Dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-252/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.12.1; 41 (S)

2011 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z., R. J., A. J., L. G., O. Š., J. Š., P. B., J. B., A. K., M. K., N. K., D. D., R. D., J. D., A. D., J. K., R. K. dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja V. J., J. B., G. S., S. Ž., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., Vilniaus 7-ojo notarų biuro notarė D. B., Vilniaus 17-ojo notarų biuro notarė L. M., Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarė D. M., akcinė bendrovė bankas „Swedbankas“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

1. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I.

2. Panaikinti 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-710-01 dėl žemės sklypo Nr. 28, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo.

3. Pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius:

- 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą A. Š. ir O. Š.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą O. Š., J. Š. ir L. G.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir J. K.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą L. P. ir J. D.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Z. Z. ir P. B.;

- 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą T. I. ir R. J.;

- 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir A. K.;

- 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos A. K. ir sutuoktinių A. ir D. D., dalį dėl 0,0450 ha žemės sklypo;

- 2006 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimo dalį dėl ½ dalies žemės sklypo asmeninės nuosavybės teisės patvirtinimo D. D.;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/4 dalies žemės sklypo paveldėjimo D. D. vardu;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 3/4 dalių žemės sklypo paveldėjimo R. D. vardu.

- 2006 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties, sudarytos A. K., M. K. ir N. K., dalį dėl 0,0450 ha ploto žemės sklypo dovanojimo.

4. Taikyti restituciją natūra. Įpareigoti grąžinti valstybei:

- L. G. – 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 32, esantį (duomenys neskelbtini);

- R. J. ir A. J. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 36, esantį (duomenys neskelbtini);

- P. B. ir J. B. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 35, esantį (duomenys neskelbtini);

- J. D. ir A. D. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

- J. K. ir R. K. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

- N. K. – 0,0450 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

- D. D. ir R. D. – bendros nuosavybės teise valdomą 0,0450 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti:

- A. Š. grąžinti sutuoktiniams O. ir J. Š. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- O. Š. ir J. Š. grąžinti L. G. 250 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- T. I. grąžinti R. J. ir A. J. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- Z. Z. grąžinti P. B. ir J. B. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- S. K. grąžinti J. K. ir R. K. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- L. P. grąžinti sutuoktiniams J. ir A. D. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2001 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- S. K. grąžinti sutuoktiniams A. ir M. K. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- A. K. ir M. K. grąžinti R. D. ir D. D. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį.

5. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje tiriant baudžiamąją bylą Nr. 10-9-060-03 nustatyta, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. K. žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimais Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 (toliau – Sprendimai) A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,27 ha ploto buvusios savininkės A. K. žemę, neva buvusią (duomenys neskelbtini), ir perduoti nurodytoms atsakovėms neatlygintinai nuosavybėn penki nauji laisvos valstybinės žemės sklypai Nr. 28, Nr. 32, Nr. 33, Nr. 35, Nr. 36, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1939-a, kuri buvo įregistruota nesant pretendentų prašymų ir kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini); 1999 m. lapkričio mėnesį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste atsakovėms projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, kad pretendentės (nurodytos atsakovės) turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 1,27 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ginčo sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu; 1999 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. pasirašė suklastotus Sprendimus dėl ginčo sklypų.

Ieškovas teigė, kad ginčijami Sprendimai priimti vadovaujantis suklastotais dokumentais bei pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas: Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1997 m. lapkričio 11 d. redakcija) 2, 12, 13 punktus, todėl pripažintini negaliojančiais (1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnis); pripažinus Sprendimus negaliojančiais, turėtų būti panaikinti sudaryti ginčijamo turto perleidimo sandoriai. Ieškovas nurodė, kad valstybė ginčo sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti taikoma restitucija natūra, t. y. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis, o žemės sklypai išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

1. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I.

2. Panaikino 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-710-01 dėl žemės sklypo Nr. 28, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo.

3. Pripažino negaliojančiais šiuos sandorius:

- 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos A. K. ir sutuoktinių A. ir D. D. dalį dėl 0,0450 ha žemės sklypo;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 3/4 dalių žemės sklypo paveldėjimo R. D. vardu;

4. Atmetė ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo.

Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės A. K. 1000 Lt, N. K.– 1000 Lt, J. Š. – 1000 Lt, D. D. – 1500 Lt, P. B. – 3000 Lt, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. – po 2040 Lt už advokato pagalbą, L. P. ir Z. Z. – po 558 Lt žyminio mokesčio; priteisė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai iš V. J. 1560,35 Lt, iš J. B. – 765 Lt viešo paskelbimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-375/2004 buvo konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1939-a, kuri buvo įregistruota nesant pretendentų prašymų ir kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o 1999 m. lapkričio mėnesį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengti sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovėms projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, kad pretendentės turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 1,27 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ginčo sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu; šioje baudžiamojoje byloje pripažinti kaltais ir nuteisti buvę Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai G. S., S. Ž., V. J., J. B.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jau yra konstatuota, jog ginčijami Sprendimai buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu, nustatyti asmenys, padarę nusikalstamas veikas, todėl nagrinėjamoje byloje teismas dėl nuosavybės atkūrimo procedūros aplinkybių bei teisėtumo plačiau nepasisakė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad akivaizdu, jog suklastotų dokumentų pagrindu priimti Sprendimai pažeidžia imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias, kokiems asmenims ir kokia tvarka atkuriamos nuosavybės teisės, todėl yra niekiniai ir negaliojantys ab initio (1964 m. CK 47 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis); pripažinus negaliojančiais Sprendimus, naikintini ir jų pagrindu atsiradę teisiniai padariniai – pripažintinos negaliojančiomis ir vėliau sudarytos ieškiniu ginčijamos sutartys, nes iš ne teisės negali kilti teisė.

Teismas konstatavo, kad esminis šalių ginčas yra dėl ginčo sklypų grąžinimo valstybei; nurodė, kad pagal įstatymą turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.80 straipsnio 4 dalis); rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią tais atvejais, kai administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, restitucija turi būti vykdoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta nagrinėjamoje civilinėje byloje; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009; kt.); nurodė, kad šioje byloje įgijėjų sąžiningumas nekvestionuojamas, tačiau turto natūra grąžinimo valstybei reikalavimas grindžiamas CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, t. y. tuo, kad valstybė prarado žemės sklypą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl turi teisę jį išreikalauti ir iš sąžiningų įgijėjų.

Teismas nurodė, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalyje leidžiama išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jei dėl jos taikymo vienos šalies padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos atitinkamai pagerėtų; kad, teismo manymu, turto grąžinimas valstybei šiuo konkrečiu atveju, įvertinus susiklosčiusias faktines aplinkybes, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų atsakovų padėtį, o valstybės padėtis atitinkamai pagerėtų.

Teismas konstatavo, kad po sklypų įgijimo atsakovai juose jau yra pastatę gyvenamuosius namus, įdėję dideles lėšas į infrastruktūrą (inžineriniai įrenginiai, keliai ir pan.), taigi sklypai neabejotinai nėra tokie pat, kokie buvo iki ginčijamų Sprendimų priėmimo, situacija yra gerokai pasikeitusi; grąžinus sklypus valstybei, yra gana didelė tikimybė kilti naujiems ginčams, susijusiems su įvairių pagerinimų bei galimu kitokių išlaidų atlyginimu (dėl ko neaišku, ar ir valstybė nepatirtų daugiau žalos negu naudos); neatmestina ir tai, kad susiklosčiusioje situacijoje atsakovai, sumokėję už žemės sklypus, ateityje galbūt turėtų vėl tuos pačius sklypus išsipirkti iš valstybės, kai realios galimybės susigrąžinti sumokėtas lėšas iš asmenų, pardavusių žemės sklypus ir gavusių už juos pinigus, abejotinos. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jau konstatuota, jog turto negalima paimti natūra, iš V. J. ir J. B. už šiuos sklypus konfiskuota 157 140 Lt, V. J. ir J. B. ginčo žemės sklypus pardavė ir už juos gautus pinigus pasisavino nežinant apie tai įgaliojimus V. J. išdavusioms S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. Teismas konstatavo, kad, nesant įrodymų, jog ir jos siekė atkurti nuosavybės teises neteisėtu būdu (kartu su V. J.), iš jų, nors naikinamais Sprendimais formaliai nuosavybė buvo atkurta joms, taip pat nebūtų pagrindo priteisti turto vertės valstybei, nes nei turto natūra, nei pinigų už jį šios atsakovės realiai nebuvo gavusios. Teismas konstatavo, kad, nors baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio valstybė formaliai nebuvo pareiškusi, pinigų sumos konfiskavimas valstybės naudai iš esmės reiškia valstybės interesų apgynimą atlyginant padarytą sklypų praradimu žalą; tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose sprendžiant turto konfiskavimo ir civilinio ieškinio nukentėjusiam asmeniui atlyginimo santykį (2004 m. vasario 12 d. konsultacija B3-308; 2004 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2004). Teismas konstatavo, kad sklypų grąžinimas valstybei reikštų, jog valstybė, gavusi žalos atlyginimą už žemės sklypus iš nuteistųjų V. J. ir V. B., dar juos ir susigrąžintų, t. y. faktiškai nesant įstatyminio pagrindo dar ir praturtėtų, o sąžiningi atsakovai patirtų (be moralinės žalos, dėl įdėtų pastangų) vien nuostolių, kurių realaus atlyginimo visa jų dydžio apimtimi pasiekti būtų pakankamai sudėtinga, o galbūt ir neįmanoma.

Teismas sprendė, kad, tenkinus šį ieškinio reikalavimą, dviejų sąžiningų šalių – valstybės ir dabartinių sklypų savininkų – interesų pusiausvyra būtų neproporcingai ir neprotingai pažeista vienos naudai, kitos nenaudai; tokia išvada darytina ir dėl to, kad šis ginčas yra kilęs būtent dėl valstybės institucijų, turinčių užtikrinti nuosavybės atkūrimo procedūrų teisėtumą, bet to nepadariusių, kaltės. Teismas nurodė, kad savininkas, kuriam už jo turėtą turtą yra teisingai kompensuota, negali reikalauti susigrąžinti prarastą daiktą CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu; jei nuosprendžiu konfiskuota suma nepadengia tikrosios žalos, ji visa apimtimi turėtų būti išieškoma šioje byloje kasacinio teismo nutartyje nurodyta tvarka – iš kaltų valstybės pareigūnų kartu su nepagrįstai nuosavybės teises atkurti siekusiais asmenimis, todėl reikalavimas dėl turto natūra grąžinimo valstybei netenkintinas.

Teismas nurodė, kad atsakovai pareiškė nuomonę, jog ieškinys iš viso turi būti atmestas dėl to, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti. Teismas pažymėjo, kad pirminis 2002 m. kovo 5 d. ieškinys pareikštas vykdant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2000 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 54; byloje nėra duomenų, kada konkrečiai šis sprendimas buvo pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tačiau iš prie ieškinio pridėtų dokumentų datų matyti, kad šie 2001 m. rugsėjo mėn. dar buvo renkami, registro duomenų išrašai suformuoti 2002 m. sausio 22 d. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismui ieškinys buvo paduotas nepraleidus trisdešimties dienų termino nuo paskutinių dokumentų gavimo ir nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties gavimo, byla iškelta 2002 m. kovo 14 d. Teismas pažymėjo, kad galima būtų abejoti, ar dokumentų ieškiniui pagrįsti rinkimo laikotarpis nuo sužinojimo apie valstybės kontrolės institucijos sprendimą nebuvo nepagrįstai užvilkintas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, kurio medžiaga reikšminga nagrinėjamai bylai, todėl, net jei būtų laikomas ieškinio senaties terminas praleistu, yra pagrindas pripažinti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių, ir todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tai, kad vėliau dėl kasacinio teismo nutarties motyvų pasikeitė valstybės interesus ginantis asmuo, nėra pagrindas laikyti, jog šiam asmeniui ieškinio senaties terminas taikytinas iš naujo, nes byla nebuvo pasibaigusi, ji tik buvo perduota nagrinėti iš naujo.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti bylą dėl nagrinėjamoje byloje priimtos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 28 d. nutarties; pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos, turėjusios ginti valstybės interesus, pareikštas dėl galimo intereso konflikto atsisakymas nuo ieškinio dalies, kuriai tinkamas valstybės interesus ginantis subjektas nėra vėliau pritaręs, negali riboti pastarajam subjektui teisės ginti valstybės interesus visa apimtimi, be to, atlikus tyrimą ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme atsirado papildomų (ir itin reikšmingų) ieškinio faktinio pagrindo aplinkybių, kurių nebuvo pirminėje bylos stadijoje, todėl negalima laikyti, kad nagrinėjamas ieškinys pareikštas visiškai tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeitė:

- panaikino sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos valstybės A. K. 1000 Lt, N. K. – 1000 Lt, J. Š. – 1000 Lt, D. D. – 1500 Lt, P. B. – 3000 Lt, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. – po 2040 Lt už advokato pagalbą, L. P. ir Z. Z. – po 558 Lt žyminio mokesčio;

- priteisė iš V. J. ir J. B. A. K. po 250 Lt, N. K. – po 250 Lt, J. Š. – po 250 Lt, D. D. – po 375 Lt, P. B. – po 750 Lt, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. – po 510 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovų R. J., D. D., R. D., A. K., M. K., N. K., O. Š., J. Š., J. K., R. K., J. D., A. D., P. B., J. B. ieškovui Vilniaus apygardos prokuratūrai po 40 Lt išlaidų už skelbimus spaudoje; priteisė iš atsakovų R. J., D. D. ir R. D., A. K., M. K. ir N. K., O. Š. ir J. Š., J. K. ir R. K., J. D. ir A. D., P. B. ir J. B. po 4,42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumas konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu ir kad šių aplinkybių iš naujo įrodinėti nereikia, ir pagrįstai prokuroro ieškinyje nurodytus administracinius aktus, kurių pagrindu pirmiau nurodytiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, pripažino niekiniais ir juos panaikino.

Dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo natūra, teisingai vadovavosi Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalimi ir pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai restitucijos taikymas netikslingas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nuosprendžiu iš kaltų asmenų V. J. ir J. B. konfiskuotos neteisėtais sandoriais gautos lėšos – po 240 120 Lt iš kiekvieno, iš viso 480 240 Lt; 2010 m. balandžio mėn. iš V. J. išieškota visa suma – 240 120 Lt, iš J. B. – 201 516,07 Lt, likusią sumą – 36 603,93 Lt – moka dalimis po 300 Lt; bendra sandoriais perleistų žemės sklypų kaina – 402 760 Lt, būtent ši suma galėtų būti išieškoma iš žemės pardavėjų, taikant restituciją pinigais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad, palyginus šią sumą su valstybei atlyginta iš kaltų asmenų – 480 240 Lt, matyti, jog valstybei neteisėtu žemės nuosavybės teisės atkūrimu padaryta materialinė žala visiškai atlyginta; be to, žemės sklypai, sandoriais perleisti atsakovams, šiuo metu nėra tokios būklės, kokios jie buvo perleidimo metu – jie nėra laisvi, nes užstatyti kiekvieno iš atsakovų pastatais (gyvenamaisiais namais), įrengti keliai, komunikacijos, atitinkamai pasikeitė šių žemės sklypų vertė, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, teisingai netaikė restitucijos natūra, atsižvelgęs dar ir į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovų prašymo nutraukti bylą. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų apeliacinių skundų argumentą, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija yra atsisakiusi dalies ieškinio reikalavimų, o Vilniaus miesto 1-asis aplinkės teismas 2002 m. lapkričio 28 d. nutartimi šį atsisakymą priėmė ir šią civilinės bylos dalį nutraukė, todėl teismas neva turėjo nutraukti bylą dėl ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinio dalies, kurioje reiškiami nurodyti reikalavimai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovių L. P. ir Z. Z. kasacinius skundus, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatavo, kad nuosavybės teisės šiuo atveju atkurtos nepagrįstai ir byloje turi būti nustatyta, dėl kokių valstybės pareigūnų kaltės tai įvyko, nes šioje byloje valstybės interesams nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovauja Vilniaus apskrities viršininko administracija, pareiškusi reikalavimą dėl valstybės teisių gynimo, tačiau dėl ieškovo (valstybės) atstovavimo šioje byloje galimas interesų konfliktas; atsižvelgiant į nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas, gindamas viešąjį interesą, naują ieškinį šioje byloje pareiškė Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras; naujas ieškovas šioje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nesaistomas iki tol buvusio ieškovo procesinių teisių ir pareigų.

Dėl ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreipimosi į teismą terminas tokiu atveju netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002); šiuo atveju taikomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų ieškinio senaties terminas; prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal įstatymo analogiją jie gali kreiptis per trisdešimties dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje konstatavo, kad šioje byloje valstybės interesams nuosavybės teisių atkūrimo procese atstovauja Vilniaus apskrities viršininko administracija, pareiškusi reikalavimą ginti valstybės teises, tačiau dėl ieškovo (valstybės) atstovavimo šioje byloje galimas interesų konfliktas; Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. sausio 26 d. raštu pasiūlė Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui spręsti klausimą dėl viešojo intereso gynimo šioje byloje; Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2004 m. kovo 4 d. raštu informavo teismą, kad, surinkus pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. K. žemės neturėjo ir turto paveldėtojams neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, bei nustačius, kad pažeisti valstybės interesai, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pateiks teismui ieškinį; Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. liepos 5 d. nutartimi sustabdė šią civilinę bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme baudžiamoji byla Nr. 10-9-060-03; Vilniaus apygardos prokuratūra 2005 m. gruodžio 28 d. raštu informavo teismą, jog, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 2 d. nustatė, jog V. J. ir J. B. nusikalstamais veiksmais buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į žemę, rengiamas ieškinys teismui dėl nepagrįsto nuosavybės teisių atkūrimo; Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 3 d. nutartimi atnaujino šios civilinės bylos nagrinėjimą bei pasiūlė Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui įstoti į bylą pareiškiant ieškinį dėl viešojo intereso gynimo iki 2006 m. vasario 24 d.; Vilniaus apygardos prokuratūra 2006 m. vasario 22 d. raštu informavo teismą, kad, atsižvelgiant į didelę ieškiniams parengti reikalingos medžiagos apimtį, iki šiol negautus ieškiniui surašyti būtinus duomenis, ieškinį pateiks iki 2006 m. kovo 31 d.; Vilniaus apygardos prokuratūra ieškinį teismui pateikė 2006 m. balandžio 10 d.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad prokuroras su ieškiniu į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą; nurodė, kad ieškovas, teigdamas, jog nepraleido senaties termino ieškiniui dėl viešojo intereso gynimo pareikšti, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad jeigu teismas laikytų šį terminą praleistu, prašo jį atnaujinti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, jog turtas buvo įgytas nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai, yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, kad pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas šiuo konkrečiu atveju yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl prokuroro vaidmens civiliniame procese, yra pabrėžęs, kad, nors prokuroras ieškinį reiškia tokiomis pat procesinėmis teisėmis, kaip ir ieškovas, jis neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nuo bylos išsprendimo nepriklauso prokuroro, kaip asmens, subjektyvių teisių ir pareigų apimtis, o turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą (2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010); taip pat Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad prokuroras atstovauja viešajam, o ne savo asmeniniam interesui, dėl to jis byloje ar jos dalyje dėl viešojo intereso neturėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat iš jo teismo sprendimu neturėtų būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, jeigu ieškinys paduotas ginant viešąjį interesą (2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006).

Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė bylinėjimosi išlaidų išieškojimą nukreipti prokuratūrai; byloje nustatyta, kad ieškinys kildinamas iš administracinių aktų neteisėtumo, o už tai kaltais pripažinti ir nuteisti valstybinės institucijos – Vilniaus apskrities viršininko administracijos – pareigūnai, šioje byloje tretieji asmenys V. J. ir J. B., todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš šių asmenų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutartį, pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir taikyti restituciją natūra, kaip buvo prašoma Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. vasario 10 d. patikslintame ieškinyje. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl turto konfiskavimo ir restitucijos skirtumo. Turto konfiskavimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir jos paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Restitucija yra šalių grąžinimas į status guo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Teismai sutapatino civilinių teisių gynybos būdą su baudžiamojo poveikio priemonės skyrimu ir prilygino ieškovo prašomą taikyti restituciją natūra apkaltinamuoju nuosprendžiu skirtam pinigų konfiskavimui.

2. Dėl restitucijos ir žalos atlyginimo skirtumo. Vilniaus vyriausiasis prokuroras 2009 m. vasario 10 d. patikslintu ieškiniu prašė taikyti restituciją, o ne atlyginti žalą. Teismai nukrypo nuo ieškinio reikalavimų ir nepagrįstai svarstė žalos atlyginimo pakankamumo valstybei klausimą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje 2K-270/2004, šioje byloje nebuvo spręsta dėl restitucijos. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje 2004 m. vasario 12 d. konsultacijoje B3-308 neapibrėžta, kokiu teisiniu pagrindu paduodami civiliniai ieškiniai – žalos atlyginimo, restitucijos taikymo, teisių pripažinimo ir kt.

3. Dėl bylos aplinkybių netinkamo nagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu iš V. J. ir J. B. už sklypus konfiskuota 157 140 Lt. Iš tikrųjų šiame nuosprendyje konstatuota, kad turto konfiskuota už 157 140 Lt, t. y. sklypų Nr. 28, Nr. 32, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 36 bendra nominali indeksuota vertė yra 157 140 Lt. Perduodamų neatlygintinai naujų žemės sklypų individualių namų statybai vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, todėl panaikintuose apskrities viršininko sprendimuose nurodyta ne rinkos kaina, o nominali kaina, apskaičiuota pagal nurodytą teisės aktą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai restitucija natūra negalima, ji vykdoma sumokant ekvivalentą pinigais, ir tokiu atveju privaloma atlyginti už gautą neatlygintinai turtą rinkos kainomis. Todėl net jeigu ir būtų sutikta su teismų argumentacija, kuria restitucija prilyginta įvykdytam pinigų konfiskavimui, darytina išvada, kad restitucija šioje byloje ne visiškai įvykdyta ir valstybei piniginiu ekvivalentu neatlyginta visiškai.

4. Dėl sąžiningumo prezumpcijos. Nors šioje byloje nebuvo svarstomas atsakovų sąžiningumo klausimas, nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo konstatuota, kad atsakovėms L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. nuosavybės teisės atkurtos nepagrįstai, nesant duomenų, jog jų motina A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovės turėjo suprasti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į tariamai jų motinos turėtą žemę inicijuotas neteisėtai. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, jis negali remtis savo sąžiningumu. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

5. Dėl imperatyviųjų teisės normų taikymo. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu konstatuota, kad ginčo žemės sklypai buvo prarasti dėl įvykdyto nusikaltimo. Tai reiškia, kad žemės sklypų savininkė – Lietuvos Respublika – turi teisę išsireikalauti žemės sklypus iš sąžiningų įgijėjų. Teismų sprendimai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės A. Š., T. I., Z. Z., L. P., S. K. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismų konstatavimas, kad teismas, priimdamas nuosprendį, išsprendė ir civilinį ieškinį, atitinka teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2004).

2. CK 6.146 straipsniu teismams suteikta teisė taikyti restituciją grąžinant daiktą natūra arba priteisiant pinigus. Tai, kad negalima išreikalauti sklypų natūra, nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu. Dėl to šis faktas negali būti nagrinėjimo dalykas. Žalos atlyginimą jau priteisė Vilniaus apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

3. Teismai įvertino įrodymus pagal CPK 185 straipsnio nuostatas. Žala buvo apskaičiuota atliekant ikiteisminį tyrimą. Tai atliko specialistai, remdamiesi teisės aktais.

4. Nuosprendyje aiškiai nurodyta tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai yra ne neteisėti, bet suklastoti, juose tik nurodytos atsakovių pavardės. Nuosavybės teisių atkūrimas priimant neteisėtus sprendimus ir sprendimų suklastojimas atsakovių vardu yra du skirtingi dalykai.

5. Teismų sprendimuose konstatuota, kad sklypų savininkai yra sąžiningi įgijėjai. Tačiau sklypuose yra statiniai ir inžineriniai įrengimai, atėmus šiuos žemės sklypus, tai sukeltų didelių nepatogumų sklypų savininkams, todėl, kaip nurodyta nuosprendyje, sklypų paėmimas iš jų savininkų negalimas, sklypų vertė priteista iš kaltų asmenų – J. B. ir V. J.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai P. B., J. B. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi CK 6.145 straipsnio 2 dalimi.

2. Teismai nenukrypo nuo ieškinio reikalavimų, pasisakydami apie žalos atlyginimo pakankamumo valstybei klausimą, pasisakė ir dėl vieno iš ieškinio reikalavimų – restitucijos ir jos netaikymo.

Teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos baudžiamosiose bylose. Nors baudžiamojoje byloje valstybė civilinio ieškinio formaliai nebuvo pareiškusi, tačiau pinigų konfiskacija iš esmės reiškia valstybės interesų apgynimą atlyginant sklypų praradimu padarytą žalą.

3. Kasacinio skundo motyvais, kad teismas klaidingai tyrė bylos aplinkybes, netyrė aplinkybių dėl atsakovių nesąžiningumo, kasatorius kelia fakto, o ne teisės klausimus.

4. Teismai nustatė išimtinį atvejį, kai pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį teismas gali restitucijos iš viso netaikyti.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus skundžiamus teismų sprendimus. Atsiliepime nurodyta, kad restitucijos klausimas apeliacinės instancijos teismo buvo išspręstas optimaliai, pagal susiklosčiusią teisinę situaciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai D. D., R. D., O. Š., J. Š., A. K., M. K., N. K. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus, priteisti atsiliepimo surašymo išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Šioje byloje yra susidariusi įstatymuose numatyta išimtinė situacija, kai, pritaikius restituciją natūra, vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – pagerėtų.

2. Įsigaliojus naujam 2000 m. BK, turto konfiskavimas neteko bausmės savybių, o savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių. Turto konfiskavimas skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad, konfiskuojant turtą, jis atitenka valstybei, o taikant civilinės atsakomybės priemones – civiliniam ieškovui. Susiformavo teismų praktika, kad tais atvejais, kai patenkinami nukentėjusiųjų (civilinių ieškovų) civiliniai ieškiniai ir iš nuteistųjų priteisiamos pinigų sumos padarytos turtinės žalos atlyginimui, BK 72 straipsnio nuostatos paprastai netaikomos. Šioje byloje konfiskuotų sumų gavėjas ir civilinis ieškovas sutampa, todėl galima taikyti analogiją ir šiuo pagrindu netenkinti civilinio ieškinio.

3. Teismai padarė išvadą, kad restitucijos taikymas negalimas, todėl klausimo dėl restitucijos būdo pagrįstai nekilo.

4. Atsakovės, kaip nepažeidusios apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standarto, laikytinos sąžiningomis.

5. Teismai sprendimą netaikyti restitucijos priėmė vadovaudamiesi CK 6.145 straipsnio 2 dalies norma.

Trečiasis asmuo J. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš Lietuvos valstybės, nurodant, kad vykdomasis raštas turi būti pateikiamas prokuratūrai, netenkinus šio reikalavimo, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš visų keturių kaltininkų lygiomis dalimis. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad savo esme iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas priartėja prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta. Dėl to kasatoriaus argumentai dėl restitucijos ir turto konfiskavimo skirtumo prieštarauja nurodytai praktikai.

2. Tiek turto konfiskavimo, tiek restitucijos taikymo atveju įstatymų leidėjas numatė, jog nesant galimybės konfiskuoti (grąžinti) natūra, išieškomas ekvivalentas pinigais.

3. Taikant šioje byloje restituciją natūra, tektų spręsti klausimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, nes priešingu atveju galiotų du teismo sprendimai, kurie prieštarautų aplinkybėmis dėl žemės sklypų išieškojimo natūra.

4. Su V. J. ir J. B. buvo nuteisti G. S. ir S. Ž., tačiau jų apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė.

5. Teismui atmetus prokuratūros pareikštą reikalavimą taikyti restituciją natūra, kuriame nėra viešojo intereso, bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteisiamos iš Lietuvos valstybės, nurodant, kad vykdomasis raštas turi būti pateikiamas prokuratūrai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. K., R. K. prašo palikti nepakeistus teismų nutartį ir sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasatorius nepagrįstai atskiria turto konfiskavimo ir restitucijos teisinę prigimtį ir tikslus. Šiuo atveju žalos ir restitucijos institutai nekonkuruoja. Teismai nenukrypo nuo ieškinio reikalavimų, pasisakė dėl vieno iš ieškinio reikalavimų – restitucijos taikymo.

2. Kasatorius argumentais, kad teismai klaidingai ištyrė bylos aplinkybes, netyrė aplinkybių dėl atsakovių sąžiningumo, kelia fakto, o ne teisės klausimus.

3. Teismai nustatė išimtinį atvejį, kai pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį gali netaikyti restitucijos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. J., R. J. prašo kasacinį skundą atmesti, teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

2. Įsigaliojus 2000 m. BK, turto konfiskavimas neteko bausmės savybių, o savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių. Teismai nenukrypo nuo ieškinio reikalavimų, pasisakydami žalos atlyginimo pakankamumo valstybei klausimu, pasisakė ir dėl vieno iš ieškinio reikalavimų – restitucijos ir jos netaikymo. Teismai nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos baudžiamosiose bylose. Nors baudžiamojoje byloje valstybė civilinio ieškinio formaliai nebuvo pareiškusi, tačiau pinigų konfiskavimas iš esmės reiškia valstybės interesų apgynimą atlyginant sklypų praradimu padarytą žalą.

3. Kasatorius argumentais, kad teismai klaidingai ištyrė bylos aplinkybes, netyrė aplinkybių dėl atsakovių sąžiningumo, kelia fakto, o ne teisės klausimus.

4. Teismai nustatė išimtinį atvejį, kai pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį gali netaikyti restitucijos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. D., A. D. prašo palikti nepakeistus teismų nutartį ir sprendimą. Atsiliepime nurodyti iš esmės tokie patys, kaip atsakovų J. K., R. K. atsiliepime, argumentai.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vindikacijos taikymo

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste atsakovėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I., 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo Nr. 28, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo; pripažinti negaliojančiais visus sandorius, kurie buvo sudaryti realizuojant atsakovams grąžintus penkis žemės sklypus: pirkimo–pardavimo, paveldėjimo, dovanojimo; taikyti restituciją, įpareigojant dabartinius žemės sklypų savininkus grąžinti valstybei šiuos žemės sklypus, o pardavėjus – grąžinti pinigus pirkėjams. Ieškinį prokuroras pareiškė vadovaudamasis CK 1.80, 4.37, 4.93, 4,95 straipsniais, 4.96 straipsnio 2 dalimi, 6.145, 6.146 straipsniais ir kitais įstatymais, nurodydamas, kad turi būti taikoma restitucija, t. y. žemės sklypų perleidimo sutartys turi būti pripažįstamos negaliojančiomis, žemės sklypai išreikalaujami iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinami valstybei, sandorių šalis grąžinant į pirminę padėtį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste A. K., S. K. A. Š., L. P., Z. Z., T. I., 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo Nr. 28 (duomenys neskelbtini) padalijimo, visų penkių sklypų vėlesnes pirkimo–pardavimo, paveldėjimo, dovanojimo sutartis; ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo atmetė.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis keistina dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla, t. y. nesant pretendentų prašymų ir kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą – žemę – (duomenys neskelbtini). 1999 m. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengti sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pretendentėms projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, kad pretendentės turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 1,27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ginčo sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu. Šios aplinkybės buvo konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje pripažinti kaltais ir nuteisti buvę Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus darbuotojai. Taigi akivaizdu, kad ginčijami valstybinės žemės sklypai pretendentėms (atsakovėms) nuosavybėn perėjo suklastotų dokumentų pagrindu, dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, svarbu tiksliai nustatyti, kokiomis priemonėmis ir būdais turi būti ginama savininko (šiuo atveju valstybės) nuosavybės teisė į žemę.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatribojo ir painiojo du skirtingus pažeistų teisių gynimo būdus – vindikaciją ir restituciją. Pažymėtina, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai. Vindikacinis ieškinys yra daiktinis teisinis ieškinys, esantis absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali naudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga. Vindikacinis ieškinys gali būti pareiškiamas tik tada, kai šalių nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. Š. v. antstolė L. U. D., J. B., kt., bylos Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. S., M. K., kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Vindikacija nekilnojamojo daikto atveju galima tik tada, kai savininkas praranda ir faktinio, ir teisinio valdymo galimybę, t. y. kada viešajame registre kaip daikto savininkas nurodomas kitas asmuo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad valstybė žemės sklypus – nekilnojamąjį turtą – prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl šiuo atveju teismai nepagrįstai netaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį turtą (daiktą) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Prokuroras ieškinį šioje byloje pareiškė gindamas viešąjį, t. y. valstybės, interesą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad nuosavybės teisės subjektais gali būti fiziniai ir juridiniais asmenys, inter alia valstybė, kuri civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnis). Nuosavybės teisę pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Kai daiktas įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Nurodytame nutarime pažymėta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas. Būtų paneigiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Šis principas yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojant kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011).

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė vindikacijos ginčo sklypų grąžinimo valstybei klausimu. Kadangi tai yra teisės taikymo klausimas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, taiko vindikaciją, naikina dabartinių įgijėjų nuosavybės teises į jų valdomus žemės sklypus ir šiuos žemės sklypus perduoda valstybės žinion (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad: 1) S. K. atkurto sklypo savininkai yra J. ir R. K., nuosavybės teise valdantys 0,09 ha žemės, N. K., valdantis 0,0450 ha žemės, ir D. D. ir R. D., nuosavybės teise valdančios 0,0450 ha žemės; 2) A. Š. atkurto 0,09 ha žemės sklypo savininkė yra L. G.; 3) L. P. atkurto 0,09 ha žemės sklypo savininkai yra J. ir A. D.; 4) Z. Z. atkurto 0,09 ha sklypo savininkai yra P. ir J. B.; 5) T. I. atkurto 0,09 ha sklypo savininkai yra R. ir A. J.

Šiems žemės sklypų savininkams naikintina nuosavybės teisė į jų valdomus sklypus ir šie sklypai grąžintini valstybės nuosavybėn.

Dėl restitucijos taikymo

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, be kitų reikalavimų, prašė taikyti sandorių šalims restituciją, t. y. grąžinti prievolinių santykių šalis į pirmykštę padėtį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo atmetė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismui pripažinus negaliojančiais ginčo žemės sklypų perleidimo kitiems asmenims sandorius, apeliacinės instancijos teismui šią sprendimo dalį palikus galioti, taip pat pritaikius vindikaciją ir žemės sklypus grąžinus valstybės nuosavybėn, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes ir CPK apibrėžtus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), būtina išspręsti ir restitucijos klausimą tarp buvusių sandorio šalių. Kadangi taikant restituciją iš naujo būtina vertinti ir tikslinti faktines bylos aplinkybes, o faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas, be to, šio klausimo iš esmės nenagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas taikyti restituciją atmestas, naikintina ir ieškinio reikalavimas taikyti restituciją perduotinas nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kadangi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, naikintinos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis priteistos advokato atstovavimo išlaidos, išlaidos už skelbimus spaudoje ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai bylos išsprendimui nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 525,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. gegužės 24 d. pažyma. Kadangi bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimai atkurti nuosavybės teises į žemę, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. vasario 11 d. įsakymas dėl žemės sklypo padalijimo ir pripažinti negaliojančiais sandoriai, susiję su žemės sklypų perleidimu, palikti galioti.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutarties dalis panaikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 18 d. nutartį pakeisti: panaikinti nuosavybės teisę į šiuos žemės sklypus ir įpareigoti savininkus šiuos žemės sklypus perduoti valstybės žinion:

L. G. – 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 32, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

R. J. ir A. J. – 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 36, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

P. B. ir J. B. – 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 35, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

J. D. ir A. D. – 0,0900 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

J. K. ir R. K. – 0,0900 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

N. K. – 0,0450 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

D. D. ir R. D. – 0,0450 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Ieškinio reikalavimo dalį dėl restitucijos taikymo tarp žemės sklypų perleidimo šalių perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Nutarties nuorašą išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Janina Stripeikienė