Baudžiamoji byla Nr. 2K-261-677/2015
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00125-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.19.4, 1.2.22.1, 1.2.22.3 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,
nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu S. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl 9 mm kalibro „Luger“ šaudmens neteisėto laikymo) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto revolverio „ME 38 Compact“, pistoleto „Kevin“ bei šaudmenų laikymo) išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. L. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 40 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) bauda, pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – 40 parų arešto, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrinamos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdais ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 50 parų arešto. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas – nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2012 m. kovo 1 d.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Viktoro Aiduko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu S. L. nuteistas už tai, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) specialistu, vykdydamas tarnybines pareigas policijos komisariate, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi – dėl tarnybos turėdamas teisę patekti į komisariato ginklų ir šaudmenų saugyklą, aiškiai suprasdamas, kad pasinaudoja savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais bei pagal savo asmeninę ir profesinę patirtį numatydamas, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, siekdamas turtinės naudos sau, pateko į ginklų ir šaudmenų saugyklą ir iš ten buvusio seifo Nr. 1 laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio iki lapkričio mėnesio pabaigos, tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, pagrobė paliktą saugoti svetimą pusiau automatinį 9 mm kalibro pistoletą „Kevin“ Nr. D04041, kuris yra B kategorijos šaunamasis ginklas, taip pat penkis 9 mm kalibro „Browning“ šovinius (šaudmenis), o 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, tyrimo metu tiksliau nenustatytą dieną ir valandą, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pagrobė nenustatytam asmeniui priklausiusį revolverį „ME 38 Compact“, kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas, tokiais savo veiksmais tyčia šiurkščiai pažeisdamas Valstybės tarnybos ir Policijos veiklos įstatymų nuostatas, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos ir taip diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino policijos, kaip svarbios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vykdančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, autoritetą, iškreipė policijos paskirtį, sulaužė pareigūno priesaiką Lietuvos Respublikai, dėl to didelės neturtinės žalos, kurios S. L. nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti, patyrė policijos įstaiga ir Lietuvos valstybė.
S. L. nuteistas ir už tai, kad tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, ir nustatytoje vietoje savo automobilio „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) daiktų dėtuvėje, neturėdamas leidimo jis tyčia neteisėtai laikė pagrobtus iš (duomenys neskelbtini) komisariato pistoletą „Kevin“, dėtuvę su penkiais šoviniais, revolverį „ME 38 Compact“ bei vieną 9 mm kalibro šovinį „Luger“, o sužinojęs apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl šaunamųjų ginklų dingimo, ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 6 d. šaunamąjį ginklą – revolverį „ME 38 Compact“ atnešė ir slapta numetė (duomenys neskelbtini) komisariato vidiniame kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), o šaunamąjį ginklą „Kevin“ su penkiais šoviniais, ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 18 d. atnešė ir taip pat slapta išmetė kieme prie to paties policijos komisariato, policijos įstaigos vadovams melagingai pranešdamas apie kieme surastą ginklą „Kevin“, o vieną 9 mm kalibro šovinį „Luger“ neteisėtai laikė savo automobilio dėtuvėje iki 2012 m. vasario 24 d., 14 val., kai (duomenys neskelbtini) apžiūros metu jis buvo surastas ir paimtas.
Kasaciniu skundu nuteistojo S. L. gynėja advokatė Rasa Malinauskienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Ji mano, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai, nuosprendis neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir suformuotos teismų praktikos, pažeistas teisingumo principas ir BPK 20 straipsnio reikalavimai dėl įrodymų leistinumo ir liečiamumo, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Pasak kasatorės, byloje ištirtos aplinkybės, rašytiniai ir daiktiniai įrodymai iš esmės nepatvirtina, kad S. L. padarė nusikalstamas veikas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad S. L. nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių nepadarė, vadovaujantis tik tariamu jo paties prisipažinimu, kuris nebuvo užfiksuotas jokiomis leistinomis priemonėmis. S. L. ikiteisiminio tyrimo metu ir teisme neigė prisipažinęs kaltu. Baudžiamojoje byloje, be policijos pareigūnų D. J., A. J., K. L., A. A. parodymų, nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių S. L. kaltę. Policijos pareigūnai, pasak kasatorės, tik perpasakojo, ką tariamai jie išgirdo iš S. L. jo sulaikymo dieną, t. y. jų informacijos šaltinis yra pats S. L., kuris akistatų metu kategoriškai neigia, kad būtų sakęs pareigūnams apie ginklų vagystę.
Kasatorė teigia, kad S. L. automobilio „Ford Mondeo“ daiktų dėtuvė buvo apžiūrėta nedalyvaujant S. L. ir jo sutuoktinei, kuri prie automobilio buvo pakviesta tik pasirašyti. Apžiūra atlikta pažeidžiant BPK 92 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio taisykles, nes jos metu nebuvo fotografuojama ir filmuojama, o vokas, į kurį buvo įdėta lipni juosta, nebuvo tinkamai užantspauduotas.
Gynėja mano, kad automobilio apžiūros metu į daiktų dėtuvę buvo įdėtas ir vienas 9 mm kalibro šovinys „Luger“, siekiant suklastotais ir netiesioginiais įrodymais apkaltinti jos ginamąjį. Be to, jei pistoletas „Kevin“ būtų buvęs daiktų dėtuvėje, ant jo ir lipnios juostos būtų likę juodos spalvos sintetinių siūlių, tačiau jų rasta nebuvo. Nėra jokių įrodymų, kad S. L. būtų turėjęs ginklą, iš kurio būtų galima šaudyti šiuo šoviniu. Teismo posėdžio metu apklausta specialistė D. V. patvirtino, kad kategoriškai teigti, jog pistoletas „Kevin“ tikrai buvo automobilio daiktų dėtuvėje, negalima.
Nors apeliacinės instancijos teismas liudytojo A. A. parodymus vertino kaip išsamius ir nuoseklius, tačiau kasatorės teigimu, jis du kartus apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė skirtingas aplinkybes apie S. L. automobilio apžiūrą.
Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, nepasisakė dėl policijos pareigūnių V. V. ir V. A. veikoje, esančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 229 straipsnyje, požymių. Pareigūnės melagingai paneigė, kad joms žinoma apie S. L. padėtus ginklus ant ginklų seifo viršaus. Šiuos parodymus paneigia liudytojų policijos pareigūnų R. M., A. A. ir R. P. parodymai apie tai, kad ne tik S. L., bet ir jie pareigūnėms sakę apie ne vietoje padėtus ginklus.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių telefoninių pokalbių, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Išklausius policijos pareigūno V. B. telefoninius pokalbius, darytina išvada, kad jis buvo prisidėjęs prie ginklų vagystės ir bet kokiomis priemonėmis stengėsi apkalbėti S. L., taip siekdamas nukreipti įtarimus nuo savęs.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo nemotyvavo taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos bei teismų praktika (2003 m. birželio 20 d. Lietuvos aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 40). Be to, anot kasatorės, teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir BPK 44 straipsnio 5 dalį, buvo šališkas (apklausai kvietė tik liudytojus, kurių parodymų pagrindu buvo prašoma S. L. pripažinti kaltu), neobjektyvus, nesiekė visapusiškai išnagrinėti bylą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad S. L. kaltė neįrodyta, nes byloje nesurinkta jokių objektyvių, nepaneigiamų ir tiesioginių duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, kad jis padarė šias veikas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1 dalį nuostatas, nes įrodymus vertino vienašališkai, vadovavosi tik kaltinimo kriterijais, išsamiai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, nuosprendį grindė duomenimis, dėl kurių patikimumo ir teisėtumo kyla pagrįstų abejonių.
Kasatorė mano, kad teisiškai nesuvokiama situacija, kad S. L. pripažintas kaltu dėl revolverio „ME 38 Compact“ pagrobimo ir neteisėto laikymo, nes, kol revolveris nebuvo rastas (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, apie jį nebuvo jokių duomenų, neaišku kada ir esant kokioms aplinkybėms jis paimtas, kam priklausė.
Gynėja nurodo, kad teismai be jokio pagrindo S. L. parodymus vertino kaip melagingus ir jais visiškai nesivadovavo, nors jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus. S. L., dirbdamas policijoje, turėjo realias galimybes, išaiškėjus apie pagrobtus ginklus, juos niekieno nepastebėtas grąžinti į ginklinę. Be to, anot kasatorės, nebuvo nustatytas motyvas, kodėl S. L. reikėjo grobti ginklus, nes jis turėjo savigynai išduotą ginklą ir suvokė, kad pagrobtų ginklų negalės parduoti ir legalizuoti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad į ginklinę, be S. L., laisvai galėjo patekti kiti policijos pareigūnai.
Nuteistojo S. L. gynėjos advokatės Rasos Malinauskienės kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.
Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu S. L. išteisino pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl 9 mm kalibro „Luger“ šaudmens neteisėto laikymo) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šiuos nusikaltimus, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto revolverio „ME 38 Compact“, pistoleto „Kevin“ bei šaudmenų laikymo) išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis S. L. būtų pagrobęs minėtus ginklus ir šaudmenis, laikęs juos automobilyje „Ford Mondeo“ ir, jų pasigedus, išmėtęs juos PK kieme.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu panaikinusi Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį, S. L. nuteisė pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį.
Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą apklausė S. L., liudytojus V. V., R. P., R. K., R. M., J. Š., D. J., A. J., K. L. ir A. A. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po atlikto įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas naujų įrodymų nesurinko (priimtos apkaltinamojo nuosprendžio išvados pagrįstos tais pačiais įrodymais, kuriais pagrįstas ir pirmosios instancijos išteisinamasis nuosprendis), tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas dėl S. L. kaltumo vadovaudamasis vien tik netiesioginiais įrodymais.
Pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio analizė rodo, kad šiame nuosprendyje pateikti motyvai dėl S. L. padarytų nusikalstamų veikų yra tik prielaidų pobūdžio.
Apeliacinės instancijos teismas nuteisė S. L. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį. S. L. pareikštų kaltinimų esmė – tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju, pagrobė ir neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, taip piktnaudžiaudamas tarnyba.
Piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis) pasireiškia tarnybinės padėties panaudojimu ar pasinaudojimu ja priešingais nei tarnybos interesais. Būtini piktnaudžiavimo sudėties požymiai yra didelė žala, taip pat ir priežastinis ryšys tarp piktnaudžiavimo ir kilusių padarinių (didelės žalos) valstybei, viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
BK 254 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios medžiagos pagrobiamos iš valstybės ar savivaldybės institucijų, visuomeninių organizacijų, juridinių ar fizinių asmenų. Pagrobimas – tai šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų užvaldymas bet kokiu neteisėtu būdu, turint tikslą juos pasisavinti ar perduoti kitiems asmenims, ar kitokiu būdu užvaldytais daiktais savarankiškai disponuoti.
Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 straipsnis) pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Kolegija pažymi, kad visų šių nusikaltimų būtinas subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia. Nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai neteikia pagrindo išvadai, kad S. L. veiksmai atitinka šių nusikaltimų sudėčių požymius.
Iš 2012 m. kovo 28 d. (duomenys neskelbtini) VPK tarnybinio patikrinimo išvados dėl (duomenys neskelbtini) policijos komisariato pareigūnų veiksmų matyti, kad V. Š. priklausęs šaunamasis ginklas pistoletas „Kevin“ (duomenys neskelbtini) PK buvo saugomas ne nustatytoje vietoje (paimtų ginklų, šaudmenų saugykloje), o laikomas tarnybinių ginklų saugykloje (operatyvaus valdymo padalinio patalpose). Byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta tik tai, kad S. L., perduodamas budėjimą R. P. ir žinodamas, kad tarnybinių ginklų seife gali būti laikomi tik tarnybiniai ginklai, už kurių išdavimą ir laikymą buvo atsakingas, išėmė maišelį su ginklu iš seifo, skirto laikyti pareigūnų tarnybinius ginklus, ir uždėjo jį ant aukščiausio seifo viršaus, nes turėjo atvykti komisija iš (duomenys neskelbtini) VPK patikrinti tarnybinių ginklų laikymo reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginklų ir šaudmenų padėjimas saugoti ne į seifą, bet pačioje ginklų saugykloje, į kurią pašaliniai asmenys patekti negali (tarnybinius ginklus į ginklinę pareigūnai priduodavo ir gaudavo per langelį), yra leistinas ir saugus iš piliečių paimtų ir rastų ginklų saugojimo būdas. Ši pirmosios instancijos teismo išvada yra tinkamai motyvuota, ją patvirtina ir šios instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai K. L. ir A. J. patvirtino, kad paimtų saugoti ir rastų ginklų laikymas tarnybinių ginklų seife kartu su pareigūnų tarnybiniais ginklais yra negalimas, o šių ginklų laikymas ne seifuose, bet ginklų saugykloje nėra draudžiamas.
Taigi S. L. veiksmai (maišelio su ginklais išėmimas iš tarnybinių ginklų seifo ir uždėjimas ant aukščiausio ginklų saugyklos patalpoje stovinčio seifo) nėra baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis veiksmas. Be to, pagal S. L. pareigybės aprašymą, jis nebuvo atsakingas už šių iš civilinės apyvartos išimtų ginklų saugojimą, už tai buvo atsakingas kitas asmuo. Kadangi jis neturėjo faktinio ir teisinio santykio su tais daiktais (ginklais), tai negali būti atsakingas ir už jų praradimą.
S. L. inkriminuotas ir penkių pistoleto „Kevin“ šovinių pagrobimas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kiek šovinių buvo ginklų saugyklos patalpoje ant seifo užkeltame polietileniniame maišelyje ir ar iš viso jie ten buvo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nepasitvirtinusio kaltinimo S. L. pagrobus penkius pistoleto „Kevin“ šovinius yra motyvuotos ir pagrįstos.
Neteisėtas šaudmenų (šaudmens) laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu, į tai pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, išteisindamas S. L. dėl vieno 9 mm kalibro šovinio „Luger“ laikymo automobilio „Ford Mondeo“ dėtuvėje. Byloje ištirtų duomenų visuma nepatvirtina nei S. L. neteisėtos veikos, nei tyčios laikyti šį šovinį.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, neatliko išsamios įrodymų analizės, nepasisakė dėl konkrečių įrodymų, jų tarpusavyje nesusiejo, iškraipė kai kurių įrodymų prasmę, pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė liudytojų policijos pareigūnų D. J., V. V., K. L. ir A. J. parodymams, nekreipdamas dėmesio į byloje surinktų įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismas vienu iš S. L. kaltės įrodymų laikė jo prisipažinimą policijos pareigūnams D. J., K. L. ir A. J. įvykdžius nusikalstamas veikas, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nė vienas iš jų įstatymo nustatyta tvarka S. L. prisipažinimo neįformino. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, policijos pareigūnai K. L. ir A. J. parodė, kad viršininkas D. J. nurodė jiems vykti pas S. L. į namus, nes jis prisipažino paėmęs ginklus, t. y. policijos pareigūnai tik perpasakojo tai, ką išgirdo iš D. J., o vėliau tariamai iš paties S. L. jo sulaikymo dieną, kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kategoriškai neigė, kad būtų sakęs pareigūnams apie ginklų vagystę. Be to, liudytojai K. L. ir A. J. teigė, kad S. L. kalbėjo tik apie ginklą pistoletą „Kevin“. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad S. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis prisiėmė atsakomybę už ginklų dingimą neištvėręs kolegų daromo psichologinio spaudimo, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados nepatvirtina baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Iš byloje esančio 2012 m. vasario 21 d. įtariamojo S. L. apklausos protokolo matyti, kad jis prisipažino tik išėmęs ginklus iš seifo ir uždėjęs ant kito seifo viršaus ir, kai dingo ginklas „Kevin“, jis apie šiuos savo veiksmus informavo (duomenys neskelbtini) PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininką D. J., bet ginklų iš komisariato ginklinės neėmė, nes jam savigynai yra išduotas šaunamasis ginklas „Baikal“, skirtas šaudyti 9 mm šaudmenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, be policijos pareigūnų D. J., A. J., K. L., A. A. parodymų, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių S. L. kaltę. Minėtų policijos pareigūnų parodymų patikimumo nėra galimybės patikrinti (pvz., vaizdo ar garso įrašų, biologinių pavyzdžių, pirštų antspaudų ir pan.), leidžiančių padaryti vienareikšmišką išvadą, kad S. L. pagrobė ginklus.
Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad S. L. kaltės nepatvirtina liudytojų J. Š., V. V., K. L., V. A., L. R., A. J., G. B., V. B. bei kitų asmenų, telefoninių pokalbių įrašai, nes visi šie asmenys, pokalbių įrašymo metu prokuroro buvo įvardyti įtariamais asmenimis, be to, iš pokalbių matyti, kad kalbama apie aplinkybes, sužinotas tik jų pačių ar iš nuogirdų, ir nė vienas iš jų nematė kaltinamąjį S. L. padarant jam inkriminuotus nusikaltimus.
Sutiktina ir su kasatorės argumentais, kad teisiniu požiūriu nelogiška situacija, jog S. L. pripažintas kaltu dėl revolverio „ME 38 Compact“ pagrobimo ir neteisėto laikymo, nes iki to momento, kai revolveris buvo rastas (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, apie jį nebuvo jokių duomenų, neaišku kada ir esant kokioms aplinkybėms jis paimtas, kam priklauso, kaip pateko į policijos komisariato ginklinę. Šio ginklo atsiradimo vidiniame policijos komisariato tarnybinių garažų kieme laikas, būdas bei kitos aplinkybės bylos duomenimis nenustatyti ir jokiais faktiniais duomenimis byloje, nepatvirtinti.
Teisėjų kolegija anksčiau minėjo, kad S. L. inkriminuotų nusikaltimų subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Pabrėžtina, kad tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl tyčinės kaltės formos ir tyčios rūšies yra neįtikinantys, neparemti išsamia bylos aplinkybių analize ir tėra tik subjektyvios prielaidos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad S. L. veikė tyčia, todėl nėra pagrindo S. L. kaltinti padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Be to, išanalizavęs Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2012 m. gegužės 28 d. specialisto išvadą Nr. 11-1030 dėl mikrodalelių lyginamojo tyrimo ant pistoleto „Kevin“, apkabos ir lipnios juostelės, paimtos iš S. L. automobilio „Ford Mondeo daiktų dėtuvės, pirmosios instancijos teismas jos rezultatus, kad ant tiriamųjų daiktų rasta vienodų mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, kurie dažniausiai sudaro džinsinių gaminių pluošto sudėtį, palygino su kitais byloje esančiais įrodymais (poėmio metu darytomis nuotraukomis) ir padarė pagrįstą išvadą, kad vien tik bendros rūšinės priklausomybės pluoštų buvimas ant tiriamų objektų neduoda pagrindo konstatuoti pistoleto „Kevin“ buvimo automobilio daiktų dėtuvėje fakto, nes iš poėmio metu darytų nuotraukų matyti, kad dėtuvėje buvo popieriaus, metalinių, plastikinių, guminių ir kitokios sudėties daiktų, todėl ir ant tiriamų objektų turėjo būti įvairių rūšių mikrodalelės. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai laikė, kad S. L. pareikštas kaltinimas dėl neteisėto, neturint leidimo, pistoleto „Kevin“ ir revolverio „ME 38 Compact“ laikymo automobilio daiktų dėtuvėje yra neįrodytas. Apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas ir nevertindamas įrodymų visumos, specialisto išvadą nepagrįstai pripažino įrodymu, pagrindžiančiu S. L. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvykdė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimo nurodyti aplinkybes, nustatytas apeliacinės instancijos teisme, nes, kaip teigiama nuosprendyje, nors ir nustatęs, kad S. L. pareikštame kaltinime nurodytas ginklų pagrobimo laikas nėra visiškai tikslus, t. y. S. L. ginklus – revolverį „ME 38 Compact“ ir pistoletą „Kevin“ – iš ginklų ir šaudmenų saugyklos paėmė ne vienu metu (t. y. 2011 m. lapkričio pabaigoje, kaip nurodyta kaltinamajame akte), bet pistoletą „Kevin“ pirmiau, o revolverį „ME 38 Compact“ vėliau, nepatikslino kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko, t. y. suponavo prielaidą, kuri nepriimtina ne tik BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, bet ir S. L. teisės į veiksmingą gynybą, nuo pareikšto kaltinimo požiūriu.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas S. L. kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, todėl yra BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir 2, 3 dalyse nurodytas pagrindas panaikinti šio teismo nuosprendį, o Kauno apygardos teismo nuosprendis, kuriuo kasatorius buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, paliktinas galioti be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Aurelijus Gutauskas
Viktoras Aidukas
