcija, kad atsakovas atsako už visus nuo 2008 m. iki bankroto bylos iškėlimo padidėjusius bendrovės kreditorių reikalavimus ir už tuos reikalavimus, kurie liko nepatenkinti dėl to, kad atsakovas tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų ir turto. Atsakovui teko pareiga įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo veiksmų (žala atsirado iki 2008 m. ar dėl bankroto administratorės neveikimo, ar kt.). Teismai vertino, kad atsakovas nepaneigė, jog 15 340,33 Eur žala kreditoriams atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytus faktus ir esančius duomenis, sprendžia, kad ši teismų išvada yra pagrįsta (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties konstatuotina, kad pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 15 340,33 Eur žalos kreditoriams atlyginimo byloje nustatytas.

54. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad šiame bylos proceso etape įmonės turto realizavimo procedūros nėra užbaigtos, todėl nėra tiksliai žinoma, ar pardavus įmonės turtą 15 340,33 Eur kreditorių reikalavimai nebus patenkinti. Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant šalių ginčą dėl 15 340,33 Eur žalos atlyginimo nurodyta atsakovo aplinkybė nėra svarbi. Minėta, atsakovas, kaip bendrovės vadovas, neįvykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl to kreditoriai patyrė žalos. Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir kreditoriams kilusios žalos yra preziumuojamas, esant nustatytam tyčinio bankroto faktui, ir atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Taigi atsakovas yra atsakingas kreditoriams už jų patirtą 15 340,33 Eur žalą ir būtent jis šią žalą turi jiems atlyginti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (nutarties 41 punktas). Minėta, kad aplinkybė, jog šioje byloje ieškinio reikalavimą atlyginti nurodyto dydžio žalą pareiškė ne kreditoriai, o bendrovės bankroto administratorė (bendrovės vardu), kuri bankroto atveju atstovauja kreditorių interesams, nelemia priešingos išvados. Bendrovės bankroto administratorius pagal įstatymą atstovauja kreditorių interesams (nutarties 43 punktas).

55. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikštas 23 590,67 Eur (15 340,33 Eur + 3235,35 Eur + 9514,99 Eur – 4500 Eur) reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas tenkino šį reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei iš atsakovo 18 575,68 Eur (15 340,33 Eur + 3235,35 Eur), o teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 9514,99 Eur žalos atlyginimo (neperduotas ilgalaikis turtas bei atsargos), panaikino ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, atsakovo teigimu, pagal apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies formuluotę iš byloje pareikštų reikalavimų nėra atimta 4500 Eur suma, kuria ieškovė sumažino savo reikalavimus. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasacinio skundo argumentus pagrįstais, su nurodytais argumentais iš esmės sutinka ir ieškovė.

56. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pradiniu ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovo ir G. L. 15 340,33 Eur žalos atlyginimo. G. L. sumokėjus ieškovei 4500 Eur, ši nurodyto reikalavimo G. L. atsisakė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad 4500 Eur turi būti atimta iš 15 340,33 Eur žalos atlyginimo, priteisto ieškovei iš atsakovo. Taigi tam, kad būtų ištaisytas nutarties 55 punkte nurodytas skaičiavimo netikslumas apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje, 4500 Eur suma mažintinas priteistas ieškovei 15 340,33 Eur žalos atlyginimas, priteisiant ieškovei iš atsakovo 10 840,33 Eur žalos atlyginimo.

Dėl bendrovės vadovo pareigos atlyginti žalą dėl neperduoto turto bankroto administratoriui

57. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte (2014 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XII-1309 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

58. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Ši bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) – bendrovės vadovas atsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir tarpinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 3 punktas).

59. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje (iki 2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., redakcijos) nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus bei apskaitos dokumentų išsaugojimą.

60. Nutarties 53 punkte jau minėta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTI3Mi0xNTcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1272-157/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1272-157/2017">e2-1272-157/2017</a> BUAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, ir dėl to, kad atsakovas neužtikrino apskaitos dokumentų išsaugojimo, t. y. nevykdė įstatyme nustatytos savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, todėl buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos įsipareigojimų kreditoriams dydį.

61. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad nėra atlikti visi veiksmai (bankroto administratorės, atsakovo) tam, kad būtų išreikalauti įmonės dokumentai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė jam nustatytas pareigas, t. y. neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos. Byloje nustatyta, kad atsakovas bankroto administratorei yra perdavęs tik dalį bendrovės turto, atsakovas nepateikė šio turto vertę patvirtinančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pažeidė savo pareigą išsaugoti ieškovės turtą ir dokumentus, kas sudaro pagrindą konstatuoti šioje byloje atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių BUAB „Daivinga“ patyrė žalą.

62. Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti 3235,35 Eur žalą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog atsiskaitymui su banku buvo panaudoti UAB „Daivinga“ pinigai, nurodyti 2011 m. balanso 10 eilutėje. Teismas sprendė, kad skolą bankui atsakovas dengė kaip fizinis asmuo, todėl labiau tikėtina, kad skola buvo mokama iš atsakovo, o ne iš bendrovės lėšų, juolab kad atsakovas nėra pateikęs įrodymų (pvz., kasos išlaidų orderio), patvirtinančių, jog 2011 m. balanso 10 eilutėje nurodyta suma jam iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais buvo išduota tam, kad jis apmokėtų jais bendrovės skolą bankui; 2011 m. balanse nurodyta 3235,35 Eur suma nėra perduota bankroto administratorei, todėl priteistina iš atsakovo kaip bendrovei padaryta žala. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada.

63. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad bendrovė 2012 m. įvykdė prievolę grąžinti AB DNB bankui 7006,67 Eur. Byloje teismų nustatyta, kad 2012 m. bendrovė jokios veiklos nebevykdė, 2010 m. buvo atleisti visi darbuotojai, bendrovės turtas, taigi – ir grynieji pinigai, buvo (turėjo būti) atsakovo dispozicijoje. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokias konkrečiai lėšas – savo asmenines ar įmonės – atsakovas panaudojo skolai grąžinti. Aplinkybė, kad nėra įmonės ūkinę operaciją patvirtinančių dokumentų, teikia pagrindą pripažinti, kad atsakovas tinkamai nevykdė bendrovės vadovo pareigų, nurodytų nutarties 57, 58 punktuose (tinkamai vesti bendrovės turto apskaitą, išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, rūpintis finansine atskaitomybe ir kt.), tačiau tam, kad atsakovui, kaip bendrovės vadovui, būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, byloje reikia nustatyti ir kitas jos būtinąsias sąlygas, būtent – žalos faktą (nutarties 46 punktas).

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant nustatytam faktui, kad bendrovės lėšos buvo (turėjo būti) pas atsakovą ir kad jis grąžino bendrovės skolą bankui, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, grąžindamas skolą bankui, veikė ne kaip bendrovės direktorius, o kaip fizinis asmuo. Vien tik tam tikros rekvizitų pildymo tvarkos nesilaikymas kasos pajamų orderiuose negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, kad UAB „Daivinga“ prievolių įvykdymas buvo atliktas ne iš šios įmonės balanse nurodytų lėšų (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 3235,35 Eur žalos atlyginimą, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo, t. y. kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2013">3K-3-13/2013</a>; kt.).

65. AB DNB banko atliktų mokėjimo operacijų išrašai ir juose pateikiami įrašai apie mokėjimo paskirtį („skolos dengimas UAB „Daivinga“) pagrindžia, kad mokėjimai bankui buvo atliekami turint tikslą padengti įmonės turimus skolinius įsipareigojimus šiam kreditoriui ir atsakovui veikiant bendrovės vardu ir interesais, t. y. kaip šios įmonės vadovui. Pripažinus, kad atsakovas, veikdamas kaip bendrovės direktorius, įvykdė jos turtinę prievolę – grąžino skolą bankui, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl to įmonė patyrė 3235,35 Eur žalos, nes faktiškai ji patyrė naudą dėl atsakovo veiksmų – buvo padengti jos turimi skoliniai įsipareigojimai kreditoriui ir net dvigubai didesne suma (7006,67 Eur) nei bankroto administratorės nurodoma neperduotų lėšų vertė. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTItNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152-686/2015">3K-3-152-686/2015</a>). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl šio ieškovės reikšto reikalavimo nėra nustatyta būtinosios civilinės atsakomybės sąlyga – žala, todėl negali būti tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 3235,35 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

66. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad byloje nustatytas pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo 3235,35 Eur žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą dėl šios bylos dalies – šį ieškinio reikalavimą atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nesprendė dėl apeliacinės instancijos teisme šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo, šį klausimą perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl šios priežasties bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. pažyma apie 12,33 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis priteista ieškovei BUAB „Daivinga“ iš atsakovo L. M. 18 575,68 Eur, pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkintas ieškovės BUAB „Daivinga“ reikalavimas priteisti iš atsakovo L. M. 3235,35 Eur žalos atlyginimo, ir priimti naują sprendimą dėl šios bylos dalies – ieškinio reikalavimą dėl 3235,35 Eur žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti ieškovei BUAB „Daivinga“ (j. a. k. 135668380) iš atsakovo L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10 840,33 Eur (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt Eur 33 ct) žalos atlyginimo.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas