Baudžiamoji byla Nr. 2K-303-699/2015 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00002-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.3;
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. ir D. M. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, apėmimo būdu subendrinta su laisvės atėmimo trejiems metams bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2009 m. kovo 3 d. ir nuo 2011 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.
D. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, D. M. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. kovo 20 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendis pakeistas: pašalinti iš nuosprendžio teiginiai dėl D. M. ir A. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo organizuota grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu, taip pat teiginiai dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą iš nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. M. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami jų pačių suburta organizuota grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo, gamino, laikė, gabeno ir pardavė bei kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių medžiagų: turint tikslą neteisėtai gaminti ir parduoti narkotines medžiagas, nuo 2007 m. rugsėjo mėn. Kaune D. M. kartu su A. G. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų bei pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo asmens subūrė organizuotą grupę, vadovavo šios grupės nariams, paskirstė jų vaidmenis bei koordinavo veiklą, t. y. susitarė, kad D. M. organizuos narkotinių medžiagų – kanapių įgijimą, auginimą ir gaminimą, dėl narkotinių medžiagų pardavimo bendraus ir susitikinės su R. P. (imituojančiu nusikalstamą veiką) ir tarsis su juo dėl konkrečių narkotinių medžiagų pardavimo kiekių, kainos bei perdavimo vietos ir laiko, dėl šių narkotinių medžiagų pavyzdžių perdavimo kokybei patikrinti prieš jų pardavimą. Veikdami šia organizuota grupe D. M. kartu su A. G. ir su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis bei pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo asmeniu bute Kaune, (duomenys neskelbtini), ir kitose vietose nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai gamino narkotines medžiagas – kanapes: ikiteisminio tyrimo nenustatytiems organizuotos grupės nariams atsivežus iš Olandijos kanapių daigų, pasodino juos ir augino, nuėmė derlių ir perdirbo jas – išdžiovino, susmulkino bei sufasavo, po to laikė šią narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis) iki pardavimo ar platinimo, nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio neteisėtai įgijo ir laikė nurodytame bute bei kitose vietose narkotines medžiagas – kanapių dervą iki pardavimo ar platinimo, gabeno šias narkotines medžiagas iki perdavimo vietų, taip pat pardavė bei kitaip platino pirkėjui – nusikalstamą veiką imituojančiam R. P.:
organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. spalio 10 d., apie 12.00 val., D. M. bute Kaune, (duomenys neskelbtini), tam, kad įvertintų ateityje numatytos parduoti narkotinės medžiagos kokybę bei jai surastų pirkėjus, neatlygintinai perdavė R. P. narkotinę medžiagą – kanapių dervą, kurios masė 4,667 g;
organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. lapkričio 6 d., apie 10.00 val., D. M. kartu su A. G. prie gyvenamojo namo Kauno r., (duomenys neskelbtini), tam, kad įvertintų kokybę ar parodytų pirkėjams, neatlygintinai perdavė R. P. narkotinę medžiagą – džiovintas kanapes ir jų dalis, kurių masė 5,899 g;
organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. lapkričio 16 d., apie 22.30 val., D. M. gyvenamajame name Kauno r., (duomenys neskelbtini), už 3500 Lt (1013,67 Eur) pardavė R. P. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių dervos, kurios bendroji masė 983,65 g, o kai R. P. nurodytame name sumokėjo sutartą pinigų sumą, D. M. parodė jam slėptuvę Kauno r., (duomenys neskelbtini), vietovėje laukuose prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, kurioje iš anksto buvo paslėpęs šias narkotines medžiagas;
organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., 2007 m. gruodžio 10 d., apie 14.00 val., D. M. bute Kaune, (duomenys neskelbtini), nusikalstamą veiką imituojančiam R. P. neatlygintinai perdavė 50 vnt. kanapių sodinukų, t. y. narkotinę medžiagą – kanapes ir jų dalis, kurių bendroji masė 6,02 g;
organizuotos grupės nariams per D. M. susitarus su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P. dėl pardavimo jam narkotinių medžiagų – 3 kg kanapių dervos, 2008 m. vasario 28 d. D. M. kartu su A. G. susitikimo metu automobilių stovėjimo aikštelėje Kaune, (duomenys neskelbtini), apie 12.30 val., priėmė iš R. P. 10 500 Lt (3041,01 Eur) ir susitarė, kad vakare jam pristatys šias narkotines medžiagas. 2008 m. vasario 28 d., apie 21.30 val., prie namo Kauno r., (duomenys neskelbtini), D. M. perdavė R. P. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių dervos, kurios masė 3,994 kg, ir susitarė, kad už perduotą didesnį nei sutarta 3 kg kanapių dervos kiekį, t. y. už 0,994 kg, R. P. papildomai sumokės 3500 Lt (1013,67 Eur), o 2008 m. kovo 6 d., apie 13.00 val., bute Kaune, (duomenys neskelbtini), D. M. priėmė iš R. P. minėtus 3500 Lt (1013,67 Eur);
2008 m. kovo 20 d., apie 6.00 val., A. G. ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpęs asmuo į namą Kauno r., (duomenys neskelbtini), nusikalstamą veiką imituojančiam R. P. automobiliu „Peugeot Boxer“ (duomenys neskelbtini) atgabeno keturis kanapių medelius-motinas ir kanapių augaliukus, t. y. narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis), kurių bendroji masė 43,43 g, taip pat kanapėms auginti reikalingą medžiagą – mineralinę vatą, lempas, ir sutarė su nusikalstamą veiką imituojančiu R. P., kad šis pasaugos šiuos daiktus ir narkotines medžiagas.
Be to, D. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 18 d., apie 11.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), gabeno B kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro pusiau automatinį pistoletą „Walther mod. PP“ (rėmo Nr. 397336, užrakto Nr. 349533P), skirtą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 8 vnt. 7,65 mm kalibro pramoninės gamybos „Browning“ šovinių N. B. priklausančiame automobilyje,,VW Golf“ (duomenys neskelbtini).
A. G. nuteistas ir už tai, kad panaudodamas smurtą ir sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei bei sveikatai, laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje, neteisėtai atėmė žmogui laisvę, o būtent: veikdamas bendrininkų grupe su nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu ir kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, keršydamas už T. R. sužalojimą, 2009 m. vasario 1 d., apie 12.45 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, automobiliu „Audi 100 Avant“ (duomenys neskelbtini) užblokavo J. J. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz C200“ (duomenys neskelbtini) ir privertė jį sustoti; J. J. sudavė kelis smūgius į galvą ir prievarta įsodino jį į automobilį „Audi 100 Avant“ (duomenys neskelbtini), kuriame nukentėjusiajam surišo rankas bei ant galvos uždėjo audeklą ir taip atėmė galimybę priešintis. Taip neteisėtai atėmęs J. J. laisvę, jis vežiojo nukentėjusįjį Panevėžio miesto gatvėmis bei Panevėžio rajono keliais, nuvežė į namą Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) kaime, kuriame jį laikė nelaisvėje iki 2009 m. vasario 1 d. 24.00 val., kai, pasislėpusiam nuo ikiteisminio tyrimo asmeniui ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sužinojus, jog policijos darbuotojai pradėjo ieškoti nukentėjusiojo J. J., jis buvo paleistas iš nelaisvės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims automobiliu nuvežus jį į vietovę kelyje „Via Baltica“ Panevėžio r., prie (duomenys neskelbtini) kaimo.
Taip pat A. G. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė B kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm (.380) kalibro 25-o modelio pistoletą „Glock“ Nr. BRL129, skirtą šaudyti 9 mm kalibro trumpaisiais „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 15 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro trumpųjų „Browning“ šovinių iki 2009 m. vasario 1 d. 20.20 val., o nurodytu laiku atvykus policijos pareigūnams atlikti šiame bute kratą, neatidarė buto durų, per balkoną išmetė šį neteisėtai laikomą pistoletą „Glock“ su jame esančiais 15 vnt. šovinių.
Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, pašalindamas iš jo teiginius dėl D. M. ir A. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą organizuota grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusiu asmeniu bei teiginius dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą, turint tikslą platinti, labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą iš nenustatytų asmenų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis A. G. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo bylą, pažeidė lygiateisiškumo ir teisės į teisingą teismą principus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnį, nepagrįstai atmesti nuteistojo A. G. bei kito nuteistojo byloje – D. M. prašymai, reikšti apeliacinės instancijos teisme. Teismai, darydami išvadas dėl A. G. nusikalstamos veikos padarymo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesiaiškino dalies aplinkybių, nepatikrino duomenų bei nesurinko įrodymų, turinčių svarbią reikšmę sprendžiant kaltės ir atsakomybės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, be to, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde; apeliacinės instancijos teismas turi pareigą atlikti įrodymų tyrimą, jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, tačiau šioje byloje jis tik patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kasatoriui inkriminavimo, neatlikęs jokių procesinių veiksmų, įrodymus ištyręs vienašališkai. Nesurinkta jokių įrodymų apie tai, kad A. G. rengėsi daryti nusikalstamą veiką ar ją darė. Kasatorius teigia, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog jis buvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką (R. P. jo prašė gauti hašišo); teismas, pasak kasatoriaus, šios veiklos nekontroliavo, kaip tai numatyta BPK. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai kvalifikuotos nusikalstamos veikos, procesinių teisės normų pažeidimų, pripažįstant duomenis įrodymais, bei teisės normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimų. Taip pat buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes visos kilusios abejonės bei prieštaravimai vertinti ne nuteistojo A. G. naudai, kai tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies turinį, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ teigė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, asmens kaltės įrodytumas turi nekelti abejonių. Kasatorius cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus, pabrėžiančius teismo precedentų esmę bei reikšmę ir naujų teismo precedentų kūrimo sąlygas, kasacinės instancijos teismo nutartį Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a> ir teigia, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybės kaltintojui, asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo turi pripažinti teismas, kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Teismo vidinis įsitikinimas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme turi būti grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pasak kasatoriaus, kad būtų pasiektas toks įsitikinimas, teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų: vertinti kiekvienos byloje esančios įrodomosios medžiagos galimybę būti pripažintai įrodymu, analizuoti, ar įrodomoji informacija atitinka visus įrodymams keliamus kriterijus: išsamumo, pakankamumo, kokybiškumo, ištyrimo visapusiškumo ir pan., turi būti įrodytos visos tiriamo įvykio aplinkybės, o pati įrodomoji informacija turi būti gauta teisėtais būdais ir kt. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nevertino bylos duomenų ir nepagrįstai juos pripažino įrodymais, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius pabrėžia, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas iki nusikalstamų veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti pastovaus pobūdžio, kiekvienas narys tiksliai žino savo užduotį ir turi konkretų vaidmenį nusikalstamoje veikoje. Teisme nebuvo pateikta įrodymų, kad A. G. ir D. M. vadovavo organizuotai grupei, koordinavo jos veiksmus, patys vykdė nusikalstamą veiką, gabeno narkotikus, juos perdirbo ir pasidalijo pinigus. Telefoninio pokalbio įrašo apie tai, kad D. M. ir A. G. tarėsi dėl pinigų, gautų iš prekybos hašišu, dalijimosi, nebuvo, buvo pateikti konkretūs telefoninių pokalbių įrašai, įrodantys, kad jie nebendrininkavo parduodant hašišą, tačiau to neanalizavo apeliacinės instancijos teismas. D. M. davė parodymus apie tai, kad parduodamas kanapių dervą slėpė tai nuo A. G., pinigus dalijosi tik su T. R., dalį pinigų, gautų už hašišą, paskolino R. P., neminėjęs jam to, kad dalis pinigų priklauso ir A. G. Teisme nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad A. G. su D. M. susitarė atvežti parduoti ar kitaip disponuoti kanapių dervą (nors tai nepagrįstai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis, konstatuojama teismų sprendimuose). D. M. davė parodymus apie tai, kad jis kanapių derva disponavo vienas, be to, NVIEM dalyvis R. P. parodė, kad su A. G. nebendravo dėl disponavimo hašišu, jį matė tik kelis kartus, nuomonę apie A. G. susidarė tik iš D. M. pasakojimų. Telefoninių pokalbių apie susitarimą vykdyti sunkų nusikaltimą, prekiauti kanapių derva, gabenti ar laikyti hašišą nėra. Kasatorius teigia su D. M. nesitaręs vykdyti jokios nusikalstamos veikos – nei vežti kanapių dervos, nei jos gaminti, ir už tai pinigų negavęs. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad A. G. ir D. M. buvo draugai, susitikdavo ir bendraudavo dėl legalaus darbo (D. M. dirbo nekilnojamojo turto prekybos įmonėje (duomenys neskelbtini); šios įmonės direktorius ir darbuotojai patvirtino apie dažną A. G. lankymąsi įmonėje. Kasatorius teigia domėjęsis prekyba nekilnojamuoju turtu, nes tarpininkaujant tarp pirkėjų ir pardavėjų buvo galima uždirbti. Teismas, be to, neatsižvelgė į tai, kad A. G. mokėsi Kaune, su D. M. statė namą, telefoniniai pokalbiai liudija apie su statybomis susijusių klausimų aptarimą. Anot kasatoriaus, jis negalėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, nes dėl grupės subūrimo ir vadovavimo jai nebuvo pateikta jokių įrodymų, apie prekybą hašišu taip pat. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, rėmėsi tik klaidingomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nebuvo analizuoti atskiri telefoniniai pokalbiai, remtasi jais tik kaip visuma. Filmuota 2008 m. vasario 28 d. 12.27 val. A. G., D. M. ir R. P. susitikimo stovėjimo aikštelėje medžiaga nepagrįstai pateikiama kaip reikalų, susijusių su hašišo pardavimu, aptarimas, nors iš filmuotos medžiagos matyti, kad A. G. išėjo į kavinę, o R. P. ir D. M., atsisėdę į automobilį, aptarė tolesnį sandėrį, prie A. G. jokių sandorio detalių neaptarė. Šis epizodas, anot kasatoriaus, yra vienintelis, kuriame jis dalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino A. G. prašymo perklausyti šio pokalbio įrašą bei peržiūrėti filmuotą medžiagą teisme, remtasi tik pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis – tai, nuteistojo nuomone, rodo teismo šališkumą. Pasak kasatoriaus, pirštinės, ant kurių yra jo DNR ir kurias R. P. pateikė policijos pareigūnams, negali būti laikomos jo kaltę patvirtinančiu įrodymu, nes iš filmuotos medžiagos matyti, jog R. P. paima pirštines iš automobilio dėtuvės kelionės su D. M. metu, neva tikėdamasis turėti daiktą su D. M. DNR, tačiau jis nemanė, kad A. G. taip pat kartais važinėja su D. M. mašina, valo jo saloną, nuplauna ir keičia padangas ir pan., taigi toks daiktas negali būti pripažįstamas jo kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne būti preziumuojamos iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų. Nuosprendyje remiamasi tik R. P. parodymais, pasak kasatoriaus, joks siūlymas dėl narkotinių medžiagų neužfiksuotas, susitikimas vyko R. P. iniciatyva, D. M. siūlymas, susijęs su narkotikais, užfiksuotas nebuvo. Kasatorius mano, kad R. P. įtraukė D. M. daryti nusikalstamas veikas tam, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės už savo paties padarytas nusikalstamas veikas (neteisėtą kanapių auginimą bei prekybą jomis stambiu mastu). Taip pat nėra duomenų, kad A. G. ir D. M. užsiima narkotinių medžiagų prekyba, kitaip jomis disponuoja, bendrauja su asmenimis, užsiimančiais tokia veikla, patys buvę įtariami, sulaikyti ar kitaip susiję su prekyba narkotinėmis medžiagomis. Pareigūnai, realizuodami NVIEM, neapsiribojo vien pasyviu situacijos stebėjimu, pasinaudodami specialiai apmokytu R. P., kurstė D. M. nusikalsti, tiesiogiai ragino įvykdyti nusikaltimą – surasti jiems narkotinių medžiagų, įtikinėjo, kad galima gerai uždirbti. Kasatorius teigia, kad pareigūnai žinojo apie lengvesnį jo padarytą nusikaltimą (5 g kanapių, augalai, auginami D. M. namuose kartu su R. P.), tačiau nepagrįstai dėl R. P. suinteresuotumo provokacija daryti sunkesnius nusikaltimus buvo tęsiama. Kasatorius kelia hipotezę, kad jeigu D. M. būtų buvęs iš karto sulaikytas, sunkios veikos nebūtų įvykdęs ir jis, A. G., ir nebūtų siejamas su D. M.; jei R. P. nebūtų mokęs D. M. auginti kanapes, jis to ir nemokėtų. Bylos medžiaga taip pat patvirtinta, kad vykdant D. M. ir A. G. sekimą, telefoninių pokalbių pasiklausymą, vaizdo kameros bei pasiklausymo aparatūros įrengimą namuose, nebuvo užfiksuota jokio bandymo prekiauti narkotinėmis medžiagomis. Bylos medžiaga neužfiksuota, kad tarp D. M. ir T. R. būtų buvęs koks nors pokalbis apie prekybą narkotinėmis medžiagomis, nebuvo naudojamas joks konspiracinis telefonas, skambinta iš taksofono automatų; buvo sudarytos sąlygos nusikaltimui būti įvykdytam konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, įtraukiant į jo padarymą konkretų asmenį. Iki NVIEM realizavimo D. M. jokio nusikaltimo nedarė ir jo daryti neplanavo ir tai patvirtina surinkta baudžiamosios bylos medžiaga. Nuteistasis A. G. skunde abejoja faktiniu operatyvinio tyrimo pradžios pagrindu, pabrėždamas, kad R. P., kuris buvo NVIEM dalyvis, pats ne kartą buvo teistas už nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.
Nuteistasis A. G. teigia nepagrįstai buvęs nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes šaunamąjį ginklą bute paliko T. R., o pareigūnams paskambinus į duris, A. G. išmetė ginklą pro balkoną. Šios aplinkybės patvirtintos ir A. G. parodymais, jį apklausus kaip liudytoją T. R. nužudymo baudžiamojoje byloje.
Apklausos metu J. J. nurodė matęs, kas jį pagrobė, kad A. G. ir R. L. pažįsta iš matymo, jokių finansinių reikalų su A. G. nėra turėjęs. Kratos metu bute buvo paimti telefonai, tačiau jokių pokalbių išklotinių byloje nėra, buvo pateiktas prašymas jas išreikalauti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, atsisakė tai padaryti. Taip pat sodyba, į kurią J. J. neva buvo atvežtas, nebuvo fotografuojama. Jei nukentėjusysis būtų parodęs, kad jis nebuvo laikomas šioje sodyboje, kai buvo pagrobtas, šis kaltinimas nebūtų likęs, tyrimo metu nepagrįstai nebuvo daroma akistata su nukentėjusiuoju. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad vietos atpažinimas nebuvo tikslingas, nes nukentėjusysis buvo užrištomis akimis ir būtų jos nepatvirtinęs, tačiau jis davė prieštaringus parodymus dėl veikos prieš jį padarymo aplinkybių. Taip pat kasatorius pažymi, kad telefonas, priklausantis J. J., gulėjo sodybos koridoriuje, atrakintoje erdvėje. Liudytojas, matęs žmogaus grobimą, nenurodė, kad jame dalyvavo būtent A. G., taigi nebuvo jokio pagrindo atlikti kratą jo tėvui priklausančioje sodyboje. Teismas rėmėsi tik D. M. ir R. P. pokalbiu, kuriame D. M. teigia, kad A. G. keršijo už tai, jog T. R. neva kažkas pagrobė ir sumušė. Tačiau A. G. atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis pripažino, kad jį pagrobė dėl skolos, sutikus grąžinti skolą, jis buvo paleistas, matė gerai ir atpažintų jį grobusius asmenis, taip pat jis niekada nėra buvęs apklaustas dėl T. R. pagrobimo, sumušimo ir nužudymo, t. y. jis suinteresuotumo pagrobti J. J. neturėjo. Tai, kad automobilis „Audi“ buvo rastas A. G. tėvų kieme, taip pat tai, kad jame rasti jo DNR pėdsakai, neįrodo, kad būtent A. G. pagrobė J. J., juolab kad name, prie kurio stovėjo automobilis, nebuvo rasti nei šio automobilio raktai, nei dokumentai. Asmuo, prieš įvykį naudojęs šį automobilį, nurodė visai kitą žmogų nei A. G., kuriam pardavė „Audi“. Kaltinimas dėl žmogaus pagrobimo rėmėsi tik niekuo nepatvirtintais D. M. parodymais.
Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, atmetė A. G. prašymą eilės tvarka išanalizuoti filmuotą medžiagą ir vaizdo įrašus, nes apygardos teisme tai buvo padaryta ne iš eilės, neapklausė nukentėjusiojo, neįsigilino į įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidingai išanalizavo pokalbius, vykusius prie D. M. namų. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties jo veikoje buvimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009). Nevykdydamas šios pareigos teismas, anot kasatoriaus, buvo šališkas objektyviąja prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009). Nesant bent dalies motyvuotų, pagrįstų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį. Kasatorius pabrėžia, kad teismų praktikoje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų aprašomojoje dalyje ne gali, o privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis ir pobūdis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-122/2010 ir kt.). Kasatorius teigia, kad byloje nėra įrodymų visumos, pagrindžiančios jo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, teisę į teisingą teismą, priimtas nuosprendis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 301 straipsnio reikalavimai, teisme nepagrįstai buvo netenkinti jo ir A. G. prašymai, nebuvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos bylos aplinkybės (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šis teismas, anot kasatoriaus, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl BK 260 straipsnio 3 dalies, neatlikęs jokių procesinių veiksmų, įrodymai tirti vienašališkai, atimant teisę į gynybą ir teisingą teismą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesurinko jokių įrodymų apie tai, kad D. M. darė nusikalstamą veiką prieš tai, kai, anot jo, buvo provokuojamas ją daryti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, jog tam, kad teismas pripažintų NVIEM surinktus duomenis bylos įrodymu, nepakanka, kad NVIEM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo, NVIEM teisėtą daro ir jo realizavimo teisėtumas. Taikant NVIEM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką (iš bylos medžiagos, anot kasatoriaus, aiškus R. P., kaip provokatoriaus, vaidmuo dėl hašišo pardavimo). Teismas šios veiklos nekontroliavo, kaip tai numatyta BPK. Jei nuosprendis grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, teismas privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes nebuvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir netinkamai kvalifikuota nusikalstama veika, pažeistos procesinės teisės normos, pripažįstant duomenis įrodymais, buvo pažeista ir nekaltumo prezumpcija (iškilusios abejonės nebuvo vertintos nuteistojo naudai), kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nuteistasis D. M., cituodamas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus, pabrėžia teismo precedento reikšmę, teigia, kad asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>). Teismas turi taip tirti ir vertinti bylos informaciją, kad neliktų jokių abejonių dėl asmens kaltumo ar nekaltumo, privalo imtis visų BPK 20 straipsnyje reglamentuotų nuostatų: vertinti kiekvienos byloje esančios įrodomosios medžiagos galimybę būti pripažintai įrodymais, analizuoti, ar įrodomoji informacija atitinka visus įrodymams keliamus kriterijus: išsamumo, pakankamumo, kokybiškumo, ištyrimo visapusiškumo ir pan. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai šioje byloje visapusiškai netyrė įrodymų ir jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas atmetė D. M. prašymą peržiūrėti vaizdo įrašus, nes pirmosios instancijos teisme tai buvo padaryta ne iš eilės, šis teismas klaidingai išanalizavo pokalbių įrašus, iš kurių eiliškumo, anot kasatoriaus, matyti, kad jis buvo provokuojamas daryti nusikalstamas veikas, be to, jis teigia, kad provokuojamus nusikaltimus darė tik jis vienas, o ne su grupe. Teismo šališkumas, anot nuteistojo D. M., pasireiškė tuo, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas už tai, kad inkriminuojamus nusikaltimus padarė su A. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikdamas organizuota grupe, ją subūrė ir jai vadovavo, koordinavo jos veiklą. Nuteistasis D. M. teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių organizuotos grupės subūrimą ir jos egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas nors ir panaikino bendrininkavimą su nenustatytais asmenimis, tačiau nepagrįstai paliko A. G. kaip bendrininką, padariusį nusikalstamą veiką, nors tiek D. M., tiek R. P. nurodė, kad sandėrį dėl hašišo darė tik dviese. Taigi nė vienas iš BK 25 straipsnyje nurodytų organizuotos grupės požymių nebuvo nustatytas. Kasatorius teigia, kad prieš jį ilgai buvo vykdomas pokalbių pasiklausymas, namuose įrengtos vaizdo kameros, tačiau per sekimo laikotarpį nebuvo užfiksuota ir nustatyta kokių nors kontaktų su organizuotos grupės nariais. Teismas apie materialią pagalbą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems menamiems organizuotos grupės nariams darė jokiais įrodymais byloje nepatvirtintas prielaidas. Kasatorius pabrėžia buvęs išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką. Teismas neįvertino modelio atsiradimo aplinkybių, jo teisėtumo, R. P. asmenybės. Šis asmuo, anot D. M., pats užsiimdamas narkotinių medžiagų prekyba, pasinaudojo kasatoriumi kaip priedanga savo nusikalstamai veikai, siekė išvengti atsakomybės už jo paties padarytas nusikalstamas veikas. Policijos departamento pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie galimą D. M. nusikalstamą veiką iki R. P. parodymų davimo. Nuteistasis teigia, kad R. P. jį kurstė nusikalsti, ragino surasti jam narkotinių medžiagų, įtikinėjo, kad galima gerai uždirbti; jo paprašytas surado, kaip galima gauti iš T. R. hašišo. Jeigu jis nebūtų mokęs, kaip auginti kanapes, šis jų nebūtų auginęs. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad per trejus metus nebuvo nustatytas nė vienas jo narkotinių medžiagų platinimo kitiems asmenims atvejis. Iš įrašų, esančių byloje, matyti, kad R. P. rodo susidomėjimą narkotinėmis medžiagomis, jų kainomis, įkalbinėja D. M. jas įgyti, moko auginti kanapes, konsultuoja jų priežiūros klausimais. R. P. neapsiribojo pasyviu jo veikos stebėjimu. Teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad provokacijos nebuvo. Teismas visiškai ignoravo byloje esančius pokalbius su R. P., iš kurių matyti, kad jis nesupranta apie kanapių auginimą, o R. P. jį skatina tuo užsiimti. Apeliacinės instancijos teisme prašymas nuosekliai išklausyti pokalbius buvo nepagrįstai atmestas. Taip pat nuteistasis D. M. įžvelgia teismo šališkumą ir skiriant jam bausmę, nes teismas visiškai ignoravo NVIEM teisėtumą, o tai taip pat turėjo įtakos sprendžiant dėl bausmės skyrimo. Iki NVIEM sankcionavimo nenustatyta nė vieno atvejo, kad jis būtų užsiėmęs narkotinių medžiagų platinimu. Jeigu nėra BPK nustatytais veiksmais patikrintų neabejotinų duomenų apie tai, kad asmuo, kuriam taikomas NVIEM, dar iki modelio pradžios buvo pradėjęs daryti nusikalstamą veiką, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Taip pat teismas toleravo net trejus metus trukusį NVIEM. Kasatorius, cituodamas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTA2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-106/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-106/2012">1A-106/2012</a>, teigia, kad nei nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę.
Taip pat, anot kasatoriaus, daug pažeidimų padaryta tiriant aplinkybes dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis; nuteistasis D. M. pabrėžia, kad juos galėjo palikti asmuo, pravarde „Stalčius“. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi policijos pareigūnų K. V. bei E. Ž. prieštaringais parodymais ir slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, nekreipta dėmesio į ginklo paėmimo aplinkybes, į K. V. ir E. Ž. prieštaringus parodymus dėl ginklo radimo vietos, nekviesti ekspertai į įvykio vietą, nėra DNR, pirštų atspaudų ant ginklo, ginklo paėmimas nebuvo įformintas BPK 149 straipsnyje numatyta tvarka. Teismas nepagrįstai, remdamasis įslaptintais pokalbiais ir vaizdo įrašais, konstatuoja, kad D. M. galbūt demonstravo R. Pe. pistoletą, 2008 m. kovo 6 d. savo bute vaikščiojo rankoje laikydamas daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, nors duodamas parodymus jis minėjo, kad tai guminis pistoletas. Teismas neturėjo galimybės nustatyti, kad tai būtent šaunamasis ginklas. Kaltė pagrįsta tik prielaidomis, apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nevykdė reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009). Tokios pareigos nevykdydamas, teismas pademonstravo savo šališkumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimų aprašomosiose dalyse ne gali, o privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis ir pobūdis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-122/2010 ir kt.). Nepakanka vien tik pakartoti pirmosios instancijos teismo išvadas. Byloje esančios įrodymų visumos nepakanka įrodyti, kad D. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Atsiliepimu į nuteistųjų A. G. ir D. M. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Redas Savickas prašo kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad kasatoriai ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų vertinimą. Prokuroras pabrėžia, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjama byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, į esminius apeliantų argumentus, pakartotus ir jų kasaciniuose skunduose, buvo atsakyta. BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teismo teisė, bet ne pareiga atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, ir tai nereiškia pakartotinio bylos įrodymų tyrimo. Baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus yra ištyręs ar tyręs juos neišsamiai. Susipažinus su Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo dalyviai teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, vertindami įrodymus. Kasaciniuose skunduose nurodomi pakartotiniai argumentai dėl provokacijos, teismo šališkumo, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų trukmės ir kiti, kurie jau buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo. R. P., sutikusio bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, veiksmuose bendraujant su D. M. ir A. G. provokacijos jiems nusikalsti nenustatyta. Kasaciniuose skunduose nurodomi deklaratyvūs motyvai dėl galimo R. P. siekio apkalbėti A. G. ir D. M. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, nėra pagrindo vertinti R. P. parodymų kaip nepatikimų ar gautų pažeidžiant jų gavimo tvarką. Byloje surinktų įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencija.
Nuteistųjų D. M. ir A. G. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl D. M. ir A. G. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį
Kasaciniuose skunduose abu kasatoriai teigia, kad nuteisti nepagrįstai, kad abiejų instancijų teismai objektyviai neįvertino byloje esančių duomenų, nepagrįstai juos pripažino įrodymais, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis D. M. teigia, kad padaryti nusikaltimą jis buvo išprovokuotas, teismai neįvertino NVIM „atsiradimo“ aplinkybių ir jo teisėtumo, taip pat R. P. asmenybės, nuteistasis A. G. – kad D. M. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, kad dėl jo (A. G.) dalyvavimo padarant nusikaltimą byloje apskritai jokių įrodymų nėra.
Kasatorių argumentai atmestini.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tiek asmenims, atliekantiems tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės, tiek asmenims, atliekantiems nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą (BPK 158 straipsnio 4 dalis, 159 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Baudžiamojo proceso normų taikymo aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“.
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse (remdamasis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija) yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, jog neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, kad jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą (nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame provokacijos sąvoka apibrėžiama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010 ir kt.).
Teismų praktikoje suformuoti principai dėl tariamo provokavimo vertinimo materialiuoju ir procesiniu aspektais, kaip matyti iš šios bylos nagrinėjimo teisme eigos bei priimtų sprendimų motyvavimo, buvo žinomi, provokavimo versija pirmosios instancijos teisme buvo tiriama ir, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atmesta.
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2007 m. liepos 27 d. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį Kauno miesto VPK KP ONTT gavus duomenų, kad R. P. ir S. S. užsiima narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu dideliu kiekiu. Sulaikius R. P. ir apklausiant jį kaip įtariamąjį, buvo gauta duomenų apie kitų asmenų, iš jų ir D. M., galbūt daromas nusikalstamas veikas – disponavimą narkotinėmis medžiagomis. R. P. parodymus, dalyvaujant gynėjui, davė apklausiamas ir prokuroro, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad vadovaujantis BPK 158 straipsniu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi buvo leista R. P. ir tyrėjams neatskleidžiant tapatybės atlikti prieš D. M. ir kitus nutartyje nurodytus asmenis slaptus tyrimo veiksmus laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki lapkričio 30 d.; teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartimi leista atlikti slaptus veiksmus laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2008 m. vasario 23 d.; teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartimi leista atlikti slaptus veiksmus laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 23 d. iki gegužės 23 d. Nutartyse buvo nurodoma, kad leidimas atlikti NVIV duodamas siekiant išaiškinti bendrininkaujančius asmenis, surinkti įrodymus, leidžiančius kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn, surinkti ir užfiksuoti bylos tyrimui reikšmingus duomenis apie nusikalstamos veikos padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis, vadovaujantis BPK 159 straipsniu, laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 5 d. iki 2009 m. birželio 23 d. ir laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. spalio 2 d. buvo leista prieš D. M. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs bei nuosprendyje išanalizavęs visus R. P. parodymus, duomenis, užfiksuotus slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, išanalizavęs garso ir vaizdo įrašų turinį ir kt., D. M. gynybos versiją, kad jis padaryti nusikalstamus veiksmus buvo išprovokuotas R. P., motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl provokacijos nebuvimo yra teisingos ir pagrįstos, kad teismas, įrodymais pripažindamas duomenis, gautus panaudojant BPK numatytas procesines prievartos priemones, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Taip pat šis teismas pažymėjo, kad, analizuojant NVIV atlikimo trukmę, matyti, jog nustatant nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, teismo nutartimis duotas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, šis terminas realiai truko septynis mėnesius. Teismas padarė išvadą, kad tokia trukmė tęsiant NVIV nelaikytina nepateisinamai ilga ar naudota siekiant pasunkinti kaltininkų teisinę padėtį, juolab kad du kartus didelio kiekio narkotinių medžiagų pardavimas kvalifikuotas ne kaip dvi atskiros, o kaip viena nusikalstama veika. Teisėjų kolegija daryti priešingas išvadas bei konstatuoti, kad D. M. padaryti nusikalstamą veiką buvo išprovokuotas, neturi pagrindo.
Nuteistasis A. G. teigia, kad jis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, tiek jis, tiek ir nuteistasis D. M., teigia, kad organizuotos grupės buvimas nustatytas nesant tai patvirtinančių įrodymų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nenustatė.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>).
Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė, viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį, kurį teismas nustato įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2010, 2K-403/2012). Priešingai, nei teigia kasatoriai, teismai šioje byloje nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius ir tinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, atskleidė A. G. ir D. M., kaip bendrininkų, veikusių organizuota grupe dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, susitarimą, organizuotumo lygį bei laipsnį, vaidmenų pasiskirstymą. Bylos duomenimis nustatyta, kad D. M. ir A. G. bendrai veikdami užsiima narkotinių medžiagų auginimu, gabenimu ir platinimu, kad narkotinių medžiagų paruošimas parduoti vykdomas A. G. tėvams priklausančioje sodyboje, kad A. G. dalyvauja pakuojant narkotines medžiagas, D. M. rūpinasi kanapių auginimu ir tariasi su R. P. dėl narkotinių medžiagų platinimo, perduoda ir parduoda labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, džiovintų kanapių ir jų dalių. A. G. veža D. M. į susitikimus su R. P. bei gabena kanapes ir jų dalis saugoti pas R. P.; D. M. siūlo R. P. narkotines medžiagas platinti per jį; D. M. namie augina kanapių augliukus, D. M. prašymu R. P. pataria, kokias technines priemones naudoti kanapių auginimui, kokia jų priežiūra, aptaria pardavimo aplinkybes; D. M. nurodo R. P. jo atostogų metu visais klausimais bendrauti su A. G., aptariami pasidalijimo platinimo teritorijomis ir pelno klausimai. Taigi iš šių aplinkybių teismai pagrįstai sprendė, kad A. G. ir D. M. bendros nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, organizuotumo lygis atitinka organizuotos grupės požymius. Nesutikti su tokiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teismų sprendimuose D. M. ir A. G. kaltumas padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstas teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų, išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visuma. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistųjų prašymus atlikti įrodymų tyrimą – dar kartą peržiūrėti vaizdo ir garso įrašus, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo yra tinkamai ir aiškiai motyvuotas.
Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį bei 146 straipsnio 2 dalį ir D. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
A. G. kasaciniame skunde teigia nepagrįstai nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ginčija pas jį atvykus policijos pareigūnams daryti kratos išmesto per balkoną šaunamojo ginklo su šoviniais priklausomumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde kasatorius ginčijo nuteisimą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį bausmės skyrimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas į šį jo apeliacinio skundo argumentą atsakė. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kadangi A. G. kasaciniame skunde nurodomas klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacine tvarka, juolab yra susijęs su faktinės aplinkybės nustatymu, o ne teisės taikymu, tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį A. G. nuteistas už neteisėtą laisvės atėmimą, panaudojant fizinį smurtą. Jam inkriminuota nusikalstama veika įrodyta teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Nukentėjusiojo J. J. parodymų keitimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pagrįstai įvertintas kaip siekimas palengvinti A. G. teisinę padėtį, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, liudytojo S. P. parodymai, automobilio, į kurį prievarta buvo įsodintas J. J., radimo vieta (A. G. tėvui priklausančio namo kiemas), automobilio apžiūros protokolas (automobilis apgadintas), specialisto išvados (dėl kvapo pėdsako, sutampančio su A. G. kvapu, dažų vienarūšiškumo – atsižvelgiant į automobilio „Audi 100 Avant“ apgadinimo aplinkybes), liudytojo S. P. ir A. M. parodymai dėl automobilio priklausomumo ir naudojimosi aplinkybių, J. V., A. M. ir R. S. parodymai (dėl nukentėjusiojo veido sužalojimo įvykio dieną), J. J. daiktų radimo A. G. tėvui priklausančioje sodyboje faktas, slaptų ikiteisminio tyrimo metu vykdytų veiksmų protokolų duomenys apie J. J. pagrobimą yra BPK 20 straipsnio 5 dalimi tinkamai vadovaujantis įvertintų netiesioginių įrodymų visuma, pagrindžianti BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos A. G. inkriminavimą. Apeliacinės instancijos teismas, be to, atsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl veikos padarymo laiko, kasatoriaus A. G. pakartotą ir kasaciniame skunde.
Dėl D. M. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pažymėtina, kad jis pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas už šaunamojo ginklo ir šaudmenų gabenimą. D. M. inkriminuota nusikalstama veika įrodyta liudytojų K. V. ir E. Ž. parodymais apie ginklo radimo vietą, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolais; apeliacinės instancijos teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas tiek dėl veikos kvalifikavimo, tiek dėl įrodymų, susijusių su BK 253 straipsnio 1 dalimi, vertinimo, jomis abejoti kasacinės instancijos teismas pagrindo neturi.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šio baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo nepažeidė, bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, patikrino, į visus esminius apeliantų argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami arba iš dalies tenkinami.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, tenkinti kasatorių prašymus – panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų teismų sprendimų panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasaciniai skundai negali būti tenkinami.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistųjų D. M. ir A. G. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė
