Baudžiamoji byla Nr. 2K–313–222/2015
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01316-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.3.2.2.11;
2.3.6.4.5.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistajam E. A.,
nuteistajam R. A.,
nuteistųjų gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. A. ir R. A. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendis.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendžiu E. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, R. A. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 145 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu nuteisti:
E. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. E. A. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 20 d., vieną sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms;
R. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. A. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Šie nuosprendžiai taip pat priimti dėl M. R., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimo, nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
E. A. ir R. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2010 m. lapkričio 12 d., apie 13 val., Alytuje, (duomens neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe su M. R., viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei grasino nužudyti nukentėjusiuosius A. K. ir A. Ž. ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes buvo panaudotas psichologinis ir fizinis smurtas: automobiliu „Hyundai Getz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu M. R., užblokavo kelią automobiliui „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo A. K., A. Ž., V. V. ir G. M., sustodami priešpriešiais ir taip atimdami galimybę pastariesiems išvažiuoti, visi trys staiga iššoko iš automobilio su šaunamaisiais ginklais – pistoletais rankose ir pribėgo prie automobilio „VW Passat“. E. A. atidarė vairuotojo pusės dureles ir vieną kartą spyrė už vairo sėdėjusiam A. K. į kairįjį petį, sukeldamas jam fizinį skausmą, ir įrėmė pistoletą jam į kairę koją, R. A. nukreipė turėtą šaunamąjį ginklą – pistoletą į iš automobilio „VW Passat“ išlipusią A. Ž., vieną kartą peiliu dūrė A. K. į koją, padarydamas jam durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą su šeivinio nervo pažeidimu, taip nesunkiai jį sužalodamas, o M. R. stovėjo priekyje automobilio „VW Passat“ su nukreiptu į automobilį ginklu rankose.
Be to, R. A. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 12 d., apie 13.00 val., Alytuje, (duomens neskelbtini), nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. K.: automobilyje „VW Passat“ vairuotojo vietoje sėdėjusiam A. K. vieną kartą dūrė peiliu į kairę koją, padarydamas jam durtinę-pjautinę kairės šlaunies žaizdą su šeivinio nervo pažeidimu ir taip nesunkiai, ilgiau nei dešimčiai dienų, sutrikdė jo sveikatą.
Pirmosios instancijos teismas dėl pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų E. A. ir R. A. išteisino, konstatavęs, kad byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiųjų ir liudytojų duotus parodymus dėl kaltinamųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir paviršutiniškai, nesurinkus pakankamų ir patikimų duomenų, įrodančių kaltinamųjų kaltę.
Panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neteisingai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, stengėsi ne pašalinti abejones, bet priešingai – įrodymus vertino selektyviai, analizavo ir rėmėsi tik kaltinamuosius teisinančiomis aplinkybėmis, nepagrįstai kritikavo ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius duomenis, didžiausią dėmesį sutelkė į detales ir netikslumus, taip abejotinais motyvais grindė išvadas dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų nepatikimumo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad jų pakanka E. A. kaltei dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, R. A. kaltei dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų pagrįsti.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir palikti galioti išteisinamąjį Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė in dubio pro reo principo, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas nepatvirtintomis prielaidomis ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų nuostatų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos pagal jų teisėtumo ir sąsajumo kriterijus, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalių reikalavimų.
Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas, jame padarytos išvados – teisingos; šis teismas tinkamai įvertino prieš jį liudijusių asmenų bei nukentėjusiojo A. K. parodymus.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kaip apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jame nesilaikant išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo klaidingai nurodyta, kad nukentėjusiuoju pripažintas A. K. davė nuoseklius parodymus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, vėliau įvykio aplinkybes nurodydamas išsamiau. Šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad A. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje laikėsi visiškai kitokios pozicijos nei tada, kai buvo sulaikytas. Kasaciniame skunde cituojami A. K. parodymai. Kasatorius nurodo, kad 2010 m. lapkričio 12 d. pranešime dėl įvykio jis nurodė, kad tai jo „asmeninis reikalas“. Apklausiamas kaip liudytojas 2010 m. gruodžio 15 d. parodė, kad dėl įvykio pretenzijų niekam neturi, ir rašyti pareiškimą atsisakė, pas teismo medicinos ekspertus dėl padaryto sužalojimo nesikreipė. Automobilio, kuris esą užblokavo A. K. vairuojamą automobilį, jis nenurodė, nes neįsidėmėjo, asmenų, kurie dalyvavo jį užpuolant, ar grasinimų pistoletu, kitokių šaunamųjų ginklų demonstravimo A. K. taip pat nenurodė. Alytaus AVPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus Nusikaltimų rajone tyrimo poskyrio tyrėjo D. Gudaičio 2010 m. lapkričio 12 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad A. K. rašyti pareiškimą ir aiškinti įvykio aplinkybes atsisakė. Kitos apklausos metu, vykusios beveik po metų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 12 d., A. K. aiškino nežinantis dėl ko buvo sužalotas. Be to, Alytaus AVPK ONTS vyresniojo tyrėjo G. Noreikos 2011 m. rugsėjo 30 d. tarnybiniame pranešime teigiama, kad „gautais operatyviniais duomenimis nukentėjusysis A. K. buvo sužalotas peiliu iš keršto, nes jie anksčiau visi priklausė vienai organizuotai nusikalstamai grupuotei ir vėliau susipyko“. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo nurodė, kad A. K. išvyko į užsienį pažeisdamas 2010 m. lapkričio 23 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu paskirtus įpareigojimus (dėl to pradėti ikiteisminiai tyrimai), tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino A. K. parodymų pasikeitimą, būtent kad jis bijojo kaltinamųjų ir dėl to išvyko į Angliją, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, vertintina tai, kad A. K. yra šešis kartus teistas ir, kaip pats parodė, vartojo heroiną, o tai menkina jo parodymų reikšmę ir leidžia teigti, kad tokiu priklausomybę turinčiu asmeniu gali būti lengvai manipuliuojama, be to, A. K. slapstėsi šaukiamas į pirmosios instancijos teismą, buvo į jį atvykęs apsvaigęs nuo alkoholio. Visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas ignoravo. Kasatorius cituoja pirmosios instancijos teismo išvadas ir teigia, kad jos motyvuotos bei teisingos, išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai įvertintos visos faktinės aplinkybės, turinčios reikšmės nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų patikimumui. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. K. įvardijo kitus tris asmenis, galinčius duoti parodymus apie esą padarytas nusikalstamas veikas, bet nė vienas iš tų asmenų savarankiškai nesikreipė su pareiškimais į policiją (dėl grasinimo nužudyti, viešosios tvarkos sutrikdymo ar kitų pažeidimų), o du iš jo nurodytų asmenų – V. V. ir G. M. – tuo pačiu metu buvo ir įtariamieji ir kaltinamieji, dėl jų buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, jie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai buvo panaikinti nutarimai pripažinti G. M. ir V. V. nukentėjusiaisiais, o prokuroro nutarime nurodyta, kad jiems nė vienas iš kaltinamųjų (nuteistųjų) negrasino, nereikalavo kokio nors elgesio. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. Ž. yra A. K. sugyventinė, jiedu turi du mažamečius vaikus, pagrįstai nurodė, kad ji yra suinteresuota. Kasaciniame skunde pažymima, kad A. Ž. pirmą kartą – 2010 m. gruodžio 15 d. – apklausiama nurodė, kad atpažinti kaltinamųjų negalėtų, apie šaunamųjų ginklų naudojimą ar grasinimus iš viso nenurodė, tačiau apklausiama 2011 m. rugpjūčio 16 d. pakeitė parodymus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalis, nuosprendyje nurodė motyvus bei aptarė aplinkybes dėl A. K. esą patirto sužalojimo ir kad šaunamojo ginklo panaudojimas inkriminuotas ir kaltinime pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, taip pat kad ginklą M. R. įsigijo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, padarė klaidą, prielaida pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, – kad tai, jog legaliai laikytą ginklą IZH-71 M. R. įsigijo po nusikalstamos veikos padarymo, patvirtina tik tai, jog būtent šis ginklas nebuvo panaudotas įvykio metu, tačiau esą tai nereiškia, kad padarant nusikalstamą veiką negalėjo būti naudojamas toks pat ginklas, juolab kad trys įvykyje tiesiogiai dalyvavę asmenys atpažino ginklą kaip panašų į tą, kuris buvo panaudotas jų užpuolimo metu. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė esminių baudžiamojo proceso principų, reikalaujančių nuosprendį pagrįsti įrodymais, o prieštaravimus ir abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.
Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kasatorius teigia, kad šis teismas padarė ir kitų esminių BPK pažeidimų. Kasatorius yra tos nuomonės, kad BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų visišką diskreciją netirti įrodymų. Šis teismas be jokio pagrindo akivaizdžius kaltinančių parodymų prieštaravimus įvardijo kaip „netikslumus“; be to, esant tokiems „netikslumams“ neatliko įrodymų tyrimo, o juos traktavo kasatoriaus nenaudai. Tai reiškia BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimą, nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ar iš naujo ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, juolab kai priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Atskirai kasatorius nurodo apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad išteisinamajame nuosprendyje nurodyti argumentai kelia pagrįstų abejonių bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nešališkumu (šis teiginys perrašytas iš prokurorės apeliacinio skundo, kuriame buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuostatą). Kasatorius pažymi, kad, apeliacinį skundą grįsdamas teismo šališkumu, apeliantas neprašė priimti vieną iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytų sprendimų – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš naujo. Kasatoriaus nuomone, jeigu apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrįstų abejonių pirmosios instancijos teismo nešališkumu, jis privalėjo priimti būtent tokį – BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą – sprendimą. Remdamasis teismų praktika kasatorius nurodo, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012).
Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir palikti galioti išteisinamąjį Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 15 d. nuosprendį be pakeitimų.
R. A. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiųjų A. K. ir A. Ž. bei liudytojų parodymus (BPK 20 straipsnis), apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė prielaidomis ir pažeidė principą in dubio pro reo (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, 331 straipsnio 2 dalis), nesilaikė pareigos atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir kad, konstatavęs pirmosios instancijos teismo šališkumą, turėjo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, o ne priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šie argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems E. A. kasaciniame skunde, todėl nekartojami.
Be to, R. A. kasaciniame skunde nurodoma, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas netinkamai, taip sudarant nuteistajam esminių sunkumų gintis nuo kaltinimo. R. A. buvo inkriminuotos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Nors BPK 219 straipsnio 3 punktas reikalauja kaltinamajame akte konkrečiai aprašyti veikų aplinkybes, reikšmingas jų kvalifikavimui, tačiau to padaryta nebuvo ir visos kasatoriui inkriminuotos veikos buvo aprašytos taip pat, neaptariant, kuri veikų dalis sudaro pagrindą persekioti jį baudžiamąja tvarka už vieno ar kito nusikaltimo padarymą. Be to, kasatorius pažymi, kad visiškai jokiais argumentais nebuvo pagrįstas kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, – kaltinamajame akte neaprašyta, kaip pasireiškė nuteistojo savanaudiškos paskatos. Be to, Kauno apygardos prokuratūros Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorės surašytame apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su byla nustatė, jog nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme ir perdavė ją nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Kasatorius pažymi, kad apeliaciniu skundu prokurorė prašė jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, argumentuodama tuo, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino savanaudiškų paskatų aplinkybė, o sužalojimą R. A. padarė dėl aiškaus nukentėjusiojo negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pan., todėl veika perkvalifikuotina iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kasatoriaus manymu, visiškai netinkamas yra nurodytas motyvas – „teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino“, nes taip iš baudžiamojo proceso visiškai eliminuojama ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir proceso pirmosios instancijos teisme stadija, o prokurorui būtų suteikta visiškai nepagrįstų privilegijų apeliaciniu skundu apkaltinti asmenis dėl veikų, dėl kurių jie nebuvo nei įtariami, nei kaltinami pagal kaltinamąjį aktą, nei teisiami. Be to, proceso apeliacinės instancijos teisme metu kaltinimas BPK 256 straipsnio pagrindais ir tvarka nebuvo keičiamas. Kasatorius nurodo, kad tokia situacija yra plačiai aptarta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2014 m. sausio 30 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, kuriame pripažinta, jog BPK 256 straipsnio 1 ir 4 dalys prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo principams. Joks Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2013 m. lapkričio 20 d.) nagrinėjant bet kokią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka BPK 256 straipsnio nuostatos turėjo būti taikomos tik ta apimtimi, kuria jos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tai, kasatoriaus nuomone, reiškia, kad: 1) tuo atveju, jeigu prokuroras įžvelgė pagrindą keisti kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, toks kaltinimas turėjo būti keičiamas tinkamai, laikantis BPK 256 straipsnio nuostatų, ir tik tiek, kiek minėto straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai; 2) tuo atveju, kada kaltinimas iš viso nėra keičiamas (kaip šiuo atveju), kasatoriaus nuteisimas pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį ar jo dalį, negu buvo surašytas kaltinamasis aktas, reiškia esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas ir pats savo iniciatyva turi įgaliojimus, esant pagrindui keisti kaltinimą. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, tačiau to šioje byloje nebuvo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorė apeliaciniame skunde prašė jo (R. A.) padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų, tačiau nesant rašytinio prokurorės prašymo, pateikto apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ir neatlikus įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, kvalifikavimo pakeitimas, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, nėra galimas, todėl R. A. veika kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, tokia situacija, kai asmuo yra kaltinamas veika, kvalifikuojama pagal vieną baudžiamojo įstatymo straipsnį ar jo dalį, o apeliaciniu skundu yra prašoma išteisintojo veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį ar jo dalį, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, netgi nepakeitęs kaltinimo, apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisė pagal dar kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį ar jo dalį, tai reiškia ne tik esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, bet ir konstitucinę problemą, susijusią su BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatos (pagal kurią teismas gali pripažinti asmenį kaltu ir remiantis pradiniu kaltinamajame akte pateikiamu veikos kvalifikavimu) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kasatorius mano, kad tokioje situacijoje kaltinamas asmuo privalo gintis nuo skirtingų kaltinimo modifikacijų, kurios savo esme yra prieštaringos, ir gynyba nuo vieno kaltinimo iš esmės blogina gynybą dėl kito kaltinimo kaltinamam asmeniui netgi nežinant, kuris kaltinimas teismo yra pripažįstamas (ar bus pripažįstamas). Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2, 6 dalims, Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Kasatoriaus manymu, taip buvo suvaržyta jo teisė į gynybą.
Nuteistųjų E. A. ir R. A. kasaciniai skundai atmestini
Dėl nuteistųjų E. A. ir R. A. kasacinių skundų argumentų dėl esminių BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų pažeidimų
Kasatoriai, prašydami panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jie nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, o R. A. – ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nuosprendį, kurį grindė prielaidomis, taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus. Šie kasacinių skundų teiginiai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamo nuosprendžio turiniui. Atsižvelgiant į tai, kad tiek kasatorius E. A., tiek R. A. savo skunduose dėl šios nuosprendžio dalies pagrįstumo nurodo visiškai analogiškus argumentus, analizuoja tuos pačius įrodymus ir bylos aplinkybes, teisėjų kolegija dėl jų pasisako kartu.
Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (skundai), patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiuo atveju kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo ir apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo A. K. parodymų, kaip nepatikimų, vertinimui, taip pat aptariami kiti įrodymai – nukentėjusiosios A. Ž., liudytojų G. M., V. V. parodymai, kratos, atliktos vieno iš nuteistųjų – M. R. namuose, duomenys ir kt., nurodant, kad kasatorių kaltę padarius nusikalstamas veikas patvirtinančių įrodymų nepakanka, jų iš esmės nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kasatoriai buvo išteisinti, pagrįstumą, nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, iš naujo išsamiai įvertino visus bylos įrodymus, iš jų – nurodytus kasaciniuose skunduose, taip pat ir kitus (pvz., specialisto išvadą, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų atpažinimo protokolus ir kt.), t. y. baudžiamajame procese įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis, patvirtinančius arba paneigiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1–3 dalys). Visos kasaciniuose skunduose, o kartu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, susijusios su įrodymų patikimumu, jų įrodomąja reikšme ir pakankamumu darant išvadas dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų nustatymo, apeliacinės instancijos teismo yra aptartos ir išnagrinėtos. Šio teismo nuosprendyje ne tik išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų bylos įrodymų turinys, bet ir išsamiai, motyvuotai paaiškinta, kokios aplinkybės ir įrodymai sudaro pagrindą kasatorius E. A., R. A. pripažinti kaltais ir juos nuteisti, taip pat nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino išteisinamojo nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijai nėra būtinybės išdėstyti (pakartoti) tokių skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio išvadų tam, kad paneigtų kasacinių skundų argumentus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kasaciniuose skunduose, tiek pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje akcentuotas detales, esą parodančias svarbius netikslumus ar skirtumus nukentėjusiojo A. K. ir kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymuose, apeliacinės instancijos teismas objektyviai įvertino, tarpusavyje palygino iš skirtingų šaltinių gautus duomenis, sugretino jais paremtus faktus, pašalino prieštaravimus, kurie galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl kasatorių kaltumo, ir padarė įrodymų turinį atitinkančias išvadas. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentuotai įvertino pačių nuteistųjų – E. A., R. A., M. R. – parodymus ir motyvuotai paneigė kasatorių versijas kaip neatitinkančias tikrovės. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. A. ir R. A., veikdami bendrininkų grupe su M. R., viešoje vietoje automobiliu „Hyundai Getz“, vairuojamu M. R., užblokavo kelią automobiliui „VW Passat“, kuriuo važiavo A. K., A. Ž., V. V. ir G. M., sustodami priešpriešiais ir taip atimdami galimybę pastariesiems išvažiuoti, visi trys iššoko iš automobilio su šaunamaisiais ginklais – pistoletais rankose ir pribėgo prie automobilio „VW Passat“. E. A. atidarė vairuotojo pusės dureles ir vieną kartą spyrė už vairo sėdėjusiam A. K. į kairįjį petį bei įrėmė pistoletą jam į koją, R. A. nukreipė turėtą šaunamąjį ginklą – pistoletą į iš automobilio „VW Passat“ išlipusią A. Ž., po to vieną kartą peiliu dūrė A. K. į koją, padarydamas jam durtinę–pjautinę kairės šlaunies žaizdą, taip nesunkiai jį sužalodamas, o M. R. stovėjo priekyje automobilio „VW Passat“ su nukreiptu į šį automobilį ginklu rankose. Taigi, įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, taip pat BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos R. A. padarytos nusikalstamos veikos, faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paremtas kiekvieno bylos įrodymo ir jų visumos įvertinimu, kuris pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių – tiek teisinančių, tiek kaltinančių – išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Daryti kitokių išvadų dėl nuteistiesiems E. A. ir R. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad nusikalstamų veikų aprašymas, t. y. nuosprendyje (taip pat ir kaltinamajame akte) išdėstytos jų padarymo faktinės aplinkybės atskleidžia konkrečių BK straipsnių, pagal kuriuos kasatoriai nuteisti, požymius. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, šio teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, taip pat ir BPK 305 straipsnio 1 dalis 1–3 punktų reikalavimus.
Be to, kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad išteisinamajame nuosprendyje išdėstyti argumentai kelia pagrįstų abejonių šį nuosprendį priėmusio teismo nešališkumu, turėjo priimti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą vieną iš sprendimų – perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme iš naujo. Pirma, kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuris priimtas BPK 326 straipsnio 4 dalies, 329 straipsnio 2 punkto pagrindu (t. y. kai pirmosios instancijos priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį), atitinka tokio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnis). Antra, kitaip įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištirtus įrodymus neteisingai įvertino ir padarė nepagrįstas išvadas, kad kaltinamųjų (išteisintųjų) kaltė neįrodyta ir, be kitų BPK pažeidimų, nurodė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytus BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nuostatose kaip viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, o, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, šią sąlygą pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė. Taigi, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir jame nurodytus jo priėmimo bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo (BPK numatytus) pagrindus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priimti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto sprendimo.
Dėl kitų R. A. kasacinio skundo argumentų – BPK 219 straipsnio 3 punkto, 256 straipsnio taikymo
R. A. kasaciniame skunde teigiama, kad nuteisiant jį pagal BK 138 straipsnį buvo pažeisti BPK reikalavimai kaltinamajame akte nurodyti konkrečias veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes (BPK 219 straipsnio 3 punktas), o tuo atveju, jei kaltinimo aplinkybės pakeičiamos, tai atlikti BPK 256 straipsnyje numatytais pagrindais ir tvarka. Pasak kasatoriaus, minėtos BPK normos pažeistos dėl to, kad jis buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą – nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų, nenurodant, kuo pasireiškė tokios paskatos, o prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir konstatuotina, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepadarė kasatoriaus nurodytų BPK pažeidimų. Pažymėtina, kad BPK 255 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo teisme ribos, t. y. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje R. A. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaltinamajame akte nurodytas šią veiką kvalifikuojantis požymis – savanaudiškos paskatos. Pagal šį kaltinimą byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir išnagrinėta laikantis šių ribų (BPK 255 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas R. A. veiką perkvalifikavo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punkto, į 138 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, kad kaltinime nurodyta aplinkybė – savanaudiškos paskatos – nepasitvirtino, taigi, teismas iš kaltinimo ją pašalino ir pripažino R. A. kaltu (nuteisė) padarius lengvesnę nusikalstamą veiką nei buvo kaltinamas. Be to, kaltinimas dėl aptariamos nusikalstamos veikos nebuvo keičiamas. Nors paradoksalu, tačiau iš kasacinio skundo argumentų galima būtų manyti, kad kasatorius teigia apie būtinybę teisme keisti kaltinimą nurodant kitą BK 138 straipsnio 2 dalies punktą, nepaisant to, kad susidariusioje situacijoje jo padėtis ne palengvėtų, o priešingai. Taigi R. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teismuose nebuvo pateiktas kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir toks kaltinimas nebuvo nagrinėjamas. Tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma R. A. veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, dar nereiškia nei kaltinimo pateikimo, nei jo pakeitimo BPK 256 straipsnio prasme, kartu ir bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) nesilaikymo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisęs R. A. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje nurodė, kad, nesant prašymo pakeisti kaltinimą į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pagal BPK 256 straipsnyje nustatytas taisykles, tokį apeliaciniame skunde nurodytą prašymą atmetė, laikydamas jį neatitinkančiu BPK reikalavimų. Darytina išvada, kad teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) R. A. teisės, šiuo atveju – teisė žinoti kuo kaltinamas ir tinkamai gintis. Beje, kasaciniame skunde neprašoma bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, tuo tarpu BPK 256 straipsnio nuostatų įgyvendinimas (jei būtų padarytas jų pažeidimas ir susidarytų teisinė situacija, kai reikėtų tokį pažeidimą ištaisyti) galimas tik žemesnės instancijos, bet ne kasacinės instancijos teisme.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų E. A. ir R. A. kasacinius skundus.
Teisėjai
Tomas Šeškauskas
Artūras Pažarskis
Dalia Bajerčiūtė
