Baudžiamoji byla Nr. 2K-216/2012
Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.2;
2.3.6.4.5.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį vienuolikai metų.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,
n u s t a t ė :
D. R. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 20 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), prie savo gyvenamojo namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl asmeninių nesutarimų su pas jį viešėjusiu V. K., šį nužudė. D. R. tyčia sudavė rankomis, mediniu kastuvo kotu dešimt smūgių V. K. į galvą, veidą, krūtinės ląstą ir kitas kūno vietas ir taip šiam padarė kraujosruvas galvoje, veide, dešiniajame petyje, dešiniajame žaste, dešiniojoje krūtinės pusėje, išmušė dešinįjį viršutinį antrą kandį, nubrozdino viršugalvio dešinįjį smilkinį, kairiojo klubo sąnarį, kryžkaulio vidurinę dalį, sulaužė dešiniuosius šonkaulius. Nuo suduotų smūgių nukentėjusiajam taip pat plyšo kepenys, išsiliejo kraujas pilvo ertmėje, lūžo kaukolės pamatas bei skliautas, išsiliejo kraujas tarp kietojo bei minkštųjų galvos smegenų dangalų, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir dėl to nukentėjusysis V. K. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikaltimo sudėties buvimo jo veiksmuose ir jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra nepagrįstos, o jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina nė vienas byloje esantis įrodymas.
Kasatorius, išdėstęs savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, teigia, kad šie jo parodymai atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir paneigia jam pareikštą kaltinimą. Pasak kasatoriaus, nukentėjusieji V. ir J. K. apie jo neva padarytą veiką nieko neparodė, nes jie veikos padarymo metu nebuvo įvykio vietoje ir nieko nematė bei negirdėjo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiųjų parodymai pripažinti įrodymais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kartu kasatorius pripažįsta, kad yra svarbūs nukentėjusiųjų parodymai apie tai, jog V. K. su savimi turėjo pasą bei piniginę, kurie įvykio vietoje nebuvo rasti, tačiau teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, šių parodymų neaptarė ir nevertino, nors juos taip pat pripažino įrodymais.
Kasatorius skunde, išdėstęs specialisto išvadų turinį, sutinka su jomis ir teigia, kad jos įrodo tik V. K. padarytų sužalojimų mechanizmą ir jo mirties priežastį, bet ne jo (kasatoriaus) kaltę. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje daiktiniu įrodymu pripažintas kastuvo kotas, kuriuo neva jis (kasatorius) sužalojo nukentėjusįjį. Pasak kasatoriaus, jei jis nukentėjusįjį sužalojo kastuvo kotu, tai ant šio koto turėjo likti jo pirštų ar kiti jam priklausantys pėdsakai, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad jokių pėdsakų ant kastuvo koto nėra.
Kasatorius skunde taip pat išdėsto ir savąją įvykio versiją bei savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius skunde pateikia savąją įvykių interpretaciją ir iš esmės skundžia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pagrįstumą. Pasak prokuroro, beveik visi kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra susiję ne su teisės taikymo klausimais, bet su faktų nustatinėjimu. Tai, prokuroro teigimu, nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatoriaus teiginys, jog pirmosios instancijos teismas neva padarė esminį BPK pažeidimą, yra deklaratyvus ir neargumentuotas.
Prokuroras nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, o kasatoriaus teiginys, jog, įvykio dieną naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, nepadarė jam sužalojimų, nuo kurių šis mirė, prieštarauja byloje surinktiems, teisme ištirtiems ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose aptartiems įrodymams. Pasak prokuroro, D. R. kaltė nužudžius V. K. grindžiama iš dalies paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų R. M., A. G., S. D. parodymais, specialisto išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis, nekeliančiais abejonių. Prokuroro teigimu, teismas duomenis vertino vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis surinktų įrodymų visetu.
Nukentėjusioji J. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji J. K. atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje nustatyta, jog tarpusavyje kontaktavo du žmonės – jos sūnus V. K. ir D. R. Kitų žmonių įvykio vietoje nebuvo ir niekas netrukdė D. R. pačiam keisti daiktų, kuriais buvo žalojamas jos sūnus. Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis skunde kelia naujas versijas, abejoja įrodymais, grįsdamas tai abejonėmis bei prielaidomis.
Nuteistojo D. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo D. R. argumentų dėl BPK 20 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų laikymosi
Kasatorius teigia, kad nukentėjusiųjų J. ir V. K. parodymai pripažinti įrodymais pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes jie apie jo neva padarytą veiką nieko neparodė, kadangi veikos padarymo metu nebuvo įvykio vietoje ir nieko nematė bei negirdėjo. Kartu kasatorius pripažįsta, kad yra svarbūs nukentėjusiųjų parodymai apie tai, kad V. K. su savimi turėjo pasą bei piniginę, kurie įvykio vietoje nebuvo rasti, tačiau teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, šių parodymų neaptarė ir nevertino, nors juos taip pat pripažino įrodymais.
Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, duomenų, tarp jų ir nukentėjusio asmens parodymų, pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įrodymais gali būti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikšmingas aplinkybes asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių, parodymai. Klausimą, ar asmens (liudytojo, nukentėjusiojo) parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra faktinės tiriamo įvykio aplinkybės ir kitos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų taikymui: tiriamos veikos padarymo aplinkybės (laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.); atsakomybę lengvinančios, sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio priemonę ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios reikšmės įrodymų vertinimui (įrodymų rinkimo ar gavimo aplinkybės); nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis, dydis ir pan.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusieji V. ir J. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje davė nuoseklius parodymus apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, nurodė šių žinių šaltinius; jų parodymai, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, buvo įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, išdėstydamas įrodymus, pagrindžiančius D. R. kaltę, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, jį teisinančius, duomenis.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. R. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Dėl kitų kasatoriaus teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų
Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad: pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikaltimo sudėties buvimo jo veiksmuose ir jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos, o jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina nė vienas byloje esantis įrodymas; jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, atitinka jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir paneigia jam pareikštą kaltinimą; specialisto išvados įrodo tik V. K. padarytų sužalojimų mechanizmą ir jo mirties priežastį, bet ne jo kaltę; byloje daiktiniu įrodymu pripažintas kastuvo kotas, kuriuo neva jis sužalojo nukentėjusįjį; jei jis nukentėjusįjį sužalojo kastuvo kotu, tai ant šio koto turėjo likti jo pirštų ar kiti jam priklausantys pėdsakai, tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad jokių pėdsakų ant kastuvo koto nėra. Kasatorius taip pat dėsto savo parodymus, specialistų išvadų turinį ir pateikia savąją įvykio versiją. Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl to šie kasatoriaus argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
