Dėl seniūno pažymos, įsakymo, sandorio ir testamento pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-99/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.5; 30.6; 30.9.1; 41

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovams O. P., Alytaus apskrities viršininko administracijai, Alytaus rajono savivaldybei, valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, tretieji asmenys – Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė Nijolė Liubamirskienė ir Alytaus rajono 2-ojo notarų biuro notarė Meilutė Balčienė, dėl seniūno pažymos, įsakymo, sandorio ir testamento pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami ieškovo reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės Alovės seniūno 2003 m. spalio 20 d. pažymos Nr. R5-447 dalį, kurioje nurodyta, kad rūsys, plane pažymėtas žyma R, priklauso J. V.; 2) pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dėl 1/2 dalies J. V. nupirkto 0,2767 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau atitinkamai – valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir žemės sklypas); 3) pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 33-2518ž dėl 1/2 dalies 0,2767 ha žemės sklypo pardavimo J. V.; atnaujinti terminą; 4) pripažinti negaliojančiu J. V. testamento dalį dėl 1/2 dalies 0,2767 ha žemės sklypo bei 1/2 dalies rūsio po pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p, ir išduoto paveldėjimo teisės liudijimo atitinkamą dalį; 5) pripažinti ieškovui nuosavybės teises į 1/2 dalį 0,2767 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį rūsio po pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p; 6) panaikinti 1/2 dalies 0,2767 ha žemės sklypo ir 1/2 dalies rūsio po pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p, teisinę registraciją.

Ieškovas nurodė, kad 2003 m. birželio 12 d. mirė jo tėvas R. V., kuris 1999 m. rugsėjo 3 d. patvirtintu testamentu paliko ieškovui, be kita ko, 0,13 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 1/2 dalį jame esančio gyvenamojo namo bei visų kitų statinių. Po tėvo mirties jis sužinojo, kad gyvenamojo namo su priklausiniais teisinė registracija neatlikta, žemės sklypas iš valstybės neišpirktas, todėl, atlikus pastatų teisinę registraciją, 2003 m. lapkričio 17 d. jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas tik į 1/2 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais. Vėliau jis sužinojo, kad jo motina J. V. 2003 m. gruodžio 21 d. išsipirko visą žemės sklypą, įskaitant ir tą dalį, kurioje yra ieškovo paveldėti statiniai ir sodo dalis. Ieškovo teigimu, jokio susitarimo dėl perkamo žemės sklypo jo motina ir tėvas nebuvo sudarę, taip pat nebuvo R. V. sutikimo J. V. išpirkti sklypą jos vardu; tokio susitarimo nesudarė ir ieškovas. Ieškovo manymu, ginčijama valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir Alytaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymas Nr. 33-2518ž pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 nustatytos tvarkos 8 punktą ir ieškovo teises. Anot ieškovo, Alytaus rajono savivaldybės Alovės seniūno 2003 m. spalio 20 d. be pagrindo išduota pažyma Nr. R5-447 neatitinka tikrovės: pažymoje nurodyta, kad 0,2767 ha žemės sklypas ir rūsys, plane pažymėtas žyma R, priklauso J. V.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino iš dalies negaliojančia Alytaus rajono savivaldybės Alovės seniūno 2003 m. spalio 20 d. pažymos Nr. R5-447 dalį, kurioje nurodyta, kad rūsys, plane pažymėtas žyma R, priklauso J. V.; pripažino iš dalies negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 33-2518ž dėl leidimo parduoti J. V. 1/2 dalį 0,2767 ha žemės sklypo; pripažino iš dalies negaliojančia 2003 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dėl J. V. nupirktos 1/2 dalies 0,2767 ha žemės sklypo; taikė restituciją ir O. P. grąžino 28,34 investicinio lito; pripažino negaliojančia paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo 1/2 dalį, pagal kurią, mirus J. V., testamentinė įpėdinė O. P. paveldėjo 0,2767 ha žemės sklypą; įpareigojo VĮ Registrų centro Alytaus filialą panaikinti šio žemės sklypo 1/2 dalies ir 1/2 rūsio po pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p, teisinę registraciją; atmetė ieškinio dalį dėl dalies J. V. testamento panaikinimo ir nuosavybės teisės pripažinimo ieškovui į 1/2 dalį žemės sklypo. Teismas nustatė, kad R. V. ir J. V. santuoka nutraukta 1984 m. sausio 4 d., nutraukus santuoką turtas nepasidalytas. R. V. 1999 m. rugsėjo 3 d. sudarė testamentą, kuriuo po savo mirties sūnui E. V. paliko 0,13 ha žemės sklypą ir 1/2 dalį jame esančio gyvenamojo namo ir visų kitų pastatų (duomenys neskelbtini). R. V. mirė 2003 m. birželio 12 d. 2003 m. lapkričio 17 d. ieškovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir į visus kitus namų valdoje esančius statinius, išskyrus rūsį, plane pažymėtą žyma R, po ūkiniu pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p; paveldėjimo teisės liudijimas į žemę po pastatais neišduotas, nes palikimo atsiradimo metu žemė buvo neprivatizuota. Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 punktu, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28.4 papunkčiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278, teismas konstatavo, kad ginčijama seniūno pažyma turi būti pagrįsta ūkinėse knygose darytais įrašais, tuo tarpu ji buvo išduota remiantis J. V. pateikta namo pasidalijimo eksplikacija, kuri nėra išlikusi. Nustatęs, kad ūkinėse knygose įregistruotas tik gyvenamasis namas, teismas sprendė, kad kiti statiniai nebuvo priimti eksploatuoti nustatyta tvarka, ir darė išvadą, kad ginčijamoje seniūno pažymoje nurodyti duomenys nepagrįsti ūkinėse knygose esančiais įrašais ir nėra teisingi. Teismo vertinimu, ieškovas nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino seniūno pažymai ginčyti. Nustatęs, kad ginčijamu Alytaus apskrities viršininko įsakymu J. V. leista sudaryti naudojamos namų valdos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, o R. V. paveldėtojams nustatytas servitutas leisti naudotis žemės sklypo dalimi, teismas sprendė, kad Alytaus apskrities viršininko administracijai jau buvo žinoma, jog namų valdos savininkė yra ne viena J. V., bet ir kiti bendraturčiai. Teismas darė išvadą, kad Alytaus apskrities viršininko administracija, ginčijamu įsakymu leisdama parduoti visą valstybinės žemės sklypą tik vienam iš bendraturčių, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – Tvarka) 8 punkto (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) nuostatas bei ieškovo interesus. Teismas sprendė, kad, panaikinus ginčijamus seniūno pažymą ir Alytaus apskrities viršininko įsakymą, turi būti naikinamos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl pripažintinos negaliojančiomis valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis dėl 1/2 dalies J. V. nupirkto 0,2767 ha žemės sklypo, 2006 m. rugsėjo 15 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo dalis, kuria O. P., mirus J. V., paveldėjo 0,2767 ha žemės sklypą, bei naikintina 1/2 dalies žemės sklypo ir pastato, plane pažymėto žyma 4J1p, bei rūsio teisinė registracija. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į 1/2 dalį žemės sklypo yra nepagrįstas, nes nuosavybės teisė atsiranda tik CK 4.47 straipsnio nustatytais pagrindais, o ne panaikintų sprendimų pagrindu. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl dalies testamento, kuriuo J. V. paliko žemės sklypą O. P., panaikinimo, nes, kaip nurodė teismas, šiuo testamentu J. V. po savo mirties paliko O. P. bet kokio dydžio jai priklausantį namų valdos žemės sklypą su 1/2 dalimi gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės O. P. apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 26 d. nutartimi paliko galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta iš dalies negaliojanti Alytaus rajono savivaldybės Alovės seniūno 2003 m. spalio 20 d. pažymos dalis dėl rūsio, plane pažymėto žyma R, priklausymo J. V.; kitą sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Remdamasi CK 3.87 straipsnio 1 dalimi, 3.88 straipsnio 2 dalimi, kolegija sprendė, kad gyvenamasis namas ir kiti ūkio statiniai (duomenys neskelbtini), buvo R. ir J. V. bendroji jungtinė nuosavybė. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo rūsio patalpos po ūkiniu pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p, ir motyvu, kad pagalbinis ūkio pastatas, plane pažymėtas žyma 4J1p, kartu su kiemo statiniais laikytini priklausiniais, kuriuos, pasidalijus gyvenamąjį namą lygiomis dalimis, ištiko tas pats likimas (CK 4.14 straipsnis). Nustačiusi, kad R. V. nustatyta tvarka nesikreipė dėl naudojamo žemės sklypo pirkimo, šia teise po tėvo mirties taip pat nepasinaudojo ir ieškovas, nors šiam nuo 2003 m. rugsėjo 23 d. buvo žinoma, jog žemės sklypas neišpirktas, kolegija sprendė, kad J. V. veiksmai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo negali būti pripažinti neteisėtais. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 (redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. spalio 19 d.) 8 punktą. Kolegija nustatė, kad J. V. 1992 m. kovo 25 d. pateikė prašymą Alovės apylinkės agrarinės reformos tarnybai leisti išsipirkti jai 0,25 ha sklypą nuosavai namų valdai; Alytaus rajono valdytojo 1992 m. liepos 31 d. potvarkiu Nr. 240-v J. V. leista išsipirkti 0,2767 ha namų valdos žemės sklypą, už kurį 1992 m. rugpjūčio 4 d. ji iš savo investicinės sąskaitos sumokėjo 5667 investicinius čekius. Alytaus rajono Alovės apylinkės tarybos 1992 m. rugsėjo 16 d. sprendimu J. V. patvirtintas 0,2767 ha namų valdos žemės sklypas bei duota namų valdos išplanavimo schema. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad iki J. V. namų valdos žemės sklypo išpirkimo (1992 m.) J. V. ir R. V. ūkinėse knygose buvo įrašyti vienoje asmeninėje sąskaitoje, o nuo 1992 m. gruodžio 11 d. R. V. įrašomas į atskirą asmeninę sąskaitą, kurioje jam nurodoma 4,40 ha asmeninio naudojimo žemės. Kolegija pažymėjo, kad vien tai, jog asmuo turėjo teisę pirkti žemę, tačiau šios teisės neįgyvendino dėl neveikimo, nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiais ginčijamus žemės sklypo pirkimo-pardavimo aktus, sutartį bei paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovo argumentus, kad ginčo sklypas jam buvo paliktas testamentu, kolegija atmetė nurodydama, jog testatorius R. V. 1999 m. rugsėjo 13 d. neturėjo teisių į šį turtą, todėl negalėjo palikti testamentu ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutarties dalį dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas, nes neįsigilino į ginčo esmę ir todėl neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimą Nr. 1628 (2002 m. spalio 19 d. redakcija), nes, remdamasis šiuo norminiu aktu, prioritetą suteikė vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių – atsakovei. Anot kasatoriaus, darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas prieštarauja pats sau, pažymėdamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 5 punktą, jeigu asmuo, turintis teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą, nepateikia prašymo, tai jis laikomas sklypo nuomininku. Kasatorius daro išvadą, kad jeigu buvęs ar dabartinis bendraturtis nesikreipė dėl dalies sklypo pirkimo, tai nereiškia, jog jis prarado teisę į atitinkamą namų valdos dalį ar kaip valstybinės žemės nuomininkas, ar kaip potencialus pirkėjas. Kasatoriaus manymu, tai, kad J. V. buvo anksčiau padavusi prašymą išsipirkti visą namų valdos žemės sklypą ir netgi už jį įmokėjusi dalį investicinių lėšų, dar nereiškia, jog ji turėjo teisę pirkti visą namų valdos žemės sklypą.

2. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Koiro v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1280/2002; 2005 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Bieliauskas v. B. Ginevičienė, bylos Nr. 3K-3-335/2005, ir 2007 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Č. Savickienė v. K. Savickas ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2007.

3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, nustatyta teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju priimama nutartis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartimi priėmė naują sprendimą, pažeisdamas CPK 326 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė O. P. prašo kasacinį skundą atmesti. Iš esmės sutikdama su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais, atsakovė pažymi, kad R. V. faktiškai ginčo žemės sklypu nesinaudojo ir nuomos pagrindu jo nevaldė, šiuo sklypu naudojosi tik J. V. Be to, atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius nurodė, jog buvo pasiūlęs J. V. nupirkti iš jos žemės sklypo dalį, tačiau jiems susitarti nepavyko. Atsakovės nuomone, tai tik patvirtina, kad kasatoriui buvo žinoma, jog R. V. ginčo žemės sklypo dalis nepriklausė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė teisės normų, tuo tarpu kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad nei R. V., nei ieškovas nesikreipė dėl žemės sklypo privatizavimo, R. V. nebuvo suteiktas namų valdos žemės sklypas, jis nebuvo sudaręs nuomos sutarties, taigi pagal teisės aktus R. V. negalėjo būti pripažintas ginčo žemės sklypo nuomininku.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Šalių tėvai R. V. ir J. V. susituokė 1951 m. gegužės 26 d. J. V. kolūkio gyvenvietėje buvo išskirtas žemės sklypas, kuriame R. V. ir J. V., gyvendami santuokoje, 1955-1973 m. laikotarpiu pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (duomenys neskelbtini). R. V. ir J. V. santuoka nutraukta 1984 m. sausio 4 d., nutraukus santuoką turtas nepasidalytas. J. V. 1992 m. kovo 25 d. pateikė prašymą Alovės apylinkės agrarinės reformos tarnybai leisti jai išsipirkti 0,25 ha pasodybinį sklypą namų valdai. Alytaus rajono valdytojo 1992 m. liepos 31 d. potvarkiu Nr. 240-v J. V. leista išsipirkti 0,2767 ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už kurį 1992 m. rugpjūčio 4 d. ji iš savo investicinės sąskaitos sumokėjo 5667 investicinius čekius. Alytaus rajono Alovės apylinkės tarybos 1992 m. rugsėjo 16 d. sprendimu J. V. patvirtintas 0,2767 ha namų valdos žemės sklypas bei duota namų valdos išplanavimo schema. Iki 1992 m. J. V. ir R. V. ūkinėse knygose buvo įrašyti vienoje asmeninėje sąskaitoje, o nuo 1992 m. gruodžio 11 d. R. V. įrašomas į atskirą asmeninę sąskaitą, kurioje jam nurodyta 4,40 ha asmeninio naudojimo žemės. R. V. 1999 m. rugsėjo 3 d. sudarė testamentą, kuriuo ieškovui, be kita ko, paliko 0,13 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį jame esančio gyvenamojo namo ir visų kitų pastatų. Testamento sudarymo metu gyvenamasis namas ir jo priklausiniai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. R. V. mirė 2003 m. birželio 12 d. J. V. 2003 m. spalio 16 d. prašymu Alytaus rajono žemėtvarkos skyriui prašė leisti jai privatizuoti 0,2767 ha pasodybinį sklypą (duomenys neskelbtini). J. V. 2003 m. lapkričio 5 d. sudarė testamentą, kuriuo atsakovei, be kita ko, paliko bet kokio dydžio namų valdos žemės sklypą su 1/2 dalimi gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini). Alytaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 33-2518ž, be kita ko, J. V. leista pirkti 0,2767 ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2003 m. lapkričio 17 d. ieškovui išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į 1/2 dalį gyvenamojo namo ir į visus kitus namo valdoje esančius statinius, išskyrus rūsį, plane pažymėtą žyma R, po ūkiniu pastatu, plane pažymėtu žyma 4J1p; paveldėjimo teisės liudijimas į žemę po pastatais neišduotas, nes palikimo atsiradimo metu žemė buvo neprivatizuota. 2003 m. gruodžio 12 d. sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi J. V. nusipirko namų valdos žemės sklypą. Sutartyje nustatytas servitutas – leisti naudotis žemės sklypo dalimi R. V. turto paveldėtojams. R. V. ir ieškovas nesikreipė nustatyta tvarka dėl naudojamo namų valdos žemės sklypo pirkimo. J. V. mirė 2006 m. gegužės 12 d. Jos turtą pagal 2006 m. rugsėjo 15 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo atsakovė.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra Žemės reformos įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų normų taikymo ir aiškinimo klausimai.

Vykdant žemės reformą, valstybinė žemė parduodama įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teisės normos, reglamentuojančios tam tikrus žemės reformos proceso santykius, tarp jų ir valstybinės žemės pardavimą asmenims prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų, turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo tikslus, į tai, kokie teisės normose nustatyti būdai jiems pasiekti, taip pat į atskirų teisės normų teisines ir logines sąsajas. Žemės reformos įstatyme įtvirtintas viešasis interesas pasiekti šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus tikslus, vienas iš kurių – įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę, parduodant pageidaujantiems ją pirkti. Pagal šį įstatymą valstybinė žemė gali būti parduota privačion nuosavybėn privačių namų valdoms asmenims, kurie turėjo nuosavybės teisę į statinius. Gyvenamasis namas, kuris nuosavybės teise priklauso dviem ar keliems savininkams, yra bendroji nuosavybė. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių (jos dalyvių) sutarimu (2000 m. CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 122 straipsnio 1 dalis). Šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos yra svarbios nustatant ir įgyvendinant gyvenamojo namo bendraturčių teises ir į žemės sklypą, kurį bendraturčiai prie gyvenamojo namo valdo nuomos sutarties pagrindu ar kitaip faktiškai juo naudojasi. Teisės normos, reglamentuojančios žemės reformos vykdymą, suteikia gyvenamojo namo bendraturčiams teisę nusipirkti atitinkamus namų valdos žemės sklypus. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio įstatymo nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė keletą nutarimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89, kuris galiojo iki 1993 m. liepos 29 d., patvirtintose Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą sklypą turi teisę pirkti keli asmenys (4.4 papunktis); jeigu asmuo, turintis teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą privatinėn nuosavybėn, nepateikia miesto (rajono) žemėtvarkos skyriui prašymo tai padaryti, jis laikomas naudojamo žemės sklypo nuomininku. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje (toliau – Tvarka) buvo nustatyta, kad jeigu gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise; kiekvieno bendraturčio namų valdos perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nousavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu; bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypų dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį (8 punktas, 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija). Šios Tvarkos 13.6 papunktyje (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) nustatyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, pateikia gyvenamojo namo bendraturčių rašytinį susitarimą dėl žemės sklypo dalių, įsigyjamų bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymo arba (kai gyvenamojo namo bendraturčiai nesutaria dėl žemės sklypo pasidalijimo) šios Tvarkos 8 punkte nustatytais atvejais priimtą apskrities viršininko sprendimą. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad minėtame poįstatyminiame teisės akte nustatytos formos gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas yra viena iš jų (bendraturčių) teisės pirkti namų valdos žemės sklypą įgyvendinimo prielaidų. Nesant tokio susitarimo (teisės aktų nustatytais atvejais – jį pakeičiančio apskrities viršininko sprendimo dėl žemės sklypo dalių dydžio nustatymo), namų valdos žemės sklypo net ir dalies pardavimas kuriam nors vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių yra negalimas. Teismui nustačius, kad taip buvo pažeistos kito bendraturčio teisės, jos turi būti ginamos. Bendraturčio teisių pažeidimo konstatavimui neturi reikšmės, ar jis teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl namų valdos žemės sklypo pirkimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), dėl kurio namų valdos žemės sklypo privatizavimo vyksta ginčas, bendraturčiai buvo J. V. ir R. V., pastarajam 2003 m. birželio 12 d. mirus, bendraturčiu paveldėjimo teisės pagal testamentą pagrindu tapo ieškovas. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad abu gyvenamojo namo bendraturčiai pagal teisės aktus turėjo teisę pirkti po 1/2 dalį ginčo namų valdos žemės sklypo. Kitokių aplinkybių šiuo aspektu byloje nenustatyta. R. V. buvo ginčo žemės sklypo naudotojas. Tokia jo teisinė padėtis nurodyta ir ginčijamo Alytaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 33-2518ž priede esančiame sąraše (T. 1, b. l. 112, 113). Iš 1992 m. atliktų J. V. veiksmų ir tais pačiais metais priimtų administracinių aktų nuosavybės teisė į ginčo namų valdos žemės sklypą J. V. neatsirado, nes ketinimai nebuvo galutinai įgyvendinti (1964 m. CK 149, 255 straipsniai, 2000 m. CK 4.47 straipsnis), J. V. statusas namų valdos žemės sklypo atžvilgiu išliko nepakitęs – žemės sklypo naudotoja. Be kita ko, tai patvirtina jos 2003 m. spalio 16 d. prašymas leisti privatizuoti ginčo žemės sklypą (T. 1, b. l. 27), ginčijamo Alytaus apskrities viršininko įsakymo priede esančio sąrašo duomenys (T. 1, b. l. 112, 113). Apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ūkinėse knygose R. V., iki tol buvęs įrašytas kartu su J. V. vienoje asmeninėje sąskaitoje, nuo 1992 m. gruodžio 11 d. įrašomas į atskirą asmeninę sąskaitą, kurioje nurodyta 4,40 ha asmeninio naudojimo žemės, nekeičia R. V. ir J. V., kaip gyvenamojo namo bendraturčių ir ginčo namų valdos žemės sklypo naudotojų, statuso bei neturi teisinės reikšmės jų teisei pirkti ginčo namų valdos žemės sklypą. R. V. 1999 m. rugsėjo 3 d. sudarytame testamente (T. 1, b. l. 9) išreikšta valia, kad jis ieškovui, be kita ko, palieka 0,13 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį jame esančio gyvenamojo namo ir visų kitų statinių, rodo apie tai, kad R. V. valia buvo nukreipta į ginčo namų valdos žemės sklypo dalies valdymą privačios nuosavybės teise. Aplinkybės, kad R. V. ir ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl ginčo namų valdos žemės sklypo dalies pirkimo privačion nuosavybėn, nagrinėjamos bylos kontekste neturi įtakos jų, kaip gyvenamojo namo bendraturčių, teisės aktų nustatytai teisei į dalį namų valdos žemės sklypo, taip pat neturi teisinės reikšmės kito bendraturčio (J. V.) bei agrarinę reformą įgyvendinančių institucijų teisėms ir pareigoms. Ginčijamų įsakymo ir pirkimo-pardavimo sutarties turinys rodo, kad Alytaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma apie gyvenamojo namo, dėl kurio žemės sklypo privatizavimo, vyksta ginčas, buvimą bendrąja daline nuosavybe (T. 1, b. l. 112-114). Pagal bylos duomenis ir teisės aktus abu bendraturčiai turėjo iš nuosavybės teisės kildinamą turtinę teisę pirkti bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį namų valdos 0,2767 ha žemės sklypo, kuri nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punktas (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija)). Ši ieškovo teisė yra pažeista, nes visas 0,2767 ha namų valdos žemės sklypas buvo parduotas J. V. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė faktinius bylos duomenis ir įtvirtintą teisinį reglamentavimą atitinkančią išvadą, jog ginčijami Alytaus apskrities viršininko įsakymas ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra neteisėti kaip pažeidžiantys Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkto (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) nuostatas bei ieškovo teises. Tuo tarpu priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta netinkamai aiškinant ir taikant žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir dėl tos dalies priimtas naujas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Kai kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu kasacijos pagrindu – jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – kasaciniame skunde turi būti ne tik nurodyta atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, bet ir išanalizuota, jos aspektu taip pat turi būti išanalizuotas skundžiamas procesinis sprendimas (procesiniai sprendimai) ir atliktos analizės pagrindu turi būti nurodyti teisiniai argumentai, patvirtinantys aptariamo kasacijos pagrindo buvimą. Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde kasatorius kasacinį skundą grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu kasacijos pagrindu, tačiau iš esmės apsiriboja vien tik nuorodomis į atitinkamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis ir jų citavimu. Darytina išvada, kad aptariamas kasacijos pagrindas kasaciniame skunde neatskleistas, todėl kaip neatitinkantis CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų nenagrinėtinas.

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio nuostatas, nes neįsigilino į ginčo esmę ir todėl neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, todėl aptariami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

CPK 326 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinės instancijos teismo teises, 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą, o 4 punkte įtvirtinta teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. CPK 326 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju priimamas teismo sprendimas, o 1, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytais atvejais – teismo nutartis. Taigi, kai apeliacinės instancijos teismas iš dalies naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, jis taiko CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir priima teismo procesinį dokumentą – teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš dalies panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, tačiau taikė ne CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, be to, priėmė ne teismo procesinį dokumentą – teismo sprendimą, o teismo procesinį dokumentą – teismo nutartį. Darytina išvada, kad taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas. Tačiau šis nustatytas proceso teisės normų pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes jis (pažeidimas) nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Jau buvo minėta, kad kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš žemės reformos teisinių santykių kylantis viešasis interesas nagrinėjamoje byloje lemia būtinumą peržengti kasacinio skundo ribas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, iš dalies pripažinęs negaliojančiais ginčijamus Alytaus apskrities viršininko įsakymą bei valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją, nurodydamas atsakovei grąžinti 28,34 investicinio lito, o ieškovo reikalavimą pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,2767 ha žemės sklypo atmetė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip išspręsdamas šiuos reikalavimus pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pripažinus iš dalies negaliojančiu žemės sklypo privatizavimo sandorį, restitucija šioje byloje netaikytina, nes jos taikymas reikštų žemės sklypo reprivatizavimą. Tokios pasekmės prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui privatizuoti valstybės valdyme esančius žemės plotus privačių namų valdų savininkams ir tokiu būdu užbaigti žemės reformą, įtvirtinant privačios nuosavybės teisę žemės santykiuose. Restitucijos taikymas tokiose bylose būtų apsunkintas ir dėl to, kad investiciniai čekiai ir rubliai, kuriais buvo atsiskaitoma už išperkamą žemę, jau nustojo savo kaip mokėjimo priemonės funkcijos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje restitucija netaikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kadangi už ginčo dalyku esantį 0,2767 ha žemės sklypą buvo sumokėta privačiomis lėšomis, valstybinės žemės sklypas buvo sandorio pagrindu parduotas privačion nuosavybėn ir taip valstybės nuosavybė į ginčo žemės sklypą buvo nutraukta, restitucija netaikytina, tai visas ginčo žemės sklypas turi būti paliktas kaip privačios nuosavybės objektas. Ieškovo pažeista teisė apgintina jam pripažįstant nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo 0,2767 ha žemės sklypo (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Kadangi J. V. yra sumokėjusi už visą ginčo žemės sklypą, tai atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovo kompensacijos už 1/2 dalį 0,2767 ha žemės sklypo. Kompensacijos dydžio ir jos mokėjimo klausimus asmenys turi teisę išspręsti taikiai, o nesusitarus atsakovė O. P. turi teisę kompensaciją išsiieškoti iš ieškovo teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Andrulis v. D. Andrulienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1238/2001; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. Savickeinė v. K. Savickas ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2007). Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalis dėl restitucijos taikymo ir ieškovo reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę atmetimo bei pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo žemės sklypo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimo dalis, palikti nepakeistą. Likusią nutarties dalį panaikinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis taikyta restitucija, nurodyta grąžinti O. P. 28,34 investicinio lito, atmestas ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo. Ieškovo reikalavimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo tenkinti ir pripažinti ieškovui E. V. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,2767 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Likusią Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis