E. I. pagal BK 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-216/2011

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01037-2007-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.11; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. I. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria atmestas nuteistosios E. I. gynėjo advokato G. Černiausko apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

E. I. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą: laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., būdama UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)), esančios Kauno r., (duomenys neskelbtini), vyr. buhaltere, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnį, kuriame nurodoma, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 4 dalį, kuriame nurodoma, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; 16 straipsnį, kuriame nurodoma, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių apskaitos objektai“, kurioje nurodoma, kad kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu, reikalavimus, nevedė privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro – ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to UAB „A.“ iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25-ojo verslo apskaitos standarto reikalavimų pažeidimo iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.

Nuteistoji E. I. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorė nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka, nes teismas neįsigilino į byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos ir ją nuteisė, nesant jos veikoje BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas jos apeliacinį skundą (turėtų būti – jos gynėjo) atmetė motyvuodamas tuo, kad nėra pagrindo netikėti 2008 m. balandžio 14 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/56. Kasatorės manymu, tokia teismo pozicija neteisinga, nes tik teismas, o ne specialistas, turėjo teisę duoti išvadą į trečią ir ketvirtą užduotyje pateiktus teisės taikymo klausimus. Be to, specialistas davė išvadą, kad įmonėje privalėjo būti medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui suvestinis registras, nenurodydamas, kokiu teisės aktu jis vadovavosi tai teikdamas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų. Kasatorė teigia, kad neteisinga remtis 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvada Nr. 5-2/56, nes ji pripažinta kalta ne dėl to, kad negalima nustatyti, ar UAB „A.“ dokumentuose už rangos darbus bei medžiagas nurodytos kainos atitinka kainas, nustatytas sutarties dalyvių susitarimu, o dėl to, kad nevedė privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro–ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, ir kilo baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.

Kasatorės manymu, neteisėtai kaip kaltinantis įrodymas įvertinta aplinkybė, kad statybinių medžiagų bei paslaugų nurašymo aktuose statybos darbų vadovo R. K. įrašyti duomenys nebuvo palyginami su objekto sąmatoje nustatytomis normomis. R. K. įrašė tokius duomenis, žinodamas, kad yra sudaryta sąmata dėl pastato rekonstrukcijos, ją turėdamas, tačiau nesutikrinęs duomenų, ir už tai jis turėtų būti atsakingas. Byloje nėra duomenų, jog statybinių medžiagų ir paslaugų nurašymo aktuose įrašytus duomenis ji privalėjo sutikrinti su objekto sąmatoje nustatytomis normomis, nes pagal buhalterės pareigas ji neturi būti statybos objekte, skaičiuoti sunaudotų medžiagų, tikrinti jas su sąmatoje nustatyta norma. Dėl UAB „A.“ direktoriaus kaltės nebuvo sąmatininko, kuris būtų detaliai apskaičiavęs, kiek konkrečiam darbui sunaudota medžiagų.

Nuteistoji dar pažymi, kad nuosprendyje nurodyta, jog E. I. kaltė grindžiama tuo, kad nurašymo aktuose įmonės atsakingų asmenų surašytų medžiagų, sunaudotų UAB „Ad.“ pastato rekonstrukcijos darbams Kaune, (duomenys neskelbtini), vertė 704 651,27 Lt didesnė už nurodytą atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose. Specialistas negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios panaudotos šio objekto rekonstrukcijai, pirktos 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. Kasatorės manymu, šis įrodymas turėtų būti vertinamas kritiškai. Specialisto išvada, kad nurašyta medžiagų daugiau nei turėjo būti, nepagrįsta, nes visoms panaudotoms medžiagoms yra įsigijimą patvirtinantys dokumentai. Tai, kad specialistas nepraplėtė tyrimo laikotarpio, jog įsitikintų, kad medžiagos įsigytos ankščiau, nesuponuoja buhalterės kaltės tvarkant apskaitą. Kasatorė teigia, kad įmonėje buvo medžiagų likučių, kurie buvo naudojami rekonstrukcijai. Nuteistoji atkreipia dėmesį į tai, kad nurašymo aktuose medžiagų vertė didesnė negu atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose, nes realiai medžiagų buvo sunaudota daugiau, tačiau perduodant atliktus darbus kita šalis nesutiko, jog tiek sunaudota medžiagų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Šiuo atveju dėl netinkamai surašytų atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų turėtų būti atsakingi juos surašę ir pasirašę asmenys – UAB „A.“ direktorius V. E. ir UAB „Ad.“ direktorius A. G.

Nuteistoji teigia ir tai, kad specialistas išvadoje nurodė, jog UAB „A.“ per tiriamąjį laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. įsigijo įvairių medžiagų ir paslaugų pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai už 1 099 448,28 Lt, kurių gavimas ir panaudojimas parodytas bendrovės 2014 sąskaitoje (prekės ir paslaugos, skirtos perpardavimui), apskaitos dokumentuose ir registruose. Specialisto išvada, kad nebuvo galima nustatyti, ar visos medžiagos, kurios panaudotos objekto rekonstrukcijai, buvo pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., yra nepagrįsta dokumentais, o prielaida, kad medžiagos galėjo būti pirktos ir anksčiau arba įmonės atsakingi asmenys, nurašydami medžiagas, nesigilindami skaičius nurašė nuo minėtos sąmatos, vertintina kaip neteisėta, nes apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis prielaidomis ir spėjimais, asmens kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo turi būti pagrįsta tinkamais įrodymais.

Kasaciniame skunde nurodyta ir tai, kad E. I. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. už aplaidų apskaitos tvarkymą. Tačiau nuosprendyje teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“, neteisėtai nurodo, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog už norminių aktų pažeidimus atsakingi UAB „A.“ direktorius V. E. ir buhalterė E. I.. Specialistas išvadą pateikė, kai kaip įtariamasis dar nebuvo apklaustas direktorius V. E. Šis apklausoje pažymėjo, kad sunaudotų medžiagų ir atliktų darbų sąrašus pateikdavo UAB „Ad.“ direktoriui A. G., tada abu surašydavo atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktus, į juos neįtraukdami kai kurių darbų, o pasirašytus aktus paduodavo E. I., kuri juos įtraukdavo į apskaitą. Taigi ji, E. I., neturėjo galimybės žinoti realaus dokumentų turinio, jai būdavo pateikiami užpildyti darbų priėmimo–perdavimo aktai. Todėl, atsižvelgiant į Buhalterinės apskaitos įstatymo 9, 21 straipsnių nuostatas, bendrovės direktoriaus V. E. apklausos turinį, ji, E. I., neturėtų būti atsakinga už šį pažeidimą.

Kasatorė pažymi, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnį, vadovaudamasis Verslo apskaitos standartais, Tarptautiniais apskaitos standartais, įmonės vadovas parenka ir patvirtina įmonės apskaitos politiką, t. y. apskaitos principus, metodus, taisykles. Įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, o buhalterė – už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai, ar yra suvestinis registras ar ne, priklauso tik nuo vadovo. Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, o jų formą, turinį ir skaičių nustato ūkio subjektas, t. y. vadovas. Nors specialistas apklausoje teigia, kad negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios panaudotos objekto rekonstrukcijai, buvo pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d., jos galėjo būti pirktos ir anksčiau, to priežastis – UAB „A.“ nevedė konkrečiam objektui medžiagų įsigijimo bei panaudojimo bazinio suvestinio registro, dėl to už tikrinamąjį laikotarpį iš dalies negalėjo nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, tačiau, kasatorė pabrėžia, kad jokiame teisės akte nenumatyta, jog šis registras privalomas.

Be to, specialistas J. Grigonis, atlikdamas ūkinės, finansinės veiklos patikrinimą, išvadose neužsiminė apie suvestinio registro reikalingumą, tačiau po O. Viliūnienės, Kauno technologijos universiteto specialistės, apklausos, kurioje pateiktos išvados, kad neteisėtai padidintos kainos, naudoti ne tie įkainiai, specialistas apklausoje parodė, kad buhalterė nevedė konkretaus objekto medžiagų įsigijimo bei panaudojimo apskaitos. Darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo esmė buvo nustatyti neteisėtą įkainių taikymą ir atlyginti UAB „Ad.“ padarytą žalą. Tačiau šiuo metu UAB „Ad.“ pretenzijų UAB „A.“ atsakingiems asmenis neturi, patikrinimo metu nustatyta žala neinkriminuota buhalterei ar kitiems bendrovės darbuotojams. Suvestinis registras susistemintų medžiagų ir paslaugų gavimą bei panaudojimą, kuris užfiksuotas bendrovės 2014 sąskaitoje, apskaitos dokumentuose ir registruose. Dėl to, įvertinus apskaitos dokumentų visumą, kurių duomenys nesiskirtų nuo duomenų, jeigu būtų pildomas suvestinis registras, specialisto pateikta išvada dėl baudžiamajame įstatyme nurodytų pasekmių buvimo neteisėta ir nepagrįsta jokiais juridinę galią turinčiais dokumentais, juolab kad specialistas išvadoje pasisakė tik dėl nurašytų medžiagų ir paslaugų kainų skirtumo, o ne dėl medžiagų kiekio skirtumo. Specialistas nenustatė faktinių aplinkybių, kad įmonė neišsaugojo buhalterinių apskaitos dokumentų, o tai suponuotų baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių buvimą, nes jų nesant ir būtų galima konstatuoti, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Suvestinio registro buvimas ir jame esantis turinys būtų vienodas, kaip ir duomenys, esantys PVM sąskaitose–faktūrose, aktuose ar registruose, kurie išsaugoti įmonėje ir įtraukti į reikiamus registrus, todėl šiuo atveju įvertinus dokumentų visumą, kurių turinys atsispindi buhalterinėje apskaitoje ir nesant suvestinio registro, buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumas nepakistų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į nuteistosios E. I. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad E. I. pagrįstai pripažinta kalta dėl aplaidžios UAB „Avadi“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismai nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes nustatė, išsamiai ir objektyviai įvertinę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apskrities skyriaus 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvadas ir tyrimą atlikusio specialisto J. Grigonio teisiamojo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis. Nuteistoji, neigdama savo kaltę, teigia, kad nei Buhalterinės apskaitos įstatymas, nei kiti buhalterinę apskaitą reglamentuojantys norminiai aktai nereikalauja, jog kiekvienam statybos objektui būtų atskirai vedama statybos medžiagų įsigijimo bei panaudojimo apskaita ir kad tuo turėjo pasirūpinti bendrovės vadovas, kuris yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Nuteistoji teigia ir tai, kad UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai įsigytų ir panaudotų medžiagų kiekius galima nustatyti iš bendrovėje „A.“ vedamos bendros visų statybos objektų medžiagų įsigijimo ir jų panaudojimo apskaitos duomenų, t. y. kad neatsirado pasekmių, numatytų BK 223 straipsnyje. Prokuroro nuomone, šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalyje „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ nustatyta, kad kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu. Kadangi UAB „A.“ buvo pelno siekiantis juridinis asmuo, jis privalėjo vadovautis šiais standartais ir kiekvienam statybos objektui vesti privalomąjį medžiagų įsigijimo bei panaudojimo suvestinį registrą. Pareiga vesti konkretaus statybos objekto suvestinį registrą yra numatyta įstatyme ir teisės aktuose, todėl papildomo bendrovės vadovo nurodymo nereikėjo. 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvada, tyrimą atlikusio specialisto J. Grigonio teisme pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad dėl E. I. aplaidžiai vedamos apskaitos nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Specialistas nurodė, kad dėl to, jog nebuvo vesta konkretaus objekto rekonstravimui įgytų ir panaudotų medžiagų apskaita, jis negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios buvo panaudotos, pirktos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. Be to, nustatyta, kad UAB „A.“ atsakingų asmenų surašyti medžiagų, sunaudotų UAB „Ad.“ pastato rekonstrukcijos darbams, nurašymo aktuose nurodyta vertė nesutampa nei su medžiagų įsigijimo dokumentuose, nei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose nurodytų medžiagų verte, nes nurašymo aktuose nurodyta suma didesnė net 704 651,27 Lt. Taigi tarp E. I. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo bei 25-ojo verslo apskaitos standarto reikalavimų pažeidimo ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios E. I. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros...“

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. materialioji nusikaltimo sudėtis. Šie padariniai yra alternatyvūs – pakanka nustatyti bent vieną iš jų.

Toliau aptarsime tik vieną iš minėtų alternatyvių veikų – aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes tik ši veika aktuali nagrinėjamoje byloje. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.). Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tarp jų ir buhalteris (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnis). BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad E. I., būdama UAB „A.“ vyr. buhalterė, nevedė privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio suvestinio registro – ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, dėl to UAB „A.“ iš pateiktų dokumentų nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Taip ji padarė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio ir Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ normų pažeidimus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. laikotarpiu.

Kasatorė, neigdama savo kaltę, teigia, kad nei Buhalterinės apskaitos įstatymas, nei kiti buhalterinę apskaitą reglamentuojantys norminiai aktai nereikalauja, jog kiekvienam statybos objektui būtų atskirai vedama statybos medžiagų įsigijimo bei panaudojimo apskaita ir kad tuo turėjo pasirūpinti bendrovės vadovas, kuris yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Be to, pastato rekonstrukcijai įsigytų ir panaudotų medžiagų kiekius galima nustatyti iš bendrovėje „A.“ vedamos bendros visų statybos objektų medžiagų įsigijimo ir jų panaudojimo apskaitos duomenų, t. y. kad neatsirado padarinių, numatytų BK 223 straipsnyje.

Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Buhalterinės apskaitos įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais. Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtinto 25-ojo verslo apskaitos standarto III dalyje „Statybos sutarčių apskaitos objektai“ nustatyta, kad kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu. UAB „A.“ yra pelno siekiantis juridinis asmuo, todėl jis privalėjo vadovautis šiais standartais ir kiekvienam statybos objektui vesti privalomąjį medžiagų įsigijimo bei panaudojimo suvestinį registrą. Pareiga vesti konkretaus statybos objekto suvestinį registrą yra numatyta įstatyme ir teisės aktuose, todėl papildomo bendrovės vadovo nurodymo nereikėjo. Taigi E. I., kaip UAB „A.“, turinčios savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą, vyr. buhalterė, buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą laikantis Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų reikalavimų – ji yra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. 2008 m. balandžio 14 d. specialisto išvada, tyrimą atlikusio specialisto J. Grigonio teisme paaiškinimais, iš dalies pačios kaltinamosios E. I. parodymais nustatyta, kad dėl E. I. aplaidžiai vedamos apskaitos nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB „A.“ įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „Ad.“ priklausančio pastato Kaune, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai ir kodėl į sunaudotų medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę. Specialistas patvirtino, kad dėl to, jog nebuvo vesta konkretaus objekto rekonstravimui įgytų ir panaudotų medžiagų apskaita, jis negalėjo nustatyti, ar visos medžiagos, kurios buvo panaudotos, pirktos 2006 m. sausio 1 d.–2007 m. liepos 1 d. laikotarpiu. Be to, nustatyta, kad UAB „A.“ atsakingų asmenų surašytų medžiagų, sunaudotų UAB „Ad.“ pastato rekonstrukcijos darbams, nurašymo aktuose nurodyta vertė nesutampa nei su medžiagų įsigijimo dokumentuose, nei atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose nurodytų medžiagų verte, nes nurašymo aktuose nurodyta suma didesnė net 704 651,27 Lt. Taigi tarp E. I. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25-ojo verslo apskaitos standarto reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad E. I. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo požymiai. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad E. I. yra kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei jų vertinimas, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamosios kaltės.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistosios apeliacinio skundo esminiai argumentai: ginčijo įrodymų vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir neigė savo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. I. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasatorė, teigdama, kad neatsakyta į jos apeliacinio skundo argumentus, nenurodo į kokius esminius skundo argumentus neatsakyta. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios E. I. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Valerijus Čiučiulka

Vytautas Masiokas