Baudžiamoji byla Nr. 2K-219/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.9.2; 1.2.25.4.5; 2.1.7.4; 2.2.4.3;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas trejiems metams.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2006 m. birželio 9 d., apie 7.45 val., Vilniaus r., Juodšilių k., kelio Naujoji Vilnia–Aukštieji Paneriai 20,1 km, vairuodamas automobilį „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 50, 52, 53, 184.4 punktų reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, lenkė pėsčiųjų perėjoje priešingos krypties eismo juostos ruožu, kuriuo važiavimas buvo draudžiamas, kelio horizontalaus ženklinimo siaurą ištisinę liniją 1.1, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus, partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią J. M., kuri po patirtų sužalojimų (nuo kūno sumušimo lūžo kaukolės kaulai, buvo sumuštos galvos smegenys, išsiliejo kraujas į galvos smegenis) 2006 m. birželio 12 d. ligoninėje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį.
Nuteistasis tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai: nesilaikant BPK 80 straipsnio reikalavimų jis įvykio dieną (2006 m. birželio 9 d.) apklaustas kaip liudytojas, dėl to buvo pažeista jo teisė į gynybą; atmestas jo 2006 m. birželio 14 d. prašymas susipažinti su pirmine ikiteisminio tyrimo medžiaga motyvuojant tuo, kad jam taikytinas liudytojo procesinis statusas, nors nukentėjusiosios J. M. motinai S. M., kuri dar nebuvo apklausta kaip liudytoja ir pripažinta nukentėjusiąja, patenkinus jos 2006 m. birželio 14 d. prašymą leista susipažinti su byla; pažeidžiant BPK 218 straipsnį jam nepaskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir nesuteikta teisė paduoti prašymo dėl jo papildymo; neduotas atsakymas į jo gynėjo 2007 m. liepos 12 d. prašymą papildyti tyrimą ir atlikti papildomus procesinius veiksmus; kaltinamasis aktas surašytas, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes jame nenurodytos svarbios aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų E. U., J. V. (J. V.), A. B. duotų parodymų, neatlikti visi tyrimai, 2007 m. balandžio 4 d. specialisto išvados Nr. 11-521-(07) neobjektyvios, nes specialistui buvo pateikti klaidingi įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys.
Kasatorius nurodo, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų E. U. ir J. V. parodymus, nes šie liudytojai buvo apklausti byloje tik po to, kai nukentėjusioji susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga. E. U. teismo posėdžio metu parodė, kad ji po naktinės darbo pamainos užėjo į polikliniką paimti talono, todėl, kasatoriaus manymu, apie 7.30 val. būti įvykio vietoje negalėjo. Be to, pagal E. U. parodymus prie perėjos sustojo du automobiliai ir praleido mergaitę, o jo, A. P., vairuojamas automobilis ją partrenkė. Kasatoriaus manymu, jeigu būtų buvusi tokia situacija, eismo įvykį matę vairuotojai be abejonės būtų sustoję ir padėję nukentėjusiajai, tačiau tokių asmenų nustatyta nebuvo. Liudytojas A. B. parodė, kad kai jis atvažiavo į įvykio vietą, gulėjo mergaitė, šalia jos buvo trys vyrai, jis paskambino pagalbos telefonu, įvykio vietoje žmonės pradėjo rinktis vėliau. Kasatorius pažymi, kad E. U. parodymai, jog ji priėjo prie partrenktos mergaitės, susirinko daug žmonių, sustojo automobiliai, žmonės iškvietė greitąją, prieštarauja A. B. parodymams. Policijos pareigūnai V. G. ir S. S. patvirtino, jog į įvykio vietą atvyko praėjus 12–15 min. po pranešimo, ir klausė, kas matė įvykio aplinkybes, tačiau tokių asmenų nebuvo. Liudytojas J. V. davė parodymus, kad, tik pravažiavęs geležinkelio sankryžą ir automobilių kolonai pajudėjus, jis pamatė, kaip ją lenkia tamsiai žalios spalvos automobilis „Ford Mondeo“, kuris važiavo priešingos krypties eismo juosta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo automobilis „Ford Scorpio“ violetinės spalvos, todėl šis liudytojas matė ne jo automobilį. J. V. taip pat teigė, kad, privažiavęs prie mergaitės, matė, jog jai suteikiama medicinos pagalba. Kasatorius pažymi, kad šią pagalbą suteikė liudytojai M. K. ir A. K., kurie į įvykio vietą atvažiavo praėjus kelioms minutėms po eismo įvykio ir susidūrimo nematė. Taigi J. V. į įvykio vietą atvažiavo dar vėliau negu šie liudytojai, todėl jis negalėjo matyti, kaip buvo partrenkta mergaitė.
Kasatorius nurodo ir tai, kad eismo įvykio vietos apžiūra atlikta aplaidžiai. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede – plane – nurodyti skirtingi duomenys: automobilio „Ford Scorpio“ nuvažiavimo pėdsakai (protokole – 4,7 m, plane – 15,7 m), automobilio žibinto stiklai (12 m ir 22 m), kraujo dėmė (13,8 m ir 23,8 m); protokole nėra jokių duomenų apie kitas stiklo šukes, atšvaitą, batą, kurie nurodyti plane. Be to, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota, kad automobilio žibinto stiklai yra vienoje vietoje – 1,8 m atstumu nuo bato raištelio; nenurodyti atstumai tarp bato raištelio, kraujo dėmės ir skrandžio turinio dėmės; nors buvo apgadintas automobilio bamperis, jo nuolaužų neužfiksuota; po įvykio nepaimti mergaitės bateliai, drabužiai. Dėl to, kasatoriaus manymu, negalima buvo atlikti tyrimų ir objektyviai nustatyti mergaitės padėties prieš įvykį, jos partrenkimo vietos, eismo įvykio mechanizmo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad specialistas Z. Paskačimas atliko tyrimą ir surašė 2007 m. balandžio 5 d. specialisto išvadą Nr. 11-1084, kurioje nurodė, jog automobilis „Ford Scorpio“ stovi apie 39 m už pėsčiųjų perėjos. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokių skaičių nei eismo įvykio vietos apžiūros protokole, nei plane nėra. Išvadoje taip pat užfiksuota, kad apie 7,5 m atstumu už pėsčiųjų perėjos buvusia prieš eismo įvykį automobilio „Ford Scorpio“ važiavimo kryptimi važiuojamosios dalies kairėje pusėje, apie 2,7 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto guli pirma stiklo šukė, o apie 2,5 m atstumu nuo linijos 1.7, žyminčios eismo juostas sankryžoje, – atšvaitas, nors tokių duomenų įvykio vietos apžiūros protokole nėra. Kasatoriaus manymu, šie duomenys, kurie nurodyti tik plane, suklaidino ekspertą ir jis padarė išvadą, kad mergaitė galėjo būti partrenkta pėsčiųjų perėjoje. Kasatorius pažymi, kad specialistas „sukūrė“ tai, jog buvo išdaužtas automobilio posūkio rodiklis, žibintas, apgadintas variklio dangtis, ir pats nustatęs stiklo šukę ir atšvaitą už pėsčiųjų perėjos padarė išvadą, kad tai buvo frontalinis, priekinis automobilio susidūrimas su nukentėjusiąja. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atšvaitas ir stiklo šukė neturi nieko bendro su eismo įvykiu, todėl šiais duomenimis specialistas neturėjo vadovautis. Teismas, nustatęs tokius netikslumus, paskyrė pakartotinę ekspertizę, ekspertams nurodydamas, kad jie gali ištirti automobilį „Ford Scorpio“. Ekspertai ignoravo prašymą ištirti automobilį ir pakartojo eksperto Z. Paskačimo klaidas, nurodydami, kad transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuota, jog išdaužtas dešinysis posūkio rodiklis, bei iš nuotraukų nustatė, kad išdaužtas priekinis dešinysis automobilio rūko žibintas. Kasatoriaus manymu, tai rodo, kad ekspertai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų veiksmuose galima įžvelgti BK 235 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.
Nuteistasis pažymi ir tai, kad 2010 m. vasario 19 d. ekspertizės akto Nr. 11-427 tiriamojoje dalyje nurodyta, jog J. M. kūnui pasisukus pagal laikrodžio rodyklę, ji kairiąja kūno puse kontaktavo su automobilio dešiniojo sparno šoniniu paviršiumi jo priekinėje dalyje ir bamperio dešiniuoju kraštu. Toks tvirtinimas, kasatoriaus manymu, prieštarauja galutinei ekspertų išvadai, šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Be to, ši išvada prieštarauja kitoms išvadoms, nustačiusioms įvykio mechanizmą, kad: automobilio „Ford Scorpio“ priekinio bamperio dešinysis kraštas rūko žibinto srityje ir priekinis dešinysis žibintas buvo apgadinti nuo smūgio į nukentėjusiosios J. M. dešinės kojos vidinį paviršių (2010 m. vasario 19 d. ekspertizės aktas Nr. 11-427); J. M., kaire koja žengdama į priekį, dešine koja buvo atsirėmusi į kelio važiuojamosios dalies paviršių (2007 m. balandžio 4 d. specialisto išvada Nr. 11-521). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nesuprantama, kuriomis išvadomis reikia tikėti. Jeigu J. M. dešine koja būtų atsirėmusi į kelio važiuojamąją dalį, tai kontakto su automobilio rūko žibintu metu jai tikrai būtų sulaužyta koja ir kiti kaulai, tačiau tokių sužalojimų mergaitei nenustatyta. Jeigu automobilio ir mergaitės kontaktas būtų frontalinis, nukentėjusiajai turėjo lūžti kaulai. Be to, nė vienas ekspertas nenurodė, ar skaičiuojant atstumą, kurį galėjo būti nublokšta mergaitė, buvo atsižvelgta į jos ūgį, svorį, automobilio kėbulo formą. Kasatoriaus manymu, išvados, kurias padarė ekspertai iš Teismo ekspertizės centro, galimos tik tada, jeigu automobilio kontaktavimas su pėsčiuoju buvo frontalinis, t. y. automobilio priekiu ir visu pėsčiosios kūnu.
Kasatorius pažymi ir tai, kad 2009 m. birželio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-1382 nurodyta, jog važiuojant apie 55 km/val. greičiu staigiam važiavimo krypties pakeitimui skersine kryptimi reikalingas ne mažesnis kaip 44,2 m atstumas, automobilis ne mažiau kaip 26,5 m prieš pėsčiųjų perėją kirto kelio ašinę liniją ir pradėjo važiuoti į priešpriešinio eismo juostą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad plane prie eismo įvykio vietos apžiūros protokolo nurodytos siauros ištisinės linijos Nr. 1.1 ilgis iki pėsčiųjų perėjos yra 17,5 m, o tai reiškia, kad, jeigu būtų galima tikėti ekspertizės išvadomis, šios linijos kirsti tikrai negalėjo, nes jos atkarpa pernelyg trumpa. Be to, šiame ekspertizės akte, atsižvelgiant į tai, kad automobilis važiavo apie 55 km/val. greičiu, apskaičiuotas J. M. nubloškimo nuo partrenkimo vietos atstumas: tikėtina minimalus – 15,9 m, maksimalus – 24,8 m. Kasatoriaus nuomone, galima taikyti šiame akte nurodytą formulę, jeigu automobilio kontaktavimas su visu pėsčiojo kūnu buvo frontalinis. Tačiau šiuo atveju mergaitė partrenkta automobilio dešiniuoju šonu. Be to, kraujo ir skrandžio turinio dėmės, batų raištelis bei žibintų stiklai sukoncentruoti vienoje vietoje – 17 m už pėsčiųjų perėjos, o tai rodo, kad mergaitė tikrai nebuvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje. Be to, teismas rėmėsi 2007 m. balandžio 5 d. specialisto išvada Nr. 11-1084 ir nurodė, kad jis važiavo ne mažesniu kaip 60 km/val. greičiu, nors specialistas tiriamojoje išvados dalyje nustatė automobilio greitį apie 56,972 km/val. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialistų išvadas, rėmėsi tik tomis, kurios patvirtina jo kaltę. Kasatoriaus manymu, teismai nesiėmė visų priemonių tiesai byloje nustatyti.
Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuoti Kelių eismo taisyklių 50, 52, 53 punktų pažeidimai, kurie visiškai nesusiję su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Nors jo veiksmai buvo susieti priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, tačiau netirta, ar tai buvo pagrindinė jo priežastis. Teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios veiksmų, netyrė, ar jis, nuteistasis, turėjo techninę galimybę išvengti mergaitės partrenkimo. Teismas padarė klaidą neginčytinu faktu laikydamas tai, jog pėsčioji buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, nors visi Teismo ekspertizės centro ekspertai nurodė, kad partrenkimo vieta tikėtina galėjo būti pėsčiųjų perėjoje. Kasatorius mano, kad pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo pėsčiosios veiksmai, kuri nenustatytoje vietoje, neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, bėgdama kirto kelią iš dešinės į kairę. Teismas turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę padariniams atsirasti. Kasatorius tvirtina, kad jis, apvažiuodamas sukantį į dešinę automobilį, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, būdamas įsitikinęs, kad tai daryti saugu, nes matomumas tame kelio ruože labai geras, jokio pavojaus eismo saugumui jis nematė, todėl numatyti vaiko atsiradimą važiuojamojoje kelio dalyje už pėsčiųjų perėjos jis negalėjo. Teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu pažeidžiant BPK normas surinkta informacija, nesant pakankamai jo kaltės įrodymų, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. taikė baudžiamąjį įstatymą, kurio negalėjo taikyti.
Nuteistasis dar nurodo, kad teismas paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą trejiems metams. Jis turi verslo liudijimą ir darbo reikalais jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas. Anksčiau jis niekada nebuvo baustas už automobilio vairavimą esant neblaiviam, neturi jokių administracinių nuobaudų, todėl mano, kad bausmės paskirtis bus pasiekta ir be šios baudžiamojo poveikio priemonės, kurios taikymas suvaržytų jo darbines teises ir laisves.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nurodo, kad atmestini kasatoriaus teiginiai apie jo procesinių teisių pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl eismo įvykio, kurio metu A. P. vairuojamu automobiliu partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąją J. M., siekiant nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, kaip liudytojai buvo apklausti visi įvykį matę ar galintys ką nors apie jį žinoti asmenys. A. P. sutiko duoti parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, todėl jis tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas nepažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal BPK 81 straipsnio nuostatas liudytojui nėra suteikta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir daryti dokumentų nuorašus. Todėl prokuroro V. Paulausko nutarimu pagrįstai atmestas liudytojo A. P. prašymas leisti jam susipažinti su tyrimo medžiaga bei daryti atskirų dokumentų kopijas. Atlikus papildomus procesinius veiksmus, vadovaujantis BPK 187 straipsnio nuostatomis, jam buvo pranešta apie įtarimą. Pripažinus A. P. įtariamuoju jam buvo užtikrintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, tarp jų ir teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiais, jog kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios darant išvadą, ar A. P. veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius: nusikalstamos veikos laikas, vieta, padarymo aplinkybės, pasekmės, konkretūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai, baudžiamasis įstatymas, uždraudžiantis veiką. Kaltinamajame akte nurodyti duomenys apie padarytą nusikalstamą veiką yra pakankamai konkretūs, kaltinamojo teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo nesuvaržyta.
Atsiliepime nurodoma, kad atmestini kasatoriaus teiginiai, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad abiejų instancijų teismų teisėjų, vertinusių byloje surinktus įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Neišsamų byloje surinktų įrodymų vertinimą A. P. iš esmės sieja su netinkamu specialistų ir ekspertų išvadų, liudytojų parodymų vertinimu nustatant pėsčiosios partrenkimo vietą bei nuteistojo galimybę išvengti eismo įvykio. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo gautos dvi specialistų išvados, kuriose nurodomos skirtingos techninės eismo įvykio kilimo priežastys. Teismo ekspertizės centro specialisto Z. Paskačimo pateiktose išvadose Nr. 11-1084 (7) nustatyta, kad J. M. partrenkta tikėtina pėsčiųjų perėjoje; eismo įvykis techniniu požiūriu būtų neįvykęs, jei A. P. būtų vykdęs KET reikalavimus, kurie nustato, kad į važiuojamosios dalies ruožus, atskirtus siaura ištisine linija 1.1, skiriančia priešingų krypčių transporto srautus, įvažiuoti bei lenkti pėsčiųjų perėjose draudžiama. Eismo įvykio specialisto V. Mitunevičiaus pateiktoje išvadoje nustatyta, kad pėsčioji buvo partrenkta ne pėsčiųjų perėjoje; A. P., stabdydamas automobilį, neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio. Šalinant prieštaravimus tarp duotų išvadų eismo įvykio specialistai buvo apklausti teisme, tačiau kiekvienas iš jų liko prie savo duotų išvadų. Siekdamas išsamiau ištirti eismo įvykio aplinkybes bei pašalinti prieštaravimus, Vilniaus rajono apylinkės teismas skyrė kompleksinę teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizę. Jos išvadose nustatyta, kad pėsčiosios kūnas nuo partrenkimo vietos automobilio judėjimo kryptimi galėjo būti nublokštas minimaliu tikėtina apie 16 m atstumu. Įvertinus eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytus duomenis – kraujo ir skrandžio turinio dėmių, apibrėžiančių nukentėjusiosios po partrenkimo užimamą padėtį, išsidėstymą (17 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos) bei medicinos ir eismo įvykio ekspertų išvadas, kad pėsčioji nuo susidūrimo vietos buvo nublokšta apie 16 m atstumu, prokuroro nuomone, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog A. P. vairuojamu automobiliu pėsčiąją J. M. sužalojo pėsčiųjų perėjoje. Tai, kad J. M. prieš eismo įvykį ėjo pėsčiųjų perėja, patvirtino ir įvykį mačiusi liudytoja E. U. Teismas išsamiai vertino ir specialisto V. Mitunevičiaus pateiktas išvadas. Šis specialistas savo išvadai pagrįsti naudojo kito modelio nei eismo įvykyje dalyvavusio automobilio parametrus („VW Golf“), o skaičiuotėms pagrįsti naudojosi neteisingais pradiniais duomenimis (paimtas trumpesnis stabdymo kelias). Dėl to teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai nesivadovavo specialisto V. Mitunevičiaus išvadomis.
Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė A. P. galimybės išvengti eismo įvykio. Byloje neginčytinai nustatyta, kad prieš eismo įvykį A. P., lenkdamas priekyje važiavusius automobilius, buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, nors judėjimas priešingos krypties eismo juosta buvo draudžiamas važiuojamąją dalį skiriančios siauros ištisinės ženklinimo linijos 1.1, ir lenkimo manevrą vykdė pėsčiųjų perėjoje. Jei A. P. būtų laikęsis KET 50, 52, 53, 184.4 punktų reikalavimų, jis nebūtų nutrenkęs pėsčiųjų perėja ėjusios J. M. Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp A. P. padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo teiginiais, kad Vilniaus apygardos teismas iš esmės neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo skundo argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.
Atsiliepime dar pažymėta, kad kasatorius neteisus teigdamas, jog teismai nepagrįstai skyrė BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Teismas konstatavo, kad A. P. padarė nusikaltimą, šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus – ignoravo eismo saugumo taisykles, savo veiksmais sukėlė negrąžinamas pasekmes – jauno žmogaus žūtį, todėl pagrįstai ir teisėtai uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Prokuroro nuomone, tai, kad paskyrus šią baudžiamojo poveikio priemonę kasatorius neteks darbo ir atsidurs sunkioje turtinėje padėtyje, taip pat nesudaro pagrindo siūlyti teismui panaikinti BK 68 straipsnio taikymą.
Nukentėjusioji S. M. atsiliepimu į nuteistojo A. P. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Nukentėjusioji, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumento apie BPK 80 straipsnio, kuriame numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, teigia, kad nuteistasis nenurodė, kaip 2006 m. birželio 9 d. jo kaip liudytojo apklausa pakenkė gynybai. A. P. tiek šios apklausos metu, tiek apklausiant 2007 m. spalio 4 d. kaip įtariamąjį vienodai aiškino eismo įvykio aplinkybes. Pagal BPK 21 straipsnio nuostatas, tik po to, kai A. P. buvo pranešta apie įtarimą, t. y. 2007 m. gegužės 21 d., jis įgijo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. BPK 181 straipsnio nuostatos numato, kad prokuroras gali neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei tai galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Taigi įtariamojo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga nėra absoliuti. Kasacinio skundo argumentas, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, yra deklaratyvus ir nepagrįstas, nes neargumentuota, kokios svarbios aplinkybės nenurodytos kaltinamajame akte, kokie prieštaravimai yra tarp liudytojų E. U., J. V. ir A. B. parodymų. Dėl klaidingų duomenų įvykio apžiūros protokole nukentėjusioji nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme netikslumai buvo išaiškinti atlikus teismo paskirtas ekspertizes ir jų išvados nesiskyrė nuo 2007 m. balandžio 4 d. akto Nr. 11-521 (07) išvadų.
Nukentėjusioji nurodo, kad ji apie liudytojus E. U. ir J. V. pranešė tyrėjai 2006 m. birželio 15 d. apklausos metu, t. y. dar iki jai susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš E. U. pasakojimo ji suprato, kad A. P. jos dukterį partrenkė pėsčiųjų perėjoje, o pastarojo parodymai jai buvo žinomi (gal iš tyrėjos, gal jau buvo supažindinta su jais), todėl savo 2006 m. birželio 19 d. ieškinio pareiškime Vilniaus apygardos teismui ji nurodė, kad A. P. įvykio aplinkybes vertina visiškai kitaip nei jį matę asmenys. Nukentėjusiosios nuomone, nėra prieštaravimų ir tarp liudytojų E. U., J. V. ir A. B. parodymų. E. U. iš karto po nelaimės atbėgo pas ją, S. M., todėl kai A. B. atvažiavo į įvykio vietą, šios ten nebuvo. J. V., kuris važiavo trečiuoju automobiliu kolonoje ir matė įvykio aplinkybes, nesakė, kad buvo priėjęs prie sužeistos mergaitės, todėl A. B. jo galėjo ir nepastebėti. Svarbi aplinkybė, kad J. V. matė, kaip vienas žmogus atnešė vaistinėlę, ir ji sutampa su A. B. parodymais. E. U. parodymai apie įvykio aplinkybes visiškai sutampa su J. V. parodymais ir specialistų išvadomis. Nukentėjusiosios nuomone, E. U., būdama tiesiogine įvykio liudytoja, apie tai nepranešė policijos pareigūnams, nes jos niekas neklausė, be to, ji buvo labai sukrėsta, nes pažinojo mergaitę. Nukentėjusioji pažymi, kad, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, liudytojas J. V. nedavė parodymų, jog mergaitę partrenkė automobilis „Ford Mondeo“, šis automobilis ėmė lenkti automobilių koloną iš karto už pervažos, ir kad jis matė eismo įvykio vietoje du vyrus raudonos spalvos rūbais. J. V. teigė, kad kolonoje važiavę žmonės sustojo, pribėgo prie mergaitės, bet greitai išsiskirstė, o jis nelaukė policijos ir greitosios pagalbos, nes vėlavo į darbą.
Atsiliepime nurodoma ir tai, kad esminė kasacinio skundo dalis skirta įrodinėjimui, jog: mergaitė buvo sužalota ne frontaliniu, bet kampiniu smūgiu; mergaitė partrenkta už perėjos; ji buvo nublokšta ne į priekį, o į šoną; pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui buvo pėsčiosios veiksmai – ji bėgdama kirto kelią iš dešinės į kairę. Kasaciniame skunde nuteistasis rėmėsi jo samdyto specialisto V. Mitunevičiaus išvada. Nukentėjusioji pažymi, kad šis specialistas sutrumpino automobilio, stabdymo kelią nuo 15,7 m iki 11 m, nepagrįstai atmesdamas automobilio bazės ilgį (4,7 m), nes visi kiti apklausti ekspertai patvirtino, jog automobilis stabdo visais ratais, todėl į stabdymo kelią turėjo būti įskaičiuotas atstumas iki priekinių ratų. Be to, jis rėmėsi metodika, kuri nustato nubloškimo atstumą tais atvejais, kai pėsčiasis, bėgdamas automobilio link, atsitrenkia į jo šoną, o ne automobilis – į pėsčiąjį. Vis tik šis specialistas, priešingai A. P. versijai, pateikė išvadą, kad į pėsčiųjų perėją nuteistasis įvažiavo jau priešinga eismo juosta, ir ji sutampa su kitų byloje tyrimus atlikusių ekspertų išvadomis.
Atsiliepime nurodoma, kad nustatant įvykio aplinkybes svarbu tai, kuria automobilio dalimi partrenkta pėsčioji. Ekspertai nustatė, kad pėsčioji partrenkta automobilio priekinės dalies dešiniuoju kraštu. Ekspertai apskaičiavo, kad smūgio metu A. P. automobilio greitis viršijo leistiną ir buvo 55 km/val. Atsižvelgiant į nubloškimo atstumą (16–25 m), pėsčioji tikėtina buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje. Visų ekspertų išvados sutampa su liudytojų E. U. ir J. V. parodymais apie tai, kad A. P. lenkė automobilių koloną, išvažiavęs į priešingą eismo juostą už ištisinės linijos, važiavo greičiau nei leistina, nesiėmė jokių atsargumo priemonių prieš pėsčiųjų perėją ir automobiliu partrenkė šia ėjusią jos dukterį, kurią mirtinai sužalojo. Nukentėjusiosios nuomone, A. P. akivaizdžiai melavo apie bylos aplinkybes, dėl to procesas užsitęsė daugiau nei ketverius metus, neatlygino jai žalos, nebandė taikytis, įžūliai siekia būti išteisintas ar bent to, kad būtų sugrąžintas jam vairuotojo pažymėjimas.
Nuteistojo A. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 219 straipsnio taikymo
Kaltinamojo akto turinys nustatytas BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos kitos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Vilniaus rajono apylinkės prokuroro 2008 m. sausio 11 d. kaltinamajame akte yra pateiktas A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitos nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Šis aprašymas atitinka BK normos, pagal kurią nusikalstama veika buvo kvalifikuota, t. y. BK 281 straipsnio 5 dalies dispoziciją. Pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą. Kasatoriaus nurodyti liudytojų parodymų prieštaravimai, eismo įvykio vietos apžiūros protokole nurodyti netikslūs duomenys bei specialisto išvada yra teismo nagrinėjimo ir vertinimo dalykas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 80 straipsnio 1 punkto taikymo
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius, teigdamas, kad bylos aplinkybės buvo neišsamiai išnagrinėtos, nurodo tai, jog eismo įvykio vietos apžiūra atlikta aplaidžiai - kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede – plane nurodyti skirtingi atstumų duomenys ir tai turėjo įtakos specialisto Z. Paskačimo 2007 m. balandžio 5 d. išvadai. Iš tiesų kasatorius pagrįstai nurodo, kad kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir jo priede – plane nurodyti skirtingi atstumų duomenys. Į šiuos prieštaringus duomenis atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas ir ikiteisminio tyrimo padarytas klaidas ištaisė: dalyvaujant visiems proceso dalyviams 2008 m. rugpjūčio 22 d. atliko eismo įvykio vietos apžiūrą ir išmatavo atstumus. Tenkinant kaltinamojo ir jo gynėjo prašymą teismas paskyrė kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizę, kurios metu ekspertai analizavo ir vertino abiejų eismo įvykio vietos apžiūrų metu užfiksuotus duomenis, kompiuterio programos pagalba buvo nubraižytas mastelinis eismo įvykio vietos planas ir ekspertai nustatė, kad teisingai užfiksuoti duomenys 2006 m. birželio 9 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole. Šią ekspertizę atlikę ekspertai M. Možeiko ir S. Laima buvo apklausti teismo posėdyje, proceso dalyviai uždavė jiems klausimus ir aiškinosi svarbias aplinkybes. Be to, teismas paskyrė kompleksinę vaizdo teismo medicinos–eismo įvykio trasologinę ekspertizę. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, pašalino kai kuriuos surinktų duomenų prieštaravimus ir tik tuomet juos vertino. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai išnagrinėtos.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
BPK 80 straipsnio 1 punkte (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) numatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, todėl kasatorius pagrįstai nurodo, kad po eismo įvykio 2006 m. birželio 9 d. negalėjo būti apklaustas kaip liudytojas. A. P. 2006 m. birželio 9 d. neteisėtai buvo apklaustas kaip liudytojas, todėl šios apklausos metu gauti duomenys nėra įrodymai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę pagrįstai konstatavo ir liudytojo apklausos metu gautais duomenimis negrindė A. P. kaltės kaip, beje, ir specialisto Z. Paskačimo 2007 m. balandžio 5 d. išvados dalimi dėl automobilio greičio, nes šis specialistas rėmėsi duomenimis, nurodytais kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo priede – plane, kuriuos teismas pripažino netiksliais (nuosprendžio 13 l).
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad A. P. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir kaltinamojo kaltės – kad jo vairuojamas automobilis (A. P. pripažino, jog įvykio metu vairavo automobilį, ties pėsčiųjų perėja lenkė kitą automobilį ir partrenkė per kelią bėgančią mergaitę) važiavo apie 55 km/val. greičiu, lenkė pėsčiųjų perėjoje priešingos krypties eismo juostos ruožu, kuriuo važiavimas buvo draudžiamas, ir partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusią mažametę (8 metų) J. M., kuri nuo patirtų sužalojimų mirė, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad visi šioje byloje išvadas pateikę ekspertai jose nurodo, jog pėsčiosios partrenkimo vieta – tikėtina pėsčiųjų perėja. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad tik teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų visumos pagrindu gali nustatyti tikslias faktines bylos aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nuteistojo apeliacinio skundo esminiai argumentai: ginčijo įrodymų vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir neigė savo kaltę, teigdamas, kad mergaitė bėgo per kelią už pėsčiųjų perėjos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. P. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes kompleksinė teismo medicinos–eismo įvykio ekspertizė nustatė, kad mažametės pėsčiosios kūnas nuo partrenkimo vietos automobilio judėjimo kryptimi galėjo būti nublokštas minimaliu, tikėtina apie 16 m, atstumu, o eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyti duomenys – kraujo ir skrandžio turinio dėmės, esančios 17 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, patvirtina nukentėjusiosios mergaitės kūno po partrenkimo (krentant ant asfalto buvo sužalota galva) buvimo vietą. Taigi žemesnės instancijos teismai, įvertinę šiuos objektyvius duomenis bei liudytojų parodymus, padarė teisingas išvadas, jog A. P. vairuojamu automobiliu mažametę pėsčiąją J. M. sužalojo pėsčiųjų perėjoje.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, ypač tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo išvados yra išsamiai motyvuotos. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius, teigdamas, jog teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, iš esmės nenurodo teisinių argumentų dėl netinkamo įstatymo taikymo, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalis, nes visi jo argumentai susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei kaltės neigimu. Nesant teisinių argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo teisėjų kolegija dėl jo taikymo pasisako glaustai.
BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. P. 2006 m. birželio 9 d., vairuodamas automobilį „Ford Scorpio“, pažeidė KET 50, 52, 53, 184.4 punktų reikalavimus ir dėl to žuvo žmogus.
Žemesnės instancijos teismų sprendimais konstatuota, kad tarp A. P. padarytų eismo įvykio metu galiojusių 2002 m. KET (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gruodžio 31 d. iki 2006 m. spalio 12 d.) 184.4 punkte numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp A. P. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis būtų laikęsis KET 184.4 punkto reikalavimų – nelenkęs pėsčiųjų perėjoje ir neišvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, eismo įvykis nebūtų įvykęs. A. P. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis, todėl ji teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 68 straipsnio taikymo
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves. Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai (nes nuteistasis vairuodamas automobilį šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus) ir teisėtai A. P. uždraudė naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.
BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teismų praktika patvirtina (kasacinės nutartys Nr. 2K-69/2006, 2K-317/2008, 2K-353/2009, 2K-103/2010), jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vien tai, kad BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė asmuo, kurio darbas tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (net jeigu uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų atėmimą teisės dirbti šį darbą). Teismas šią aplinkybę turi įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jis turi verslo liudijimą ir darbo reikalais jam reikalingas vairuotojo pažymėjimas, nėra pagrindas panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.
Taigi šioje byloje teismai laikėsi ir teismų praktikos. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo laikyti, kad A. P. paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą trejus metus vairuoti kelių transporto priemones – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skundas yra analogiškas apeliaciniam skundui (iš esmės pažodžiui pakartojamas) – ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. P. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Valerijus Čiučiulka
Vytautas Masiokas
