Civilinė byla Nr. 3K-3-105/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1
128.2 (S)
2008 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo. Byloje suinteresuotu asmeniu dalyvauja Klaipėdos apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjas prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo įtėvio brolis A. S., miręs (duomenys neskelbtini), 1939 m. sudarytu testamentu pareiškėjo įtėviui P. S. paliko testatoriui nuosavybės teise priklausantį 2,88 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti Palangos miesto žemėtvarkos tarnybai.
Pareiškėjas nurodė, kad 1992 m. vasario 13 d. Palangos miesto agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusius pareiškėjo įtėviui P. S. Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1172 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. S. nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, išskyrus 2,88 ha ploto žemės sklypą, Palangos žemėtvarkos kartografinėje schemoje pažymėtą Nr. 43. Pareiškėjas teigė, kad jam turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ir į nurodytą žemės sklypą, nes šį sklypą pareiškėjo įtėvio brolis 1939 m. sudarytu testamentu paliko pareiškėjo įtėviui. Pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti Palangos miesto žemėtvarkos tarnybai praleido, nes dėl garbaus amžiaus, silpnos sveikatos ir sudėtingo nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reglamentavimo negalėjo įstatymų nustatytais terminais tinkamai įgyvendinti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Teismas padarė išvadą, kad iš byloje surinktų įrodymų viseto negalima daryti išvados, jog A. S. testamentu būtų palikęs P. S. testatoriui nuosavybės teise priklausiusį 2,88 ha ploto žemės sklypą. Dėl liudytojų parodymų teismas pažymėjo, kad nors liudytojai ir patvirtino, jog yra girdėję apie tokio testamento sudarymo faktą, tačiau testamento nėra matę. Be to, testamento sudarymo metu liudytojai buvo jauno amžiaus, o vienas liudytojų testamento sudarymo metu dar nebuvo gimęs. Pareiškėjas dar iki Klaipėdos apskrities viršininko 2006 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1172 priėmimo 2005 m. Lietuvos valstybiniame archyve bandė nesėkmingai gauti nurodytą faktą patvirtinančius įrodymus.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, 1992 m. vasario 13 d. pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo įtėvio žemę, būdamas pakankamai rūpestingas, iki įstatymo nustatyto termino – 2003 m. gruodžio 31 d. – turėjo suprasti, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nėra pateikęs jokių įrodymų apie įtėvio teises į jo brolio žemę. Be to, teismas nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nuo 1992 m. vasario 13 d. negalėjo pateikti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai įrodymų apie pareiškėjo įtėvio teises į jo brolio žemę.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o kasacinį skundą atmetė.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad asmuo tampa nuosavybės teisių atkūrimo subjektu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu tik tais atvejais, kai asmeniui turtas buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu ar sutartimis arba kai nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą asmenims, pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkūrimą. Bylos aplinkybės ir pareiškėjo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, nes neišlikęs pareiškėjo įtėvio brolio 1939 m. notarine tvarka patvirtintas testamentas nepriskirtinas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte išvardytų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima įgyvendinti subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, rūšims. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neišlikęs testamentas neturi teisinės galios. Pareiškėjui neįrodžius jo subjektinei teisei atsirasti būtinos Įstatyme nustatytos prielaidų egzistavimo ir atitinkamų sąlygų įvykdymo sistemos, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl praleisto termino nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, nes šios ir nurodytos bylos faktinės aplinkybės ir ginčo dalykas yra skirtingi.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nuosavybės teisių perėmėjai yra asmenys, išvardyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose. Teismas turėjo vadovautis bendrąja Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų logika. Šio straipsnio 2 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui ir vaikams.
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-661/2006). Pagal Įstatymo preambulėje išdėstytas nuostatas nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas nuosavybės teisių, įgytų prieš okupaciją, pripažinimo ir tęstinumo principais. Taigi asmenų turtiniai santykiai, susiklostę iki turto nacionalizavimo, pripažįstami ir turi tęstinumą.
3. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 5.16 straipsnio 3 dalimi. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.
4. Teismas neanalizavo daugumos apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuotai atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2003, 2003 m. lapkričio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2003, 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1181/2003, 2006 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2006.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nusprendė, jog nėra įrodymų, kad buvo testamentas. Liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, argumentuoti, sąžiningi.
Teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatą, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų teismas įsitikina apie to fakto buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo sprendžiama vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių įrodymų, tai jis iš viso negalėtų kreiptis į teismą.
Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Palangos miesto teismo 1992 m. vasario 12 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėją V. B. nuo (duomenys neskelbtini) išlaikė ir faktiškai įvaikino K. S. ir P. S. Šis faktas buvo nustatytas siekiant atkurti nuosavybės teises į P. S. nuosavybės teise priklausiusią žemę ir pastatus. Šioje byloje pareiškėjas teigia, kad įtėvio brolis A. S., miręs (duomenys neskelbtini), 1939 m. sudarytu testamentu, pareiškėjo įtėviui P. S. paliko testatoriui nuosavybės teise priklausiusį 2,88 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagrindinis teisės klausimas šioje byloje yra tas, ar A. S. testamentu paliko savo broliui P. S. nuosavybės teise priklausiusį 2,88 ha ploto žemės sklypą. Nuo šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priklauso, ar pareiškėjui gali būti atkurtos nuosavybės teisės į A. S. nuosavybės teise valdytą 2,88 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini). Tokio fakto nustatymas suteiktų pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į A. S. nuosavybės teise priklausiusią žemę. Jeigu tokio juridinio reikšmę turinčio fakto nėra, pareiškėjas tokios teisės neįgytų.
Pareiškėjas teigia, kad testamentas buvo sudarytas 1939 metais. Tuo metu Palangos valsčiuje galiojo „Svod miestnych uzakonenij gubernij ostseiskich“, nuo 1893 m. pakeistas pavadinimas į „Svod miestnych uzakonenij gubernij pribaltijskich“ (toliau – Sąvadas). Sąvado trečiojoje knygoje išdėstytos normos, kuriose buvo reglamentuojama paveldėjimo teisė. Sąvado 2024 straipsnyje buvo nustatyta, kad testamentai pagal formą yra vieši arba naminiai. Tiek vieši, tiek rašytiniai naminiai testamentai turėjo rašytinę formą (Sąvado 2025, 2070 straipsniai). Daugelyje Sąvado straipsnių buvo nuostatos, kad testamente yra išreiškiama testatoriaus valia. Taigi testatoriaus valios išreiškimas buvo testamento esmė.
Testamentas turėjo būti sudarytas sveiko proto asmens, sąmoningai ir sveiko mastymo, be prievartos, klaidos ir apgaulės (Sąvado 2106 straipsnis). Sąvado 2107-2113 straipsniuose buvo nustatytos aplinkybės, kurios turėjo reikšmės testatoriaus valiai. Testatoriaus valia testamente turėjo būti išreikšta visiškai aiškiai ir tiksliai; nesuprantami teiginiai laikomi kaip neegzistuojantys (Sąvado 2114 straipsnis). Taigi iš tokių Sąvado normų darytina išvada, kad testatoriaus valios autentiškumas neturėjo kelti abejonių.
Pagal Sąvadą taip pat buvo galimi žodiniai ir privilegijuoti testamentai (Sąvado 2087-2105 straipsniai). Sąvade nustatyti reikalavimai tokiems testamentams šioje byloje neturi reikšmės, nes pareiškėjas teigia, kad testamentą tvirtino notaras. Taigi, pagal pareiškėją, buvo sudarytas rašytinis ir notaro patvirtintas testamentas.
Minėta, kad pagal Sąvadą testamentas buvo testatoriaus valios išraiškos aktas. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, šis aktas turėjo objektyvų jos įtvirtinimą – jis buvo rašytinis, patvirtintas notaro. Taigi rašytinė testamento forma turėjo užtikrinti aiškią testatoriaus valios išraišką, kuri neturėjo ir neturi kelti abejonių savo turiniu. Būtent šia forma sudarytas testamentas lemia ir tai, kad jo turinys turi būti patikimai įrodytas. Tuo tarpu teismai nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai ir liudytojų parodymai nėra tie įrodymai, kurie patvirtintų buvus rašytinį notaro patvirtintą testamentą ir jame išreikštą testatoriaus valią. Neišlikusio rašytinio testamento buvimo faktas ir jame išreikšta tikroji testatoriaus valia negali būti nustatyti remiantis pareiškėjo paaiškinimais bei liudytojų parodymais.
2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad Civilinio kodekso penktosios knygos normos netaikomos paveldėjimo santykiams, atsiradusiems iki šio kodekso įsigaliojimo, t. y. jos negalioja atgaline tvarka. Apeliacinės instancijos teismas taikė 2000 m. CK 5.16 straipsnio 3 dalies nuostatą, kurioje nustatyta, kad neišlikęs testamentas neturi galios. Teismas nepagrįstai rėmėsi šia įstatymo nuostata, nes pagal pareiškėjo pareikštą prašymą paveldėjimo santykiai atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo. Tačiau nebūtų teisinga naikinti teisine prasme teisingą teismo nutartį tik dėl to, kad nurodyta ne ta teisės norma. Nepriklausomai nuo apeliacinės instancijos teismo nuorodos į minėtą įstatymo nuostatą, teismo sprendimo rezultatas išliktų toks pats. Tokios nutarties panaikinimas taip pat prieštarautų CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams.
Teismų sprendimais atmestas pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi testamento pagrindu P. S. neįgijo nuosavybės teisės į brolio A. S. nuosavybės teise turėtą 2,88 ha ploto žemės sklypą. Nenustačius pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, kiti kasacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Atmesdami pareiškėjo prašymą teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigitas Gurevičius
Aloyzas Marčiulionis
