Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-57-139/2015

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-11841-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

39.2;

45.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. (V. B.) ir jo įgalioto atstovo advokato Egidijaus Balčiūno prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyrio specialistė A. Šukštul 2014 m. spalio 1 d. V. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-19279185-14 pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 24 d., apie 11.00 val., Vilniuje, Gedimino pr. 9A, vairuodamas automobilį „Audi Q5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, nesilaikė saugaus atstumo, atsitrenkė į kitą stovintį automobilį,,Toyota Prius“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino abu automobilius ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 134, 234 punktų reikalavimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį V. B. paskyrė 100 Lt (28 Eur) baudą, o administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi, iš dalies patenkinęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą, pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarimą: panaikino nutarimo dalį, kuria administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį V. B. nutraukta ir jį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nubaudė 3000 Lt (868 Eur) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams; vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, subendrinęs pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 2 dalį paskirtas nuobaudas, galutinę administracinę nuobaudą jam paskyrė 3000 Lt (868 Eur) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams; kitą nutarimo dalį paliko galioti nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. ir jo įgalioto atstovo advokato E. Balčiūno prašymas priimtas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta bei sustabdytas apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymas.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutarimą arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, sumažinant V. B. paskirtą baudą ir neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, vadovaujantis ATPK 301 straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjai, neginčydami V. B. nubaudimo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu, ir iš įvykio vietos pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą bei priešingumą KET taisyklėms, paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Sprendžiant apie asmens tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Pareiškėjų nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principus, ir jo kaltę, padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, grindė vienintele aplinkybe – kad padarytos žalos mastas nukentėjusiosios automobiliui yra žymus, nes byloje esančiose automobilio,,Toyota Prius“ nuotraukose užfiksuoti apgadinimai patvirtina buvus stiprų automobilių kontaktą, dėl to V. B. turėjo justi ir juto smūgį, nors pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę vertino priešingai – konstatavo, kad automobiliui,,Toyota Prius“ padaryti apgadinimai yra nežymūs. Anot pareiškėjų, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti ir į kitus byloje esančius duomenis, kurie pavirtina buvus nedidelį automobilių kontaktą ir dėl to atsiradusius nedidelius automobilių apgadinimus: automobilio „Audi Q5“ nuotraukas, kuriose užfiksuoti visiškai nepastebimi apgadinimai, nukentėjusiosios A. B. paaiškinimus, kad ji automobilio apgadinimų vairuotojo pusės priekinėje dalyje iš karto įvykio dieną nepastebėjo, įvykis įvyko V. B. važiuojant atbuline eiga, judant nedideliu greičiu ir atsitrenkiant automobilio galine dalimi, nematant kito automobilio. Be to, V. B. pirmosios instancijos teisme, be kitų nuosekliai paaiškintų įvykio aplinkybių, nurodė, kad požeminėje aikštelėje buvo gana triukšminga, jo automobilyje buvo įjungtas radijas, todėl jis nepajuto prisilietimo prie kito automobilio, negirdėjo jokio garso, kuris galėjo būti susidūrimo metu, ir, perjungęs priekinės eigos pavarą, toliau lėtai nuvažiavo išvažiavimo iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės link. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti filmuota vaizdo medžiaga, kuri, pareiškėjų teigimu, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad iš vaizdo įrašo matyti, kaip, automobiliams kontaktuojant, automobilis,,Toyota Prius“ akivaizdžiai sujuda. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad vaizdo įrašas yra labai nekokybiškas, trūkinėja, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė minėtą išvadą. Be to, pareiškėjai teigia, kad V. B. neturėjo jokių motyvų vengti administracinės ar civilinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį: jis eismo įvykio metu buvo blaivus, nevengė tiesos nustatymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neslėpė įvykio pėdsakų, kviečiamas atvyko į policiją, davė paaiškinimus, eismo įvykio aplinkybių tyrimo neapsunkino, automobilis buvo apdraustas,,Kasko“ ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek nukentėjusiajai, tiek pačiam V. B. žalą atlygins draudimo įmonės, ir tai rodo, kad jis iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.

Prašyme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuobaudos individualizavimo ir jos proporcingumo padarytam pažeidimui, taip pat teigiama, kad jei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, jog V. B. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, tai, pasak pareiškėjų, pagal šį ATPK straipsnį paskirta nuobauda – bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – yra aiškiai per griežta ir neproporcinga. Pareiškėjai nurodo, kad V. B. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, jis nėra piktybiškas pažeidėjas, o jo sukeltas eismo įvykis – mažareikšmis, eismo įvykio metu tik nežymiai apgadintas kitas automobilis, jis kaltę dėl pažeidimo, sukėlusio kito automobilio sugadinimą, pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir jo padarytus KET pažeidimus, jo atsakomybę lengvina ir tai, kad jis yra sulaukęs 65 metų, jo vairavimo stažas didelis, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pareiškėjų teigimu, V. B. serga (duomenys neskelbtini) liga, jis turi vidutinių specialiųjų poreikių, prižiūri 86 metų mamą, gyvenančią (duomenys neskelbtini), todėl teisė vairuoti transporto priemones jam būtina, kad galėtų pats nuvykti pas gydytojus ir savo mamą.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti.

Pareigūnas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad prašyme pareiškėjai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu atliktu įrodymų vertinimu, kai tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių nustatymas, įrodymų vertinimas ir jų analizė nėra atnaujintos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pagrindas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas prašymus atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui, sprendimus priėmusių žemesnių teismų ar institucijų nutarimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu.

Pareigūnas teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami V. B. administracinio teisės pažeidimo bylą, tinkamai ištyrė įrodymus, juos įvertino ir V. B. pagrįstai nubaudė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Pareigūnas, pritardamas apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl V. B. kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymų visumą ir pagrįstai nesuteikė lemiamos reikšmės vien tik automobilių apgadinimų mastui. Pareigūno teigimu, vaizdo įrašas patvirtina, kad automobilį „Audi Q5“, manevruojantį automobilių stovėjimo aikštelėje, sustabdo smūgis į stovinčią transporto priemonę,,Toyota Prius“, todėl V. B. tyčios vertinimui svarbi ta aplinkybė, kad po susidūrimo V. B. toliau atbulai judėti negalėjo, nes įsirėmė į kliūtį ir buvo priverstas pavažiuoti į priekį. Nuo smūgio stovėjusio automobilio priekinis buferis buvo įstumtas į vidų, todėl, pasak pareigūno, tokio pobūdžio kontaktas „Audi Q5“ vairuotojui turėjo būti akivaizdžiai juntamas ir girdimas, juolab transporto priemonių susidūrimo garsui sklindant uždaroje erdvėje – požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Pareigūnas nurodo ir tai, kad V. B. tyčią patvirtina ir kiti bylos įrodymai, taip pat jo teisme duoti parodymai, kad jis pripažino dalyvavęs eismo įvykyje ir apgadinęs kito asmens turtą. Be to, pareigūnas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjų prašyme nurodyta aplinkybė dėl nukentėjusiosios A. B. ne iš karto pastebėtų apgadinimų neatitinka tikrovės – pagal Policijos informacinės sistemos duomenis, nukentėjusioji surado automobilį,,Toyota Prius“, jo apgadinimus pastebėjo 2014 m. rugsėjo 25 d. apie 9.18 val. ir iškart iškvietė policiją.

Pareigūnas, nesutikdamas su pareiškėjų argumentais dėl ATPK 301 straipsnio nuostatų V. B. taikymo, atsiliepime nurodo, kad V. B. yra linkęs sistemingai pažeidinėti Kelių eismo taisykles – baustas už KET pažeidimus 22 kartus. Be to, jis 2014 m. rugsėjo 24 d. pakartotinai per metus padarė antrą tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda, o tai sunkina jo atsakomybę ir apriboja galimybę taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. B. ir jo įgalioto atstovo advokato E. Balčiūno prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymo

Vadovaujantis ATPK 30221 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su ATPK 130 straipsnio 1 dalies taikymu.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. KET (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija) 234 punkte nurodyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatė, kad V. B., apie eismo įvykį nepranešęs policijai, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis kaip vairuotojas buvo susijęs ir kurio metu buvo apgadinta jo transporto priemonė ir kitos transporto priemonės kairės pusės priekinės dalies buferis, sparnas ir žibintas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyręs, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje surinktus duomenis tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginęs tarpusavyje ir susiejęs juos į vientisą loginę grandinę, pripažino, kad V. B. teiginius, jog požeminėje aikštelėje buvo triukšminga, jo automobilyje veikė radijas, todėl jis nepajuto prisilietimo prie kito automobilio, negirdėjo jokio garso, kuris galėjo būti susidūrimo metu ir dėl to pasišalino iš eismo įvykio vietos, paneigia stebėjimo kamerų kokybiškas, priešingai nei teigia pareiškėjai, vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad automobiliui „Audi Q5“ kontaktavus su automobiliu „Toyota Prius“, pastarasis automobilis akivaizdžiai sujuda, ir automobilių nuotraukose užfiksuoti apgadinimai, kuriose matyti, kad automobiliui „Toyota Prius“ įbrėžtas ir gana įlenktas kairės pusės priekinis buferis, įbrėžtas kairės pusės priekinis sparnas ir žibintas, nuo automobilio „Audi Q5“ kairės pusės galinio buferio atitrūkę dažai. Šių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kontaktas tarp automobilių buvo pakankamai stiprus, dėl to V. B., net automobilyje veikiant radijai, turėjo justi ir juto smūgį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjų prašyme nurodomos tokios aplinkybės kaip nežymūs automobilio „Audi Q5“ apgadinimai, įvykis įvyko, važiuojant atbuline eiga, nedideliu greičiu ir atsitrenkiant automobilio galine dalimi, nematant kito automobilio, nepaneigia minėtais įrodymais byloje pripažinto fakto, kad V. B. turėjo justi ir juto smūgį. Taigi, pagrįstai nustatyta, kad V. B. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, nepranešęs policijai, kaip privalėjo tai padaryti pagal KET (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija) 234 punkte nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje administracinių teisės pažeidimų bylose laikomasi nuostatos, kad vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-33-2013, 2AT-41-2014, 2AT-9-746/2015). Dėl to pareiškėjų prašyme nurodomos aplinkybės, kad V. B. eismo įvykio metu buvo blaivus, nevengė tiesos nustatymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neslėpė įvykio pėdsakų, kviečiamas atvyko į policiją, davė paaiškinimus, eismo įvykio aplinkybių tyrimo neapsunkino, automobilis buvo apdraustas,,Kasko“ ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek nukentėjusiajai, tiek pačiam V. B. žalą atlygins draudimo įmonės, todėl neturėjo nei tyčios, nei tikslo ir motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, negali būti vertinamos kaip šalinančios jo atsakomybę dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Minėtos aplinkybės savaime nepaneigia teismų išvadų dėl jo tyčios, kuri nustatyta kitais objektyviais ir patikimais bylos duomenimis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai ištyręs bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs įrodymus, nustatė nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą išaiškintinas ir V. B. atsakomybės pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei jo tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas, pripažįstant, kad V. B. padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, yra teisingas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Dėl pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos

Pareiškėjai nesutinka tiek su V. B. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtų pagrindinės (baudos), tiek su papildomos (teisės vairuoti transporto priemones atėmimo) nuobaudų pagrįstumu, prašydami taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas – sumažinti paskirtą baudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatyme numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Administracinė nuobauda, taikant ATPK 301 straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį iš esmės savo pavojingumu labai skirtingose situacijose: tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nedidelė. Taigi, parenkant nuobaudos rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertinti visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus.

Pagal apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad V. B. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs ir nesukėlė sunkių padarinių; pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, jis nesutrukdė policijos pareigūnams išaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir jo padarytus KET pažeidimus; kaltę dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo jis pripažino ir gailėjosi, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina ir tai, kad V. B. yra sulaukęs 65 metų amžiaus (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 10 punktas), yra pensininkas, jam nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, todėl teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga vykti pas gydytojus bei pas (duomenys neskelbtini) gyvenančią 86 metų motiną, kurią jis prižiūri.

Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi V. B. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 3000 Lt (868 Eur) dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda, nagrinėjamu atveju neatitinkanti ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikant ATPK 301 straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpinant teisės vairuoti atėmimo terminą arba panaikinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-3-2014, 2AT-6-2014). Atsižvelgusi į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. B. dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda švelnintina, taikant ATPK 301 straipsnio nuostatas, t. y. paliekant tą patį paskirtos baudos dydį, bet sutrumpinant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki vienerių metų. Sušvelninus pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį V. B. paskirtą administracinę nuobaudą, švelnintina ir galutinė V. B. paskirta administracinė nuobauda.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Taikyti ATPK 301 straipsnio 1 dalį ir sutrumpinti V. B. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – termino trukmę nuo trejų iki vienerių metų.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį galutinę administracinę nuobaudą V. B. paskirti 868 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis