Civilinė byla Nr. e3K-3-378-915/2016
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-10590-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas prašė teismo iškelti jam bankroto bylą, patvirtinti 280 Eur sumą, reikalingą būtiniesiems jo poreikiams per mėnesį tenkinti, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties, kuria bus patvirtintas mokumo atkūrimo planas, įsiteisėjimo dienos, paskirti bankroto administratore UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“, nustatyti ne ilgesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratorei savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos, patvirtinti 900 Eur sumą, kurią bankroto administratorė turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti, kad bankroto administratorė plano projektą teismui turi pateikti ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Nurodė, kad negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, jų suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas, nes neturėdamas turto, būdamas vyresnio amžiaus, turėdamas sveikatos problemų ir gaudamas vidutiniškai 363 Eur pajamų per mėnesį, neturi realios galimybės padengti skolų kreditoriams. Per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo nesudarė nesąžiningų sandorių ir neatliko kitokių veiksmų, pažeidžiančių kreditorių teises.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 200 MGL – 25 000 Lt (7240,50 Eur) dydžio bauda. Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį, į paskirtą bausmę jam įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2002 m. gruodžio 4 d. iki 2002 m. gruodžio 5 d. (1 para), pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktį, viena arešto para prilyginta dviejų MGL dydžio baudai ir nustatyta, kad paskirta neatlikta bausmė – 198 MGL (24 750 Lt (7168,09 Eur) dydžio bauda. Civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista solidariai iš V. K., A. D. ir K. B. civiliniam ieškovui VĮ Turto bankui 753 210 Lt (218 144,69 Eur) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendis paliktas nepakeistas. Bylos dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui nagrinėjimo metu pareiškėjo teistumas nėra išnykęs (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
Teismas nurodė, kad egzistuoja teisinis pagrindas, nustatytas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, dėl kurio teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes paaiškėjo, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pažymėjo, kad V. K. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Teismas konstatavo, kad V. K., būdamas įmonės savininkas ir turėdamas veikti pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą, veikė neatsakingai, t. y. teismas pareiškėjo nesąžiningumą kildino iš priimto nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. sausio 7 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teismas, remdamasis baudžiamosios bylos duomenimis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas, būdamas įmonės savininkas ir turėdamas veikti pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus, veikė neatsakingai.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas nesąžiningas (nesumokėdamas mokesčių valstybei), tam tikrą laikotarpį negali tikėtis nuolaidos iš valstybės – galimybės bankrutuoti FABĮ nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas nuo tos dienos, kai 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo, nedėjo pastangų įvykdyti teismo nuosprendžiu priteistą baudą ir žalą, sprendė, kad jis nėra visiškai sąžiningas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikdamas pakartotinį pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nepateikė jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima priimti jam palankią nutartį byloje.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 17 d. nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai išplėtė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintas materialiosios teisės normas. Teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą negalėjo ieškovo sąžiningumo klausimo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme vertinti nei remdamasis ieškovo nubaudimo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnį faktu, nei to nuosprendžio pagrindu – ieškovo padarytomis nusikalstamomis veikomis, kurios taip pat buvo ir baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio tenkinimo pagrindas. Teismas nepasisakė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto termino pradžios ar pabaigos klausimais. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus nusikalstami veiksmai (veikos) buvo padaryti 2002 metais. Aplinkybė, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl šių veikų įsiteisėjo 2013 m. gegužės 22 d., t. y. Šiaulių apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (baudžiamoji byla Nr. 1A-4-332/2013), nesudaro pagrindo taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatų, nes jose nurodytas 3 metų terminas siejamas su veiksmų padarymo, o ne su jų paaiškėjimo ar pripažinimo nusikalstamais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais momentu.
Teismas, taikydamas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo veiksmų (neveikimo) įvertinimo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-561/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-561/2014">3K-3-561/2014</a>; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-6-65/2015).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Aktualios Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos ir jų aiškinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Tam, kad asmeniui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti Lietuvos Respublikoje (FABĮ 1 straipsnio 2 dalis) ir šio asmens turtinė būklė turi atitikti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jis turi būti nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.
Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų pirmiau minėtos sąlygos iškelti bankroto bylą. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualūs FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 ir 4 punktai, t. y.: „2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; <...>“ (toliau – nesąžiningumas); „4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus“.
Pažymėtina, kad iki Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas buvo suformuluotas plačiau, t. y.: „2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais“. Kadangi remiantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas, šioje byloje taikoma FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aktuali (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235) redakcija.
Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Kitaip tariant, vertinant, ar asmuo yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, vertinami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie nėra įtraukti į nenurašomų reikalavimų sąrašą. Toks sąrašas pateikiamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu <…>“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2014">3K-3-516/2014</a>).
Aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2014">3K-3-516/2014</a>).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui), įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus trejiems metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-561/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-561/2014">3K-3-561/2014</a>; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2015">3K-3-65/2015</a>).
Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs nesąžiningas pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2014">3K-3-516/2014</a>).
Dėl fizinio asmens bankroto instituto tikslų ir jų įgyvendinimo
Fizinio asmens bankroto instituto tikslas – subalansuoti nemokaus (t. y. nepajėgiančio vykdyti savo mokėjimo prievolių) fizinio asmens ir jo kreditorių interesus.
Šis subalansavimas pirmiausia atliekamas iškeliant bankroto bylą, nes jau bankroto bylos iškėlimo metu vertinama, ar skolininkui, atsižvelgiant į ankstesnį jo elgesį, galimas FABĮ suteikiamos apsaugos taikymas. Spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, teismas, be kita ko, vertina asmens sąžiningumą, t. y. jo elgesį kreditorių atžvilgiu per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Taikoma sąžiningumo prezumpcija, o nustatęs, kad fizinis asmuo elgėsi nesąžiningai, teismas atsisako kelti bankroto bylą. Fizinio asmens bankroto procedūra nėra skirta praeityje nesąžiningai besielgusiam fiziniam asmeniui nubausti, tačiau yra nukreipta į jo elgesio koregavimą ateityje (pvz., FABĮ 16 straipsnio 10 punkte įtvirtinta fizinio asmens pareiga dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla). Asmens nesąžiningumas nėra nuolatinė būsena, todėl praeityje nesąžiningas buvęs asmuo, savo elgesiu įrodęs, kad pasikeitė, po tam tikro laiko vėl gali būti laikomas sąžiningu. Todėl įstatymų leidėjo nustatytas terminas, per kurį retrospektyviai vertinamas asmens elgesys sąžiningumo aspektu, turėtų būti laikomas pateisinamu.
Toliau nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų subalansavimas atliekamas tokiu būdu, kad iškėlus fizinio asmens bankroto bylą yra rengiamas ir kreditoriams svarstyti teikiamas fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas (toliau – Planas) (FABĮ 8 straipsnio 1–2 dalys). Vienas esminių Plano elementų – kreditorių pagalba, nurodyta FABĮ 24 straipsnio 4 punkte (kreditoriai gali atidėti reikalavimų vykdymo terminus, atsisakyti dalies ar visų reikalavimų, pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą fiziniam asmeniui atsiskaityti turtu arba įvykdyti prievolę natūra). Pažymėtina, kad įstatyme pasirinktas „pagalbos“ terminas įsiterpimui į skolininko ir kreditorių santykius apibūdinti nėra visiškai tikslus, nes žodis „pagalba“ suponuoja savanoriškai kreditorių daromas nuolaidas skolininkui, tuo tarpu taikant FABĮ nuostatas galimas ir prievartinis kreditorių reikalavimų nurašymas ar kitoks jų pakeitimas.
Plano projektas teikiamas tvirtinti kreditoriams, kurie balsuoja dėl pritarimo jam (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Jei kreditorių susirinkimas pritaria Plano projektui, jis teikiamas teismui tvirtinti. Tokiu atveju teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos FABĮ 8 straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir (ar) FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytas susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus, ir per nustatytą terminą nepašalinti trūkumai (FABĮ 8 straipsnio 7 dalis).
Jei kreditorių susirinkimas nepritaria Plano projektui, Planas vis vien gali būti pateikiamas teismui tvirtinti. Tokiu atveju teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir teisėtus interesus (FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).
Taigi teismui patvirtinus Planą, prievartiniu būdu įsiterpiama į kreditoriaus – skolininko teisinius santykius (civilinius, mokestinius, socialinio draudimo, darbo ar bet kuriuos kitus teisinius santykius, iš kurių kyla kreditorių reikalavimai). Toks įsiterpimas dažniausiai turi teisėtą tikslą – fizinio asmens mokumo atkūrimą. Proporcingumo aspektu tvirtindamas Planą teismas vertina, ar jame nurodytos mokumo atkūrimo priemonės (kreditorių reikalavimų visiškas ar dalinis nurašymas, skolų grąžinimo terminų išdėstymas ir pan.) yra būtinos tam, kad būtų atkurtas skolininko mokumas, ar skolininko mokumo neįmanoma atkurti kitomis, kreditorių teises mažiau varžančiomis priemonėmis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nuomone, asmens teisė bankrutuoti ir esant tam tikroms sąlygoms būti atleistam nuo skolų nėra konstitucinė žmogaus teisė. Tai valstybės suteikiama galimybė, kuri išplaukia iš Lietuvos valstybės socialinės orientacijos, sudarant sąlygas nemokiam fiziniam asmeniui grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, legalizuoti pajamas ir pagal galimybes siekti bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas fizinio asmens nemokumo teisinius santykius, turi įvertinti arba sudaryti sąlygas, kad teismas įvertintų kitų teisinių santykių dalyvių (kreditorių) interesus, į kurių nuosavybės teisę įsiterpiama nurašant fizinio asmens skolas. Reguliuojant fizinio asmens nemokumo teisinius santykius neturi būti sudaromos sąlygos (netiesiogiai) skatinti fizinio asmens neteisėtą veiką, tyčinį žalos padarymą kreditoriams.
Teisėjų kolegijos vertinimu, kai kurios šioje byloje taikytinos FABĮ nuostatos šių kriterijų neatitinka, todėl kyla abejonių dėl jų konstitucingumo.
Pažymėtina, kad įsiterpimas į kreditorių nuosavybės teisę nurašant skolininko skolas teisėto tikslo ir proporcingumo aspektu buvo nagrinėjamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. 2004 m. liepos 20 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Back prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 37598/97).
Dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai
Pagal bendrą FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą principą, Plane numatyti ir jo įgyvendinimo laikotarpiu likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procedūrą, nurašomi. Toje pačioje FABĮ nuostatoje pateikiamas sąrašas reikalavimų, kurie negali būti nurašyti: reikalavimai dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties; reikalavimai dėl piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų); reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas; įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.
Šis nenurašomų reikalavimų sąrašas yra išsamus, ir kadangi išreiškia išimtį iš bendro principo, kad reikalavimai gali būti nurašomi, negali būti aiškinamas plečiamai. Taikant FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, reikalavimai, kylantys dėl tyčiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo, gali būti nurašyti. Taikant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktą, reikalavimai dėl tyčiniais nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo yra įtraukiami nustatant skolininko nemokumą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.
Pagal teisės doktriną reikalavimo teisė yra turto rūšis. Todėl reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. <...> Savininko nuosavybės teisės yra ginamos vienodai nepriklausomai nuo nuosavybės teisės objekto, jeigu įstatymas nenustato išimčių. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad savininko subjektinės reikalavimo teisės, kaip ir daiktinės teisės, turi būti ginamos vadovaujantis nuosavybės teisės gynimo principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 26 d. nutarimas).
Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Pagal Konstituciją kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu; nuosavybės subjektui, savininkui, yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
<...> konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas būtų paneigtas ir tada, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos. <...> Kaip yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 23 straipsnio, inter alia jo 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas); valstybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, kai jis tokį turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo; ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą. Tai įtvirtindamas įstatymų leidėjas turi nustatyti, kaip turi būti užtikrintas savininko nuosavybės teisių gynimas, inter alia kai toks turtas negali būti grąžintas dėl objektyvių priežasčių, nėra galimybių jo grąžinti natūra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“.
Teisingumas reikalauja, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, įstatymo nustatytais atvejais jo turtas konfiskuotas ir kad nukentėjusiajam būtų atlyginta žala. Materialinės žalos atlyginimą garantuoja Konstitucijos 30 straipsnio antroji dalis: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas).
Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Įtvirtinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Į tai būtina atsižvelgti ir teisės kūrimo veikloje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria reikalavimai dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo gali būti nurašyti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Kreditorių reikalavimo teisė yra nuosavybės teisė. Reikalavimų nurašymas reiškia kreditorių nuosavybės teisės suvaržymą. Toks suvaržymas taikant FABĮ yra teisėta priemonė, atitinkanti FABĮ nustatytą tikslą atkurti fizinio asmens mokumą. Toks suvaržymas taip pat dažniausiai yra proporcinga priemonė, kadangi, nepaisant nominalios kreditoriaus reikalavimo vertės, ji negali būti realiai įgyvendinta dėl fizinio asmens nemokumo.
Reikalavimas dėl tyčine nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo skiriasi nuo kitų kreditorių reikalavimų: toks reikalavimas kyla dėl to, kad skolininkas tyčia sąmoningai atliko draudžiamą veiką; kreditorius, kuris reikalauja žalos atlyginimo nėra savanoriškas kreditorius, kuris būtų sąmoningai pradėjęs teisinius santykius su skolininku (pvz., sudaręs sutartį), todėl jo galimybės teisinėmis priemonėmis apsisaugoti nuo to, kad darant nusikalstamą veiką jam nebus padaryta žala, yra itin ribotos.
Kreditoriaus reikalavimo nurašymas reiškia ne vien tai, kad šį reikalavimą gali būti sudėtinga įgyvendinti dėl skolininko nemokumo, bet tai, kad reikalavimas yra panaikinamas ir jo nebebus įmanoma įgyvendinti teisinėmis priemonėmis net ir tokiu atveju, jei skolininko turtinė padėtis pagerėtų. Kartu tai reiškia, kad tyčine nusikalstama veika padaryta žala, nors ir priteista, liks visiškai ar iš dalies neatlyginta.
Reikalavimas dėl tyčine nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo yra socialiai vertingas reikalavimas. Nuo tyčinės nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimas reiškia bent dalinį jo atstatymą į padėtį, buvusią prieš tokios veikos padarymą. Kartu įpareigojimas atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą reiškia tam tikrą atgrasymą nuo tokių veikų darymo. Neleisdamas nurašyti reikalavimų, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, tačiau leisdamas nurašyti reikalavimus dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, įstatymų leidėjas netiesiogiai įtvirtina, kad sankcijos įgyvendinimas (baudos sumokėjimas) socialiai yra vertingesnis nei nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas, o tai kelia abejonių, ar toks teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar leidimas nurašyti reikalavimus dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo nereiškia neproporcingo įsiterpimo į kreditorių nuosavybės teisę, ar toks nuo tyčinių nusikalstamų veikų nukentėjusių asmenų (kreditorių) nuosavybės teisės ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų (tyčinėmis nusikalstamomis veikomis žalą padariusių asmenų) teises ir laisves, ar jis suderinamas su konstituciniu žalos atlyginimo principu ir kartu teisinės valstybės principu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad neatsargiomis nusikalstamomis veikomis padaryta žala užbaigus fizinio asmens bankroto procedūra yra nurašoma (išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties), kadangi neatsargios veikos iš esmės skiriasi nuo tyčinių nusikalstamų veikų, jos nepasižymi sąmoningu nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimu, neatsargią nusikalstamą veiką padaręs asmuo nei siekė, nei sąmoningai leido atsirasti nusikalstamos veikos padariniams (BK 15 straipsnio 2–3 dalys).
Lyginamosios teisėtyros aspektu pažymėtina, kad daugumoje Europos valstybių egzistuoja apribojimai fizinio asmens bankroto procedūroje nurašyti arba reikalavimus, kurie kyla iš tyčiniu nusikaltimu padarytos žalos (pvz., Nyderlandų nemokumo kodekso 358 straipsnis), arba egzistuoja draudimas nurašyti reikalavimus dėl bet kuriuo nusikaltimu (tiek tyčiniu, tiek neatsargiu) padarytos žalos (pvz., Lenkijos nemokumo įstatymo 49121 straipsnis), arba egzistuoja bendras platesnis draudimas nurašyti reikalavimus, kylančius iš tyčinio delikto, nesiejant su baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimu (pvz., Čekijos nemokumo įstatymo 416 straipsnis, Estijos bankroto įstatymo 176 straipsnis, Latvijos nemokumo įstatymo 64 straipsnis, Vokietijos nemokumo tvarkos 302 straipsnis, Graikijos, Portugalijos nemokumo įstatymai).
Kadangi nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui aktuali situacija, kurioje bankrutuoti siekiantis fizinis asmuo yra nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą ir dėl šios veikos kreditoriui yra priteistas žalos atlyginimas, teisėjų kolegija į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi su byloje aktualiu siauriausios apimties klausimu, t. y. dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo reikalavimų nurašymo pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį.
Dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto ir 6 straipsnio 1 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai
Pagal bendrą FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, nemokiam fiziniam asmeniui gali būti keliama bankroto byla, nebent egzistuotų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodyti pagrindai.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte išvardytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, kurias padaręs asmuo neišnykus teistumui negali bankrutuoti, jei dėl to jis tapo nemokus. Pažymėtina, kad šios nusikalstamos veikos kaip pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą tiesiogiai nėra susietos su tuo, kad šiomis nusikalstamomis veikomis būtų padaryta žala kreditoriams. Tačiau FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto išlyga „<…> jei dėl to jis tapo nemokus“ suponuoja, kad turi egzistuoti atitinkamų nusikalstamų veikų ir asmens nemokumo priežastinis ryšys. Kadangi asmens nemokumas yra jo ekonominė būklė, asmuo gali tapti nemokus tik tada, kai atsiranda kreditorių reikalavimų, kurių jis negali padengti. Vadinasi, aiškinant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą, pagrindas atsisakyti kelti bankroto bylą paprastai yra tada, kai asmuo padarė atitinkamas nusikalstamas veikas, ir dėl šių veikų atsirado kreditorių reikalavimų, lėmusių asmens nemokumą arba reikšmingai prie jo prisidėjusių.
Visos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte išvardintos nusikalstamos veikos, kurias atlikę asmenys neišnykus teistumui negali bankrutuoti, yra arba nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK 207, 208, 209 straipsniai), arba nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai (BK 216, 222, 223 straipsniai). Į šį sąrašą nėra įtraukti nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį, apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. gegužės 22 d. Dėl pareiškėjo atliktos nusikalstamos veikos atsirado kreditoriaus reikalavimas, t. y. nuosprendžiu tenkintas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir solidariai iš V. K., A. D. bei K. B. priteistas 218 144,69 Eur turtinės žalos atlyginimas.
BK 182 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos sudėtis apibrėžiama taip: „Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų“.
BK 182 straipsnis nėra įtrauktas į sąrašą veikų, kurias padariusiems asmenims nesibaigus teistumui negali būti iškelta bankroto byla. Įstatymų leidėjo pasirinktas kriterijus, pagal kurį atrinktos veikos, nurodytos FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte, nėra aiškus. Antai, į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą įtrauktas BK 207 straipsnis (Kreditinis sukčiavimas) apibrėžiamas taip: „Tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų“. Remiantis BK 207 straipsnio sankcija, ši veika yra mažiau pavojinga nei BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta veika.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 182 ir 207 straipsnių taikymo sąlygas, yra nurodyta, kad nors ir BK 182, ir 207 straipsnių pavadinimuose vartojamas žodis „sukčiavimas“, šie Baudžiamojo kodekso straipsniai nėra identiški. Abu straipsnius jungia veikos ir būdo požymiai. Ir vienu, ir kitu atveju svetimas turtas iš teisėto savininko ar valdytojo perduodamas kaltininkui. Abiem atvejais turtas perduodamas suklaidinant teisėtą savininką ar valdytoją dėl teisės į turtą. Abiem atvejais suklaidinimas vyksta panaudojant apgaulę. Tačiau minėti BK straipsniai skiriasi nusikaltimo sudėties požymiais. Pirmiausia, kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas kur kas platesnėje terpėje, taip pat ir visai nesusijusioje su ekonomine veikla. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama turint tikslą pasisavinti turtą, t. y. negrįžtamai paversti gautą turtą savo nuosavybe. Tuo tarpu esant kreditiniam sukčiavimui apgaulė panaudojama siekiant ne pasisavinti turtą, o užvaldyti jį tam, kad būtų galima jį panaudoti plėtojant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. siekimas yra apgaule gautus pinigus investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelno ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi. Be to, pažymėtina, kad BK 207 straipsnio sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo. Tačiau, jei ji panaudojama ekonominei veiklai ir negrąžinama kreditoriui padarant žalos, veika taip pat kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį. Taip pat neturi įtakos kredito negrąžinimo priežastys: tai gali būti ir nepasisekęs verslas, ir su verslu nesusijusios priežastys, bet tai neturi būti susiję su gautos paskolos pasisavinimu. Tačiau, jei nustatomas apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktas, veika kvalifikuotina ne pagal BK 207 straipsnį, o jau pagal BK 182 straipsnį. Esmė yra ta, kad BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali: baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnį atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus. Jei nėra įrodymų, kad pinigai pasisavinti, veika kvalifikuojama pagal BK 207 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-339/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-339/2013">2K-339/2013</a>).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. <...> teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. <...> Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tais atvejais, kai į visas nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 20 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimas, 2013 m. gegužės 2 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nuomone, BK 182 straipsnio nenurodymas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nėra legislatyvinė omisija. Taikant FABĮ nuostatas (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), nemokiam asmeniui gali būti keliama bankroto byla. Įstatymų leidėjas yra sureguliavęs fizinio asmens bankroto bylų iškėlimo teisinį santykį. Į FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą neįtraukus BK 182 straipsnio, teisinis santykis implicitiškai sureguliuotas taip, kad pagal BK 182 straipsnį baustam asmeniui, nesant kitų atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindų, nesibaigus teistumui, gali būti keliama bankroto byla, net jei asmuo dėl to tapo nemokus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte pateikiamas sąrašas veikų, į kurį neįtrauktas BK 182 straipsnis (sukčiavimas), kartu su FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, kuri implicitiškai suteikia galimybę iškelti bankroto bylą už sukčiavimą baustam fiziniam asmeniui, neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą.
Pirma, atliekant sukčiavimą yra naudojama apgaulė, ją naudodamas kaltininkas pasisavina svetimą turtą. Tokia veika yra susijusi su BK 207 straipsniu tokiu būdu, kad kreditinio sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama gaunant paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus nesiekiant pasisavinti, tuo tarpu sukčiavimo atveju kaltininkas turtą pasisavina. Nors BK 182 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į nuosavybę, o ne į ekonomiką ir verslo tvarką, ši veika yra ne mažiau pavojinga, nei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos veikos. Antra, dėl sukčiavimo nukentėjusiems asmenims gali būti padaroma žala, šie žalos atlyginimo reikalavimai gali lemti asmens nemokumą lygiai taip pat, kaip ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytų veikų atveju. Civilinių teisinių santykių prasme sukčiavimą atlikęs asmuo gali būti laikomas nesąžiningu civilinių teisinių santykių dalyviu.
Pagal BK 182 straipsnį nubausto asmens teisinė padėtis fizinio asmens bankroto galimybių prasme skiriasi nuo asmenų, nubaustų už FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte išvardytas veikas, teisinės padėties – pagal BK 182 straipsnį nubaustam asmeniui neišnykus teistumui gali būti iškeliama bankroto byla, tuo tarpu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytas veikas atlikusiems asmenims neišnykus teistumui bankroto byla negali būti keliama, jei dėl šių veikų asmuo tapo nemokus. Vadinasi, iš esmės tapačioje faktinėje padėtyje esantys asmenys – padarę panašius nusikaltimus ir dėl jų tapę nemokūs – vertinami skirtingai ir nėra įtikinamų argumentų, pateisinančių diferencijuotą teisinį reguliavimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar, įvertinus fizinių asmenų bankroto instituto tikslus (sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas), BK 182 straipsnyje nurodytą veiką bei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį (neišnykusį teistumą), BK 182 straipsnyje bei FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytų veikų pobūdį, toks teisinis reguliavimas atitinka pirmiau minėtus konstitucinius imperatyvus.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar yra konstituciškai pagrįsta Fizinių asmenų bankroto įstatyme pateikti siaurą sąrašą nusikalstamų veikų, kurias padariusiam asmeniui neišnykus teistumui negali būti keliama bankroto byla, į jį neįtraukiant nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Tačiau kadangi nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui aktuali situacija, kurioje bankrutuoti siekiantis fizinis asmuo yra nuteistas pagal BK 182 straipsnį, teisėjų kolegija į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi su byloje aktualiu siauriausios apimties klausimu, t. y. dėl to, ar FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal BK 182 straipsnį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnis). Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas arba jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Dėl nurodytų argumentų visumos teisėjų kolegija stabdo civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai klausimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 7 punktu, 166 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti:
1) ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį reikalavimai dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo gali būti nurašyti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
2) ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį įtvirtinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Sustabdyti civilinės bylos Nr.e3K-3-378-915/2016 nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Rimvydas Norkus
Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
