Dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų teismingumą ir jurisdikciją, paskolos sutarties sudarymą, sutarčių aiškinimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-276-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01007-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. G. ir I. G. (I. G.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. P. ir J. P. ieškinį atsakovams L. G. ir I. G. dėl skolos priteisimo ir atsakovų L. G. ir I. G. priešieškinį ieškovams Z. P. ir J. P. dėl sutarties pripažinimo susitarimu dėl kitos sutarties vykdymo tvarkos ir sąlygų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų teismingumą ir jurisdikciją, paskolos sutarties sudarymą, sutarčių aiškinimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai Z. P. ir J. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. G. ir I. G., kurie gyvena Lenkijos Respublikoje, 50 102 Eur skolą, procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2005 m. birželio 17 d. tarp ieškovų ir atsakovės L. G. buvo sudaryta notarinės formos paskolos sutartis, pagal kurią ieškovai paskolino atsakovei L. G. 50 000 Eur (toliau – ir Sutartis Nr. 1). Sutartyje paskolos gavėja patvirtino, kad visą paskolos sumą gavo prieš jos pasirašymą. 2005 m. birželio 17 d. tarp ieškovų ir atsakovų buvo sudaryta ir kita – paprastos rašytinės formos paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovai skirtingais grąžinimo terminais paskolino atsakovams 12 320 Eur ir 43 179 Eur (toliau – ir Sutartis Nr. 2). Iš viso pagal dvi paskolos sutartis paskolinta 105 499 Eur, tačiau atsakovai grąžino tik 45 000 Eur. Ieškovai atleido atsakovus nuo dalies prievolių vykdymo (12 320 Eur), todėl prašoma priteisti 50 102 Eur skola (48 179 Eur skola, 1305 Eur už įsipareigojimą kasmet mokėti po papildomus 145 Eur bei 618 Eur kompensuojamųjų palūkanų). 2013 m. lapkričio 12 d. ieškovai pateikė atsakovams pretenziją dėl pinigų grąžinimo, dėl šios atsakovai prieštaravimo nepareiškė. Ieškovų teigimu, Sutartis Nr. 2 atitinka įstatyme tokiai sutarčiai keliamus reikalavimus – sutartis yra rašytinė, joje aiškiai įtvirtinta paskolos gavėjų pareiga grąžinti atitinkamą pinigų sumą iki atitinkamo termino ir paskolos davėjo reikalavimo teisė į paskolintą pinigų sumą.

L. G. ir I. G. priešieškiniu prašė Sutartį Nr. 2 pripažinti susitarimu dėl Sutarties Nr. 1 vykdymo tvarkos ir sąlygų. Atsakovai nurodė, kad 2005 m. birželio 22 d. 50 000 Eur banko pavedimas atsakovei buvo atliktas pagal Sutartį Nr. 1, o Sutartimi Nr. 2 šalys tik sukonkretino Sutarties Nr. 1 vykdymo tvarką ir terminus. Sutartimi Nr. 1 paskolinti 50 000 Eur yra grąžinti, o pretenzijas dėl skolos grąžinimo ieškovai pradėjo reikšti tik nuo 2013 metų, kai prasidėjo teisminiai ginčai dėl buto (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi atsisakė priimti J. P. ir Z. P. ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui remdamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas 44/2001) nuostatomis.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis 2012 m. gruodžio 12 d. priimtu Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas 1215/2012) nuostatomis, 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį panaikino ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė spręsti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų L. G. ir I. G. 50 102 Eur skolos ieškovams Z. P. ir J. P., 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovų teiginius, esą pinigai prieš šalims pasirašant notarinę sutartį jiems nebuvo perduoti, paneigia Sutarties Nr. 1 tekstas, kuriame aiškiai užfiksuota, jog L. G. patvirtino paskolos dalyko gavimą ir įsipareigojo grąžinti šią sumą iki 2015 m. birželio 30 d.

Teismas nustatė, kad Sutartis Nr. 2 negali būti traktuojama kaip notarinės paskolos įvykdymo tvarkos nustatymo sutartis, nes skiriasi paskolos gavėjai, paskolos grąžinimo terminai, paskolos dydžiai, be to, notarinės sutarties sąlygos gali būti pakeičiamos tik notarine forma.

Sutarties Nr. 2 tekstą aiškindamas pažodžiui teismas padarė išvadą, kad šia sutartimi buvo susitarta dėl paskolos sumų ir jų grąžinimo terminų, bet paskolos dalykas paskolos gavėjams iki sutarties pasirašymo nebuvo perduotas. Tai, kad ieškovė pervedė sutartas sumas į atsakovės L. G. sąskaitą, patvirtino byloje pateikti rašytiniai įrodymai: paskolos sutarties tekstas ir 2005 m. birželio 22 d. tarptautinio pervedimo, kuriuo iš ieškovės J. P. pervesta 50 000 Eur į L. G. sąskaitą, kopija.

Teismo vertinimu, tai, kad ieškovai galėjo realiai disponuoti grynųjų pinigų suma, kuri nurodyta abiejose paskolų sutartyse, matyti iš prie dubliko pateiktų rašytinių įrodymų (pajamų deklaracijų, finansų maklerio pavedimų, valiutos pirkimo–pardavimo sutarties).

Pasisakydamas dėl su paskolų grąžinimu susijusių faktų teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių buvo sudarytos dvi paskolos sutartys ir kad atsakovai neįrodė, jog pagal Sutartį Nr. 2 paskolą grąžino visiškai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų L. G. ir I. G. apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą pakeitė: priteisė ieškovams Z. P. ir J. P. solidariai iš atsakovų L. G. ir I. G. 44 521 Eur skolos, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad šalių sudarytoje Sutartyje Nr. 1 esantis įrašas „L. G. pareiškė, kad priima paskolą minėtomis sąlygomis, patvirtino paskolos dalyko gavimą ir įsipareigojo grąžinti minėtą sumą iki 2015 m. birželio 30 d.“ patvirtina pinigų gavimą iki šios sutarties pasirašymo momento arba jos pasirašymo metu. Atsakovams nenuginčijus pinigų gavimo pagal Sutartį Nr. 1 iki jos sudarymo arba sudarymo metu, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog 2005 m. birželio 22 d. 50 000 Eur pavedimas buvo atliktas Sutarties Nr. 2 pagrindu.

Atkreiptas dėmesys, kad jeigu Sutartis Nr. 2 būtų sudaryta tik dėl jau sudarytos Sutarties Nr. 1 vykdymo tvarkos išaiškinimo, tai joje, be jokios abejonės, būtų šalių nuoroda į sutartį, kurios vykdymo tvarką ji aiškina ar šiuo atveju pakeičia, tačiau šiuo atveju tai nebuvo nurodyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, laikė, kad ginčijant visos ieškovų nurodomos pinigų sumos gavimą atsakovų argumentai, jog jie neturėjo poreikio gauti tokią didelę pinigų sumą – paskola buvo suteikta siekiant įsigyti gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis, o dalį reikalingų pinigų atsakovai turėjo patys, yra nepagrįsti. Be to, Sutartyje Nr. 2 įtvirtinta, kad paskola suteikiama gyvenamosioms ir komercinėms patalpoms pirkti, tačiau Sutartyje Nr. 1 jokia jos suteikimo paskirtis nenurodyta, todėl ji nebūtinai turėjo būti skirta nekilnojamajam turtui įsigyti. Tai, kad ieškovai galėjo realiai disponuoti pinigų suma, kuri nurodyta abiejose paskolų sutartyse, kolegijos vertinimu, patvirtino pirmosios instancijos teismui pateikta rašytinių įrodymų visuma.

Kadangi 5499 Eur perdavimo faktas pagal Sutartį Nr. 2 byloje nebuvo įrodytas, tai spręsta, jog realiai paskolinta pinigų suma pagal Sutartį Nr. 2 buvo 50 000 Eur, o iš atsakovų ieškovams priteistina skola dėl šios priežasties turi būti mažinama.

Kadangi jokių grynųjų pinigų mokėjimus pagrindžiančių įrodymų atsakovai nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo sutikti su atsakovų teiginiais, kad Sutartyje Nr. 2 nurodytos 369 Eur kasmėnesinės įmokos ieškovams buvo mokamos arba tiesiogiai I. G. atvykus į Lietuvą, arba per L. G. seserį.

Kadangi negrąžinta skolos suma yra paskolinta pagal Sutartį Nr. 2, kurioje tiek L. G., tiek ir I. G. yra nurodyti paskolos gavėjais ir konkrečios kiekvienam iš jų paskolintų pinigų dalys nėra nustatytos, todėl jie abu yra atsakingi už paskolos sumos grąžinimą.

Kolegijai konstatavus, kad iš ieškovų nurodytos 105 499 Eur sumos realiai paskolinta buvo tik 100 000 Eur suma, kad ieškovai pripažino, jog atsakovai jiems grąžino 45 000 Eur, ieškovai atleido atsakovus nuo 12 320 Eur sumos sumokėjimo, pirmosios instancijos teismo apskaičiuota grąžintina paskolos suma mažintina iki 42 680 Eur, taip pat už įsipareigojimą kasmet mokėti po papildomus 145 Eur priteistina 1305 Eur suma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai L. G. ir I. G. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtą arba jį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutarties priėmimo metu privalėjo nustatyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartyje neteisingai išaiškino ir taikė tarptautinės teisės normas, neteisingai nustatė kredito sutarčiai būdingą prievolę ir siejo ją su paskolos grąžinimu, dėl to byla buvo išnagrinėta neturinčio jurisdikcijos ją nagrinėti teismo. Ginčas tarp šalių buvo ne dėl skolos grąžinimo, o dėl paskolintos sumos dydžio ir paskolos sutarties sudarymo bei jos pakeitimo aplinkybių.

Sutarties Nr. 1, kuria ieškovai įsipareigojo paskolinti atsakovei 50 000 Eur, 2 punkte nurodyta, kad paskolos išieškojimo tvarką reglamentuoja Lenkijos Respublikos civilinio proceso kodekso 777 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Taigi, paskolos sutartyje šalys susitarė, kad skola išieškoma taikant Lenkijos Respublikos teisės normas. Be to, paskolos grąžinimui užtikrinti įkeistas turtas, kuris yra Lenkijoje.

Teismai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.104 straipsnyje nepagrįstai pripažino atsakovą I. G. solidariai atsakingu pagal 2005 m. birželio 17 d. rašytinę sutartį. Sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 buvo pasirašytos jau po to, kai L. G. ir I. G. sudarė 2017 m. birželio 17 d. vedybinę sutartį, kurioje susitarė dėl būsimo turto teisinio režimo. Vedybinėje sutartyje šalys susitarė, kad visas turtas, įsigytas vieno iš sutuoktinių po sutarties sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė. Byloje nustatyta, kad ieškovai 2005 m. birželio 22 d. pervedė L. G. nuosavybėn 50 000 Eur, šiuos L. G. sumokėjo už asmeninės nuosavybės teise perkamą namą. Nors Sutartyje Nr. 2 I. G. nurodytas kaip paskolos gavėjas, tačiau jam lėšos perduotos nebuvo.

Teismas, netinkamai aiškindamas CK 6.870 ir 6.875 straipsnius, nustatė, kad L. G. privalėjo ginčyti 2005 m. birželio 17 d. notarinį aktą, kuriame pripažino, jog paskolą gavo, nors pinigai Sutarties Nr. 2 pagrindu buvo perduoti L. G. po 5 dienų, t. y. Sutartyje Nr. 2 L. G. pripažino, kad priima paskolą akte nurodytomis sąlygomis, tačiau pinigų priėmimo fakto nepatvirtino. Z. P. yra L. G. tėvas, todėl bonus pater familias principas neturėtų būti taikomas, nes santykiai tarp vaikų ir tėvų pagrįsti tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo principais.

Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai kvalifikavo, kad Sutartis Nr. 1 ir rašytinė sutartis dėl paskolos grąžinimo tvarkos ir sąlygų (Sutartis Nr. 2) yra savarankiškos paskolos sutartys, kurių pagrindu ieškovai paskolino L. G. 105 499 Eur. Teismas neteisingai nustatė šalių ketinimus, visiškai neanalizavo susitarimų turinio faktinių aplinkybių kontekste. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad L. G. siekė pasiskolinti ir pasiskolino 105 455 Eur. Priešingai, buvo pateikta daugybė įrodymų, pagrindžiančių tai, kad L. G. siekė įsigyti gyvenamąjį namą disponuodama šeimos ir asmeninėmis lėšomis, todėl pasiskolino iš tėvo 50 000 Eur. Įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ieškovai turėjo 105 455 Eur, byloje nėra. Teismai nesiaiškino, dėl kokios priežasties Sutartyje Nr. 1 nurodyta ir pervesta atsakovei suma sutampa, kodėl nėra nustatyta palūkanų, neįvardijama paskolos grąžinimo tvarka. Byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, kad L. G. panaudojo 105 455 Eur.

Ieškovai Z. P. ir J. P. atsiliepimu į atsakovų L. G. ir I. G. kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Paskolos sutarties atveju esminė prievolė yra paskolos gavėjo pareiga grąžinti paskolą paskolos davėjui, kas reiškia, kad pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punktą ginčai, kylantys iš paskolos sutarčių, yra teismingi paskolos davėjo vietos teismams. Kadangi ginčo atveju paskolos davėjų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl iškelta byla yra teisminga būtent Lietuvos Respublikos teismams.

Net jeigu teismas konstatuotų, kad teismingumo taisyklės ginčo atveju buvo pažeistos, tai negali būti pagrindas panaikinti teismų procesinius sprendimus, nes proceso teisės normos nenustato, jog bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi konstatuotas toks pažeidimas, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu.

Pagal paprastos rašytinės formos sutartį (Sutartis Nr. 2) atsakovai prisiėmė bendrą prievolę grąžinti ieškovų paskolintą sumą, nes I. G. šioje sutartyje nurodytas paskolos gavėju, jis tai patvirtino savo parašu. Taip pat gyvenamasis namas, kuriam įsigyti pagal I. G. pasirašytą Sutartį Nr. 2 suteikta paskola, buvo perkamas šeimos poreikiams. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai pagal paskolos sutartį skolininkai atsako solidariai, tai pinigų perdavimo faktui įrodyti pakanka tos aplinkybės, jog pinigai buvo perduoti vienam iš paskolos gavėjų (CK 6.6 straipsnis).

Visi kiti atsakovų kasaciniame skunde dėstomi argumentai susiję su tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neva netinkamai nustatė faktus, tačiau kasacinis teismas iš naujo nevertina įrodymų ir nenustato faktinių aplinkybių, todėl šie argumentai negali būti nagrinėjami.

Teismai faktines aplinkybes nustatė atsižvelgdami į kasacinio teismo suformuluotas taisykles ir nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių; vertindami abiejų paskolos sutarčių sudarymą, paskolos sumos perdavimą paskolos gavėjui, išsamiai išnagrinėjo, ar ieškovai turėjo galimybių suteikti 105 455 Eur dydžio paskolą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos teismingumo nustatymo

Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNzMtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-73-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-73-378/2018">e3K-3-73-378/2018</a>, 15 punktas). Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS02OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25-695/2016">3K-3-25-695/2016</a>, 10 punktas).

Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija). Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Reglamento 1215/2012 66 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjA5LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-209-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-209-969/2017">e3K-3-209-969/2017</a>, 19, 22 punktai). Nagrinėjamu atveju ieškinys teismui buvo paduotas 2015 m. gegužės 14 d., todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos reglamento 1215/2012 nuostatos.

Nors atsakovai ir nurodo, kad, jų vertinimu, remiantis 2017 m. birželio 15 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) išaiškinimu byloje Saale Kareda prieš Stefan Benko, C-249/16, bylą nagrinėti turi teismas tos šalies, kurioje buvo sudaryta paskolos sutartis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodytu Teisingumo Teismo išaiškinimu šioje byloje negalima vadovautis, kadangi šis Teisingumo Teismo sprendimas pateiktas aiškinant kreditavimo santykius, kai sudaroma kredito sutartis tarp kredito įstaigos ir fizinių asmenų. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje buvo sudaryta paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, paskolos davėjai nei kreditavimo, nei kitokių paslaugų, kaip tai suprantama pagal reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktį, neteikė, todėl nėra pagrindo vadovautis nei minėtuoju Teisingumo Teismo išaiškinimu, nei reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčiu.

Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamente 1215/2012, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis yra priskirtina šiame punkte nurodytoms sutartims. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo reglamentu 44/2001, o šis savo ruožtu buvo pakeistas reglamentu 1215/2012, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; Magnus, U., Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 249, 252).

Ieškovai ieškiniu reikalavo iš atsakovų grąžinti jiems paskolos sutartimi paskolintą pinigų sumą, t. y. įvykdyti piniginę prievolę. Pažymėtina, kad byloje ginčijama sutartis buvo sudaryta 2005 m. birželio 17 d. – taigi, taikytinos teisės klausimui spręsti netaikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), kadangi jis taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d., taip pat netaikoma 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Lietuvoje sutarčių sudarymo metu ši konvencija negaliojo). Vis dėlto tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos galiojo sudaryta teisinės pagalbos sutartis, kurios 37 straipsnio 1 dalis nurodo, jog „[p]rievolės, kylančios iš sandorių, yra vykdomos pagal Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje buvo sudarytas sandoris, įstatymus, jeigu prievolinio santykio dalyviai nepasirinks kitos teisės“. Piniginės prievolės įvykdymo vieta tiek pagal Civilinio kodekso 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą, tiek pagal Lenkijos Respublikos civilinio kodekso 454 straipsnio 1 dalį yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kreditorių (ieškovų) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus teisėjų kolegijos išaiškinimus, dėl kitų atsakovų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų šioje byloje kilusiam teismingumo klausimui spręsti, nepasisakoma.

Dėl paskolos sutarties ir įrodymų vertinimo

Kasaciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas, ar tarp atsakovų ir ieškovų buvo sudarytos dvi paskolos sutartys. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustato bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2012; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-422/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-422/2014">3K-3-422/2014</a>; 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTItOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-652-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-652-916/2015">3K-3-652-916/2015</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183-313/2016">3K-3-183-313/2016</a>, 13 punktas). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018, 25 punktas).

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas; 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018, 40 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę byloje šalių pateiktus įrodymus, iš jų visumos sprendė, kad labiau tikėtina šiuo atveju pripažintina ieškovų pozicija apie dviejų sutarčių ir dviejų įsipareigojimų grąžinti paskolos sumą egzistavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog mokėjimo pavedimas buvo atliktas paprastos rašytinės formos sutarties (Sutarties Nr. 2) pagrindu, taip pat konstatavo, kad bylos aplinkybės rodo buvus dvi atskiras paskolos sutartis bei pagal jas perduotas pinigų sumas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl dviejų paskolos sutarčių egzistavimo. Kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad teismai įrodymus vertino pažeisdami CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, dėl atsakovų nurodomų neva neįvertintų įrodymų apeliacinės instancijos teismas yra pasisakęs nutartyje.

Atsižvelgdama į kasacijos paskirtį bei kasacinės bylos nagrinėjimo ribas, į tai, kad kasacinis teismas nenustato bylos faktų, bei tai, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jau yra nustatę aplinkybę, jog buvo sudarytos dvi paskolos sutartys, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su šia teismų išvada.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai kvalifikavo, kad notarinė paskolos sutartis ir paprastoji rašytinė sutartis yra savarankiškos paskolos sutartys, kurių pagrindu ieškovai paskolino atsakovams 105 499 Eur. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai nustatė šalių ketinimus, neanalizavo susitarimų turinio faktinių aplinkybių kontekste: nesusitarta dėl palūkanų, paskolos grąžinimo tvarkos ir pan.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo dėl taikytinos taisės tarp bylos šalių nėra.

Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų pateikimo pareigos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187/2008">3K-3-187/2008</a>; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjEtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-21-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-21-378/2018">e3K-3-21-378/2018</a>, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg0LTM3OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-184-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-184-378/2018">e3K-3-184-378/2018</a>, 27 punktas). Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą.

Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad aplinkybės dėl sutarties pobūdžio, be kita ko, gali būti nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių sudarytos paprastosios rašytinės paskolos sutarties tekstą, konstatavo, jog sutartyje vartojamos sąvokos atitinka paskolos sutarčiai įstatymo keliamus reikalavimus; sutartyje nustatytos pareigos tiek paskolos gavėjams, tiek paskolos davėjams; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; sutartyje aptartos paskolos grąžinimo sąlygos, kurios yra ne standartinės, o individualios, ir pan.

Kasacinio skundo argumentai dėl šalių valios nebuvimo sudaryti paprastąją rašytinę paskolos sutartį, o tik susitarti dėl notarine tvarka patvirtintos paskolos sutarties vykdymo neatitinka teismų nustatytų aplinkybių. Teismai, remdamiesi CK nuostatomis, įvertino iš paskolos sutarties išplaukiančius šalių materialiuosius įsipareigojimus, ir, esant įrodymų, jog rašytinė paskolos sutartis buvo sudaryta ir paskolos dalykas (pinigai) pagal šią sutartį buvo perduotas, pagrįstai sprendė dėl atsakovų pareigos grąžinti paskolintus pinigus paprastosios rašytinės sutarties pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė sutarčių aiškinimo bei ginčo teisinių santykių kvalifikavimo taisykles. Tenkindami ieškinį dėl paskolos priteisimo pagal paprastąją rašytinę sutartį, teismai detaliai išanalizavo ir įvertino abiejų sutarčių turinį, jų sudarymo aplinkybes, atkreipė dėmesį į tai, kad paprastoji rašytinė sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, vienas jų surašytas ieškovės ranka, kitas – pačios atsakovės ranka, tiek ieškovės, tiek atsakovės rašytuose sutarties egzemplioriuose sutartis vadinama paskolos sutartimi. Įvertinę šias ir kitas aplinkybes, teismai sprendė, kad tuo atveju, jeigu sutartis būtų sudaryta tik dėl jau sudarytos notarinės sutarties vykdymo tvarkos, tai ji taip ir vadintųsi, ir atsakovė, surašydama savo ranka rašytinės paskolos sutarties egzempliorių, būtų tekste nurodžiusi, jog sutartyje aptariama tik notariškai patvirtintos sutarties įvykdymo (paskolos grąžinimo) tvarka. Be to, teismai išanalizavo abiejų sutarčių turinį, palygino paprastosios rašytinės sutarties ir notarinės sutarties turinį (tekstą): paprastojoje rašytinėje sutartyje paskolos gavėjais nurodyti abu atsakovai, sutuoktiniai L. G. ir I. G., o notarinėje paskolos sutartyje gavėja nurodyta tik atsakovė L. G., taip pat nurodyti kiti paskolos grąžinimo terminai, nesutampa ir galutinis paskolos grąžinimo terminas, kuris notarinėje sutartyje yra 2015 m. birželio 30 d., o rašytinėje sutartyje – 2015 m. vasario 15 d.; paprastojoje rašytinėje paskolos sutartyje nurodyta, jog 12 320 Eur skolinama iki 2006 m. sausio 30 d. ir 43 179 Eur iki 2015 m. vasario 15 d., skolos grąžinimą išdėstant per 115 mėnesių, mokant po 369 Eur kas mėnesį; kad visa skolinama suma sudaro 55 499 Eur. Teismas sprendė, kad paprastoji rašytinė sutartis negali būti laikoma notarinės paskolos sutarties įvykdymo tvarkos nustatymo sutartimi, nes skiriasi paskolos gavėjai, paskolos grąžinimo terminai, paskolos dydis, be to, rašytine sutartimi negalėjo būti pakeistos notarinės sutarties sąlygos, nes tai draudžia CK 6.183 straipsnio 3 dalis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netyrė aplinkybių, jog šalys nesusitarė dėl paskolos grąžinimo tvarkos ir terminų, atlygintinumo – palūkanų mokėjimo ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagal CK normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą, nurodyti elementai sutartyje gali būti ir neaptarti, t. y. šių elementų nebuvimas paskolos sutartyje nesuponuoja išvados, jog paskolos sutartis nesudaryta, jeigu paskolos sutarties dalykas buvo perduotas gavėjui. CK 6.872 straipsnio 1 dalis nurodo, kad, nesant šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties metu; šio straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanų mokėjimo terminas, o 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad, paskolos dalykui esant pinigams, paskola yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjEtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-21-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-21-378/2018">e3K-3-21-378/2018</a>, 30 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paprastosios rašytinės paskolos sutarties turinį ir atsakovų įsipareigojimą kasmet mokėti po papildomus 145 Eur, priteisė 1305 Eur; sutartyje, be kita ko, detaliai aptarti paskolos grąžinimo terminai. Remiantis tuo, kas aptarta, nelaikytini pagrįstais šie kasacinio skundo argumentai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išanalizavo ir įvertino šalių pateiktus įrodymus dėl ieškovų finansinės galimybės realiai disponuoti pinigų suma, kuri buvo paskolinta (nurodyta abiejose paskolų sutartyse) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartimi atsakovams buvo išduotas teismo liudijimas, kurio pagrindu į bylą buvo pateikti nauji įrodymai, pagrindžiantys ieškovų deklaruotas pajamas ir pan.). Tai yra fakto klausimai, kuriuos teismai tinkamai nustatė ir įvertino (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teismai netyrė ir nevertino ieškovų finansinės galimybės suteikti paskolas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat išanalizavo ir įvertino teisiškai reikšmingus bylos faktus dėl paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo (gavėjų) nuosavybėn ir paskolos gavėjo (gavėjų) įsipareigojimo grąžinti pinigus. Paskolintų pinigų pagal notarinę sutartį perdavimą ieškovai įrodinėjo notarinės paskolos sutartyje esančiu įrašu dėl pinigų perdavimo, abiejų paskolų suteikimo aplinkybėmis ir pan. Pirmiau minėta (nutarties 31 punktas), kad teismai, išanalizavę byloje šalių pateiktus įrodymus, iš jų visumos sprendė, kad labiau tikėtina šiuo atveju pripažintina ieškovų pozicija dėl dviejų sutarčių ir dviejų įsipareigojimų grąžinti paskolos sumą egzistavimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog mokėjimo pavedimas buvo atliktas paprastos rašytinės formos sutarties (Sutarties Nr. 2) pagrindu, taip pat konstatavo, kad bylos aplinkybės rodo buvus dvi atskiras paskolos sutartis bei pagal jas perduotas pinigų sumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų išvados kasacinio skundo argumentais nėra paneigiamos.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui ir šis dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Nagrinėjamu atveju notarinė paskolos sutartis atitinka įstatyme keliamus reikalavimus ir ginčo dėl to nėra, teismai, kaip pirmiau minėta, priėjo prie išvados, kad pinigai pagal šią sutartį buvo perduoti (pagal antrąją sutartį – pervesti į atsakovės sąskaitą banke) (nutarties 42 punktas).

Kasaciniame skunde atsakovai taip pat nurodo, kad I. G. negali būti atsakingas už paskolos grąžinimą, kadangi už paskolą įsigytą namą atsakovė L. G. įregistravo kaip savo asmeninę nuosavybę, be to, šalys povedybine sutartimi nustatė, jog jų įsigyjamas turtas nuo sutarties sudarymo bus kiekvienos iš jų asmeninė nuosavybė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiuo teisės taikymo klausimu pasisakė ir priėjo prie pagrįstos išvados, kad tiek L. G., tiek I. G. pagal rašytinę paskolos sutartį (Sutartis Nr. 2, pagal kurią ieškovai prašo priteisti paskolintus pinigus) yra paskolos gavėjai (konkrečios paskolintų pinigų dalys nėra nustatytos), sutarties pagrindu už paskolos grąžinimą atsako solidariai (CK 6.5, 6.6 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai pagal paskolos sutartį skolininkai atsako solidariai, tai pinigų perdavimo faktui įrodyti pakanka tos aplinkybės, jog pinigai buvo perduoti vienam iš paskolos gavėjų (CK 6.6 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2014">3K-3-123/2014</a>).

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamų procesinių sprendimų (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovų atsiliepime į kasacinį skundą prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet nepateikta duomenų ir įrodymų, patvirtinančių turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl ieškovų bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas