Civilinė byla Nr. e3K-3-8-611/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17608-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.29.3; 3.5.19
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dream rental“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Simple finance“), dalyvaujant tretiesiems asmenims R. G., M. Z., N. G., R. B., L. A., A. R., V. R., S. J., A. D., D. D., Ž. B., uždarajai akcinei bendrovei „Tomobilis“, uždarajai akcinei bendrovei „Dirtera“, uždarajai akcinei bendrovei „Ekostream“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Kauno apygardos prokuratūrai, dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties kvalifikavimą, vartojimo kreditą, turtui taikomo arešto teisines pasekmes, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti, kad ji yra įvykdžiusi visas prievoles atsakovei ir kad ji yra automobilio „BMW 520“, (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis „BMW 520“) savininkė.
3. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. birželio 3 d. ji ir atsakovė sudarė Teisės į turtą pirkimo–pardavimo sutartį SF Nr. 2020/06/03-01, kuria atsakovė įsipareigojo perduoti teisę sudaryti automobilio „BMW 520“ pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovė įsipareigojo šią teisę priimti ir mokėti sutarties 4 punkte nurodytus avansus. Ieškovė iki šios dienos minėtu automobiliu naudojasi, jį valdo. Vykdydama minėtą sutartį ieškovė kreipėsi į atsakovę su pageidavimu padengti visą likusią sumą ir kad atsakovė perrašytų automobilį ieškovei. Atsakovė nurodė, kad automobilio perrašyti ji šiuo metu negali, tą atliks po dviejų mėnesių. 2021 m. liepos 9 d. ieškovė atliko galutinį mokėjimą ir kreipėsi į atsakovę dėl automobilio perrašymo ieškovės vardu, tačiau atsakovė to nepadarė. Sutarties 5.1.1 punkte nurodyta, kad, gavėjui (t. y. ieškovei) tinkamai ir laiku sumokėjus davėjui (t. y. atsakovei) bendrą avansinių įmokų sumą, nurodytą sutarties 4.1 punkte, davėjas pagal gavėjo pageidavimą perleis automobilį gavėjo nuosavybėn, šalims pasirašant atskirą pirkimo–pardavimo sutartį ir (ar) automobilio priėmimo–perdavimo nuosavybėn aktą. Ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo vengia.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. sausio 24 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Ramuda“ 2020 m. birželio 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo UAB „Ramuda“ (pardavėja) pardavė atsakovei (pirkėjai) automobilį „BMW 520“. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. birželio 3 d. sudarė Teisės į turtą pirkimo–pardavimo sutartį SF Nr. 2020/06/03-01, pagal kurią atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei teisę sudaryti automobilio „BMW 520“ pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovė įsipareigojo šią teisę priimti ir mokėti sutartyje nustatytus avansus. Ieškovei ir atsakovei 2020 m. birželio 3 d. sudarius Teisės į turtą pirkimo–pardavimo sutartį SF Nr. 2020/06/03-01, Kelių transporto registre ieškovė buvo įregistruota kaip automobilio „BMW 520“ valdytoja.
6. Teismas nurodė, kad šalių 2020 m. birželio 3 d. sudarytos Teisės į turtą pirkimo–pardavimo sutarties SF Nr. 2020/06/03-01 pagrindu susiklostė sutartiniai išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad duomenų apie tai, jog ieškovė yra sumokėjusi visą sutarties 4.1 punkte nurodytą sumą atsakovei, byloje nėra, byloje taip pat nėra pateikta sutartyje nustatyta tvarka sudaryto rašytinio šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų pakeitimų, o byloje esantys įrodymai ir parengiamųjų teismo posėdžių metu ieškovės pateikta informacija nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovė yra įvykdžiusi visas prievoles atsakovei.
7. Teismas nustatė, kad sutarties vykdymo ir dalinių ieškovės avansinių įmokų sumokėjimo metu, t. y. 2020 m. gruodžio 15 d., Turto arešto aktų registre įregistruotas kelių transporto priemonės „BMW 520“ areštas (automobilio savininkė – atsakovė UAB „Simple finance“, kreditorė – trečiasis asmuo R. G., reikalavimo pagrindas – Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. išduotas įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-25556-1107/2020, antstolio kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 0183/2001257). Teismas atsižvelgė į tai, kad galioja ginčo transporto priemonei taikytas areštas, taigi, ir draudimas keisti areštuoto turto teisinį statusą, šalių sutartyje nustatyta daiktinė teisė, o būtent nuosavybės į transporto priemonę teisė ieškovės negali būti įgyvendinta, nors ir būtų sumokėta visa sutartyje nurodyta turto išpirkimo vertė. Teismas pažymėjo, kad išperkamosios nuomos sutarties šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai per visą sutarties galiojimo laikotarpį, o šalių sutartis galioja iki 2025 m. birželio 3 d. ir visa turto vertė nėra sumokėta.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. birželio 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. sprendimą už akių.
9. Kolegija nurodė, kad 2020 m. birželio 3 d. atsakovė UAB „Simple finance“ (dabartinis pavadinimas UAB „Dream rental“) ir UAB „Ramuda“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė už 8000 Eur nupirko automobilį „BMW 520“. Tą pačią dieną atsakovė sudarė vadinamąją teisės į turtą pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė minėtą automobilį ieškovei už 11 773,65 Eur bendrą kainą, sumokant ją dalimis iki 2025 m. birželio 3 d. kas mėnesį po 169,56 Eur (sutarties 4.1 punktas). Nėra ginčo, kad automobilis perduotas valdyti ieškovei, tačiau nuosavybės teisė liko atsakovei (sutarties 5.1.1 punktas). Ieškovė pateikė duomenis, kad yra sumokėjusi už automobilį 2000 Eur 2020 m. birželio 3 d., mokėjusi kasmėnesines įmokas po 169,56 Eur iki 2021 m. balandžio 8 d. (iš viso 1865,60 Eur), taip pat sumokėjusi 5664,96 Eur 2021 m. birželio 11 d. ir 2021 m. liepos 9 d. Tokiu būdu ieškovė iš viso yra sumokėjusi už automobilį 9530,56 Eur. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visa sutarta kaina už automobilį (11 773,65 Eur) nėra sumokėta, atitinkamai šalių sutarties 5.1 punktas, nustatęs sąlygas, kada daikto nuosavybės teisė turi būti perleista pirkėjai, nėra įvykdytas. Tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą.
10. Kolegija nurodė, kad iš ieškovės susirašinėjimo su atsakove dėl automobilio kainos apmokėjimo prieš terminą matyti, kad ieškovė siekė nemokėti palūkanų dėl to, kad išmokės visą automobilio kainą anksčiau, nei nustatyta grafike, ir todėl norėjo, kad jai būtų sumažinta sutartyje nustatyta kaina (11 773,65 Eur). Tačiau vien tik susirašinėjimas su nenustatytu asmeniu el. paštu [email protected] nereiškia šalių sudarytos sutarties pakeitimo, nes sutarties 8.5 punkte šalys buvo sutarusios, kad bet kokie sutarties pakeitimai turi būti daromi raštu ir abiejų šalių pasirašomi. Net jeigu ir būtų galima laikyti, kad su ieškove susirašinėjo įgaliotas UAB „Simple finance“ atstovas, vis tiek iš susirašinėjimo turinio negalima spręsti, kad šalys susitarė pakeisti sutarties 4.1 punktą ir atitinkamai sumažino automobilio kainą.
11. Kolegija atmetė ieškovės argumentus dėl sutarties negaliojimo, nurodydama, kad sutarties negaliojimo klausimo ieškovė nekėlė ieškinyje, o kelti naujus reikalavimus apeliaciniame skunde neleidžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis).
12. Ieškovė kelia ginčo automobilio arešto kitose vykdomosiose bylose santykio su jos sudaryta išsipirkimo sutartimi klausimą. Ieškovės nuomone, automobilio areštas negali panaikinti prieš areštą sudarytos sutarties įsipareigojimų, kurie lemia, kad kai už automobilį bus sumokėta, jis turės būti perrašomas pagal sutartį ieškovei. Kolegija šiuos argumentus atmetė. Kaip jau minėta, automobilio savininkė visą sutarties galiojimo laiką buvo ir yra atsakovė. Ieškovė, kaip ji pati ir pripažįsta, yra automobilio valdytoja. Atsakovės turtui, taip pat ir ginčo automobiliui, yra pritaikyti nuosavybės teisės apribojimai (areštas). Kitaip tariant, į atsakovės turtą pretenduoja įvairūs kreditoriai, vienas iš kurių yra ir ieškovė šioje byloje, nes ji mokėjo įmokas už automobilį, o nuosavybės teisės negavo. Kolegijos vertinimu, nors ginčas ir kilęs iš vartojimo teisinių santykių, minėtas automobilio areštas būtent ir daro neįmanomą teisinį automobilio perdavimą ieškovei, net jeigu ji ir būtų sumokėjusi visas įmokas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismai nepagrįstai ginčo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo kredito sutarties. Fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi juo, o už daiktą mokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos kaip išperkamoji nuoma (ar kaip kita panašaus pobūdžio sutartis, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2013). Ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą pirko savo asmeniniams poreikiams, daiktas – automobilis – yra kilnojamasis daiktas, todėl šalių sudaryta pagal turinį išperkamosios nuomos sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi. Sudarytas mokėjimo grafikas patvirtina, kad šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovei suteiktas 6400 Eur kreditas su 20 proc. palūkanų norma. Teismai, nagrinėdami ginčą, netinkamai kvalifikavo sutartį ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė yra neatsiskaičiusi su atsakove. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nurodyta, kad įstatymas netaikomas sutartims, kuriose nėra įpareigojimo nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti įstatymo nuostatų taikymo. Nors šalių sudarytos sutarties 5.1.3 punkto sąlygoje neįtvirtinta, kad automobilį privaloma įsigyti („automobilis perduodamas Gavėjo nuosavybėn tik esant rašytiniam Gavėjo pageidavimui. Jeigu nėra rašytinio gavėjo pageidavimo laikoma, kad jis nepageidauja įgyti Automobilio nuosavybės teise ir privalo grąžinti automobilį Davėjui per 3 (tris) darbo dienas po Sutarties pasibaigimo“), tačiau ši sąlyga turėtų būti pripažįstama nesąžininga, įtraukta į sutartį, siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė suteikė ieškovei kreditą automobiliui įsigyti, atitinkamai šalių sudarytai sutarčiai taikytini vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus savo įsipareigojimus arba jų dalį pagal vartojimo kredito sutartį, o tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Taigi, vartojimo kredito gavėjas šiomis teisėmis gali pasinaudoti visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu, o vartojimo kredito davėjas negali šios teisės riboti. Ši teisė įstatyme įtvirtinta įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau – ir Direktyva 2008/48/EB) 16 straipsnio 1 dalį, kad vartotojas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus savo įsipareigojimus arba jų dalį pagal kredito sutartį. Tokiais atvejais jis turi teisę į bendros kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio sutarties trukmės laikotarpio palūkanos ir išlaidos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje C-383/18 konstatuota, kad Direktyvos 2008/48/EB 16 straipsnio 1 dalį (atitinkamai Vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalį) reikia aiškinti taip, jog išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atveju vartotojo teisė į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą apima visas vartotojui nustatytas išlaidas, pavyzdžiui: palūkanas, sutarties sudarymo mokestį, sutarties administravimo mokestį, kitus taikomus komisinius, neatsižvelgiant į tai, kada jie yra sumokami. Kadangi ieškovė yra sumokėjusi atsakovei visą kredito sumą (6400 Eur) bei 1299,70 Eur palūkanų, tai laikytina, kad ji atsiskaitė su atsakove. Atitinkamai atmestini apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad ieškovė turėjo inicijuoti sutarties keitimą dėl sutarties sumos.
13.2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino sutarties kaip vartojimo ir tuo klausimu nepasisakė. Teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019). Sąlygų nesąžiningumas ex officio turi būti vertinamas bet kurioje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Ieškovė apeliaciniame skunde nekėlė naujų reikalavimų, o atkreipė dėmesį į tai, kad teismas padarė klaidą kvalifikuodamas sutartį. Tai, kad ieškovė nekėlė reikalavimo pripažinti sutarties sąlygas neteisėtomis, neatleido teismo nuo pareigos ex officio šias sąlygas įvertinti, ypač jei sutarties sąlygos yra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimais ir lemia neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimo priėmimą.
14. Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir Vartojimo kredito įstatymo taikymo
15. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.
16. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.2283 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog CK šeštosios knygos XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.2284 straipsnį, netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka CK 6.2281 straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 20 punktas).
18. CK 6.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo kredito sutarties sampratą, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartojimo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB.
19. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 23 punktas).
20. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ieškovės ir atsakovės sudarytą 2020 m. birželio 3 d. Teisės į turtą pirkimo–pardavimo sutartį, konstatavo, kad šalis sieja išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito teisiniai santykiai. Šios išvados apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir nurodė, kad ginčas kvalifikuojamas kaip kilęs iš vartojimo teisinių santykių, o kasaciniu skundu šios teismų išvados nėra ginčijamos.
21. Šiame kontekste, atsižvelgdama į Vartojimo kredito įstatymo taikymo nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims ypatumus, teisėjų kolegija pripažįsta būtinumą pasisakyti dėl Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto normos. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o pagal šio straipsnio 2 dalies 4 punktą, šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Iš minėtų normų sisteminės analizės darytina išvada, kad Vartojimo kredito įstatymas taikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, jeigu nustatyta pareiga vartotojui įsigyti nuosavybėn sutarties objektą.
22. Iš to išplaukia ir kita išvada, jog verslininkas, nuomos ar išperkamosios nuomos standartinėje sutartyje įtvirtinęs sąlygą, kad vartotojas neturi pareigos įgyti sutarties objektą ar vartotojas tokią teisę įgyja tik išreiškęs valią atskiru pranešimu, gali išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo. Todėl labai svarbu, kad teismai, spręsdami dėl Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgtų į šių sutarčių pobūdį, vartotojo tikslus sudarant tokias sutartis, vertintų, ar tokia sąlyga buvo individualiai aptarta su vartotoju, ar jos įtvirtinimu sutartyje nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo. Vertinant, ar konkrečiu atveju sudaryta nuomos ar išperkamosios nuomos sutartimi nėra siekiama išvengti Vartojimo kredito įstatymo nuostatų taikymo, taip pat taikytinos sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu kontrolę reglamentuojančios teisės normos.
23. Kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką dėl vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu kontrolės. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Ši teismo pareiga taikoma ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-7-4-611/2020 24 punktą).
24. CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.
25. Pažymėtina, kad, pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, galima tik tokių sąlygų sąžiningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį, individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
26. Vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Todėl teismas, nustatęs, kad nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyje nustatyta sąlyga dėl vartotojo pareigos įgyti nuosavybės teisę į sutarties objektą nebuvimo nėra su juo individualiai aptarta ir nėra sąžininga vartotojo atžvilgiu arba kitokios nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui daryti išvadą, jog ji buvo įtraukta į sutartį siekiant išvengti Vartojimo kredito įstatymo taikymo, turi taikyti Vartojimo kredito įstatymo nuostatas tokioms sutartims.
27. Nagrinėjamoje byloje teismai taip pat nustatė, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 9530,56 Eur sumą, sumokėdama sutarties objektu esančio automobilio išpirkimo kainą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė nėra sumokėjusi šios nutarties 19 punkte minimos sutarties 4.1 punkte nurodytos visos 11 773,65 Eur automobilio išpirkimo kainos, nėra pateiktas šalių rašytinis susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pateiktas jos ir atsakovės susirašinėjimas dėl automobilio kainos apmokėjimo prieš terminą nereiškia šalių sudarytos sutarties pakeitimo. Be to, teismai nustatė, kad sutarties objektu esantis ieškovės naudojamas automobilis yra areštuotas, šis faktas 2020 m. gruodžio 15 d. įregistruotas Turto arešto aktų registre. Taigi, pripažinę, jog ieškovė nėra sumokėjusi visos automobilio išpirkimo kainos, ir nustatę, kad automobilis yra areštuotas užtikrinant kitų atsakovės kreditorių reikalavimus, teismai ieškinį atmetė.
28. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde nurodytais argumentais, jog teismai, pripažinę, kad šalis sieja išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito teisiniai santykiai, nepagrįstai netaikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatų, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už nuomojamą automobilį.
29. Vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.
30. Teismai nustatė, kad ieškovė atsakovei pateikė prašymą išpirkti automobilį prieš sutartyje įtvirtintą terminą, atitinkamai sumažinant bendrą vartojimo kredito kainą, susirašinėjimas patvirtina, kad šalys sutarė dėl galutinės kainos perskaičiavimo, atsižvelgdamos į automobilio išpirkimą prieš terminą ir palūkanų perskaičiavimą. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad tarp atsakovės sumokėtos pardavėjai UAB „Ramuda“ ir šalių sudarytoje sutartyje nurodytos 11 773,65 Eur kainos skirtumas yra atsakovės priskaičiuotos ieškovei palūkanos (palūkanų norma – 20 procentų) už visą sutarties terminą. Todėl ieškovė, nusprendusi prieš terminą išpirkti sutarties objektu esantį automobilį, turi teisę pagal Vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalį į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, t. y. į palūkanų perskaičiavimą automobilio išpirkimo momentu, tokiu būdu sumažinant bendrą mokėtiną palūkanų kainą. Todėl nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti keičiama ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis, siekiant pakeisti ieškovės galutinai mokėtiną kainą. Kadangi ieškovė ir atsakovė buvo suderinusios bendrą mokėtiną kainą automobilio išpirkimo prieš terminą momentui, ieškovė pagal byloje nustatytas aplinkybes visą perskaičiuotą kainą sumokėjo atsakovei, todėl nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovė nėra sumokėjusi visos automobilio kainos.
31. Aptarti argumentai sudaro pagrindą daryti priešingą, nei padarė bylą nagrinėję teismai, išvadą ir pripažinti, kad ieškovė visiškai įvykdė prievolę atsakovei. Tačiau nagrinėjamu atveju reikšminga yra teismų nustatyta aplinkybė, kad automobilis, dėl kurio buvo sudaryta ieškovės ir atsakovės sutartis ir į kurį ieškovė prašo pripažinti nuosavybės teisę, yra areštuotas. Kaip minėta, šis faktas 2020 m. gruodžio 15 d. įregistruotas Turto arešto aktų registre.
Dėl turtui taikomo arešto teisinių pasekmių
32. Turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar tik šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo juo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Turtas gali būti areštuojamas teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 straipsnis) ar antstoliui atliekant vykdymo veiksmus pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus (CPK 586, 675 straipsniai). Tais atvejais, kai areštuojant turtą yra apribojama disponavimo šiuo turtu teisė, tai reiškia priverstinį laikiną teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę apribojimą (Lietuvos Respublikos turto arešto registrų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-823/2019 21 punktą).
33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013). Aiškindamas turto arešto esmę, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turto areštas apribojant disponavimo šiuo turtu teisę reiškia, be kita ko, besąlyginį draudimą šį turtą apsunkinti daiktinėmis teisėmis, kuris taikytinas tiek pačiam skolininkui, tiek tokią teisę turintiems tretiesiems asmenims (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-823/2019 22 punktą).
34. Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (CPK 675 straipsnio 4 dalis; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
35. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatę, kad ieškovės naudojamas automobilis, priklausantis atsakovei nuosavybės teise, automobilio visos kainos sumokėjimo momentu buvo areštuotas, pagrįstai pripažino, kad ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teise automobilį negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisė ieškovei negali būti perduota, iki nebus panaikinti visi automobiliui taikomi areštai. Pažymėtina, kad ieškovė kasaciniame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų dėl teismų išvados apie arešto pasekmes automobilio nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei kontekste neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Remdamasi nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendžia, jog ieškovės kasaciniame skunde nurodyti teisiniai argumentai, nors pagrįsti dėl ieškovės visiško prievolės atsakovei sumokėti automobilio kainą ir palūkanas įvykdymo, tačiau nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Artūras Driukas
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė
