Dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo jame esančio gyvenamojo namo bendraturčiams

Civilinė byla Nr. e3K-3-279-690/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18166-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.3.4; 2.4.2.3; 2.4.2.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. (V. B.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. O. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. B., J. B. (J. B.) dėl sprendimo panaikinimo, įsakymo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo jame esančio gyvenamojo namo bendraturčiams.

Ieškovė prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimą; pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 11 d. įsakymą, nustatant bendraturčiams tokias žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis: ieškovei T. O. – 0,11725 ha, atsakovui J. B. – 0,02931ha, atsakovui V. B. – 0,08794 ha.

Ieškovė nurodė, kad 1997 m. vasario 3 d. ji ir A. B., kurios teises ir pareigas perėmė atsakovai J. B. ir V. B., sudarė susitarimą dėl žemės sklypo prie gyvenamojo namo pirkimo lygiomis dalimis, t. y. po 0,11725 ha. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu patvirtino žemės sklypo detalųjį planą. Atlikus kadastrinius matavimus ir sklypą įregistravus kaip valstybės nuosavybę, ieškovė 2016 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrių, prašydama pagal 1997 m. vasario 3 d. bendraturčių susitarimą parduoti jai 1/2 dalį (0,11725 ha) žemės sklypo.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjas 2016 m. gegužės 11 d. įsakymu ieškovei nurodė parduoti tik 0,0727 ha sklypo dalį. Ieškovės teigimu, žemės sklypo dalys turėjo būti nustatytos atsižvelgiant į susitarimą tarp bendraturčių, o ne pagal bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimas gyvenamojo namo dalis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) yra valstybės nuosavybė; jame esantis gyvenamasis namas bendrosios nuosavybės teise priklauso trims asmenims: 69/400 pastato – A. B., 31/100 – ieškovei, 207/400 – V. B. Ieškovė ir A. B. (šiuo metu jau mirusi) 1997 m. vasario 3 d. kaip namo bendraturtės susitarė 2345 kv. m žemės sklypą pirkti lygiomis dalimis (po 1/2 dalį); atsakovai V. B. ir J. B. yra A. B. turto paveldėtojai. Ieškovės iniciatyva 1997 metais buvo rengiamas žemės sklypo detalusis planas, siekiant suformuoti sklypą ir nustatyti bendraturčiams priklausančias dalis. Šiuo detaliuoju planu suformuotas 0,2411 ha žemės sklypas, planas patvirtintas Kauno miesto valdybos 1997 m. balandžio 29 d. sprendimu. Ieškovė 1997 m. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą nupirkti 0,13805 ha dalį 0,2411 ha žemės sklype; 1997 m. birželio 5 d. buvo surašytas mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta, kad prieš sutarties pasirašymą ji už perkamą žemės sklypo dalį sumokėtų 181,18 Eur (625,58 Lt) valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis (šią sumą ieškovė sumokėjo investiciniais čekiais); taip pat 563,15 Eur (1944,45 Lt) už inžinerinius įrenginius. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šios sumos sumokėjimą, taip pat kad iki sutarties pasirašymo buvo įvykdytos visos nustatytos sąlygos. Teismas padarė išvadą, kad žemės sklypo išpirkimo iš valstybės procedūra nebuvo baigta dėl ieškovės kaltės (neatliko visų nurodytų mokėjimų).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai tvarkos (toliau – nutarimu Nr. 260 patvirtinta tvarka) nuostatas kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Dėl to teismas sprendė, kad 1997 m. rašytinis gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas negalėjo sukurti teisinių pasekmių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjui 2016 m. gegužės 11 d. priimant įsakymą dėl parduodamų žemės sklypo dalių nustatymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priėmė naują – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimą, pakeitė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 11 d. įsakymą ir nustatė tokias bendraturčių žemės sklypo dalis: T. O. – 0,11725 ha, J. B. – 0,02931ha, V. B. – 0,08794 ha; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegija nurodė, kad žemės sklypo bendraturtės Kauno miesto valdybai 1997 m. pateikė prašymus parduoti lygiomis dalimis žemės sklypą; ieškovė pateikė bendrosios dalinės nuosavybės teisę į statinių įgijimą patvirtinančius dokumentus, sklypo ribų planą, gyvenamojo namo techninį pasą, namo bendraturčių rašytinį notaro patvirtintą susitarimą dėl bendraturčiams tenkančių perkamo žemės sklypo dalių dydžio; Kauno miesto valdybos 1997 m. balandžio 29 d. sprendimu patvirtintas sklypo detalusis planas, kuriame suformuotas 0,2411 ha sklypas ir nustatytos bendraturčių išperkamos valstybinio žemės sklypo dalys, ieškovei priskiriant 0,13805 ha; ieškovė 1997 m. birželio 5 d. už perkamą žemės sklypo dalį sumokėjo 181,18 Eur (625,58 Lt) valstybės vienkartinėmis išmokomis; bendraturtė A. B. už savo naudojamą žemės sklypą 1997 m. birželio 30 d. sumokėjo 44,30 Eur (152,97 Lt) valstybės vienkartinėmis išmokomis; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas; Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 2 d. įsakymo pagrindu sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos nuosavybės teise nuo 2016 m. kovo 16 d.; Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 11 d. įsakymu nustatytos išsiperkamo žemės sklypo dalys gyvenamojo namo bendraturčiams: A. B. – 0,0404 ha; V. B. – 0,1214 ha, T. O. – 0,0727 ha.

Kolegijos nuomone, bendraturtės buvo išreiškusios valią įsigyti sklypą lengvatine tvarka, tačiau procedūra pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintą Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarką (toliau – nutarimu Nr. 987 patvirtinta tvarka) nebuvo baigta. Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 8 punktą apskrities viršininkas priima sprendimą, atsižvelgdamas į bendraturčių susitarimą dėl perkamų sklypo dalių dydžio, jeigu bendraturčiai dėl jų susitaria. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 1997 m. rašytinis gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas negalėjo sukurti teisinių padarinių atsakovei priimant ginčijamą įsakymą. Toks susitarimas dėl perkamų žemės sklypo dalių dydžio turi reikšmės įsigyjant žemę iš valstybės, juolab kad šis susitarimas buvo vykdomas.

Tiek pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 987 patvirtintos tvarkos 10 punktą, tiek pagal vėliau galiojusio Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 patvirtintos tvarkos 18.2 punktą pareiga atlikti parduodamo žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatyta būtent institucijai, taigi šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad ieškovė nebuvo baigusi žemės sklypo kadastrinių matavimų.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bendraturčių susitarimo turinio, nevisapusiškai ir ne iki galo ištyrė byloje esančius įrodymus, neatliko jų vertinimo, taip pažeisdamas įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, todėl jo sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 nustatytą tvarką, galiojusią iki 2004 m. lapkričio 18 d., individualaus namo bendraturčiai galėjo rašytiniu susitarimu susitarti dėl perkamo žemės sklypo, ant kurio yra bendrąja daline nuosavybe valdomas namas, dalies; tik jiems nesusitarus, sklypo dalių dydis buvo nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 buvo pašalinta nuostata, leidusi bendraturčių perkamo žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nusistatyti remiantis rašytiniu bendraturčiu susitarimu. Nuo 2004 m. lapkričio 18 d. bendraturčio perkama valstybinės žemės sklypo dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, visais atvejais nustatoma tik apskrities viršininko sprendimu, o sklypų dydžiai pagal gyvenamojo namo bendraturčių susitarimus dėl perkamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių galėjo būti nustatyti tik jeigu šie susitarimai kartu su prašymais buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 2 punktas). Taigi tik iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. buvo nustatyta teisinė ir faktinė galimybė išsipirkti žemę pagal bendraturčių sudarytus susitarimus (su sąlyga, jei jie buvo pateikti drauge su prašymu institucijai iki 2004 m. lapkričio 15 d., vėliau tokios galimybės teisės aktai nebeįtvirtino). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nuo 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusios Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 redakcijos 7 punkte nenustatyta galimybės klausimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio spręsti rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401/2011">3K-3-401/2011</a>; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose nustatytus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos bei kitus principus. Viešojoje teisėje įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Kadangi ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojantys teisės aktai teisę išsipirkti žemę sieja su turimomis gyvenamojo namo ar kito pastato dalimis, faktinė situacija po buvusių bendraturčių susitarimo pasikeitusi, tai nėra pagrindo ieškovei žemės sklypo dalį nustatyti pagal buvusį bendraturčių susitarimą.

Sudarant 1997 m. susitarimą, nebuvo pagrindinio sutarties objekto – žemės sklypo, suformuoto teisės aktų nustatyta tvarka kaip atskiro objekto, dėl kurio pirkimo ir pardavimo šalys turėjo susitarti. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neturėjo pareigos atlikti žemės sklypo suformavimo procedūros, tačiau teisės aktų reglamentavimas sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiga suformuoti naudojamą žemės sklypą įstatymų nustatyta tvarka tenka patiems žemės naudotojams. Žemės sklypo planas parengtas ir sklypas suformuotas atsakovo iniciatyva; įregistruotas tik 2016 m. Parduodant žemės sklypą, sutartyje turi būti nurodyti pagrindiniai žemės sklypo kadastro duomenys, apibūdinantys perleidžiamą žemės sklypą (1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcija). Dėl to bendraturčių atlikti veiksmai (susitarimas dėl perkamo sklypo dalių, įkainojimo akto parengimas, kainos sumokėjimas) priskirtini ikisutartinių santykių stadijai, jais siekiama sudaryti sutartį ir jie nebuvo įgyvendinti, nes tokia sutartis nebuvo laiku sudaryta. Tai sudaro pagrindą pripažinti nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tokie bendraturčių veiksmai vertintini kaip sutartiniai santykiai.

Ieškovė šioje byloje prašė ne tik panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimą, bet ir pakeisti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 11 d. įsakymą, kuriuo nustatytos bendraturčių žemės sklypo dalys. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas tokį reikalavimą, viršijo teismui suteiktus įgalinimus ir iš esmės atliko viešojo administravimo funkcijas.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nagrinėjamu atveju ieškovė ir tuometė bendraturtė sudarė notariškai patvirtintą susitarimą dėl prie gyvenamojo namo formuotino 0,2345 ha žemės sklypo pirkimo lygiomis dalimis (po 0,11725 ha). Susitarimas pateiktas prie 1997 m. ieškovės prašymo pirkti dalį valstybinės žemės sklypo priedų; bendraturtė A. B. taip pat pateikė prašymą pirkti dalį valstybinės žemės sklypo. Nors ir buvo pakeista Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostata, kuria nebebuvo nustatyta galimybė bendraturčiams rašytiniu susitarimu nusistatyti bendrąja daline nuosavybe perkamo valstybinės žemės sklypo dalis, tačiau buvo nustatyta pereinamoji nuostata tiems atvejamas, kai individualaus gyvenamojo namo bendraturčiai buvo pateikę prašymus ir rašytinius susitarimus dėl sklypo dalių dar iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad tokia nutarimo nuostata galiojo tik iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 nuo 2004 m. lapkričio 18 d. buvo ne kartą keičiamas, tačiau Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 2 punkto nuostata nebuvo pakeista ar panaikinta, todėl tebegalioja.

Atsakovo nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi ir nepatvirtina kasacinio skundo teiginių.

Notariškai patvirtinto susitarimo teisės ir pareigos perėjo A. B. teisių ir pareigų perėmėjams atsakovams V. B. ir J. B. Tuomečių bendraturčių susitarimas buvo sudarytas laisva valia ir atitiko kiekvienos jų interesus. Taigi susitarimas yra galiojantis ir saisto esamus bendraturčius. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės iš naujo nustatyti sklypo dalių bendraturčiams, nes šis klausimas jau buvo išspręstas susitarimu. Byloje nustatęs dviejų sąlygų buvimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sklypo dalys bendraturčiams nustatytinos pagal susitarimą. Pažymėtina, kad faktiškai šalys žemės sklypu naudojosi pagal 1997 m. balandžio 29 d. detaliajame plane nustatytas dalis.

Ieškovė, pateikusi prašymą pirkti žemės sklypo dalį, atliko viską, kas jai priklausė. Atsakovė niekada nebuvo nustačiusi kokių nors trūkumų, neprašė pateikti papildomų dokumentų, atlikti kokių nors veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad tiek pagal Vyriausybės 1995 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių (toliau – nutarimu Nr. 987 patvirtintų taisyklių) 10 punktą, tiek pagal vėliau galiojusio Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 patvirtintos tvarkos 18.2 punktą pareiga atlikti parduodamo žemės sklypo kadastrinius matavimus nustatyta būtent institucijai.

Tai, kad sklypas nebuvo suformuotas, nebuvo kliūtis atsakingai institucijai pradėti ir vykdyti žemės sklypo pardavimo procedūras, juo labiau jų nebaigti. Pažymėtina, kad institucija nevykdė pareigos atlikti sklypo kadastrinius matavimus, todėl sklypas nebuvo suformuotas dėl pačios institucijos kaltės.

Ieškinyje buvo suformuluotas reikalavimas pakeisti viršininko administracijos sprendimą dėl išperkamo žemės sklypo dalių dydžio ir nustatyti dalinės nuosavybės teise perkamo žemės sklypo dydį. Taigi teismas pakeitė administracinio akto dalį ir nurodė parduodamų žemės sklypo dalių dydžius. To nepadarius, nebūtų išspręstas ginčas. Dėl to nepagrįstai teigiama, kad teismas vykdė viešojo administravimo funkcijas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens teisės įsigyti nuosavybės teise jo naudojamą valstybei priklausantį žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai

Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyti tokie vykdant žemės reformą žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn būdai: nuosavybės teisės atkūrimas (grąžinimas) ir pirkimas. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačių namų valdoms. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama pagal galiojusius įstatymus prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų. Taigi šios įstatymų nuostatos asmenims, turintiems nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, suteikė teisę įsigyti nuosavybės teise jų naudojamą žemės sklypą. Įstatymuose nustačius privačių namų valdų savininkų teisę atitinkamais būdais (atkuriant nuosavybės teises ar perkant) įsigyti nuosavybės teise jų namų valdų užimamą žemės sklypą, tokią teisę įgijo ir gyvenamojo namo bendraturčiai.

1997 m. liepos 2 d. priėmus naujos redakcijos žemės reformos įstatymą Nr. VIII-370 bei 1997 m. liepos 1 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 išliko privačių namų valdų savininkų teisė pirkti jų namų valdų naudojamą valstybei priklausančią žemę. Pagal Žemės reformos įstatymo (įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) 8 straipsnio 2 dalį valstybinė žemė ne žemės ūkio paskirčiai parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad Vyriausybė turi teisę nustatyti naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) įsigijimo nuosavybėn tvarką, kurioje nurodomi asmenys, turintys teisę įsigyti valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai, įsigijimo sąlygos ir tvarka bei apribojimai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinis šio klausimo reglamentavimas nuo 1991 m. ne kartą buvo keičiamas ir tobulinamas. Kadangi šioje byloje pirmą kartą dėl valstybinės žemės įsigijimo buvo kreiptasi dar 1997 m., o paskutinį – 2016 m., per šį laikotarpį ne kartą buvo keičiami atitinkami teisės aktai, tarp jų ir Vyriausybės nutarimai, reglamentavę valstybinės žemės įsigijimo tvarką, tai teisėjų kolegija, spręsdama šalių ginčą ir aiškindama susiklosčiusius teisinius santykius, atsižvelgia į teisinio reglamentavimo, kai keliems gyvenamojo namo bendraturčiams parduodamas jų naudojamas valstybinės žemės sklypas, pakeitimus.

Dėl gyvenamojo namo bendraturčio teisės įgyti dalį valstybei priklausančio žemės sklypo

Ieškovės 1997 m. kreipimosi dėl naudojamos valstybinės žemės pardavimo metu galiojo Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka ir Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės. Šios nutarimu Nr. 987 patvirtintos tvarkos 4 punkte buvo nustatyta, kad parduodant esamus privačių namų valdų žemės sklypus, jeigu šiuose namuose gyvena dviejų ir daugiau bendraturčių šeimos, maksimalų faktiškai naudojamo ir galimo parduoti žemės sklypo plotą nustato vietos savivaldos institucija; 6 punkte nustatyta, kad naudojamų privačių namų valdų žemės sklypai parduodami, kai rajono žemės ūkio valdyba arba miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba patvirtina jų dydį; sprendimas dėl naudojamo žemės sklypo dydžio priimamas įvertinus teisinius žemės sklypo suteikimo dokumentus, patikrinus sklype esančio nekilnojamojo turto teisinį registravimą, tai, ar faktinis žemės sklypo naudojimas atitinka nustatytą gamybos ar kitos veiklos paskirtį, projekte skirtą statiniams, ir tam nepanaudotą žemės sklypo plotą.

Nutarimu Nr. 987 patvirtintos tvarkos 7.1.1.1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami privačių namų valdų savininkams – faktiško valdos dydžio žemės sklypai, jų ribas nustačius, kaip nurodyta šios tvarkos 4 punkte. Individualaus gyvenamojo namo, kurio dalys yra parduotos, kiekvienos dalies savininkas (bendraturtis) gali pirkti šiai namų valdai priklausančią žemės sklypo dalį. Jeigu sklype yra bendro naudojimo žemės plotų, kurių negalima atidalyti (bendri keliai, bendras ūkio kiemas ir panašiai), jie parduodami namo dalių savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, o mokėjimo suma paskirstoma priklausomai nuo kiekvienam savininkui priklausančios namo dalies ploto arba pagal jų susitarimą.

Nutarimu Nr. 987 patvirtintų taisyklių 2 punkte buvo nustatyta, kad asmuo, turintis teisę pirkti savo naudojamą žemės sklypą, turi pateikti valstybės institucijai išvardytus dokumentus, tarp jų ir rašytinį susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą nori pirkti keli asmenys (taisyklių 2.4 punktas).

Ieškovė, siekdama įgyvendinti savo teisę pirkti savo naudojamą žemės sklypą pagal tuo metu galiojančio Vyriausybės nutarimo Nr. 987 nuostatas, atliko dalį teisės akte nustatytų veiksmų: ieškovė ir A. B. 1997 m. vasario 3 d. notarine tvarka patvirtino susitarimą pirkti 2345 kv. m žemės sklypą lygiomis dalimis (po 1/2); ieškovė 1997 m. padavė prašymą pirkti 1380,5 kv. m žemės sklypą bendrai naudojamame 2411 kv. m sklype (prašyme ji pageidavo pirkti didesnę žemės sklypo dalį, nei buvo nurodyta bendraturčių susitarime, ir daug didesnę sklypo dalį, nei jai būtų tekę pagal nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo dalį, t. y. ji pageidavo įsigyti 60 proc. bendraturčių valdomo žemės sklypo, nors jai priklausė 39 proc. gyvenamojo namo ir kitų statinių). Atitinkamai prašymą pirkti valstybinės žemės sklypą pateikė ir bendraturtė A. B. Teismų nustatyta ir tai, kad bendraturtės sumokėjo dalį sumos už perkamą valstybinės žemės sklypą.

Kauno miesto valdybos 1997 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 389 pritarta valdų detaliesiems planams, pagal kuriuos tikslinamos sklypų ribos, t. y. nustatytos bendraturčių sklypo ribos (2411 kv. m), be to, bendraturčiai informuoti apie tai, kad būtina parengti teisės aktų nustatyta tvarka žemės sklypo detalųjį planą (nutarimu Nr. 987 patvirtintos tvarkos 4, 6, 10 punktai, taisyklių 2.3 punktas), nes tokia pareiga teko patiems žemės sklypo naudotojams. Pažymėtina, kad aptariamu atveju žemės sklypo pardavimo bendraturčiams procedūra nebuvo įgyvendinama, nes nebuvo parengtas žemės sklypo planas, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui (toks planas parengtas atsakovo V. B. iniciatyva tik 2014 m., po to suformuotas 0,2345 ha žemės sklypas ir įregistruoti žemės sklypo kadastro duomenys), atitinkamai nebuvo atliekama kokių nors kitų veiksmų.

Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkte nustatyta, kad jeigu individualus gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), namų valdos žemės sklypas prieš parduodant jį gyvenamojo namo bendraturčiams padalijamas ir suformuojami atskiri žemės sklypai, jeigu taip nurodyta detaliajame ar žemės sklypo ribų specialiajame plane. Jeigu pagal šiuos teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypo padalyti (atidalyti jo dalies) natūra negalima arba jeigu namo bendraturčiai padalyti namų valdos žemės sklypo nepageidauja, namų valdos žemės sklypas namo bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai namų valdos žemės sklypo daliai. Namų valdos žemės sklypas padalijamas (atidalijama jo dalis) natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma remiantis rašytiniu namo bendraturčių susitarimu. Namo bendraturčiams nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią namo dalį. Taigi šiuo teisės aktu buvo nustatyti du galimi parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių nustatymo būdai: rašytiniu bendraturčių susitarimu arba apskrities viršininko sprendimu, priimtu atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį.

Nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos 13 punkto nuostatose nurodyti dokumentai, kuriuos asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, pateikia rajono arba miesto žemėtvarkos skyriui: 13.6 punkte nustatyta, kad turi būti pateikiamas namo bendraturčių rašytinis susitarimas dėl žemės sklypo dalių, įsigyjamų bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymo arba (kai namo bendraturčiai nesutaria dėl žemės sklypo pasidalijimo) šios tvarkos 8 punkte nustatytais atvejais priimtas apskrities viršininko sprendimas.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio bendraturčių susitarimams buvo skiriama reikšmė dėl to, kad namų valdos sklypų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos poreikiams, be to, atsižvelgiant į tai, jog, valstybei parduodant namų valdos žemės sklypus, iš esmės keičiasi žemės santykiai, t. y. valstybinės žemės naudojimo santykiai keičiami į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2005; 2009 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2009">3K-3-59/2009</a>; kt.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 buvo pakeistas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ir išdėstytas nauja redakcija. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 buvo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – nutarimu Nr. 1442 patvirtintos taisyklės). Nutarimu Nr. 1442 patvirtintų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys, tai yra išperkant lengvatine tvarka taikomas proporcingumo principas.

Pažymėtina, kad, šiuo nutarimu pakeitus Vyriausybės nutarimo Nr. 260 nuostatas ir, be kita ko, atsižvelgiant į proporcingumo principą nustačius, jog sklypo dalys bendrame sklype nustatomos pagal bendraturčiams priklausančias gyvenamojo namo dalis, vis dėlto buvo palikta galimybė bendraturčiams baigti žemės sklypo pirkimo procedūrą pagal jų susitarimu nustatytas dalis. Teismų praktikoje nurodyta, kad nutarimo Nr. 1442 patvirtintų taisyklių 2 punkte numatyta išlyga, jog parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo, kito statinio ar įrenginio bendraturčių susitarimus dėl perkamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių, galiojo tik tuo atveju, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2004 m. lapkričio 18 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 buvo dar kartą pakeistas Vyriausybės nutarimas Nr. 260 (su visais pakeitimais) ir nutarimas „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ išdėstyta nauja redakcija. Pažymėtina, kad naujos redakcijos nutarime neliko Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintos nuostatos, kad parduodamų ar išnuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo, kito statinio ar įrenginio bendraturčių susitarimus dėl perkamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypo dalių dydžių, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 494 ir juo patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis buvo galutinai įtvirtinta bendraturčio teisė įsigyti lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės sklypo dalį, proporcingą kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio daliai, ir nepalikta galimybės valstybinę žemės išsipirkti bendraturčių susitarimu. Taisyklė, pagal kurią bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis priklauso nuo jam priklausančio gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalies, įtvirtino bendraturčių lygiateisiškumą išperkant valstybinę žemę, tai yra būtent proporcingumas ir užtikrina bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių lygiateisiškumą.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tiek pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442, tiek pagal Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 nuostatas dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio sprendžia tik viešojo administravimo subjektas, t. y. kiekvieno gyvenamojo namo ar kitos paskirties statinio ar įrenginio, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre kaip atskiro objekto (pagrindinio daikto), bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-401/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-401/2011">3K-3-401/2011</a>).

Valstybė, vykdydama žemės reformą, kurios vienas tikslų yra žemės pardavimas pageidaujantiems ją pirkti, ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokio pardavimo sąlygas ir tvarką, nes tik taip gali būti sudaromos sąlygos tenkinti asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą ir skaidrumą privatizuojant valstybinę žemę. Principo, pagal kurį bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis priklauso nuo jam priklausančios gyvenamojo namo dalies, įtvirtinimas valstybinės žemės pardavimo procese užtikrina bendraturčių teisių lygiateisiškumo principo pratęsimą ir įgyvendinimą bendraturčiams prie jau turimos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį įsigyjant proporcingą žemės sklypo dalį. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuo 2004 m. lapkričio 18 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 7 punkte nenustatyta galimybės klausimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio spręsti rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu. Kita vertus, po to, kai gyvenamojo namo bendraturtis nustatyta tvarka įgis nuosavybės teise atitinkamą žemės sklypo dalį, vadovaudamasis sutarties laisvės principu, jis turi teisę ir galimybę laisvai disponuoti nuosavybės teise turima žemės sklypo dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

Bylos duomenimis, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių galiojimo metu A. B. įgaliotas atstovas atsakovas V. B. 2007 m. gegužės 25 d. pateikė prašymą dėl perkamo žemės sklypo dydžio ir sąlygų nustatymo. Šiame prašyme nurodyta, kad bendraturtės prašymas pirkti žemės sklypą buvo pateiktas 1997 m., tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija atsakė atsakovui, kad sklypo riboms ir dydžiui nustatyti būtina parengti detalųjį planą. Taigi šiuo laikotarpiu žemės išpirkimo procedūra nebuvo vykdoma, nes nebuvo nustatytas žemės sklypo dydis ir ribos (minėta, kad žemės sklypo planas parengtas tik 2014 m.).

Teismų nustatyta, kad žemės sklypo pardavimo bendraturčiams procedūra buvo vykdoma pagal tuo metu galiojusias Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 494 nuostatas: Kauno miesto savivaldybės direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, paskirtis, naudojimo būdas; Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu suformuotas žemės sklypas ir nuspręsta kreiptis į Registrų centrą dėl sklypo įregistravimo; 0,2345 ha sklypas įregistruotas valstybės vardu; 2016 m. balandžio 22 d. ieškovė pateikė prašymą pirkti dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nurodydama, kad prašymą buvo pateikusi 1997 m., tačiau valstybinės žemės sklypas nebuvo išpirktas, nes nebuvo suformuotas; kadangi šiuo metu patvirtintas sklypo planas, įregistruotas valstybės vardu, tai ieškovė prašė jai parduoti 1/2 dalį šio sklypo (1172,5 kv. m). Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad valstybinės žemės pardavimo procedūra nebuvo vykdoma pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą dėl to, kad nebuvo suformuotas parduodamas žemės sklypas ir nenustatytas jo dydis, o bendraturčių susitarimas dėl sklypo dalių nustatymo, sudarytas žemės sklypui dar nesant teisės aktų nustatyta tvarka suformuotam, nesukėlė teisinių padarinių, nes nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties objekto, dėl kurio pirkimo šalys turėjo susitarti.

2014 m. suformavus žemės sklypą kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyką, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 11 d. įsakymu buvo nustatytos 0,2345 ha žemės sklypo dalys (pagal bendraturčiams priklausančias gyvenamojo namo dalis). Pažymėtina, kad po to, kai buvo suformuotas žemės sklypas prie bendraturčiams priklausančio namo ir ieškovė 2016 m. balandžio 22 d. kreipėsi dėl žemės sklypo pardavimo, jau negaliojo Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio veiklai įsigaliojimo“ 2 punkto nuostatos, pagal kurias dėl žemės sklypo dalių galėjo susitarti patys bendraturčiai (žr. nutarties 29 punktą).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, išaiškina, kad, Nacionalinei žemės tarnybai priimant 2016 m. gegužės 11 d. įsakymą, nurodytas šalių susitarimas negalėjo sukurti jokių teisinių padarinių jo priėmimui, nes nutarimu Nr. 494 patvirtintų taisyklių 7 punkte nustatyta, jog kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo, kuris yra bendroji nuosavybė, dalis nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčių nuosavybės teise turimą dalį, taip užtikrinant bendraturčių lygiateisiškumą proporcingai turimai nuosavybei įsigyti valstybinės žemės sklypo dalį lengvatinėmis sąlygomis.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, užtikrinančias bendraturčių lygiateisiškumą įsigyjant valstybinės žemės sklypą. Toks teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. vasario 26 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti antstolio R. Budreikos išieškojimo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0085/18/00189. Kasaciniam teismui tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas panaikinti minėta teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Tenkinus kasacinį skundą, perskirstytinas apeliaciniame teisme priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovas V. B. nepateikė duomenų apie savo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos neatlygintinos.

Kasaciniame teisme atsakovas V. B. patyrė 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinio skundo pateikimą, 38 Eur žyminio mokesčio už prašymą kasaciniame teisme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 1000 Eur atstovavimo išlaidų. Dėl to iš ieškovės atsakovo V. B. naudai priteistina 1113 Eur šių išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Kasacinis teismas patyrė 13,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. vasario 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – antstolio R. Budreikos išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0085/18/00189 sustabdymą.

Priteisti iš ieškovės T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1113 (vieną tūkstantį vieną šimtą trylika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,17 Eur (trylika Eur 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas