Dėl teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, daugiabučio namo buto savininko pareigą mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį, karšto vandens tiekėjo teisės imti mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, teisės į apeliaciją aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-172-469/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02352-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.11.5; 3.3.1.1; 3.3.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Š. ir R. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Š. ir R. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus; išvadas teikiančios institucijos – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė metrologijos inspekcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, daugiabučio namo buto savininko pareigą mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį, karšto vandens tiekėjo teisės imti mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, teisės į apeliaciją aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo pripažinti jų buto (duomenys neskelbtini) ir jam tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir centralizuotos šilumos tiekimo į bendro naudojimo patalpas nutraukimo; pripažinti atsakovės atliktą šilumos energijos, skirtos butui šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymą neteisėtu ir nepagrįstu, įpareigoti atsakovę atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos butui šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovams išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą, nuo 2011 m. birželio iki 2015 m. gruodžio mėn. pagal namo šildymo įrenginius atitinkantį metodą.

3. Ieškovai nurodė, kad jie yra buto (duomenys neskelbtini) savininkai. Ieškovai, laikydamiesi visų teisės aktų reikalavimų, 2011 m. gegužę atliko ir įteisino savo buto šildymo būdo pakeitimą, t. y. atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir dabar turi vietinį šildymą.

4. Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis tarp atsakovės ir ieškovo, tikėtina, niekada nebuvo sudaryta, o jei ir buvo, tai jos atsakovė tinkamai nevykdė ir ją pažeidinėjo, todėl ši sutartis dėl ieškovo buto šildymo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo 2011 m. gegužę, ieškovui užpildžius 2011 m. gegužės 30 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, visiškai atsiskaičius už šilumos energiją, patiektą iki buto šildymo būdo pakeitimo (nepadarius žalos kitiems daugiabučio namo butų savininkams). Ieškovo butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2011 m. birželio, kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai. Užbaigus minėtus šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbus, buvo atlikti kadastriniai matavimai, taip pat užpildyta ir 2011 m. gegužę oficialiai įregistruota VĮ Registrų centre deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistą Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ir statybos techninį reglamentą 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ pastato inžinerinių sistemų pertvarkymas priskiriamas paprastajam remontui, kuriam nėra reikalingas projektas, leidimas arba sutikimas, ypač kai darbai atliekami ne bendro naudojimo patalpose, o privačiame bute. Ieškovų bute atlikti pakeitimai gavus namo bendraturčių sutikimą.

5. Pagal UAB „Būsto valda“ 2011 m. sausio 6 d. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų apklausos raštu protokolą Nr. 463, butų savininkai pasirinko atsakovę karšto vandens tiekėja. Atlikusi patikrinimą name Valstybinė metrologijos inspekcija 2014 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 13SR-459 uždraudė šilumos tiekėjui išrašyti sąskaitas pagal šilumos ir karšto vandens skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų, tačiau iki šiol sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį išrašomos.

6. Ieškovas neprivalo mokėti už nepaskirstyto karšto vandens pašildymą, nes ieškovo bute nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo. Šioje situacijoje „nepaskirstyto“ karšto vandens vartotojais laikytini tik ieškovo kaimynai, kurių butuose naudojami karšto vandens ir šilumos energijos vartojimo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.

7. Ieškovas teisėtai ir laikydamasis teisės aktų reikalavimų 2011 m. gegužę atsisakė centralizuoto buto šildymo, centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos, kartu atsisakydamas ir karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos. Todėl atsakovė neturi teisės ieškovui skaičiuoti mokesčio už paslaugą, kurios ieškovas faktiškai negauna, atsakovė yra įpareigotina perskaičiuoti ieškovui priskirtus mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą, nes ginčo laikotarpiu į ieškovo butą nebuvo tiekiamas karštas vanduo.

8. Atsakovė ginčo laikotarpiu centralizuotą šilumą name nepagrįstai skirstė pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) patvirtintą 1C metodiką, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu. Komisijos 1C metodika yra skirta namams, kurių visi butai ir visos bendro naudojimo patalpos yra šildomi centralizuotai. Ieškovo butas yra šildomas vietiniu būdu. Tokiais atvejais atsakovė turėjo taikyti arba kitą metodiką (pvz., Nr. 1C kartu su Nr. 5), arba kitaip skirstyti šilumos energiją pagal 1C metodą, nepriskirdama ieškovo butui centralizuotos šilumos dalies.

9. Namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpoms šildyti, nors šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos (net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos). Atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovui šilumos energijos dalį buto ir jam tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui, o ieškovo kaimynų turimiems asmeninio naudojimo sandėliukams ir pastogei nėra priskiriama jokia namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartota šiluma. Šilumos tiekėja netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolės mokėti už bendro naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – pripažino ieškovų buto (duomenys neskelbtini) ir jam tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo buto šildymo būdo pakeitimo ir centralizuotos šilumos tiekimo į bendro naudojimo patalpas nutraukimo fakto įregistravimo VĮ Registrų centre dienos (2012 m. spalio 31 d.); pripažino atsakovės AB „Kauno energija“ atliktą šilumos energijos, skirtos butui (duomenys neskelbtini) šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymą neteisėtu; įpareigojo atsakovę atlikti patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos butui (duomenys neskelbtini) šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei pakoreguoti ieškovams išrašytas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą, nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. pagal namo šildymo įrenginius atitinkantį metodą.

11. Teismas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. ieškovai pateikė atsakovei prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo paslaugą ir 2011 m. spalį raštu pranešė atsakovei (gavo 2011 m. spalio 11 d., reg. Nr. 02-4526) apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą, nes ieškovai atsisakė atsakovės paslaugų, pakeisdami buto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdą į vietinį, ir informavo atsakovę apie tai, kad nesinaudoja jos teikiamomis šiomis paslaugomis. 2013 m. balandžio 29 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad ieškovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis (autonominis), o ne centrinis iš centralizuotų sistemų (centralizuotas). Šis galiojantis 2012 m. spalio 31 d. įrašas atliktas ieškovo 2011 m. gegužės 30 d. deklaracijos, kurioje deklaruoti 2011 m. gegužę atlikti darbai, pagrindu.

12. Tuo laikotarpiu, kai ieškovai vykdė atsijungimo nuo šildymo sistemos darbus (kitus remonto darbus), pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento. Tai savo išvadoje patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, tą taip pat patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>).

13. 2011 m. gegužę vien šildymo būdo pakeitimas ir šių darbų deklaravimas, užpildant deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, galimai nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, tačiau šiuo atveju apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą 2011 m. spalio 11 d. buvo pranešta ir atsakovei. Atsakovė neginčija, kad nuo 2011 m. spalio 11 d. žinojo apie ieškovų buto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos faktą, ieškovui toliau skaičiuoja mokesčius už buto šildymą. Be to, šie duomenys buvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre 2012 m. spalio 31 d., todėl net ir laikant, jog atsakovė anksčiau nežinojo apie ieškovų vienašališką sutarties nutraukimą, duomenų įtraukimas ir paviešinimas Nekilnojamojo turto registre laikytinas oficialia data, nuo kurios skaičiuojamas sutarties nutraukimas.

14. Teismas sprendė, kad ieškovai turėjo teisę atsijungti nuo centralizuoto šildymo sistemos, o tai padarydami jokių imperatyvių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pagrįstas ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovų buto ir jam tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir centralizuotos šilumos tiekimo į bendro naudojimo patalpas nutraukimo. Tačiau šildymo būdo pakeitimas teisėtu laikytinas nuo fakto apie šilumos energijos tiekimo į ieškovų butą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2012 m. spalio 31 d.

15. Antstolio 2011 m. rugpjūčio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nustatyta, kad ieškovų bute (virtuvėje, pagalbinėse patalpose) nėra jokio karšto vandens cirkuliacijos stovo, nes jis yra įrengtas bendro naudojimo patalpose (šachtoje), todėl šio stovo skleidžiama šilumos energija yra suvartojama ne ieškovo bute, o bendro naudojimo patalpose, už kurių šildymą ieškovai sutinka mokėti. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė yra įpareigotina atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, iš mokėtinų sumą pašalindama ieškovui priskirtus mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą.

16. Nors atsakovė nurodo, kad gyventojai perka iš jos atskirai šilumos energiją ir vandenį, tačiau šios aplinkybės kaip tik patvirtina, kad atsakovė yra karšto vandens tiekėja, kol gyventojai nepasirinko 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo, kurį pasirinkti galimybė atsirado tik 2010 metais. 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo redakcija, pagal kurią nustatyti alternatyvūs apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (toliau – pirmasis būdas) arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – antrasis būdas), arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius geriamajam vandeniui pašildyti. Vartotojai daugiabučiuose namuose gali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Iš esmės analogiškos nuostatos nustatytos ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Taigi, atsakovė visada buvo ir karšto vandens tiekėja, nes galimybė gauti karštą vandenį pagal 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą realiai atsirado tik 2010 metais, tačiau gyventojai ginčo laikotarpiu nesudarė ir nepakeitė sutarčių su šilumos ir vandens tiekėjais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435/2014">3K-3-435/2014</a>).

17. Ieškovas įrodinėja atsakovės vykdyto šildymui, karštam vandeniui paruošti ir jo temperatūrai palaikyti skirtos šilumos energijos paskirstymo neteisėtumą, pasireiškusį šilumos apskaitai naudojamais apskaitos prietaisais, kurie ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių metrologinių patikrų (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 424 patvirtintų Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 22 punktas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 55.3, 185.4 punktai). Teismas nurodė, kad karšto vandens skaitikliai butuose yra namo šilumos apskaitos mazgo dalis. Šiems skaitikliams yra privaloma metrologinė patikra (ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių 22 punktas). Pagal UAB „Būsto valda“ 2011 m. sausio 6 d. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų apklausos raštu protokolą Nr. 463, butų savininkai pasirinko atsakovę karšto vandens tiekėja. 2014 m. lapkričio 3 d. raštu kreiptasi į Valstybinę metrologijos inspekciją prašant patikrinti, ar atsakovė, tiekdama šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai naudoja galimai neturinčius galiojančios metrologinės patikros šilumos ir karšto vandens skaitiklius, kurių rodmenis naudoti sąskaitoms išrašyti draudžia ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 22 punktas. Atlikusi patikrinimą ginčo name šiuos šilumos energijos ir karšto vandens apskaitos pažeidimus nustatė ir patvirtino Valstybinė metrologijos inspekcija ir 2014 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 13SR-459 uždraudė šilumos tiekėjai išrašyti sąskaitas pagal šilumos ir karšto vandens skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų. Tačiau iki šiol sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį yra išrašomos pagal skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų. Nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pataisos – uždrausta priskirti apmokėti šilumos energiją, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas tinkamai nesutvarkęs karšto vandens apskaitos. Ieškovų namo karšto vandens apskaita nėra sutvarkyta. Teismas ieškovų reikalavimą įpareigoti atsakovę perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį 2011 m. birželio 1 d. – 2015 m. gruodžio laikotarpiu laikė pagrįstu, tačiau tenkintinu iš dalies, nes faktas apie šilumos energijos sutarties su atsakovu nutraukimą Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2012 m. spalio 31 d. Taigi, būtent nuo šios datos (2012 m. spalio 31 d.) iki 2015 m. gruodžio 1 d. šilumos tiekėja (atsakovė) įpareigotina perskaičiuoti visus ieškovų mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovų reikalavimai, ir priėmė naują sprendimą ieškovų ieškinio netenkinti. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį kolegija paliko nepakeistą. Apeliacinį procesą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalies nutraukė.

19. Kolegija nurodė, kad ieškovai nuo 2011 m. gegužės mėn. vienašališkai atjungė buto įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 straipsnio, Statybos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis. Tiek pagal tuo metu galiojusį, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę butų savininkai turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-359/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-359/2007">3K-7-359/2007</a>; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2012">3K-3-259/2012</a>; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277/2012">3K-3-277/2012</a>).

20. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 12.11 punkte nustatyta, kad statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriamas prie paprastojo remonto darbų. Pagal Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 20 straipsnio 1 dalies 9 punktą, paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 32 punkte nustatyta, jog atvejai, kada yra privalomi rašytiniai pritarimai statinio projektui, pateikiami Reglamento 6 priede.

21. Ieškovų buto atjungimo nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų metu galiojo Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurių 104–124 punktai reglamentavo šilumos įrenginių atjungimą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 pripažino, kad šių taisyklių 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, šis sprendimas daro įtaką tik po jo atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi, ieškovai buto atjungimo nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų metu turėjo vadovautis Taisyklių nuostatomis (108–110, 120, 122 punktai).

22. Ieškovai, norėdami atjungti nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų sau nuosavybės teise priklausantį butą, neprivalėjo parengti paprastojo remonto aprašo ir gauti iš savivaldybės institucijos pritarimo šiam aprašui, nes tokios prievolės teisės aktai tuo metu neįtvirtino. Atsakovė remiasi Taisyklių 95 punktu, pagal kurį pastato savininkas, pageidaujantis pertvarkyti pastato inžinerines sistemas (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo), privalo organizuoti paprastojo remonto projekto (aprašo) parengimą ir teisės akto nustatyta tvarka gauti savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą šiam projektui (aprašui), tačiau ji remiasi teisės akto redakcija, galiojusia nuo 2011 m. liepos 20 d., o ginčo laikotarpiu galiojusio teisės akto redakcijos 95 punktas nustatė šilumos įrenginių rekonstravimo taisykles. Tačiau ieškovai, atjungdami savo buto šildymo sistemą nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų, nesilaikė atjungimo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų, susijusių su šilumos įrenginių atjungimu nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva, t. y. ieškovai nepateikė prašymo savivaldybės institucijai išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir nepasirašė atjungimo akto, todėl jų buto nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų atjungimas laikytinas neteisėtu (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų pasirašiusios atjungimo aktą ir susitarimą dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, tai ieškovų buto šilumos vartojimo įrenginiai teisėtai nėra atjungti (Taisyklių 123 punktas).

23. Kadangi ieškovų buto šilumos vartojimo įrenginiai nėra teisėtai atjungti ir šalių šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis nėra nutraukta, tai pagal teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra teisinio pagrindo visiškai atleisti daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkus nuo pareigos mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos padarinį, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, iš mokėtinų sumų pašalinant ieškovams priskirtus mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą, nes iki šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ieškovai turi pareigą mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą kaip šilumos vartotojai, o po to – kaip daugiabučio namo inžinerinės konstrukcijos bendraturčiai (CK 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.82–85 straipsniai, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 227.2 punktas (2011 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 1-191 redakcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>).

24. Pagal UAB „Būsto valda“ 2011 m. sausio 6 d. patvirtinto daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolą Nr. 463 butų savininkų dauguma pasirinko karšto vandens tiekėja AB „Kauno energija“, t. y. pirkti centralizuotai paruoštą karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo.

25. Iš pateikto į bylą 2014 m. gruodžio 16 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos rašto Nr. 13SR-459 matyti, kad Lietuvos metrologijos inspekcija, atlikusi pastato (duomenys neskelbtini) šilumos punkte įrengtų šilumos skaitiklių ir butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių patikrinimą, nustatė, kad karšto vandens skaitikliai namo (duomenys neskelbtini) butuose yra gyventojų nuosavybė, gyventojai už sunaudotą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti atsiskaito su UAB „Kauno vandenys“, o už geriamajam vandeniui pašildyti sunaudotą šilumos kiekį – su AB „Kauno energija“ pagal šių skaitiklių rodmenis. 2012 m. spalio 23 d. AB „Kauno energija“ raštu Nr. 20-4401 kreipėsi į UAB „Būsto valda“ dėl informacijos apie apsirūpinimą karštu vandeniu patikslinimo. Raštu buvo prašyta skubiai informuoti, ar 2011 m. bendraturčių priimtas sprendimas karšto vandens tiekėja pasirinkti AB „Kauno energija“ nepasikeitė. UAB „Būsto valda“ 2014 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. S-830 Lietuvos metrologijos inspekciją ir AB „Kauno energija“ informavo, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkai yra pasirinkę karšto vandens tiekėja AB „Kauno energija“, t. y. kai centralizuotai paruoštas vanduo perkamas iš karšto vandens tiekėjo. Bendraturčių priimtas sprendimas nėra pasikeitęs. Atsakovė 2015 m. kovo 2 d. su UAB „Kauno vandenys“ pasirašė geriamojo vandens, skirto karštam vandeniui ruošti, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SUT00103239 daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini). Ši sutartis reglamentuoja atsakovės ir UAB „Kauno vandenys“ santykius, pastarajai tiekiant geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, taip pat priimant tvarkyti nuotekas, o atsakovei sumokant UAB „Kauno vandenys“ už patiektą geriamąjį vandenį ir sutvarkytas nuotekas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Kolegija sprendė, kad atsakovė nebuvo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) karšto vandens tiekėja iki 2015 m. kovo mėn., todėl iki šio laiko neturėjo pareigos rūpintis karšto vandens skaitiklių metrologiniu patikrinimu.

26. Pagal pastatų (duomenys neskelbtini) šilumos paskirstymo pagal vartotojus ir paslaugas išklotinę už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. visais mėnesiais buvo išmatuotas didesnis šilumos kiekis nei apmokestintas, o ieškovai nepateikė tai paneigiančių paaiškinimų ir įrodymų, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, jog ji šilumos kiekio, kuris atsiranda dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio, vartotojams nepriskiria.

27. Dėl ieškovų apeliacinio skundo kolegija nurodė, kad jie iki nustatyto termino pabaigos 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nustatytų trūkumų nepašalino – pateikė apeliacinį skundą, pasirašytą tik savo pačių. Dėl to laikytina, kad apeliacinis skundas paduotas asmenų, neturinčių teisės jo paduoti, ir apeliacinis procesas pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalies nutraukiamas.

28. Kolegija netenkino ieškovų prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, arba alternatyvaus prašymo sustabdyti nagrinėjamąją bylą, kol Konstitucinis Teismas priims nutarimą dėl nurodyto teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes jai nekilo abejonių dėl CPK 306 straipsnio 3 dalies konstitucingumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti apeliacinei instancijai bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovų apeliacinį skundą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDA5LTEwNzUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-409-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-409-1075/2018">e3K-3-409-1075/2018</a>, nes teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė visų CPK leidžiamų priemonių, kad vartotojas galėtų apginti savo teises teisme, pvz., savo iniciatyva nurodyti ieškovui (vartotojui), kaip reikia pašalinti teismo nustatytus trūkumus, pasirūpinti tinkamu atstovavimu per advokatą (CPK 161 straipsnis), nes ieškovai, kaip vartotojai, neturi nukentėti dėl to, kad siekė asmeniškai patys apginti savo teises. Teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje nurodė, kad Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga negali būti laikoma tinkamu ieškovų atstovu, konstatavo, kad apeliacinį skundą padavė ir jį pasirašė neturintis teisės tai padaryti asmuo (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas), tačiau nenurodė, kad ieškovai privalo apeliacinį skundą pateikti per advokatą (ir ne per jo padėjėją), nurodė, kad ieškovai jį privalo tinkamai pasirašyti, o tai ieškovai ir padarė. Tokiu atveju teismas turėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti, aiškiai nurodydamas pasirūpinti tinkamu atstovavimu per advokatą (CPK 161 straipsnis, 316 straipsnio 1, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461-611/2015">3K-3-461-611/2015</a>; kt.).

29.2. Šiuo atveju apeliacinį skundą surašė asociacijos „Savininkų ir vartotojų sąjunga“ vadovas P. M., kaip šio kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodytas asmuo, tačiau dėl šios asociacijos teismas apskritai nepasisakė, tik pateikė argumentus dėl kitos asociacijos. Ieškovai prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta, ar CPK 306 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.), nustatanti, kad apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei kreiptis į teismą. Ieškovų teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą su apeliaciniu skundu buvo paneigta, nes ieškovas neturėjo pakankamai lėšų kreiptis į advokatą dėl apeliacinio skundo surašymo, o nemokama teisinė pagalba jam neteiktina. Šiuo metu Konstituciniame Teisme yra gautas pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas Nr. 1B-4/2018 ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai neprieštarauja CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), ir byla pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui. Išreikštos abejonės dėl CPK 306 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsniui yra pagrįstos, todėl, nepašalinus abejonių ir pritaikius CPK teisės normą byloje, kyla grėsmė pažeisti ieškovų teises bei teisėtus interesus. Dėl to jei teismas nuspręstų, kad apeliacinį skundą privalo pasirašyti ir advokatas (CPK 306 straipsnio 3 dalis), yra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą ir sustabdyti šią civilinę bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą dėl minėto teisės akto nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

29.3. Nors vien šildymo būdo pakeitimas ir šių darbų deklaravimas 2011 m. gegužę užpildant deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galimai nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, tačiau šiuo atveju apie tokį sutarties nutraukimo pagrindą 2011 m. spalio 11 d. buvo pranešta ir energijos tiekimo įmonei. Atsakovė neginčija, kad nuo 2011 m. spalio 11 d. žinojo apie ieškovo buto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos faktą, tačiau ieškovui toliau skaičiuoja mokesčius už buto šildymą kaip „baudą“ už tariamai neteisėtą šildymo būdo pakeitimą, nors tokios baudos nenurodo teisės aktai. Taigi šalių sutartis yra nutraukta nuo 2011 m. spalio 11 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>).

29.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad vartotojas privalo mokėti už šilumos energiją, kurios faktiškai negavo, remdamasis ginčo laikotarpiu negaliojusiomis ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, dėl kurių taikymo kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2012">3K-3-44/2012</a>; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2012">3K-3-259/2012</a>; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012), kad teisės aktai nedraudžia asmenims atsijungti savo butų šildymo sistemas nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, tačiau turi būti laikomasi tam tikros tvarkos, kurią reglamentuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tačiau teismas negali taikyti negaliojančių ir (arba) bylos nagrinėjimo metu administracinio teismo panaikintų teisės norminių aktų, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>.

29.5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos būtų pradėjusi administracines procedūras dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, o vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.

29.6. Ginčo laikotarpiu ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktai negaliojo, o nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojančių energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.8 punktas nustatė, kad vartotojas privalo atlyginti juridinių ar fizinių asmenų patirtą žalą, o ne mokėti už negautą šilumos energiją. Tačiau atsakovė neprašo priteisti iš ieškovų žalos atlyginimo. Jei teismas spręstų priešingai, tai tokiu atveju taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Be to, ginčo energiją suvartojo tretieji asmenys – namo butų, kuriuose buvo centralizuotas šildymas, savininkai, kurie neįtraukti į šią bylą, taigi ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>).

29.7. Teismas, nagrinėdamas bylą, nebegalėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 panaikintais kaip prieštaraujančiais Konstitucijai Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-18')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-18">1-18</a>7 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktais. Jei asmenys kreipiasi į teismą, ir jų bylinėjimosi teisme metu Konstitucinis Teismas priima tam tikrą baigiamąjį aktą, kuriame sprendžiamas teisės aktų, taikytinų teisme, konstitucingumas, tai toks baigiamasis aktas turi būti taikomas ir aplinkybėms, kilusioms iki minėto baigiamojo akto įsigaliojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-544-2004; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Be to, teismas negalėjo remtis kasacinio teismo praktika bylose dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse reglamentuotos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-359/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-359/2007">3K-7-359/2007</a>; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2012">3K-3-44/2012</a>; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2012 m. gegužės 29 d. civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2012">3K-3-259/2012</a>; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277/2012">3K-3-277/2012</a>; kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>). Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės galiojo ginčo laikotarpiu, tačiau buvo panaikintos iki ieškinio pateikimo.

29.8. Teismas turėjo remtis kasacinio teismo nutartimi dėl teisės atsijungti nuo šilumos tiekimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, kuri buvo priimta, kai negaliojo Šilumos ūkio įstatymas ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tačiau kasacinis teismas rėmėsi ne šilumos ūkį reglamentuojančiais teisės aktais, o ir šiuo metu galiojančiomis CK ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatomis, kurios turi viršenybę bylose, susijusiose su vartotojų teisėmis (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis). Remiantis CK 6.317 straipsnio 1 dalimi, 6.329 straipsnio 1 dalimi, 6.388 straipsnio 1 dalimi vartotojai privalo sumokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė ieškovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo sumokėti pagal šilumos paskirstymą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2012">3K-3-44/2012</a> ir 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010 išaiškinimais, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

29.9. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas, kuris nėra karšto vandens vartotojas, privalo sumokėti už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>. Ieškovas įrodė, kad ginčo bute (virtuvėje, pagalbinėse patalpose) nėra jokio karšto vandens cirkuliacijos stovo, nes jis įrengtas bendro naudojimo patalpose (šachtoje), todėl šio stovo skleidžiama šilumos energija yra suvartojama ne ieškovo bute, o bendro naudojimo patalpose, už kurių šildymą jis sutinka mokėti, todėl atsakovė yra įpareigotina atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, iš mokėtinų sumų pašalindama ieškovui priskirtus mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą.

29.10. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ieškovas, kuris nėra karšto vandens vartotojas, privalo sumokėti už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-435/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-435/2014">3K-3-435/2014</a>. Ieškovo namo butų savininkai nebuvo pasirinkę 2-ojo karšto vandens ruošimo būdo, todėl atsakovė buvo ir tebėra karšto vandens tiekėja ginčo name. Net jei teismas pagrįstai sprendė, kad gyventojų sprendimą patvirtina UAB „Būsto valda“ 2014 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. S-830, pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nėra jokių kitų įrodymų, jog, gyventojams galimai pasirinkus 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą, atsakovė sudarė su gyventojais sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime byloje Nr. I-442-18/2011 vertino Taisyklių 185.2.1 ir 185.2.2 punktus (sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija nuo 2011 m. spalio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., dabar Taisyklių 193.2.1 ir 193.2.2 punktai) tuo aspektu, jog juose nustatyta pareiga vartotojams (juos teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo, nuostata dėl atitinkamų dokumentų (nurodytų Taisyklių 185.1 punktas, dabar 193.1 punktas) ir sudarytų sutarčių (nurodytų Taisyklių 185.2 punktas, dabar 193.2 punktas) pateikimo yra privaloma ir galiojanti, o argumentai, jog Taisyklių 233 punkto (dabar 241 punktas) nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir kitiems teisės aktams visa apimtimi, laikytini nepagrįstais. Atsakovei neįvykdžius Taisyklių 193.1 bei 193.2 punktuose nustatytų sąlygų laikytina, kad atsakovė buvo ir yra ieškovo namo karšto vandens tiekėja, nes nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ginčo laikotarpiu ieškovų namo gyventojai būtų tinkamai nusprendę pasirinkti 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>).

29.11. Ieškovui įrodžius, kad atsakovė visada buvo karšto vandens tiekėja name, spręstinas klausimas dėl atsakovės prievolės tinkamai sutvarkyti karšto vandens apskaitos prietaisus ir dėl pasekmių šių prietaisų metrologiškai nepatikrinus, tačiau naudojant apskaitai. Atsakovė į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ginčo namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, nes tokių patikrų atsakovė į bylą nepateikė. Atsakovė nesutinka su ieškiniu, nes tariamai nebuvo karšto vandens tiekėja, tačiau ne todėl, kad karšto vandens apskaita buvo sutvarkyta. Atsakovė pagal prašomą pripažinti nutraukta nesąžiningą šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį į butams ir bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti, nors tai draudžiama (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 424 22 punktas, energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 55.3, 185.4 punktai). Įstatymas įtvirtino atsakovės pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą jau nuo 2000 m. sausio 1 d. Be to, nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pataisa, uždraudžianti priskirti apmokėti šilumos energiją, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas tinkamai nesutvarkęs karšto vandens apskaitos. Ieškovo namo karšto vandens apskaita netvarkinga iki šiol. Todėl šilumos tiekėja įpareigotina perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2015 m. gruodžio.

29.12. Atsakovė nuo 1999 m. gruodžio 31 d. neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.2 punkto, pagal kurį apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti; 1.3 punkto, pagal kurį dujų, elektros ir šilumos energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis, įrengia jiems (taip pat pakeičia netenkinančius apskaitos reikalavimų arba pasibaigus eksploatavimo terminui) šilumos energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus, įrengiamus pramonės įmonėse, vartojančiose šilumos energiją technologiniams procesams), dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus, kuriuos tiekėjas perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis; 2.1 punkto, pagal kurį karšto vandens apskaitos prietaisai butuose turėjo būti įrengti iki 1999 m. gruodžio 31 d., taip pat nevykdė 2.2 punkto, nustatančio, kad šilumos energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus, įrengiamus pramonės įmonėse, vartojančiose šilumos energiją technologiniams procesams), dujų, elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja (atlieka techninę priežiūrą, keičia, remontuoja, organizuoja metrologinę patikrą) tiekėjai. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia namams ir (ar) butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip. Kadangi nė vienas ieškovų namo vartotojas nėra pageidavęs kitaip, laikytina, kad šilumos ir karšto vandens tiekėjas atsako už butų šildymo ir karšto vandens paslaugą ne iki šio namo įvado, o iki kiekvieno buto, nesvarbu, kas prižiūri šildymo sistemas, nes atsakovė, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėja, turi individualias sutartis su kiekvienu buto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002).

29.13. Atsakovė gali nepagrįstai tvirtinti, kad jos anksčiau vykdyta apskaita buvo tvarkinga, nes Metrologijos inspekcija pažeidimą nustatė tik 2014 m. gruodžio 16 d., tačiau tokius argumentus paneigia CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad skolininko (t. y. atsakovės, privalančios ieškovo naudai atlikti veiksmus) kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Šilumos ūkio įstatymas, Energetikos įstatymas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės ir visi kiti šalių ginčui taikytini teisės aktai neįtvirtina jokios išimties, leidžiančios netaikyti kaltės prezumpcijos atsakovei. Todėl laikytina, kad atsakovė yra kalta dėl tinkamai nesutvarkytos karšto vandens apskaitos, nes neįrodė, kad visi karšto vandens skaitikliai butuose ginčo laikotarpiu turėjo galiojančias metrologines patikras. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio l dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.

29.14. Teismas, spręsdamas dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, privalo laikytis kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418-313/2017">3K-3-418-313/2017</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMtMzEzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103-313/2018">3K-3-103-313/2018</a> ir kt. Dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name ieškovui buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendro naudojimo patalpų šildymą. Ieškovo pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruotos kaip asmeninio naudojimo patalpos. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgtMzEzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418-313/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418-313/2017">3K-3-418-313/2017</a> ir 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMtMzEzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103-313/2018">3K-3-103-313/2018</a>). Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad šių patalpų aukštis skiriasi, todėl šilumos energija turėjo būti skirstoma pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Ieškovas nesutinka, kad šilumos paskirstymas teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro duomenų, tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjai informacijos apie pasikeitusį jų butų plotą, nes toks įstatymų aiškinimas tiesiogiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701-2015. Byloje nustatyta, kad ieškovė niekada nesidomėjo viešais registro duomenimis, nors privalėjo tai daryti. Pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, t. y. atsakovei (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo pagalbinėms butų patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, jei šios pagalbinės patalpos nešildomos, arba neįtraukė šių patalpų į šildomų butų naudingąjį plotą, jei šios patalpos laikytinos šiltomis patalpomis.

29.15. Atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją ieškovo name, nes ginčo laikotarpiu centralizuota šiluma ieškovo name buvo skirstoma pagal Komisijos patvirtintą 4-ą metodą, nors privalėjo nuo 2009 m. skirstyti pagal 4-ą metodą, taikomą kartu su 5 metodu, nuo 2011 m. birželio, ieškovo butui nepriskirdama jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016). Atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal šiuos metodus, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu, nors tokiais atvejais joks šilumos kiekis atjungtam butui nepriskiriamas.

30. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1. Atsakovė nesutinka, kad ieškovai teisėtai atjungė savo butą nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų, surašydami 2011 m. gegužės 30 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> išaiškinta, kad svarbus ne faktinis, o teisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. kada atsirado pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai nepateikė prašymo savivaldybės institucijai išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir nepasirašė atjungimo akto (ginčo metu galiojusių Taisyklių 122 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu (bylos Nr. I-438-35/2012) pripažino, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260–263 punktai neprieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Taigi 2011 m. gegužės 30 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimui nuo centralizuotos namo šildymo sistemos įteisinti ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jie deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinę reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Tai yra ieškovai neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną atliko visus veiksmus ir prieš išsiųsdami atsakovei raštą dėl sutarties nutraukimo gavo visų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), nurodytų institucijų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog 2011 m. gegužės 30 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277/2012">3K-3-277/2012</a>; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2013">3K-3-119/2013</a>).

30.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu byloje Nr. I858-13/2014 pripažino, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-18')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-18">1-18</a>7 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šių taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovų surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) nustatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas.

30.3. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad, nebūdami karšto vandens vartotojai, neprivalo mokėti už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, nes cirkuliacijos mokestis nėra vartojimo mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-313/2016">3K-3-197-313/2016</a>). Tai yra mokestis, susijęs su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymu, todėl šį mokestį privalo mokėti net teisėtai nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų atsijungę vartotojai.

30.4. AB „Kauno energija“ 2015 m. kovo 2 d. su UAB „Kauno vandenys“ pasirašė geriamojo vandens, skirto karštam vandeniui ruošti, pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SUT00103239 daugiabučiam namui (duomenys neskelbtini). 2015 m. kovo mėnesį atsakovė, tapusi karšto vandens tiekėja, pradėjo organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą butuose. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šilumos tiekėjo teisė priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams šilumos kiekį, suvartotą su nepaskirstytu karštu vandeniu tuomet, kai yra visiškai sutvarkyta karšto vandens apskaita name. Kadangi atsakovė nėra iki galo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos name, tai nuo 2015 m. kovo mėn. (tapimo karšto vandens tiekėja data) visą šilumos kiekį, kuris atsiranda dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio (suvartotas, bet gyventojų nedeklaruotas karšto vandens kiekis), įtraukia į savo nuostolius, t. y. nepriskiria vartotojams. Iki tapimo karšto vandens tiekėja dienos atsakovė turėjo teisę, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, išdalyti ir išdalydavo vartotojams visą namui patiektą ir išmatuotą šilumos apskaitos prietaisų šilumą.

30.5. Atsakovė vykdė prievolę metrologiškai tikrinti komercinei apskaitai naudojamus šilumos apskaitos prietaisus, tai patvirtina ir Lietuvos metrologijos inspekcijos 2014 m. gruodžio 16 d. išvada Nr. 13SR-459, kurioje konstatuota, kad karšto vandens skaitikliai butuose yra gyventojų nuosavybė; gyventojai už sunaudotą geriamąjį vandenį atsiskaito UAB „Kauno vandenys“, o už geriamajam vandeniui pašildyti sunaudotą šilumos kiekį – su AB „Kauno energija“ pagal šių skaitiklių rodmenis. Taigi, atsakovė nebuvo karšto vandens tiekėja iki 2015 m. kovo ir tik nuo šios datos ji atsakinga už karšto vandens skaitiklių keitimą ir nuolatinę priežiūrą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo

31. Ieškovai reiškia reikalavimą pripažinti nutraukta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2011 m. gegužės 30 d. – momento, kai jie užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą. Vadovaudamasi įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykle, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant ieškovų veiksmų teisėtumą visų pirma aktualus nurodytu laiku galiojęs teisinis reglamentavimas.

32. Energijos (kartu ir šilumos energijos) pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

33. CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

34. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

35. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl CK nuostatų ir kitų įstatymų normų santykio sprendžiant dėl vartotojo vienašališko energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo.

36. Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 37 punktas).

37. Šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Todėl net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nutraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas).

38. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas. Taigi, tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>, 36 punktas).

39. Apibendrinant aptartą įstatymų reglamentavimą ir teismų praktikos nuostatas darytina išvada, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.

40. Minėta, ieškovai užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir pateikė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą 2011 m. gegužės 30 d.; ieškovai prašo šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti nutraukta nuo šio momento. Taigi, pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant ieškovų veiksmų teisėtumą, taikytina jų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104–124 punktai.

41. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tarp jų – ir nustatančios vartotojo įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų tvarką, buvo keistos ne kartą, be kita ko, energetikos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1-191, kuriuo nustatyta nauja nagrinėjamam ginčui aktualių Taisyklių 104–124 punktų redakcija, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. I-187.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858–13/2014 pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio administracinio teismo sprendimo atgalinio taikymo ir jo teisinių pasekmių klausimai nagrinėjamai bylai neaktualūs, kadangi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija ginčo santykiams netaikytina.

43. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga.

44. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – VEI) 2015 m. spalio 26 d. sprendime, priimtame ikiteismine ginčo sprendimo tvarka išnagrinėjus ieškovo A. Š. skundą, nėra pateikiamas vertinimas, ar buto šildymo ir karšto vandens būdas pakeistas teisėtai, tačiau yra nustatytos aplinkybės, kurios reikšmingos sprendžiant šalių ginčą. Pirma, konstatuota, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, jog jis atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją (galiojusią nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d.) buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuotos sistemos: gavo daugiabučio namo butų savininkų sutikimą, informavo namo administratorių, šis dalyvavo atjungimo procedūroje, parengė buto paprastojo remonto projektą; tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pasirašyti Taisyklių 122 punkte nustatytą aktą. Antra, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atsakydama į VEI tarnybinės pagalbos suteikimo prašymą, 2015 m. spalio 13 d. pateikė išvadą dėl atliktų šildymo ir karšto vandens sistemos atjungimo statybos darbų teisėtumo, kurioje nurodė, kad pagal Statybos įstatymo ir lydinčiųjų teisės aktų reikalavimus jiems atlikti nereikėjo jokio statybą leidžiančio dokumento, tarp jų – ir pritarimo paprastojo remonto aprašui, statybos darbų užbaigimas įformintas užpildžius deklaraciją apie statybos užbaigimą, nors ji nebuvo privaloma, deklaracija įregistruota Nekilnojamojo turto registre, statybos teisės aktų pažeidimų išvadoje nekonstatuota. Trečia, VEI, 2015 m. rugsėjo 17 d. atlikusi faktinės situacijos patikrinimą, surašė Faktinių aplinkybių patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ginčo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemų.

45. Atsakovė – energijos tiekėja savo nesutikimą su ieškovų reikalavimais grindžia abstrakčiu teiginiu, kad ieškovai nesilaikė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatytos atsijungimo nuo centralizuotos namo šildymo ir karšto vandens sistemos tvarkos, todėl ieškovai išlieka energijos vartotojai; kokie būtent nustatytosios tvarkos pažeidimai trukdo pripažinti ieškovus nutraukusiais energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir kaip jie taisytini, atsakovė nenurodė, lygiai kaip nenurodė ir to, kokie jos ar kitų suinteresuotų asmenų interesai buvo ir yra pažeisti ir (ar) liko neapsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės atsakovės išreikšta pozicija dėl ginčo: nurodė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktus, kurių nesilaikė ieškovai (pažymėtina, kad teismas taikė ginčo santykiams netaikytiną Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-18')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-18">1-18</a>7 redakciją), ir konstatavo, kad dėl to ieškovai laikytini nenutraukusiais energijos pirkimo–pardavimo sutarties ir turi mokėti už šilumos energiją pagal atsakovės pateiktas sąskaitas.

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi šalių ginčas lieka iš esmės neišspręstas. Neabejotina, kad teisinėje valstybėje įstatymų (plačiąja prasme) privalo laikytis visi asmenys, todėl vartotojai turi laikytis nustatytos energijos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo tvarkos, be kita ko – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių. Tačiau tokiu, kaip nagrinėjamo ginčo, atveju ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi ieškovai faktiškai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl jie negali pažeidimo ištaisyti atlikdami veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų laiku galiojusį reglamentavimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, situacija, kurioje ieškovai, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius faktinių veiksmų atlikimo metu galiojusios atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos tvarkos reikalavimus ieškovai pažeidė, kokiam įstatyme įtvirtintam tikslui, atsižvelgiant į nutarties 32–39 punktuose aptartas nuostatas, tie reikalavimai buvo nustatyti, ar faktinė situacija gali būti vertinama kaip atitinkanti aptartą energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visetą ir kada tokia situacija susiklostė laiko atžvilgiu, atitinkamai – ar energijos pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta nutraukta ir nuo kada. Nurodytoms aplinkybėms ištirti ir nustatyti ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nuo sprendimo dėl atsijungimo nuo centralizuotos šilumos energijos tiekimo sistemos teisėtumo priklausys ir ieškovų argumentų dėl atsiskaitymų už šilumos energija metodų ir apskaičiavimo teisingumo vertinimas.

Dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio

47. Vertinant ieškovų argumentus, kuriais jie ginčija prievolę mokėti už šilumos energiją karštam vandeniui tiekti, aktualūs ir taikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> (toliau – ir Nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>) pateikti išaiškinimai. Toje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, pasisakė dėl karšo vandens vartotojų ir daugiabučių namų butų savininkų prievolių mokėti už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti ir mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestį prigimties bei nustatymo tvarkos.

48. Pagal Šilumos ūkio įstatyme ir lydinčiuosiuose teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą šilumos sąnaudos karštam vandeniui yra dvejopo pobūdžio: 1) šilumos sąnaudos šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudos cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui (Nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> 45 punktas).

49. Karšto vandens vartotojai – fiziniai asmenys, kurie karštą vandenį perka savo buities reikmėms su energijos tiekėju sudarytos energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir savo naudojamų šildymo prietaisų nėra atsijungę nuo centralizuotos sistemos, turi pareigą mokėti tiek už šilumos sąnaudas jų vartojamam karštam vandeniui, tiek už šilumos sąnaudas karšto vandens cirkuliacijai (Nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> 46–49 punktai).

50. Asmenys, kurie yra teisėtai atsijungę nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, t. y. jų naudojami šilumos įrenginiai nėra prijungti prie karšto vandens sistemos, nėra karšto vandens, kurio temperatūrai palaikyti yra skirta cirkuliacija, vartotojai, tačiau daugiabučio namo butų (patalpų) savininkai turi prievolę mokėti karšto vandens cirkuliacijos mokestį, kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus) bendraturčiai. Karšto vandens temperatūros palaikymo sistema daugiabučiame name, nepriklausomai nuo to, ar ja naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 61 dalis), užtikrinanti šių patalpų funkcionavimą ir tenkinanti jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalis, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis) (Nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> 50–52 punktai).

51. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Valstybinės energetikos ir kainų komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 (toliau – Metodika), priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Metodikoje nustatyti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai): po 240 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 160 kWh būstui per mėn., iš jų vonios šildytuvui – 80, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete) bei įrengtas vonios šildytuvas, po 80 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose (vonioje ar tualete), bet nėra vonios šildytuvo, ir po 10 kWh būstui per mėn., kai karšto vandens cirkuliacija yra tik namo rūsyje (Metodikos 8 punktas, 3 lentelė). Ši cirkuliacijos mokesčio skaičiuoklė naudojama ne tik jos nurodytu tikslu, skaičiuojant kompensacijas, bet ir taikant Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus (Nutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> 54–57punktai).

52. Iš aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas atsakovei turi (turėjo) mokėti ieškovai, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jie yra teisėtai atsijungę nuo centralizuotos karšto vandens teikimo sistemos ir nutraukę karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra ieškovų asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Šios aplinkybės byloje nėra tinkamai nustatytos, dėl to atitinkama skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta ir palikta galioti.

Dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį

53. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

54. 2008 m. sausio 1 d. Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 1 dalyje pirmą kartą įtvirtinta nuostata, nurodanti, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Remiantis 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymu Nr. X-1329, 15 straipsnio 1 dalyje septintame sakinyje išdėstyta nuostata „tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d.

55. Nuo 2009 m. liepos 1 d. (2009 m. gegužės 12 d. įstatymas Nr. XI-250) įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

56. Teismų praktikoje dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies išaiškinta, kad, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Tai lemia, kad šilumos, kartu ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir nors šios pareigos vykdymui terminas pirmiau minėtame įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zODItODU4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-382-858/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-382-858/2016">A-382-858/2016</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>, 66 punktas).

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad name gyvenančių asmenų padėtis šilumos energijos vartojimo požiūriu yra dvejopa. Viena vertus, jie yra vartotojai, nes šilumos tiekėjas parduoda šilumos energiją kiekvienam iš gyventojų suvartoti buityje. Kaip vartotojas, gyventojas–abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama patalpoms šildyti, vonios šildytuvui (gyvatukui). Visa energija, tiekiama į namą, turi būti pagal šioje byloje esančias sutartis apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal bendraturčių nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai (pagal individualaus vartojimo prietaisų rodmenis), ir kaip savininkai (likusią dalį, fiksuotą tiekėjo apskaitos prietaisu, paskirstytą tarp jų kaip bendraturčių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004).

58. Šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį paprastai susidaro tada, kai karšto vandens vartotojai deklaruoja ne visą faktiškai suvartotą karštą vandenį, o pastate neįrengti nuotolinio valdymo apskaitos prietaisai, leidžiantys šilumos tiekėjui nepriklausomai nustatyti kiekvieno vartotojo suvartojamą karštą vandenį, taip pat tada, kai dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) yra suvartojama daugiau šilumos kiekio nei nustatyti normatyvai. Taigi tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes, kaip nurodyta pirmiau, karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a>, 67 punktas).

59. Aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMy05MTYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-13-916/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-13-916/2017">3K-7-13-916/2017</a> suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.

60. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokėjimo už šilumos kiekį, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui, ieškovams teigiant, kad, šilumos tiekėjai neįvykdžius teisės aktų reikalavimų ir neįrengus apskaitos prietaisų, šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Apeliacinės instancijos teismas ieškovų reikalavimą dėl mokesčio už nepaskirstytą šilumos kiekį perskaičiavimo atmetė pripažinęs pagrįstais atsakovės – šilumos tiekėjos argumentus, kad karšto vandens tiekėja ji tapo ir įgijo prievolę užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą tik nuo 2015 m. kovo 2 d., kai su UAB „Kauno vandenys“ pasirašė geriamojo vandens, skirto karštam vandeniui ruošti, pirkimo–pardavimo sutartį; ieškovai nepaneigė atsakovės paaiškinimų, jog nuo 2015 m. kovo 2 d. ji šilumos kiekio, kuris atsiranda dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio, vartotojams nepriskiria. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apeliacinės teismo sprendimas nepagrįstas įstatymu, dėl to negali būti paliktas galioti. Ši skundžiamo sprendimo dalis naikinama, kad nagrinėjant bylą iš naujo būtų nustatytos ir pagal aptartas įstatymo nuostatas bei teismų praktiką įvertintos aplinkybės, nuo kada atsakovė laikytina karšto vandens tiekėja, atsakinga už tinkamą jo apskaitą.

Dėl ieškovų teisės į apeliaciją

61. Ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas nagrinėti advokato nepasirašytą apeliacinį skundą, nepagrįstai suvaržė jų teisę į teismą. Įvertinusi procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

62. Teisė į pažeistų teisių gynybą – konstitucinė asmens teisė, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnyje, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojama teisė (Konvencijos 6 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia, 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia, 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

63. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (inter alia, 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

64. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad būtų ištirta, ar CPK 306 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) nuostata, jog apeliacinį skundą (išskyrus nurodytas išimtis) turi surašyti advokatas, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, arba sustabdyti nagrinėjamą bylą, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą dėl minėto teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai.

65. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad apeliacinis skundas paduotas pačių ieškovų, neturinčių teisės jį paduoti, remdamasis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, nutraukė apeliacinį procesą pagal jų skundą. Teismas atmetė ieškovų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ar sustabdyti bylą, konstatavęs, kad jam nekyla abejonių dėl aptariamos CPK nuostatos konstitucingumo. Šiame kontekste teisėjų kolegija, neginčydama apeliacinės instancijos teismo pozicijos, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl taikytino byloje teisės akto konstitucingumo yra diskrecinė, atkreipia dėmesį, kad nutartyje atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pakankami motyvuotas (žr. pagal analogiją EŽTT 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą byloje Baltic Master Ltd. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 55092/16).

66. Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 1 d. nutarimu pripažino, kad CK 306 straipsnio 3 dalies nuostata, jog apeliacinį skundą, išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis, surašo advokatas, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

67. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

68. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 dalis). Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 dalis). Jei Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad teisės aktas (įstatymas, Vyriausybės nutarimas, Respublikos Prezidento dekretas) prieštarauja Konstitucijai, teisėjas, atnaujinęs sustabdytos bylos nagrinėjimą, jau netaiko pripažinto Konstitucijai prieštaraujančio akto tiems santykiams, kurie buvo susiklostę iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir jo įsigaliojimo, t. y. retroaktyviai.

69. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad, apeliacinės instancijos teismui atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nesustabdžius bylos, iki bus išspręstas ieškovų ginčijamos proceso teisės normos konstitucingumas, ieškovų teisė į apeliaciją buvo nepagrįstai suvaržyta. Tai yra proceso teisės pažeidimas, dėl kurio skundžiamo procesinio sprendimo dalis dėl apeliacinio proceso pagal ieškovų apeliacinį skundą panaikinama, bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškovų apeliacinis skundas turi būti išnagrinėtas iš esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

70. Apibendrindama aptartus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė materialiosios ir proceso teisės taikymo klaidas, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

71. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti bylą nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas