V. L. pagal BK 129 str., 159 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-224/2012

Teisminio proceso Nr. 1-58-1-00275-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2; 1.2.9.4; 2.1.2.12; 2.1.2.13; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir G. G. (G. G.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų;

G. G. pagal 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, pagal 159 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų.

Priteista iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o nepilnamečiams M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio – iš jų įstatyminių atstovių R. D. ir R. Š. nukentėjusiajai N. Š. 7600 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išlaikymas iki gyvos galvos kas mėnesį mokant po 130 Lt.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, kuria, iš dalies tenkinus nuteistųjų V. L. ir G. G. apeliacinius skundus, pakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nuosprendžio dalis, sumažinant iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o nepilnamečiams M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio – iš jų atstovų pagal įstatymą R. D. ir R. Š. nukentėjusiajai N. Š. priteistos turtinės žalos dydį iki 6550 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Apygardos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. D. ir D. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą,

n u s t a t ė :

V. L. ir G. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. D. ir D. Š., 2010 m. rugsėjo 13 d., apie 21.00 val., Zarasuose, S. Nėries g. 29-29, S. K. bute, būdami apsvaigę nuo alkoholio, konflikto metu visi kartu rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam O. Š. ne mažiau kaip penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip septynis – į galvos sritį, taip padarė O. Š. sužalojimų įvairiose kūno vietose bei galvos traumą su kraujo išsiliejimu galvos smegenų minkštuose dangaluose, po galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose, dėl to, išsivysčius galvos ir stuburo smegenų edemai, nukentėjusysis mirė, taip tyčia jį nužudė.

G. G. pagal BK 159 straipsnį nuteistas už tai, kad įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką – kito žmogaus nužudymą, t. y. žinodamas, jog D. Š., gimęs 1995 m. birželio 1 d., ir M. D., gimęs 1994 m. balandžio 14 d., yra vaikai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2010 m. rugsėjo 13 d., apie 21.00 val., Zarasuose, S. Nėries g. 29-ojo namo laiptinėje, pasiūlė jiems sumušti O. Š., jeigu šis bus paėmęs jo (G. G.) mobilųjį telefoną, ir, jiems sutikus, nuėjo į 29-ąjį butą, kur veikdamas bendrai su D. Š., M. D. ir V. L. sumušė nukentėjusįjį O. Š., kuris dėl patirtos galvos traumos, išsiliejus kraujui galvos smegenų minkštuose dangaluose, po galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose bei išsivysčius galvos ir stuburo smegenų edemai, mirė.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį pakeisti.

Kasatorius nurodo, kad pagal BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio nuostatas asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir nusikaltimo sudėties požymių jo veiksmuose buvimas gali būti konstatuojamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma; be to, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, teismas privalo nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį ir laipsnį, kurie lemia bendrininkų formą ir rūšį. Tačiau šių reikalavimų abiejų instancijų teismai nesilaikė, bylos aplinkybes ir kasatoriaus dalyvavimo laipsnį įvertino klaidingai. Kasatorius pripažįsta padėjęs išnešti iš buto nukentėjusiojo kūną, plovęs kraują bute ir nesiėmęs veiksmų apsaugoti nukentėjusiojo, tačiau teigia jo nemušęs. Kasatoriaus manymu, jo kaltės nepatvirtina ant jo kelnių ir batų rasti kraujo pėdsakai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad kraujo pėdsakai galėjo atsirasti ir nešant nukentėjusįjį iš buto, taigi ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia, kad kasatorius mušė nukentėjusįjį, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką ji, kaip dviprasmiška, turi būti vertinama kaltinamojo naudai. Be to, kasatoriaus įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas kito nuteistojo G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismas G. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kuriuose jis patvirtino aplinkybę, kad kasatorius nemušė nukentėjusiojo, nepagrįstai vertino kaip parodymų keitimą, siekiant išvengti atsakomybės, nes iš to G. G. neturėjo jokios naudos. Kasatoriaus įsitikinimu, teisme duoti parodymai visada yra patikimesni, nes šioje proceso stadijoje, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus asmuo jau nėra priklausomas nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti jo kaltės ir kitų nuteistųjų D. Š. ir M. D. parodymais, nes D. Š. nematė, jog jis būtų mušęs nukentėjusįjį, o M. D., kad ir teigia tai matęs, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai, taigi nuosprendis grįstas tik prielaidomis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad M. D. neturi motyvo meluoti. Kasatoriaus manymu, šis nuteistasis, kaip nepilnametis, paveiktas suaugusiųjų, galėjo tikėtis švelnesnės bausmės, be to, jis apibūdinamas neigiamai, baustas administracinėmis nuobaudomis ir jam pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kito nusikaltimo padarymo. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teisme jis M. D. parodymų negirdėjo, todėl apeliacinės instancijos teisme prašė jį papildomai apklausti.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo ikiteisminiam tyrimui atlikti arba teismų sprendimus pakeisti: pagal BK 159 straipsnį – išteisinti, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę bei nukentėjusiajai priteistą turtinės ir neturtinės žalos dydį.

Kasatoriaus teigimu, grąžinus bylą tirti nuo ikiteisminio tyrimo stadijos, jam turėtų būti užtikrintas vertėjo ir valstybės skiriamo gynėjo dalyvavimas. Kasatorius nurodo, kad jis yra rusas, o ikiteisminis tyrimas vyko lietuvių kalba, kurios jis nemoka taip gerai, kad galėtų paaiškinti įvykio aplinkybes; būtent dėl šios priežasties jis davė neteisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu kasatorius teigia atsisakęs vertėjo paslaugų, nes manęs, kad už tai reikės mokėti, o apie tai, kad vertėjas skiriamas nemokamai, jis nežinojo. Taigi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo pažeistos jo teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 7 dalyje, nes jis negalėjo gintis gimtąja kalba. Gynyba gimtąja kalba, kasatoriaus teigimu, būtų buvusi efektyvesnė, nes būtų geriau supratęs kaltinimo esmę. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribojęs konstatavimu, kad prisipažinimą ir kitus dokumentus G. G. parašė lietuviškai, padarytų procesinių pažeidimų nepašalino.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 159 straipsnį, nes, būdamas rusakalbis ir neprigirdintis, galėjo nesuprasti klausimo ir neteisingai nurodyti, jog žinojo, kad M. D. ir D. Š. nepilnamečiai. Kasatorius tvirtina iš tikrųjų nežinojęs, kad šie nepilnamečiai, nes su jais mažai bendravo, dažnai matydavo juos gatvėje neblaivius, žinojo, kad turi problemų su teisėsauga. Kasatorius pažymi, kad jokio susitarimo su nepilnamečiais dėl O. Š. sumušimo nebuvo. Šie mušė nukentėjusįjį savo iniciatyva, o ne kasatoriaus paprašyti. Priešingai, kasatorius teigia draudęs M. D. ir D. Š. mušti O. Š., dar pagrasino, kad jeigu jie nesiliaus, kreipsis į policiją, tačiau šie nesiliovė ir O. Š. mušė dar labiau; būtent nuo jų smūgių nukentėjusysis ir mirė. Kasatorius teigia sudavęs nukentėjusiajam tik tris smūgius į koją, kurie tikrai nebuvo mirtini, todėl mano, kad pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Kasatorius bandė ginti nukentėjusįjį, darė jam dirbtinį kvėpavimą, sakė, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, todėl kraujo dėmių radimas ant kasatoriaus drabužių ir batų nėra jo kaltę patvirtinantis įrodymas. Pasak kasatoriaus, M. D. ir D. Š. motyvas visą kaltę suversti kasatoriui ir kitam nuteistajam V. L. yra aiškus – išvengti atsakomybės arba griežtesnės bausmės. Kasatorius tvirtina, kad aktyviausi buvo abu nepilnamečiai, ypač M. D., kuris mušė nukentėjusįjį į galvą. Teismas laikė M. D. parodymus teisingais vien dėl to, kad jis neturi kriminalinės patirties, tačiau tai netiesa, nes M. D. ne kartą baustas administracine tvarka. Be to, kasatorius mano, kad, kvalifikuojant veiką, turėjo būti įvertinta, jog kasatorius buvo staiga labai susijaudinęs dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų ir itin įžeidžiančio elgesio, nes nukentėjusysis atėjo į svetimą butą, padarė nusikaltimą (pavogė telefoną) ir išprovokavo konfliktą.

Kasatoriaus manymu, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti teisingumo principo. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kad nebuvo siekiama nužudyti, kad nusikalstama veika padaryta staiga, iš anksto neplanuojant ir nesitariant, kuri buvo kaip atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Kasatorius pažymi, kad jis nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų ir stengsis atlyginti jiems padarytą žalą. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai turėjo atsižvelgti ir į tai, jog šiuo metu nėra kam pasirūpinti vieniša, neįgalia, labai silpnos sveikatos jo motina, kuri giminių neturi, ir kasatorius yra vienintelis jos maitintojas. Be to, turėjo būti atsižvelgta į nukentėjusįjį neigiamai apibūdinančias aplinkybes, kad nuolat girtavo, buvo konfliktiškas, niekur nedirbo, nesirūpino nei tėvų, nei vaiko išlaikymu.

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo neišsamiai, paviršutiniškai. Apeliaciniame skunde G. G. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. lapkričio 2 d. buvo apklausinėjamas be advokato, kad parodymai buvo išgauti naudojant psichinę ir fizinę prievartą, kad jam buvo sulaužyti šonkauliai, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir dėl sužalojimų ekspertizės nepaskyrė. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nedalyvavo nuteistasis M. D., nors to buvo prašoma, dėl to, kasatoriaus manymu, nebuvo galima objektyviai ir visapusiškai ištirti apeliacinio skundo. Taip buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias teismas privalo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pasak kasatoriaus, šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, suvaržiusiais įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras pažymi, kad nuteistieji V. L. ir G. G. bando visą kaltę suversti nepilnamečiams bendrininkams M. D. ir D. Š., tačiau, abiejų instancijų teismams patikrinus šią versiją, ji motyvuotai paneigta. Nuteistųjų V. L. ir G. G. dalyvavimas nužudant O. Š. įrodytas nuosekliais M. D. ir D. Š. parodymais, taip pat G. G. ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, duotais parodymais. Teismai pagrįstai pripažino, kad šie parodymai atitinka bylos objektyviuosius duomenis, todėl padarė teisingą išvadą. jog kasatorius V. L. pritarė bendrininkų veiksmams, o G. G. buvo nusikaltimo iniciatorius ir aktyvus jo dalyvis. Prokuroro manymu, kasatorių kaltė yra įrodyta, ir vien tai, kad šie nesutinka su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu, nėra pagrindas abejoti priimtų sprendimų teisėtumu. Teismai teisingai nustatė, kad visi nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu prieš nukentėjusįjį ir jo padariniams buvo abejingi. Visi nuteistieji sudavė daugybinius smūgius O. Š. į gyvybiškai svarbias kūno vietas (krūtinę ir galvą) ir, po nusikaltimo padarymo išnešę nukentėjusiojo kūną iš buto, aktyviai ėmėsi veiksmų nusikaltimo pėdsakams paslėpti. Prokuroro manymu, nuteistojo G. G. teiginiai, kad negalėjo suprasti savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu dėl lietuvių kalbos nežinojimo, nepagrįsti. G. G. apklausos metu dalyvavo gynėjas, kuris jokių priekaištų dėl vertėjo nepareiškė, be to, dalis bylos dokumentų rašyta paties G. G. ir būtent lietuvių kalba, todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai tokius kasatoriaus teiginius vertino kaip bandymą išvengti atsakomybės.

Prokuroro teigimu, G. G. pagrįstai nuteistas ir pagal BK 159 straipsnį, nes jis organizavo nukentėjusiojo sumušimą, žinodamas, kad M. D. ir D. Š. yra nepilnamečiai. Byloje nustatyta, kad M. D. ir D. Š. dažnai prašydavo G. G. nupirkti cigarečių ir alaus, nes jiems, kaip nepilnamečiams, jų neparduodavo.

Prokuroras mano, kad nuteistajam G. G. pagal kasaciniame skunde nurodytus motyvus švelninti bausmės nėra pagrindo, nes paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, taip pat nėra jokio pagrindo sumažinti nukentėjusiajai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio.

Atsiliepime nukentėjusioji N. Š. nurodo, kad tiems, kurie bendrininkų grupe nužudė jos sūnų O. Š., paskirtos per švelnios bausmės, o G. G. ir jo motina turėtų būti nubausti dėl moralinės žalos, kurią padarė skleisdami apkalbas apie nužudytąjį, nes tai, kas apie jį rašoma, neatitinka tikrovės.

Nuteistųjų V. L. ir G. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo G. G. kasaciniame skunde suformuluoto prašymo

Kasaciniu skundu nuteistasis G. G., be kita ko, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo ikiteisminiam tyrimui atlikti.

Pažymėtina, kad BPK 382 straipsnyje nustatyta, jog teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš šių nutarčių: 1) atmesti kasacinį skundą; 2) panaikinti nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles; 4) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ar nutartį su pakeitimais ar be pakeitimų; 5) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 6) pakeisti teismo nuosprendį ar nutartį. Taigi baudžiamojo proceso įstatyme kasacinės instancijos teismui nenumatyta galimybės panaikinti žemesnių instancijų teismų sprendimus ir perduoti bylą iš naujo ikiteisminiam tyrimui, todėl šis nuteistojo G. G. prašymas nesvarstytinas.

Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Nuteistųjų V. L. ir G. G. kasaciniuose skunduose yra teiginių, kad teismai netinkamai išnagrinėjo bylą, jie ginčija teismų jau nustatytas faktines bylos aplinkybes, kritikuoja nusikaltimo bendrininkų M. D. ir D. Š. parodymus, mano, kad teismai rėmėsi ir jų (kasatorių) netinkamais parodymais, bei pateikia savą įvykio versiją ir reziumuodami skunduose nurodo, kad teismai tinkamai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, todėl priėmė neteisingus sprendimus.

Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didžioji dauguma kasaciniuose skunduose keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl V. L. ir G. G. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Kasatoriaus V. L. skunde pateikta versija, kad nužudant V. Š. jis nedalyvavo, o G. G. – kad jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius ir kad jo suduoti trys smūgiai į koją nėra nukentėjusiojo mirties priežastis, buvo keltos ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose. Dėl šių kasatorių teiginių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje išsamiai pasisakyta ir jie motyvuotai atmesti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad abiejų instancijų teismai vertindami įrodymus būtų pažeidę BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. ir G. G. padarė nusikalstamą veiką – t. y. veikdami bendrininkų grupe su M. D. ir D. Š. tyčia nužudė nukentėjusįjį O. Š. – pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma, t. y. nuteistųjų M. D., D. Š., nukentėjusiosios N. Š. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo, daiktų apžiūros protokolų bei specialisto išvadų duomenimis, taip pat iš dalies ir pačių nuteistųjų V. L. ir G. G. parodymais.

Teismas, remdamasis M. D. ir D. Š. parodymais, nustatė, kad G. G., išprovokavęs nukentėjusįjį pasisavinti jo (G. G.) mobilųjį telefoną, pasiūlė šiems nukentėjusįjį pamokyti, t. y. sumušti. Priėjęs prie nukentėjusiojo ir paklausęs, kur yra telefonas, G. G. pirmas jį pradėjo mušti į galvą ir kitas kūno vietas. Tai, kad pirmasis sudavė smūgius G. G., patvirtino ir V. L.. Įvertinęs šių nuteistųjų bei G. G. parodymus, teismas nustatė, kad po to nukentėjusysis buvo mušamas rankomis ir kojomis visų keturių nuteistųjų. Nors nuteistasis V. L. neigia mušęs nukentėjusįjį, tačiau M. D. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nuosekliai parodė, kad nuo G. G. smūgio nukritusį nukentėjusįjį pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas trise (G. G., M. D. ir D. Š.) V. L. matant. G. G. pasakius, kad užteks mušti, M. D. su D. Š. pasitraukė, tada priėjo V. L. ir gulinčiam nukentėjusiajam spyrė ne mažiau kaip tris kartus. G. G. ar V. L. paimdavo nukentėjusįjį už pečių, pakeldavo iki sėdimos padėties ir paleisdavo, kad šis krisdamas trenktųsi į grindis. Po to nukentėjusysis vėl buvo mušamas M. D., D. Š. ir G. G.. Pastarajam pabandžius atgaivinti nukentėjusįjį darant širdies masažą, tačiau to nepavykus padaryti, priėjo V. L. ir spyrė nukentėjusiajam iš viršaus į krūtinę. Negyvas nukentėjusysis buvo bendromis jėgomis išneštas iš buto į lauką ir paguldytas ant žolės. Pažymėtina, kad, nors D. Š. ir neatsimena, ar V. L. mušė nukentėjusįjį, tačiau tikrai girdėjo, kaip šis sakęs „muškite, muškite, mano namuose vagių nebus“. Teismas nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymus vertino kaip neprieštaraujančius tarpusavyje, papildančius vieniems kitus bei atitinkančius faktines bylos aplinkybes. Teismo manymu, tokie M. D. ir D. Š. parodymai yra patikimi, nes jie patys nevengė ir nemenkino savo atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. L. ir G. G. apeliacinius skundus, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. ir G. G. dalyvavo nužudant O. Š. ir kad G. G. buvo nusikaltimo iniciatorius, teisinga, kolegijos nuomone, abejoti nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad šios instancijos teisme buvo patikrintas M. D. parodymų patikimumas, t. y. perskaityti pirminiai G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjai. Duodamas šiuos parodymus G. G. teigė, kad V. L. priėjęs spyrė nukentėjusiajam ir dar sudavė šiam į galvos sritį keletą smūgių. Remdamasis šiais įrodymais, iš kurių matyti, kad visi nuteistieji bendrais veiksmais tiesiogiai dalyvavo atimant nukentėjusiajam gyvybę, bei specialisto išvadomis, kuriose konstatuota, kad O. Š. mirė dėl galvos traumos, kurią galėjo sukelti smūgių visuma ar atskiras smūgis kietais bukais daiktais, tiek suduodant kumščiais, tiek spardant, teismas sprendė, kad tarp G. G. ir V. L., veikusių kartu su M. D. bei D. Š., tyčinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia išvada yra teisinga, nes visi nuteistieji veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad tokiais veiksmais gali atimti kitam žmogui gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi bendravykdytojais; tokiais atvejais nėra būtina, kad kiekvienas padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Pažymėtina, kad ši veika G. G. negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas didžiai susijaudinus (BK 130 straipsnis), nes iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog jis, du kartus numesdamas telefoną po stalu ir tikėdamasis, kad nukentėjusysis jį paims, pats išprovokavo nukentėjusįjį neteisėtai pasielgti. Taigi toks nukentėjusiojo elgesys G. G. nebuvo netikėtas ir sukeliantis jam didelį susijaudinimą, kaip, beje, ir kitiems jo bendrininkams, žinantiems tikrąjį G. G. siekį įrodyti, kad O. Š. iš tikrųjų vagia mobiliuosius telefonus. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad O. Š., paimdamas G. G. telefoną, norėjo jį įžeisti ar pažeminti. Toks nukentėjusiojo poelgis G. G. sukėlė viso labo tik pyktį.

Dėl G. G. nuteisimo pagal BK 159 straipsnį

Kasatoriaus G. G. skundo argumentai, kad jis nežinojo, jog M. D. ir D. Š. yra nepilnamečiai, todėl nepadarė veikos, numatytos BK 159 straipsnyje, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo pagrindė ne tik nepilnamečių M. D. ir D. Š. parodymais, bet ir paties kasatoriaus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, kuriuose jis teigė žinojęs, kad M. D. ir D. Š. yra nepilnamečiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. G. pradėjo ginčyti šią aplinkybę tik apeliaciniame skunde, tačiau tokius jo teiginius apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė.

Bylos duomenys patvirtina, kad G. G., pasiūlydamas M. D. ir G. Š. padaryti nusikaltimą (sumušti nukentėjusįjį O. Š.), žinojo kad šie yra nepilnamečiai. Tuo metu M. D. buvo 16, o D. Š. – 15 metų amžiaus. Dar tą pačią dieną, t. y. 2010 m. rugsėjo 13 d. G. G. M. D. prašymu nupirko alaus, kurį penkiese (G. G., V. L., M. D., D. Š. ir nukentėjusysis O. Š.) gėrė V. L. namuose. Iš nuteistųjų M. D. ir D. Š. parodymų matyti, kad jie prašydavo G. G. nupirkti cigarečių ir alaus, nes jiems, kaip nepilnamečiams, jų neparduodavo. Taigi G. G. neginčytinai žinojo, kad šie yra nepilnamečiai. Pažymėtina, kad abejonių dėl M. D. ir D. Š. amžiaus, įvertinus jų išvaizdą, pirmosios instancijos teismui nekilo. Dėl D. Š., dalyvavusio apeliacinės instancijos teismo posėdyje, brandumo nekilo abejonių ir apeliacinės instancijos teismui, nors po įvykio buvo praėję daugiau kaip metai.

Taip pat nepagrįstas nuteistojo G. G. teiginys, kad nukentėjusįjį M. D. su D. Š. mušė savo iniciatyva, niekieno neprašyti. Nuteistieji M. D. ir D. Š. viso bylos tyrimo metu nuosekliai parodė, kad G. G. sumanė padaryti nusikaltimą – jis tyčia du kartus numetė telefoną po stalu, siekdamas išprovokuoti O. Š. jį paimti (t. y. pasisavinti), o po to įkalbėjo nepilnamečius M. D. ir D. Š. už tai jį pamokyti. Šie tokiam G. G. sumanymui pritarė ir, veikdami bendrai su G. G. ir V. L., sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkiolika smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip septynis į galvą, dėl to, išsiliejus kraujui po galvos smegenų dangalais, smegenėlėse, skilveliuose ir išsivysčius galvos ir stuburo smegenų edemai, nukentėjusysis mirė. Taigi teismų išvada, kad G. G. tyčia įtraukė vaikus M. D. ir D. Š. į nusikalstamą veiką, yra teisinga.

Dėl procesinių teisių suvaržymo

Pažymėtina, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad nemoka lietuvių kalbos, taip pat nė karto neužsiminė apie prieš jį 2010 m. lapkričio 2 d. panaudotą psichinį ir fizinį smurtą ir patirtus sužalojimus (šonkaulių lūžimus). Apie tai nuteistasis G. G. pirmą kartą pareiškė tik apeliaciniame skunde ir dėl šių teiginių apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, išdėstydamas jų atmetimo motyvus.

Patikrinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. G. procesinės teisės nebuvo pažeistos. Iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant kiekvieną procesinį veiksmą dalyvavo gynėja ir visais atvejais, apklausiamas kaip įtariamasis, G. G. nurodė mokantis lietuvių kalbą ir šia kalba protokoluose savo ranka užrašė, jog protokolą perskaitė, ir savo parašu patvirtino jų teisingumą. Tai, kad G. G. moka lietuvių kalbą, rodo ir jo paties ranka rašytas nuoširdus prisipažinimas bei prašymai dėl daiktų grąžinimo jo motinai. Jokių pastabų ar prašymų G. G. neturėjo ir susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga (pats savo ranka užrašė, kad prašymų, papildymų ir pretenzijų neturi), o pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam kaltinamasis aktas įteiktas suprantama kalba. Iš procesinių dokumentų (G. G. įtariamojo apklausų, jo parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su D. Š., M. D. ir V. L. protokolų) turinio akivaizdu, kad G. G. elgesys ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo valingas ir sąmoningas, jis detaliai nurodė savo ir kitų asmenų veiksmus darant nusikaltimą sau bei V. L. palankia linkme. Taigi nekyla abejonių, kad parodymų davimas lietuvių kalba G. G. negalėjo lemti neteisingų sau pačiam nepalankių parodymų. Šios aplinkybės paneigia ir kasatoriaus teiginius dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kasatorius nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme gynėjai nepasakė apie prieš jį panaudotą smurtą ir patirtus sužalojimus, taip pat nesikreipė ir į įkalinimo įstaigos medikus, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo teiginius laikė neįtikinamais ir nelogiškais, nepagrįstais jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Dėl G. G. paskirtos bausmės

Kasatorius argumentai dėl bausmės švelninimo – nepagrįsti. Teismai neturėjo pagrindo pripažinti nukentėjusiojo elgesio provokuojančiu. Priešingai, byloje nustatyta, kad būtent G. G. savo tyčiniais veiksmais išprovokavo nukentėjusįjį padaryti neteisėtą veiką – paimti jo (G. G.) telefoną, turėdamas tikslą už tai jį sumušti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (tyčinis nužudymas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į G. G. vaidmenį darant nusikaltimą (buvo aktyvus jo vykdytojas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, į jo asmenybę neigiamai apibūdinančius duomenis (teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka), ir G. G. paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai viršija BK 129 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį (vienuolika metų). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę tik tais atvejais, kai neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde nurodytais motyvais švelninti G. G. paskirtos bausmė nėra pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, bausmės skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, ji nėra aiškiai per griežta.

Dėl žalos atlyginimo

Kasatorius G. G. prašo sumažinti nukentėjusiajai priteistą turtinės ir neturtinės žalos dydį, tačiau nepateikia jokių tokio savo prašymo motyvų, išskyrus tai, kad nukentėjusysis neigiamai apibūdinamas.

Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, iš V. L., G. G., M. D. ir D. Š. solidariai, o nepilnamečiams M. D. ir D. Š. neturint turto ar uždarbio – iš jų atstovų pagal įstatymą, nukentėjusiajai N. Š. priteista 6550 Lt turtinei, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išlaikymas iki gyvos galvos kas mėnesį mokant po 130 Lt.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismo priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir turtinės žalos dydį netgi sumažino. Taip pat šios instancijos teismas kruopščiai patikrino ir aiškiai motyvavo sprendimo priteisti nukentėjusiajai išlaikymą kas mėnesį mokant jai po 130 Lt, pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas šiuos klausimus, apeliacinės instancijos teismas BPK ir Civilinio proceso kodekso normų nepažeidė.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriai V. L. ir G. G. kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nepatenkinęs prašymo pristatyti į teismo posėdį ir apklausti nuteistąjį M. D., neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė apeliacinius skundus. Pagal bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, būtų pažeidęs bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas 324 straipsnyje, ir dėl to neišsamiai išnagrinėjęs nuteistųjų apeliacinius skundus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo visi apeliacinius skundus padavę nuteistieji – D. Š., V. L. ir G. G.. Nuteistasis M. D. apeliacine tvarka nuosprendžio neskundė, jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta, tačiau dalyvauti jame nepageidavo. Pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės, V. L. pareiškė pageidavimą pristatyti į teismo posėdį M. D., motyvuodamas tuo, kad jo parodymai yra prieštaringi, be to, norėtų jo paklausti, kodėl jis vienas buvo vežamas į Zarasų policijos komisariatą ir ten laikomas net 40 minučių; aiškino to nepaklausęs pirmosios instancijos teisme, nes negirdėjo, kas buvo sakoma. Tuo tarpu G. G. įrodymų tyrimo atlikti nepageidavo ir manė, kad M. D. apklausti nereikia. Kolegija, išklausiusi kitų proceso dalyvių nuomonių, priėmė protokolinę nutartį V. L. prašymo netenkinti, nes M. D. buvo apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame V. L. ir jo gynėjui buvo galimybė pateikti klausimų šiam nuteistajam. Priimdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas BPK pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas privalėtų apklausti M. D. tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių arba skundžiamas nuosprendis būtų pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikėtų papildomai ištirti. Šiuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus bylos įrodymus ir juos tinkamai įvertino, apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo pristatyti į teismo posėdį M. D. ir jo apklausti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų V. L. ir G. G. apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. L. ir G. G. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas

Rimantas Baumilas