Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Civilinė byla Nr. 3K-3-253/2011 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06654-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei G. V. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys J. M., Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas.

Ieškovė ir atsakovė paveldėjo po ½ dalį senelės L. Ž. trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šalims nesutariant dėl buto naudojimosi tvarkos, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimu buvo nustatyta naudojimosi butu tvarka: ieškovei, kaip gyvenančiai bute nuo 1982 m., paskirta naudotis dviem kambariais, atsakovei, turinčiai kitą gyvenamąją vietą – vienu kambariu. Kadangi šalys konfliktuoja ir joms yra sudėtinga įgyvendinti nuosavybės teises, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti atsakovei priklausančią 1/2 dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove ir atsakovei priklausančią buto dalį priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise, o iš ieškovės atsakovės naudai priteisti 23 000 Lt kompensaciją. Ieškovė teigė, kad buto rinkos vertė yra 80 000 Lt. Apskaičiuodama atsakovei išmokėtinos kompensacijos dydį, ieškovė vadovavosi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimu dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo ir atsakovei priklausančią kompensaciją skaičiavo pagal teismo sprendimu atsakovei paskirtą naudotis mažesnę buto dalį, taip pat priteistiną kompensaciją mažino suma, investuota į buto remontą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė nesutiko su tokiu ieškovės siūlomu atidalijimo būdu ir prašė atidalijant daiktą butą natūra priteisti jai asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei – 40 000 Lt kompensaciją. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė turi įsipareigojimų kreditoriams, gauna mažas pajamas, todėl negalės sumokėti kompensacijos už butą. Atsakovė taip pat nurodė, kad nuosavo būsto neturi, gyvena pas vyro tėvus, todėl butas jai reikalingas natūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, atidalijo atsakovei G. V. priklausančią ½ dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove ir priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise atsakovei priklausančią buto dalį, o iš ieškovės – 40 000 Lt kompensaciją atsakovės naudai, kitos ieškinio dalies netenkino. Teismas, spręsdamas dėl bendraturčiui priteistinos kompensacijos, vertino kiekvieno iš bendraturčių poreikį atidalijamam daiktui, galimybę įsigyti tokį pat daiktą, išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui, kitas reikšmingas aplinkybes. Vertindamas atidalijamo daikto poreikį, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė šiame bute gyvena nuo 1982 m., šiuo metu gyvena su šeima ir kitos gyvenamosios patalpos neturi; atsakovė su šeima gyvena pas vyro tėvus nuosavo namo dalyje, bute gyventi neketina. Vertindamas galimybę išmokėti kompensaciją, teismas pažymėjo, kad ieškovės įrodymai nepatvirtino aplinkybių, jog ji turi lėšų sumokėti 23 000 Lt kompensaciją; dėl atsakovės turtinės padėties teismas nurodė, kad jos šeima turi lėšų pragyventi, kartu atkreipdamas dėmesį ir į tai, jog byloje yra duomenų, kad ji yra bedarbė; teismas nesirėmė atsakovės pateikta 2003 m. gruodžio 31 d. šeimos turto deklaracija, pagal kurią ji su sutuoktiniu turi 215 000 Lt santaupų ne banke, nes ši deklaracija yra vienkartinė ir duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė 2010 m. turi grynųjų pinigų, nepateikta. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nė viena šalis neįrodė, jog turi neabejotinų finansinių galimybių sumokėti kompensaciją, tačiau, priteisdamas butą natūra, atsižvelgė iš esmės į tai, kad ieškovė šiame bute gyvena nuo vaikystės ir kitos gyvenamosios vietos neturi. Priteisdamas kompensaciją, teismas nesivadovavo ieškovės pateiktu kompensacijos apskaičiavimo pagal teismo sprendimu nustatytą buto naudojimosi tvarką, kai atsakovei paskirta naudotis mažesne buto dalimi, būdu ir priteistiną kompensaciją skaičiavo pagal šalims tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 40 000 Lt kompensacijos. Teismas kritiškai vertino atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentus, kad, priteisus visą turtą natūra ieškovei, ji neturės galimybės atsiskaityti su atsakove, ir nurodė, jog, ieškovei neįvykdžius sprendimo geruoju, atsakovė turės teisę nukreipti priverstinai vykdyti teismo sprendimą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu tenkino atsakovės apeliacinį skundą, atmetė ieškovės apeliacinį skundą, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – tenkino dalį ieškinio, atidalijo atsakovei G. V. priklausančią buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove ir ieškovei priklausančią buto dalį priteisė atsakovei, o iš atsakovės ieškovei naudai priteisė 45 000 Lt kompensacijos, atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė priteistinos kompensacijos už atidalytiną iš bendrosios dalinės nuosavybės dalį dydį (40 000 Lt); kolegija sprendė, kad ieškovės pateiktas atsakovei priklausančio turto dalies vertinimas klaidingas, nes faktiškai buvo įvertinta atsakovei paskirto naudotis (28,86 kv. m.) buto dalis, o ne jai tenkanti ½ dalis buto. Kolegija, įvertinusi teismo nustatytas aplinkybes, padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą – nusprendė atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės butą natūra priteisti atsakovei. Kolegijos manymu, šalių poreikis butui vienodas, atsakovė gali realiai sumokėti ieškovei teisingą kompensaciją (apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovė patvirtino, kad ji sutinka sumokėti 45 000 Lt), už kurią ieškovė gali atsiskaityti su kreditoriais ir įsigyti kitą mažesnį butą. Aplinkybės, kad ieškovė turi įsipareigojimų kreditoriams, šiems įsipareigojimams užtikrinti kelis kartus yra areštuota jai tenkanti dalis bendrojoje nuosavybėje, be to, ieškovei paskirta antrinė teisinė pagalba, teismo nuomone, patvirtina sunkią ieškovės finansinę padėtį ir nepagrindžia galimybės sumokėti 40 000 Lt kompensaciją už atsakovei tenkančią dalį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė A. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą pakeisti, priteistiną atsakovei G. V. iš ieškovės A. K. kompensaciją sumažinti iki 23 000 Lt; kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta atidalyti atsakovei G. V. priklausančią ½ dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove A. K. ir priteisti ieškovei butą asmeninės nuosavybės teise, palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis), todėl piniginė kompensacija už daikto dalį galima tik esant bendraturčių sutikimui. Pagal teismų praktiką kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais: jei išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be proporcingos žalos daikto paskirčiai; daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė; kompensacija paprastai priteisiama atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kasatorė pažymi, kad de jure šalims priklausančios dalys yra lygios; buto natūra padalyti neįmanoma, nes jis yra daugiabučiame name, šalims priklausančias dalis sieja bendras įėjimas, bendro naudojimosi patalpos (virtuvė, sanmazgas); kasatorė bute gyvena nuo vaikystės, kito gyvenamojo būsto neturėjo ir neturi. Pirmosios instancijos teismas, kasatorės nuomone, teisingai pripažino, kad butas reikalingesnis jos šeimai. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo į šalių turtinės padėties analizę ir trečiųjų asmenų pretenzijas ir negynė kasatorės intereso turėti nuosavybę ir ją išsaugoti. Taigi apeliacinės instancijos teismui parinkus atsakovės interesus atitinkantį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą, buvo pažeista Konstitucijos 23, 24 straipsniuose įtvirtinta absoliuti asmens teisė į būstą.

Kasatorė taip pat pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad įstatymu tiek nuosavybės teisės dalyviai, tiek teismas įpareigojamas siekti interesų pusiausvyros principo tam, kad būtų išvengiama ginčų ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-291/2007). Apeliacinės instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, atsakovė įregistravo nuosavybę ir pareiškė kasatorei naują ieškinį dėl iškeldinimo. Be to, liko teismo neįvertintos aplinkybės, kad kasatorė pagerino patalpas, ir dėl šios priežasties atsakovė nepagrįstai praturtėjo kasatorės sąskaita. Kasatorė mano, kad, net ir pripažinus tokį teismo taikytą atidalijimo būdą, jai priteista kompensacija yra neteisinga, nes nekompensuojama jos dalis nuosavybėje (neįvertini kasatorės atlikti pagerinimai, tik kasatorės mokėti buto išlaikymo mokesčiai, ir pan.).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir įvertino situaciją. Trečiojo asmens nuomone, atsakovė yra bedarbė, nemoki, turi įsipareigojimų kreditoriams, nesumoka bylinėjimosi išlaidų atsakovei, 300 Lt baudos nuo teismo priteistos 1000 Lt gamtai padarytos žalos trečiajam asmeniui, todėl, tenkinus kasacinį skundą, kasatorė negalės įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir sumokėti kompensacijos atsakovei. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų trečiasis asmuo nepasisakė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė G. V. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepažeidė CPK 2 straipsnio nuostatos ginti asmenis, kurių teisės ir interesai pažeidžiami ar ginčijami, šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Atsakovė sutinka su kasatorės nurodomu argumentu, kad kompensacija už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais. Tačiau atsakovė pažymi, kad jos interesas yra toks pat kaip ir kasatorės, ji, turėdama nuosavybės teisę į ½ dalį buto, turi tokias pat Konstitucijos 23, 24 straipsniais garantuotas teises. Atsidalijimo (viso buto natūra) siekia kasatorė, atsakovė taip pat nesutinka prarasti savo turto dalies natūra. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant, kuriam iš bendraturčių priteisti piniginę kompensaciją, būtina įvertinti kiekvieno iš bendraturčių poreikį atidalijamam turtui ir galimybę išmokėti kompensaciją. Kasatorė turi įsipareigojimų kreditoriams. Atsakovės nuomone, tai, kad kasatorė gyvena ginčo bute, negali būti pripažįstama svarbia ir atidalijimą nulemiančia aplinkybe. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad ji, kaip bendraturtė, pažeidė CK 4.76 straipsnio nuostatas. Paveldėjusi butą, atsakovė neturėjo galimybės naudotis butu, tačiau ji bylinėjimosi teisme metu atlygino dėl buto išlaikymo sudariusią skolą. Taip pat atsakovė nesutinka, kad kasatorė atliko tam tikrus pagerinimus. Paskutiniai remonto darbai atlikti dar esant gyvai senelei, todėl kasatorė, manydama, kad senelė liko jai skolinga, turėjo pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiems įpėdiniams, tačiau to nepadarė. Atsakovė atsiliepime teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepadarė proceso pažeidimų, todėl kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikyto atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdo

Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant tokio atidalijimo galimybės vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra bendrojo reikalavimo atidalyti daiktą išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008) Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Kai bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais bendraturčiai yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, išimtinio atidalijimo būdo (kompensacijos pinigais) taikymas laikytinas savininko teisių pažeidimu. Nagrinėjamu atveju abiem bylos šalims priklauso po ½ dalį buto; trijų kambarių buto natūra padalyti be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, nes, padalijus butą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalyti bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo patalpų). Be to, naudojimasis taip padalytu turtu gali lemti kitus šalių ginčus. Taigi, nors šalių dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios, tačiau išskirti joms priklausančią dalį natūra nėra galimybės. Kadangi šalims nepavyko rasti kitokio atidalijimo natūra varianto, tai ginčo atveju taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu.

Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai šalys naudojasi nevienoda daikto dalimi, t. y. teismo sprendimu nustatant naudojimosi daiktu tvarką, šalims paskirta naudotis kitokia buto dalimi nei tenkanti idealioji šio daikto dalis. Kasatorė, pateikdama ieškinį teismui, priteistiną kompensaciją skaičiavo pagal šalims paskirtas naudotis dalis, nors iš esmės neginčijo fakto, kad bylos šalims nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kompensaciją už šalims tenkančią daikto dalį skaičiavo pagal idealiąsias šalims tenkančias turto dalis, o ne pagal faktiškai naudojamas. Atsižvelgdami į tai, kad kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, teismai priteisdami kompensaciją, vadovavosi byloje pateiktais buto rinkos vertės duomenis. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad kompensacija šaliai už jos turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje skaičiuojama ne pagal teismo sprendimu paskirto naudotis buto dalį, bet pagal jai tenkančią idealiąją turto dalį, ir nustatė šaliai tenkančią už ½ dalį turto kompensaciją pagal rinkos vertę. Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad liko neįvertintos išlaidos butui pagerinti, nes pagal preliminariąja išvadą dėl turto vertės butas įvertintas kartu su jame padarytais pagerinimais, be to, pagerinimai bute atlikti iki palikėjos mirties.

Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Nagrinėjamu atveju nė viena šalis nenori gauti kompensacijos pinigais ir siekia visą daiktą prisiteisti natūra, kompensaciją išmokant kitam bendraturčiui. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytu savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Minėta, kad šiuo atveju padalyti daiktą natūra pagal šalims tenkančias dalis neįmanoma, šalys neranda kito atidalijimo būdo, be to, šalys negali tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės daiktą pagal teismo sprendimu nustatytą naudojimosi daiktu tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kuriai šaliai konkrečiai priteisti daiktą natūra, vertino kiekvienos iš bendraturčių poreikį atidalijamam daiktui (abiejų šalių poreikis daiktui vienodas), galimybę išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (kasatorės kreditorių interesus ir nuomonę dėl priteistinos kompensacijos). Nors kasatorė nesutinka su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo šalių turtinę padėtį ir būtent šių išvadų pagrindu priteisė daiktą natūra atsakovei, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįstai buvo vadovaujamasi šiuo kriterijumi. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendrataučiai. Analizuodamas byloje pateiktus duomenis apie kasatorės ir atsakovės turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas kartu su šiais duomenimis vertino ir šalių galimybę išsaugoti ir neprarasti daikto, taip pat kasatorės kreditorių interesą atidalyti daiktą išmokant kasatorei piniginę kompensaciją, taip pat tai, jog šiems kreditorių įsipareigojimams užtikrinti kelis kartus yra areštuota kasatorei tenkanti dalis bendrojoje nuosavybėje, ir nustatė, kad kasatorės finansinė padėtis neleidžia daryti išvados, jog ji turi realią galimybę sumokėti kompensaciją atsakovei; atsakovė, teismo nuomone, gali sumokėti kompensaciją (teismo posėdžio metu atsakovė sutiko sumokėti kasatorei 45 000 Lt). Kasacinis teismas saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atidalydamas daiktą iš bendrosios nuosavybės ir spręsdamas, kuriai šaliai priteisti kompensaciją, vadovavosi teismų praktikoje nustatytais kriterijais ir pagal juos vertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aptartas materialiosios teisės normas bylos faktinėms aplinkybėms ir nėra teisinio pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys