Dėl valstybės, kurioje siekiama užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, teismo atliekamo tikrinimo ribų pagal 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau - ir Niujorko konvencija) V straipsnio 1 dalies a punktą bei V straipsnio 2 dalies b punktą, kai arbitražinio susitarimo galiojimas išplečiamas jo nepasirašiusiai šaliai, taip pat Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir c punktų bei teisės normų, reglamentuojančių arbitražo teisę nuspręsti dėl savo kompetencijos (kompetencijos-kompetencijos doktrinos), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-41-823/2024

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00095-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“ ir ko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Serbijos Respublikos įmonės „JP SRBIJAGAS“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo 2013 m. rugpjūčio 19 d. dalinį sprendimą ir 2014 m. birželio 11 d. galutinį sprendimą Tarptautinio arbitražo teismo byloje Nr. 18728/GZ/MHM; suinteresuoti asmenys bendrovė „Heimdal Enterprises Ltd“ ir uždaroji akcinė bendrovė „ARVI“ ir ko.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl valstybės, kurioje siekiama užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, teismo atliekamo tikrinimo ribų pagal 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Niujorko konvencija) V straipsnio 1 dalies a punktą bei V straipsnio 2 dalies b punktą, kai arbitražinio susitarimo galiojimas išplečiamas jo nepasirašiusiai šaliai, taip pat Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir c punktų bei teisės normų, reglamentuojančių arbitražo teisę nuspręsti dėl savo kompetencijos (kompetencijos-kompetencijos doktrinos), aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja Serbijos Respublikos įmonė „JP SRBIJAGAS“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje 2013 m. rugpjūčio 19 d. Tarptautinių prekybos rūmų dalinį arbitražo sprendimą (toliau – ir Dalinis arbitražo sprendimas) ir 2014 m. birželio 11 d. Tarptautinių prekybos rūmų galutinį arbitražo sprendimą (toliau – ir Galutinis arbitražo sprendimas) Tarptautinio arbitražo teismo byloje Nr. 18728/GZ/MHM „HIP Azotara Doo“ prieš „Heimdal Enterprises LTD“ ir UAB „ARVI“ ir ko, išduoti vykdomąjį raštą pagal Galutinį arbitražo sprendimą.

3. Pareiškėja nurodė, kad Daliniu arbitražo sprendimu (sprendimu dėl kompetencijos) arbitras nusprendė, jog, remiantis taikytina teise ir faktinėmis aplinkybėmis, jis turi kompetenciją UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu, nors UAB „ARVI“ ir ko nebuvo arbitražinius susitarimus pasirašiusi šalis. Galutiniu arbitražo sprendimu nuspręsta, kad UAB „ARVI“ ir ko turi sumokėti ieškovei „HIP Azotara Doo“ 434 128 Eur dėl nepagrįsto praturtėjimo, 70 856,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 46 666,66 Eur arbitražo išlaidų atlyginimo. Pagal 2015 m. balandžio 24 d. cesijos sutartį pareiškėja iš Serbijos įmonės „HIP Azotara Doo“ perėmė reikalavimo teisę į sumas, priteistas iš UAB „ARVI“ ir ko, pagal prašomus pripažinti Tarptautinio arbitražo teismo sprendimus.

4. Suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko su pareiškėjos prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvoje užsienio arbitražo sprendimus nesutiko. Nurodė, kad:

4.1. pareiškėja nėra subjektas, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 811 straipsnio 3 dalyje, ji nėra tinkamai perėmusi reikalavimo teisių, todėl neturi teisės kreiptis į teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimus;

4.2. egzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II ir V straipsniuose nustatyti pagrindai nepripažinti arbitražo sprendimų Lietuvos Respublikoje, nes:

4.2.1. arbitražo sprendimai priimti šalies, kuri nėra sudariusi arbitražinio susitarimo, atžvilgiu, Daliniu arbitražo sprendimu nepagrįstai išplėstas arbitražinio susitarimo taikymas UAB „ARVI“ ir ko (Niujorko konvencijos II straipsnis, V straipsnio 1 dalies a punktas);

4.2.2. toks Dalinis arbitražo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas);

4.2.3. arbitražas viršijo savo kompetenciją, Daliniu arbitražo sprendimu nepagrįstai išspręsdamas ginčą iš esmės, nors turėjo spręsti tik kompetencijos klausimą (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir c punktai);

4.2.4. arbitražas peržengė savo kompetencijos ribas, nes, nepaisant ieškinio reikalavimų priteisti tariamų nuostolių atlyginimą solidariai iš dviejų atsakovų, Galutinis arbitražo sprendimas priimtas tik vienos atsakovės – UAB „ARVI“ ir ko – atžvilgiu (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktas).

4.3. Kipro Respublikos Limasolio teisme nagrinėjama byla dėl Galutinio arbitražo sprendimo panaikinimo, joje iškelti argumentai ir dėl Dalinio arbitražo sprendimo neteisėtumo, todėl ši civilinė byla turi būti sustabdyta iki galutinio sprendimo Kipro Respublikos Limasolio teisme įsiteisėjimo.

II. Teismo procesinio sprendimo esmė

5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje 2013 m. rugpjūčio 19 d. Tarptautinių prekybos rūmų dalinį arbitražo sprendimą bei 2014 m. birželio 11 d. Tarptautinių prekybos rūmų galutinį arbitražo sprendimą Tarptautinio arbitražo teismo byloje Nr. 18728/GZ/MHM „HIP Azotara Doo“ prieš „Heimdal Enterprises LTD“ ir UAB „ARVI“ ir ko.

6. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš arbitražo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog:

6.1. 2006 m. balandžio 11 d. UAB „ARVI“ ir ko pagal kapitalo pirkimo–pardavimo sutartį tapo Serbijos Respublikos bendrovės „HIP Azotara Doo“ daugumos akcijų savininke. Privatizavimo sutartis buvo pasirašyta tarp Serbijos Respublikos privatizavimo agentūros ir juridinių asmenų konsorciumo, sudaryto iš bendrovių „UNIVERZAL HOLDING AD Beograd“, UAB „ARVI“ ir ko ir bendros Lietuvos ir JAV įmonės „SANITEX“. Ši sutartis nutraukta 2009 m. sausio 9 d.;

6.2. Nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo mėn. bendrovė „HIP Azotara Doo“ ir Kipro Respublikos bendrovė „Heimdal Enterprises Ltd“ sudarė penkias įrangos pardavimo sutartis, kuriose sulygo arbitražinę išlygą;

6.3. 2012 m. gegužės 29 d. bendrovė „HIP Azotara Doo“ pradėjo arbitražo procesą prieš bendrovę „Heimdal Enterprises Ltd“ ir UAB „ARVI“ ir ko;

6.4. Daliniu arbitražo sprendimu vienasmenis arbitras nustatė, kad jis turi kompetenciją UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu arbitražo proceso tikslais, nors ji nebuvo arbitražinius susitarimus pasirašiusi šalis;

6.5. UAB „ARVI“ ir ko aktyviai dalyvaujant arbitražo procese, 2014 m. birželio 11 d. buvo priimtas Galutinis arbitražo sprendimas, kuriuo nuspręsta, jog UAB „ARVI“ ir ko turi sumokėti ieškovei „HIP Azotara Doo“ 434 128 Eur dėl nepagrįsto praturtėjimo, 70 856,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, 46 666,66 Eur arbitražo išlaidų atlyginimo;

6.6. pareiškėja 2015 m. balandžio 24 d. su „HIP Azotara Doo“ sudarytos cesijos sutarties pagrindu perėmė reikalavimo teisę į arbitražo sprendimais priteistas sumas ir taip tapo naująja skolininkių „Heimdal Enterprises Ltd“ ir UAB „ARVI“ ir ko kreditore.

7. Teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas kreiptis dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo tiek pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą (toliau – ir KAĮ), tiek pagal CPK 810 straipsnio 6 dalį bei 811 straipsnio 3 dalį, tiek pagal Niujorko konvenciją, kuri, apibūdindama subjektą, turintį teisę kreiptis dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, nurodo sąvoką „prašančioji šalis“, tačiau nepateikia šios sąvokos apibrėžimo. Kolegijos vertinimu, pareiškėja turi teisę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimus pagal nenuginčytą (galiojančią) cesijos sutartį, kuria ji perėmė tiek materialiąsias, tiek procesines bendrovės „HIP Azotara Doo“ teises, tarp jų ir teisę kreiptis dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti.

8. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „ARVI“ ir ko Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintu nepripažinimo pagrindu remiasi dėl to, jog ji nebuvo sutarties, kurioje nustatyta arbitražinė išlyga, šalis (jomis buvo „HIP Azotara Doo“ ir „Heimdal Enterprises Ltd“), o arbitražui nepagrįstai išplėtus arbitražinio susitarimo galiojimą ir suinteresuotam asmeniui, kartu pažeista ir viešoji tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodė dėl šių abiejų Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų pasisakysianti kartu.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, jog UAB „ARVI“ ir ko nepasirašė (nesudarė) ir (ar) raštu nepatvirtino arbitražinės išlygos, nebūtinai lemia, kad jos atžvilgiu ginčas negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže, nes bendroji taisyklė, kad arbitražinė išlyga galioja tik jos šalims, turi išimčių. Kaip matyti iš Dalinio arbitražo sprendimo, juo buvo sprendžiama, ar vienasmenio arbitro kompetencija apima sutarčių nepasirašiusią ir jai prieštaraujančią šalį – UAB „ARVI“ ir ko. Bylos šalys prašė atskirai nagrinėti šį klausimą ir dėl jo priimti atskirą dalinį sprendimą. Tai buvo įtraukta į „HIP Azotara Doo“ ir UAB „ARVI“ ir ko pasirašyto bei Tarptautinio arbitražo teismo patvirtinto Galutinio įgaliojimų akto 9.3.4 sąlygą (Dalinio arbitražo sprendimo 5 punktas). Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos-kompetencijos doktrina). Vienasmenis arbitras arbitražinės išlygos galiojimo klausimą (jos galiojimo išplėtimą suinteresuotam asmeniui) išsprendė remdamasis būtent kompetencijos-kompetencijos principu ir konstatavo, jog jis turi kompetenciją UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu.

10. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą UAB „ARVI“ ir ko argumentą, kad teismas privalo įvertinti byloje kaip suinteresuotų asmenų patrauktų juridinių asmenų sąsajas ir nuspręsti, ar nagrinėjamu atveju galėjo būti remiamasi bendrovės šydo pakėlimo (angl. piercing the corporate veil) doktrina. Kolegijos vertinimu, tai reikštų arbitražo sprendimo peržiūrėjimą iš esmės, tačiau teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis ir atlikti kitokios tų aplinkybių teisinės kvalifikacijos, nei tai padarė arbitražas.

11. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „ARVI“ ir ko, nesutikdama su Daliniu arbitražo sprendimu, iš esmės ginčija arbitražo padarytas išvadas, teigia, jog UAB „ARVI“ ir ko nepagrįstai išplėstas arbitražinės išlygos galiojimas ir dėl to buvo pažeista viešoji tvarka. Nors UAB „ARVI“ ir ko kaip vieną iš argumentų nurodė aplinkybę, jog bendrovė visą laiką prieštaravo dėl arbitražo kompetencijos jos atžvilgiu ir aiškiai šią poziciją buvo išreiškusi, ši aplinkybė yra nurodyta ir Daliniame arbitražo sprendime, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia suinteresuoto asmens siekiamos pagrįsti pozicijos. Be to, kaip matyti iš Dalinio arbitražo sprendimo, Kipro Respublikos teisė pripažįsta arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimą jos nepasirašiusiai šaliai („šydo atskleidimo“ doktriną), taip pat kaip ir Lietuvos Respublikos teisė, todėl UAB „ARVI“ ir ko argumentas, kad Dalinis arbitražo sprendimas (kartu ir Galutiniu arbitražo sprendimu), kuriuo konstatuojama, jog arbitražas turi kompetenciją spręsti ginčą šalies, kuri niekuomet nesudarė jokio arbitražinio susitarimo, atžvilgiu, prieštarauja tarptautinei ir Lietuvos viešajai tvarkai, atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Pasisakydama dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkto taikymo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Dalinio arbitražo sprendimo 7 punkte aiškiai nurodyta, jog jame nagrinėjamas tik klausimas, ar vienasmenis arbitras turi kompetenciją sutarčių nepasirašiusios UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu. Arbitražas faktines aplinkybes Daliniame arbitražo sprendime įvertino ir dėl jų pasisakė tik spręsdamas dėl arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimo, o atskiros sutartys, jų nuostatos, buvo nagrinėjamos ir dėl jų detaliai pasisakyta priimant Galutinį arbitražo sprendimą. Tai patvirtina ne tik Dalinio bei Galutinio arbitražo sprendimų turinys, bet ir rezoliucinės dalys, iš kurių aiškiai matyti, kad Daliniu arbitražo sprendimu nuspręsta dėl arbitražo kompetencijos, o Galutiniu arbitražo sprendimu ginčas išspręstas iš esmės.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad Galutiniu arbitražo sprendimu lėšos buvo priteistos tik iš UAB „ARVI“ ir ko, nereiškia arbitražo kompetencijos ribų peržengimo. Galutinio įgaliojimų akto 9.4.2 punkte įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu vienasmenis arbitras nuspręstų, jog jo jurisdikcija turi būti išplėsta ir apimtų arbitražinio susitarimo nepasirašiusią UAB „ARVI“ ir ko, tada vienasmenis arbitras spręstų, ar vienas arba abu atsakovai neteisėtai arba mala fide (nesąžiningai, siekiant blogo) gavo pelno iš turto ir ar tokios neteisėtai gautos lėšos turi būti grąžintos; jei atsakymas teigiamas, tai kokia apimtimi ir kokiomis dalimis abiem atsakovams. Daliniu arbitražo sprendimu nustatęs UAB „ARVI“ ir ko bei Kipro Respublikos bendrovės „Heimdal Enterprises Ltd“ sąsajas, t. y. kad pirmajai priklausė visiška antrosios kontrolė, Galutiniu arbitražo sprendimu arbitražas prašomas priteisti sumas priteisė būtent iš suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui nesuteikta teisė kvestionuoti užsienio arbitražo padarytų išvadų teisėtumo, nes teismas, spręsdamas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitraže išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės.

14. Teisėjų kolegija nusprendė nesant pagrindo stabdyti šią bylą, pažymėjusi, kad Kipro Respublikos Limasolio teisme ginčijamas tik Galutinis arbitražo sprendimas (o ne Dalinis, kuriuo nuspręsta dėl kompetencijos UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu), taip pat tai, kad nei Niujorko konvencija, nei CPK teismo neįpareigoja stabdyti bylos dėl arbitražo sprendimo pripažinimo nagrinėjimo vien tuo pagrindu, kad arbitražo sprendimas yra apskųstas, byloje nesant duomenų, kad užsienio arbitražo sprendimas negali būti vykdomas ar jo vykdymas sustabdytas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos Serbijos Respublikos įmonės „JP SRBIJAGAS“ prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a ir b punktus bei 2 dalies b punktą, KAĮ 51 straipsnio nuostatas. Spręsdamas, ar arbitražinio susitarimo galiojimas buvo pagrįstai išplėstas šio susitarimo nesudariusiai šaliai per tariamas dviejų juridinių asmenų glaudumo sąsajas, teismas privalėjo atlikti nepriklausomą vertinimą, ar nagrinėjamu atveju galėjo būti remiamasi šydo pakėlimo doktrina ir ar arbitražinio susitarimo galiojimas galėjo būti išplėstas. Priešingu atveju teismas niekuomet negalėtų tinkamai patikrinti, ar egzistuoja Niujorko konvencijos II straipsnyje ir V straipsnio 1 dalies a punkte nustatyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą. Suinteresuotas asmuo neprašė teismo ginčą nagrinėti iš esmės (vertinti ginčo sutarčių ir iš jų kylančių ar nekylančių reikalavimų ir jų dydžių), tik siekė, kad teismas patikrintų, ar suinteresuotas asmuo yra saistomas arbitražinio susitarimo, kylančio iš sutarčių, kurių jis nepasirašė. Užsienio teismų praktika pripažįsta, kad teismas, spręsdamas, ar arbitražinio susitarimo galiojimas buvo pagrįstai išplėstas arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, nėra saistomas arbitražo padarytų išvadų ir privalo įvertinti faktines aplinkybes (pvz., Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimas Dallah Real Estate and Tourism Holding Company v. The ministry of Religious Affairs, Goverment of Pakistan).

15.2. Arbitražinio susitarimo nesudariusi šalis, skirtingai nuo tokio susitarimo dalyvių, nėra pritarusi arbitražo kompetencijai, todėl jos teisės gintis negali būti siaurinamos vien tik dėl to, kad ji ieškovo pageidavimu buvo įtraukta į arbitražo procesą. Arbitražo sprendimas, kuriuo konstatuojama, jog arbitražas turi kompetenciją spręsti ginčą šalies, kuri niekuomet nesudarė jokio arbitražinio susitarimo, atžvilgiu, ir kuriuo nepagrįstai buvo išplėstas arbitražinio susitarimo taikymas tokiam asmeniui, prieštarauja tarptautinei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. UAB „ARVI“ ir ko arbitražinio susitarimo galiojimas buvo išplėstas per tariamą jos atsakomybę, per tariamas dviejų juridinių asmenų sąsajas, todėl šiuo aspektu spręsdamas, ar arbitražinio susitarimo galiojimas buvo pagrįstai išplėstas, teismas privalėjo įvertinti ir patikrinti tokį asmenų sąsajumą, pateikti savo teisinį faktinių aplinkybių vertinimą, ar šiuo atveju galėjo būti remtasi šydo pakėlimo doktrina ir ar arbitražas iš tiesų turėjo teisę išplėsti kompetenciją UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu.

15.3. Teismas netinkamai aiškino KAĮ 19 straipsnio nuostatą ir, aiškindamas kompetencijos-kompetencijos doktriną, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-695/2015). UAB „ARVI“ ir ko neginčija, kad tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže, šį klausimą pirmiausia sprendžia arbitražas. Tačiau kompetencijos-kompetencijos doktrina negali sudaryti teisėto pagrindo atsisakyti vertinti arbitražo sprendimus pagal Niujorko konvencijos V straipsnį.

15.4. Teismas, vertindamas Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto pagrindo (ne)egzistavimą, tik nepagrįstai nurodė, kad arbitražas, be galutinio sprendimo, turi teisę priimti ir dalinius sprendimus, tačiau suinteresuotas asmuo to niekuomet nekvestionavo. Vertindamas arbitražo sprendimą aptariamo nepripažinimo pagrindo aspektu teismas privalėjo įvertinti, ar apskritai daliniu sprendimu, kuriuo turi būti sprendžiami klausimai tik dėl arbitražo kompetencijos, gali būti konstatuota juridinio asmens atsakomybė, nors šis klausimas yra galutinio sprendimo objektas. Arbitražo šalių sutarta arbitražo bylos nagrinėjimo procedūra (pasirašytas Galutinis įgaliojimų aktas) nereiškia, kad arbitražas turi teisę nemotyvuoti ir nenurodyti, kodėl pagrindinė atsakovė (Kipro Respublikos bendrovė „Heimdal Enterprises Ltd“), kuri ir buvo sudariusi sutartis, iš kurių kilo arbitražo byloje nagrinėti reikalavimai, buvo iš esmės pašalinta iš bylos, reikalaujamas sumas priteisiant tik iš sutarties nepasirašiusio juridinio asmens. Tokia arbitražo bylos nagrinėjimo procedūra savaime negali pagrįsti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto pagrindo neegzistavimo.

15.5. Teismas netinkamai aiškino CPK 811 straipsnio 3 dalies nuostatą, nes ši teisės norma, nustatanti subjektus, turinčius teisę pateikti prašymą dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, kad dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo į Lietuvos apeliacinį teismą turi teisę kreiptis arbitražo bylos šalis, t. y. nenustatyta, kad galėtų kreiptis asmuo, nebuvęs arbitražo bylos šalimi. Teismas taip pat turi įsitikinti, ar, esant inicijuotam teismo procesui dėl cesijos sutarties nuginčijimo, asmens, neva perėmusio reikalavimus pagal arbitražo sprendimus, prašymas dėl tokių sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje gali būti priimtas ir nagrinėjamas.

15.6. Teismas pažeidė UAB „ARVI“ ir ko teisę į tinkamą teisinę gynybą bei teisę būti išklausytai, nes vadovavosi likus kelioms valandoms iki rašytinio teismo posėdžio pateiktais „JP SRBIJAGAS“ paaiškinimais (juose nurodytomis naujomis aplinkybėmis) ir naujais įrodymais, apie kuriuos suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko sužinojo tik po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

15.7. Teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 164 straipsnio 4 punkto, Niujorko konvencijos VI straipsnio nuostatas. UAB „ARVI“ ir ko atsiliepime į pareiškėjos prašymą nurodė, kad Kipro Respublikos Limasolio teisme nagrinėjama byla dėl Galutinio arbitražo sprendimo panaikinimo, kurioje keliami argumentai ir dėl Dalinio arbitražo sprendimo neteisėtumo, todėl civilinė byla turėjo būti sustabdyta iki galutinio sprendimo Kipro Respublikos Limasolio teisme įsiteisėjimo.

15.8. Kipro Respublikos bendrovė „Heimdal Enterprises Ltd“ nebuvo tinkamai informuota apie teismo procesą.

16. Pareiškėja Serbijos Respublikos įmonė „JP SRBIJAGAS“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą; priteisti iš suinteresuoto asmens pareiškėjos kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Teismas tinkamai taikė Niujorko konvencijos V straipsnio a ir b punktų bei KAĮ 51 straipsnio nuostatas. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktas neįgalina Lietuvos apeliacinio teismo iš naujo tirti arbitražo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. UAB „ARVI“ ir ko pati įgaliojo vienasmenį arbitrą ištirti ir nustatyti arbitro kompetenciją. UAB „ARVI“ ir ko, aktyviai dalyvavusi arbitražo procese, neprašė minėto susitarimo panaikinti. Arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo procedūra nėra naujas arbitražo procesas ar jo pakartojimas ir (ar) arbitražo sprendimo panaikinimo procesas, tačiau UAB „ARVI“ ir ko pagal savo veiksmų ir argumentų esmę siekia Lietuvos teismuose ne tik de facto (faktiškai) panaikinti arbitražo sprendimą, bet ir laikyti jos įgaliojimą vienasmeniam arbitrui neegzistuojančiu.

16.2. Teismas tinkamai aiškino viešosios tvarkos sampratą (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas), nes Dalinis arbitražo sprendimas ne pažeidžia tarptautinę ir Lietuvos viešąją tvarką, o ją saugo. Jei UAB „ARVI“ ir ko, kaip ji pati mano, nebuvo arbitražo bylos šalis, t. y. nebuvo saistoma arbitražinio susitarimo, tuomet jai nebuvo pareigos apskritai dalyvauti arbitražo procese.

16.3. Šiuo atveju teismas tinkamai taikė ir aiškino KAĮ 19 straipsnio nuostatą, nes vienasmenis arbitras arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimą UAB „ARVI“ ir ko atliko remdamasis kompetencijos-kompetencijos doktrina. Skundžiamojoje nutartyje teismas nepasisakė, kad kompetencijos-kompetencijos doktrina yra pagrindas atsisakyti vertinti arbitražo sprendimus pagal Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintus pagrindus.

16.4. UAB „ARVI“ ir ko nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktą, nes ji pati prašė vienasmenio arbitro atskirai nagrinėti arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimo klausimą ir priimti atskirą dalinį sprendimą. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad vienasmenis arbitras peržengė savo kompetencijos ribas, kadangi UAB „ARVI“ ir ko pati nustatė ir apibrėžė arbitro įgaliojimų ribas.

16.5. Skundžiamoje nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl teisių perėmėjo teisės kreiptis dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje visiškai teisėtas, teisingas ir pagrįstas.

16.6. Suinteresuotas asmuo nenurodo, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl to, kad dokumentai Kipro Respublikos bendrovei „Heimdal Enterprises Ltd“ buvo įteikti neva netinkamu būdu.

16.7. UAB „ARVI“ ir ko Kipro Respublikos teismuose nesiekė Dalinio arbitražo sprendimo, kurį iš esmės ir ginčija šioje byloje, panaikinimo. Suinteresuotas asmuo Lietuvos apeliaciniam teismui neteikė jokių argumentų dėl Galutinio arbitražo sprendimo, kurį ji siekė panaikinti Kipro Respublikos teismuose, prieštaravimo Niujorko konvencijoje nustatytiems pagrindams, todėl teismas galėjo ir turėjo atsisakyti stabdyti bylą Niujorko konvencijos pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, pareiškėjos rašytinių paaiškinimų

17. Skundo dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo padavimui ir bylų pagal šį skundą procesui taikomos CPK XVII skyriaus („Bylų procesas kasaciniame teisme“) nuostatos (CPK 811-1 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik tuos teisės klausimus, kurie tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).

18. Suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko kasaciniame skunde, be kita ko, kėlė klausimą dėl netinkamo Niujorko konvencijos VI straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo Kipro Respublikoje iškeltoje byloje pagal suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko 2014 m. rugsėjo 8 d. pareiškimą dėl Galutinio arbitražo sprendimo panaikinimo (šios nutarties 15.7 punktas).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 27 d. nutartimi sustabdė šios bylos nagrinėjimą iki teismo sprendimo Kipro Respublikoje iškeltoje byloje įsiteisėjimo. Kasacinio teismo nutartyje, kuria sustabdytas šios bylos nagrinėjimas, buvo pasisakyta ne tik dėl Niujorko konvencijos VI straipsnio aiškinimo ir taikymo, bet ir dėl dalies kitų kasacinio skundo argumentų. Pirma, kasacinis teismas nurodytoje nutartyje išaiškino, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pareiškėja yra tinkamas subjektas, galintis kreiptis dėl Dalinio ir Galutinio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje. Antra, kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje buvo užtikrinta šalių teisė į teisminę gynybą ir į šią teisę patenkantys rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principai nebuvo pažeisti. Kasacinis teismas taip pat atmetė kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus dėl esminio proceso teisės normų pažeidimo įteikiant procesinius dokumentus bendrovei „Heimdal Enterprises Ltd“ (šios nutarties 15.5, 15.6, 15.8 punktai).

20. Kipro Respublikos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atmetė suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko apeliacinį skundą dėl Limasolio apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko prašymas panaikinti Galutinį arbitražo sprendimą. Išnykus bylos sustabdymo pagrindui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

21. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, pareiškėja Serbijos Respublikos įmonė „JP SRBIJAGAS“ 2024 m. sausio 8 d. pateikė kasaciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuos prašo pridėti prie bylos ir jais vadovautis priimant procesinį sprendimą. Paaiškinimuose nurodoma, kad jais papildomai pasisakoma dėl esminių aplinkybių, pareiškėjos vertinimu, akivaizdžiai iliustruojančių skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties teisėtumą ir kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nepagrįstumą.

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinis reguliavimas nenustato teisės dalyvaujantiems byloje asmenims kasaciniame procese teikti rašytinius paaiškinimus (CPK 355 straipsnis). CPK 350 straipsnio 8 dalis imperatyviai draudžia pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, priėmus kasacinį skundą nebegali būti pateikiami. Atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-313/2022, 20 punktas; 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-381/2023, 54 punktas; 2023 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-378/2023, 40 punktas; 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-684/2023, 28 punktas; ir kt.). Rašytiniai paaiškinimai kasaciniame teisme gali būti teikiami tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, toks procesinis veiksmas nebūtų pripažintas prieštaraujančiu bylų procesą kasaciniame teisme reglamentuojančioms nuostatoms (CPK 340 straipsnio 5 dalis), pavyzdžiui, dėl teisės klausimo, kuriuo kasacinis teismas ketina pasisakyti peržengdamas kasacinio skundo ribas, ar kitu atveju, kai pateikti rašytinius paaiškinimus šalis įpareigoja (joms pasiūlo) pats kasacinis teismas, dėl reikšmingo procesinių aplinkybių pasikeitimo, įvykusio jau po kasacinio skundo (atsiliepimo į jį) priėmimo (procesinių teisių perėmimo, taikos sutarties sudarymo, bylos šalies pasibaigimo, teismo procesinio sprendimo kitoje byloje, susijusioje su nagrinėjama byla, priėmimo), ir pan.

23. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių specifinių procesinių aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti pareiškėjos kasaciniam teismui šiame proceso etape teikiamus rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės apibendrinami ir papildomi atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, t. y. pildomas atsiliepimas į kasacinį skundą, pasibaigus atsiliepimo pateikimo terminui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pareiškėjos rašytinius paaiškinimus priimti atsisako ir grąžina juos pareiškėjai.

24. Atsižvelgdama į kasaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas ir šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarties, kurioje išdėstyti išaiškinimai šioje nutartyje nebus iš naujo kartojami, turinį, teisėjų kolegija toliau pasisakys šiais kasaciniame skunde iškeltais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais: 1) dėl teismo, kurio prašoma pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, vykdomos kontrolės ribų pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą, kai arbitražo kompetencija išplečiama arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai; 2) dėl kompetencijos-kompetencijos doktrinos aiškinimo ir taikymo; 3) dėl arbitražo sprendimo, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, prieštaravimo viešajai tvarkai (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo ir taikymo), 4) dėl arbitražo kompetencijos viršijimo ir suinteresuoto asmens teisės būti išklausytam pažeidimo (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir c punktų aiškinimo ir taikymo).

Dėl teismo, sprendžiančio užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, vykdomos kontrolės ribų pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą, kai arbitražo kompetencija išplečiama arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai

25. Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo ir Komercinio arbitražo įstatymas (CPK 810 straipsnio 6 dalis). KAĮ 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatas.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės, prisijungdamos prie Niujorko konvencijos, be kita ko, įsipareigojo gerbti šalių sudaromus arbitražinius susitarimus (Niujorko konvencijos II straipsnis) bei užsienio arbitražų priimamus sprendimus (Niujorko konvencijos III–V straipsniai). Sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teismo atliekamas teisinis vertinimas pradedamas nuo prezumpcijos, jog atitinkamai arbitražinis susitarimas yra galiojantis, o arbitražo sprendimas – vykdytinas. Minėtos prezumpcijos gali būti paneigiamos Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Pareigą gerbti arbitražo sprendimus atspindi ir arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūros esmė. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje nustatytas baigtinis galimų arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Antra, net ir vertinant arbitražo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Bendrasis draudimas atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą peržiūrėti sprendimą iš esmės (pranc. révision au fond) išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-421/2015; 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-687/2018, 69 punktas).

29. Kita vertus, draudimas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūros metu peržiūrėti sprendimą iš esmės nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekdamas įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytų arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų buvimo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, prieš kurį nukreiptas arbitražo sprendimas. Dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų įrodinėjimo pareigos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šiuos pagrindus sudarančios aplinkybės galėtų pažeisti ne tik privačius arbitražo bylos šalių, bet ir viešuosius interesus, todėl jie arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą sprendžiančio teismo vertinami ex officio (pagal pareigas), t. y. nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

31. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą. Aptariamas nepripažinimo pagrindas atspindi sutartinę arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, bei arbitrų įgaliojimų veikti teisinę prigimtį. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją. Tokius teisinius padarinius sukelia tik galiojantis arbitražinis susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010).

32. Kadangi arbitražo kompetencijos pagrindas yra galiojantis arbitražinis susitarimas, Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintas arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindas gali būti taikomas visais atvejais, kai pripažįstama, kad asmuo, prieš kurį nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, nebuvo saistomas arbitražinio susitarimo, t. y. ne tik kai šalių sudarytas arbitražinis susitarimas negalioja pagal jam taikytiną teisę, bet ir kai arbitražinis susitarimas su asmeniu, prieš kurį nukreiptas arbitražo sprendimas, apskritai nebuvo sudarytas.

33. Suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko, teigdama, kad nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pripažinti Dalinį ir Galutinį arbitražo sprendimus, iš esmės rėmėsi tuo, jog ji nėra sudariusi arbitražinio susitarimo dėl ginčų, kylančių iš sutarčių, sudarytų tarp bendrovių „HIP Azotara Doo“ ir „Heimdal Enterprises Ltd“, ir kad arbitražinio susitarimo galiojimas jai nepagrįstai buvo išplėstas taikant bendrovės šydo pakėlimo doktriną. Nesutikdama su Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuria šie argumentai buvo atmesti, kasaciniame skunde UAB „ARVI“ ir ko nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai neatliko prašomų pripažinti arbitražo sprendimų kontrolės pagal Niujorko konvencijos V straipsnio a punktą, nes iš naujo ir savarankiškai neįvertino, ar arbitražas iš tiesų turėjo teisę išplėsti savo kompetenciją UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo kompetencija yra grindžiama šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražui, todėl pagrindinė taisyklė, kad arbitražinė išlyga galioja sutarties šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; kt.). Principas, kad arbitražinio susitarimo sukuriamos teisės ir pareigos kyla tik šio susitarimo šalims, yra sutarčių teisėje taikomo sutarties uždarumo principo išraiška, pripažįstama tiek bendrosios, tiek civilinės teisės tradicijų jurisdikcijose (Gary B. Born. International Commercial Arbitration, Third Edition, Volume I: International Arbitration Agreements, Kluwer Law International, 2021, p. 1518). Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje taip pat netiesiogiai įtvirtintas šis principas, nustatant, kad kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį „šalys pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus“ (Otazu, J. M. The Law Applicable to Veil Piercing in International Arbitration, 2018-2019 5 McGill Journal of Dispute Resolution 30, 2018 CanLIIDocs 145, p. 34, prieiga per internetą <https://canlii.ca/t/2bds>).

35. Vis dėlto, nepaisant nurodyto bendrojo principo, tiek teisės doktrinoje, tiek užsienio valstybių teismų praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais išimtiniais atvejais arbitražinio susitarimo galiojimas gali būti išplečiamas ir jo nepasirašiusiai šaliai. Tokia išimtinė galimybė pripažįstama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014; 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015).

36. Teorijos, kuriomis remiantis leidžiama išplėsti arbitražinio susitarimo galiojimą jo nepasirašiusiai šaliai, teisės doktrinoje skirstomos į konsensualines, kai arbitražinio susitarimo nepasirašiusios šalies sutikimas su arbitražo kompetencija gali būti numanomas iš jos veiksmų (pavyzdžiui, numanomo sutikimo, įmonių grupės, trečiosios šalies kaip naudos gavėjo doktrinos), ir nekonsensualines, kai arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis pripažįstama esančia saistoma arbitražinio susitarimo net ir nesant jos aiškiai išreikšto ar numanomo sutikimo. Prie pastarųjų priskiriama ir bendrovės šydo pakėlimo (lot. alter ego) doktrina (Otazu, J. M. The Law Applicable to Veil Piercing in International Arbitration, 2018-2019 5 McGill Journal of Dispute Resolution 30, 2018 CanLIIDocs 145, p. 25, prieiga per internetą <https://canlii.ca/t/2bds>).

37. Pagal bendrovės šydo pakėlimo doktriną, šalis gali būti saistoma arbitražinės išlygos, nepaisant to, kad ji nesudarė sutarties, kurioje ji yra, jei ši šalis yra subjekto, kuris sudarė sutartį arba buvo kita susitarimo šalimi, alter ego (antrasis aš). Esminė šios doktrinos idėja yra ta, kad viena šalis taip stipriai dominuoja kitos šalies reikaluose ir taip pakankamai piktnaudžiauja šia kontrole, jog reikėtų nepaisyti dviejų bendrovių atskirų teisinių formų ir laikyti jas vienu subjektu. Šydo pakėlimo doktrina yra nekonsensualinio pobūdžio, nes ją taikant šalių ketinimai nėra lemiami; ji remiasi svarbiausiais teisingumo ir sąžiningumo principais, kurie įpareigoja tam tikromis aplinkybėmis neatsižvelgti į atskiras subjektų teisines formas (Gary B. Born, International Commercial Arbitration, Third Edition, Volume I: International Arbitration Agreements, Kluwer Law International, 2021, p. 1546).

38. Pažymėtina, kad, nepaisant beveik visuotinio šydo pakėlimo doktrinos pripažinimo, šios doktrinos taikymo arbitražui sąlygos skirtingose valstybėse skiriasi. Pavyzdžiui, Vokietijos Federalinis Teismas 2023 m. kovo 9 d. sprendime nurodė, kad materialiosios teisės aspektai – patronuojančiosios įmonės ar akcininko tiesioginė atsakomybė – turi būti atskirti nuo procedūrinio aspekto – arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims. Net jei patronuojančioji įmonė ar akcininkas yra tiesiogiai atsakingi dėl sukčiavimo, neteisėtų veiksmų ar neteisingumo trečiųjų šalių atžvilgiu (pakeliant bendrovės šydą), tai savaime negarantuoja arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo tokiai patronuojančiajai bendrovei ar akcininkui. Pagal Vokietijos teisę, arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimas tretiesiems asmenims (vok. drittwirkung) yra a priori neleistinas, ir tik išimtiniais atvejais galimas atsižvelgiant į šalies elgesį, kuris gali būti vertinamas kaip sutikimas su arbitražo kompetencija (Vokietijos Federalinio Teismo (BGH) 2023 m. kovo 9 d. sprendimas byloje I ZB 33/22). Tuo tarpu Šveicarijos teismai yra nusprendę, kad tikrojo šydo pakėlimo (vok. echter Durchgriff) atveju patronuojančioji bendrovė „stovi savo marionetės patronuojamosios bendrovės batuose“ ir todėl arbitražinio susitarimo tikslais jos abi yra vienas subjektas, saistomas marionetės patronuojamosios bendrovės veiksmų (Šveicarijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1996 m. sausio 29 d. sprendimas byloje Saudi Butec Ltd et Al Fouzan Trading v. Saudi Arabian Saipem Ltd).

39. Atsižvelgiant į tai, jog tarptautinis arbitražas dažnai apima skirtingose jurisdikcijose esančias šalis, taikant šydo pakėlimo doktriną arbitražo procese itin reikšmingas arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės, nustatančios šios doktrinos taikymo pagrindus (testą), klausimas (Otazu, J. M. The Law Applicable to Veil Piercing in International Arbitration, 2018–2019 5 McGill Journal of Dispute Resolution 30, 2018 CanLIIDocs 145, prieiga per internetą <https://canlii.ca/t/2bds>). Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta taikytinos teisės taisyklė, pagal kurią arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas turėtų būti sprendžiamas pagal įstatymą, kuriam šalys tą susitarimą subordinavo, o nesant šalių pasirinkimo, – pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražo sprendimas, įstatymą.

40. Teisės doktrinoje pažymima, kad, kitaip nei apeliacija, kurios metu peržiūrimas sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų patikrinimas iš esmės reiškia ribotą procesą, kurio metu tikrinama tik tai, ar taikyta procedūra buvo formaliai teisinga. Taigi, teismas, veikiantis užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese, neprivalo atlikti išsamaus naujo ir nepriklausomo tyrimo, ar šalys buvo susaistytos arbitražinio susitarimo (t. y. iš naujo analizuoti visų faktinių aplinkybių, susitarimo egzistavimui taikytinos teisės nuostatų ir teismų praktikos, siekdamas išsiaiškinti, ar arbitražas pagrįstai arbitražinio susitarimo šalimi laikė jos nepasirašiusį asmenį) (Junita, Fifi. (2015). „Pro Enforcement Bias“ under Article V of the New York Convention in International Commercial Arbitration: Comparative Overview. Indonesia Law Review. 5. 140. 10.15742/ilrev.v5n2.150, p. 146; taip pat Gary. B. Born. International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 2009, p. 2790–2791). Tai iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvoje klausimą, teismo atliekamas tyrimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, jog prilygtų arbitražo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės, jų sprendimui de novo (iš naujo) (anksčiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014).

41. Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad tais atvejais, kai užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti procese šalis, visada prieštaravusi arbitražo kompetencijai ir teigusi, jog nėra saistoma arbitražinio susitarimo, prieštarauja arbitražo sprendimo pripažinimui ir leidimui jį vykdyti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu, teismas, sprendžiantis arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, negali apsiriboti vien tik arbitražo teisės nuspręsti dėl savo kompetencijos nurodymu. Priešingas aiškinimas ne tik praktiškai pašalintų arbitražinio susitarimo nepasirašiusios šalies galimybę remtis Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindu ginčijant arbitražo kompetenciją jos atžvilgiu, bet ir neatitiktų kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad visuotinai pripažįstama arbitražo teisė nuspręsti dėl savo kompetencijos savaime nepašalina tokio sprendimo teisminės kontrolės galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016, 35.3 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atliekant prašomo pripažinti užsienio arbitražo sprendimo patikrą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą, kai šiuo nepripažinimo pagrindu remiasi arbitražinio susitarimo nepasirašiusi ir arbitražo kompetencijai prieštaraujanti šalis, turi būti derinama keletas esminių principų, kuriais grindžiamas arbitražo procesas ir tokiame procese priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra: sutartinė arbitražo kompetencijos prigimtis ir arbitražinių susitarimų galiojimo išplėtimo išimtinumas, draudimas užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūros metu peržiūrėti arbitražo sprendimą iš esmės, arbitražo sprendimo priverstinio vykdytinumo prezumpcijos principas (angl. pro enforcement bias) ir pareiga nepripažinimo siekiančiai šaliai įrodyti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo buvimą. Viena vertus, absoliutus draudimas teismui kontroliuoti arbitražo išvadų dėl kompetencijos teisėtumą, ypač kai tokia kompetencija nustatoma arbitražinio susitarimo nepasirašiusios šalies atžvilgiu (t. y. pritaikius bendrosios taisyklės, kad arbitražo kompetencija apima tik arbitražinio susitarimo šalis, išimtį, kuri tiek tarptautinio arbitražo doktrinoje, tiek teismų praktikoje vertinama kaip itin siaura), neatitiktų Niujorko konvencijos V straipsnio tikslų. Kita vertus, vien tai, kad arbitražo sprendimu arbitražinio susitarimo galiojimas buvo išplėstas jo nepasirašiusiai šaliai, nesudaro prielaidų tokiam arbitražo sprendimui taikyti tokios apimties teisminę kontrolę, kuri iš esmės prilygtų arbitražo sprendimo dėl kompetencijos peržiūrėjimui apeliacijos forma.

43. Pasisakydamas dėl teismo vykdomos arbitražo sprendimo kontrolės apimties arbitražo sprendimų pripažinimo procese, kasacinis teismas, remdamasis, be kita ko, teisės doktrina tarptautinių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti klausimu, yra nurodęs, jog Niujorko konvencijoje nėra išimties, nustatančios galimybę nepripažinti ir neleisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimo vien dėl to, kad arbitrų sprendimas yra neteisingas, netgi tada, kai jis labai neteisingas (padaryta rimtų teisės taikymo klaidų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023, 48 punktas). Užsienio valstybių teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad arbitro padaryta teisės ar fakto klaida nėra pagrindas atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą, nebent ši klaida yra tokio rimtumo, kad reiškia akivaizdų teisės nepaisymą (angl. manifest disregard of the law). Tam, kad būtų įvertinta kaip akivaizdus teisės nepaisymas, klaida turi būti tokia akivaizdi, kad ji galėtų būti lengvai ir akimirksniu suvokta vidutinio asmens, turinčio teisę eiti arbitro pareigas (Junita, Fifi. (2015). „Pro Enforcement Bias“ under Article V of the New York Convention in International Commercial Arbitration: Comparative Overview. Indonesia Law Review. 5. 140. 10.15742/ilrev.v5n2.150, p. 155).

44. Taigi, tais atvejais, kai Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintu arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindu remiasi arbitražinio susitarimo nepasirašiusi ir arbitražo kompetencijai prieštaraujanti šalis, teismas, remdamasis prieštaraujančios šalies pateiktais įrodymais, turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į šiuos įrodymus, arbitražo sprendime nurodyti arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo motyvai nėra akivaizdžiai nepakankami pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę, t. y. ar arbitražas nepadarė itin šiurkščių ir akivaizdžių teisės taikymo klaidų, nulėmusių neteisingą išvadą, kad šalis yra saistoma arbitražinio susitarimo.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atliekant prašomo pripažinti arbitražo sprendimo, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, vertinimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą, taip pat yra reikšminga, ar konkrečioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti buvus sprendimo pripažinimui prieštaraujančios šalies sutikimą, kad arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo klausimą išspręstų būtent arbitražas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam tikrais atvejais asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ne tik pasirašęs arbitražinį susitarimą, bet ir dėl savo elgesio, tam tikrų veiksmų, iš kurių sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže yra aiškiai numanomas. Asmens sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže gali būti laikomas aiškiai numanomu, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad dėl savo elgesio bus susaistytas arbitražinio susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Suteikdama arbitražui teisę nuspręsti, ar arbitražinio susitarimo galiojimas jai gali būti išplėstas, arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis gali ir turi pagrįstai numatyti, kad, esant teigiamam arbitražo sprendimui šiuo klausimu, jai bus taikomas arbitražinis susitarimas ir ginčas bus nagrinėjamas iš esmės arbitraže, t. y. tokia šalis pripažintina savo veiksmais sutikusia su arbitražo kompetencija nagrinėti kilusį ginčą. Kadangi šalies sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže pašalina Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto nepripažinimo pagrindo taikymo galimybę, teismas, spręsdamas dėl šios teisės normos taikymo ir nustatęs, kad pripažinimui prieštaraujanti šalis suteikė arbitražui kompetenciją nuspręsti, ar arbitražinis susitarimas gali būti jai taikomas, neturi papildomai analizuoti, ar arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimas nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę. Nesutikdama su arbitražo sprendimu dėl arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo, priimtu pagal šalių jam suteiktą kompetenciją, arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis gali ginti savo teises paduodama skundą dėl tokio sprendimo arbitražo vietos teismui, tačiau, esant galiojančiam šalies sutikimo pagrindu priimtam arbitražo sprendimui dėl kompetencijos, negali remtis Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu teigdama, kad arbitražinis susitarimas jai netaikytinas. Priešingas aiškinimas iš esmės reikštų galiojančio arbitražo sprendimo, priimto pagal šalių laisva valia jam suteiktą kompetenciją, ignoravimą ir arbitražo sprendimo privalomumo principo nepaisymą.

46. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išaiškina, kad tais atvejais, kai užsienio arbitražo sprendimo pripažinimui ir vykdymui šalis prieštarauja Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto pagrindu teigdama, kad arbitražinio susitarimo galiojimas jai buvo nepagrįstai išplėstas, teismas, atsižvelgdamas į sprendimo pripažinimui prieštaraujančios šalies teismui pateiktus įrodymus, turi įvertinti, ar arbitražo sprendime nurodyti arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimo motyvai nėra akivaizdžiai nepakankami pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę, išskyrus atvejus, kai iš prieštaraujančios šalies veiksmų arbitražo procese nustatoma, kad ji suteikė teisę arbitražui nuspręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo jai išplėtimo.

47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys arbitražo proceso metu sudarė Galutinį įgaliojimų aktą, kuriuo suteikė vienasmeniam arbitrui kompetenciją nuspręsti, ar yra pagrindas išplėsti arbitražinio susitarimo galiojimą suinteresuotam asmeniui UAB „ARVI“ ir ko. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo neginčija, kad su arbitro kompetencija nuspręsti dėl arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo sutiko. Šis klausimas buvo išspręstas Daliniu arbitražo sprendimu, kuriuo arbitras nustatė, kad jis turi kompetenciją suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu arbitražo proceso tikslais, nors ji nebuvo arbitražinius susitarimus pasirašiusi šalis.

48. Byloje taip pat nustatyta, kad suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko neskundė Dalinio arbitražo sprendimo Kipro Respublikos teismuose per šiam sprendimui apskųsti nustatytą terminą. Kipro Respublikos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendime, priimtame išnagrinėjus suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko apeliacinį skundą dėl Limasolio apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko prašymas panaikinti Galutinį arbitražo sprendimą, pažymėta, jog tiek Kipro teisėje, tiek atitinkamuose reglamentuose, tiek jurisprudencijoje pripažįstama, kad egzistuoja procedūrinė kliūtis (angl. procedural estoppel), kuri neleidžia šaliai, dalyvaujančiai arbitražo procese, laiku nepareiškus pretenzijų dėl tam tikro pažeidimo, vėliau tai iškelti, ir kad suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko nebegali kelti arbitražo kompetencijos klausimo, kadangi Dalinis arbitražo sprendimas, kuriuo ši kompetencija patvirtinta, nebuvo nuginčytas per įstatymo nustatytą terminą.

49. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad arbitražo kompetencija suinteresuoto asmens UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu yra patvirtinta galiojančiu ir nenuginčytu Daliniu arbitražo sprendimu, kuris priimtas šalims, tarp jų ir suinteresuotam asmeniui, Galutiniu įgaliojimų aktu laisva valia suteikus arbitrui teisę nuspręsti, ar arbitražinio susitarimo galiojimas gali būti išplėstas. Esant tokioms aplinkybėms, spręsdamas dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto taikymo, Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje neturėjo papildomai vertinti, ar Daliniame arbitražo sprendime nurodyti faktai ir motyvai nėra akivaizdžiai nepakankami arbitražinio susitarimo galiojimui išplėsti pagal Kipro Respublikos teisę. Nors skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties išvada dėl pagrindo nepripažinti arbitražo sprendimų pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą nebuvimo grindžiama iš dalies netinkamais motyvais, šis pažeidimas nenulėmė netinkamo nurodyto klausimo išsprendimo ir todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį kasacine tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-823/2024 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymo užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo procese

50. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo suinteresuotam asmeniui UAB „ARVI“ ir ko, netinkamai rėmėsi kompetencijos-kompetencijos doktrina ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimu. Suinteresuoto asmens vertinimu, šioje byloje kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymas yra neaktualus, kadangi nurodyta doktrina nesudaro pagrindo teismui atsisakyti vertinti arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindus pagal Niujorko konvencijos V straipsnį.

51. Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos-kompetencijos doktrina), įtvirtinta KAĮ 19 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad, remiantis kompetencijos-kompetencijos doktrina, tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže, šį klausimą KAĮ 19 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžia arbitražas. Teismas turėtų nespręsti klausimo dėl arbitražo kompetencijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, kol šį klausimą išnagrinės arbitražas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010).

52. Taigi, kompetencijos-kompetencijos doktrina reiškia arbitražo pirmenybę pasisakyti dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų prieš valstybės teismus. Šis principas nereiškia, kad arbitražo teisė pasisakyti dėl savo kompetencijos yra išimtinė, – jis reiškia, kad pirmiausia arbitražo kompetencijos klausimą išsprendžia pats arbitražas, tačiau vėliau tokią peržiūrą gali atlikti ir teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016, 35 punktas). Atsižvelgiant į tai, suinteresuotas asmuo iš esmės pagrįstai teigia, kad užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo procese kompetencijos-kompetencijos doktrinos taikymas yra neaktualus ir kad šia doktrina negali būti remiamasi sprendžiant dėl Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų (ne)egzistavimo.

53. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš skundžiamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, jog kompetencijos-kompetencijos doktrina joje analizuota bei paminėta tik teismui nurodant, jog vienasmenis arbitras, priimdamas Dalinį arbitražo sprendimą, arbitražinės išlygos galiojimo klausimą išsprendė (jos galiojimą suinteresuotam asmeniui išplėtė) remdamasis šia doktrina. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje nekonstatuota, kad ši doktrina užkerta teismui kelią vertinti prašomų pripažinti arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindus pagal Niujorko konvencijos V straipsnį. Suinteresuoto asmens argumentai dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies b punkto taikymo skundžiama nutartimi buvo atmesti ne remiantis kompetencijos-kompetencijos doktrina, o kitais pagrindais – tuo, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek Kipro Respublikos teisė pripažįsta arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimą jos nepasirašiusiai šaliai (ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti prašomų pripažinti arbitražo sprendimų prieštaravimo viešajai tvarkai), ir tuo, kad suinteresuoto asmens prašomų įvertinti konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su juridinių asmenų sąsajomis, vertinimas, teismo nuomone, reikštų arbitražo sprendimo peržiūrėjimą iš esmės, kuris arbitražo sprendimų pripažinimo procese yra negalimas. Teismui pasisakant dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkto taikymo, kompetencijos-kompetencijos doktrina minima tik perteikiant pareiškėjos teismui išdėstytą poziciją, o ne savarankišką teismo vertinimą. Taigi, nors argumentai, susiję su kompetencijos-kompetencijos doktrina ir jos aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į šioje byloje spręstą klausimą, skundžiamoje nutartyje iš esmės yra pertekliniai (teisiškai nereikšmingi), ši aplinkybė nepagrindžia kasaciniu skundu įrodinėjamo esminio materialiosios teisės normos pažeidimo ar nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kurie sudarytų pagrindą kasaciniam teismui panaikinti skundžiamą nutartį.

Dėl arbitražo sprendimo, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai, prieštaravimo viešajai tvarkai (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimo ir taikymo)

54. Suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko kasaciniame skunde taip pat teigia, kad arbitražo sprendimas, kuriuo konstatuojama, jog arbitražas turi kompetenciją priimti sprendimą šalies, kuri nesudarė (nepasirašė) arbitražinio susitarimo, atžvilgiu, prieštarauja tarptautinei ir Lietuvos viešajai tvarkai, todėl jį turėjo būti atsisakyta pripažinti Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto pagrindu.

55. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta viešosios tvarkos sąvoka suprantama kaip tarptautinė viešoji tvarka, ji aiškinama siaurai ir apima tik fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014 ir joje nurodyta praktika; 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015 ir joje nurodyta nacionalinių ir užsienio teismų praktika). Sprendžiant, ar arbitražo sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, vertintina jo atitiktis bendriausioms ir universaliausioms imperatyviosioms normoms, nustatančioms subjektų tarpusavio santykių pagrindus, taip pat atsižvelgtina į tai, ar toks sprendimas iš esmės nepažeidžia svarbiausių tarptautiniu mastu pripažintų ir teisės saugomų vertybių, kurių apsaugą garantuojančios teisės normos yra ir Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011).

56. Šioje nutartyje jau pažymėta, kad tiek tarptautinio arbitražo teisės doktrinoje, tiek užsienio valstybių teismų praktikoje pripažįstama galimybė tam tikrais išimtiniais atvejais arbitražinio susitarimo galiojimą išplėsti ir jo nepasirašiusiai šaliai, be kita ko, ir taikant šydo pakėlimo doktriną. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad išimtiniais atvejais arbitražinio susitarimo gali būti saistoma ir jo nepasirašiusi šalis (šios nutarties 35–37 punktai). Tokios galimybės pripažinimas kasacinio teismo praktikoje yra pakankamas pagrindas teigti, jog užsienio arbitražo sprendimas laikyti arbitražinio susitarimo nepasirašiusį asmenį susaistytu arbitražinio susitarimo per se (pats savaime) negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto prasme. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad arbitražo kompetencija yra alternatyvi valstybės teismų jurisdikcijai, arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimas susijęs su vienos iš pagrindinių konstitucinių asmens teisių – teise į teisminę gynybą, kurios svarba pripažįstama ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu (pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis), ribojimu. Taigi, arbitražo sprendimas, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiam asmeniui, Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkto pagrindu gali būti vertinamas šios teisės ribojimo pagrįstumo aspektu, atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

57. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Šalies sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže išlieka esmine arbitražo kompetencijos sąlyga, nes ginčų sprendimas arbitraže savo prigimtimi yra sutartinis. Vis dėlto tam tikrais atvejais asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ne tik pasirašius arbitražinį susitarimą, bet ir savo elgesiu, iš kurio sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže yra aiškiai numanomas. Taigi, sprendžiant arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji susitarimo nepasirašiusio asmens valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį asmens sutikimą būti arbitražinio susitarimo šalimi arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas arbitražinis susitarimas. Pavyzdžiui, asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai, inicijavus su asmens interesais susijusį arbitražo procesą, asmuo paskyrė atstovą ir dalyvavo arbitražo posėdyje. Toks asmuo netektų teisės vėliau ginčyti arbitražo sprendimą tuo pagrindu, kad arbitražas neturėjo kompetencijos nagrinėti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).

58. Dėl šydo pakėlimo doktrinos taikymo arbitražo procesui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo išsamiau pasisakyta, nors galimybė pripažinti saistomu arbitražinio susitarimo su šį susitarimą pasirašiusiu juridiniu asmeniu itin glaudžiai susijusį kitą juridinį asmenį buvo patvirtinta (minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014).

59. Iš šios nutarties 57 punkte aptartos kasacinio teismo formuojamos praktikos darytina išvada, kad šalies sutikimas (aiškus ar numanomas) nagrinėti ginčą arbitraže yra būtina sąlyga tam, kad nebūtų konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos šio asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis negali būti pripažinta saistoma arbitražinio susitarimo taikant šydo pakėlimo doktriną. Teisės doktrinoje pažymima, kad tuo atveju, kai šydo pakėlimo doktrinos taikymas arbitražui grindžiamas sutikimo su arbitražo kompetencija hipoteze, teismui paliekama nuspręsti, kas konkrečiu atveju davė tokį sutikimą – formaliai nepriklausoma patronuojamoji bendrovė ar jos patronuojančioji bendrovė, veikdama per savo visiškai kontroliuojamą patronuojamąją bendrovę. Kai šydo pakėlimo doktrinos taikymas lemia subjektų (patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovės) pasikeitimą, iš esmės nėra pagrindo kalbėti apie arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimą jo nepasirašiusiam asmeniui, kadangi formalistinio požiūrio į įmonės atskirą teisinį subjektiškumą atsisakoma siekiant apsaugoti aukštesniuosius principus – draudimą piktnaudžiauti teise (HALLA, S. Non-signatories in International Commercial Arbitration: Contesting the Myth of Consent. International and Comparative Law Review, 2018, vol. 18, no. 2, pp. 9-84. DOI: 10.2478/iclr-2018-0038). Teisėjų kolegija pritaria tokiam sutikimo su arbitražo kompetencija aiškinimui šydo pakėlimo doktrinos taikymo atveju, nes jis atitinka šios doktrinos taikymo tikslus – užkirsti kelią piktnaudžiavimui formaliai atskiru bendrovių teisiniu subjektiškumu ir apsaugoti sąžiningos šalies interesus (šios nutarties 37 punktas).

60. Taigi, arbitražo sprendimo, kuriuo arbitražo kompetencija išplėsta arbitražinio susitarimo nepasirašiusiai šaliai taikant šydo pakėlimo doktriną, analizė pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą yra glaudžiai susijusi su šio sprendimo analize pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktą. Nustačius, kad šydo pakėlimo doktrina prieštaraujančiai šaliai buvo taikyta akivaizdžiai nepagrįstai, tai lemtų tiek išvadą, kad arbitražo sprendimas priimtas nesant galiojančio arbitražinio susitarimo (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktas), tiek išvadą, kad prieštaraujančios šalies teisė į teisminę gynybą buvo nepagrįstai apribota (Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktas), nebent būtų nustatyta, kad prieštaraujanti šalis vėlesniais savo veiksmais sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitraže.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde akcentuoja, jog niekada nesutiko su arbitražo kompetencija jo atžvilgiu, šioje nutartyje jau konstatuota, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su UAB „ARVI“ ir ko veiksmais arbitražo proceso metu, liudija priešingai. Pirma, kaip jau minėta, Galutiniu įgaliojimų aktu suinteresuotas asmuo suteikė arbitrui kompetenciją nuspręsti, ar yra pagrindas išplėsti jam arbitražinio susitarimo galiojimą, tokiu būdu iš esmės sutikdamas, kad, esant teigiamam arbitražo sprendimui šiuo klausimu, ginčas bus nagrinėjamas iš esmės arbitraže. Papildomai pažymėtina, kad suinteresuoto asmens pasirašyto Galutinio įgaliojimų akto 9.4.2 punkte aiškiai nurodyta, jog tuo atveju, jei vienasmenis arbitras nuspręstų, jog jo kompetencija turi būti išplėsta ir apimtų arbitražinio susitarimo nepasirašiusį antrąjį atsakovą (UAB „ARVI“ ir ko), tada vienasmenis arbitras spręstų, ar vienas arba abu atsakovai neteisėtai arba mala fide gavo pelno iš turto, pakenkdami ieškovui, ir ar tokios neteisėtai gautos lėšos turi būti grąžintos ieškovui; jei atsakymas teigiamas, kokia apimtimi ir kokiomis dalimis abiem atsakovams. Antra, Dalinis arbitražo sprendimas, kuriuo patvirtinta arbitražo kompetencija suinteresuoto asmens atžvilgiu, suinteresuoto asmens nebuvo skundžiamas arbitražo vietos valstybės teismui per įstatymo nustatytą terminą, o klausimas dėl Dalinio arbitražo sprendimo neteisėtumo suinteresuoto asmens buvo iškeltas tik arbitražui priėmus jam nepalankų Galutinį arbitražo sprendimą. Šios aplinkybės pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sudaro pakankamą pagrindą pripažinti suinteresuotą asmenį savo veiksmais sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ir kartu atsisakiusiu teismo jurisdikcijos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad suinteresuoto asmens teisė į teisminę gynybą buvo nepagrįstai apribota ir kad dėl to arbitražo sprendimus turėjo būti atsisakyta pripažinti pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą. Atitinkamai, kadangi aptarti veiksmai patys savaime yra pakankami suinteresuoto asmens sutikimui su arbitražo kompetencija konstatuoti, teismui nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktą papildomai analizuoti arbitražinio susitarimo galiojimo jam išplėtimo, taikant šydo pakėlimo doktriną, pagrįstumą.

Dėl arbitražo kompetencijos viršijimo ir suinteresuoto asmens teisės būti išklausytam pažeidimo (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir c punktų aiškinimo ir taikymo)

62. Pagal Niujorko konvencijos V straipsnio c punktą, arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma. Pagal šio straipsnio b punktą, sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, jei pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų.

63. Teisės doktrinoje pažymima, kad Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktas susijęs tik su atvejais, kai arbitrai teisingai ar neteisingai sprendžia klausimus, kurie jiems nebuvo pateikti. Šis punktas nėra susijęs su atvejais, kai arbitrai neturėjo jokių įgaliojimų arba kai šalys nesusitarė nagrinėti ginčų arbitraže. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte kalbama tik apie atvejus, kai šalys suteikė arbitrams įgaliojimus spręsti tam tikrus ginčus, o skolininkas teigia, kad arbitražas viršijo kompetenciją, nes arbitrai neturėjo įgaliojimų spręsti atitinkamos dalies ginčo (Gary B. Born. International Commercial Arbitration (Third Edition), Kluwer Law International, 2021, p. 3885).

64. Kompetencijos viršijimas pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktą gali pasireikšti įvairiais būdais. Pirma, šis punktas gali būti taikomas, kai buvo galiojantis arbitražinis susitarimas, tačiau arbitražo sprendimu sprendžiami klausimai ir reikalavimai viršijo arba skyrėsi nuo tų, kuriuos arbitražui pateikė šalys; jis taip pat taikomas, kai arbitražas suteikia pagalbą, kurios nė viena iš šalių neprašė. Antra, Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktas taip pat taikomas, kai arbitražo sprendimu buvo sprendžiami klausimai ar reikalavimai arba suteikiama pagalba, kuri viršija pagrindinio arbitražinio susitarimo taikymo sritį (net jei viena iš šalių vis dėlto ketino pateikti šiuos klausimus ar reikalavimus arbitražui) (Gary B. Born. International Commercial Arbitration (Third Edition), Kluwer Law International, 2021, p. 3885–3886).

65. Teigdamas, kad egzistuoja Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas pagrindas nepripažinti Dalinio arbitražo sprendimo, suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde iš esmės remiasi tuo, kad arbitras Daliniame arbitražo sprendime išsprendė klausimą dėl UAB „ARVI“ ir ko atsakomybės už bendrovės „Heimdal Enterprises Ltd.“ prievoles ir būtent šiuo pagrindu laikė UAB „ARVI“ ir ko saistoma arbitražinio susitarimo, kurio ji nepasirašė, nors juridinio asmens atsakomybės vertinimas yra Galutinio arbitražo sprendimo objektas. Suinteresuoto asmens teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas ir teisės būti išklausytam principas, įtvirtintas Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punkte, kadangi suinteresuotas asmuo negalėjo ir neturėjo kompetencijos klausimo sprendimo stadijoje pasisakyti ir teikti argumentų dėl savo atsakomybės už bendrovės „Heimdal Enterprises Ltd.“ prievoles nebuvimo. Arbitražo kompetencijos viršijimą suinteresuotas asmuo grindžia ir tuo, kad Galutiniu arbitražo sprendimu visos reikalaujamos priteisti sumos buvo priteistos tik iš vieno atsakovo – suinteresuoto asmens, o ne iš abiejų atsakovų, kaip reikalavo ieškovas. Pasak suinteresuoto asmens, Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi šių arbitražo sprendimų nepripažinimo pagrindų tinkamai neįvertino, pateikdamas tik nesusijusius motyvus dėl arbitražo teisės priimti dalinius sprendimus, kurios suinteresuotas asmuo niekada neginčijo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

66. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, atmesdamas suinteresuoto asmens argumentus dėl arbitražo kompetencijos viršijimo priimant Dalinį arbitražo sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas neapsiribojo, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde, vien arbitražo teisės priimti dalinius sprendimus nurodymu. Teismas suinteresuoto asmens argumentus atmetė padaręs išvadą, kad Daliniame sprendime arbitražas faktines aplinkybes vertino ir dėl jų pasisakė tik arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimo apimtimi, o atskiros sutartys, jų nuostatos buvo nagrinėjamos ir dėl jų detaliai pasisakyta priimant Galutinį arbitražo sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia Lietuvos apeliacinio teismo išvada nesutikti. Spręsdamas klausimą, ar suinteresuotas asmuo UAB „ARVI“ ir ko gali būti ir yra saistomas arbitražinių susitarimų, arbitras Daliniame arbitražo sprendime analizavo ir vertino teisines prielaidas, reikalingas bendrovės šydo pakėlimo doktrinai taikyti, ir tai, ar šie teisiniai reikalavimai buvo tenkinami susiklosčiusioje faktinėje situacijoje. Daliniame arbitražo sprendime pateikta arbitro analizė, inter alia (be kita ko), apima: klausimo sprendimui taikytinos teisės (Kipro Respublikos teisės) nustatymą (46–49 punktai); Kipro Respublikos teisės turinio nustatymą, vadovaujantis teisės aktais ir teismų suformuota praktika (50–56 punktai), ir faktinių aplinkybių nustatymą bei vertinimą (58–76 punktai). Analizuodamas faktines situacijos aplinkybes arbitras vertino suinteresuoto asmens „Heimdal Enterprises Ltd.“ įkūrimo aplinkybes ir padėtį įmonių grupėje (68 punktas), visų ginče dalyvaujančių bendrovių sąsajumą tuo metu, kai buvo sudaryti ir įgyvendinti ginčijami sandoriai, UAB ARVI“ ir ko įtaką sudarant ir įvykdant ginčijamus sandorius, konkrečių UAB „ARVI“ ir ko bei „Heimdal Enterprises Ltd.“ darbuotojų tapatumą, šių bendrovių akcininkų sąsajas (59–67 punktai), finansines UAB „ARVI“ ir ko ir „Heimdal Enterprises Ltd“ sąsajas (71–72 punktai), tai, kad „Heimdal Enterprises Ltd.“ nevykdė beveik jokios komercinės veiklos (73 punktas), ir nustatė, kad buvo patenkintos prielaidos taikyti šydo pakėlimo doktriną.

67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą Daliniame arbitražo sprendime nagrinėjamu atveju neišvengiamai lėmė šydo pakėlimo doktrinos taikymo sąlygos. Nors iš kasaciniame skunde pateiktų argumentų galima daryti išvadą, kad, suinteresuoto asmens vertinimu, taikant šydo pakėlimo doktriną arbitražo kompetencijos klausimas apskritai negalėjo būti sprendžiamas Daliniu arbitražo sprendimu, toks suinteresuoto asmens teiginys nėra teisiškai pagrįstas. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje nutartyje, pačios dalyvaujančios arbitražo byloje šalys prašė arbitro atskirai nagrinėti šį klausimą ir priimti atskirą dalinį sprendimą, ir tai buvo įtraukta į ieškovo ir UAB „ARVI“ ir ko pasirašyto bei Tarptautinio arbitražo teismo patvirtinto Galutinio įgaliojimų akto 9.3.4 sąlygą. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad arbitras, išspręsdamas klausimą dėl arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo UAB „ARVI“ ir ko taikant šydo pakėlimo doktriną (ir kartu vertindamas šiai doktrinai taikyti būtinas sąlygas), viršijo jam suteiktą kompetenciją.

68. Pasisakydamas dėl Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmenys gali būti laikomi praradusiais teisę pateikti paaiškinimus arbitražo procese esant šiurkštiems proceso pažeidimams, pavyzdžiui, tais atvejais, kai jie nėra tinkamai informuoti apie arbitrų paskyrimą ar arbitražo posėdžio datą, t. y. tokiems pažeidimams, dėl kurių asmenys apskritai netenka galimybės pateikti savo paaiškinimus arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-823/2023, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad Dalinį arbitražo sprendimą turėjo būti atsisakyta pripažinti šiuo pagrindu, tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo. Kasaciniame skunde suinteresuotas asmuo iš esmės teigia, kad Dalinis arbitražo sprendimas (jo turinys) jam buvo siurprizinis, tačiau tai paneigia suinteresuoto asmens pasirašytas Galutinis įgaliojimų aktas, kuriuo pats suinteresuotas asmuo sutiko, kad arbitras Daliniu arbitražo sprendimu nuspręstų, ar arbitražinio susitarimo galiojimas jam gali būti išplėstas taikant šydo pakėlimo doktriną. Suinteresuotas asmuo neįrodė ir nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad suinteresuoto asmens teisė teikti arbitrui paaiškinimus šiuo klausimu buvo kokiu nors būdu nepagrįstai apribota.

69. Suinteresuoto asmens argumentus dėl arbitro kompetencijos viršijimo priimant Galutinį arbitražo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas atmetė nurodydamas, kad arbitro kompetenciją nuspręsti, kokiomis dalimis vienas ar abu atsakovai yra atsakingi už nepagrįstą praturtėjimą sudarančių sumų grąžinimą ieškovui, patvirtina Galutinio įgaliojimų akto 9.4.2 punktas. Kasaciniame skunde šiuo aspektu nurodoma tik tai, kad arbitražo šalių sutarta ginčo nagrinėjimo procedūra (pasirašytas Galutinis įgaliojimų aktas) nesuteikia teisės arbitražui nemotyvuotai priteisti ieškovo reikalautas sumas tik iš vieno iš atsakovų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis kasacinio skundo argumentas pagal savo turinį susijęs ne su arbitro kompetencijos, o su jo išvadų pagrįstumo vertinimu. Tuo tarpu, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, nesuteikta teisė kvestionuoti užsienio arbitražo padarytų išvadų pagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

70. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

72. Pareiškėja, pateikusi atsiliepimą į suinteresuoto asmens kasacinį skundą, 2016 m. birželio 30 d. prašymu prašė priteisti 5000 Eur jos atstovavimo (atsiliepimo į kasacinį skundą parengimo) išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą, argumentuodama šį prašymą (prašomos priteisti sumos dydį) tuo, kad nagrinėjama byla yra labai sudėtinga, byloje dalyvaujantys teikė išsamius argumentus tiek Lietuvos teisės, tiek tarptautinės teisės klausimais, byla reikalavo specifinių ir specialių žinių, byloje taip pat pateiktas didelis kiekis priedų, vertimų ir šalių paaiškinimų. Kartu prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas akcentuojama, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios išimtinai susijusios tik su pareiškėjos atsiliepimo į kasacinį skundą rengimu. Prie prašymo pridėtoje sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad patirtos išlaidos paskaičiuotos už 50 val. teisinės pagalbos teikimo.

73. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, tačiau prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktuose nustatytą maksimalų dydį. Pareiškėjai atsiskaitant už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (2016 m. birželio 30 d.), maksimalus rekomenduojamas atlyginimo už išlaidas, patirtas parengiant šį procesinį dokumentą, dydis buvo 1286,73 Eur.

74. Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

75. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

76. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas, kad viršytų Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamą bylą, jos aplinkybes, pareiškėjos atstovo teiktų teisinių paslaugų pastovumą, kasacijoje spręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad ši byla nepriskirtina išimtinei situacijai, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė.

78. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, atmetus atsakovės kasacinį skundą, pareiškėjai iš suinteresuoto asmens priteistinas 1286,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

79. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 29,34 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus kasacinio skundo netenkinti, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš suinteresuoto asmens BUAB „ARVI“ ir ko.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 340 straipsnio 5 dalimi, 351 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti pareiškėjos Serbijos Respublikos įmonės „JP SRBIJAGAS“ 2024 m. sausio 8 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus ir juos grąžinti pareiškėjai.

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai Serbijos Respublikos įmonei „JP SRBIJAGAS“ (j. a. k. 104056656) 1286,73 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt šešis Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo iš suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“ ir ko (j. a. k. 165688047).

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“ ir ko (j. a. k. 165688047) 29,34 Eur (dvidešimt devynis Eur 34 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski